JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad „puikus ir svarbus bendradarbiavimas“ tarp JAV ir Rusijos padėjo užkirsti kelią teroro išpuoliui Sankt Peterburge.
„Prezidentas (Vladimiras) Putinas paskambino ir padėkojo man ir visoms Jungtinėms Valstijos už tai, kad informavome juos apie planuojama teroristinį išpuolį labai gražiame Sankt Peterburgo mieste“, – tviteryje rašo D. Trumpas.
„Jiems pavyko greitai sulaikyti įtariamuosius, buvo išgelbėta daug žmonių gyvybių, – teigė JAV prezidentas. – Puikus ir svarbus bendradarbiavimas!“
Rusijos teismas pirmadienį leido suimti du vyrus, įtariamus planavus išpuolį Sankt Peterburge Naujųjų metų išvakarėse.
Rusijos saugumo tarnybos (FSB) teigimu, vyrai prisiekė ištikimybę „Islamo valstybės“ (IS) džihadistų grupuotei.
FSB pranešė, kad abu vyrai buvo sulaikyti penktadienį pagal iš „amerikiečių partnerių“ gautą informaciją. Įtariamieji prisipažino rengę išpuolius.
Paskelbta, kad sulaikytieji yra 22-ejų Nikita Semionovas ir 23-ejų Georgijus Černyšovas.
Vietos naujienų portalas „Fontanka“ skelbė, kad vyrai planavo išpuolius prekybos centre ir katedroje, jie esą buvo nusiuntę nuotraukas kontaktiniams asmenims iš IS, kad patvirtintų savo taikinius.
Nors Maskva ir Vašingtonas nesutaria dėl daugelio klausimų, abi šalys reguliariai pabrėžia bendrą ryžtą kovoti su terorizmu.
Sidnėjuje nužudytas turkų konsulas Šarykas Aryjakas
Australijos policija paskelbė skirsianti solidžią piniginę premiją. Premijo dydis – vienas milijonas JAV dolerių. Šie pinigai bus atiduoti tiems, kurie pasidalins vertinga informacija apie asmenis, prieš 39 metus Sidnėjuje nužudžiusius Turkijos konsulą Šaryką Aryjaką ir jo asmens sargybinį Enginą Severą.
Australijos mieste Sidnėjuje rezidavęs turkų konsulas Š.Aryjakas ir jo asmens sargybinis E.Severas buvo nušauti 1980 metų gruodžio 17-ąją – lygiai prieš 39-erius metus. Konsului tuo metu buvo sukakę 50 metų, asmens sargybiniui – vos 28-eri. Juos nušovė motociklu atvažiavę du vyriškiai.
Atsakomybę už šį brutalų išpuolį prisiėmė viena armėnų teroristinė organizacija. Nors Australijos policija iškart puolė tirti kruvino išpuolio aplinkybes, žudikai iki šiol nesučiupti. Užtat Australijos jėgos struktūros, atsakingos už teroristų persekiojimą, vėl ėmėsi šios skandalingos bylos. Piniginis atlygis už vertingą informaciją išaugo nuo 250 tūkst. dolerių iki vieno milijono JAV dolerių.
Sidnėjuje nužudyto Turkijos konsulo duktė Čagla Aryjak
Tai – pirmas atvejis Australijos policijos istorijoje, kada tokia didelė premija žadama tiems, kurie talkins sučiupant teroristus. Australijos teisėsauga primena, kad 1980-ųjų gruodžio 17-osios išpuolis – tai pirmasis politiškai akivaizdžiai motyvuotas nužudymas jų šalyje. Australijos tyrėjai mano, kad esama žmonių, kurie žino, kur šiuo metu slapstosi nusikaltėliai. Tik kažkodėl žmonės, nepaisant Australijos valstybės garantijų dėl konfidencialumo ir saugumo, bijo pasidalinti turima informacija.
Armėnų teroristų kulkų suvarpytas Turkijos konsulo automobilis
Minint šio turkų diplomato nužudymo 39-ąsias metines į Sidnėjų atvyko jo duktė Čagla Aryjak. Ji savo akimis matė, kaip į jos tėvą užpuolikai anuomet paleido 17 šūvių. Tuo metu ji buvo aštuonerių metų mergaitė. Šiandien ji gyvena JAV.
Slaptai.lt primena, kad vien 1970 – 1980 metais įvairios armėnų teroristinės organizacijos nužudė 42 turkų diplomatus. Tą dešimtmetį į turkų diplomatų gyvybes kėsintasi visame pasaulye – nuo JAV ir Kanados iki Prancūzijos, Šveicarijos, Belgijos, Ispanijos ir Graikijos…
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nenumaldomai bėga laikas. Sulyg kiekvienais metais įgyju karčios gyvenimiškos patrties. Todėl ar nuostabu, jog vis atsargiau vartoju gražiai skambančias sąvokas – Vakarų civilizacija, vakarietiškos vertybės, vakarietiška demokratija, vakarietiškos žmogaus teisės…
Ypač neteisinga jas priešpastatyti musulmoniškoms vertybėms. Jei esi padorus žmogus, tai sąžiningai, civilizuotai elgiesi visur ir visada – Europoje, Azijoje, Šiaurėje. Jei nusižengei teisingumo ir tiesos principams, tai nesi padorus. Ir religija, tautybė ar gyvenamoji vieta – niekuo dėtos. Padorumo nėra nei vakarietiško, nei rytietiško. Jis arba egizstuoja, arba ne.
Čečėniškos pamokos
Vis dar prisimenu savo pirmąją kelionę į musulmonišką kraštą – Čečėniją, kur praleidau beveik visus 1994-uosius metus. Rusiška propaganda begėdiškai melavo, platindama mitus apie „žiaurius čečėnus“. Bet niekas man ten nenupjovė galvos. Gyvendamas Grozne sutikau išskirtinai padorių, draugiškų, garbingų, tolerantiškų čečėnų. Man net kartais atrodydavo, kad jie – padoresni už mus, lietuvius. Bent jau akivaizdžiai tolerantiškesni mūsų religijai, nei mes – jų tikėjimui.
O kaip įvykiai klostėsi baigiantis 1994-iesiems? Europa nesutramdė tuometinės agresyviosios Rusijos – Kremlius niekšiškai užpuolė mažytę, vos milijoną gyventojų turinčią respubliką. Barbariška Rusijos agresija šluojant nuo žemės paviršiaus miestus ir aūlus tęsėsi daug metų. Ar bereikia stebėtis, kad čečėnai nepajėgė garbingai atlaikyti visų jiems tekusių išbandymų? Nejaugi dabar sąžininga kaltinti čečėnus, kad tarp jų esama tokių, kurie nusivylė Vakarų civilizacija, kurie mūsų nebegerbia?
Puikiai prisimenu, kaip Vakarų spaudoje, taip pat ir – Lietuvoje, buvo kritikuojamas tuometinis Čečėnijos lyderis Džocharas Dudajevas. Briuseliui, Londonui, Berlynui, Vilniui nuolat vaidenosi, kad šis čečėnų generolas per mažai demokratiškas, neteisėtai išrinktas, per griežtas opozicijai. Dabar, kalbant ironiškai, Europa tegul džiaugiasi savosios neva itin išmintingos, principingos, reiklios politikos laimėjimais. Nepatiko Dž.Dudajevas? Džiaukitės Ramzanu Kadyrovu, kuris ir „toleraniškas“, ir „demokratiškas“, ir „teisėtai išrinktas“, ir „Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo nežudė“.
Džocharas Dudajevas ir Gintaras Visockas susitikimo Grozne metu. Slaptai.lt nuotr.
Bijau, kad dabar panašiai Europa elgiasi ir dėl Turkijos. Atstumti – visuomet lengviau. Bet atstūmimas – ne visuomet teisinga laikysena. Turkija – ne Rusija. Ji neturi planų atkurti pusę pasaulio valdžiusią sovietų imperiją. Nepatinka Redžepas Ordoganas (Recepas Tayyipas Erdoganas)? Taip, jis – ne šventasis. Bet jei jį nuversite, ar tikrai ateis geresnis?
Rinkdamasi tarp krikščioniškųjų ir muslmoniškųjų reikalų Lietuva jau sykį išdavė vadinamąsias vakarietiškas vertybes. Kad Borisas Jelcinas buvo palankus Lietuvai gūdų 1991-ųjų sausio mėnesį, po mirties šį Rusijos vadovą mes apdovanojome specialiu medaliu. Bet juk šis Rusijos prezidentas – karo nusikaltėlis. Būtent jis pasirašė įsakymą 1994-ųjų pabaigoje šturmuoti Grozną. Jis pradėjo tą baisųjų karą. Jo vieta – karo tribunolo teisme Hagoje.
Dabar man gėda pažvelgti visiems čečėnams į akis. Man atrodo, kad po B.Jelcinui skirto apdovanojimo mes neturime moralinės teisės piktintis čečėnais, kurie vadovaujasi dvigubais, trigubais standartais. Jei mums galima, tai ir jiems – atrištos rankos?
Turkiški argumentai
Kita Lietuvos nuodėmė – netolerantiškas bendravimas su Turkija. Tai nutiko dar 2005-ųjų pabaigoje, kai gruodžio 15 dieną, prieš pat šv. Kalėdas, pustuštėje parlamento salėje priėmėme rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Nepaisant visų švelninančių aplinkybių (daug Europos valstybių prieš tai pasielgė identiškai), mes privalėjome išklausyti oficialiąją Turkijos poziciją ir bent keliems mėnesiams pasiūsti bent vieną savo istoriką padirbėti į Ankaros ir Stambulo archyvus.
Taip būtų buvę teisingiausia – susidaryti savo asmeninę, lietuviškąją, nuomonę. Juk mes – ne visažiniai. Mes negalime žinoti, kokias paslaptis saugo turkiški rankraščiai.
Štai iki 2019-ųjų metų maniau, kad Čingischanas – vienas iš žiauriausių ano meto valdovų. Bet Lietuvos knygyne neseniai įsigijau Jack Weatherford veikalą „Čingischanas“.
Knygos autorius teigia, kad apie Čingischaną sukurta daug neteisingų mitų. Tas neva bjaurusis užkariautojas nebuvo toks žiaurus, kaip ano meto Europos valdovai. Myriop pasmerktų nelaimėlių jis nežemino, nekankino. O kaip Europos karaliai, imperatoriai ir kunigaikščiai tuomet elgėsi su belaisviais? Kraujas stingsta: gyviems lupdavo odą, virdavo karštame vandenyje, degindavo laužuose. Pavergti Europą svajojęs Čingischanas tokių nesąmonių nedarydavo. Jo, žinoma, humanistu nepavadinsi, bet, remiantis knygos autoriumi, apibūdinti buvus humaniškesniu už to meto Europos valdovus, – kodėl gi ne?
Tad gal ir turkiškuose archyvuose rasime dokumentų, kurie prieštaraus šiandien įsigalėjusiems pasakojimams? Juolab kad esama Vakarų istorikų, tyrinėtojų, politikų, kurie į 1915-ųjų nelaimę žvelgia ne taip, kaip norėtų oficialusis Jerevanas.
Vakarietiški argumentai
Prof. Erichas Faiglas
Štai tik keli pavyzdžiai: austrų profesorius, istorikas, rašytojas, žurnalistas Erichas Faiglas (1931 – 2007), britų žurnalistas ir rašytojas Tomas de Vaalas, prancūzų juristas Žoržas de Malevilas, Švedijos tarptautinių santykių instituto mokslinis bendradarbis Bertilas Duneras, britų istorikas profesorius Normanas Stounas, Olandijos Utreht universiteto istorijos fakulteto dėstytojas Arendas Janas Boekestižnas, Birmingemo universiteto mokslinis bendradarbis Edvardas Eriksonas, Didžiosios Britanijos istorikas, karinis analitikas Gvinas Daieris, Rytų – Europos tyrimų filosofijos mokslų daktarė, Laisvojo Berlyno universiteto darbuotoja (Vokietija) Tessa Savidis – Hofman…
Strasbūro Mark – Blok universiteto Turkijos tyrimų departamento direktoriaus Polo Diumonto žodžiai: “Smulki ir detali 1915 metų įvykių Osmanų Turkijoje analizė išryškina netikslumus, abejotinus pareiškimus ir net falsifikacijas. Pavyzdžiui, „Mėlynoji knyga“, Briuso ir Toinbi parengta britų Vyriausybei, arba „Naim beko prisiminimai“, paskelbti kažin kokio Aramo Andoniano, negali būti traktuojami kaip nepaneigiami genocido įrodymai. Net pats Toinbi pripažino, jog „Mėlynoji knyga“ paskelbta ir išplatinta kaip „karinės propagandos instrumentas“.
