Kyjivas, rugpjūčio 23 d. (ELTA). Rusijos saugumo tarnybos savo šalyje rengia seriją teroro išpuolių, per kuriuos nukentės daugybė civilių gyventojų, o visa tai daroma siekiant pateisinti visuotinę mobilizaciją ir pakurstyti antiukrainietišką isteriją tuo metu, kai pačioje Rusijoje ima mažėti palaikymas karui, tviteryje parašė Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas.
FSB emblema
 
Pasak jo, „Putino ideologo“ Aleksandro Dugino dukters automobilio susprogdinimas buvo pirmasis iš tos serijos teroristinių išpuolių. Jis pabrėžė, kad Ukraina nedalyvavo sprogdinant Rusijos propagandisto dukterį, nes Ukraina, priešingai nei Rusija, civilių nežudo.
 
Ukrainos portalas unian.net pranešė, kad Rusijos specialiosios tarnybos jau paskelbė išaiškinusios D. Duginos nužudymą. Kaip ir tikėtasi, žmogžudystės suplanavimu ir įvykdymu jos apkaltino Ukrainos specialiąsias tarnybas.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
 
Rusijos specialiosios tarnybos teigė, kad žmogžudystę įvykdė 43 metų Ukrainos pilietė Natalija Vovk. Esą nužudymo išvakarėse moteris į Rusiją atvyko kartu su savo 12 metų dukra. Maža to, ji tariamai tarnavo Ukrainos batalione „Azov“.
 
Pasak Ukrainos prezidento patarėjo Michaylo Podoliako, D. Duginos automobilio susprogdinimas liudija Rusijos irimo iš vidaus pradžią, kai įvairios šalies politinės grupuotės pradeda kovoti tarpusavyje.
 
Živilė Aleškaitienė (ELTA)
 
2022.08.24; 08:00

Slaptai.lt jau yra paskelbusi beveik 30 min. trukmės diskusiją „Silpnosios Lietuvos pusės”, kurioje dalyvavo Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas Marius Laurinavičius bei Lietuvos užsienio reikalų ministerijos diplomatas Eitvydas Bajarūnas.

Dabar skelbiame, ką diskusijos svečiai atsakė į susirinkusiųjų klausimus. Taigi tikrieji Rusijos tikslai – kaip ant delno: supjudyti Lenkiją su Lietuva, Ukraina ir galų gale – su visa Europos Sąjunga, sukurti informacinį chaosą tiek kitose ES šalyse, priverst visuomenę manyti, jog gynybai skirti pinigai – tai vėjais švaistomos lėšos…

2018.10.27; 12:00 

Slaptai.lt skelbia Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus paskaitą nūnai itin aktualia tema – ar Kremlius kišasi į Vakaruose rengiamus prezidento ir parlamento rinkimus? O jeigu sutinkame, kad kišasi, tai knieti paklausti – o kaip jis tai daro, kodėl jam pavyksta?

Marius Laurinavičius pateikia gausybę įdomių, sensacingų pavyzdžių iš JAV ir Europos, kurie, kurie, beje, paremti konkrečiais, neginčijamais įrodymais.

Paskaitos trukmė – 38 min.

2018.10.25; 12:00

Kimas Sengupta / The Independent

Primename, jog rusų mokslininką Vladimirą Uglevą, kuris kūrė ir tobulino cheminį ginklą „Novičiok“ (juo bandyta nunuodyti į Vakarus pasitraukusį GRU karininką Sergejų Skripalį), neseniai patrenkė automobilis. Mokslininkas liko gyvas, sužeidimai – menki. Tačiau daug kam kilo įtarimų, ar tai tik – ne Kremliaus perspėjimas mokslininkui liautis pasakojus apie „Novičiok“ kūrimo subtilybes.

Pats Vl.Uglevas tvirina, kad avarija – atsitiktinumas, ir jis nesiliaus viešai kalbėjęs apie tai, kuo kadaise užsiėmė. Jis nemanąs, kad į jį jau nusitaikyta.

Grįžęs iš ligoninės mokslininkas teigia, kad Maskva meluoja, sakydama, esą ji niekuo dėta dėl bandymo nunuodyti S.Skripalį į jo dukrą Didžiojoje Britanijoje. Esą tie argumentai, kuriuos naudoja Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, neatlaiko kritikos remiantis mokslo nustatytais faktais.

Minėtame leidinyje rašoma, kad Vl.Uglevui buvo pateiktas ir konkretus klausimas: ar mokslininkas nebijo, kad po jo viešų pareiškimų Rusijos slaptosios tarnybos imsis represijų? Mokslininko atsakymas buvo toks: „kiekvienas gyvas padaras jaučia baimę, bet savo baimę reikia išmokt kontroliuoti“.

Vl.Uglevas pabrėžė: versija, jog žmonės, bandę nužudyti Skripalius, cheminį ginklą „Novičiok“ gavo atsitiktinai, ne oficialiai, – neįtikinama. Tokia galimybė – labai maža. Juodosios rinkos šiam ginklui nėra. Jei jūs norite pasigaminti „Novičiok“, jūs privalote turėti aukšto lygio profesionalią laboratoriją ir specialias sąlygas. Priešingu atveju būtent šio cheminio ginklo jūs nepasigaminsite. Taigi tie, kurie stengėsi Skripalius nužudyti „Novičiok“ medžiaga, buvo pačio aukščiausio lygio profesonalai.

Duodamas interviu bulgarų televizijai bTV „120 minučių“ mokslininkas papasakojo, kad „Novičiok“ medžiagą buvo įmanoma gabenti mažame konteineryje, kurio dydis sutampa su lūpdažių ar klijų tūtele. Tokie pervežimai buvo ne sykį išbandyti.

Informacijos šaltinis – „The Independent“

2018.05.01; 10:50

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Patiko ponaujametiniai URM ministro Lino Linkevičiaus pamąstymai: „Piktintis ir viską kritikuoti didelių pastangų nereikia. Tas, kas garsiai piktinasi ir viską koneveikia, dažniausiai pats nieko nedaro. Kas loja, tas nekanda. Kandžiotis iš tiesų neverta, bet vien skųstis ir kritikuoti per didelė prabanga. Atvertėm naują švarų 2018 metų lapą. Susitelkę ir pozityviai nusiteikę kiekvienas galime ir turime palikti jame prasmingą įrašą. Kad pastangos ir geri norai nenueitų “šuniui ant uodegos“. Ir dar Šuns metais…“

Patikti patiko, bet šiek tiek norisi ir pasiginčyti. Pavyzdžiui, nelogiška šuns metais kritiką prilyginti šuns lojimui ir čia pat raginti… nekritikuoti. Bet jei nekritikuosim, t. y. nelosim, turėsime tylinčio šuns metus. O niekur nepasakyta, kad geltonieji šunys neloja. Maža to, viena didžiausių šunų vertybė yra ta, kad jie savo lojimu įspėja mus, šunų ištikimus draugus, apie mums gresiančius pavojus.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Taigi, išdrįsiu paamsėti, nes pajutau gresiantį pavojų, kuris susuko gūžtą vieno aukščiausio valstybės pareigūno žodžiuose, mintyse ir veiksmuose (vos neparašiau – „ir apsileidimuose“, bet susizgribau, kad ne bažnyčioje esu…).

Jau prieš keletą mėnesių, stebėdama premjero vojažus į kaimyninę Lenkiją ir bičiulystę su toli gražu ne itin draugiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusiais lenkų politikais, išsakiau spėjimą, jog Saulius Skvernelis tokiais žygiais grindžia sau kelią į Daukanto aikštę. Kol kas artimiausias rezultatas – planuojami įvairaus rango Lenkijos politikų ir pareigūnų vizitai į Lietuvą. 

Kitu atveju būtų galima džiaugtis ir net paliaupsinti premjerą, kad jam, pareigūnui, neprivalančiam užsiiminėti užsienio politika, pavyko tai, kas jau keletą metų nepavyksta betarpiškai Lietuvos užsienio politikos lėtaeigį vairuojantiems Prezidentei bei užsienio reikalų ministrui.

Polonizacija

Bet ar tikrai jiems „nepavyksta“? Gal jie sąmoningai laikosi tam tikro santūrumo, visiškai suprantamo šiuo konkrečiu atveju, nes Lenkija mainais už savo „draugystę“ siekia teisės kištis į mūsų vidaus reikalus, lenkiškai redaguoti mūsų kultūrą, kalbą, istoriją?!

O štai premjeras tokį kišimąsi laiko normaliu dalyku ir paslaugiai – kartu su Seimo pirmininku – „lenkina“ lietuvių kultūrą, pradedant raidynu, pavardžių rašymu dokumentuose (!) ir…

Kol kas čia dedame daugtaškį… Mat, išaušo sausio mėnuo, o sausio mėnesį, artėjant tragiškųjų Sausio 13-sios įvykių metinėms, valstiečių ir žaliųjų politikų vadų širdys tradiciškai užsidega meile didžiajai rytų kaimynei.

Pernai draugišką „chorovodą“ su Rusijos pasiuntiniais vedžiojo Seimo pirmininkas, o šiemet apie būtinybę atnaujinti ypatingai artimus ryšius su Rusija prabilo ir premjeras. Necituosiu jo žodžių, nes juos jau spėjo pacituoti beveik visos Lietuvos (ir Rusijos) žiniasklaidos priemonės. Bet į vieną jo kalbų pastraipėlę norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį. Į tą, kur premjeras aiškina, kad atnaujinti ryšiai atvertų galimybes geriau atstovauti ir ginti Rusijoje gyvenančių Lietuvos piliečių interesus.

Nežinau, kaip į tai sureagavo kiti klausytojai, o aš net krūptelėjau: Viešpatie, juk S. Skvernelis tiesiog cituoja Vladimiro Putino nuolat kartojamus ketinimus ginti savo, t. y. Rusijos piliečių interesus visur, kur jie gal būt (?) yra skriaudžiami. Jie ką, mokėsi toje pačioje mokykloje? Ar gal yra paprastesnis aiškinimas: kažkoks oficialiai gal būt net neįdarbintas „patarėjas“, konsultuojamas V.V.P. (Putino) aparato, “patarinėja“ į Rusijos įtakos lauką (į)traukiamiems besisukiojantiems artimojo ir tolimojo užsienio veikėjams, posovietinių respublikų vadovams?

Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas Vilniuje prie Rusijos ambasados. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiaip ar taip, sunku patikėti S. Skvernelio nuoširdumu ar savarankišku mąstymu, nes neteko girdėti, kad jis rūpintųsi kitose šalyse gyvenančiais Lietuvos piliečiais, nors jų ten yra kur kas daugiau, nei Rusijoj. Tad „putinskaja škola“ („Putino mokykla“) – akivaizdi, ypač kai visa tai vyksta jau reguliariu tapusiu juodųjų Rusijos jėgų suaktyvėjimu Sausio 13-sios metinių išvakarėse.

Negalima taip pat nepastebėti ir kito pikantiško sutapimo Putino ir Skvernelio vykdomoje politikoje.

Dar nenurimo visuomenės pasipiktinimas keista Lietuvos valdžios finansine politika, kai, gailėdama kelių papildomų dešimčių eurų vaikams auginančioms šeimoms bei mūsų sveikata besirūpinantiems rezidentams, vyriausybė auksiniu lietumi prilijo į prokurorų kišenes po keletą šimtų eurų. Ir ką jūs sau manote: ką tik Rusijoje nugriaudėjo Putino nurodymas ženkliai padidinti atlyginimus vyriausiam RF prokurorui bei RF FSB direktoriui arba „vyriausiam kagėbistui“, jei kalbėtume mums labiau įprastais sovietmečio terminais.

Stebitės, kodėl ne visiems prokurorams, kaip Lietuvoje? Gal būt, todėl, kad Rusijos valstybė biednesnė už Lietuvą, kuri taip ir neišmoko skaičiuoti neuždirbtų, o kaip labdara atkišamų mums iš ES fondų pinigų? Gi Rusijai tenka verstis su savais rubliais.

O gal stebitės, kodėl S. Skvernelis didesniais atlyginimais nepamalonino mūsiškių saugumiečių? Galiu tik spėti (bet manau esanti netoli tiesos): todėl, kad ta tarnyba yra Prezidentės, o ne premjero įtakos zonoje.

Tuo tarpu Rusijos FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas uoliai tarnauja būtent Rusijos Prezidentui bei jo konstruojamai valstybės koncepcijai, kurios viena pagrindinių gairių – Stalino kulto atgaivinimas bei jo nusikaltimų pateisinimas. Kaip tik paskutinėmis prabėgusių metų dienomis šis uolus valstybės (= Prezidento) tarnautojas interviu „Rusijos laikraščiui“ pareiškė, jog stalininės represijos didžia dalimi turėjo „objektyvų pagrindą“ ir kai kur buvo būtinos. Visuomenė šį pareiškimą priėmė nevienareikšmiškai, yra daug pasipiktinusiųjų, tačiau Prezidento įsaku padidinta alga neleidžia abejoti, kas yra šio pareiškimo tikrasis autorius ar bent įkvėpėjas.

Vladimiras Putinas šantažuoja. Foto montažas. 

Tad prezidento rinkimų išvakarėse ėmęsis asmeniškai aktyvinti santykius su Lenkija, vos ne pažodžiui ir paraidžiui kopijuodamas Rusijos Prezidento posakius bei potvarkius, bet nepakeldamas atlyginimo jam nepaklusnios institucijos darbuotojams ar bent jų viršininkui, Lietuvos premjeras pakankamai aiškiai duoda suprasti, kieno – Lietuvos ar kaimyninių slavų šalių – interesai yra (ir bus?) jo vykdomos politikos įkvėpimo šaltinis.

Draugystė su Lietuvai ne itin draugiškomis valstybėmis Lietuvos interesų, gal būt, net saugumo sąskaita – apie ką dar galėtų svajoti Lietuvoje įsikūrusios tų valstybių titulinių tautų atplaišos bei joms palankūs kiti Lietuvos piliečiai?! Ir jau dabar aišku, kas taptų jų „širdžių prezidentu“, jei S. Skvernelis įsijungtų į rinkimų maratoną…

Teko girdėti, kad astrologinis šuo – itin draugiškas gyvūnėlis, ir jo metais susikuria visokios tautų ir valstybių sąjungos. Net SSSR „susikūrė“ būtent Šuns metais! Tad ar tik neatsitiks taip, kad šiais Šuns metais (kurie, beje, prasideda mūsų valstybei reikšmingą vasario mėnesio 16-ją) šunys los, bet kandžiosis tik jų dvikojai šeimininkai?

2018.01.11; 04:15

Protestuotojai Kijeve reikalavo apkaltos Ukrainos prezidentui. EPA-ELTA nuotr.

Ukrainos sostinėje – skatlinga protesto akcija. Susirinkusieji reikalauja, kad Prezidentui Petro Porošenkai būtų pareikšta apkalta. Jei šito Ukrainos parlamentas nepadarys, protestuotojai grasina rengsią masinius protesto mitingus tol, kog P.Porošenko nebus atstatydintas.

Kol kas nėra iki galo aišku, kas ir kodėl organizuoja šią akciją. Ukrainoje užtektinai netvarkos, korupcijos, kyšininkavimo, menki atlyginimai, didelės būtiniausių maisto produktų kainos. taigi yra už ką kritikuoti valdžią.

Tačiau nereikia pamiršti, kad Rusijai būtų naudingi neramumai, peraugsiantys į riaušias ir dar didesnį visuomenės susiskaldymą. Rusijos specialiosios tarnybos tikrai ieško priežasčių šalyje kurstyti neramumus. Kremliui reikalingas nestabilumas Ukrainoje.

Tad reikia būti labai atidiems, kas gi iš tiesų yra tie protestuotojai. Kad bėgdami nuo vilko ukrainiečiai nepatektų į glėbį meškai.

EPA – ELTA nuotraukoje: protestuotojai Kijeve reikalavo apkaltos Ukrainos prezidentui. 

2017.12.05; 03:00

Rusijos žvilgsnis

Šiame interneto puslapyje paskelbtoje publikacijoje „Mums gresia „fakereality?“ (https://slaptai.lt/arunas-spraunius-mums-gresia-fakereality/) analizuotas geopolitinis vektorius, manipuliacijomis siekiantis „pakreipti“ (iškraipyti) tikrovę tiek, kad pramanų nebelabai galima atskirti nuo to, kaip viskas atrodo iš tiesų.

Mindaugo Basčio ir Artūro Skardžiaus istorijos

Toks, tiesą sakant, ir yra tikslas – dėlioti sau patogią tikrovę, nesiskaitant su priemonėmis. Ypač pavojinga, kai ignoruodami ne vien jiems „nepatogias“ aplinkybes stengiasi prasisukti politikai. Tas aktualu ir Lietuvai, nepamirštant, kad nuo savo korupcinės praeities nubėgome ne tiek toli, kaip kai kada pernelyg optimistiškai skelbiama.

Keletas tėvyninių siužetų. Šių metų kovo 16 dieną Seimas pavedė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) atlikti parlamentinį tyrimą dėl Seimo nario Mindaugo Basčio ryšių galimai keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, o gegužės 31-ąją Seimo specialioji komisija pradėjo apkaltos procesą šiam socialdemokratų frakcijos nariui dėl priesaikos sulaužymo bei šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo.

Prieš tai, kovo 10 dieną, M.Bastys atleistas iš Seimo pirmininko pavaduotojo pareigų. Beje, šiam tekstui reikšminga, jog konservatorė Rasa Juknevičienė „atleidimo“ posėdyje teigė, kad tarp socialdemokratų yra daugiau žmonių, kurių santykiai su Rusijos veikėjais kelia įtarimų, ir paminėjo Artūro Skardžiaus pavardę.

Valstybės saugumo departamentas (VSD), atlikęs M.Basčio patikrinimą dėl galimybės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija su žyma „visiškai slaptai“, priėmė neigiamą išvadą politiko atžvilgiu. Pasak VSD pažymos, parlamentaras turėjo ryšių su Rusijos atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu laikomu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio televizijos kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, buvusiu Kauno mafijos autoritetu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu.

Pasak Seimo specialiosios komisijos, M.Bastys sulaužė priesaiką, kai atsakydamas į klausimyno, skirto asmenims, pretenduojantiems gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, 55-ą klausimą nuslėpė savo ryšius su P.Vojeika, tarpininkavo organizuojant „Rosatom“ atstovų susitikimus su Lietuvos vadovais, siekdamas užtikrinti politinį palaikymą „Rosatom“, nors korporacijos atominių jėgainių projektai Kaliningrado srityje (Baltijos atominė elektrinė) ir Baltarusijoje (Astravo AE) nukreipti prieš mūsų šalies interesą stiprinti energetinę nepriklausomybę. NSGK pirmininko Vytauto Bako teigimu, NSGK surinko įrodymus, jog M. Basčio vaidmuo buvo sisteminis ir kad politikas specialiųjų tarnybų buvo perspėtas dėl bendravimo su Rusijos atstovais. 

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT)

Seimo Antikorupcijos komisija tebetiria Energetikos komisijos nario socialdemokrato Artūro Skardžiaus veiklą teikiant įstatymų pataisas ir galbūt atstovaujant vėjo energetikų interesams. BNS pateikia devynis fragmentus, kuriuos siūlo išsiaiškinti Seimo nutarimo projektą registravusi opozicija. Išskirkime, pavadinkime, tarptautinius, nors tikriausiai išskyrimas sąlygiškas, kai kalbama apie veiką, pašauktą praturtėti bet kuria kaina, nes Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) yra pripažinusi, kad A.Skardžiaus 2011-2017 metais teiktos pataisos galėjo sudaryti išimtines sąlygas kai kurioms verslo grupėms ir verslininkai galėjo pasipelnyti valstybės sąskaita. 

Taigi greta kitų klausimų parlamentarai tirs, kokie fiziniai ar juridiniai asmenys valdo Baltarusijos energetikos įmonę „Investenergostroj“ (jai paskolą yra suteikę A.Skardžiaus šeimos nariai bei įsigiję tos įmonės akcijų), kokie šių asmenų ryšiai su A.Skardžiumi ir ar ryšiai neturėjo įtakos Seimo nario parlamentinei veiklai. „Investenergostroj“ saulės elektrinių projektą finansavo ir Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ bankas „Belgazprombank“, politiko šeimos valdoma įmonė gaminamą elektrą brangiai parduoda Baltarusijos valstybiniam koncernui „Belenergo“. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos paprašyta informacijos apie daugiau sandorių tarp Lietuvos ir Baltarusijoje veikiančių įmonių ir fizinių asmenų, susijusių su A. Skardžiaus šeimos iš dalies valdoma „Investenergostroj“. 

Į komisijos posėdį pakviesti „Investenergostroj“ akcininkai – po 20 proc. įmonės akcijų turintys parlamentaro žmona Snieguolė ir Rusijos pilietis Rustemas Nigmetzianovas, turintis leidimą gyventi Lietuvoje. Pasak Antikorupcijos komisijos pirmininko Vitalijaus Gailiaus, Skardžių šeimos draugas, valdantis 40 proc. „Investenergostroj“ akcijų, Romualdas Patalavičius yra dirbęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko visuomeniniu padėjėju. Antikorupcijos komisija nori kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir išsiaiškinti, ar R.Patalavičius tada buvo deklaravęs savo verslą Baltarusijoje.

Migracijos departamento bėdos

Iš pirmo žvilgsnio perkūną iš giedro dangaus priminė spalio 3-ąją vidaus reikalų ministro Eimučio Misiūno paskelbtas ketinimas likviduoti Migracijos departamentą, jo funkcijas išdalinant policijai ir pasieniečiams. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Naujiejų agentūra BNS pateikė svarbiausius prieštaringų vertinimų sulaukusius migracijos pareigūnų sprendimus ir korupcijos atvejus. Nuo 2012 metų tyrusi neteisėto pasipelnymo korupcinę schemą teisėsauga nustatė, kad siekdami „pagreitinti“ leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimą užsieniečiams, tarpininkaujantys teisininkai mokėdavo kyšius verslininkui, turėjusiam pažinčių Migracijos departamente. Pastarasis dalį gautų pinigų už dokumentų sutvarkymo paspartinimą perduodavo dviem Migracijos departamento pareigūnėms. 

Migracijos departamentas. Slaptai.lt nuotr.

2015 metais pateikti įtarimai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkui, kuris įtariamas paėmęs kyšį už Šengeno vizos galiojimo pratęsimą Jordanijos piliečiui, tų pačių metų sausį Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato atstovai išdavė leidimą gyventi Lietuvoje rusui Achmedui Jevlojevui, jis žiniasklaidoje vadintas nusikalstamo pasaulio atstovu. 

vsd
VSD (Valstybės saugumo departamentas)

Analogišką leidimą pareigūnai planavo išduoti kitam Rusijos piliečiui Olegui Šamaninui, bet įsikišus Vidaus reikalų ministerijai ir policijai procedūros buvo sustabdytos. A.Jevlojevui išduoto leidimo galiojimas taip pat sustabdytas. Rugpjūčio pabaigoje internetinė „Laisvės TV“ paskelbė, kad Lietuvoje leidimą gyventi 11 metų turėjo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu siejamo banko SMP tarybos patarėjas Antonas Treušnikovas (leidimas panaikintas praėjus savaitei, kai apie A.Treušnikovo gyvenimą Lietuvoje pranešė žiniasklaida).

