Arūnas Spraunius. Juliano Assango prekės ženklo sėkmės istorija


Print
WikiLeaks

Pasitvirtino, ką ir taip buvo galima nujausti. „WikiLeaks“ steigėjas, nenumaldomo aktyvisto bei demaskuotojo įvaizdį puoselėjantis Džulijanas Asandžas (Julianas Assangeas) praėjusių metų vasarą, vadovaudamasis savais sumetimais, atsisakė skelbti 68 gigabaitus su Rusijos valdžia susijusių nutekintų dokumentų. Apie tai rugpjūčio 18-ąją informavo žurnalas „Foreign policy“.

2014 metais BBC ir kitos naujienų agentūros paskelbė informaciją apie Maskvos karinę bei žvalgybinę veiklą Ukrainoje, 2016-aisiais „WikiLeaks“ gavo dvigubai didesnę žinių apie tai „porciją“ ir ją paskelbdama turėjo galimybę išsklaidyti įtarimus, kad interneto puslapio nekontroliuoja rusų specialiosios tarnybos. Tačiau to nepadarė.

Maištingo australo ryšių su Maskva tema tebėra „atvira“, arba teisus yra JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Mikeas Pompeo, liepos 12-ąją Vašingtono strateginių ir tarptautinių tyrimų centre pareiškęs, jog laikas šį interneto puslapį vadinti tuo, kuo šis iš tiesų yra – Amerikai priešiška nevalstybine žvalgybos tarnyba, kurią kursto tokios valstybės kaip Rusija.

CŽV direktorius savo įvertinimą argumentavo JAV specialiųjų tarnybų išvada, jog rusų karinė žvalgyba pasinaudojo „WikiLeaks“, siekdama paskelbti jai dirbančių interneto įsilaužėlių išvogtą Demokratų partijos elektroninę korespondenciją per prezidento rinkimų kampaniją 2016-aisiais.

Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.

Primintinas, tarkime, su demokratų susirašinėjimo paviešinimu susijęs fragmentas, kai 2016 metų rugpjūčio 21-ąją Vašingtono lobistas, dar kandidato į prezidentus Donaldo Trumpo patarėjas Rogeris Stoneas pareiškia, kad jo šefo oponentės, demokratų partijos kandidatės į prezidentus Hillary Clinton rinkimų štabo vadovas Johnas Podesta greitai liks be darbo. Pranašystė pasitvirtino, mat „WikiLeaks“ jo korespondenciją pradėjo publikuoti spalio 7 dieną.

Vėliau paaiškėjo, kad Federalinis tyrimų biuras (FTB) išsiaiškino, jog būta kontaktų tarp R. Stoneo ir J. Assangeo, taigi lobistas žinojo, ką kalba. Irgi vargu ar „tik“ sutapimas, kad „WikiLeaks“ pradėjo skelbti dosjė apie CŽV vykdomus interneto įsilaužimus praėjus vos kelioms dienoms, kai D.Trumpas apkaltino dar prezidentą Baracką Obamą neteisėtu jo rinkimų štabo pasiklausymu. Rinkimuose milijardierius buvo Maskvos favoritas, jam išlošus Rusijos dūmoje keltos šampano taurės, be to, jei Maskva siekė chaoso Vašingtone, jį gavo, tiesa, vertinant iš šiandienos perspektyvos, nežinia, ar dabar tuo džiaugiasi.

Tikriausiai primintini „WikiLeaks“ istorijos faktai. Kuomet interneto puslapis 2010-aisiais paskelbė JAV valstybės departamento diplomatinį susirašinėjimą, Rusija toje korespondencijoje buvo įvardijama „mafijine valstybe“. Tačiau kadangi sąvokos autoriai buvo Amerikos diplomatai, jai ta publikacija labiausiai ir pakenkė.

Tų pačių metų lapkritį susitikęs su „The New York Times“ žurnalistais J. Assangeas prisipažino nujaučiąs negatyvias diplomatinės korespondencijos paskelbimio pasekmes ir svarstąs pervažiavimo su visu „WikiLeaks“ į Rusiją galimybę. Gruodį Londono policijai jį suėmus pagal Švedijos (kur kaltintas seksualiniais nusikaltimais) orderį, kitą dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nusistebėjo, kodėl „WikiLeaks“ steigėjas kalėjime, juk jei demokratija, tai tik pilna. Ir pridūrė, kad australas yra persekiojamas dėl informacijos apie JAV veiksmus Artimuosiuose Rytuose skleidimo.