O čia – JAV Masačiusetso universiteto istoriko, profesoriaus Giunterio Levi pastaba: „Nemanau, kad buvo sąmoningas noras naikinti armėnus. Greičiau tai buvo noras perkelti juos ir neutralizuoti kaip „penktąją koloną“. Mūsų laikais reikalinga drąsa, jei norima laikytis tokios nuomonės, kadangi daromas milžiniškas spaudimas ir rengiami bjaurūs išpuoliai. Aš taip sakau remdamasis asmenine patirtimi. Jeigu google.com ieškosite mano vardo ir žodžių „armėnų genocidas“, tai aptiksite, kaip esu keikiamas ir kaltinamas tuo, esą neigiu Holokaustą“.
Briusas Feinas, žymus amerikiečių teisininkas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas, yra pasakęs: „Reikalas tas, kad jie neturi dokumentų, įrodančių, jog būta genocido. Omenyje turiu ir tuos dokumentus, kurie buvo pristatyti į Baltuosius rūmus. Paprasta faktų analizė rodo, kad 1915-uosius armėnai bandė išnaudoti tam, kad galėtų sukurti savo valstybę turkiškose žemėse, o turkai šito neleido. Taip, kaip pasielgė turkai, būtų pasielgusi bet kokia valstybė. Ir tuo pačiu aišku, jog turkai neplanavo jokio genocido“.
Polis Bernardas Hence, buvęs Prezidento Džimio Karterio patarėjas Turkijos klausimais, CŽV ekspertas, Harvardo universiteto profesorius. Jo nuomonė: „Armėnų istorija buvo nagrinėjama ir užrašoma beveik vien pačių armėnų. Žmonės, savo istoriją rašantys patys, linkę save liaupsinti ir išvengti nemalonių, garbės nedarančių momentų. Armėnai į tokius tendencingumus linkę labiau negu kas nors kitas, o XX amžiaus viduryje ši armėniška tendencija dar labiau sustiprėjo“.
Žodžiu, jei jau vadovaujamės pačiais aukščiausiais padorumo standartais, Lietuva, prieš priimdama rezoliuciją dėl 1915-ųjų įvykių, privalėjo ne tik padirbėti turkiškuose rankraštynuose, bet ir susipažinti su oficialiai Armėnijos pozicijai prieštaraujančių Vakarų politikų, istorikų, tyrinėtojų tekstais. Bet ji to nepadarė.
Teroristinės organizacijos
Kitas ne mažiau svarbus klausimas – kaip Lietuva vertina armėnų teroristinių organizacijų veiklą 1973 – 2002 metais. Šiuo laikotarpiu armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak medžiote medžiojo turkų diplomatus, istorikus, politikus. Galima, žinoma, apsimesti, esą tai – jų tarpusavio rietenos. Ne visai taip. Armėnų teroristinės organizacijos turkų diplomatus žudė ne Ankaroje, Stambule, o Europos sostinėse – Romoje, Berlyne, Kopenhagoje, Briuselyje, Ženevoje, Roterdame, Lisabonoje, Londone…
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas
Vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse surengti 235 teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotų – niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV
Šios teroro akcijos – tai jau gyvybiškai Europai svarbus reikalas, nes turkų diplomatai buvo žudomi ne kur nors pasaulio pakraštyje, o Europos sostinėse. Ir tai nutiko, atkreipkite dėmesį, ne 1915-aisiais, o žymiai vėliau, vaizdžiai tariant, šiais laikais.
Kad oficialioji Armėnija ir ją palaikantys vengia šios temos, – nenuostabu. Negraži istorija. Tačiau mums, lietuviams, jei norime būti objektyvūs, privalu įsidėmėti, kaip į tuos teroristinius išpuolius reagavo turkai. Turkai išsaugojo blaivų protą. Jokio keršto, jokių bombų, jokių šūvių, jokių įkaitų. Turkai ėmėsi išskirtinai teisinių priemonių. O juk Europa galėjo paplūsti krauju, jei turkai būtų sumanę keršyti savo priešams Europos miestų gatvėse ir aikštėse.
Tad ar neturėtume dėkoti turkams, kad šie Europos neįvėlė (neįsivėlė) į patį tikriausią teroristinį karą?
Londono užpuolikas jau buvo teistas už terorizmą. EPA-ELTA nuotr.
Ant Londono tilto peiliu nužudęs du žmones vyras jau anksčiau buvo nuteistas už terorizmą, iš kalėjimo jis paleistas tik pernai, šeštadienį pranešė policija.
Policijos pareigūnai penktadienį nušautą užpuoliką įvardijo kaip 28-erių Usmaną Khaną. Pasak jų, daugiau šio nusikaltimo įtariamųjų neieškoma.
„Šis žmogus buvo žinomas teisėsaugai, 2012 m. jis buvo nuteistas už terorizmą. 2018 m. gruodį jis buvo paleistas iš kalėjimo lygtinai“, – pranešime teigė komisaras Neilas Basu.
Užpuolikas peiliu sužalojo dar tris žmones. Šis išpuolis priminė prieš 2 metus ant Londono tilto vykusį trijų vyrų išpuolį, per kurį žuvo aštuoni žmonės.
N. Basu teigimu, U. Khanas gyveno Stafordšyre, vidurio Anglijoje, pareigūnai jau apieško jo namus.
„Mums žinomos aplinkybės yra tokios, kad užpuolikas anksčiau penktadienio dalyvavo renginyje netoliese esančiame „Fishmonger’s Hall“ pastate, pavadintame „Mokytis kartu“, – teigiama policijos pranešime.
„Manome, kad išpuolis prasidėjo viduje, prieš jam išeinant iš pastato, ir tęsėsi Londono tilto link, kur jis buvo sustabdytas, sulaikytas ir vėliau nušautas ginkluotų policijos pareigūnų“, – sakoma pranešime.
„Fishmonger’s Hall“ yra istorinis pastatas šiaurinėje Londono tilto pusėje pačiame miesto centre.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas prieš kitą savaitę Londone vyksiantį NATO viršūnių susitikimą smarkiai užsipuolė Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną.
Komentuodamas šio pastabas apie NATO „smegenų mirtį“, R. T. Erdoganas penktadienį savo kalboje Stambulo universitete pareiškė, kad tai yra „ligotos ideologijos pavyzdys“. „Ką jis sako? NATO yra ištikusi smegenų mirtis. Pone E. Macronai, sakau tai Turkijoje ir pakartosiu NATO susitikime: pasitikrinkite, ar jūsų nėra ištikusi smegenų mirtis“.
Prancūzija dėl šių žodžių išsikvietė Turkijos ambasadorių Paryžiuje.
E. Macronas neseniai interviu žurnalui „The Economist“ pareiškė, NATO yra ištikusi „smegenų mirtis“. Esą nevykta koordinacija tarp JAV ir kitų NATO partnerių priimant strateginius sprendimus.
R. T. Erdoganas ir E .Macronas prieš NATO viršūnių susitikimą susitiks su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir Didžiosios Britanijos premjeru Borisu Johnsonu aptarti padėties Sirijoje. Turkija spalį įžengė į Šiaurės Siriją, pradėdama operaciją prieš kurdų kovotojus, kuriuos laiko teroristais. Ši operacija sulaukė didelės tarptautinės kritikos.
E. Macronas ketvirtadienį sukritikavo vienašališkus R. T. Erdogano veiksmus ir pareiškė, kad jie sukėlė grėsmę pasiekimams kovoje su „Islamo valstybe“ (IS). R. T. Erdoganas penktadienį atšovė, kad Prancūzijai Sirijoje nėra ką veikti. Be to, E. Macronas esą nieko nenutuokia apie kovą su teroru. Jis „labai nepatyręs“, – pabrėžė Turkijos vadovas.
Švedijos valdžia nusprendė deportuoti iš šalies 46 metų Uzbekistano pilietį, kuris anksčiau buvo nuteistas septynerius metus kalėti už teroro akto rengimą ir terorizmo finansavimą. Tai pirmadienį pranešė naujienų agentūra TT.
Nuteistasis, laikytas saugumo policijoje SAPO, jau paleistas į laisvę, nes manoma, kad tėvynėje jo gyvybei grėstų pavojus.
Teroristinių nusikaltimų rengimo byla buvo nagrinėjama sausio-vasario mėnesiais, kaltinimai buvo pateikti šešiems sulaikytiesiems. Trys iš jų buvo įtariami chemikalų ir įrangos įsigijimu ir laikymu. Visi šeši taip pat buvo kaltinami įstatymo dėl terorizmo finansavimo pažeidimu, bet jie savo kaltę neigė.
Žiniasklaidos duomenimis, penki 30-46 metų amžiaus kaltinamieji – Uzbekistano piliečiai, dar vienas – Kirgizijos.
Apygardos teismas kovo mėnesį pripažino įrodytais 46 metų įtariamojo kontaktus su teroristine „Islamo valstybės“ (IS) organizacija, taip pat chemikalų įsigijimą, priėmė sprendimą, kad jis yra kaltas dėl teroro akto rengimo, ir nuteisė jį septynerius metus kalėti.
Apeliacinis teismas birželio mėnesį nepatvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimo ir panaikino Uzbekistano piliečiui kaltinimus rengus teroro aktą, bet pripažino jį kaltu dėl terorizmo finansavimo.
Po to teisiamasis buvo uždarytas į SAPO, ketinusios deportuoti jį kaip keliantį grėsmę nacionaliniam saugumui, izoliatorių. Tačiau šis policijos ketinimas buvo apskųstas, ir tik dabar vyriausybė priėmė galutinį sprendimą šiuo klausimu.
Spalio pabaigoje Švedijos ministrų kabinetas taip pat nusprendė išsiųsti šešis radikalius islamistus, sulaikytus šį pavasarį per specialią SAPO operaciją. Šiuo metu jie taip pat paleisti į laisvę. Apeliacinis teismas nustatė, jog esama kliūčių deportacijai, kadangi šie asmenys „savo šalyje gali tapti persekiojimų aukomis“. Bet vyriausybė teigia aktyviai dirbanti, kad šios kliūtys būtų pašalintos.
Maskvoje nušautas aukštas policijos pareigūnas, vadovavęs kovos su ekstremizmu centrui Ingušijoje, sekmadienį pranešė policija. Taip pat nušautas jo brolis.
Nežinomi žudikai paspruko automobiliu. Į abu vyrus paleista mažiausiai dešimt šūvių.
Tyrėjai spėja, kad tai užsakomoji žmogžudystė, skelbia agentūra TASS, remdamasi neįvardytais šaltiniais. Nusikaltimas esą susijęs su 36-erių pareigūno darbu. Kovos su ekstremizmu centras priklauso policijai, jo uždavinys yra kovoti su terorizmu Ingušijoje.
Pasak policijos, centro vadovas prisidėjo prie daugelio nusikaltimų išaiškinimo ir ginklų konfiskavimo. Jis ne kartą buvo skatintas už darbą, o dabar Maskvoje lankėsi privačiai.
Rusijos spauda, pavyzdžiui, Rosijskaja gazeta, remdamasi tokiomis informacijos agentūromis kaip TASS, rugsėjo 9 – 10 dienomis pranešė apie dar vieną išaiškintą „Islamo valstybės“ agentą.
Šie rusiški leidiniai skelbia, kad šalies specialiosios tarnybos demaskavo asmenį, talkinusį teroristinei organizacijai „Islamo valstybė“. Pasirodo, vyras apkaltintas parama teroristams būtent todėl, kad suviliojo nepilnametį jaunuolį keliauti į Siriją ginti islamistų interesų.