SMP bankui kaip ir jo steigėjams Rusijos milijardieriams Arkadijui ir Borisui Rotenbergams, Europos Sąjunga (ES) yra paskelbusi sankcijas. O štai 2016 metais į Lietuvą atvykusio „Novaja gazeta“ žurnalisto Jevgenijaus Titovo prieglobsčio prašymą Migracijos departamentas iš pradžių atmetė, tik kilus triukšmui šis sprendimas dabar lyg ir peržiūrimas.

Per didelis atvirumas

Naujienų portalas „delfi.lt“ rugsėjo pabaigoje pranešė, kad Rusijos Konstitucinio Teismo (KT) teisėjams šiemet išsiųsta riboto naudojimo informacija, kodėl jiems neleista atvykti į Lietuvą dalyvauti tarptautiniame kongrese. Migracijos departamentas informavo visus 19 Rusijos KT teisėjų apie Lietuvos KT pirmininko Dainiaus Žalimo poziciją jų neįsileisti dėl Krymo aneksijos įteisinimo. Primintina, kad Lietuvos KT pirmininkas įtrauktas į Rusijos juodąjį sąrašą, todėl jam draudžiama atvykti į Rusiją, Baltarusiją ir Kazachstaną.

Riboto naudojimo informacijos atskleidimas valstybei, kuri nėra draugiška Lietuvai, suteikia jai įrankių prieš joje įvardytus asmenis (šiuo atveju Lietuvos KT pirmininką) naudoti kokius nors metodus. „Tikrai nežinau nė vienos pasaulio valstybės, kurioje taip detaliai informuojami asmenys, kurie įtraukti į nepageidaujamų asmenų sąrašus“, – ta proga pastebėjo D.Žalimas. 

Rusijos mafija

Seimo narys Žygimantas Pavilionis LRT radijui yra sakęs, kad žmonės, dirbantys Migracijos departamente, neturi nuovokos arba nesąmoningai daro keistus dalykus. Beje, pasak vidaus reikalų ministro, tai ne pirmas kartas, kai Migracijos departamentui tenka viešai aiškintis dėl abejotinų sprendimų, tačiau jis nedrįstų teigti, jog departamentas – Rusijai dirbanti struktūra.

Maskvos puolimas prieš Vakarus dabar turbūt stipriausias po Antrojo pasaulinio karo, piešiant ir peršant „alternatyvios raidos“ scenarijus. Tikrasis tų jų turinys iki skausmo žinomas, „Transparency International“ kasmet sudaromame korupcijos suvokimo reitinge „The Corruption Perceptions Index“, apimančiame 176 pasaulio valstybes bei teritorijas, Rusija pernai buvo 131 pozicijoje kartu su Kazachstanu, Nepalu, Iranu bei iš sovietinio paveldo ypač skausimingai besivaduojančia Ukraina.

Iš posovietinių respublikų aukščiausiai reitinge buvo Baltijos šalys ir Gruzija (Estija 22-a, Lietuva 38-a, Latvija bei Gruzija 44-os). Klausimas banalus – kur link esame linkę judėti, Rusijos, Vidurio Azijos, kurios dar žemiau, pusėn, ar siekti lygiuotis į Naująją Zelandiją bei Daniją (pirma pozicija), Suomiją (trečia), Švediją (ketvirta), Kanadą (devinta), Jungtinę Karalystę (JK) bei Vokietiją (dešimtos) ir t.t. Tai vis šalys iš laisvojo Vakarų pasaulio.

Beje, pasak to paties „The Corruption Perceptions Index“, korupcijos keliama tiesioginė ir netiesioginė žala Lietuvai vis tiek didelė ir gali siekti 11,4 proc. BVP arba iki 4,44 mlrd. eurų.

Trys tūkstančiai dezinformacijos atvejų

Kad Rusija siekdama savų tikslų su priemonėmis nesiskaito, rodo publikacijoje „Mums gresia „fakereality?“ pateiktas faktas, jog ES įsteigta darbo grupė strateginiais komunikacijos klausimais „East Strat Com Task Force“ per porą metų išaiškino virš 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos skleistos dezinformacijos faktų.

Apie rusišką stilių byloja ir Vokietijos kompanijos „Siemens“ vargai po to, kai Maskva pažeisdama jai uždėtas sankcijas už agresiją prieš Ukrainą prieš keletą mėnesių keturias šios kompanijos turbinas apgaule nugabeno į aneksuotą Krymą statomai Sevastopolio šiluminei elektrinei, nors iš pradžių skelbta, kad turbinos skirtos projektui Tamanėje. Vokietijos koncernas po šio „verslo ėjimo“ nutraukė įrenginių tiekimą Kremliui pavaldžioms kompanijoms, o ES sustiprino sankcijas Rusijai. Nekalbant apie reputacinius praradimus, „Siemens“ dabar vargsta mėgindamas išgauti areštą minėtoms turbinoms ir uždrausti bet kokius sandorius dėl šių įrenginių. Maskvos arbitražinis teismas koncerno ieškinį atmetė du kartus, dabar jis arbitražiniame apeliaciniame teisme, tačiau ieškinio likimą Rusijos teismuose numanyti nesunku.

Naudingi idiotai

Nėra ypatingo skirtumo tarp neišmanymo ar banalaus godumo, kai liejamas vanduo ant Kremliaus propaguojamo nuosavo stiliaus ir pastangų skaldyti Vakarus malūno. Būtent Sovietų Sąjungoje išrasta naudingo idioto sąvoka, lietuviškoje „Wikipedijoje“ aiškinama, jog naudingu idiotu laikomas viešas asmuo, kuriuo pasinaudojama propagandos tikslais. Vladimiras Uljanovas ir Josifas Stalinas taip vadino Vakarų inteligentus, besižavėjusius Sovietų Rusija, pavyzdžiui, rašytoją Bernardą Shaw, kuris po vizito SSRS grįžęs į Didžiąją Britaniją šlovino stalinizmo valstybę. 

Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai”

Algoritmas, kurį Maskva tebetaiko visomis įmanomomis progomis. Pasak „The Times“ (10 11), britų politikai (vieni iš nežinojimo, kiti iš godumo) dalyvaudami televizijos kanalo „Rusia Today“ (RT) laidose prisideda prie Kremliaus propagandos.

Dienraštis suskaičiavo, jog nuo 2015-ųjų šešėlinio kabineto ministrai į RT ėjo 26 kartus, o konservatorių partijos atstovai už vieną pabuvimą „tokiame“ eteryje gavo iki tūkstančio svarų sterlingų siekiantį honorarą, ignoruodami aplinkybę, jog britų viešosios erdvės reguliatorius „Ofcom“ ne kartą perspėjo RT dėl pateikiamos informacijos tendencingumo. Rusų televizijos kanalas iš paskutiniųjų siekia „mimikruoti“ į normalų informacijos teikėją, todėl medžioja žinomus Vakarų politikus. „The Times“ vertinimu, pagrindinių JK partijų atstovams vis dėlto laikas apsispręsti, kieno jie pusėje.

Skirtingai nuo JK, Lietuva yra paribio, net pafrontės valstybė vis akivaizdesnėje civilizacinėje konfrontacijoje. Panašu, kad turime reikalą su vienu rimčiausių išbandymų, kuris aplinkybėms susiklosčius gali net lemti, kurios šalys įstengs (būtent įstengs) išlikti laisvo pasaulio pusėje. Todėl kam kam, o aukštiems šalies politikams bei valdininkams „nežinojimo“ ar „businessasusual“ pasiteisinimai netinka pagal apibrėžimą.

2017.10.16; 06:00

WikiLeaks

Pasitvirtino, ką ir taip buvo galima nujausti. „WikiLeaks“ steigėjas, nenumaldomo aktyvisto bei demaskuotojo įvaizdį puoselėjantis Džulijanas Asandžas (Julianas Assangeas) praėjusių metų vasarą, vadovaudamasis savais sumetimais, atsisakė skelbti 68 gigabaitus su Rusijos valdžia susijusių nutekintų dokumentų. Apie tai rugpjūčio 18-ąją informavo žurnalas „Foreign policy“.

2014 metais BBC ir kitos naujienų agentūros paskelbė informaciją apie Maskvos karinę bei žvalgybinę veiklą Ukrainoje, 2016-aisiais „WikiLeaks“ gavo dvigubai didesnę žinių apie tai „porciją“ ir ją paskelbdama turėjo galimybę išsklaidyti įtarimus, kad interneto puslapio nekontroliuoja rusų specialiosios tarnybos. Tačiau to nepadarė.

Maištingo australo ryšių su Maskva tema tebėra „atvira“, arba teisus yra JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Mikeas Pompeo, liepos 12-ąją Vašingtono strateginių ir tarptautinių tyrimų centre pareiškęs, jog laikas šį interneto puslapį vadinti tuo, kuo šis iš tiesų yra – Amerikai priešiška nevalstybine žvalgybos tarnyba, kurią kursto tokios valstybės kaip Rusija.

CŽV direktorius savo įvertinimą argumentavo JAV specialiųjų tarnybų išvada, jog rusų karinė žvalgyba pasinaudojo „WikiLeaks“, siekdama paskelbti jai dirbančių interneto įsilaužėlių išvogtą Demokratų partijos elektroninę korespondenciją per prezidento rinkimų kampaniją 2016-aisiais.

Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.

Primintinas, tarkime, su demokratų susirašinėjimo paviešinimu susijęs fragmentas, kai 2016 metų rugpjūčio 21-ąją Vašingtono lobistas, dar kandidato į prezidentus Donaldo Trumpo patarėjas Rogeris Stoneas pareiškia, kad jo šefo oponentės, demokratų partijos kandidatės į prezidentus Hillary Clinton rinkimų štabo vadovas Johnas Podesta greitai liks be darbo. Pranašystė pasitvirtino, mat „WikiLeaks“ jo korespondenciją pradėjo publikuoti spalio 7 dieną.

Vėliau paaiškėjo, kad Federalinis tyrimų biuras (FTB) išsiaiškino, jog būta kontaktų tarp R. Stoneo ir J. Assangeo, taigi lobistas žinojo, ką kalba. Irgi vargu ar „tik“ sutapimas, kad „WikiLeaks“ pradėjo skelbti dosjė apie CŽV vykdomus interneto įsilaužimus praėjus vos kelioms dienoms, kai D.Trumpas apkaltino dar prezidentą Baracką Obamą neteisėtu jo rinkimų štabo pasiklausymu. Rinkimuose milijardierius buvo Maskvos favoritas, jam išlošus Rusijos dūmoje keltos šampano taurės, be to, jei Maskva siekė chaoso Vašingtone, jį gavo, tiesa, vertinant iš šiandienos perspektyvos, nežinia, ar dabar tuo džiaugiasi.

Tikriausiai primintini „WikiLeaks“ istorijos faktai. Kuomet interneto puslapis 2010-aisiais paskelbė JAV valstybės departamento diplomatinį susirašinėjimą, Rusija toje korespondencijoje buvo įvardijama „mafijine valstybe“. Tačiau kadangi sąvokos autoriai buvo Amerikos diplomatai, jai ta publikacija labiausiai ir pakenkė.

Tų pačių metų lapkritį susitikęs su „The New York Times“ žurnalistais J. Assangeas prisipažino nujaučiąs negatyvias diplomatinės korespondencijos paskelbimio pasekmes ir svarstąs pervažiavimo su visu „WikiLeaks“ į Rusiją galimybę. Gruodį Londono policijai jį suėmus pagal Švedijos (kur kaltintas seksualiniais nusikaltimais) orderį, kitą dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nusistebėjo, kodėl „WikiLeaks“ steigėjas kalėjime, juk jei demokratija, tai tik pilna. Ir pridūrė, kad australas yra persekiojamas dėl informacijos apie JAV veiksmus Artimuosiuose Rytuose skleidimo.

Beje, vėliau interviu televizijos laidai „Democracy Now“ ponas J. Assangeas teigė, jog kuomet Edvardas Snoudenas (Edwardas Snowdenas) 2013 metais svarstė, kur jam pasiduoti iš Honkongo, jis rekomendavęs Maskvą kaip saugiausią vietą buvusiam JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) pareigūnui. Savo buvusių darbdavių už  informacijos apie JAV specialiųjų tarnybų vykdomą totalinį interneto visame pasaulyje sekimą paviešinimą spaudžiamas E.Snowdenas galų gale pasirinko Lotynų Ameriką, į kurią vyko su persėdimu Maskvoje, bet ten įstrigo, mat Amerikos valdžia panaikino jo pasą.

Ten reziduoja po šiai dienai, gavęs politinį prieglobstį iki šių metų pabaigos. Grįžimo į tėvynę atveju E. Snowdenui gresia įkalinimas iki 30 metų už šnipinėjimą. 2016-ųjų rugsėjo 13 dieną dar prezidentaujančiam B. Obamai buvo įteikta kelių nevalstybinių organizacijų, politinių aktyvistų bei kultūros veikėjų parengta peticija-prašymas prieš paliekant prezidento postą amnestuoti „nusidėjėlį“ (tuometiniai kandidatai H. Clinton ir D. Trumpas pareiškė to nedarysią). Dabar jau žinoma, kad to nepadarė ir B. Obama. 

Edvardas Snaudenas ir Džulijanas Asandžas – Rusijai naudingi paslapčių demaskuotojai?

Tebesiginčijama, kas yra buvęs NSA pareigūnas – specialiųjų tarnybų hierarchijai pasipriešinęs bei visuomenei svarbią informaciją atskleidęs herojus ar konfidencialią informaciją paviešinęs (nukopijavo 1,5 milijono NSA dokumentų, nors jo advokatai skaičių ginčija) šalies išdavikas. Pasak vienų, jis turėtų ne slapstytis autoritarinėje Rusijoje, o grįžti ir įrodyti savo veiksmų prasmingumą.

Šio argumento oponentai atremia, jog tik Amerika kalta, kad E. Snowdeans liko Rusijoje, mat anuliavo jo pasą po to, kai šis paprašė prieglobsčio visose Europos valstybėse ir gavo neigiamą atsakymą. Bet vėlgi – akcija su prašymu amnestuoti buvo dalis kampanijos, kurią turėjo vainikuoti režisieriaus Oliverio Stoneo filmo apie E.Snowdeną premjera.

O. Stoneas jau šiais metais sėkmingai susuko 4 dalių dokumentinį filmą apie prezidentą V.Putiną „The Putin Interviews“. Nors sulaukė nepatogių klausimų, honorarą režisierius neabejotinai gavo ir filmo reklaminė kampanija įvyko. Vertinannt iš dabartinės perspektyvos – nieko asmeniško…

2012 metų balandį, kai ėmė sekti „WikiLeaks“ finansavimo šaltiniai („Visa“ ir „Master Card“ spaudžiamos Vašingtono nustojo priimti pinigines aukas į interneto puslapio sąskaitą), Maskvos valstybinis televizijos kanalas „Russia Today“ pradėjo rodyti laidą „Rytojaus pasaulis“ su vedančiuoju J. Assangeu. Vis dar nežinoma, kiek jam ar „WikiLeaks“ sumokėta už išleistų 12 laidos epizodų.

2012-aisiais „WikiLeaks“ paskelbė Sirijos dosjė iš daugiau kaip 2 milijonų Basharo al Assado vyriausybės laiškų arba laiškų apie jį. J. Assangeo bendražygės Saros Harrison vertinimu, publikacija sukėlė nepatogumų ne tiek Damasko režimui, kiek jo oponentams. Vėliau „WikiLeaks“ šefas apkaltino Ameriką destabilizuojant padėtį Sirijoje ir nė žodžio neištarė apie B. Al Assado bei rusų kariškių vykomus nusikaltimus prieš žmogiškumą.

Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos J. Assangeas pareiškė, kad tai Jungtinės Valstijos kišasi į Ukrainos reikalus, siekdamos įtraukti ją į Vakarų interesų sferą. Ir kad Vašingtonas su savo specialiosiomis tarnybomis aneksavo visą pasaulį. „WikiLeaks“ šefas palaikė Jungtinės Karalystės sprendimą trauktis iš Europos Sąjungos (ES), valingai ar ne prisidėdamas prie V.Putino pastangų klibinti Vakarų vienybę, daugybę kartų kritikavo NATO.

Netrūko šokiruotų „WikiLeaks“ reakcijos į vadinamųjų „Panamos dokumentų“ paskelbimą 2016-ųjų kovą. Vienu „garsiausių“ publikacijos siužetų buvo informacija apie milijardus dolerių sąskaitose fiktyvių kompanijų, kurias kontroliavo vienas artimiausių V. Putino draugų vilončelistas Sergejus Rolduginas. Pinigų kilmės aiškinimusi užsiėmė tarptautinė žiniasklaidos komanda, kurios sudėtyje buvo ir rusų „Vedomosti“ bei „Novaya gazeta“. „WikiLeaks“ suabejojo publikacijos objektyvumu, įsikabinusi aplinkybės, kad vienas tyrėjų „Organized Crimeand Corruption Reporting Project“ yra gavęs Georgo Soroso fondo bei JAV tarptautinio vystymo agentūros grantus.

Vienas buvęs „WikiLeaks“ bendradarbis „The New York Times“ yra sakęs (2016 09 01), jog maištingasis australas viską vertina pagal tai, kaip su juo elgiamasi. Iš Amerikos ir H. Clinton jis nuolat sulaukdavo nemalonumų, iš Rusijos – niekada. Irgi buvęs jo bandražygis Danielis Domscheitas-Bergas priduria, jog J. Assange kai kada „minkštai“ kritikuodavo Kremlių, bet dėl šio kiečiausių sprendimų prieš demokratiją bei žodžio laisvę paprastai tylėjo.

Tarkime, nepasmerkė įstatymo, suteikusio Kremliui neribotas galimybes sekti savo piliečius. Kai žurnalistai jį vis dėlto privertė pasisakyti šia tema, pripažino, jog Rusijoje akivaizdus „slenkantis autoritarizmas“, bet čia pat pridūrė, jog ir Amerikoje tas pats. O juk „WikiLeaks“ steigėjas šių metų balandžio 12-osios „The Washington Post“ numeryje taip žaviai pasisakė, jog interneto puslapis skelbia „nepatogų“ turinį, pirmiausia siekdamas patvirtinti didžią Amerikos praktiką nevengti bet kokių klausimų visuomenino svarstymo, taigi „WikiLeaks“ motyvai tokie patys kaip „The New York Times“ ar „The Washington Post.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Amerikiečių rašytojas, advokatas bei žurnalistas (beje, visapusiškai palaikęs čia jau minėtą herojų E.Snowdeną) Glennas Greenwaldas „The New York Times“ (2016 09 01) apibendrina: „Julianas dievina dezinformaciją, tai jo aistra“.

Vis dėlto veikiau turime reikalą ne su dezinformacija ar kokiais sąmoningai piktavališkais sąmokslais, ne faktas, kad esama kokių „profesinių“ ryšių tarp rusų specialiųjų tarnybų ir J. Assangeo. Tiesiog energingi egocentrikai dėmesio siekia bet kokia kaina, taigi pasinaudoti jais vis dėlto paprasta, „WikiLeaks“ yra postmodernistinės epochos produktas, kurio veikla apskritai naudinga V.Putinui.

Šia prasme prisimintina Vladimiro Uljanovo-Lenino sąvoka „naudingi idiotai” (tiesa, ginčijamasi, priklauso jam ar Josifui Stalinui), bet jau 21 amžiaus sąlygomis. Tas atvejis, kai žodžio laisvės ir teisingumo pretekstais liejamas vanduo ant propagandos malūno, ne taip ir svarbu, tyčia ar ne.

Praėjusio amžiaus pradžios „naudingais idiotais“ buvo tuo metu paklausūs menininkai, tokie kaip rašytojai Lionas Feuchtwangeris ar Bernardas Shaw. Dabar tai – programišiai bei interneto įsilaužėliai, viskas atitinka laiko dvasią.

2017.08.28; 04:00

Jakubas Ivaniukas / Le Monde

Labai įdomi situacija: antirusiškai nusiteikęs Lenkijos gynybos ministras Antonijus Macerevičius vis tik turi rimtų ryšių su Kremliaus atstovais.

Šią versiją pateikia leidinys Le Monde (straipsnio autorius – Jakobas Ivaniukas).

Taigi Lenkijos gynybos ministras Antonijus Macerevičius entuziastingai kritikuoja šiandieninę Rusiją, nevengia aštrių ir labai aštrių antirusiškų epitetų, jis priskiriamas patiems radikaliausiems Kremliaus kritikams.

Bet šitaip besielgdamas jis užsitarnavo dviprasmišką reputaciją.

Remiamas Jaroslavo Kačinskio vadovaujamos „Tiesos ir teisingumo“ partijos jis laikosi pozicijos, kad Lenkijos valdžią į Smolenską skraidinęs lėktuvas 2010 metų balandžio 10 dieną patyrė katastrofą dėl Rusijos ir tuometinio Lenkijos premjero Donaldo Tusko (dabar jis – Europos Tarybos pirmininkas) intrigų.

Tačiau į dienos šviesą iškilo keletas faktų, kurie byloja, kad buvęs „Solidarnost“ aktyvistas A.Macerevičius, būdamas antikremliškų nusiteikimų, vis tik draugauja su asmenimis, kurie bičiuliaujasi ir su Kremliumi, ir su Vladimiru Putinu.

Pavyzdžiui, Nacionalinį analitinį tyrimų centrą jis pavertė įstaiga, iš kurios į Gynybos ministeriją nuolat ateina dirbti ekspertų. Beje, kai kurie šio centro analitiniai darbai prieštarauja oficialiam Varšuvos požiūriui į Maskvą.

Štai Kšištofo Gajaus ir Gžegožo Kvasniako raporte apie Rusijos keliamas grėsmes NATO vaizduojamas kaip nepatikimas aljansas, taip pat mėginama pateisinti Rusijos intervenciją į Ukrainą.

Vienas iš epizodų, leidžiančių abejoti ministru, – tai jo elgesys 2006-aisiais metais, kai buvo naikinama Karinė informacinė tarnyba – karinė žvalgyba. Tąsyk jis buvo Gynybos ministro pavaduotojas, atsakingas už žvalgybą. Tuo metu egzistavo politinis susitarimas: ši dar sovietiniais laikais egzistavusi tarnyba Lenkijai atgavus laisvę turėjo būti reformuota.

Tačiau A.Macerevičiaus raportas tapo pretekstu kilti rimtam skandalui. „Raporto publikavimas ženkliai susilpnino mūsų žvalgybos tarnybas. Šio dokumento jokiu būdu nebuvo galima viešai skelbti – jis turėjo likti slaptas, jis turėjo tapti ilgai saugoma karine paslaptimi“. Tai Bogdano Klicho, buvusio gynybos ministro Donaldo Tusko premjeriavimo (2007 – 2011) laikais, požiūris. 

Beje, dar iki raporto paskelbimo A.Macerevičius užsakė jo vertimą į rusų kalbą. Ši užduotis buvo patikėta Irinai Obuchovai, kuri, būdama Rusijos piliete, priėmė Lenkijos pilietybę, bet vis tik nebuvo davusi Lenkijai karinės priesaikos. Tačiau, nedavusi karinės priesaikos, vertėja turėjo leidimą patekti į Karinės žvalgybos tarnybos štabą.

Kas toji Irina Obuchova? Jos biografijoje esama įdomių momentų. 1980 metais ji Maskvoje dirbo sovietinėje turizmo agentūroje „Inturist“, kurią nuo viršaus iki apačios kontroliavo Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba KGB. Ypač KGB buvo budri Šaltojo karo laikais. Šias pastabas pateikė Lenkijos rašytojas Vinsentas Severskij, buvęs Lenkijos žvalgybos papulkininkis.