Beje, vėliau interviu televizijos laidai „Democracy Now“ ponas J. Assangeas teigė, jog kuomet Edvardas Snoudenas (Edwardas Snowdenas) 2013 metais svarstė, kur jam pasiduoti iš Honkongo, jis rekomendavęs Maskvą kaip saugiausią vietą buvusiam JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) pareigūnui. Savo buvusių darbdavių už  informacijos apie JAV specialiųjų tarnybų vykdomą totalinį interneto visame pasaulyje sekimą paviešinimą spaudžiamas E.Snowdenas galų gale pasirinko Lotynų Ameriką, į kurią vyko su persėdimu Maskvoje, bet ten įstrigo, mat Amerikos valdžia panaikino jo pasą.

Ten reziduoja po šiai dienai, gavęs politinį prieglobstį iki šių metų pabaigos. Grįžimo į tėvynę atveju E. Snowdenui gresia įkalinimas iki 30 metų už šnipinėjimą. 2016-ųjų rugsėjo 13 dieną dar prezidentaujančiam B. Obamai buvo įteikta kelių nevalstybinių organizacijų, politinių aktyvistų bei kultūros veikėjų parengta peticija-prašymas prieš paliekant prezidento postą amnestuoti „nusidėjėlį“ (tuometiniai kandidatai H. Clinton ir D. Trumpas pareiškė to nedarysią). Dabar jau žinoma, kad to nepadarė ir B. Obama. 

Edvardas Snaudenas ir Džulijanas Asandžas – Rusijai naudingi paslapčių demaskuotojai?

Tebesiginčijama, kas yra buvęs NSA pareigūnas – specialiųjų tarnybų hierarchijai pasipriešinęs bei visuomenei svarbią informaciją atskleidęs herojus ar konfidencialią informaciją paviešinęs (nukopijavo 1,5 milijono NSA dokumentų, nors jo advokatai skaičių ginčija) šalies išdavikas. Pasak vienų, jis turėtų ne slapstytis autoritarinėje Rusijoje, o grįžti ir įrodyti savo veiksmų prasmingumą.

Šio argumento oponentai atremia, jog tik Amerika kalta, kad E. Snowdeans liko Rusijoje, mat anuliavo jo pasą po to, kai šis paprašė prieglobsčio visose Europos valstybėse ir gavo neigiamą atsakymą. Bet vėlgi – akcija su prašymu amnestuoti buvo dalis kampanijos, kurią turėjo vainikuoti režisieriaus Oliverio Stoneo filmo apie E.Snowdeną premjera.

O. Stoneas jau šiais metais sėkmingai susuko 4 dalių dokumentinį filmą apie prezidentą V.Putiną „The Putin Interviews“. Nors sulaukė nepatogių klausimų, honorarą režisierius neabejotinai gavo ir filmo reklaminė kampanija įvyko. Vertinannt iš dabartinės perspektyvos – nieko asmeniško…

2012 metų balandį, kai ėmė sekti „WikiLeaks“ finansavimo šaltiniai („Visa“ ir „Master Card“ spaudžiamos Vašingtono nustojo priimti pinigines aukas į interneto puslapio sąskaitą), Maskvos valstybinis televizijos kanalas „Russia Today“ pradėjo rodyti laidą „Rytojaus pasaulis“ su vedančiuoju J. Assangeu. Vis dar nežinoma, kiek jam ar „WikiLeaks“ sumokėta už išleistų 12 laidos epizodų.

2012-aisiais „WikiLeaks“ paskelbė Sirijos dosjė iš daugiau kaip 2 milijonų Basharo al Assado vyriausybės laiškų arba laiškų apie jį. J. Assangeo bendražygės Saros Harrison vertinimu, publikacija sukėlė nepatogumų ne tiek Damasko režimui, kiek jo oponentams. Vėliau „WikiLeaks“ šefas apkaltino Ameriką destabilizuojant padėtį Sirijoje ir nė žodžio neištarė apie B. Al Assado bei rusų kariškių vykomus nusikaltimus prieš žmogiškumą.

Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos J. Assangeas pareiškė, kad tai Jungtinės Valstijos kišasi į Ukrainos reikalus, siekdamos įtraukti ją į Vakarų interesų sferą. Ir kad Vašingtonas su savo specialiosiomis tarnybomis aneksavo visą pasaulį. „WikiLeaks“ šefas palaikė Jungtinės Karalystės sprendimą trauktis iš Europos Sąjungos (ES), valingai ar ne prisidėdamas prie V.Putino pastangų klibinti Vakarų vienybę, daugybę kartų kritikavo NATO.

Netrūko šokiruotų „WikiLeaks“ reakcijos į vadinamųjų „Panamos dokumentų“ paskelbimą 2016-ųjų kovą. Vienu „garsiausių“ publikacijos siužetų buvo informacija apie milijardus dolerių sąskaitose fiktyvių kompanijų, kurias kontroliavo vienas artimiausių V. Putino draugų vilončelistas Sergejus Rolduginas. Pinigų kilmės aiškinimusi užsiėmė tarptautinė žiniasklaidos komanda, kurios sudėtyje buvo ir rusų „Vedomosti“ bei „Novaya gazeta“. „WikiLeaks“ suabejojo publikacijos objektyvumu, įsikabinusi aplinkybės, kad vienas tyrėjų „Organized Crimeand Corruption Reporting Project“ yra gavęs Georgo Soroso fondo bei JAV tarptautinio vystymo agentūros grantus.

Vienas buvęs „WikiLeaks“ bendradarbis „The New York Times“ yra sakęs (2016 09 01), jog maištingasis australas viską vertina pagal tai, kaip su juo elgiamasi. Iš Amerikos ir H. Clinton jis nuolat sulaukdavo nemalonumų, iš Rusijos – niekada. Irgi buvęs jo bandražygis Danielis Domscheitas-Bergas priduria, jog J. Assange kai kada „minkštai“ kritikuodavo Kremlių, bet dėl šio kiečiausių sprendimų prieš demokratiją bei žodžio laisvę paprastai tylėjo.

Tarkime, nepasmerkė įstatymo, suteikusio Kremliui neribotas galimybes sekti savo piliečius. Kai žurnalistai jį vis dėlto privertė pasisakyti šia tema, pripažino, jog Rusijoje akivaizdus „slenkantis autoritarizmas“, bet čia pat pridūrė, jog ir Amerikoje tas pats. O juk „WikiLeaks“ steigėjas šių metų balandžio 12-osios „The Washington Post“ numeryje taip žaviai pasisakė, jog interneto puslapis skelbia „nepatogų“ turinį, pirmiausia siekdamas patvirtinti didžią Amerikos praktiką nevengti bet kokių klausimų visuomenino svarstymo, taigi „WikiLeaks“ motyvai tokie patys kaip „The New York Times“ ar „The Washington Post.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Amerikiečių rašytojas, advokatas bei žurnalistas (beje, visapusiškai palaikęs čia jau minėtą herojų E.Snowdeną) Glennas Greenwaldas „The New York Times“ (2016 09 01) apibendrina: „Julianas dievina dezinformaciją, tai jo aistra“.

Vis dėlto veikiau turime reikalą ne su dezinformacija ar kokiais sąmoningai piktavališkais sąmokslais, ne faktas, kad esama kokių „profesinių“ ryšių tarp rusų specialiųjų tarnybų ir J. Assangeo. Tiesiog energingi egocentrikai dėmesio siekia bet kokia kaina, taigi pasinaudoti jais vis dėlto paprasta, „WikiLeaks“ yra postmodernistinės epochos produktas, kurio veikla apskritai naudinga V.Putinui.

Šia prasme prisimintina Vladimiro Uljanovo-Lenino sąvoka „naudingi idiotai” (tiesa, ginčijamasi, priklauso jam ar Josifui Stalinui), bet jau 21 amžiaus sąlygomis. Tas atvejis, kai žodžio laisvės ir teisingumo pretekstais liejamas vanduo ant propagandos malūno, ne taip ir svarbu, tyčia ar ne.

Praėjusio amžiaus pradžios „naudingais idiotais“ buvo tuo metu paklausūs menininkai, tokie kaip rašytojai Lionas Feuchtwangeris ar Bernardas Shaw. Dabar tai – programišiai bei interneto įsilaužėliai, viskas atitinka laiko dvasią.

2017.08.28; 04:00