Rusijos teisėsaugai žinoma, kad užverbuotas jaunuolis tikrai išskrido į Siriją, tikrai ten kariavo, tačiau koks jo likimas dabar, – vis dar trūksta tikslesnių žinių.
O štai vyro, kuris, pasinaudodamas savo įtaka, suviliojo paauglį kariauti „Islamo Valstybės“ pusėje, – žinoma. Tai – Armėnijos pilietis Ašotas Grigorianas, jau nuteistas dėl plėšimų bei užpuolimų. Šis Armėnijos pilietis dėl kriminalinės veiklos sulaukė griežtos bausmės – dešimt metų nelaisvės. Kad jis yra slaptas „Islamo valstybės“ agentas, verbuojantis smogikus, išsiaiškinta atsitiktinai, besiruošiant išsiųsti jį į Vladimiro srityje esantį kalėjimą atlikti paskirtos bausmės.
Taigi dabar jam teks kalėti visus keturiolika. Nes ketverius metus pridėjo Maskvos karinis teismas – už bendradarbiavimą su „Islamo valstybe“, kurią teroristine organizacija laiko ne tik Rusija, bet ir JAV, NATO bei Europos Sąjungos valstybės.
Šis atvejis – gana neįprastas. Pirmiausia – sunku patikėti, jog krikščioniškos, su musulmoniškomis valstybėmis konfliktuojančios šalies pilietis galėtų talkinti „Islamo valstybei“.
Tačiau panašių istorijų užfiksuota ir daugiau. Pavyzdžiui, 2016-aisiais metais Uzbekistane už bendradarbiavimą su „Islamo valstybe“ nuteistas Armėnijos pilietis Aramas Avakianas. Viešojoje erdvėje taip pat būta pranešimų, kad Islamo valstybės mieste Raškėje islamistų automobilius ir šarvuotąją techniką remontuoja išeiviai iš Armėnijos.
Taip pat žinomos kelios vadinamosios pasų ir vizų aferos, kai Armėnijos piliečiai gamindavo oficialius dokumentus tiems, kurie trokšdavo nelegaliai palikti Rusijos Federacijos ir Armėnijos teritorijas. Šią schemą Interpolas jau perkando: asmenims, negalintiems iš Rusijos arba Armėnijos išvykti į užsienį, vis tik parūpinami užsienietiški pasai, suklastojus išgalvotus adresus. 2017-aisiais metais demaskuota tokiu „verslu” užsiimant gauja Aštarak mieste ir Biurakan kaime. Būtent šiose vietovėse dirbo nusikaltėliai, klastoję dokumentus naudojant išgalvotus duomenis. Tokiu būdu dokumentų klastotojai neteisėtai užregistravo 55 asmenis, jiems įteikė suklastotus užsienio pasus, o šie be trukdžių išskrido į užsienį.
Panašios machinacijos nustatytos Karačajaus – Čerkesijos mieste Jesentuki. Kelios dešimtys vyrų, neturinčių teisės išvykti į užsienį, vis tik šiame mieste įsigijo suklastotus užsienio pasus. Dauguma iš nelegaliai pasus įgijusiųjų buvo nepavojingi – vadinamieji juodadarbiai, siekę užsienyje užsidirbti pinigų. Bet keletas tokius pasus gavusiųjų paskui tapo įtariamaisiais bei kaltinamaisiais dėl įvykdytų teroro aktų.
Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.
Žinoma ir tai, kad netrukus po Jesentukuose dokumentus klastojusios gaujos likvidavimo buvo nušautas „įteisintas vagis“, pravarde Alikas Sočinskij, bei vienas armėnų tautybės aukšto rango policijos pareigūnas.
Analizuojant, kodėl teroristams palanku prisidengti armėniškais pasais, verta prisiminti buvusio Armėnijos specialiųjų tarnybų vadovo Davido Šachnazarovo prisipažinimą, ne sykį nuskambėjusį viešojoje erdvėje: būtent Armėnijos pasais prisidengdami po pasaulį keliavo „Al Qajeda“ funkcionieriai ir ryšininkai. Kodėl? Armėniški pasai buvo puiki priedanga – mažai kam į galvą krisdavo įtarimas, jog „Al Qaeda“ smogikai galėtų dangstytis krikščioniškos, su musulmonų pasauliu konfliktuojančios šalies pasais. Juk iš pirmo žvilgsnio: islamistas ir armėniškas pasas – tai du visiškai nesuderinami dalykai.
Taip pat žinoma, kad Armėnijos specialiosios tarnybos noriai talkino Azerbaidžano šiaurėje veikiančiam ginkluotam pogrindžiui – organizacijai „Sadval“. Būtent šios grupuotės smogikai dar ne taip seniai bombas ir sprogstamuosius užtaisus sprogdino metro Baku mieste.
Itin įdomi ir Rusijos piliečio Chatkovskio byla. Žinoma, kad šis Kaliningrado srityje Sovetsko mieste (Tilžė) gyvenęs vyras maždaug prieš kelis dešimtmečius buvo užverbuotas Armėnijos slaptųjų tarnybų. Pagrindinė jo užduotis – Azerbaidžano teritorijoje surengti kuo daugiau teroro aktų. Jam liepta sprogdinti ne tik Azerbaidžano sostinės metro, bet ir azerbaidžanietiškus traukinius, važiuojančius į Baku ir iš Baku. Jį kuravo Armėnijos žvalgybinio – diversinio padalinio papulkininkis Džaanas Oganesianas ir jo pavaduotojas papulkininkis Ašotas Galojanas. Šiai grupei taip pat priklausė ir Rusijos FSB majoras Borisas Simonianas.
Taigi Armėnijos slaptosioms tarnyboms išradingumo slėpti savo nusikaltimus netrūksta.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
Saulius Kizelavičius
Praėjusį savaitgalį Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas svečiavosi Diližane – viename iš Armėnijos miestų, esančių Tavušos regione. Šis Armėnijos premjero vizitas turėjo ekonominę potekstę. Į Diližaną N.Pašinianas atsivežė verslininkų, kuriuos ragino čia kurti pačius įvairiausius verslus. Tarp biznierių būta ir vietinių, ir užsieniečių.
Nieko smerktino ar stebinančio, kai Armėnijos ministras pirmininkas trokšta pritraukti kuo daugiau investicijų. Tegul. Tai jo teisė ir pareiga. Tačiau kam jis atvykęs į karinį licėjų padėjo gėlių prie Montes Melkoniano paminklo? Tiesa, liūdnai pagarsėjusio Montes Melkoniano paminklas ten pastatytas ne mieste, o kariniame dalinyje – uždaroje teritorijoje (autorius – skulptorius Levonas Tokmadžianas).
Ir vis dėlto viešai, oficialiai, demonstratyviai gerbti šio vyro atminimą net ir uždaroje teritorijoje, – įžūloka. Ganėtinai trumpai gyvenusio M.Melkoniano biografija – labai negraži. Negraži pirmiausia dėl sąsajų su tarptautiniu terorizmu. Tai kas, kad Armėnija iki šiol jį traktavo kaip nacionalinį didvyrį. Gal jau pats metas atsikvošėti – liautis garbinus tarptautinius teroristus?
Visi senų seniausiai žino, kad M.Melkonianas, turėjęs Abu-Sindi, Saro, Timoti Šom Mak-Kormak slapyvardžius, 1985 metais buvo areštuotas Paryžiuje. Už grotų kalėjime turėjo praleisti beveik šešerius metus. Tačiau po beveik ketverių metų laisvės atėmimo bausmė sušvelninta, ir jis deportuotas į Pietų Jemeną.
Prancūzijos slaptosios tarnybos kaltino M.Melkonianą dėl nelegalaus ginklų laikymo ir dokumentų klastojimo. Tuo pačiu Prancūzijos kontržvalgyba turėjo informacijos, kad M.Melkonianas priklauso tarptautinei teroristų organizacijai ASALA. Vienu iš žiauriausių ASALA teroro aktų laikomas sprogimas Paryžiaus „Orli“ oro uoste 1983-iųjų metų liepos 15-ąją. Tądien žuvo 8 niekuo dėti keleiviai ir dar apie 80 žmonių buvo sužeista. Su šiuo nusikaltimu M.Melkonianas susijęs.
Taip pat niekas nepaneigs, kad M.Melkonianas atsakingas dėl Turkijos konsulato užgrobimo Prancūzijoje 1981 metų rugsėjo 24 dieną, taip pat ir dėl kelių teroro aktų, nukreiptų prieš turkų diplomatus Artimuosiuose Rytuose.
Monte Melkonianas, tarptautinis teroristas.
Galų gale M.Melkonianas dalyvavo karinėse operacijose nuo Azerbaidžano atplėšiant Kalnų Karabachą. Į šį Azerbaidžano regioną jis atvyko 1991-aisiais. Nuo pat pirmųjų atvykimo akimirkų aktyviai dalyvavo karinėse operacijose Buzluk, Manašid, Erkedž, Mačkalašen regionuose. Iki 1993-ųjų metų mirtino sužeidimo į galvą jis suspėjo išgarsėti kaip tas, kuris itin žiauriai elgėsi su azerbaidžaniečių įkaitais ir karo belaisviais.
Tad N.Pašinianas, rodydamas pagarbą tarptautiniam teroristui, tuo pačiu demonstruoja, kad eina tuo pačiu keliu, kaip ir liūdnai pagarsėję jo pirmtakai (Armėnijoje M.Melkonianas iki šiol vertinamas kaip nacionalinis didvyris; jo vardu pavadinta viena karinė bazė, Jerevane – universitetas ir mokykla, tiltas ir net humanitarinę pagalbą teikiantis fondas).
Žinoma, N.Pašinianui neuždrausi elgtis Armėnijoje taip, kaip trokšta jo širdis. Juk jis – Armėnijos galva. Tačiau Prancūzijos prezidentui tikrai derėtų rimtai pagalvoti, ar verta priimti Eliziejaus laukuose tarptautinį teroristą gerbiantį politiką iš Armėnijos. Tegul N.Pašinianas pirmiausia viešai atsiprašo prancūzų už patirtas netektis dėl ASALA siautėjimų…
O ir Lietuvos diplomatams, prieš susitinkant su Armėnijos premjeru N.Pašinianu, taip pat derėtų mąstyti – ar verta paduoti ranką premjerui, kuris žavisi tarptautinio teroristo nusikaltimais? Juk besibičiuliaujant su M.Melkonianą garbinančiu N.Pašinianu galima sulaukti protesto notų iš Turkijos, Azerbaidžano, Prancūzijos.
Be kita ko, M.Melkonianas yra kariavęs dar ir Libane, Irane, tad įmanoma susipykti ir su Libanu, Iranu…
Didžiojoje Britanijoje jaunas vyras pasiųstas už grotų dėl princo Hario rasistinio įžeidimo ir grasinimų. 19-metis Michalas Szewczukas kalėjime praleis ketverius metus ir tris mėnesius, antradienį nusprendė Londono teismas.
Vaikinas procese pripažino savo kaltę pagal du punktus dėl terorizmo kurstymo ir pagal penkis punktus dėl teroristinės medžiagos laikymo.
Praėjus keliems mėnesiams po to, kai princas Haris vedė Meghan Markle – amerikiečių aktorę, kurios motina yra afroamerikietė, M. Szewczukas 2018 metų rugpjūtį portale „Gab“ princo adresu rašė: „Matosi, rasės išdavikas“. Be to, jis paskelbė nuotrauką, kurioje matyti krauju aptaškyta svastika ir Hario su pistoletu prie galvos koliažas.
Tyrėjai pas vaikiną rado tokios medžiagos, kaip „Pasipriešinimo knyga“ baltaodžiams rasistams ir islamistų tinklo „Al Qaeda“ žinyną.