„Tiesiai kalbant, ši turistinė sovietų kompanija buvo pati tikriausia rusų žvalgybos priedanga. „Inturiste“ dirbę asmenys neturėtų peržengti Lenkijos slaptųjų tarnybų būstinių slenksčio“, – įsitikinęs lenkų rašytojas V.Severskij.

1989-aisiais metais I.Obuchova apsigyveno Lenkijoje ir suartėjo su lenkiška „Solidarnost“. Ji ištekėjo už literatūros kritiko Mareko Zelinskio, kuris priklausė A.Macerevičiaus aplinkai, ir po komunizmo žlugimo padarė puikią diplomatinę karjerą.

2014-aisiais A.Macerevičius teisinosi, kad raportas išverstas į rusų kalbą buvo tik tam, kad būtų labiau prieinamas užsienio mokslininkams ir tyrinėtojams.

Lenkijos užsienio reikalų ministerija į „Le Monde“ klausimus atkirto: „Kaip mes jau ne sykį tvirtinome, įtarimai, esą A.Macerevičius gali būti susijęs su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, – be pagrindo“.

Informacijos šaltinis – Le Monde

2017.07.23; 07:43

Antradienį Seimas, pritaręs specialiosios tyrimo komisijos išvadai, apsisprendė dėl apkaltos Seimo nariui Mindaugui Basčiui pradžios.

Už tokį apkaltos komisijos pirmininkės Agnės Širinskienės pateiktą nutarimo projektą antradienį balsavo 92 Seimo nariai, 13 buvo prieš, 17 parlamentarų susilaikė. 

Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimas taip pat nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT) išvados, ar Seimo nario M. Basčio konkretūs veiksmai, nurodyti Seimo specialiosios tyrimo komisijos išvadoje, prieštarauja Konstitucijai.

Tokiam nutarimui pritarė 100 Seimo narių, 1 buvo prieš, 7 parlamentarai susilaikė.

Pats M. Bastys iš Seimo tribūnos paneigė jam inkriminuojamus kaltinimus. „Nepadariau jokių veiksmų, kurie kenktų Lietuvai. Esu teisus ir savo tiesą ginsiu“, – tvirtino M. Bastys.

Parlamentaras aiškino, kad nenuslėpė pažinties fakto su Piotru Vojeika. Jo teigimu, bendravimas su juo buvo epizodinis, todėl negali būti vertinamas kaip priesaikos sulaužymas. M. Bastys taip pat mano, kad dabartinis Seimas nėra įgaliotas spręsti už ankstesnio Seimo veiklos laikotarpį.

Nepritardamas apkaltos komisijos išvadoms Seimo narys socialdemokratas Juozas Olekas pažymėjo, kad žmogus gali neliudyti prieš save, o „dabar kaltiname, kad jis pažeidė Konstituciją, jeigu jis neliudija prieš save“. Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pildant ilgą anketą žmogus gali suklysti, todėl vertinti, kad tai priesaikos sulaužymas, jo nuomone, būtų neteisinga.

„Šiandien mes nuteisiame prieš laiką“, – sakė J. Olekas, pažymėjęs, kad taip nedera „drabstytis purvais ant kolegos“.

Paminėjęs Prezidentui Rolandui Paksui surengtą apkaltą, socialdemokratas Artūras Skardžius sakė, kad turėsime „dar vieną beprecedentį atvejį“. „Dėl būsimų numanomų veikų mes kaltiname ir atimame mandatą“, – piktinosi A. Skardžius.

Konservatorius Arvydas Anušauskas ragino balsuoti už komisijos išvadas, nes, jo nuomone, jos yra svarbios šiam Seimui, svarbios politikams. „Tie veiksmai, kurie buvo įvertinti, ir ypatingai M. Basčio atsisakymas duoti parodymus komisijai, turi būti įvertinti šiame nutarime, balsuojant už jų priėmimą“, – sakė A. Anušauskas.

Seimo narys liberalas Arūnas Gelūnas kvietė Seimą balsuoti už apkaltą M. Basčiui dėl to, kad pasitiki teisėtvarka. „Tikiu, kad KT mums paaiškins, koks kaltės dydis, ar dera parlamentarui taip elgtis ir panaikins visas abejones“, – sakė A. Gelūnas.

Politikas sakė, kad M. Basčio elgesys jam sukėlė abejonių. „Aš nemanau, kad Seimo nariui tinka taip elgtis“, – sakė A. Gelūnas. M. Basčio veiklą tyrusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas pažymėjo, kad M. Bastys slapta sistemingai bendradarbiavo su Rusijos žvalgybomis ir veikė prieš Lietuvą.

Todėl jis ragino Seimą priimti sprendimus, kurie ateityje nuo to apsaugotų. V. Bakas taip pat kvietė kolegas nebūti „M. Basčio advokatais, o būti mūsų šalies advokatais“.

Apkaltos komisijos nuomone, M. Bastys šiurkščiai sulaužė priesaiką, kuria įsipareigojo „sąžiningai tarnauti Tėvynei“, ir, atitinkamai, šiurkščiai pažeidė Konstituciją savo veiksmais diskredituodamas ne tik savo, kaip Seimo nario, bet ir Seimo, „kaip Lietuvos Respublikos įstatymų leidžiamosios institucijos, autoritetą, valstybės valdžią, dėl ko yra pagrįstų abejonių dėl M. Basčio asmens galimybės ateityje tinkamai ir sąžiningai naudoti jam suteiktą Tautos atstovo mandatą“.

Tyrimą atlikusi komisija nustatė, kad M. Bastys 2016 m. gruodžio 14 d. atsakydamas į klausimyno, skirto asmenims, pretenduojantiems gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, klausimus nuslėpė savo ryšius su P. Vojeika.

Išvadoje pažymima, kad nevykdydamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, nebūdamas sąžiningas, M. Bastys kėsinosi susipažinti su valstybės paslaptimis tokiu atveju, kai jo veikla, savybės ar ryšiai galėjo duoti pagrindą nuogąstauti, kad kyla grėsmė paslapčių saugumui.

Išvados rengėjai mano, kad M. Bastys šiurkščiai sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, kai Valstybės saugumo departamento (VSD) apklausų metu bei NSGK posėdžių metu nesąžiningai teikė skirtingus parodymus ir paaiškinimus dėl to, ar žinojo P. Vojeikos darbą KGB.

Parlamentarui inkriminuojama ir tai, kad jis organizavo neskelbiamus „Rosatom“ atstovų susitikimus su Lietuvos valstybės valdžios institucijų vadovais.

„Tokiu būdu, siekdamas užtikrinti politinį palaikymą Rusijos Federacijos valstybinės atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ planams Lietuvoje, padėjo „Rosatom“ atstovaujantiems asmenims proteguoti ir įgyvendinti „Rosatom“ interesus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvos Respublikos interesus stiprinti valstybės energetinę nepriklausomybę, įtvirtintus Seimo patvirtintuose strateginiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose, ir savo veiksmais kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui“, – teigiama komisijos patvirtintoje išvadoje.

Komisija nustatė, kad M. Bastys, „būdamas 2016-2020 kadencijos Seimo nariu, NSGK bei Specialiajai komisijai pradėjus darbą bandė nuslėpti savo nuolatinius ir sistemingus ryšius, jų reikšmę bei pobūdį, vengė atsakyti į tyrimo metu jam užduodamus klausimus“.

Komisijos nuomone, M. Bastys, elgdamasis nesąžiningai, siekė paneigti ir (ar) sumenkinti savo vaidmenį organizuojant susitikimus su aukščiausiais Lietuvos Respublikos pareigūnais, taip pat nesąžiningai siekė sudaryti įspūdį ir teikė parodymus, kad rūpinosi Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo darbais, o ne Baltijskaja AE projekto įgyvendinimu.

„Elgdamasis nesąžiningai, (…) NSGK posėdyje neigė gavęs Algirdo Butkevičiaus įspėjimą bei susitikęs su VSD pareigūnais 2006 metais bei VSD pareigūnų atliktos operatyvinės apklausos detales“, – pažymima išvadoje.

Komisija konstatuoja, kad M. Bastys elgdamasis nesąžiningai teikė skirtingus parodymus ir paaiškinimus dėl kontaktų su Jevgenijumi Kostinu pobūdžio, skaičiaus ir laiko.

Seimas savo nutarimu buvo įpareigojęs apkaltos komisiją iki birželio 1 d. pateikti Seimui išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą parlamentarui M. Basčiui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.06; 14:31

Separatizmu kaltinamas Krymo žurnalistas teisme pasakė: Aš nesu priešiškai nusistatęs prieš Rusiją, aš tiesiog šiuolaikinės tarptautinės teisės požiūriu kritikuoju Rusijos politikos metodus ir jos valdžios ketinimus visas problemas spręsti iš jėgos pozicijų ir kariniu keliu. Jeigu mano straipsnis ir laikytinas raginimu, tai šis raginimas yra ne pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą, o atstatyti ir Rusijos, ir Ukrainos teritorinį vientisumą, kuris buvo pažeistas 2014-ųjų pavasarį.

Kompiuteryje lindėjo FSB sekliai

Neseniai Simferopolyje, viename iš rajonų teismų, pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, iškeltą vietiniam žurnalistui Nikolajui Semenai (vienur kitur rašo ukrainietišką vardą Mykola). „Laisvės radijo“ Kijevo redakcijos (Радiо Свобода) autorius kaltinamas padaręs Rusijos baudžiamojo kodekso 280.1 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką: internete paskelbtame savo tekste ragino įvykdyti veiksmus, pažeidžiančius Rusijos Federacijos teritorinį vientisumą. Už tokią veiką teismas gali nubausti privalomaisiais darbais, draudimu užimti tam tikras pareigas ar verstis tam tikra veikla, galiausiai – laisvės atėmimu iki penkerių metų. Prokuratūros kaltinime teigiama, jog žurnalistas tai padarė iš politinio priešiškumo Rusijos Federacijai paskatų, veikė sąmoningai ir suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį. 

Krymo žurnalistas Nikolajus Semena. Jis teisiamas dėl to, kad nepripažįsta Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Crimea.kp.ru nuotr.

2015 m. rugsėjo 11 d. internetiniame leidinyje „Krymas. Realijos“ (Крым. Реалии) paskelbtą Nikolajaus tekstą „Blokada – tai būtinas pirmas žingsnis vaduojant Krymą“ (Блокада – необходимый первый шаг к освобождению Крыма) galima pasiskaityti ir dabar (http://ru.krymr.com/a/27240750.html). Jis pasirašytas pseudonimu, tačiau tyrėjai neturėjo didelio vargo nustatyti tikrąjį autorių. Pirmame teismo posėdyje paaiškėjo, jog FSB operatyviniai darbuotojai ne tik sekė autorių, tačiau stebėjo net patį kūrybos procesą, teksto radimąsi tiesiog po sakinį ar pastraipą – mat iš atstumo kas minutę darė to, kas pasirodydavo autoriaus monitoriuje, kopijas (angl. Screenshot). Iš viso padarė beveik 600 tokių kopijų. Aiškino gavę tam teismo leidimą 2015 m. rugsėjo 10 d. (advokatų žodžiais, tai buvo daroma ir iki gaunant leidimą). Taigi iš anksto žinojo, prie kieno kompiuterio reikia prisijungti.

Nikolajus į Rusijos specialiųjų tarnybų akiratį pakliuvo dar 2014-ųjų pavasarį. Jis papasakojo žurnalistams, kaip buvo suimtas kartu su lenkų laikraščio „Gazeta Wyborcza korespondentu Vaclavu Radzivinovičiumi. Jie šnekučiavosi prie staliuko Krymo totorių kavinėje „Divan“; tolėliau sėdėjo keturi vyrai.

Po kiek laiko kavinėje kilo šurmulys, žurnalistus apsupo vyriškiai su striukių pridengtais pistoletais rankose: Nedaryti staigių judesių, rankas ant stalo, pateikite dokumentus! Žurnalistai pakluso. Juos nuvežė į policijos skyrių, iškratė, apklausė. Lenkų žurnalistas neteko akreditacijos Rusijoje ir turėjo grįžti į tėvynę (manytina, tai buvo atsakas į Rusijos žurnalisto, įtarto šnipinėjimu, išsiuntimą iš Lenkijos). Po šito, Semenos žodžiais, prasidėjo totalinis jo sekimas: Kad ir kur būčiau, kavinėje ar dar kur, greta visą laiką sukiojosi žmogus, kuris stebėjo ir klausėsi. O netoliese visą laiką sėdėjo kiti su nešiojamaisiais kompiuteriais.

FSB seka tave kiaurą parą

Kryme lankęsi tarptautinės organizacijos „Amnesty International“ atstovai teigia, jog į kompiuterį, kuriuo dirbo žurnalistas, slapta įdiegė tam tikrą šnipinėjimo programą. Dingus interneto ryšiui, pasakojo Semena, jis išsikvietė meistrą. Atėjo net dviese, vienas buvo prisėdęs ir prie kompiuterio, spaudinėjo klavišus. Ryšys atsirado, tačiau kompiuteris ėmė nuolat strigti (tai saugumiečiai, kaip vėliau paaiškėjo, prisijungdavo).

Dar kartą akis į akį su FSB pareigūnais žurnalistas susidūrė 2016-ųjų pavasarį. Kratos metu paėmė jo kompiuterinę techniką, popierinius ir elektroninius archyvus, kitus dokumentus, liudijančius apie ekstremistinio pobūdžio straipsnio rengimą.

Po kratos žurnalistą sulaikė ir apklausė įtariamuoju. Paleido išgavę pasižadėjimą neišvykti. Vėliau jis tapo kaltinamuoju. Ikiteisminį tyrimą ėmėsi kontroliuoti Krymo prokurorė Natalija Poklonskaja (vėliau išrinkta į Rusijos dūmą ir Maskvoje pagarsėjusi keistais patriotiniais žygiais).

Tą dieną saugumiečiai atliko kratas iš viso septyniais adresais Simferopolyje, Jaltoje ir Sevastopolyje. Paėmė leidinio „Krymas. Realijos“ autoriams priklausančius kompiuterinius ir kitus elektroninius įtaisus. Tai įvyko kitą dieną po to, kai Rusijos teisingumo ministerija pripažino Krymo totorių tautos medžlisą ekstremistine organizacija ir sustabdė jo veikimą Rusijos teritorijoje.

Tėvynės išdavimo primesti nepavyko

Skaitydami bylos medžiagą teisiamojo gynėjai aptiko, kad prie žurnalisto kompiuterio FSB pareigūnai prisijungė dar iki gaudami teismo leidimą skaityti jo elektroninį paštą ir atlikti kitus operatyvinius veiksmus. Mat 2015 m. rugsėjo 10 d. jie nustatė, kad Semena rašo blogą straipsnį. Tuo tarpu Krymo aukščiausiojo teismo teisėjo leidimą gavo tik rytojaus dieną. Byloje esama ir rugsėjo 9 d. darytų kopijų. Teisiamojo advokato manymu, FSB stebėjo žurnalisto kompiuterį visą laiką, o po to, kai aptiko blogą straipsnį, be vargo gavo teismo leidimą atgaline data (www.svoboda.org/a/28314977.html). Be kita ko, FSB operatyviniai darbuotojai sekė žurnalisto susirašinėjimą su leidinio „Krymas. Realijos“ vyriausiuoju redaktoriumi Vladimiru Pritula, kuriam žurnalistas siuntė savo straipsnius.

Po pirmame teismo posėdyje liudijusių dviejų FSB operatyvinių darbuotojų aiškinimų neliko abejonių, jog FSB sekė svetainėje „Krymo  realijos“ pasirodančius tekstus dar gerokai iki pradedant tyrimą Semenos byloje. Vieno jų žodžiais, publikacijos neigiamai atspindėjo situaciją Krymo respublikoje. Ši internetinė svetainė yra „Laisvės radijo“ projektas, pradėjo veikti 2014 metų pavasarį po „referendumo“, tekstai leidžiami ukrainiečių, rusų ir Krymo totorių kalbomis. Laikoma vienu iš nedaugelio nepriklausomos informacijos apie įvykius Rusijos aneksuotame pusiasalyje šaltinių. Poklonskaja praėjusių metų pavasarį grasino visiškai ją blokuoti, nes esą ten bendradarbiaujantys žurnalistai teisina diversijas, ekstremizmą, kursto tautų nesantaiką ir be perstojo diskredituoja valdžios organus (ir buvo tai padarę kuriam laikui – kol leidėjai pašalino interviu su vienu Krymo totorių medžliso vadovų).

Regisi, FSB Krymo valdybos pareigūnai tikėjosi Semenos asmenyje sužvejoti itin stambią žuvį. Prašydami teismo leidimo elektroniniam žurnalisto sekimui saugumiečiai teigė turintys duomenų, kad žurnalistas palaiko pastovų ryšį su asmenimis, vykdančiais žvalgybą ir kitokią Ukrainos specialiųjų tarnybų ardomąją veiklą. Šių asmenų nurodymu jis už atlygį rengia ir perduoda užsienio pusei tendencingus tekstus apie situaciją Krymo respublikoje, vėliau naudojamą specialiose informacinėse akcijose prieš Rusiją. O tai yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos RF baudžiamojo kodekso 275 straipsnyje – valstybės išdavimas.

Vis dėlto Nikolajų Semeną dar ikiteisminio tyrimo metu pripažino ekstremistu ir teroristu – banko atsiskaitymo kortelę jam blokavo pagal įstatymą dėl neteisėtai įgytų pajamų legalizavimo ir terorizmo finansavimo užkardymo (taip nubausta dvi dešimtys Krymo gyventojų). Jam – 66-eri, jis yra pensininkas. Anksčiau dirbo Kijevo spaudoje, buvo Rusijos laikraščio „Izvestija“ korespondentas. Praėjusios vasaros pabaigoje turėjo vykti į Kijevą, Neurochirurgijos institutą, gydytis, nes yra patyręs stuburo traumą; gydymo vilkinimas gresia invalidumu. Tačiau FSB tyrėjas išvažiuoti neleido. 2016 m. lapkričio 28 d. Semena negalėjo dalyvauti Briuselyje vykusioje Rytų partnerystės pilietinės visuomenės forumo asamblėjoje, kur jam turėjo įteikti žurnalisto Pavelo Šeremeto žodžio laisvės premiją.

Teisiamasis kritikuoja Rusijos politiką

Nikolajus Semena pirmame teismo posėdyje pasakytoje kalboje bylos iškėlimą jam už nuomonės pareiškimą diskusijoje pavadino politiškai motyvuotu. Esą jis niekada nejautė politinio priešiškumo Rusijai. Nei viename Ukrainos ar Europos leidinyje nerastina nė vieno jo straipsnio, kurį galima būtų laikyti priešišku Rusijai. Esu parašęs straipsnių, kur kritikuoju vyriausybės politiką, kai kurias ekonomikos šakas, kai kuriuos valdžios atstovus, ne vien Rusijos, bet ir Ukrainos, tačiau kritika – tai ne tik žiniasklaidos teisė, o ir pareiga…

Pasak žurnalisto, Rusijos politiniuose sluoksniuose iš tikrųjų galėjo kilti Krymo prijungimo prie Rusijos idėja. Reikalas tas, kaip ji buvo įgyvendinta. Rusija priešingai visai pasaulinei tvarkai, pažeisdama Jungtinių Tautų Įstatus ir principus, Budapešto memorandumą, dvišalį susitarimą su Ukraina, įvykdė, kaip tai pasakyta Jungtinių Tautų, Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos specialiosiose deklaracijose ir rezoliucijose, pirmą po Antrojo pasaulinio karo aneksiją. XX pirmoje pusėje buvo įvykdytos iš viso septynios aneksijos ir nė viena nebuvo pripažinta tarptautinės bendruomenės. Vėliau tarptautinių institucijų sprendimais viskas buvo grąžinta į pirmykštę padėtį, o agresoriai nubausti. Aš įsitikinęs, kad taip atsitiks ir su Rusija, – kalbėjo teisiamasis. – Aš nesu priešiškai nusiteikęs, aš tiesiog šiuolaikinės tarptautinės teisės požiūriu kritikuoju Rusijos politikos metodus ir jos valdžios ketinimus visas problemas spręsti iš jėgos pozicijų ir kariniu keliu.

Teisiamasis atmetė jam primetamą kaltinamą raginus pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą. Priešingai, – sakė žurnalistas, – aš pasisakau už šito vientisumo, kuris buvo pažeistas 2014 metais, atstatymą. Šanchajaus kovos su terorizmu, separatizmu ir ekstremizmu konvencijoje (2001), pasirašytoje taip pat ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino, ekstremizmu vadinami veiksmai, kuriais mėginama užgrobti valdžią, kėsinamasi į konstitucinę santvarką ir visuomeninį saugumą, be kita ko, panaudojant tam neteisėtai sukurtas karines grupuotes. Būtent tai ir buvo daroma 2014-ųjų pavasarį Kryme. Jeigu mano straipsnis ir laikytinas raginimu, tai šis raginimas yra ne pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą, o atstatyti ir Rusijos, ir Ukrainos, draugiškų valstybių ir strateginių partnerių, teritorinį vientisumą, kuris buvo realiai pažeistas 2014-ųjų vasario-kovo mėnesiais.

Gynybos atspara – Rusijos Federacijos konstitucija

Valstybės kaltinimą žurnalistui Nikolajui Semenai palaikanti Krymo prokuratūra pasitelkė ir savo liudytojus. Tarp jų yra Krymo žurnalistas Sergejus Meškovojus, pastaruoju metu – apsišaukėlės Luhansko liaudies respublikos spaudos tarnybos darbuotojas. Ikiteisminio tyrimo metu jis pasakė, kad Semena visada nepakankamai objektyviai vaizdavo visuomeninę-politinę padėtį Kryme, aiškiai pasisakė už Ukrainą ir prieš Rusiją. Tačiau

svariausiu Semenos kaltės įrodymu prokurorai laiko lingvistinės ekspertizės išvadą. Kalbininkas ekspertas į tyrėjų klausimus, ar  žurnalisto tekste esama raginamų vykdyti ekstremistinę veiklą ir veikti prieš Rusijos teritorinį vientisumą, atsakė teigiamai: taip, esama.

Žurnalisto gynyba pateikė teismui kitos ekspertizės išvadas, kurias padarė politologijos profesorius Michailas Sava. Aš atsakiau į du klausimus, kuriuos iškėlė advokatai, gana paprastus ir suprantamus, – pasakė profesorius žurnalistams. – Ar tarptautinės teisės ir pasaulinės praktikos požiūriu Krymas yra Rusijos dalimi? Antras klausimas: ar Semenos teksto turinys pažeidžia Rusijos įstatymus?

Tarptautinės teisės požiūriu Krymas nėra Rusijos Federacijos dalimi. Reikalas tas, kad Rusijos konstitucijoje yra įrašytas Rusijos tarptautinių sutarčių viršenybės prieš nacionalinius įstatymus principas. Tai reiškia, kad jeigu tarptautine sutartimi pripažįstama Krymą esant Ukrainos dalimi, tai jokie Rusijos vidaus įstatymai negali būti viršesni už šią sutartį. O tarptautine sutartimi su Ukraina ir daugeliu kitų dokumentų, kuriuos pasirašė Rusija, Krymas pripažįstamas Ukrainos dalimi. Todėl nei vienas žmogus, tarp jų ir Nikolajus Semena, Krymo atveju negali raginti pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą. Jis nieko nerašė apie Krasnodaro kraštą ar Voronežo sritį, jis neragino atskirti šių subjektų nuo Rusijos. Jis rašė tik apie Krymo Autonominę Respubliką. Tai yra jam pateiktas kaltinimas yra neteisėtas (www.svoboda.org/a/28314977.htm).

Rusija nėra sudariusi jokių tarptautinių sutarčių dėl sienų, todėl negali savo teritorinio vientisumo teisės taikyti Krymui, – sako žurnalisto gynėjas Rusijos advokatas Aleksandras Popkovas. Kaip tik bus pasirašyta nauja sutartis dėl sienų su Ukraina, ji bus privaloma (https://www.novayagazeta.ru/articles/2017/04/04/72018). Rašydamas išvadą, profesorius Sava neabejotinai turėjo omenyje ir 1997 metų pabaigoje Rusijos Federacijos ir Ukrainos prezidentų pasirašytą abiejų valstybių draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartį, kurioje, be kita ko, įsipareigojama nesikėsinti į esamas sienas, gerbti kitos pusės teritorinį vientisumą. O dėl Rusijos konstitucijos, tai joje sakoma: Visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos ir tarptautinės Rusijos Federacijos sutartys yra jos teisinės sistemos sudėtinė dalis. Jeigu Rusijos Federacijos tarptautine sutartimi nustatomos kitos taisyklės, negu numatyta įstatymo, tai taikomos tarptautinės sutarties taisyklės (15 str. 4 p.).

Nugalėtojai teisia nugalėtuosius

Advokato Emilio Kurbedinovo nuomone, žurnalistui Nikolajui Semenai iškelta byla yra neabejotinai politinė, o Rusijoje tokiose bylose, kaip rodo praktika, nuosprendis gali būti tik apkaltinamasis. Netikime mums palankia baigtimi. Manau, Semenai duos lygtinę bausmę, tai yra susaistys jį įsipareigojimais ir atims galimybę verstis žurnalistika. Tai ir yra baudžiamojo persekiojimo tikslas. Precedentų jau esama. Vienas Sevastopolio rajonų teismų skyrė lygtinę dvejų metų nelaisvės bausmę 24 metų vietos gyventojui, pripažinęs jį esant kaltą dėl viešo (internete) raginimo jėga vaduoti Rusijos užgrobtą Krymą.

Neseniai įvyko jau 100-asis teismo posėdis byloje dėl 2014 m. vasario 26 d. įvykių prie Krymo Autonominės Respublikos aukščiausiosios rados rūmų. Ten vyko iš karto du mitingai: viename žmonės palaikė Ukrainos teritorinį vientisumą, kitame savo nuomonę reiškė Rusijos šalininkai. Tada nežinia kieno sukurstytose muštynėse dalyvavo abi pusės, tačiau teisiami tik Ukrainos šalininkai. Teisiami pagal Rusijos įstatymus, nors minimų įvykių metu Krymas dar nebuvo Rusijos aneksuotas ir jame veikė Ukrainos teisė. Daugeliui susidaro įspūdis, jog nugalėtojai teisia nugalėtuosius.

Muštynių prie parlamento byloje kaltinamas ir Medžliso pirmininko pavaduotojas Achtemas Čijgoizas. Kaltinimą jam pateikė 2015 metų pradžioje. Liberalaus leidinio „Novaja gazeta“ šaltinių teigimu, po 2014 metų pavasario įvykių su Krymo totorių atstovais buvo susitikusi naujai paskirta rusiškoji valdžia ir siūlė draugauti. Jūs, girdi, nestokite prieš, tradiciniuose tautiniuose renginiuose iškabinkite Rusijos vėliavą ir panašiai. Tie atsisakė. Čingoizas laikomas izoliatoriuje jau ilgiau nei dvejis metus. (https://www.novayagazeta.ru/articles/2016/10/12/70156).

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

2016 metų balandį Krymo aukščiausiasis teismas pripažino visuomeninę organizaciją „Krymo totorių tautos medžlisas“ ekstremistine organizacija ir uždraudė jai veikti; rugsėjį Rusijos aukščiausiasis teismas patvirtino šį sprendimą. Krymo prokuratūra kaltino Medžliso vadovus ir narius veikus prieš Rusijos įstatymus – pradedant nuo 1991 metais paskelbtos Krymo totorių tautos nacionalinio suvereniteto deklaracijos priėmimu ir baigiant pusiasalio kelių blokada. Daugelis tų dalykų įvyko irgi dar iki Krymo aneksijos ir jiems negalėjo būti taikomi Rusijos įstatymai. Apeliaciniame skunde Rusijos aukščiausiajam teismui sakoma, jog Krymo totoriai yra pripažinti vietine tauta (коренным народом) ir turi teisę reikšti savo interesus per atstovaujamąjį organą. Medžlisas kaip tik yra toks demokratinis ir renkamas organas, o ne visuomeninė organizacija, kaip nurodė prokuratūra, ir jis negali būti kaltinamas terorizmu.

Medžliso vadovo Refato Čubarovo pasisakymai tapo dingstimi iškelti jam baudžiamąją bylą dėl separatizmo. Kaltinimas raginimu pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą buvo pateiktas dar keturiems Krymo gyventojams, tarp jų Medžliso pirmininko pavaduotojui Ilmi Umerovui. Šiomis dienomis turi paaiškėti Krymo totorių veikėjo Suleimano Kadyrovo likimas. Praėjusių metų rudenį jam pateikė įtarimus raginus nepripažinti Krymo aneksijos ir palaikyti Krymo totorių batalioną „Asker“. Šių metų pradžioje lingvistinė ekspertizė nustatė, kad jo komentaras socialiniame tinkle yra ne raginimas (призыв), o pritarimas (одобрение). Paskyrė papildomą psichologinę-lingvistinę ekspertizę.

Žmogaus teisių gynėjų duomenimis, per trejus nuo Krymo aneksijos praėjusius metus neteisėtai buvo nuteisti laisvės atėmimu ar be žinios dingo daugiau kaip 20 pusiasalio gyventojų (http://ru.krymr.com/a/28376038.html).

2017.04.09; 03:52

 

Kodėl Krymas ir Donbasas gali grįžti Ukrainai būtent dabar, kas galutinai sugriaus Rusiją, ar bus paskelbta apkalta JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kas padarė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną atstumtuoju Vakaruose, kokios bendros psichinės ligos kamuoja Rusijos ir JAV prezidentus, kada KGB agentais tapo Viktoras Janukovičius ir Nikolajus Azarovas ir kaip sužlugdytas 1 mlrd. dolerių vertės sandėris kainavo gyvybę Aleksandrui Litvinenkai? O taip pat apie tai, kas rengia valdžios užgrobimą JAV? 

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Apie visa tai – Dmitrijaus Gordono autorinėje programoje televizijos kanale „112 Ukraina“ papasakojo Vladimiro Putino bendrakursis, buvęs SSSR KGB žvalgybininkas Jurijus Švecas.

Leidinys „Gordon“ skelbia išskirtinę tekstinę interviu versiją (2017 m kovo 13 d.)

XXX

– Tiems, kas nežino mano pašnekovo (o dėl jo profesijos jį nedaug kas žino), pristatysiu: Jurijus Švecas – buvęs SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas. Dirbo JAV TASS‘o korespondento priedangoje, buvo KGB šnipas Vašingtono rezidentūroje. Dabar gyvena JAV, verčiasi verslo žvalgyba.

– Jurijau Borisovičiau, Jūs – Putino bendrakursis iš Andropovo Užsienio žvalgybos instituto. Kaip prisimena Putiną tie, kas su juo mokėsi?

– Atvirai sakant, aš jo neprisimenu. Ta informacija Užsienio žvalgybos tarnybos tinklapyje pasirodė apskritai originaliai. Nežinau, kuo jie vadovavosi, kai įmetė tą informaciją, bet kai perskaičiau, bandžiau jį prisiminti ir neprisiminiau. Tas institutas – labai nedidelė įstaiga, kur visi vienas kitą pažįsta, dėstytojų personalas kompaktiškas. Todėl nedelsdamas paskambinau ir gavau visą reikalingą informaciją.

Reikia pasakyti, kad kai mokėmės (o mes ten gyvendavome faktiškai septynias dienas per savaitę, po dvidešimt keturias valandas), mums buvo dvi užduotys: pirma, reikėjo išmokyti mus šnipinėjimo-žvalgybos amato, o antra, dėstytojai turėjo mus išstudijuoti ir paskui kiekvienam iš mūsų parašyti charakteristiką su išvada, ar galima tą žmogų panaudoti žvalgyboje, ir jei galima – tai kur.

Man teko skaityti kai kurių dėstytojų charakteristikas – tai stulbina: žmonės iš tikrųjų kaip rentgenai peršviesdavo klausytojus! Taigi, taip aš gavau informacijos apie tai, kaip atmena Putiną aplinkiniai. Manau, geriausiai apibūdina jam duotas slapyvardis – ten jį vadindavo Nuorūka (rus. – Okurok).

– Aš girdėjau dar vieną pravardę…

– Blanki Kandis (rus. – Blednaja Mol). Kaip suprantu, ji atsirado vėlesniame jo karjeros etape. O pas mus jis buvo kukliai ir skoningai vadinamas Nuorūka.

– Ar SSSR Valstybės saugumo komitetas iš tikrųjų buvo viena iš stipriausių specialiųjų tarnybų pasaulyje? Ar tai smarkiai perdėta?

– Apskritai visi tie pasakojimai apie vienos ar kitos specialiosios tarnybos galią didžiąja dalimi neatitinka tikrovės. Čia klostosi tokia įdomi situacija: gegutė giria gaidį, nes tasai giria gegutę… Jūs nustebsite, bet jei sakysite, kad KGB – niekam tikusi organizacija, tai CŽV užpyks ant jūsų…

– … su kuo gi tada kovojo, ar ne?

– Na, ir žinoma, atvirkščiai. Aš kalbėsiu apie žvalgybos tarnybą, nes KGB, paprastai sakant, galima padalyti į dvi dalis: viena – užsienio žvalgyba (kaip JAV slaptoji tarnyba CŽV), o kita – tai vidaus struktūra (paprastai sakant, ji atitinka Amerikos FTB). Tad štai, aš dirbau būtent žvalgyboje – toje, kuri panaši į CŽV. Esu giliai įsitikinęs: žvalgyba turi būti kompaktiška, nes agentūros verbavimas, darbas su ja – tai, kaip sako amerikiečiai, one man job, tai yra vieno žmogaus amatas.

– Jūs dirbote JAV. Ar asmeniškai Jūs daug užverbavote amerikiečių?

– (Juokiasi). Man patinka toks klausimas – „daug“. Tuo metu (o tai buvo šaltojo karo įkarštis) – užverbuoti JAV pilietį agentu – tai tas pats, ką „kukuruzniko“ pilotui nuskristi į Mėnulį ir sugrįžti. Tai teoriškai įmanoma, praktiškai – ne. Kartą 1985 metais aš su savo tiesioginiu viršininku nuvažiavome į rezidentūrą, ir mes pamėginome patyrinėti 15 metų laikotarpį prieš tai. Pasirodo, nė vienas operatyvininkas iš trijų rezidentūrų (Vašingtono Niujorko ir San Francisko) neįvykdė užduoties – surasti, apdoroti ir užverbuoti – tiksliai taip, kaip rodoma kine. Nebuvo nė vieno tokio atvejo…

Paskui, kai Sovietų Sąjunga jau sugriuvo, pas mus žvalgyboje buvo stambių agentų, kurie patys atėjo, iš sovietų pusės buvo keletas pabėgėlių, kurie sužlugdė visą amerikiečių agentūrą čia. Apskritai, pasirodo, kad kažkur nuo septintojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pabaigos JAV dirbo apie penkiolika agentų.

– Tiktai?

– Ir jie visi atėjo patys, niekas jų neapdorojo ir neverbavo. Aš pažinojau vieną žmogų, kuris pats atliko savo profesinę pareigą – surado, apdorojo, užverbavo. Tai buvo generolas Olegas Kaluginas, už ką jis paskui ir gavo…

– …kuris dabar JAV…

– …taip. O aš esu antras. Ne todėl, kad aš pats genialiausias, pats protingiausias – kažkiek pasisekė. Žinote, čia kaip grybauti miške… Kartais gali vaikštinėti visą gyvenimą – ir nieko, o kartais vos išėjai – va, štai ir jis.

– Ir kaip grybauti, ir kaip uogauti…

– Taigi, man taip ir nutiko.

– Aš Jūsų nemandagiai paklausiu. Ar tiesa, kad visą sovietų rezidentūrą JAV amerikiečiams išdavė Jevgenijus Primakovas?

– Na, klausimas labai globalus… Nepasakyčiau, kad „visą“… gal dalinai. (Juokiasi).

– Tai dalinai išdavė?

– Aš, Jums leidus, į tą klausimą neatsakysiu, nes… turi praeiti kažkiek laiko…

– Ir vis dėlto, toks klausimas turi teisę egzistuoti?

– Visai gali būti. Aš Jums atsakysiu žinoma fraze: net jei surinksime devynias nėščias moteris, per vieną mėnesį vaikas negims.

– Ne metas?

– Taip… Nes tai globalinė istorija, na, paprasčiausiai globali, kuri turi sukrėsti visą Rusiją, net dabartinę – ji atvers tokias žaizdas ir ydas, kurių Rusija net neįtaria. Ji rodo, kad išdavystė, net pati baisiausia – globali istorinė išdavystė – ji visada pačiame paviršiuje. Tai ne santechnikas Vasia Pupkinas išdavė ir pardavė CŽV rezidentūrai savo veržlėrakčio paslaptis – tai visai kas kita. (Juokiasi).

– Putinas buvo geras žvalgybininkas?

– Jis apskritai nebuvo žvalgybininkas. Pagal jo mokslo rezultatus jis buvo pripažintas netinkamu dirbti žvalgyboje, nedirbo ten nė vienos dienos ir buvo pasiųstas atgal – ten, iš kur atvažiavo.

– Ką gi jis veikė Vokietijoje?

– Buvo tokia programa KGB teritorinių institucijų bendradarbiams – „paguodos“ išvyka, dažniausiai į VDR. Tikslas – pasidairyti po užsienį, nusipirkti servizą „Madona“, Zeiss‘o optikos ir grįžti į savo teritorinę instituciją. Žodžiu mūsų atstovai ten visiškai neužsiiminėjo nei žvalgyba, nei kontržvalgyba. Juk Štazi (vok – Stasi) – tai buvo nepaprastai galinga žvalgybos organizacija, ir ten svarbiausia buvo – netrukdyti. Todėl įsivaizduoti, kad Vova, kuris ten dirbo Draugystės namų direktoriumi: rytą – atrakina duris, vakare – užrakina… Tai iš esmės, ir visas žvalgybinis darbas.

– Rašoma, kad Jūs pririnkote informacijos apie Putino ir jo artimiausio bendražygio Viktoro Ivanovo iš Tambovo ONG (organizuoto nusikalstamumo grupuotė – red.) ryšius, apie jų dalyvavimą narkotikų prekyboje su Kolumbijos mafija. Taip buvo iš tikrųjų? 

Aleksandras Litvinenka ir Vladimiras Putinas

– Taip, ir tai kainavo gyvybę žinomam žmogui – Aleksandrui Litvinenkai.

– Jūs buvote esminis liudytojas jo byloje. Kaip aš suprantu iš savo pokalbių su Borisu Berezovskiu, Litvinenka krito kaip auka politinėje kovoje – nes apie Putiną jis žinojo kažką tokio, ką ketino paviešinti, ir buvo pašalintas.

Jį pašalino Lugovojus, dabar Valstybės dūmos deputatas, taip?

– Taip. Toks bylą svarsčiusio Londono teismo nuosprendis…

– O kaip iš tikrųjų buvo su Litvinenka?

– Iš tikrųjų taip ir buvo.

– Kodėl?

– Matote, Borisas Berezovskis mėgo traukti antklodę ant savęs; jis – politikas, ir viskas, kas sukasi aplink jį, tai – politika. Iš dalies – taip, politika, nes buvo kalbama apie stambų maždaug milijardo dolerių vertės sandėrį, kurį turėjo sudaryti su Rusija labai didelė užsienio kompanija. Rusijoje svarbus asmuo, nuo kurio priklausė sprendimas dėl šio sandėrio, buvo artimiausias Putino padėjėjas Viktoras Ivanovas. Tuo metu jį kartais net vadindavo Kremliaus pilkuoju kardinolu, nes jis buvo neviešas kadrininkas – parinkdavo Putinui žmones į aukščiausias pozicijas.

Ir štai toji Vakarų kompanija paprašė vadinamojo Due Diligence, tai yra surinkti informaciją apie tai, kas per žmonės tie potencialūs partneriai, su kuriais teks turėti reikalų… Aleksandras Litvinenka turėjo ryšių su business-security kompanija Londone, kuri gavo tą prašymą. Ji perdavė jį man, paprašė, kad aš padaryčiau tą darbą. Tai va, aš jį ir padariau. Aš turėjau dokumentinės informacijos, kad Putinas, būdamas Sobčiako padėjėju, Piteryje išplaudavo Kolumbijos narkotikų kartelio, vadinamo Kalio karteliu,  pinigus.

– Tiesiog sukrečia…

– Ten figūravo kompanija SPAG, kuri buvo užregistruota Lichtenšteine, turėjo biurus Vokietijoje ir Peterburge. Vienos iš tos SPAG dukterinių kompanijų prezidentas buvo visiems žinomas Kumarinas…

– …Tambovo ONG lyderis, kuris dabar kalėjime…

– …Taip. Tai Barsukovas. Taigi, ten susieidavo siauras ratas – Putinas (jis buvo SPAG‘o konsultantas), Kumarinas (SPAG‘o „dukters“ prezidentas) ir Viktoras Ivanovas. Beje, juokingiausia, kad tuo metu Ivanovas užsiiminėjo kova su narkotikais FSB Valdybos Leningrado srityje. Na tai jis ir kovojo…

– Tai Jūs sužlugdėte milijardinį sandėrį?

– Taip. Kai toji kompanija perskaitė trijų keturių puslapių mano rašytą pažymą, jie pasakė: „Su tais vyrukais mes reikalų neturėsime“. Ta pažyma sužlugdė milijardinį sandėrį, nuo kurio, suprantama, priklausė „nuomilžis“ (rus. – otkat) – nežinau, kiek, bet net jei kukliai – devyni procentai…

– …ir jau šimtas milijonų dolerių…

–…taip, ir žmonės įsiuto. Kaip ten atsidūrė Lugovojus? Asmeniškai aš toje sferoje pradėjau dirbti dar nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos – su Bobu Levinsonu, labai žinomu ir Ukrainoje, tyrėju. O Litvinenkai tai buvo kažkas naujo, todėl jis tą užduotį pavedė man ir tą pačią užduotį – Lugovojui, kurį pažinojo dar nuo Maskvos laikų…

– …žodžiu, jis buvo jo kolega…

– …Taip, jie susidurdavo tuo metu. Nunešė užsakovui mano pažymą ir Lugovojaus pažymą. Šis perskaitė. „Lugovojaus pažyma, – sako, – keliauja į šiukšliadėžę. O šita – normali, ji tiks“. Tada Saša padaro mirtiną klaidą – jis paima mano pažymą, duoda ją Lugovojui ir sako: „Štai kaip reikia rašyti, taip tinka“, Lugovojus paima tą pažymą ir keliauja į Maskvą, jį su šita pažyma sutinka Vnukovo oro uoste, ir po dviejų savaičių jis grįžta jau su poloniu…

– …Litvinenkai. Kai Jūs mokėtės Andropovo akademijoje, ar Jūs galėjote įsivaizduoti, kad Jūsų bendrakursis Vladimiras Putinas taps Rusijos prezidentu?

– (Šypsosi). Aš klausiau jį pažinojusių žmonių, kurie sudarė jo charakteristiką. Jie sakė: „Jeigu mūsų tada būtų to klausę, tai net būtų buvę nejuokinga“. Rusų ir ukrainiečių kalbos – jos galingos, rusai ir ukrainiečiai stiprūs tuo, kad gali vienu žodžiu nupiešti vaizdą. „Nuorūka“ – štai, tiesą sakant, ir visas požiūris…

– Kodėl Putinas tapo prezidentu? Koks tas mechanizmas, kuris pakelia žmogų nuo tokio lygmens į patį aukščiausią?

– Deja, tos valstybės, kurioje aš gyvenau ir dirbau, nebėra – ir didele dalimi todėl, kad gyvavo sistema, kai į paviršių išplaukdavo visai ne tas, kas turėjo. Žodžiu, vietoj selekcinės atrankos, kaip yra išsivysčiusiose šalyse, išplaukia kažkas…

– Tai dėsninga?

– Tai tos biurokratinės sistemos, kurioje mes buvome, dėsnis. Visa jo karjera – taip pat. Į žvalgybą jis nepakliuvo, VDR jis užsiiminėjo niekais. Paskui jis tampa Sobčiako padėjėju. Kodėl? Todėl, kad Sobčiakas – KGB agentas…

– Sobčiakas – KGB agentas?!

– Suprantama – žinomos aukštosios mokyklos profesorius, ideologinės disciplinos dėstytojas… Mūsų skyriuje, tarkim, buvo artimiausio Jelcino padėjėjo byla, jis vėliau vadovavo garsiosios Dzeržinskio statulos nuvertimui…

– Stankevičiaus (Sergejus Stankevičius – rusų politikas, priklausęs artimiausiai Boriso Jelcino aplinkai, – Gordon)? 

– (Pauzė). Operuokime operatyviniais vardais. Kai jį užverbavo, jam pasakė: „Pats pasirink operatyvinį slapyvardį“. Ir jis pasirinko – Feliksas. Ir kai prasidėjo visi tie debatai, pertvarka, demonstracijos, prieš išeidamas į aikštes ginti demokratijos ryškia, uždegančia kalba („Šalin komunizmą!“, „Duok demokratiją!“), jis susitiko su operatyvininku ir aptarė kiekvieną savo tezę. Galiu įsivaizduoti, ką galvojo kagebistai, kurie sėdėjo pastate Lubiankoje, kai jie pro langus stebėjo… kaip Feliksas vertė Feliksą. Tai fantastika! (Juokiasi). Taigi, Vovą pristatė kaip ryšininką…

– Sobčiakui?

– Taip – kad jis koordinuotų su juo tolimesnį darbą. O tolimesnis darbas buvo – įsisavinti partijos pinigus ir iškaišioti juos po įvairiausius kioskelius. Bet susiklostė įdomi situacija – partija turėjo daug pinigų, bet partija apskritai nieko nemokėjo dirbti, nieko! Jie tegalėjo surengti KPSS suvažiavimą – ir viskas.

– O patvarkyti pinigus – ne.

– Ne. Tam jie turėjo KGB, kuris irgi negalėjo patvarkyti, nes niekada nebizniavo. Ir pasirodė, kad vieninteliai žmonės, kai griuvo Sovietų Sąjunga, kurie galėjo…

– …buvusieji cechininkai (pogrindiniai verslininkai SSSR, – red.), ko gero…

– buvusieji cechininkai ir…

– banditai…

– …ir banditai, taip… Nuo čia ir grandinė, siejanti KGB (vėliau FSB) Leningrado valdybą su Tambovo grupuote. Beje, Tambovo ir Malyševo grupuotės kovojo tarpusavyje, o KGB, sakykim, jas išskirdavo.

– Vienas labai aukšto rango SSSR KGB Jūsų kolega man visiškai tvirtai sakė, kad praktiškai visi lyderiai demokratai, taip pat Rusijos ir Ukrainos nacionalistų lyderiai buvo KGB agentai. Tai tiesa?