M. Szewczukas būdamas dešimties iš Lenkijos atvyko į Didžiąją Britaniją. Čia jis gyveno Anglijos Lydso mieste. Kartu buvo nuteistas ir 18-metis, dalyvavęs pokalbiuose toje pat pokalbių svetainėje. Jam dėl terorizmo skatinimo skirta 18 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Haris ir Meghan susituokė Vindzore 2018 metų gegužę. Praėjusio mėnesio pradžioje pasaulį išvydo pirmasis jų kūdikis.
Gintaras Vaičiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šių metų balandžio mėnesį portale slaptai.lt buvo paskelbta žurnalisto Gintaro Visocko publikacija „Kai išties sunku suprasti“.
Teksto autoriaus pozicija – suprantama. Mūsų pataikavimas Armėnijai – keistokas. Jau net trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose pastatyti armėniški kryžiai – chačkarai. Suprantame, žinome, užjaučiame: armėnų bendruomenė tokiais ženklais siekia įprasminti 1915-aisiais patirtas aukas. Bet leiskite paklausti – kuo čia dėti lietuviai? Dėl to, kas daugiau nei prieš šimtą metų dėjosi tuometinėje Osmanų imperijoje ir jos pakraščiuose, – ne Lietuvos galvos skausmas. Lietuva dėl tų praradimų nėra kalta nei tiesiogiai, nei kaip nors kitaip. Ten lietuvių anuomet nei gyventa, nei prekiauta, nei kariauta. Štai kodėl pritariu nuomonei, jog Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje pastatyti chačkarai – tarsi svetimkūnis.
Be kita ko, tie kaip grybai po lietaus mūsų miestuose dygstantys chačkarai nėra neutralūs ženklai, kad juos leistume statyti kiek tik geidžia širdis. Jie kiršina mus su Turkija ir Azerbaidžanu. Prisiminkime – šios musulmoniškos valstybės turi kategoriškai kitokį požiūrį į 1915-ųjų tragediją nei Armėnija. Tad kodėl mes, lietuviai, dėl svetimų, tiksliau tariant – Armėnijos interesų, veliamės į ginčus bent jau su NATO sąjungininke Turkija? Sakote, svetimo skausmo nėra? Tvirtinate, kad Lietuva privalo būti jautri, dėmesinga? O aš pasakysiu: teisinga politika – būti jautriam, tačiau geriausia, kai užuojauta ir pagarba – abipusė. Jei užjaučiame mes, kodėl neturėtų užjausti mūsų?
Bet ar Armėnija stato savo žemėje Lietuvai svarbius atminimo ženklus? G.Visockas pagrįstai kelia klausimą – kada Armėnijoje išdygs bent vienas lietuviškas kryžius, menantis lietuvių praradimus bolševikinių, sovietinių okupacijų metais? Nuojauta kužda – greičiausiai niekada. Mat Armėnija visiškai priklauso nuo šiandieninės Rusijos. Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Manote, Kremlius leis Giumri mieste, kur įsikūrę rusų kariškiai, pastatyti atminimo ženklą lageriuose, tremtyse žuvusiems lietuvių politiniams kaliniams, tremtiniams, galų gale – su sovietine armija kovojusiems lietuvių partizanams – miško broliams? Nebūkime naivūs. Tokios malonės nesulauksime. O ir nereikia – paminklas lietuvių partizanams armėniškame Giumri – tai tokia pati keistenybė kaip ir armėniškas chačkaras Klaipėdoje. Kiekvienas iš mūsų turi teisę gūžtelėti pečiais: kodėl, kam, ar tai susiję, kodėl tai aktualu?
O jei žvelgsime pragmatiškai, Armėnija dar niekur ir niekaip neužjautė mūsų dėl sovietinės okupacijos metais patirtų nelaimių. Bet mes jai leidžiame vieną po kito savo aikštėse statyti chačkarus. Vardan ko?
Žinoma, gražus lietuviškas bruožas – užjausti. Bet vėl – jei gaila 1915-aisiais žuvusiųjų armėnų, mums turėtų būti gaila visų aukų. Juk 1915-aisiais žuvo labai daug turkų. Jei esame tikri krikščionys, kodėl Klaipėdoje ar Kaune nesirengiame statyti paminklo, menančio turkų netektis? Man regis, pasielgtume labai įžvalgiai, jei netoli chačkarų atsirastų bent vienas Turkijai, sąjungininkei iš NATO aljanso, svarbus atminimo ženklas. Taip mes demonstruotume gerą valią: gerbiame visų žuvusiųjų atminimą, mes neturime pateptųjų, išrinktųjų.
Vis tik įtariu, jog paminklą turkų kariams Lietuvoje greičiausiai bus labai sunku pastatyti. Lietuvoje gausu įvairiausių prietarų, išankstinių nusistatymų. Patys net neįtardami pakliuvome į keblią padėtį, mat nenumatėme visų pasekmių, lengva ranka leisdami statyti chačkarus ir tuo pačiu ignoruodami Lietuvoje gyvenančios azerbaidžaniečių – turkų bendruomenės interesus. Nesuprasdami visų niuansų įskaudinome mums draugiškas musulmoniškas valstybes, iš kurių viena – NATO narė, mūsų sąjungininkė.
Iš šios balos reikia solidžiai išbristi. Išbristi ne tik galima, bet ir būtina. Jei mums vis tik svetimi dvigubi standartai, pastatykime, pavyzdžiui, Lietuvoje paminklą, kuriuo pagerbtume nuo ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir kitų panašių teroristinių organizacijų žuvusių europiečių atminimą.
Nuo 1973 iki 2002-ųjų metų šių armėniškų organizacijų teroristai vien tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti.
Kodėl Lietuva negalėtų turėti būtent nuo teroristų rankų žuvusiųjų europiečių atminimą pagerbiančio paminklo? Štai keletas būdingiausių pavyzdžių, kaip dar visai neseniai Europa buvo šantažuojama.
Drastiškiausi Armėnijos teroristinių organizacijų surengti teroro aktai Europoje
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.
1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.
1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.
1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.
1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.
1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.
1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.
1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.
1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.
1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius – teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantis Varužanas Karapetianas
1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų prieš turką. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.
1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.
1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.
1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.
1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.
Ronaldas Reiganas, pasmerkęs tokias teroristines organizacijas kaip ASALA
Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.
1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.
1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.
1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.
1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcytiun”.
1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.
1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).
1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.
1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.
Istoriko Olego Kuznecovo veikalas, sukėlęs didelį armėnų nepasitenkinimą. Knygoje gausu informacijos apie armėnų teroristus.
1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada susilaukė dėl to, kad kalėti nuteisė tris armėnus, kaltinamus terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.
1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.
1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nesiruošiau diskutuoti su Algiu Kasperavičiumi, portale bernardinai.lt parašiusiu straipsnį „Sunku suprasti, kodėl genocido ieškoma ten, kur jo nebuvo“.
Bet kadangi autorius, atsiliepdamas į Irmos Ąžuolės publikaciją „Sunku patikėti: genocidas moderniame pasaulyje“ keletą kartų paminėjo mano pavardę, juolab maniškę knygą „Juodojo Sodo tragedija“, – parašiau savąją nuomonę, tikėdamasis, kad bernardinai.lt leis ir man tarti keletą žodžių. Tačiau bernardinai.lt redaktorė atsiuntė trumputį atsakymą, kad mano komentarui tribūnos nesuteiks.
Štai kodėl šį tekstą skelbiu portale slaptai.lt.
Iki šiol viešpatavo vien armėniškoji versija
Pirmiausia noriu pabrėžti: analizuojant sudėtingus armėnų – turkų ir bei armėnų – azerbaidžaniečių santykius būtina prisiminti, jog maždaug du paskutiniuosius dešimtmečius Lietuvoje be menkiausios konkurencijos viešpatavo vien armėniškoji Kaukazo istorijos versija. Nuo pat Atgimimo laikų mes taip buvome apžavėti armėniškų pasakojimų, kad nekildavo nė menkiausia abejonė: gal jau privalu pasidomėti, ką apie 1915-ųjų tragediją ar Sumgaito ir Hodžaly žudynes mano oficialioji Ankara ir oficialusis Baku?
Tad ar verta stebėtis, kad dabar, kai lietuviškojoje viešojoje erdvėje kartais pasirodo azerbaidžanietiški – turkiški argumentai, ištikimiausius Jerevano gerbėjus apima šokas. Vos tik Mykolo Riomerio universitete parodomas užsieniečio režisieriaus (ne azerbaidžaniečio; juolab vienas iš liudininkų – lietuvis Ričardas Lapaitis) sukurtas dokumentinis filmas apie Azerbaidžano miesto Hodžaly tragediją, kurios kaltininkas – Armėnijos ginkluotosios pajėgos, o lietuvė autorė parašo daugmaž palankią recenziją, – nedelsiant keliamas triukšmas. Leiskite paklausti – kodėl pagal demokratiškus principus gyvenančioje Lietuvoje negalima parodyti Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms nepalankaus filmo? Nejaugi norima pasakyti, jog 1992-ųjų vasario 25 – 26 dienomis nebuvo nužudyti 613 civiliai azerbaidžaniečiai iš Hodžaly miesto?
Kokia oficiali Lietuvos pozicija?
Antras svarbus argumentas – griežta NATO ir Europos Sąjungos valstybių pozicija dėl Kalnų Karabacho. Visas civilizuotas Vakarų pasaulis, taip pat ir Lietuva (jei netikite, kreipkitės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją) pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija. Jungtinės Tautos ne sykį (iš viso keturios rezoliucijos) reikalavo, kad Armėnija savo ginkluotąsias pajėgas nedelsiant išvestų iš Kalnų Karabacho – šį regioną grąžintų Azerbaidžanui.
Tad bet kokios diskusijos, kas Juodąjame Sode (taip azerbaidžaniečiai vadina Kalnų Karabachą) gyveno prieš 50 ar 100 metų, – beprasmės. Vakarų civilizacija vadovaujasi valstybių teritorinio vientisumo principais. Ir tai – teisinga pozicija. Nes jei pažeisime šį principą, kils chaosas. Tąsyk labiausiai kentėtų nedidelės, ne itin stiprios valstybės. Tokios kaip Lietuva. Nes Šalčininkų lenkai galėtų pasivadinti esantys kažin kokia ypatinga tauta – panorėtų prisijungti prie Varšuvos. Latvijoje esančio Latgalijos regiono rusai apsimestų kažin kokiais rusėnais ir panorėtų prisišlieti prie Rusijos, Estijoje esančios Narvos gyventojams taip pat pasirodytų mielesnė ne Talino, o Maskvos valdžia. Jei ignoruosime valstybių teritorinio vientisumo principus, jei vadovausimės vien tik tautų apsisprendimo teise, kaip nori oficialusis Jerevanas, turėsime pripažinti, kad ir nuo Gruzijos, Ukrainos, Moldovos šiandien atplėšiamos žemės … teisėtai.
Dirbtinė Kaukazo kolonizacija
Bet net jeigu atidžiai analizuotume duomenis, kas gi Kalnų Karabache gyveno prieš šimtą ar kelis šimtus metų, matysime šiandieninei Armėnijai nepalankių faktų. Jei mums nepriimtini azerbaidžaniečių, turkų autoriai, susiraskite mūsų bibliotekose esantį istoriko Algimanto Liekio 2016-aisiais išleistą veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ arba publicisto Leono Juršos 2017-aisiais dienos šviesą išvydusią brošiūrą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.
Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.
Ten – daug svarbių pastebėjimų. Pavyzdžiui, kaip Rusija ištisus 150 metų nuo pat 1763 iki 1913 metų brutaliai, kryptingai kolonizavo Kaukazą. Kaip rašo L.Jurša, „Rusija, perkeldama armėnus į užkariautas žemes, ne tiek saugojo juos nuo asimiliacijos Irano ir Osmanų valstybėse, kiek siekė savo politinių, konfesinių ir apskritai kolonijinių tikslų“. Žodžiu, 1828 metais perkelta 40 tūkst. armėnų, 1829-aisiais – apie 90 tūkst… Ir taip – ne vieną sykį. Ypač lemtinga azerbaidžaniečiams buvo 1828-aisiais tarp Irano ir Rusijos pasirašyta Turkmančajaus sutartis, kada armėnus pradėta masiškai kelti į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas.