– Suprantate, „visi“ – labai plačios apimties žodis…

– Galima sakyti – „dauguma“?

– Užsienyje, kur verbuojant gali čiupti už vienos vietos, ir tada iki gyvenimo pabaigos kirmysi kalėjime, mažai kas taip rizikuotų. O Sovietų Sąjungoje būdavo galima prieiti prie profesoriaus ir sakyti: „Ar jūsų pažiūros sutampa su Komunistų partijos pažiūromis? Beje, jūs ruošiatės vykti į simpoziumą užsienyje, ar ne?“ Tas pats ir su studentais… Taigi, Sovietų Sąjungoje, šalies viduje verbuodavo visus, kas krutėjo. (Juokiasi).

Kartą užsienio žvalgyboje irgi susidarė toks kazusas. Devintajame dešimtmetyje mums pagrindinis uždavinys buvo – kova su pagrindiniu priešininku (Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, NATO ir Kinija). Viso kito reikėjo arba nereikėjo, priklausomai nuo to, ar tai padėdavo, ar trukdydavo vykdyti pagrindinį uždavinį. O šalies viduje verbuok, – bet nenoriu. O kiti bandė… Aš jums paaiškinau, kaip sudėtinga būdavo užverbuoti amerikietį, bet apie kažką gi reikia atsiskaityti vadovybei, KPSS CK. Todėl vietoj amerikiečių tuščias vietas, verbavimo properšas užpildydavo palestiniečiai, kurių būdavo linkę užsiverbuoti visos šeimos – kartu su vaikais. (Juokiasi).

– O dabartinęs Palestinos autonomijos lyderis Mahmudas Abasas – KGB agentas?

– Be abejo. Jis kartu su manim universitete mokėsi… Draugai afganai labai mėgdavo užsiverbuoti, kai ten buvo sovietų kariuomenė, nes tikėjosi, kad jeigu kas, tai…

– …draugai padės…

– …taip, draugai padės. Tai buvo žiauri jų klaida, nes kai vis dėlto ten visa tai atsitiko, pamenu, mūsų rezidento pavaduotojas asmeniškai kreipėsi į žvalgybos viršininką paprašytas vieno iš jo agentų – afganų kontržvalgybos aukšto valdininko (tada ten jau visi buvo pabėgę), kad paimtų į Maskvą jį ir jo vaikus. Atsakymas buvo toks: „Mes verbuojam agentus ne tam, kad jie Maskvoje atsigaivintų…“

– Neseniai Jūs sakėte, jog Jums kartais atrodo, kad Putinas – CŽV agentas…

– Ne CŽV, ne ne. Mano mintis tokia: yra žmonių, kurie tiki Pasauline vyriausybe, Bilderbergo klubu…

– …O jos nėra?

– Ji yra, bet, mano požiūriu, ji jokia… Ten tiki kažkokiomis baisiomis jėgomis, kurias visi tampo už virvučių… Aš tuo netikiu, ir galiu paaiškinti kodėl – nes žinau, kaip veikia sistema. Bet jeigu įsivaizduosime, kad pasaulyje yra tokia baisi jėga, Putinas turi būti jos vertingiausias agentas. Ir jeigu toji jėga nori sunaikinti Rusiją, jis – superagentas, nes tai, ką jis daro, nepadarytų jokia CŽV kartu su MI6, Mossadu ir Kinijos valstybės saugumo ministerija.

– Jūsų nuomone, Putinas griauna Rusiją?

– Be abejo, ir griauna metodiškai, subtiliai, audringai plojant aštuoniasdešimt šešiems procentams Rusijos gyventojų. Tai suokalbis prieš Rusiją, ir jam vadovauja Vladimiras Putinas, o jam padeda aštuoniasdešimt šeši procentai aršių jo šalininkų. (Juokiasi).

– Savo laiku JAV Jūs dalyvavote mūsų buvusio ministro pirmininko Pavelo Lazarenkos byloje. Kas toje byloje Jus labiausiai nustebino?

– Toje byloje mane labiausiai nustebino tai, kad Ukrainai – didžiausiai Europoje pagal plotą šaliai – vadovauja traktorininkas. Aš suprantu: jeigu jį aprengsime Brioni drabužiais, apipurkšime briolinu… išpūsime žandus… ir į tribūną… tarti skambių frazių – viskas lyg ir normalu. Bet kai jis atsidūria teisme ir jam užduodami elementarūs klausimai, o jis negali dviejų žodžių suregzti – tai šokas. Teisėjas jo klausia: „Pone Lazarenka, jūs kaltinamas, kad pavogėte iš Ukrainos šimtą aštuoniasdešimt (regis, šimtą aštuoniasdešimt) milijonų. Ar prisipažįstate esąs kaltas, ar ne?“ Kiekvienas normalus amerikietis sako „taip“ arba „ne“. Buvusio Ukrainos ministro pirmininko atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Teisėjas žiūri į jį ir sako, nes nesupranta: „Aš kartoju klausimą – ar jūs pripažįstate, ar ne?“ Ir vėl atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Ir taip toliau. (Juokiasi).

Per pertrauką Lazarenkos žmona išrikiavo jo advokatus (jų buvo keletas), eina pro juos kaip SS feldfebelis prieš egzekuciją, ir sako: „Aš labai nepatenkinta jūsų darbu. Kas tai apskritai? Jūs girdite, kokias nesąmones mano kvailys tauškia?“ (Juokiasi). Jie sako: „Atleiskite, ponia…“

– …Tai gi jūsų kvailys, ar ne?

– „…jo klausia, jis turi atsakyti, mes gi negalim…“. – „Aš vis tiek nepatenkinta“…

– Jurijau Borisovičiau, Jūs – vienintelis žmogus pasaulyje, turintis absoliučiai visus majoro Melničenkos įrašus.

– Na, sakykim, tai ne majoro Melničenkos įrašai. Jie išgarsėjo kaip įrašai…

– Suprantama, Ir Jūs vienintelis, kuris juos girdėjote visos apimties, ar ne?

– Taip, virtualiai aš praleidau tame kabinete ne mažiau kaip penkis šimtus valandų.

– Jums prieš akis praėjo visa to meto Ukrainos vadovybė. O kas labiausiai Jus nustebino, kai klausėtės penkiasdešimt dviejų milijonų gyventojų šalies vadovų?

– (Atsidūsta). Tai buvo šokas. Aš užaugau Ukrainoje ir pragyvenau ten iki 22 metų. Mano tėvas – karinis gydytojas, tarnavo KOP, mano motina – pirmos kategorijos chirurgė. Jie turėjo draugų, mes susitikinėdavome, mačiau tuos žmones… Bet kai aš klausiausi štai šitų, kurie ten, kabinete, man atrodė, kad tie žmonės iš kitos planetos. Aš anksčiau nebuvau matęs tokių Ukrainoje per visus dvidešimt dvejus metus. Ir aš neatmenu, kad per penkis šimtus valandų tame kabinete būtų svarstytas koks nors rimtas valstybinis klausimas, kokia nors reforma, kad ten būtų priimtas koks nors rimtas valstybinis sprendimas. Viskas atrodė taip: štai sėdi žmogus, kas nors pas jį ateina, paskubomis, per penketą minučių, greitakalbe pasako, kad pas juos viskas normalu, ir paskui pradeda pliaukšti niekus tai apie tą, tai apie kitką…

– Tai apie ką labiausiai?

– Labiausiai apie madam Timošenko – ji figūruodavo kiekviename pokalbyje. Tie epitetai…

– Na, kokie gi?

– (Juokiasi). Kas dar mane apstulbino – tai absoliutus nemokėjimas reikšti savo minčių. Atmenu, man dar tėvas sakė: „Jeigu tu negali teisingai išreikšti savo minčių, vadinasi, tu jų neturi“. Ir štai ten buvo žmonės… Pavyzdžiui, buvęs Ukrainos saugumo tarnybos pirmininkas, – jo apskritai neįmanoma suprasti, jis kalbėdavo kažkokiais jaustukais…

– Gal specialiai?

– Gal. Žinau, kad stalinizmo laikais valdininkai taip vieni su kitais bendraudavo. Jeigu kas sakys: „Tu tą ir tą sakei“, jis iškart: „Kaip? Kur?“

– 2014 metais, kai Ukrainoje baigėsi Maidanas, Rusija aneksavo Krymą. Kodėl Putinas tam ryžosi, kaip Jums atrodo?

– Kai kurie Vakarų vadinamieji analitikai stengiasi į Putino galvą įkrėsti kažkokių strateginių sumanymų, – tai didelė klaida. Vova – toks žmogus, kuriam priimant sprendimą pirmiausia dirba pasąmonė, emocija, ir tik paskui jis pradeda samprotauti. Manau, jis tai padarė, baisiai įsižeidęs, kad Ukraina štai taip jį…

– … du kartus…

– … Į savo statytinį, „dukart neteistą „profesorių“, jis investavo masę pinigų, o jį štai išveja. O dar ir demonstracijos, o dar ir juokiasi, o dar ir daineles visokias traukia… Žodžiu, jis pratrūko – jis negalėjo matyti laisvos tautos šventės…

– Ar Janukovičius ir Azarovas, buvę Ukrainos vadovai, buvo KGB agentai?

– Žinoma, „dukart neteistas“ Janukovičius ten buvo užverbuotas, nes atsėdėjęs netrukus, kaip žinoma, jis išvažiavo į Monaką. Atsėdėjęs, po dviejų pakliuvimų!..

– Buvo didelės automobilių įmonės direktorius ir KPSS narys…

– Po dviejų pabuvimų zonoje ne tik į Monaką – tą kapitalizmo saldaus gyvenimo sūkurį – į Mongoliją buvo neįmanoma išvažiuoti. Azarovas? Taip, ir Azarovas buvo užverbuotas – dar studijų laikais.

– Ką šiandien Ukrainai daryti su Donbasu? Koks Jūsų receptas?

– Tai labai sudėtingas klausimas. Dėl to suka galvas geriausi protai, ir taip iš karto duoti gerą receptą… Situacija tokia, kad dabar jo imti negalima. Tai būtų tas pats, ką imti vėžio auglį ir persisodinti jį sau. Tas vėžio auglys senas, dar nuo dešimtojo dešimtmečio, kai virto tuo, ką amerikiečiai vadino Gangstа’s Paradise. Dar tais laikais tai buvo kriminalinė sritis, o dabar ji visiškai netinkama. Sakyčiau, tai teritorija, kur nėra civilizuotų gyvenimo būdų…

– Tai ką – kol kas atsitverti tvora?

– Įšaldyti. Į tuos reikalus mano požiūris kitoks, labiau apibendrinantis. Aš manau, kad sprendimas žymiai arčiau nei mano daugelis – tai susiję su procesais, kurie vyksta JAV… Na kas gi Sovietų Sąjungoje galėjo pagalvoti, kad kada nors Estija, Latvija ir Lietuva bus laisvos? Niekam ir į galvą tai neatėjo. Jos išsilaisvino per Sovietų Sąjungos griūtį. Manau, kad dabar kaip niekad daug šansų susigrąžinti ir Donbasą ir Krymą – faktiškai sugriuvus Rusijai, virtus visiškai silpna ir priklausoma valstybe.

– Jūs – JAV pilietis, jau seniai ten gyvenate. Ką Jūs pasakysite apie Trumpą?

– Trumpas labai panašus į Vovą Putiną – kaip asmenybė, pasakyčiau. Jį kamuoja psichinė liga – tokia, kaip ir Putiną. Tai piktybinis nevisavertiškumo kompleksas, slopinamas narcizismo. Aš turiu pažįstamą, kurios PhD vaikų psichologijos srityje – ji į jį pažvelgė ir pasakė, kad jis užpyksta kaip dešimtmetis berniukas. O užpyksta jis ant visų, kas jį kritikuoja.

Jo darbo diena prasideda taip: jis atsikelia, atsigeria kavos, įsijungia televizijos kanalus, kurių jis nemėgsta, išgirsta negerų dalykų apie save, atsisėda ir pradeda atsikirtinėti Twitter‘yje. Manau, tas žmogus netinkamas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento funkcijoms.

– Jis gali sulaukti apkaltos?

– Taip. Tik klausimas – kada. Apskritai, iš idėjos porą metų jis turėti prasėdėti, bet jis unikalus ta prasme, kad jis…

– …nesėslus…

– …jis kasdien iškrečia ką nors, kas kitam ir į galvą neateitų… Žodžiu, jis kasdien kasa sau duobę.

– Ar iš tikrųjų Putinas paveikė rinkimus JAV?

– Putinas paveikė, bet taip, kad tie rinkimai jį ir pribaigs. Viename interviu Jūsų leidiniui aš sakiau, kad jeigu būtų rengiama žvalgybinė operacija dėl kišimosi į rinkiminį procesą JAV, tai arba ji turėtų būti šimtu procentų konspiratyvi, arba jos apskritai nereikia. Tai, ką padarė Vova, buvo idiotizmo viršūnė. Ten, kišimesi į tą kompaniją styrojo Rusijos specialiųjų tarnybų „ausys“. Visų pirma, įsilaužė hakeriai, antra, žinomi žmonės, kurie gavo tą informaciją ir perdavė WikiLeaks. WikiLeaks – tai ne šiaip sau ruporas, tai – organizacija, kuri susijusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis operatyviniuose reikaluose, aštriose operatyvinėse operacijose (beje, anot Snoudeno išvadų, Sovietų Sąjungoje ?). Na, o paskui ta pati WikiLeaks-FSB ranka visa tai ir pametėja.

Bet net tame etape galima buvo sustoti ir pasakyti: „Na, suprantate, kažkokie puspročiai, patys savarankiškai… suėmė du pulkininkus… Iš proto išsikraustė ir nusprendė babkių iš šalies užsidirbti, ir patys savarankiškai ir prasuko tą operaciją“. Dar galima buvo taip pasakyti. Bet tuo metu visiškai idiotiški Kremliui pavaldžios Rusijos televizijos veblenimai šlovina Trumpą, garbina prezidentą Trumpą…

– Ar įmanomas Putino ir Trumpo sandėris, konkrečiai dėl Ukrainos? Putinui atiduodama Ukraina ir posovietinė erdvė, Trumpui – Sirija ir taip toliau…

– Manau, kad dabar joks Trumpo sandėris su Rusija jokiu klausimu jau praktiškai nebeįmanomas.

– Ar JAV turi argumentų prieš Rusiją? Stiprių svarių argumentų?

– JAV ar Trumpas?

– JAV.

– Paskutinės rinkimų kampanijos JAV dėka Vova Putinas Amerikoje, o ir apskritai Vakarų pasaulyje, liko ne šiaip atstumtuoju – jis pragaro išpera. Tai kaip seriale apie Džeimsą Bondą – Misteris Universalusis Blogis. Dabar tiesiog nepadoru kelti susitarimų apie ką nors su Putinu klausimą.

– Ar daug politikų rusai yra papirkę Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose?

– Apie Europą negaliu pasakyti, o kai dėl Jungtinių Valstijų, nemanau, kad kas nors iš politikų (ir neturiu omeny naujosios plejados, kuri atėjo kartu su Trumpu)… Rusai ten perka lobistų struktūras ir atskirus propagandistus, kurie ten dirba. Kai ką aš pažįstu iš pavardžių, kai kurie iš jų buvo aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje nuvesti ten kaip emigrantai, ilgai tūnojo…

– …užšaldyti…

– …Taip, ir štai išmušė valanda. Bet dabar susiformavo tokia aštri reakcija prieš Putiną, kad net jie tyli.

– Ar Henris Kisindžeris buvo KGB agentas?

– Tai atskira istorija, kuri verta didelio meistro plunksnos. Situacija buvo tokia. Henris Kisindžeris, pas mus Amerikos skyriuje žinomas kaip Kisa, susitikinėjo su mūsų operatyvininku Boria Sedovu. Kas apskritai yra agentas? KGB agentas – tai užsienietis, kuris sąmoningai bendradarbiauja su Valstybės saugumo komitetu ir savanoriškai vykdo jo užduotis. Tad štai, Sedovas susitikinėja su profesorium Kisindžeriu, siuntinėja depešas į Maskvą, į centrą, iš kurių ryškėja, kad taip ir gaunasi – jis agentas.

– …užverbavo Kisindžerį…

– (Juokiasi). Taip, tiesiog porą savaičių prieš tai, kai Niksonas tapo prezidentu, o Kisindžeris – padėjėju Nacionaliniam saugumui (JAV Valstybės sekretoriumi jis tapo vėliau), Pirmasis skyrius rašo raportą žvalgybos viršininkui, kuriame išdėsto reikalą, subjektui keliama užduotis…

– Kisa – mūsų žmogus… 

Dmitrijus Gordonas, šio interviu autorius.

– …“Remiantis tuo, kas išdėstyta, prašom įtraukti į KGB agentūros aparatą kaip agentą“. Tai keliauja aukštyn, pasiekia generolą Kirpičenką, pavaduotoją, labai prityrusį meistrą (jis ten visą gyvenimą sėdėjo, viską žinojo ir visus pažinojo)… Jis pasikrapštė pakaušį ir sako: „Draugai, ne, įsivaizduokite, dabar mes tai pasirašysime ir pranešime Brežnevui, o jį paskiria padėjėju, gi Brežnevas paskui skambina ir sako: „Paklausykite, pasakykite savo agentui, kad Amerika baigtų su Kinija flirtuoti. Man tai nepatinka. Duokite jam užduotį!“ Ir ką mes padarysime? Duosime, o jis, žinoma, to nepadarys. Ir tada mes gausime niuksą“. Trumpiau sakant, jo ranka, kuri jau buvo pasiruošusi pasirašyti, stabtelėjo. Ir garbė Dievui, nes po dviejų savaičių Kisa tampa padėjėju. Taip ir nespėjome jo įrašyti į agentūros aparatą.

JAV dabar susiklostė neregėta situacija: grupė Amerikos piliečių sudarė suokalbį su priešiškos valstybės (turima omenyje Rusija) specialiosiomis tarnybomis, kad užgrobtų valdžią Jungtinėse Amerikos Valstijose, o vėliau sunaikintų valstybės pamatus. Ir dabar vien Kongrese atliekami septyni viso to tyrimai, mažiausiai du tyrimai – JAV specialiosiose tarnybose.

– Apskritai, bus įdomu. Paskutinis klausimas: ar daug dabar Ukrainoje, vadovybėje SSSR KGB ir Rusijos FSB agentų?

– (Sutrikęs). Na, Jūs mane taip tiesiai… Reikia pasėdėti, pagalvoti, prisiminti. Bet jų turi būti.

– Jurijau Borisovičiau, ačiū už interviu.

– Malonu buvo pabendrauti.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com leidinys.

2017.03.20; 05:39

Nathan Hoad, Olga Razumovskaja, Shane Harris / The Wall Street Journal

Virtinė triukšmingų areštų Rusijoje, palietusių, kaip manoma, šalies paslaptingos Federalinės saugumo tarnybos karininkus ir kibernetinio saugumo ekspertą, paskatino žvalgus abiejose Atlanto pusėse pabandyti atskleisti šią paslaptį.

„Įtariama, kad Kremliaus slaptųjų tarnybų atstovų areštai Rusijoje gali būti susiję su rusų įsilaužimais į kompiuterius Amerikoje“, – tokią versiją palaiko Natanas Hodžas, Olga Razumovskaja ir Šeinas Harisas leidinyje „The Wall Street Journal“.

Beje, Rusijos žiniasklaida tvirtina, kad areštai gali būti susiję su valstybės išdavyste.

Kai kurių veikiančiųjų ir atsistatydinusių žvalgų nuomone, „tos rusų žvalgų gaudynės pasižymi visais klasikinės vadinamojo „kurmio“ medžioklės bruožais. Ir vieni, ir kiti sakė, kad yra ir daugiau įtikinamų paaiškinimų, kodėl Rusija ėmėsi tikrinti savuosius šnipus, įskaitant ir valstybės tarnautojus, uždarbiaujančius samdant hakerius ir tuo pačiu sukeliant pavojų einamosioms žvalgybos operacijoms“, – perduoda žurnalistai.

„Kremlius paskutiniųjų dienų areštus pripažino vieninteliame miglotame pareiškime. Kremliaus spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas sakė, kad Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną tikriausiai informavo apie kibernetinio šnipinėjimo atvejį, kuris aprašytas pirmuosiuose Rusijos laikraščių puslapiuose“, – praneša leidinys.

„Neatmetama galimybė, kad pagal egzistuojančią tų pranešimų perdavimo tvarką informacija prezidentui suteikta laiku“, – sakė Peskovas.

FSB nepateikė jokių išsamių komenatrų ir nieko neatsakė į oficialų The Wall Street Journal prašymą pakomentuoti.

Informacijos šaltinis: „The Wall Street Journal“ leidinys.

2017.02.10; 07:33

Jeff Stein / Newsweek

„Tą istoriją pradėjo pasakoti Vašingtone pernai vasaros pabaigoje: kai Donaldas Trumpas buvo atvažiavęs su reikalais į Maskvą, Rusijos žvalgybos bendradarbiai užtiko jį kompromituojančiomis seksualinio pobūdžio aplinkybėmis“, – rašo Newsweek žurnalistas Džefas Steinas.

„O dabar, pasak prasiskverbusio į spaudą priedo prie JAV žvalgybos tarnybų kolektyvinio pranešimo apie Kremliaus intrigas Amerikos rinkimuose, aiškėja, kad Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai stebėjo, kaip Trumpas dalyvavo „iškrypėliškuose lytiniuose aktuose“, kuriuos „organizavo ir sekė FSB“.

Dokumente sakoma, jog FSB „pasamdė keletą prostitučių, kad jos parodytų jam aukso lietaus (šlapinimosi) šou“. Maža to, pasak anoniminių pranešimo šaltinių iš Rusijos, Trumpas tyčia pasirinko savo sumanymui „Ritz Carlton viešbutį, kur, kaip jam buvo žinoma, prezidentas ir ponia Obamos (kurių jis nekentė) buvo apsistoję per vieną oficialų vizitą Rusijoje, ir išniekino lovą, kurioje jie miegojo“, – perduoda korespondentas.

Pranešimo tikrumas ir jo šaltinių teisingumas nepatvirtinti, pabrėžia leidinys. Numanomą visą pranešimo versiją – tiksliau, neįvardyto Vakarų specialiųjų tarnybų eksbendradarbio tarnybinių užrašų seriją – išspausdino leidinys BuzzFeed .

Ir vis tik, straipsnio autoriaus nuomone, pranešimas „sustiprina versiją, kuri, kaip kai kas nuogąstauja, paaiškina Trumpo simpatijas Kremliui, kurių niekaip kitaip paaiškinti neįmanoma“.

Steinas cituoja pranešimą: „Nestandartinė Trumpo elgsena Rusijoje per daugelį metų davė valdžiai pakankamai gėdingos medžiagos apie dabartinį respublikonų kandidatą į prezidentus, kad norėdami jie galėtų jį šantažuoti“.

„Jeigu šantažas akivaizdus, tai ši istorija jau ne apie nepadorius lytinius aktus, o apie nacionalinį saugumą“, – pabrėžia autorius.

Pranešime paminėtas ir Maskvos dėmesys sutuoktiniams Klintonams. Bet vertingiausia, ką pavyko sužinoti sekant ponią Klinton ir jos aplinką, – tai „jos pasisakymus, prieštaraujančius jos dabartinei pozicijai įvairiais klausimais“, sakoma dokumente.

Kol kas neaišku, ar pranešimas padarys permanentinės žalos Trumpo administracijai. Galimas dalykas, net išaiškės, kad tai klastotė, kurią išmetė Rusijos žvalgyba, kad sukurstytų chaosą Amerikos politiniame gyvenime, pabrėžia autorius.

Informacijos šaltinis: Newsweek leidinys.

2017.01.16; 12:03

JAV žvalgybos ataskaitoje rašoma, kad Rusijos slaptosios tarnybos tikriausiai turi Donaldą Trampą (Donald Trump) kompromituojančios medžiagos. Ataskaitoje taip skelbiama, kad Rusijos slaptosios tarnybos tikriausiai turi išsamių žinių ir apie D.Trampo finansinę veiklą. 

CNN televizijos, paskelbusios, kad Rusija gali turėti Donaldą Trampą kompromituojančios medžiagos, emblema.

Apie tai pranešta ir kadenciją baigiančiam JAV prezidentui Barakui Obamai, ir naująjam Amerikos prezidentui Donaldui Trampui.

Tokią sensacingą žinią paskelbė televizija CNN, kuri remiasi keliais oficialiais JAV pareigūnais, susipažinusiais su visa, įskaitant ir slaptąją, JAV žvalgybos ataskaita (apie Rusijos slaptųjų tarnybų ardomąją veiklą JAV prezidento rinkimų metu ir apie asmeninę Rusijos prezidento Vladimiro Putino atsakomybę dėl FSB, GRU kišimosi į Amerikos vadovo rinkimus). D.Trampą kompromituojanti medžiaga užfiksuota dviejuose puslapiuose, pridėtuose prie slaptosios dalies.

CNN taip pat skelbia, jog ši žinia gauta iš buvusio Didžiosios Britanijos slaptųjųjų tarnybų agento, kurį JAV žvalgybininkai laiko „patikimu šaltiniu“. Šiuos duomenis slaptasis britų agentas gavo iš rusiškųjų šaltinių.

Remiantis CNN pranešimais, Federalinis Tyrimų Biuras (FTB) šiuo metu tikrina D.Trampui nepalankią versiją. CNN kalbinti analitikai tvirtina, kad sprendimas šias žinias įtraukti į ataskaita buvo priimtas siekiant parodyti, jog Rusija turėjo potencialiai pavojingos informacijos apie abu kandidatus į JAV prezidento postą. Tačiau Kremlius paskelbė tik tas žinias, kurios žalos atnešė demokratų kandidatei Hilary Klinton.

Priminsime, kad sausio 5-ąją Amerikos žvalgyba paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma: „Rusija kelia milžinišką kibenetinį pavojų visoms svariausioms JAV struktūroms, įskaitant JAV vyriausybę, karines, žvalgybines, diplomatines ir ekonomines žinybas“. JAV nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis pareiškė, kad Rusijos slaptųjų tarnybų pastangos kištis į JAV preizidento rinkimų kampaniją neapsiribojo vien programišių (hakerių) atakomis. Programišių atakas lydėjo ir propagandiniai, dezinformaciniai, sąmoningi akivaizdžiai melagingų žinių skelbimo triukai.

Svarbu ir tai, kad ataskaitoje apžvelgiami ne tik 2016-ieji metai. Ataskaitoje analizuojama Rusijos slaptųjų tarnybų ardomoji veikla, apimanti beveik dešimties metų laikotarpį.

Sausio 6-ąją ataskaita buvo pateikta naująjam JAV prezidentui D.Trampui.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com portalas.

2017.01.11; 04:27

„Echo Moskvy“ vedėjos Julijos Latyninos pareiškimas, kad naujos JAV sankcijos Rusijai – tai Barako Obamos kerštas asmeniškai Vladimirui Putinui, įrodo: sankcijos – labai skausmingas klausimas Kremliui, pareiškė leidiniui Gordon rusų publicistas Andrejus Piontkovskis.

Rusų istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.

„Naujojo laikraščio“ („Novaja gazeta“) apžvalgininkė ir per radijo stotį „Echo Moskvy“ transliuojamos autorinės programos „Prieinamumo kodas“ vedėja Julija Latynina, nepaisant savo tariamo opoziciškumo, padeda prastumti Kremliaus poziciją aštriausiais klausimais. Tokią nuomonę komentaruose leidiniui Gordon išsakė rusų publicistas ir politologas Andrejus Piontkovskis.

„Latynina – kagėbistinė kalė, kuri atlieka specialią RF specialiųjų tarnybų funkciją. Jai dažnai leidžiama kalbėti labai aštrius dalykus, taip pat ir apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną bei jo sistemą. Bet tai daroma išimtinai tam, kad užkariautų auditorijos pasitikėjimą, o paskui prastumtų Kremliaus poziciją aštriausiais ir reikalingais KGB klausimais“, – pažymėjo Piontkovskis.

Politologas pažymėjo, jog pastarasis Latyninos pareiškimas, kad neva tai naujos JAV sankcijos Rusijai – tai Barako Obamos kerštas asmeniškai Vladimirui Putinui, dar kartą patvirtina: Latynina aktyviai gina skaudžiausius Kremliui klausimus.

„Latynina ne pirmą kartą padaro tokius pareiškimus. Tai dar kartą rodo: JAV sankcijos ir Rusijos diplomatų išsiuntimas – labai svarbus ir skausmingas klausimas Kremliui. Ir tai, kaip Latynina jį pateikė – geras rodiklis: vadinasi, Kremlius į jį žiūri labai rimtai. Senatorius respublikonas Džonas Makeinas pradeda klausymus Kongrese. Ir patikėkite, nuotaikos Amerikos valdančiuosiuose sluoksniuose griežtai antiputiniškos. Bendras JAV Senato vertinimas naujoms Amerikos prezidento Barako Obamos sankcijoms Rusijai – per mažai ir per vėlai“, – apibendrino Pionkovskis.

Žurnalistė Julija Latynina.

Latyninos nuomone, naujos JAV sankcijos Rusijai atrodo kaip prezidento Barako Obamos bandymas suvesti asmenines sąskaitas su RF lyderiu Vladimiru Putinu už demokratų partijos kandidatės Hilari Klinton pralaimėjimą rinkimuose.

Gruodžio 29-ąją JAV Valstybės departamentas paskelbė persona non grata 35 Rusijos diplomatus. Valstybės departamento spikerio Marko Tonerio pareiškime sakoma, kad jų veiksmai „neatitiko  diplomatinio arba konsulinio statuso“.

Be to, JAV prezidentas Barakas Obama pasirašė įsaką įvesti sankcijas FSB ir GRU, trims Rusijos kompanijoms, užsiimančioms internetinėmis technologijomis, o taip pat šešiems RF piliečiams dėl tikėtinų jų sąsajų su kibernetinėmis atakomis prieš JAV valstybines ir politines institucijas.

Kremliaus spikeris Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Rusijos atsakymas į naujas sankcijas bus pagrįstas savitarpiškumo principu ir sukels esminį diskomfortą JAV.

RF URM pasiūlė atsakant išsiųsti iš Rusijos 35 Amerikos diplomatus, bet RF prezidentas Vladimiras Putinas nepritarė tai iniciatyvai. Jis pareiškė, kad RF „nenusileis iki „virtuvinės“, neatitinkančios diplomatijos lygio“ ir ateityje atkuriant Rusijos ir Amerikos santykius formuos atsižvelgiant į politiką, kurią vykdys išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija.

Informacijos šaltinis: Gordonua.com leidinys.

2017.01.05; 16:25

Benoit Vitkine / Le Monde

Spalio 16-ąją, parlamento rinkimų dieną, Juodkalnijoje buvo sužlugdytas sąmokslas, turėjęs tikslą pagrobti provakarietišką ministrą pirmininką Milą Džukanovičių.

„Ar serbų ultranacionalistai veikė savarankiškai? Ar buvo įtraukta Maskva? Ar Juodkalnijos valdžios vaidmuo? Praėjus dviem mėnesiams po įvykių keistasis šnipinėjimo prie Adrijos scenarijus taip ir lieka neįmintas“, – rašo Le Monde specialusis korespondentas Podgoricoje ponas Benua Vitkinas.

„Kažkur nežinomame bute Podgoricoje sėdi prie stalo du žmonės, kuriuos slaptoje vietoje laiko Juodkalnijos policija. Tyrėjai jiems suteikė saugomų liudytojų statusą. Ir štai jau keletą savaičių Mirko Velimirovičius ir Aleksandras Sindželičius pasakoja kvapą gniaužiančią istoriją apie sąmokslą, turėjusį nuversti Juodkalnijos valdžią ir pagrobti premjerą toje mažoje šalyje, kuri buvo Jugoslavijos dalis. Tų dviejų serbų ultranacionalistų, pirmosios sąmokslo valandos dalyvių, pasakojimas pristato užsienio valstybę, Rusiją, kaip pagrindinę to keisto šnipinėjimo žaidimo prie Adrijos dalyvę. Tolimajame plane – drovūs bandymai plėsti NATO Balkanuose“, – perduoda autorius.

„Viskas prasidėjo spalio 16-osios rytą, parlamento rinkimų Juodkalnijoje dieną, kai valdžia paskelbė, kad suimta 20-ies sąmokslininkų grupė, visi jie serbai“, – sakoma straipsnyje.

„Aleksandras Sindželičius, pripažintas grupės koordinatoriumi, nepriskaičiuojamas prie spalio 16 dieną suimtų sąmokslininkų. To buvusio įvykių Donbase dalyvio asmenybę po kelių dienų išsiaiškins Serbijos specialiosios tarnybos, stebėdamos grupės komunikacijas. Tarp jo kontaktų Belgrade buvo du žmonės, kurie jam įsakė pereiti prie „plano B“: Juodkalnijos premjero Milo Džukanovičiaus nužudymo. Tie du nauji asmenys – Eduardas Širokovas ir Vladimiras Popovas – bus sąmokslo užsakovai ir organizatoriai. Jie – Rusijos piliečiai“, – komentuoja autorius.

„Skirtingai nuo Podgoricos, Belgradas stengiasi balansuoti tarp europietiškų siekių ir savo draugystės su Rusija“, – sakoma straipsnyje.

„Podgorica elgiasi atsargiai, apibrėždama Maskvos įsitraukimo laipsnį, kai ši neigia bet kokias sąsajas su sąmokslu, – pažymi straipsnio autorius. – Podgoricos prašymai, kad Širokovas ir Popovas būtų apklausti Rusijoje dalyvaujant Juodkalnijos tyrėjams, liko be atsako. „Mums sunku pasakyti, ar kalbama apie rusų savarankiškai veikiančius nacionalistus, ar kalbama apie tiesioginį Maskvos kišimąsi“, – aiškina Juodkalnijos teisingumo ministras Zoranas Pazinas.

„Taip pat įmanoma hipotezė, kad Maskva neoficialiai susijusi, kažkas panašaus į carte blanche, duotą kažkokiai „privačiai iniciatyvai“, – mano Vitkinas.

„Tik spalio 16-osios rinkimai anaiptol nėra paprastas priešiškų politinių jėgų susirėmimas mažoje valstybėlėje Balkanuose. Gegužę NATO pasiūlė Juodkalnijai tapti 29-ąja aljanso nare. Podgorica Maskvai, žinoma ne toks svarbus elementas regioniniame žaidime, kaip Belgradas, tačiau ta nauja NATO plėtra supykdė Rusiją tiek dėl savo simbolinės reikšmės, tiek ir todėl, kad dabar aljansas ima kontroliuoti visą šiaurinę Viduržemio jūros pakrantę. Maskva tada paminėjo „provokaciją“, – tęsia Vitkinas.

„Juodkalnija ir Rusija palaiko labai glaudžius ryšius, Rusijos kapitalai plūstelėjo į Juodkalnijos pakrantę. Milo Džukanovičius, kuris niekada neslėpė savo ambicijų įstoti į NATO ir ES, tuo metu visapusiškai remia tas masines investicijas į nekilnojamąjį turtą ir turizmą, – sakoma straipsnyje. – Jo sprendimą 2014 metais prisidėti prie sankcijų, kurias Europos Sąjunga paskelbė atsižvelgdama į Ukrainos krizę, Maskva įvertino kaip pirmą išdavystę“. Ogi „juodkalniečiai niekada nesiekė atviro konflikto su rusais“, pažymi vienas Vakarų diplomatas.

„Juodkalnijoje dalis gyventojų pasižymi stipria rusofilija, ir stojimo į NATO klausimas anaiptol nėra akivaizdus“, – mano autorius.

„Kremlius vėl suaktyvino savo tradicinius ryšius tame regione, konkrečiai, proserbiškuose ir prorusiškuose sluoksniuose, kaip tik tarp tų, iš kurių buvo užverbuoti spalio 16-osios sąmokslininkai. „Balkanų kazokų kariauną“ spalio pradžioje pašventino Kotoro miesto dvasininkas Adrijos pakrantėje. Tą „kariauną“ sudaro nacionalistai, dalinai buvę Donbaso kovotojai ir baikerių grupės iš viso regiono, konkrečiai „Nakties vilkai“, kurių Rusijos priešakinė įstaiga palaiko labai glaudžius ryšius su Kremliumi“, – nurodo autorius.

„Taip pat pažymėtina Serbijos stačiatikių bažnyčios, kuri dominuoja Juodkalnijoje, yra ultrakonservatyvi ir nuo seno palaiko ryšius su Rusijos diplomatais Podgoricoje, parama. Kai kurių stebėtojų nuomone, toji Bažnyčia, o taip pat daugelis nacionalistinių grupuočių, gauna subsidijų iš atskirų Rusijos oligarchų, konkrečiai, iš Konstantino Malofejevo, kuris teikė finansinę paramą ir Donbaso separatistams“, – rašo autorius.

„Praėjus dviem mėnesiams po įvykių, gruodžio 12 dieną Rusijos URM vadovas Sergejus Lavrovas vėl nuvyko į Belgradą, kur jis dar kartą priminė Milo Džukanovičiaus „išdavystę“.

Kaip didžiausią iššūkį Podgoricai ministras Lavrovas nusifotografavo Serbijos sostinėje drauge su nedidele Rusijos reikalo rėmėjų grupe. Tarp jų, už kelių metrų nuo ministro, stovėjo Nemanja Rističius – vienas iš vis dar tebesančių Serbijos teritorijoje įtariamųjų sąmoksle“, – baigia Vitkinas.

Informacijos šaltinis: Le Monde.

2016.12.26; 05:21

Antanas Rašimas

Gruodžio 25-osios rytą katastrofą patyrė Rusijos gynybos ministerijos lėktuvas Tu-154. Lėktuvas turėjo skristi iš Sočio į Hmeimimo oro bazę Sirijoje.

Ši žinia – viena iš labiausiai dabar analizuojamų bei komentuojamų. Nors Rusijos valdžia atmeta galimybę, jog lėktuvas sudužo dėl padėtos bombos, per pastaruosius keliolika metų sukaupta gyvenimiška patirtis vis tik leidžia įtarti Kremlių ir vėl begėdiškai meluojant. Gal Rusijai nenaudinga prisipažinti, jog pražiopsojo rimtą teroro aktą, panašų į kerštą už žudynes Ukainoje arba už bombardavimus Sirijoje?

Kaip bežiūrėsi, o gruodžio 25-osios lėktuvo žūtis – rimtas smūgis Rusijos prestižui. Juk katastrofos metu žuvo daug Rusijos menininkų – propagandistų. Akis bado ir aplinkybė, kad Rusijos dainininkai ir muzikantai skrido į rusų kariškių bombarduotą bei okupuotą Sirijos miestą Alepą. Ten turėjo būti surengtas koncertas, kurį Rusijos valdžia skyrė dėl tūkstančių civilių aukų Alepe kaltiems savo kariams. Tokiuose sugretinimuose lengva įžvelgti Vladimirui Putinui nepalankių simbolių.  

Taigi kol kas žinome, kad orlaivis nukrito Juodojoje jūroje praėjus maždaug 20 minučių nuo pakilimo iš Adlerio oro uosto. Nelaimės metu lėktuve buvo 92 žmonės: 84 keleiviai ir 8 įgulos nariai.

Kas tie, kurie žuvo virš Juodosios jūros? Daugumą keleivių sudarė Dukart Raudonosios vėliavos akademinio dainų ir šokių Aleksandro Aleksandrovo vardo ansamblio dainininkai, įskaitant ir patį vadovą Valerijų Chalilovą.

Ansamblis buvo įkurtas 1928-aisiais – pagal specialų Josifo Stalino įsakymą. Kolektyvas iki šiol tebelaikomas vienu iš pagrindinių buvusios Sovietų Sąjungos bei dabartinės Rusijos muzikinės propagandos įrankių.

Ne veltui šio choro (The Alexandrov Red Army Choir) dar visai neseniai neįsileido Lietuva. Mes nenorėjome, kad mūsų žemėje šie dainininkai ir muzikantai šlovintų mums daug skausmo, žalos ir bėdų atnešusią Raudonąją armiją.

Belieka dar priminti – ansamblio įkūrėjas yra Aleksandras Aleksandrovas, sukūręs mums šiurpą iki šiol keliančią SSRS himno muziką. Ansamblio vadovo sąskaitoje – dainos „Šventasis karas“, „Į žygį! Į žygį!“, „Nenugalima ir legendinė“, kuriose liaupsinama Raudonoji armija, Antrojo pasaulinio karo metais užgrobusi ir prievartavusi pusę Europos.

Negalima pamiršti ir fakto, kad kompozitorius A.Aleksandrovas kūrė net muziką dainoms, kuriose teigiamai vertinama Rusijos agresija Ukrainoje (pavyzdžiui, daina „Mandagūs žmonės“, ji atlikta Kryme iškart po pusiasalio užgrobimo 2014 metų kovo 19–20 dienomis). Tragedijos suvestinėse skelbiama, kad dainos „Mandagūs žmonės“ žodžių autorius Antonas Gubankovas taip pat greičiausiai skrido gruodžio 25-ąją katastrofą patyrusiu lėktuvu.

Pranešama, kad choro vadovas V. Chalilovas drauge skristi kvietė ir liūdnai pagarsėjusį dainininką Josifą Kobzoną (jam draudžiamas įvažiavimas į Europos Sąjungą dėl to, kad pritaria Ukrainos teritorijų okupacijai), kuris oficialiai eina teroristinės organizacijos „Donecko Liaudies Respublika“ garbės konsulo pareigas. Bet J. Kobzonas paskutinę akimirką atsisakė – turėjo išvykti pagal medicininę vizą gydytis.

Kartu su A.Aleksandrovo choru skrido ir devyni Rusijos propagandinių telekanalų atstovai.

Taigi nėra sunku atspėti, kuo ši tragedija skaudi Rusijos prezidentui. Į Juodąją jūrą nukritusiame lėktuve skrido solidi jam ištikimų propagandistų komanda. V.Putinui patogiau visą bėdą dėl nelaimės suversti technikai. Štai kodėl Rusijos gynybos ministerija teroro versiją vadina mažai tikėtina ir mano, kad pagrindine priežastimi vis tik tapo rimtas gedimas (lėktuvas po 20 minučių skrydžio subyrėjo ore; lėktuvo nuolaužos aptiktos netoli Sočio, 1,5-7 km nuo kranto atstumu, 50-70 m gylyje).

O štai Dožd.ru televizija praneša, kad Rusijos slaptoji tarnyba FSB intensyviai tiria teroro akto versiją. Remiamasi leidiniu Fontanka.ru, kuris skelbia, esą FSB intensyviai ieško visų, kurie turėjo galimybę prieiti prie lėktuvo arba net įeiti vidun tiek Maskvos rajone esančiame Čkalovo aerodrome, tiek Adlero oro uoste.

Žinoma, negalima atmesti fakto, kad šio modelio lėktuvai – pasenę. Jie nuo 1994-ųjų jau nebegaminami. Civilinės komercinės avialinijos 1972 metais pradėtais gaminti Tu-154 lėktuvais jau nebesinaudoja. Jais retsykiais teskraido Rusijos kariškiai. Žodžiu, vargu ar būtų galima nustebti sužinojus, kad katastrofą sukėlė rimtas gedimas.

Viena iš labiausiai žinomų Tu-154 katastrofų, iki šiol apgaubtų paslapties skraiste, nutiko 2010 metų balandžio 10 dieną. Tąsyk Lenkijos prezidentą Lechą Kaczynskį (Lechą Kačynskį) ir daug šalies politinio elito atstovų skraidinęs šios modifikacijos lėktuvas nukrito prie Rusijos Smolensko. Žuvo visi 96 skridę žmonės. Iki galo nepaneigta versija: lėktuvas specialiai buvo įviliotas į tokias sąlygas, kada kada nelaimė neišvengiama.

Informacijos šaltinis – dozd.ru, fontanka.ru portalai.

2016.12.26; 05:00

JAV kongresmenai kaltina buvusį JAV nacionalinio saugumo agentūros bendradarbį Edvardą Snoudeną palaikius ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis.

Omenyje turimas laikotarpis, kai E.Snoudenas gyveno Maskvoje.

Šią žinią pranešė Laisvės radijas (Радио Свобода). Kaltinimai užfiksuoti JAV Kongreso Žvalgybos komiteto ataskaitoje, paskelbtoje gruodžio 22-ąją. Tačiau dienos šviesą išvydo toli gražu ne visa ataskaita. Toji dalis, kurioje kalbama apie įrodymus, – įslaptinta.

Oficialusis Vašingtonas laikosi nuomonės, kad E.Snoudenas sukėlė Amerikai rimtų bėdų, pakenkė jos saugumui, o dauguma jo pavogtų programų neturi nieko bendro su žmogaus teisės į privatumą pažeidimais. Užtat E.Snoudeno pagrobtos ir neteisėtai panaudotos programos susijusios su karine, žvalgybine ir gynybine informacija, kuri labai domina JAV priešus.

Žvalgybos komiteto ataskaitoje pažymina, kad E.Snoudenas, gyvendamas Maskvoje, nuolat susitikdavo su Rusijos žvalgybos atstovais (o ar galėjo būti kaip nors kitaip?). Belieka priminti, kad šis vaikinas, darbavęsis NSA ir CŽV struktūrose kaip bendradarbis, 2013-aisiais dėl nežinomų priežasčių perdavė žurnalistams slaptus dokumentus, neva įrodančius, kad JAV slaptosios tarnybos masiškai klausėsi eilinių amerikiečių telefoninių pokalbių. 

Šiuo metu E.Snoudenas kaltinamas Amerikoje valstybinio turto vagystėmis, neteisėtu slaptos informacijos apie gynybą disponavimu, o taip pat – sąmoningu valstybės paslapčių išdavimu.

Dabar E.Snoudenas gyvena Rusijoje, kuri jam suteikė politinį prieglobstį. Beje, E.Snoudenas ne sykį tvirtino norįs vis tik grįžti į Ameriką. Bet 2016-ųjų vasarą JAV prezidento administracija nesutiko E.Snoudeno pasigailėti – atleisti nuo bausmės. Jam nesuteikta Prezidento malonė. Tikriausia malonės jis niekad nesulauks.

Informacijos šaltinis – www.unian.net portalas.

2016.12.23; 06:02

Ramūnas Karbauskis pasižymi ypatingu nenoru detaliau pasakoti apie savo verslo, prekiaujant Rusijoje pagamintomis trąšomis, gimimą ir tokio verslo dabartinę būseną.

Į bet kokius klausimus, susijusius su šiuo verslu atsakinėja nervingai, vengdamas detalesnių paaiškinimų.