Jei žvelgsime dar atidžiau, net 20-ojo amžiaus pradžioje dabartinė Armėnijos sostinė Irevanas (Jerevanas – armėniška pavadinimo versija) buvo musulmoniškas – azerbaidžaniečių ten gyventa žymiai daugiau nei armėnų. Kad dabartinis Jerevanas dar ne taip seniai buvo musulmoniškas, byloja anuomet nutapytas Franco Rubo paveikslas, kuriame pavaizduota, kaip Rusijos imperijos kariai 1827 metų spalio 1 dieną įžengia Irevano tvirtovėn. Taigi anuomet, o ne dabar tapytame paveiksle – gausybė musulmoniškų maldos namų. Nė vienos bažnyčios. Tas paveikslas – netiesioginis, bet iškalbingas įrodymas, jog dabartinis Jerevanas, Armėnijos sostinė, tuo metu buvo išskirtinai musulmoniškas, t.y. azerbaidžanietiškas miestas. O gal kiekvienu Armėnijos žodžiu aklai tikintys lietuviai nori pasakyti, jog dailininkas melavo: vietoj bažnyčių specialiai piešė mečetes?
Kas buvo prieš 1000 metų – prisimena, kas nutiko prieš 100 metų – neprisimena
Deja, Lietuvoje vis dar gajūs mitai, esą Armėnija – labai sena valstybė, kurią žiloje senovėje sunaikino žiaurūs musulmonai. Prisimenu, kaip Vilniaus Karininkų Ramovėje pristatydamas savo knygą „Juodojo Sodo tragedija“ sulaukiau tiksliųjų mokslų profesoriaus replikos, girdi, Armėnija – tūkstančius metų skaičiuojanti valstybė, egzistavusi dar tuomet, kai jokio Azerbaidžano nė nebuvo (cituoju iš atminties).
Labai keista, kai mūsų profesoriai puikiai prisimenama, kur ir kaip prieš tūkstantį metų gyveno armėnai, o kas Pietų Kaukaze dėjosi vos prieš šimtą arba du šimtus metų, – ignoruoja, neprisimena. Net jei iš tikrųjų prieš tūkstantmetį egzistavo minėta armėnų valstybė, kunigaikštystė ar karalystė, ar tai reiškia, kad dabartinės valstybių sienos turi būti braižomos pagal anuos senuosius laikus? Mes kadaise irgi turėjome nuo jūrų iki jūrų išsiplėtusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bet jei šiandien pradėtume reikalauti prieš tūkstantį metų valdytų teritorijų, Pasaulis mus laikytų pavojingais bepročiais.
Kas pirmasis pakėlė ranką?
Beje, jei žvelgsime į Kaukazo istoriją be emocijų, visuomet svarbu išsiaiškinti, kas gi pirmasis pakėlė ranką prieš savo kaimyną. Jei analizuosime šį klausimą principingai, paaiškės, kad ne azerbaidžaniečiai pirmieji pradėjo vyti iš gimtųjų namų armėnus. Pirmosios pabėgėlių virtinės pajudėjo ne iš Azerbaidžano, o iš Armėnijos. Pirmieji pabėgėliai, netekę gimtųjų namų, buvo būtent Armėnijoje gyvenę azerbaidžaniečiai. Po to iš gimtųjų namų buvo stumiami ir Kalnų Karabache gyvenantys azerbaidžaniečiai. Armėnams puikiai sekėsi įgyvendinti šią išstūmimo politiką, nes tuometinė SSRS vadovybė, įskaitant ir Michailą Gorbačiovą bei jo proarmėniškai nusiteikusius patarėjus, gynė išskirtinai Armėnijos interesus, o į Azerbaidžano teises žvelgė atsainiai, pro pirštus.
Sumgaito niuansai
Kai įrodinėjama, jog 1988-aisiais azerbaidžaniečiai Sumgaite surengė armėnų skerdynes, pirmiausia derėtų prisiminti tų dienų specifiką. Ar tokią stambią provokaciją įmanoma surengti be KGB vadovybės Kremliuje žinios ir palaiminimo? Vargu. O ar pogromai prieš armėnus Sumgaite buvo naudingi Azerbaidžanui? Vėl gi – ne. Po jų Vakarai vartojo itin nepatraukliai azerbaidžaniečius apibūdinančius epitetus.
Eduardas Grigorianas
Galų gale kodėl Azerbaidžaną kaltinantys istorikai, politikai bei žurnalistai nenori prisiminti, jog smurtautojams Sumgaite nurodinėjo vis tik ne azerbaidžanietis? Pogromams vadovavo Eduardas Grigorianas, kurį tuometinė Sovietų Sąjunga ir sovietinė Armėnija labai švelniai nubaudė – ne tik kad nesušaudė, bet ilgainiui paleido net į laisvę.
Taip pat kirba paklausti – kodėl Sumgaito įvykiams tirti buvo pasiųsti išskirtinai armėnų tautybės tyrėjai, o visi azerbaidžaniečių tautybės prokurorai, milicininkai, teisininkai – nustumti į šalį?
Protingiausiai pasielgė latviai ir estai
Dabar – dėl 1915-ųjų tragedijos. Taip, Lietuva jau senokai pripažino, kad toji nelaimė yra ne kas kitas, o genocidas, kurį anuomet turkai surengė prieš armėnus. Bet juk taip nusprendėme net paviršutiniškai nepavartę turkiškų, azerbaidžanietiškų archyvų. Vaizdžiai tariant, žengėme labai svarbų žingsnį neišklausę kitos, vadinamosios antrosios, nuomonės. Ar tai – profesionalu, sąžininga? Beje, nei latviai, nei estai tų tolimų 1915-ųjų įvykių nepavadino prieš armėnus surengtu genocidu. Susilaikė. Pasirinko švelnesnę formuluotę.
Mano supratimu, Ryga ir Talinas pasielgė teisingiau nei Vilnius. Nes nė vienas latvių ir estų istorikas nė trumpam nėra pravėręs Ankaros, Stambulo ir Baku archyvų durų. Taip pat, kaip ir lietuviai, estai ir latviai nevartė ir Jerevano archyvuose saugomų dokumentų (armėnai į savo archyvus neįsileidžia).
Ar nėra keista, kad armėnai, siekdami kuo didesnio viešumo, vis tik savo archyvus laiko uždarytus? Gal tie dokumentai saugomi nuo kitataučių akių todėl, kad juose – duomenys, bylojantys, jog turkai jų imperijoje gyvenusius armėnus pradėjo persekioti tik po to, kai paaiškėjo, kas ginklu, klasta ir visomis kitomis įmanomomis priemonėmis talkina Osmanų imperiją teriojančiai carinei Rusijai?
ASALA ir kitos teroristinės organizacijos
Nereikia idealizuoti turkų su azerbaidžaniečiais. Bet kodėl tada idealizuojame Armėniją? Prisiminkime, kas dar visai neseniai surengė dešimtis teroro aktų prieš turkų ir azerbaidžaniečių diplomatus, istorikus, mokslininkus ne Turkijoje ir Azerbaidžane, o JAV, Europoje, Australijoje? Ogi smogikai iš ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun… Kas šioms teroristinėms organizacijoms vadovavo, kas joms priklausė? Ar oficialusis Jerevanas jas pasmerkė?
Armėnų teroristas Monte Melkonianas
Žodžiu, keista, labai keista logika: dėl nesutarimų su turkais ir azerbaidžaniečiais mirtiną pavojų kelti niekuo dėtiems amerikiečiams, australams, prancūzams, vokiečiams, belgams, danams, austrams…
Kalbėkime atvirai, be užuolankų: nuo 1973 iki 2002-ųjų metų armėnų teroristai vien tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti.
Gal Lietuvai, kritiškai apibūdinusiai senus, tolimus 1915-ųjų įvykius, derėtų įvertinti ir tai, kas dėjosi visai neseniai – tik vakar, užvakar ir ne bet kur tolimame Kaukaze, o pačiame Europos centre? Kodėl Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune dygsta armėniški kryžiai – chačkarai, kuriais armėnai dažniausiai prisimena 1915-ųjų netektis, o štai Lietuvoje paminklų, pagerbiančių nuo teroristinių organizacijų ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun nukentėjusių bent jau aeuropiečių atminimą, – nė vieno?
Dar prisiminkime, jog Turkija – mūsų sąjungininkė, nes kaip ir mes priklauso NATO aljansui, dar pabrėžkime, jog Azerbaidžane nėra nė vienos Rusijos karinės bazės, o Armėnijoje rusų ginkluotosios pajėgos Giumri mieste pagal sutartį įsikūrusios labai ilgam, – ir turėsime itin keistą vaizdą.
Slaptai.lt redakcija. Šis straipsnis buvo nusiųstas bernardinai.lt redakcijai, bet ji atsisakė jį skelbti. Atsisakymo motyvų nenurodė.
Vienas žmogus žuvo, o dar keli buvo sužeisti pirmadienį Nyderlandų mieste Utrechte, kur nežinomas vyras paleido ugnį tramvajuje. Tai pranešė šalies naujienų agentūra ANP. Tikslus nukentėjusiųjų skaičius nenurodomas. Jie nugabenti į ligoninę.
Pasak policijos atstovų, neatmetama ir terorizmo versija.
„Incidento aplinkybės tiriamos, – pareiškė pareigūnai. – Neatmetama, kad užpuolikai turėjo teroristinių tikslų“.
Ministras pirmininkas Markas Ruttė pavadino incidentą „keliančiu nerimą“.
Kaip jau buvo pranešta, į incidento vietą atvyko Nyderlandų policijos antiteroristinio dalinio pareigūnai. Įtariamasis paspruko iš nusikaltimo vietos. Policija jo ieško. Neatmetama, kad nusikaltėlių galėjo būti keletas.
Per ginkluotą dviejų mečečių užpuolimą Naujosios Zelandijos Kraistčerčo mieste, vyriausybės duomenimis, žuvo 40 žmonių. „Teroristiniam išpuoliui buvo gerai pasirengta“, – sakė premjerė Jacinda Arden. Spėjami užpuolikai nebuvo įtraukti į teroristų sąrašus.
Liudininkų teigimu, vienas vyras pradžioje ėmė šaudyti mečetėje miesto centre, kur šimtai musulmonų buvo susirinkę į penktadienio pamaldas. Vėliau šūviai aidėjo ir kitoje mečetėje. Padėtis ir praėjus kelioms valandoms po pirmųjų šūvių dar buvo neaiški.
Policijos atstovas Mike’as Bushas praėjus valandai po išpuolio reporteriams sakė, kad suimti trys įtartini vyrai ir moteris. Prie užpuolikų automobilių rasti pritvirtinti sprogmenys, kuriuos kariuomenė padarė nekenksmingus.
Pirmieji šūviai, anot liudininkų, pasigirdo 13.45 val. vietos laiku (01.45 val. Vidurio Europos laiku). Mečetėje tuo metu buvo per 300 tikinčiųjų. Pasak liudininkų, šaulys buvo baltaodis vyras, buvęs su šalmu ir neperšaunama liemene. Savo automatiniu ginklu jis vis šaudė į žmones.
Vienas tikinčiųjų Mohanas Ibrahimas laikraščiui „New Zealand Herald“ kalbėjo apie „šoko momentą“. „Tada visi žmonės pradėjo bėgti“, – sakė jis. Kitas liudininkas Ahmadas al Mahmiudas teigė: „Nuaidėjo mažiausiai 50 šūvių, greitai vienas po kito. Galėjo būti ir šimtai“.
Po išpuolio policija plačiai atitvėrė mečetės teritoriją. Internete pasirodė tariamas nusikaltimo vaizdo įrašas ir įvairios žinutės, kurias esą paskelbė šaulys. Vyras teigia esantis 28 metų australas.