Suformuota nauja Vyriausybė. Galima pasidžiaugti, kad jos sudėtis atrodo tikrai geriau nei A. Butkevičiaus Vyriausybės. Nemažai ministrų teko pažinti bendruose darbuose, kaip gerus savo srities profesionalus. Galima tikėtis, kad tai bus sveikai ambicinga, dinamiška Vyriausybė, pajudinsianti ne vieną ankstesnės apsnūdusios valdžios nespręstą problemą. Prie tokių pastangų esame pasirengę prisidėti ir mes, būdami konstruktyvia opozicija.

Tokios Vyriausybės pastangoms siekti dinamiškų pokyčių reikia kiek galima platesnio ir ilgalaikio visuomenės pasitikėjimo. O tokiam pasitikėjimui labiausiai sukliudyti gali ne jaunatviška Vyriausybės sudėtis ar neišvengiamos klaidos jos veikloje, bet naują valdžią iš praeities atsivejantys neatsakyti klausimai, ir pirmiausia – apie šios valdžios pagrindinio architekto R. Karbauskio stambaus ir sėkmingo verslo pradžią bei sąsajas su Rusija.

R. Karbauskis pasižymi ypatingu nenoru detaliau pasakoti apie savo verslo, prekiaujant Rusijoje pagamintomis trąšomis, gimimą ir tokio verslo dabartinę būseną. Į bet kokius klausimus, susijusius su šiuo verslu atsakinėja nervingai, vengdamas detalesnių paaiškinimų. Pateikiami vieši atsakymai yra pilni vidinių loginių prieštaravimų, o natūralūs klausimai vadinami šmeižtu ir nevengiama bandymų teismais užgniaužti teisę užduoti tokius klausimus.

Tokia R. Karbauskio laikysena verčia neatsakytiems klausimams skirti dar daugiau dėmesio ir to pasekmė yra šis išsamesniam kontekstui skirtas tekstas, kuriame formuluojame ir detalesnius klausimus. Jo tikslas – padėti pačiam R. Karbauskiui ir platesnei visuomenei išsklaidyti bent dalį abejonių, kurių pats „valdžios architektas“ iki šiol neįstengė ar nenorėjo išsklaidyti.

Kuo R. Karbauskis skiriasi nuo V. Uspaskicho

Kai beveik prieš 20 metų Viktoras Uspaskichas pasirodė Lietuvos politikos padangėje, jis atrodė panašiai, kaip šiais metais atrodo R. Karbauskis: vienas iš naujos, antisisteminės politikos lyderių, turtingas oligarchas, daug pinigų išleidžiantis labdarai, įvairioms šventėms; pradėjęs nuo Kėdainių politikos, greitai ėmėsi ir nacionalinio lygio politinių iniciatyvų. Pinigų tam negailėjo, kaip dabar aiškėja ir milijoninių nelegalių lėšų, už kurias sulaukė ir teismo paskirtos bausmės.

Apie savo verslo sėkmės istoriją Viktoras visiems noriai pasakojo – kaip jis, pradėjęs nuo suvirintojo, iš pradžių tiesė dujotiekių vamzdžius Suomijoje, po to – ir Lietuvoje, čia ir pasiliko. O kadangi Suomijoje vamzdžius tiesė kartu su draugeliu iš Rusijos Nikolaj‘umi Guslystij‘umi (http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/naujienu-pulsas-21179), kuris vėliau pakilo iki vadovaujančių pozicijų „Gazprom“ vadovybėje, tai tokia „tikra vyriška draugystė“ V. Uspaskichui leido gauti išskirtines dujų tiekimo į Lietuvą teises, ir taip jis galėjo susikrauti milijonus, kuriuos Lietuvoje pelningai investavo į žemės ūkio produktų perdirbimą. O vėliau ir į politiką.

Lietuvoje šią Viktoro, iš Rusijos gilumos kilusio vaikino, „sėkmės“ istoriją visi gerai žinojo, nes pats Viktoras ją visiems mielai pasakodavo. Visi žinojo jo verslų „Jangila“ ir „Vikonda“, užsiėmusių ir dujų importu, sėkmes ir nesėkmes, įvairias teisines problemas. Lygiai taip pat garsėjo labiau žemiški ledų ar konservų gamybos verslai Kėdainiuose ar Krekenavoje. Žinojome ir apie gimtąją Urdomą ar ryšius Maskvoje, kur nuo Lietuvos teisėsaugos Viktorui teko slėptis.

  1. Uspaskicho politinė istorija Lietuvoje yra pamokanti tuo požiūriu, kad turtingam žmogui, ypač kai jo turtai yra tiesiogiai susiję su Kremliaus strateginių resursų (dujų) importu, norint dalyvauti Lietuvos politikoje, tenka susitaikyti su tuo, kad arba pačiam teks papasakoti įtikinamą istoriją apie savo turtų kilmę, arba sulauksi neišvengiamų klausimų, į kuriuos vis tiek teks atsakyti. Ir jei atsakymai bus neįtikinantys, galima bus kaltinti konservatorius, kad jie uždavinėja arogantiškus klausimus, bet tai nepadės – arba bus rasti ir pateikti įtikinami atsakymai, arba teks atsisveikinti su politinės sėkmės perspektyvomis.
  2. Karbauskis, panašiai kaip V. Uspaskichas, į Lietuvos politinę areną įsiveržė kaip naujas, antisisteminis herojus. Skirtumas tik tas, kad V.Uspaskichas neslėpė savo slaviškos prigimties ir plačios rusiškos „dūšios“, R. Karbauskis, tuo tarpu, demonstruoja savo prieraišumą „baltiškoms šaknims“. Nors „baltiškos šaknys“ atrodo labiau patriotiškai, nei plati „rusiška dūšia“, tačiau, nepaisant šio skirtumo, ir vienas, ir kitas turtingas oligarchinis herojus gebėjo patraukti labai panašiai mąstančius ir panašiai besijaučiančius rinkėjus: skurstančius, nusivylusius dabartimi, nostalgiškai žiūrinčius į praeitį, piktus ant „elito“, „sistemos“, „valdžios“.

Tik skirtingai nuo V. Uspaskicho, R. Karbauskis nelabai mėgsta pasakoti apie savo verslo sėkmės istoriją, ir ypač – jos pradžią. Iš to, ką yra tekę perskaityti jo paties duotuose interviu, susidaro labai neaiškus vaizdas: 1990 metų pradžioje, būdamas visiškas jaunikaitis (gimęs 1969 m.), nuvažiavo į Maskvą, netyčia susitiko kažkokį armėną, kuris sovietiniais laikais buvo didelis veikėjas Sovietų prekyboje su Vokietija, kartu įsteigė įmonę, kuri Kaune prekiavo senais vokiškais drabužiais. Šalia to, su keliais draugais turėjo įsteigę įmonę, kuri konsultavo ir padėjo parengti dokumentus besisteigiančioms įmonėms.

Po to, jau 1993 metais, (staiga ir neaišku kaip) gavo teisę Lenkijoje prekiauti vienos stambiausių Rusijoje trąšų gamyklos Novgorodo „Azot“ (vėliau „Acron“) trąšomis ir ta prekyba užsiima iki šiol, išplėtęs ją ir į Baltijos šalis. Kaip galima suprasti iš paties R. Karbauskio žodžių, jo 1993 metais įsteigtas „Agrokoncernas“ per metus iš šio verslo uždirbdavo dešimtis milijonų litų pelno, nes paties R. Karbauskio žodžiais tariant „pelningumas 1–2 proc., padauginkite jį iš 2 milijardų litų, tokia buvo apyvarta, ir bus atsakymas, iš kur pinigai“ (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kaip-r-karbauskis-tapo-milijonieriumi.d?id=70979320).

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad 1993 metais R. Karbauskiui buvo tik 24 metai, ir jis tuo metu sugebėjo iš „Acron“ gauti teisę į milijonines pajamas nešantį biznį, kurios iki šiol neprarado. R. Karbauskis šiandien jau neigia žodžius, kuriuos jis pats skelbė 1996 ir 2000 metais savo kandidato į Seimo narius biografijoje, kad „Agrokoncernas“ yra „Acron“ įmonės atstovas Lietuvoje, bei teigia, kad „Acron“ trąšas į Lietuvą įveža ir kitos kompanijos. Tačiau lieka neaišku, ar tokia pati situacija buvo ir 1993–2000 metais, kai R. Karbauskis oficialiai skelbėsi, kad yra „Acron“ atstovas Lietuvoje. Būnant 24 metų vaikinu laimėti loterijos bilietą su tokio biznio perspektyva tikrai reikia arba stebuklingos pagoniškų dievų globos, arba žemiškos globos struktūrose, artimose Kremliui.

R. Karbauskis į visus klausimus apie rusiškų trąšų prekybos sėkmingo verslo pradžią atsako labai glaustai, teigdamas (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/r-karbauskis-suniekino-a-kubiliaus-saltinius-zinau-ka-uzsipulsite-toliau.d?id=73010644), kad 1993 metais, kai jo tais pačiais metais įsteigta UAB „Agrokoncernas“ pradėjo prekiauti „Acron“ trąšomis Lenkijoje, pats „Acron“ dar buvo Rusijos valstybinė įmonė, „kad ji nebuvo privatizuota, buvo parduodama tiems, kas pirko (trąšas)“.

Šiame itin lakoniškame R. Karbauskio paaiškinime apie savo verslo „sėkmės“ pradžią susiduriame su dideliu vidiniu prieštaravimu, nes internete skelbiamoje informacijoje apie žinomo Rusijos oligarcho V.M. Kantor‘o verslo pradžią yra sakoma, kad 1993 metais jis jau buvo tapęs „Acron“ savininku ir tarptautinę prekybą vykdė per ofšorus:

„Tuo metu (apie 1990 metus) Kantor‘as per būsimąjį Valstybės sekretorių Genadijų Burbulį susipažino su Novgorodo gubernatoriumi Michailu Prusak‘u, su kuriuo jis tapo geru draugu. Su jo pagalba Kantor‘o bendrovė ėmė tirti galimybes įsigyti „Azoto“ trąšų gamyklą (Novgorode). Prusak‘as buvo suinteresuotas „sėkminga“ šios įmonės privatizacija. 1993 metais Kantor‘as nusipirko įmonę ir pervadino ją į „Acron“. Jam pavyko tai padaryti gana lengvai: pirma, Kantor‘as iš įmonės gavo didelį trąšų kiekį pardavimui, o už gautas lėšas jis nusipirko įmonės kontrolinį akcijų paketą. Netrukus Kantor‘as, naudodamas tą pačią schemą, Smolenske tokia pat žema kaina nusipirko trąšų įmonę „Dorogobuš“.

Kantor‘ui perėmus įmones, mineralinių trąšų eksportas buvo pradėtas vykdyti per ofšorines kompanijas, registruotas Panamoje ir Gibraltare. Tai leido jam dalį uždirbtų lėšų pervesti į privačias sąskaitas“. (Šaltinis: „Stringer“ 2003.09.12 http://www.liveinternet.ru/journalshowcomments.php?jpostid=156512558&journalid=4295661&go=prev&categ=0).

Verta pažymėti, kad „Acron“ gamina amonio salietrą ir karbamidą, kurių gamyboje 90 proc. pirminės žaliavos yra dujos, o Rusijoje dujos (natūralios ar perdirbtos) yra strateginė prekė, naudojama Rusijos geopolitiniams tikslams pasiekti. Todėl dujų reikalus nuo seno tiesiogiai valdo Kremlius. Neveltui „Acron“ koncernui nuo pat 1993 metų vadovauja V.M. Kantor‘as – garsus Rusijos oligarchas, žmogus artimas V. Putinui, pastarajam padėjęs susidoroti su M. Chodorkovskiu, o V.M. Kantor‘o biznio pagrindinę tarptautinės prekybos įmonę Šveicarijoje šios šalies saugumo tarnybos 2007 metais yra pripažinusios SVR (Služba vnešnej razvedki) priedangos organizacija.

Be to, verta atsiminti, kad R. Karbauskis trąšas importavo ir iš kitų Rusijos įmonių bei užėmė didžiąją Lietuvos rinkos dalį. Štai 2009 m. lapkričio 26 d. „Verslo žinių“ publikacijoje „Ramūnas Karbauskis eina apsipirkti“ (http://laikrastis.vz.lt/index.php?act=mprasa&sub=article&id=14234), R. Karbauskis giriasi, kad „užimta daugiau nei pusė prekybos trąšomis rinkos“, o teismo metu, kai buvo nagrinėjamas R. Karbauskio ieškinys dėl tariamo šmeižto, Statistikos departamentas pateikė pažymą, kad R. Karbauskio įmonės 2011 m. importavo 57,86 proc., 2012 m. – 36,19 proc., o 2013 m. – 38,19 proc. visų iš Rusijos importuotų trąšų.

Taigi lyginant R. Karbauskį ir V. Uspaskichą, du stambius verslininkus, kurie savo verslų sėkmę sukūrė gavę išimtines teises į Lietuvą ir plačiau tiekti rusiškas dujas ar iš jų gaminamas trąšas, tenka pastebėti, kad V. Uspaskichas nebijojo klausimų apie savo verslo pradžią ir noriai pasakojo apie savo draugelį, tokį patį vamzdžių suvirintoją, kuris vėliau tapo vienu iš „Gazprom“ vadovų. Nors toks paaiškinimas buvo akivaizdžiai baltais siūlais siūtas, bet jis turėjo „žmogišką“ pagrindimą, paaiškinantį, kaip V. Uspaskichas įgijo monopolines teises tiekti „Gazprom“ dujas į didelę dalį Lietuvos rinkos.

Skirtingai nuo V. Uspaskicho, R. Karbauskis iki šiol vengia detalesnių klausimų ir paaiškinimų apie savo verslo pradžią ir to sąsajas su artimais Kremliui veikėjais, arba jo paaiškinimai yra kupini vidinių prieštaravimų. Bet R. Karbauskis turėtų suprasti, kad tokia verslo pradžia ir dabartiniai jo verslo ryšiai su Rusijos strateginėmis įmonėmis, bei jo paties aktyvus dalyvavimas Lietuvos politikoje neišvengiamai reikalaus žymiai detalesnių paaiškinimų ir tikslių atsakymų į natūralius klausimus. Bandymas pabėgti nuo tokių klausimų, net ir pačiais gudriausiais viešųjų ryšių triukais ar vis garsesniais kaltinimais ir gąsdinimais konservatoriams, kodėl jie kažko klausinėja, tik dar labiau didins įtarimus. Šiuo požiūriu, būtų verta pasimokyti iš V. Uspaskicho ir pasistengti bent jau sudaryti įspūdį, kad aiškinama ir atsakoma į visus klausimus labai nuoširdžiai ir atvirai.

Ar gali padėti „skiepai“ nuo klausimų apie turtų kilmę?

Šių metų lapkričio viduryje R. Karbauskis viešai „pasiskiepijo“ (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/paviesinta-su-r-karbauskiu-susijusi-pazyma.d?id=72854066) nuo žiniasklaidoje klaidžiojančios ir paskelbtos „ukrainietiškos pažymos“ apie R.Karbauskio verslo ryšius su Kremliui artimu oligarchu V. M. Kantor‘u, kuris užsienio žvalgybų yra pripažįstamas turintis ryšių su Rusijos spec. tarnybomis. R. Karbauskis paneigė pažintis su paskelbtoje pažymoje minimais asmenimis, bei visas kitas pažymoje minimas aplinkybes. Kartu eilinį kartą apkaltino konservatorius, ir ypač – Kubilių, kad mes esame dėl visko kalti ir reikalaujame iš jo kažkokio ypatingo skaidrumo nacionalinio saugumo požiūriu.

Vėl pats priminė kelerių metų senumo mūsų bylinėjimąsi teismuose, kuriuose jis prašė pripažinti Kubilių kaltu dėl šmeižto, nes tariamai jį apšmeižėme savo 2014 metais, dar prieš agresiją Ukrainoje parengtame ir paskelbtame strateginiame dokumente „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“. Tą teismą R. Karbauskis pralaimėjo. Teismas pripažino, kad mūsų įžvalgos nėra šmeižtas, tačiau po to R. Karbauskis nuo natūralių klausimų apie savo verslo ir veiklos sąsajas su Rusija bando pabėgti neatsakinėdamas į tuos klausimus, bet bandydamas primityviai kaltinti konservatorius šmeižtu.

Kai kuriuos klausimus dar rinkimų kampanijos metu formulavome ne tik mes, bet ir žinomi žurnalistai bei apžvalgininkai. Taip dar prieš rinkimų antrąjį turą garsus Rusijos ir geopolitikos ekspertas Marius Laurinavičius, šiuo metu dirbantis viename iš rimčiausių JAV think tank’ų „Hudson Institute“, paskelbė vertingą publikaciją „Ar turėtų R. Karbauskis deklaruoti savo santykius su V. Putino Rusiją mylinčiu broliu?“ (http://www.15min.lt/…/marius-laurinavicius-ar-turetu-r-karb…), kuriame nagrinėjo ir R. Karbauskio verslo ryšius su minėta Rusijos oligarcho valdoma trąšų gamykla „Acron“, kurios padalinį Šveicarijoje, anot M. Laurinavičiaus, šios šalies žvalgyba yra pripažinusi SRV priedangos organizacija.

Labai greitai po minėtos publikacijos R. Karbauskis paskelbė savo atsakymą (http://www.15min.lt/…/ramunas-karbauskis-didziausia-mano-ka…).

Šiame R. Karbauskio atsakyme teko perskaityti ne atsakymą į apžvalgininko suformuluotą klausimą apie ryšius su V.M. Kantor‘u, bet tą patį eilinį ir nuolat melagingą teiginį apie blogus konservatorius:

„Pone Mariau, mano šeima jūsų į teismą nepadavinės tik todėl, kad mes teisme jau turėjome progą visus jums rūpimus klausimus išsiaiškinti su Andriumi Kubiliumi, kuris po to niekada nebeužsiminė apie tariamą mano „prorusiškumą“. Žinau, jog jūs esate geras A. Kubiliaus bičiulis, tad bylos medžiagą jis jums susipažinimui tikrai paskolins“.

R. Karbauskis panašų teiginį kartoja ir pastaruoju metu, prie to dar pridurdamas ir savą melagingą interpretaciją dėl slaptos VSD pažymos apie lietuviško verslo ryšius su Kremliumi, kurią nurodėme savo 2014 metų dokumente. Pažyma buvo aptarta ir minėto teismo proceso metu, tačiau apie tai detaliau šiek tiek vėliau.

Kadangi iš publikacijų apie „Ukrainos pažymą“ ir R. Karbauskio įvairiuose interviu skelbtų su tuo susijusių paaiškinimų, kuriuose daug dėmesio buvo skirta konservatoriams, galima spėti, kad pats R.Karbauskis ta pažyma disponavo, ir greičiausiai pats ją atidavė žurnalistams, kad taip iš anksto „pasiskiepytų“ nuo bet kokios jam nepalankios informacijos ar jam užduodamų klausimų, o taip pat kad galimus konservatorių klausimus galėtų vadinti nerimtais ar arogantiškais, tai tenka paprastai pasakyti, kad tokie „skiepai“ nesuveikė arba suveikė priešingai, nes paskatino dar nuosekliau uždavinėti klausimus, į kuriuos vis dar neturime atsakymų.

Bet prieš pereinant prie šių dienų klausimų, verta prisiminti ir panagrinėti, kokios mūsų įžvalgos R. Karbauskį buvo rimtai supykdžiusios 2014 metais, ir kodėl R. Karbauskis norėjo teismais užgniaužti konservatorių teisę skelbti tokias įžvalgas ar pateikti su tuo susijusius klausimus.

Kokios sąsajos su Rusija 2014 metų pradžioje R. Karbauskiui atrodė šmeižtas, o teismui tai neatrodė šmeižtas?

Kai pats R. Karbauskis į visus klausimus apie savo verslo (ir ne tik verslo) sąsajas su Rusija atsako, kad tai jau buvo išnagrinėta jo byloje prieš Kubilių ir tariamai ta byla R. Karbauskiui buvo labai sėkminga, nors realybė buvo priešinga, man nelieka kito kelio, kaip tik dar kartą pakartoti keletą akivaizdžių dalykų apie R. Karbauskio ir mano santykių aiškinimąsi teisme, o taip pat ir apie tame teisme nagrinėtą VSD pažymą. Toks šios bylos aplinkybių prisiminimas leis geriau suprasti, kodėl mes vis dar norime R. Karbauskiui užduoti keletą klausimų, kurių esmę dar labiau pabrėžia viešai paskelbta „ukrainietiška pažyma“.

Pirmiausia tenka dar ir dar kartą priminti paprastą faktą, kad minėtą bylą teisme R. Karbauskis pralaimėjo. Nors pats ją ir inicijavo, kaltindamas mane šmeižtu. Teismas pripažino, kad mano ir kolegų dėstyti teiginiai apie pavojus Lietuvos saugumui, kuriuos R. Karbauskis palaikė šmeižtu jo asmeniui, nėra šmeižtas.

Kadangi rinkimų kampanijos įkarštyje (http://www.delfi.lt/projektai/balsuok2016/naujienos/r-karbauskis-tai-buvo-didele-pamoka-a-kubiliui.d?id=72608590) R. Karbauskis kartojo, kad mes jau atsisakėme jam nepatikusių teiginių ir jų nebekartojame, tai norėdamas įrodyti, kad R. Karbauskis klysta dėl mūsų požiūrio, aš dar kartą pakartosiu tuos pačius teiginius, kuriuos 2014 metų pradžioje (dar iki Krymo okupacijos) skelbėme strateginiame dokumente „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“ (http://www.respublika.lt/…/minkstoji_rusijos_sulai…/,print.1).

Šiame dokumente buvo paskelbti tokie teiginiai, dėl kurių R. Karbauskis kreipėsi į teismą:

Rusija Lietuvoje ir kitose aplinkinėse valstybėse įgyvendina savo „minkštųjų galių strategiją“, siekdama įvairiais būdais įtakoti šių valstybių visuomenių nuomonę, bandydama nuteikti jas antieuropietiškai ir antivakarietiškai.

Tokiam tikslui Rusija naudoja viešos informacijos priemones, šiurkščiuoju būdu bandydama „plauti“ žmonėms smegenis, bet taip pat naudoja ir ne viešą įtaką, kurios vienu iš svarbiausių instrumentų yra tas nacionalinis verslas, kuris turi stambių biznio reikalų Rusijoje (parduoda ten prekes arba importuoja iš ten žaliavas (pvz. trąšas) ir vardan tokio biznio geresnių sąlygų sutinka dalyvauti įvairiose Kremliaus minkštųjų galių schemose.

Savo strateginiame dokumente įvardijome mūsų matomą tendenciją, kad Lietuvos viešajame socialiniame (labdara, mecenavimas ir pan.) ir politiniame gyvenime žymiai aktyviau reiškiasi tas Lietuvos verslas, kuris turi sąsajų su Rusija, nei tas verslas, kuris yra susijęs su Vakarais.

Dokumente įvardijome eilę verslo grupių, kurių veikloje matome tokių pačių bruožų: biznio sąsajos su Rusija ir padidintas viešasis ir politinis aktyvumas Lietuvoje, dažnai nukreiptas prieš euroatlantinę Lietuvos integraciją ar prieš svarbius Lietuvos energetinei nepriklausomybei projektus.