Šalies premjerė Jacinda Ardern griežtai pasmerkė išpuolį. Ji kalbėjo apie vieną „tamsiausių dienų“ Naujosios Zelandijos istorijoje. Tam „nėra vietos Naujojoje Zelandijoje“, – sakė premjerė. Ji pareiškė užuojautą aukų artimiesiems. „Naujoji Zelandija yra jų tėvynė. Jie turėjo čia jaustis saugiai“, – teigė ministrė pirmininkė.
Naujojoje Zelandijoje islamą išpažįsta tik maža dalis gyventojų. Iš viso čia yra apie 50 000 musulmonų, daugelis jų – imigrantai iš tokių šalių, kaip Pakistanas ar Bangladešas.
Tūkstančiai žmonių Kolumbijoje išėjo į gatves, smerkdami ketvirtadienį Bogotoje įvykdytą išpuolį, reikalaudami taikos ir skanduodami „ne terorizmui“.
Ketvirtadienio rytą užminuotas automobilis rėžėsi į Kolumbijos nacionalinės policijos akademijos pastato sieną. Per galingą sprogimą žuvo 20 žmonių ir pats išpuolio vykdytojas.
Kolumbijos valdžia dėl išpuolio apkaltino Nacionalinės išsivadavimo armijos (ELN) sukilėlius.
Protestuojantys žmonės žygiavo keliuose Kolumbijos miestuose. Demonstrantai, iš kurių dauguma vilkėjo baltus drabužius ir mosavo baltomis vėliavomis, skandavo „ne smurtui“, „daugiau jokių išpuolių prieš policiją ar armiją“, „bailūs žudikai“ ir „gyvenimas yra šventas“.
Tarp sostinėje Bogotoje žygiavusių žmonių buvo ir šalies prezidentas Ivanas Duquė. Jis dėl išpuolio apkaltino ELN ir atmetė galimybę atnaujinti taikos derybas su sukilėliais.
Mitingo Bogotoje metu I. Duquė sakė: „Kartu vyriausybė ir visuomenė dirbs dėl Kolumbijos ir niekada nenusileisime, susidurdami su terorizmu.”.
Nėra nieko bjauriau už dvigubus standartus. Už dvigubus standartus bjauresni gali būti nebent … trigubi standartai. Beje, dvigubi standartai nenaudingi niekam: nei tiems, kurie juos taiko, nei tiems, kuriems jie priskirti. Nes tokį požiūrį visuomet lydi sumaištis, chaosas, nepasitenkinimas, pyktis. Dėl dvigubų standartų visuomet tenka kentėti. Anksčiau ar vėliau ateina metas, kada tenka sumokėti didelę kainą. Toji kaina – nauji konfliktai, nauji nesusipratimai.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas
Keičiasi požiūris į konfliktą dėl Kalnų Karabacho
Ypač apgailėtina, kai vadovaujantis dvigubais standartais vertinamos svetimas teritorijas pasiglemžusios valstybės. Dar apmaudžiau, kai taip elgiasi demokratijos, padorumo, tvarkos, sąžiningumo etalonu besivadinanti Europos Sąjunga.
Todėl skubu pasidžiaugti, kad Europos Parlamente šiais
metais vis tik nebeliko dviprasmiško požiūrio į konfliktą dėl Kalnų Karabacho.
Šių metų gruodžio 12 dieną Europos Parlamentas balsų dauguma
(401 – už, prieš – 173) priėmė rezoliuciją dėl ES užsienio politikos ir saugumo
klausimų. Rezoliucija apibendrina ES užsienio politikos pasiekimus 2018-aisiais
ir brėžia naująsias gaires, kokia ES politika turėtų būti 2019-aisiais metais.
2018-ųjų sutartis panaši į analogišką 2017-ųjų metų rezoliuciją. Bet esama ir skirtumų. Sakykim, 2017-aisiais metais priimtoje rezoliucijoje konstatuota, kad konfliktai Rytų partnerystės siekiančių šalių teritorijose, įskaitant Azerbaidžaną, privalo būti likviduojami griežtai laikantis tarptautinių normų – gerbiant šalių suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Rezoliucijoje pabrėžta, kad „Rytų partnerystės“ programoje dalyvaujančias valstybes kamuojantys teritoriniai konfliktai turi būti sureguliuoti nekeičiant jų valstybinių sienų.
Tai – labai svarbus akcentas. Nes iki šiol kai kurie EP
atstovai laikėsi nuostatos, kad aiškius, neginčijamus teritorinius praradimus
yra patyrusios tik Moldova, Gruzija ir Ukraina. O dėl Azerbaidžano teritorinių
praradimų neva dar galima ginčytis. Todėl nieko nuostabaus, kad 2017-ųjų
rezoliucijos nuostatai, jog per pastaruosius keletą dešimtmečių teritorijų
neteko ne tik ukrainiečiai, moldavai ir gruzinai, bet ir azerbaidžaniečiai,
kaip įmanydama prieštaravo Armėnijos delegacija. Ji reikalavo arba visai
išbraukti bet kokią užuominą apie „šalių teritorinį vientisumą“, arba tekstą
papildyti sąvoka apie „tautų teisę atsiskirti“. Šitokiu būdu armėnų delegacija
stengėsi paslėpti savo nusikaltimą – Kalnų Karabacho ir dar septynių
azerbaidžanietiškų rajonų okupaciją. Suprask, jokios Kalnų Karabacho okupacijos
nebuvo – atsiskirti nuo azerbaidžaniečių sumanė Kalnų Karabache gyvenanti
tauta.
Europos Parlamentas
Tiems, kuriems šios subtilybės per daug painios, pateiksiu
lietuviškų ir latviškų pavyzdžių. Jei EP būtų priėmęs oficialiojo Jerevano
variantą, teisę atsiskirti nuo Lietuvos formaliai įgytų ir Vilniaus bei
Šalčininkuose gyvenanti „lenkų tauta“, Latvijoje – Latgalijoje gyvenanti „rusų
tauta“. Priėmus armėniškas žaidimo taisykles formaliai būtų iškilęs pavojus ir
Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritoriniam vientisumui. Laimė, EP daugumai užteko
proto neatidaryti „Pandoros skrynios“.
Būtent minėta 2017-ųjų rezoliucija tapo pretekstu, leidžiančiu ES ir Azerbaidžanui šiais, 2018-aisiais, metais pasirašyti naują svarbų „Partnertystės prioritetai“ dokumentą, kuriame pabrėžiama, jog Europos Sąjunga gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Vadinasi, jei 2017-aisiais apie teritorinį vientisumą kalbėta omenyje turint visas „Rytų partnerystės šalis“, tai dabar, 2018-aisiais, specialiai išskirtas Azerbaidžanas. Tai – tarsi kompensacija už ankstesniaisiais metais pasitaikiusius nesusipratimus. Tiek 2017-ųjų, tiek ypač 2018-ųjų rezoliucija paneigia oficialiojo Jerevano pučiamą miglą, esą ES pripažįsta tik Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos teritorinį vientisumą bei galiojančias jų valstybių sienas, o į Azerbaidžano teritorinį vientisumą žiūri kiek kitaip.
Belieka džiaugtis, kad naujoji 2018-ųjų rezoliucija daro neįmanomas Armėnijos manipuliacijas, girdi, ES susirūpinusi tik Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos vargais dėl prarastų žemių. Šiais metais Europa labai konkrečiai ir griežtai įsipareigojo rūpintis „Rytų partnerystės“ šalis kamuojančiais „įšaldytais konfliktais“, atmetant bet kokius dvigubus standartus. ES nūnai įsipareigojo ne vien tik Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai, bet ir Azerbaidžanui – gerbsime jūsų teritorinį vientisumą, jūsų valstybines sienas ir jūsų pabėgėlių teisę grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.
Žodžiu, galima įžvelgti net kelias naujas politines tendencijas, kurios turėtų džiuginti visus, kurie gerbia tarptautinę teisę – galų gale ne tik Rusija, bet ir Armėnija labai aiškiai įvardyta šalimi, kuri karine jėga okupavo tai, kas jai, remiantis tarptautine teise, nepriklauso. K
Kokios gi tos tendencijos? Pirma: ES institucijos, pradedant „Rytų partnerystės“ viršūnių susitikimu 2017-aisiais, dabar didelį dėmesį skiria ir teritoriniam Rytų partnerystės šalių vientisumui užtikrinti.
Klastingos užmačios
Antroji tendencija: armėnų
delegacijai jau nepavyksta primesti tik jai naudingų temų. Pavyzdžiui,
Armėnijai nepasisekė prastumti rezoliucijos „dėl tautų apsisprendimo teisės“,
kuria, vaizdžiai tariant, norėta paneigti Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą.
Oficialusis Briuselis ženklia balsų dauguma atmetė šią klastingą nuostatą.
Norite paklausti, kas atstovavo
Armėnijos pozicijai, stumiant gražiai skambantį lozungą apie tautas, turinčias
teisę atsiskirti? Ogi vokiečių politikas Jiorgas Moitenas (Alternatyva Vokietijai).
Būtent jis bandė įkišti tvirtinimą, jog ES gerbia tautų apsisprendimo teisę.
Šią vokiečio stumiamą nuostatą parėmė tik 88 europarlamentarai (522 nariai balsavo
prieš).
Taigi teisybė po truputį įsitvirtina ir dėl Azerbaidžano
reikalų. Jei dar 2015-aisiais metais Rytų partnerystės viršūnių susitikime Rygoje
europarlamentarai besąlygiškai rėmė tik Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos
valstybinių sienų neliečiamumo principą (pripažino, kad jos neteko savo
teritorijų), o Azerbaidžano praradimus beveik atvirai ignoravo, tai dabar,
prabėgus trejiems metams, Armėnija jau nebegali džiūgauti, esą Europa nepastebi
jos okupacinės politikos užimant svetimas žemes.
Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.
Trečia tendencija: pati Armėnija pripažįsta, kad jos lobistinė politika Europoje patyrė pralaimėjimą. Europa pradeda atsikvošėti – Kalnų Karabacho okupacijos nebelaiko „tautų apsisprendimu“. Štai lapkričio 17 dieną „Pirmasis armėnų informacinis portalas“ («Первый армянский информационный») pripažįsta, kad organizacija „Armėnijos draugai Europoje“ (EuFoA) patyrė fiasko. Nei ši, nei dar dvi panašaus pobūdžio organizacijos, taip pat akredituotos Briuselyje, nesugebėjo įtikinti EP, jog Armėnija niekuo dėta dėl Kalnų Karabacho okupacijos – suprask, atsiskirti nuo Azerbaidžano sumanė tame regione gyvenantys žmonės. Armėniškos lobistinės organizacijos viešai skundžiasi lėšų stoka ir savo nesėkmes pridengia įtakos neturinčių pavienių europarlamentarų išsišokimais – vizitais į Kalnų Karabachą be Azerbaidžano valdžios leidimo.
Pagirtina, kad Europa pradeda suvokti, jog skirtumas tarp Rusijos ir Armėnijos – tik dėl imperinių apetitų dydžių. Vaizdžiai tariant, Rusija gviešiasi susigrąžinti vos ne visas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, įskaitant ir Rytų Europą, tuo tarpu Armėnija taikosi nugvelbti tik azerbaidžanietiškas teritorijas, dar bandydama, beje, pretenduoti ir į gruziniškas bei turkiškas žemes.
Vadinasi, visiems vis aiškiau, kad Armėnija tėra mažoji Rusijos kopija. Žinoma, armėnų lobistai bando įrodinėti, esą turtingas nafta Azerbaidžanas „papirko vos ne visą Europą“. Bet šie propagandiniai pareiškimai jau nebeveikia, ypač turint omenyje faktus, kaip armėnų lobistai kryptingai ir intensyviai stengėsi nuteikti įvairioms šalims atstovaujančius europarlamentarus prieš Azerbaidžaną. Armėnų lobistai niekaip nenori pripažinti, jog tiesa anksčiau ar vėliau į paviršių išlenda ir be papirkinėjimų, kyšių, prabangių dovanų.
Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus politika
Beje, armėnų delegacija vis tik griebėsi paskutinės galimybės – kaip skestantysis griebiasi šiaudo. Ji pabandė prastumti rezoliuciją apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje 2018-aisiais metais. Joje Azerbaidžanas įvardinamas kaip nuolat ir grubiai pažeidžiantis žmogaus teises. Šią rezoliuciją rengė bei pristatė mūsų europarlametaras Petras Auštrevičius. Ar Lietuvai – didelė garbė, kad rezoliuciją pristatė lietuvis? Mums vis tik būtina žinoti, kad Lietuvos prezidento posto siekiantį liberalą P.Auštrevičių oficialusis Baku traktuoja kaip vieną iš labiausiai antiazerbaidžanietiškai nusiteikusių Europos politikų. Dar prisiminkime, kad P.Auštrevičiaus patarėjas – Renatas Juška, buvęs Lietuvos ambasadorius Vengrijoje, tas pats, kuris kadaise telefoninio pokalbio metu leido sau vartoti Azerbaidžaną įžeidžiančius pareiškimus, – ir turėsime užtektinai aiškią panoramą.
Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus biuras Vilniuje. Slaptai.lt nuotrauka
Tad klausimas, ar mums reikalingas
prezidentas, kuris nesmerkia svetimas žemes okupavusios valstybės ir tuo pačiu
labai priešiškai žiūri į šalį, kuri patyrė teritorinių praradimų, – nėra vien
retoriškas.
Ir vis dėlto armėniškos intrigos išsikvėpia. ES šiais metais labai aiškiai, oficialiai ir konkrečiai pasakė: įšaldytas Kalnų Karabachas gali būti sureguliuotas tik gerbiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą.
Pati Armėnija yra prisipažinusi
Šį straipsnį dar norėtųsi papildyti svarbiu štrichu – pati Armėnija ne sykį pripažino, kad ji okupavo ne tik Kalnų Karabachą, bet ir septynetą su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusių išskirtinai azeraidžanietiškų rajonų. Bet oficialusis Jerevanas nelinkęs grąžinti net tų, jų pačių požiūriu, akivaizdžiai azerbaidžanietiškų teritorijų.
Šių metų gruodžio 14 dieną baltarusių informacinė agentūra BELTA yra paskelbusi Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos interviu, duotą rusų žurnalistams. Minėto interviu metu A.Lukašenka prisiminė, kaip viename KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija) vadovų susitikime jis paragino tuometinį Armėnijos prezidentą Seržą Sargsianą grąžinti Azerbaidžanui bent jau septynis rajonus, kurie nepriskiriami Kalnų Karabachui (kuriuos pati Armėnija vadina išskirtinai azerbaidžanietiškais). Pasak Baltarusijos prezidento, tos teritorijos vis tiek pavirtusios dykromis: ten niekas negyvena, ten nėra pramonės…
Šušos griuvėsiai (Kalnų Karabachas)
Ką, jūsų manymu, S.Sargsianas atsakė? Armėnija negrąžins tų
teritorijų, nes azerbaidžaniečiai užblokuos ten nutiestus kelius… S.Sargsianas
buvo nepalenkiamas – nesutiko grąžinti net rajonų, kuriuos visi oficialiai pripažįsta
esant azerbaidžanietiškais. Panašios taktikos laikosi ir prezidentą S.Sargsianą
pakeitęs premjeras Nikolas Pašinianas. Neužleis nė pėdos.
Kaip tarptautinei bendruomenei bendrauti su valstybe, kuri
okupuoja svetimas žemes vien dėl to, kad tie rajonai – neva jai strategiškai
svarbūs? Ir kaip Lietuva turėtų grįsti savo santykius su tokia valstybe?
Kaltinimai tendencingumu
Kai kas iš šį straipsnį perskaičiusiųjų bandys priekaištauti, girdi, esu tendencingas. Atsakysiu šitaip: vertinant Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimus labai sunku būti tendencingam. Štai kolegė Irma Dubovičienė portale slaptai.lt paskelbė publikaciją, kaip armėnai savinosi garsaus azerbaidžaniečių kompozitoriaus Uzeiro Hadžibekovo operetę „Aršin mal alan“. Norite paklausti, kodėl portale slaptai.lt nėra atsvaros – teksto, pasakojančio, kaip azerbaidžaniečiai vagia tarptautinį pripažinimą pelniusio žinomo armėnų kompozitoriaus kūrinį? Taip, tokio pobūdžio straipsnio nesame paskelbę. Bet ne todėl, kad mes – tendencingi, o todėl, kad istorija tiesiog nežino tokių atvejų – azerbaidžaniečiai nėra grobę armėnų kompozitorių kūrinių. Azerbaidžaniečiai nesivertė plagijatais.
Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Hadžibekovo operetės „Aršin mal alan“ reklama
Kolega Leonas Jurša parašė išsamių straipsnių apie teroristines armėnų organizacijas – ASALA, Krunk, Gnčak. Apie azerbaidžanietiškas teroristines organizacijas, siautėjusias Europoje, jis tikrai nerašo, bet ne todėl, kad esame neobjektyvūs, o todėl, kad istorija nežino azerbaidžaniečių teroristų, kurie Paryžiuje, Briuselyje ar Londone būtų žudę žmones vien dėl to, kad Pietų Kaukaze patyrė nesutarimų su kaimynais.
Arba imkime slaptai.lt publikacijas, kuriose pasakojama apie JAV, Vokietijoje bei Ispanijoje suimtus armėnų mafijos atstovus, – argi šie tekstai tendencingi? Klokite ant stalo įrodymus, kaip vokiečių, amerikiečių arba ispanų žvalgyba likviduoja azerbaidžaniečių mafijos gaujas Europoje, ir mes tą tekstą paskelbsime. Tačiau kol kas tokių duomenų tiesiog nėra.
O gal buvome tendencingi tuomet, kai parašėme, jog pogromai prieš Sumgaito mieste (labai netoli Baku) gyvenusius armėnus 1988-aisiais primena armėniškąją provokaciją? Bet juk 1988-ųjų pogromams prieš armėnus Sumgaite tikrai vadovavo armėnas Eduardas Grigorianas. Jis tikrai labai trumpai sėdėjo kalėjime. Jis dabar tikrai gyvena Rusijoje. Jerevanas tikrai nereikalauja, kad Maskva šį žudiką atiduotų jų teismui. Šių faktų nepaneigsi, neužtušuosi. Tad gal tendencingi ne mes, o tie, kurie, rašydami apie Sumgaito pogromus, pamiršta paminėti E.Grigoriano pavardę?
Galima būtų prisiminti ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose pastatytus armėniškus kryžius – chačkarus. Kodėl šių eilučių autoriui nepriimtina tokia tendencija – Lietuvoje turėti daug armėniškų kryžių? Todėl, kad ji – vienpusiška. Draugystė turėtų būti abipusė. Jei jau trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose iškilo armėniški chačkarai (chačkarai dažniausiai statomi norint prisiminti 1915-ųjų aukas), kodėl, leiskite paklausti, Armėnijoje nėra nė vieno lietuviško kryžiaus, pavyzdžiui, pagerbiančio žuvusius mūsų partizanus, politinius kalinius, tremtinius? Ironiškai kalbant, lietuvių partizanų atminimą menantį kryžių Armėnijos valdžia tegul pastato Giumri mieste, netoli dislokuotos Rusijos karinės bazės.
Galėčiau ir taip priekaištauti – kada oficialusis Jerevanas priims bent vieną rezoliuciją, smerkiančią komunistinius nusikaltimus Lietuvos teritorijoje 1940 – 1953-aisiais? Juk mes priėmėme dokumentą, įvardinantį 1915-ųjų tragediją Osmanų imperijos teritorijoje kaip „armėnų genocidą“ ! Dėl armėnų interesų mes nepabūgome susipykti su Europoje labai stiprią kariuomenę turinčia NATO nare Turkija – savo sąjungininke pagal NATO liniją. Tad, logiškai mąstant, Armėnija dėl lietuviškų reikalų neturėtų bijot susipykti su labai stiprią kariuomenę turinčia Rusija – savo sąjungininke.
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
Galų gale mūsų užsienio reikalų ministerija iš Lietuvoje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano galėtų pareikalauti dokumentų, įrodančių, jog Žalgirio mūšyje lietuviams sumušti priešą tikrai padėjo kažin koks armėnų pulkas. Šią versiją Armėnijos diplomatas kiek įmanydamas platina, bet tezę apie armėnų pulką patvirtinančius dokumentus nuo mūsų istorikų kažkodėl slepia.
Štai dėl kokių priežasčių draugystė su Armėnija kol kas primena tendencingą „žaidimą į vienus vartus“.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad Amerika nenori amžinai „būti policininkė Artimuosiuose Rytuose“, o kovoti su teroristine „Islamo valstybės“ (IS) grupuote pirmiausia turi Rusija, Iranas ir Sirija atsižvelgiant į jų geografinę padėtį.
JAV kariuomenės atstovai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Baltųjų rūmų šeimininkas tai parašė ketvirtadienį tviteryje, komentuodamas savo įsakymą išvesti JAV kariuomenę iš Sirijos.
„Pasitraukimas iš Sirijos nebuvo staigmena, – teigė JAV lyderis. – Aš kelerius metus vadovavau kampanijai už tai, ir prieš šešis mėnesius, kai aš viešai pareiškiau norįs žengti tokį žingsnį, sutikau, kad pasiliktume ilgiau“.
„Rusija, Iranas, Sirija ir kiti yra vietiniai IS priešai, – pridūrė D. Trumpas. – Atėjo metas grįžti namo ir atgauti jėgas. Padarysime Ameriką vėl didžią!„
„Ar Amerika nori būti policininkė Artimuosiuose Rytuose, nieko už tai negaudama, bet aukodama neįkainojamas gyvybes ir išleisdama trilijonus dolerių, kad apgintų kitus, kurie dažniausiai nevertina to, ką mes darome? – parašė JAV prezidentas. – Ar mes norime, kad tai amžinai tęstųsi? Atėjo metas, kad galų gale kariautų kiti“.
JAV prezidentas Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.
„Rusija, Iranas, Sirija ir daugelis kitų nepatenkinti, kad JAV traukiasi, nes jie turės be mūsų kovoti su IS ir kitais, kurių jie nekenčia. Aš kuriu galingiausias pasaulyje ginkluotąsias pajėgas. Jeigu IS mums smogs, jie pasmerkti!“ – pažymėjo D. Trumpas.
Trečiadienį D. Trumpas pranešė nusprendęs pradėti Amerikos kariuomenės išvedimą iš Sirijos. Pasak jo, Jungtinės Valstijos sutriuškino IS, o Amerikos kariškiai buvo nusiųsti į Siriją tik šiuo tikslu.
„Mes nugalėjome IS Sirijoje, ir tai vienintelė (JAV kariškių) buvimo ten priežastis Trumpo prezidentavimo laikotarpiu“, – parašė jis tviteryje.
D. Trumpo sprendimas buvo netikėtas ne tik JAV sąjungininkams, bet ir Kongreso nariams.
Nekontroliuojama musulmonų bendruomenių plėtra kelia potencialią grėsmę nacionaliniam Čekijos saugumui. Tai sakoma trečiadienį paskelbtoje Nacionalinio kovos su organizuotu nusikalstamumu centro ataskaitoje.
„Galimos teroristinės veiklos organizavimo požiūriu pavojų kelia nekontroliuojamas musulmonų įvažiavimas (į Čekiją), – pažymima dokumente. – Šalyje veikia bendrovės, kurių savininkai yra atvykėliai iš arabų šalių. Jie parūpina musulmonams dokumentų, reikalingų leidimams nuolat gyventi Čekijoje gauti“.
Centras konstatuoja, kad tokios bendrovės aktyvėja, o musulmonų, įforminusių su jų pagalba įvažiavimo dokumentus, daugėja. Be to, išaugo fiktyvių santuokų tarp Čekijos piliečių ir užsieniečių, norinčių legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, skaičius.
Elitinio Čekijos policijos padalinio ekspertai taip pat pažymėjo, kad į šalį gali patekti radikalių islamistų – Vakarų Europos valstybių piliečių, dalyvavusių karo veiksmuose Sirijoje. Jie tranzitu mėgina per Čekiją grįžti į ES šalis.