Kaip vieną iš tokių verslo grupių nurodėme ir R. Karbauskio verslo grupę, įvardindami, kad jo valdoma UAB „Agrokoncernas“ didelius pelnus uždirba iš Rusijos trąšų importo, o prekybą trąšomis Kremlius laiko tiek pat svarbia Rusijos geopolitiniams tikslams, kaip ir prekybą nafta ir dujomis.

Apie R. Karbauskio didelį socialinį ir politinį aktyvumą tiek ankščiau, tiek pastaruoju metu visi gerai žinome: kad R. Karbauskis 2000 m. buvo narys iniciatyvinės grupės rengti referendumą dėl Lietuvos narystės NATO, kaip aktyviai pastaraisiais metais R. Karbauskis rėmė įvairias akcijas, nukreiptas prieš strateginius projektus, kuriuos mes laikėme svarbiais Lietuvos geopolitiniam saugumui: skalūninių dujų žvalgybą, VAE, o tai pat europietiškas žemės pardavimo taisykles.

Savo bendrą strateginį požiūrį į problemą, kurią Lietuvos geopolitiniam saugumui sukelia politiškai aktyvus Lietuvos verslas, turintis daug biznio interesų Rusijoje, be kitų argumentų, pagrindėme ir nuoroda į mums žinomą slaptą VSD pažymą, kurioje buvo pateikta informacija apie tokio pobūdžio vienos lietuviškos verslo grupės veiklą, įgyvendinant Kremliaus interesus.

Po to, kai paskelbėme savo parengtą „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją“, ir ją aptarėme įvairiuose viešuose seminaruose, vienintelis R. Karbauskis apskundė mūsų teiginius teismui, bandydamas įrodyti, kad tai yra šmeižtas. Strategijoje lygiai taip pat atvirai buvome įvardinę ir kitas žinomas Lietuvos verslo grupes, kurios savo veikloje pasižymėjo panašiais bruožais kaip ir R. Karbauskio grupė, bet į teismą 2014 metais kreipėsi vienintelis R. Karbauskis. Matyt jam, dėl jo ateities asmeninių politinių planų, labiausiai rūpėjo pasiekti, kad konservatoriai apie tai nebekalbėtų. Bet teisme R. Karbauskis pralaimėjo: teismas nusprendė, kad mūsų teiginiai nėra šmeižtas.

Dar daugiau, prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje, mūsų VSD ne vieną kartą savo viešose ataskaitose įvardijo, kad jie stebi tai, kaip Lietuvos verslas, turintis biznio interesų Rusijoje, yra vis intensyviau išnaudojamas, stengiantis pakenkti Lietuvos geopolitiniam saugumui. Ir tam nereikia, kad tokio lietuviško verslo savininkas lankytųsi Maskvoje ar Rusijoje. Užtenka apsilankyti ir kur nors Europoje, ir ten pabendrauti su priskirtu FSB pareigūnu.

Kokias pažymas, pateiktas Teismui, R. Karbauskis bando įvardinti niekinėmis?

Vienas iš epizodų teisme, kurį vis prisimena R. Karbauskis, buvo tas, jog teisėjas paprašė, kad jam būtų pateikta slapta VSD pažyma, kurios egzistavimą buvome paminėję, pristatydami savo parengtą „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją“. Pažymoje buvo pateikta informacija, kaip viena iš žinomų Lietuvos verslo grupių (ne R. Karbauskio), siekdama geresnio kontrakto dėl jai svarbių žaliavų iš Rusijos tiekimo, Kremliaus prašymu sutiko imtis informacinių išpuolių prieš Lietuvoje įgyvendinamą svarbų strateginį energetikos projektą. Su tokia pažyma turėjome galimybių susipažinti dirbdami Vyriausybėje.

Savo viešose prezentacijose, neatskleisdami pažymos turinyje esančios slaptos informacijos, minėjome patį tokios pažymos egzistavimą, parodydami, kad mūsų nuogąstavimai dėl Lietuvos verslo ryšių su Rusija keliamų pavojų atsispindi ir VSD slaptose pažymose. R. Karbauskis, kaip šmeižtą skųsdamas įvarius mūsų viešų prezentacijų sakinius, apskundė ir sakinį, kuriame paminėjome ir minėtą VSD pažymą. Teisėjas, gavęs pačią pažymą, nustatė, ką prieš tai jam ir žodžiu aiškinome, kad pažymoje kalbama ne apie R. Karbauskio verslo grupę, o apie visai kitą, gerai žinomą ir įtakingą Lietuvos verslo grupę.

R. Karbauskis šį bylos epizodą bando paversti tariamu įrodymu, kad visos pažymos yra niekingos, bet pats toks R. Karbauskio išpuolis prieš minėtą VSD pažymą atrodo visai nerimtai: kaip ir visa mūsų „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“ nebuvo vien tik apie R. Karbauskio verslą, taip ir minėtoji VSD pažyma nebuvo apie R. Karbauskio verslą. Pažyma buvo apie kitą lietuvišką, nuo Kremliaus malonės priklausantį konkretų verslą. Kartu tai buvo pažyma, leidžianti daryti išvadas apie platesnį reiškinį – lietuviškas verslas, priklausydamas nuo Kremliaus malonės, vardan savo biznio sėkmės gali sutikti dalyvauti Kremliaus „minkštųjų galių“ realizavimo projektuose.

2014 metais tokia mūsų partijos padaryta išvada daug kam atrodė kaip eilinis konservatorių „rusofobijos“ priepuolis. Šiandien, artėjant 2017 metams, kai apie panašius pavojus, pirmą kartą po 100 metų pertraukos, viešai prabyla Britanijos kontržvalgybos MI5 vadovas (https://www.theguardian.com/uk-news/2016/oct/31/andrew-parker-increasingly-aggressive-russia-a-growing-threat-to-uk-says-mi5-head?CMP=Share_iOSApp_Other), mūsų 2014 metų įžvalgos atrodo kaip savalaikis ankstyvas perspėjimas. Šiandien blogiau atrodo tai, kad apie tai ką šiomis dienomis kalba MI5 vadovas, ir tai, apie ką mes kalbėjome 2014 metų pradžioje, nei buvusioje, nei, drįstu spėti, būsimoje oficialioje Lietuvos valdžioje nebuvo ir nėra drįstama atvirai kalbėti. Kodėl taip yra Lietuvoje – galime tik spėlioti, bet mes šiandien esame pasirengę apie tai kalbėti garsiau, nei kalbėjome anksčiau. Nes jei ne Lietuvoje, tai platesniame Vakarų pasaulyje apie tai kalbama vis garsiau.

Dėl kokių įtakų Rytų ir Centrinėje Europoje yra susirūpinę didieji Vašingtono Think-Tank‘ai?

Apie Rusijos „minkštųjų galių“ įtakas vis garsiau ir atviriau kalbama didžiosiose Vakarų sostinėse. Tokių įtakų požymius daug kas įžvelgė Nyderlandų referendume prieš Ukrainos Asociacijos sutartį, Brexit‘o kampanijoje ir net bandant paveikti JAV Prezidento rinkimus. Skelbiami analitiniai darbai, kuriuose nagrinėjami Kremliaus ryšiai ir įtakos svarbioms politinėms jėgoms Vokietijoje, Prancūzijoje ar Britanijoje (https://www.theguardian.com/us-news/2016/nov/30/sweeping-us-laws-targeting-russian-interference-could-ensnare-trump).

Prieš kelias savaites garsus JAV think tank’as „Center for Strategic and International Studies“ (CSIS) paskelbė plačiai pasaulyje nuskambėjusį raportą „The Kremlin Playbook. Understanding Russian Influence in Central and Eastern Europe“ („Kremliaus Scenarijai: Rusijos įtakos Centrinėje ir Rytų Europoje supratimas“) (https://csis-prod.s3.amazonaws.com/…/160928_Conley_KremlinP…), kurio daugelis teiginių apie Rusijos „minkštąsias galias“ ir įtakas Centrinėje ir Rytų Europoje, ypač – apie verslo, turinčio interesų Rusijoje panaudojimą Kremliaus politikos naudai, visiškai sutampa su mūsų prieš dvejus metus skelbtais teiginiais. CSIS nagrinėja konkrečius tokių įtakų pavyzdžius kaimyninėje Latvijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje bei Serbijoje ir visur mato tas pačias tendencijas: toks verslas yra aktyvus visuomeniškai bei politiškai ir pasižymi antivakarietiškomis, Kremliui naudingomis politinėmis iniciatyvomis.

CSIS taip pat pateikia ir pluoštą rekomendacijų JAV ir Europos valstybių Vyriausybėms bei NATO ir ES vadovybėms, iš kurių svarbiausia yra primygtinis raginimas sukurti specialius instrumentus nelegalių rusiškų piniginių srautų, kurie panaudojami visuomeninei ar politinei veiklai tokiose šalyse kaip Lietuva, stebėjimui ir užkardymui, pasinaudojant patirtimi, kuri Vašingtone ir Vakaruose buvo sukaupta persekiojant nelegalius Irano pinigus, ar pastaruoju laikotarpiu stabdant teroristinės ISIS finansinį aktyvumą.

Kas pasikeitė po Krymo okupacijos?

Po to, kai Rusija 2014 m. pradžioje neteisėtai okupavo Krymą, ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje įvyko daug pokyčių. Lietuvoje niekas iš rimtų politikų nebedrįsta viešai abejoti Rusijos grėsme, ar Lietuvos narystės NATO ir ES geopolitiniais privalumais. Net tie, kurie kažkada deklaravo priešingas nuostatas, arba inicijavo pavojingas politines iniciatyvas, dabar stengiasi to nebeprisiminti. Ir tai yra gerai, kad Rusios agresija daug kam atvėrė akis.

Konservatoriai Lietuvoje nebėra vieniši, kalbėdami apie Rusijos karines grėsmes – didinamas gynybos finansavimas, perkami „Boxer‘iai“, NATO kariai bus dislokuoti Lietuvoje. Tam visi pritaria. Tačiau vis dar liekame vieniši, kada kalbame apie Rusijos „minkštųjų galių“ pavojus, kai sakome, kad Lietuvoje realizuojami vis nauji, panašūs į jau žinomus (a la V. Uspaskich), bet aukštesnės kokybės politiniai projektai. Belieka tikėti, kad nereikės naujos Kremliaus agresijos, kaip kad buvo Kryme, kad ir dėl Kremliaus „minkštųjų galių“ grėsmės supratimo, Lietuvoje nebeliktume vieniši.

Po Krymo okupacijos paaiškėjo ir pasikeitė kai kurie smulkesni praktiniai dalykai. Paaiškėjo ir tai, kad R. Karbauskio koncernas staiga ir neaiškiomis aplinkybėmis perėmė pelningą „Rosstelmaš“ pagamintų kombainų ir kitos agrotechnikos pardavimų Lietuvoje verslą. Taip pat paaiškėjo, kad R.Karbauskiui pavyko tai padaryti 2013 metais, netrukus po „sėkmingo“ referendumo prieš VAE projektą. Tai, kaip tai šiurkščiai ir nesąžiningai buvo padaryta, buvo plačiai rašyta Lietuvos spaudoje (http://valstietis.tv3.lt/naujienos/verslas/kaip-agrokoncernas-etiskai-trypia-versla/). Kas buvo taip plačiai nerašyta, tai tas faktas, kad „Rostselmaš“ savininkai, būdami artimi vienam iš Kremliaus veikėjų – D. Rogozin‘ui, buvo vieni iš Krymo „hibridinės“ okupacijos finansuotojų (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/v-putino-rusija-agresija-ukrainoje-kas-laukia-jos-architektu.d?id=65613494). Kita vertus, yra žinoma, kad ryšius su oligarchu V.M. Kantor tiesiogiai kontroliuoja kitas Kremliaus veikėjas V. Surkov‘as

Taigi R. Karbauskiui, kaip niekam kitam Lietuvoje, yra pasisekę turėti verslą, kuris tiesiogiai priklauso nuo įtakingiausių Kremliaus veikėjų – V. Surkov‘o ir D. Rogozin‘o. Turbūt tai yra tik atsitiktinis sutapimas, kad kaip tik po Krymo okupacijos būtent R. Karbauskis atgaivino savo politinį aktyvumą Lietuvoje. Ir padarė tai labai sėkmingai.

Kodėl toks dėmesys R. Karbauskiui?

Tačiau tokia sėkmė pritraukia dėmesį. Natūralu, kad dėl to norisi pateikti daug klausimų. Juos pabaigoje ir užduodu. Tai darau remdamasis ne kokiomis nors slaptomis ar paviešintomis pažymomis, o paties R. Karbauskio žiniasklaidai sakytais žodžiais, po kurių yra likę labai daug neaiškumų. Po rinkimų į juos dar labiau reikia atsakymų. Ne tik konservatoriams, bet ir tiems, ką R. Karbauskio politinė lyderystė atvedė į Seimą ir Vyriausybę.

R. Karbauskio verslo (tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje) detalios aplinkybes susilaukia ypatingo dėmesio dėl paties R. Karbauskio visuomeninio ir politinio aktyvumo. Tuo jis skiriasi nuo kitų verslininkų, kurie net turėdami intensyvių biznio interesų Rusijoje, nėra aktyvūs Lietuvos visuomeniniame ar politiniame gyvenime ir todėl jų verslo aplinkybės nėra tiek svarbios ir įdomios kitiems valstybės politikos dalyviams ar šio proceso stebėtojams. R. Karbauskio verslo, susijusio su Rusija, ir jo politinio aktyvumo Lietuvoje sinergija yra visiškai analogiška tam, ką tyrinėdami kitas Centrinės Europos valstybes (Latviją, Slovakiją, Vengriją, Bulgariją, Serbiją) su nerimu savo minėtoje studijoje vertina JAV veikiantis CSIS think-tank’as.

Naujosios Vyriausybės ir jos programos kol kas negalime kaltinti tokiu prorusiškumu, kokį CSIS pastebi kitose Centrinės Europos valstybėse, kur tokiam valstybių geopolitikos poslinkiui didžiausią įtaką daro didelių verslo interesų Rusijos rinkoje turintys verslininkai, tapę savo šalių įtakingais politikais, tačiau negalime neprisiminti ankstesnių R. Karbauskio skambių ir sėkmingų didelio masto politinių iniciatyvų, kurias visas vienijo antivakarietiškas pobūdis, neretai padedantis Rusijai išsaugoti savo įtakas Lietuvoje, ypač mūsų energetikoje. R. Karbauskio pastarųjų metų politinio aktyvumo padidėjimas visiškai atitinka mūsų partijos 2014 metų pradžioje paskelbtame strateginiame dokumente „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“ pateiktą įžvalgą, kad tokio pobūdžio verslininkai Lietuvos politikoje turės vis didesnę įtaką, ir tai gali sutapti su Kremliaus strateginiais interesais.

Todėl R. Karbauskis turi nesistebėti, kad jo verslo kūrimosi, plėtotės aplinkybėms ir šiandieninei būsenai mes skiriame ir skirsime daug dėmesio, siekdami gauti kiek galima išsamesnius atsakymus į natūralius klausimus, susijusius su jo verslu. Nervingi atsakymai, arba nepilni atsakymai, ar tarpusavyje prieštaraujantys atsakymai sukels tik dar daugiau klausimų.

Tikiuosi, kad R.Karbauskis tokių klausimų uždavimą priims kaip neišvengiamą savo šlovės pasekmę ir pabandys į juos racionaliai atsakyti bei nepradės vėl aiškinti, kad Marius Laurinavičius yra mano draugas.

Marius Laurinavičius nėra mano draugas, tačiau jo geopolitines įžvalgas apie Rusiją aš vertinu kaip ypač gilias ir objektyvias. Mėgstu diskutuoti su juo apie tai įvairiuose tarptautiniuose forumuose ir seminaruose. Tikiuosi, kad ir R. Karbauskis tai pamėgs.

Klausimai, į kuriuos norėtųsi išgirsti R. Karbauskio atsakymus

Pats R. Karbauskis teigia, kad 1993 m. įsteigė UAB „Agrokoncernas“, kuris savo veiklą pradėjo nuo to, kad pirko „Acron“ trąšas Rusijoje ir jas parduodavo Lenkijoje. Tik vėliau pradėjo prekybą tokiomis trąšomis Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse. Iš viešos informacijos galima spėti, kad UAB „Agrokoncernas“ prekiauja ir kitose Rusijos gamyklose pagamintomis įvairiomis trąšomis. Kaip keitėsiprekybos įvairiomis iš Rusijos įvežamomis trąšomis apimtys ir rinkos nėra skelbta, nėra žinoma, o tai verčia spėlioti, kartais ir įtarinėti. V. Uspaskicho prekybos Rusijos dujomis kasmetinės apimtys buvo gerai žinomos. R. Karbauskis turėtų pats pasirūpinti, kad tokia informacija nuo pat 1993 metų būtų žinoma Lietuvos piliečiams.

Pats R. Karbauskis 1996 ir 2000 metais viešai skelbė, kad jo valdomas „Agrokoncernas“ yra „Acron“ kompanijos atstovas Lietuvoje. Tik šiais metais R. Karbauskis ėmėsi šią senai savo skelbtą žinią paneiginėti. Toks skelbiamos žinios pasikeitimas verčia klausti –ar tai reiškia, kad kažkada, po 2000 metų, pasikeitė „Agrokoncerno“ ir „Acron“ komerciniai santykiai? Jeigu tai yra tiesa, tada turėtų būti viešai paaiškinta, kada tokie santykiai pasikeitė, o taip pat ir tai – ar galima teigti, kad tuo metu, kai 1996 ir 2000 m. buvo skelbiama, kad „Agrokoncernas“ atstovauja „Acron“ konsorciumui, kad „Agrokoncernas“ turėjo monopolinę teisę į tokį atstovavimą Lietuvoje.

Rusijos informaciniuose tinklalapiuose yra skelbiama, kad Rusijos oligarchas V. M. Kantor‘as, 1993 metais privatizavęs „Acron“, įmonės produkcijos eksportą nedelsdamas pradėjo vykdyti per ofšorines kompanijas, registruotas Panamoje ir Gibraltare. Ir tai leido jam dalį įmonės uždirbtų lėšų pervesti į privačias sąskaitas. Ar R. Karbauskio valdomas „Agrokoncernas“, tuo metu prekiaudamas „Acron“ trąšomis Lenkijoje ir Baltijos valstybėse, vykdė atsiskaitymus su „Acron“ kompanija per šias ofšorines kompanijas? Ar V. M. Kantor‘ui dalį ofšorinėse kompanijose sukauptų „Acron“ lėšų perkeliant į asmenines sąskaitas kokios nors lėšos patekdavo į R. Karbauskio ar jo verslo dispoziciją? Ar šiuo metu „Acron“ kompanijos prekyba trąšomis arba finansiniai prekybiniai atsiskaitymai ir toliau vykdoma per ofšorines kompanijas?

Karbauskis viešai aiškina, kad su Rusijos įmonių, iš kurių perka trąšas,atstovais asmeniškai nebendrauja, Rusijoje nesilanko. Yra žinoma, kad „Acron“ koncernas savo tarptautinę prekybą vykdo per atstovybę Šveicarijoje. R. Karbauskis aiškina, kad Šveicarijoje lankėsi tik daugiau nei prieš 20 metų, kai su viena įmone tarėsi dėl jų gaminamų agrotechninių purkštukų prekybos Lietuvoje. R. Karbauskis turėtų detaliau paaiškinti, kodėl dėl purkštukų menkavertės prekybos jis pats važiavo derėtis į Šveicariją, o dėl šimtamilijoninių kontraktų prekiauti Rusijoje pagamintomis trąšomis jis nesidera ir nevažiuoja nei į Rusiją, nei į Šveicariją. Turėtų būti paaiškinta, kaip R. Karbauskio valdomas „Agrokoncernas“ derasi ir sudaro sutartis su Rusijos įmonėmis, kurių pagamintomis trąšomis prekiauja „Agrokoncernas“.

Iš R. Karbauskio skurdžiai pateikiamos informacijos apie savo verslo kilmę ir santykius su verslo partneriais Rusijoje, akivaizdu, kad yra bandoma nuslėpti neišvengiamus darbinius kontaktus Rusijoje, taip pat ir su „Acron“ atstovais. Ar tokio slapukavimo negalima paaiškinti tuo, kad kuri nors iš politiškai angažuotų R. Karbauskio akcijų (prieš Lietuvos narystę NATO, prieš VAE projektą, prieš skalūnų dujų žvalgybą, prieš europietiškas žemės pardavimo taisykles) buvo organizuota sulaukus pažado, kad už tai bus pagerintos verslo sąlygos Rusijoje? Apie tokius Kremliaus veikimo būduspastaraisiais metais viešai perspėja VSD.

Po 2012 metų „sėkmingo“ referendumo prieš VAE vienas iš aktyvių referendumo rėmėjų R. Karbauskis 2013 metais perėmė išskirtinę teisę prekiauti „Rostselmash“ žemės ūkio technika Lietuvoje. Kito aktyvaus referendumo rėmėjo Seimo nario V. Žiemelio sūnus, žinomas verslininkas G. Žiemelis tais pačiais 2013 metais laimėjo koncesiją statyti naują Ramenskoye aerouostą prie Maskvos. Ir vienas, ir kitas verslas ar verslo projektas Rusijoje pasižymi glaudžiais ryšiais su Kremliumi. Belieka paklausti – ar po sėkmingų šių metų Seimo rinkimų, R. Karbauskis planuoja įsigyti dar kokius nors verslus, glaudžiai susijusius su Rusija?

Ar R. Karbauskis yra susipažinęs su minėta amerikiečių think-tank’o CSIS analitine studija „Kremliaus scenarijai“ ir joje išdėstytais konkrečiais techniniais siūlymais, kokių veiksmų turi imtis Vakarų valstybės, kad užkardytų kelią tam, kad verslas susijęs su Rusija, nedarytų žalingo poveikio nacionalinių valstybių politikoms? Ar yra susipažinęs su JAV Kongrese svarstomais įstatymais, kurie numato JAV valdžios prievolę įsteigti specialų komitetą, kuris realizuotų tokias užkardymo priemones visame pasaulyje (https://www.theguardian.com/us-news/2016/nov/30/sweeping-us-laws-targeting-russian-interference-could-ensnare-trump). Ar R. Karbauskis supranta, kad jis, jo verslo sąsajos su Rusija ir jo politinė veikla gali tapti šių naujų ir reikšmingų JAV administracijos iniciatyvų taikiniu?

Palinkėjimas R. Karbauskiui

Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad tie klausimai ir dėmesys R. Karbauskio asmeniui nereiškia kokio nors išankstinio priešiškumo ar juolab – apkaltinimo. Tiesiog politinio gyvenimo tikrovė yra tokia, kad politikams verslas Rusijoje kelia nemenkas rizikas ir iš ten galėjo ar gali ateiti bandymai daryti kokias nors mūsų valstybei pavojingas įtakas. Dėl to ir norėtume, kad į kylančius klausimus būtų atsakoma bent jau ne mažiau įtikinamai, kaip savo laiku tai yra padaręs V. Uspaskichas, o visuomenė turėtų galimybę įsitikinti, kad naujųjų politikai nepersekioja jokie grėsmingi šešėliai iš praeities. Šešėliai iš praeities, kuriuos buvo bandoma paslėpti, jau nugriovė vieną naujos Vyriausybės ministrą. Jaunas nevykęs ministras jau padarė išvadą – slėpti savo praeities šešėlius politikoje yra labai pavojinga. Lygiai tokią pat išvadą kiek galima greičiau turėtų padaryti ir Ramūnas Karbauskis.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.12.11; 08:05