Dr. Daiva Tamošaitytė, šios studijos autorė. Slaptai.lt nuotr.
Kalnų Karabacho konfliktas, kuris tęsiasi jau trisdešimt metų, ir kurio istorinės šaknys glūdi carinės Rusijos kolonizavimo ir tautų perkėlinėjimo politikoje, nėra „įšaldytas“ tikrąja žodžio prasme, nors to buvo siekta. Jis nėra natūralių procesų padarinys, o veikiau ideologinių kovų ir karinės agresijos išdava, todėl yra grėsmingas ir bet kada galintis virsti dar blogesniu konfliktų sprendimo placdarmu, kaip nutiko Sirijoje. Dar daugiau, tai vienas svarbiausių ir karščiausių nestabilumo židinių ne tik Pietų Kaukaze, bet ir apskritai pasaulyje. Tai rodo, kad Kalnų Karabachas turi ypatingą geopolitinę svarbą, ir būtent dėl to jis tapo politinių manipuliacijų objektu.
Nors pastaraisiais metais Azerbaidžano Respublika pasiekė daug gerų rezultatų, laikydamasi principingos konflikto sprendimo pozicijos, pagal kurią visi klausimai gali būti pradėti spręsti tik Armėnijai išvedus armiją iš okupuotų teritorijų, taip pat tarptautinę bendruomenę nuosekliai supažindindama su agresijos faktais ir padaryta žala teritoriniam valstybės vientisumui bei kultūros paveldui, ir, kas dar svarbiau, žmonėms, tapusiems žudymų aukomis ir pabėgėliais, tarpusavyje konkuruoja du diskursai, kurių kiekvienas savaip argumentuojamas, tačiau prioriteto nustatymas – kas pirminis ir svarbesnis, o kartu vienintelis teisingas veiksnys norint pasiekti teigiamų rezultatų abiems pusėms ir pagaliau pajudėti iš „mirties taško“ – grimzta prieštaringų teiginių gausoje ir tampa nenustatomas dėl konflikto pateikimo viešojoje erdvėje, kuri daro milžinišką įtaką pasaulio opinijai. Tai Azerbaidžano teritorinis vientisumas ir buvusios autonomijos gyventojų apsisprendimo teisė.
Šio straipsnio tikslas yra išanalizuoti, kaip konflikto nušvietimas viešojoje erdvėje veikia jo sprendimo būdus, kokios yra galimos jo eskalavimo priežastys ir svarba ne tik dviejų šalių, Azerbaidžano ir Armėnijos, bet ir pasaulio kontekste, taip pat pateikti galimus sprendimų padarinius. Iškeliama tezė, jog Kalnų Karabacho konfliktas yra informacinio karo objektas ir priemonė siekti ekspansinių tikslų nesilaikant tarptautinės teisės normų arba ketinant sudaryti sąlygas jas pakeisti, kartu sukuriant pamatą naujoms normoms, įgalinančioms pasaulio žemėlapio perdalijimą pozicionuojant tiek istorines prielaidas, tiek modernius civilizacinius postūmius. Daroma išvada, jog dviejų diskursų konfliktas arba konkurencija yra paremta ne tiek racionaliomis prielaidomis, kiek iracionaliais mitais, kurie savo ruožtu remiasi į emocionalų turinį, suformuluotą pagal tendencingus teiginius, naudingus ne Azerbaidžanui ir Armėnijai, o trečiosioms suinteresuotoms šalims. Tiriant konfliktą iš dalies remiamasi jo recepcija Lietuvoje.
Kalnų Karabacho konflikto programavimas
Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo galingas lūžis, leidęs jos okupuotoms valstybėms atkurti nepriklausomybę. Taip pat žlugo socialistinių valstybių sandrauga, Vidurio Europos šalys (Lenkija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija) panaikino komunistinį režimą, Vakarų ir Rytų Vokietija susivienijo, Jugoslavija ir Čekoslovakija subiro į atskiras valstybes. Trumpas tiesos laikotarpis tokioms valstybėms, kaip Lietuva, Estija, Latvija leido atsiskirti nuo Rusijos gana sėkmingai. Tuo pat metu Pietų Kaukazo respublikoms buvo sudėtingiau dėl ilgesnį laiką trukusio Rusijos viešpatavimo tose žemėse. Jeigu Baltijos šalyse Rusija mėgino atkurti „savanoriško“ grįžimo į naujo tipo sąjungą precedentą, pasinaudodama tuo tikslu sutelktomis rusakalbių organizacijomis, reikalavusiomis sąjungos su Rusija, eskaluodama maištą ir karinę intervenciją („Jedinstvo“ grupė ir 1991 m. Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje)[1], ir tai nepavyko, tai Čečėnija, Armėnija, Azerbaidžanas, o vėliau Sakartvelas (Gruzija), Moldova ir Ukraina patyrė kur kas sėkmingesnius perversmų ir kruvinų konfliktų scenarijus.
Paminklas azerbaidžaniečiams, žuvusiems per sovietų agresiją 1990 metų vasario 20-ąją. Tądien žuvo 137 žmonės (neoficialiai – apie 300). Baku. Slaptai.lt nuotr.
Šių metų spalio mėnesį buvo baigta nagrinėti rezonansinė Sausio tryliktosios įvykių byla, jos rezultatai bus paskelbti 2019 m. vasario mėnesį, ir ta proga Atkuriamojo Seimo pirmininkas, faktinis pirmasis atkurtosios valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis viešai per nacionalinį radiją pareiškė, kad tada SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas siekė sukurstyti karinį konfliktą ir parodyti jį ne kaip užsienio (Rusijos) intervencijos, bet pilietinio karo padarinį. Pasak jo, Rusija taip pat siekė sukurstyti valstybių ambicijas, kad jos mėgintų karine jėga atgauti buvusias istorines žemes arba buvusias aneksuotas teritorijas. Šiuo požiūriu, mūsų nuomone, klausimas galimai liestų Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Lenkijos XX a. pradžioje okupuotos 20 proc. Rytų Lietuvos teritorijos (Suvalkų, Seinų ir Punsko, Lietuvos sostinės Vilniaus ir Vilniaus krašto), dėl Vokietijai priklausiusių nuo Lietuvos atplėštų Klaipėdos krašto, dar anksčiau – Karaliaučiaus (dabar – Kaliningrado srities). Suprantama, Lietuva tokių ambicijų nereiškė, ir nepriklausomybę atkūrė taikiu būdu. Savo dalyvavimą ALFA būrio bei Raudonosios armijos dalinių (Pskovo) operacijoje Lietuvos teritorijoje (žinojimą apie ją ir veiksmų sankcionavimą) M. Gorbačiovas neigia, o dabartinė Rusija visiškai atsisako buvusio prezidento Boriso Jelcino nuostatų ir mėgina įrodyti, kad ne tik kruvinųjų sausio įvykių, bet ir prievartinės okupacijos nebuvo.
Savo ruožtu, ši skaldomoji taktika pasirodė gerokai veiksmingesnė tiek Sakartvele (Gruzijoje), tiek Moldovoje, tiek Ukrainoje. Tačiau jeigu dirbtinai sukurtos „respublikos“ – Padniestrė, Abchazija, Pietų Osetija, Luhanskas ir Doneckas – taip pat ir Rusijos aneksuota Ukrainos dalis, paversta Krymo autonomine respublika, Vakarų pasaulio yra matomos kaip nekonvencinio Rusijos karo pasekmė, tai Kalnų Karabachas papuola į visai kitą, daug sudėtingesnę politinių konfliktų kategoriją. Priežastys, dėl kurių taip sudėtinga teisiškai sureguliuoti konflikto sprendimą, yra mažiausiai trys. Pirma, labai sunku įrodyti, kad Kalnų Karabachas yra Rusijos projektas, nes tiesioginis įvykių kaltininkas arba dalyvis, nelygu kaip pažvelgsi, yra Armėnija, ir nors ši šalis yra beveik visiškai izoliuota ir pagrindinės jos ekonominės bei politinės struktūros yra priklausomos nuo Rusijos, o šalyje, Giumri mieste dislokuota Rusijos karinė bazė, tai nėra pakankamas pagrindas oficialiai teigti, jog Armėnija veikia nesavarankiškai. Panašiai ir Baltarusija de jure yra nepriklausoma respublika, nors jos padėtis strateginiu požiūriu analogiška Armėnijai, tik šiuo atveju Rusija stengiasi daryti įtaką Baltijos šalims, pirmiausiai Lietuvai.
Antra, tarptautiniu mastu konfliktai sprendžiami teisiškai, o istorinės priežastys vaidina antraeilį vaidmenį, tai yra, buvusių SSRS respublikų atsiskyrimas nuo Rusijos regimas paskutinių, 1988-ųjų ir vėlesnių metų įvykių šviesoje, o anksčiau vykę carinės Rusijos ir vėliau Sovietų Sąjungos vykdyti etniniai tautų perdislokavimai, konkrečiai armėnų perkėlinėjimas į Azerbaidžano žemes, armėnų diasporos iš Irano ir Turkijos pajudėjimas į Kalnų Karabachą, azerbaidžaniečių priverstinė migracija iki to laikotarpio sprendžiant šį klausimą paliekami už teisinės jurisdikcijos ribų. Kadangi atvirkštinis etninis valymas (kolonistų deportacija) būtų šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas, pasiliekama prie kito siūlymo – azerbaidžaniečių repatriacijos į šiuo metu okupuotas teritorijas (teisiniu požiūriu ši sąvoka galėtų būti platesnė, apimanti piliečių nepriklausomai nuo tautybės grįžimą į Tėvynę). Tačiau būtent dėl to, kad šis punktas patenka į vienas kitam prieštaraujančių istorinių naratyvų kategoriją (kas yra tikrasis autochtonas, o kas ne), daug didesnę reikšmę jis turi informacinio karo plotmėje, apie kurią kalbėsime vėliau. Vis dėlto tenka pripažinti, kad išsprendus konfliktą, istorinis aspektas taip pat turėtų juridinių padarinių: jeigu etninės grupės daug kartų buvo perkeliamos valdančiosios valstybės lėšomis, naujakuriams sudaromos lengvatos ir teikiamos privilegijos, tai įvykus Kalnų Karabacho okupacijai gyventojai bei Azerbaidžano valstybė patyrė milžiniškus nuostolius, kurie turėtų būti atlyginti.
Ir trečia priežastis būtų ta, jog baigiantis Šaltojo karo epochai pasaulyje vienu metu susidarė tiek daug konfliktinių židinių, be kitų vyko ir Persijos įlankos krizė, kad Kalnų Karabacho klausimas tebuvo vienas iš daugelio, kurį reikėjo nedelsiant spręsti, todėl galbūt nebuvo pakankamai ištirtas iš esmės, o dažnai ir užgožtas kitų pasaulio įvykių.
Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.
Kadangi Karabachas Kaukazo biuro sprendimu 1921 metais buvo pripažintas Azerbaidžano dalimi, tai yra, dar iki SSRS įsikūrimo, ir įstojo į SSRS priklausydamas Azerbaidžanui, vėlesni Karabacho aukštutinėje dalyje suformuotos autonominės srities reikalavimai atsiskirti nuo Azerbaidžano remiantis armėnų daugumos pageidavimu tapo laikomi separatistiniais ir prieštaraujančiais tiek SSRS, tiek Azerbaidžano Respublikos Konstitucijai bei provokaciniais veiksmais, pažeidžiančiais šalies teritorinį vientisumą. Dėl to 1991 metų lapkričio 26 d. įstatymas, panaikinantis Kalnų Karabacho autonomiją, buvo logiškas teisinis žingsnis siekiant išvengti pavojingo precedento, kuris sudarytų sąlygas keliais etapais atplėšti šalies dalį, idant ši galutiniame etape taptų „savo noru“ aneksuota kaimyninės šalies.
Toks sprendimas buvo žūtbūtinis atsakas į nuo 1988 metų vasario 20 d. pradėtą konfliktą Kalnų Karabacho autonominės srities Liaudies deputatų tarybos sprendimu „Dėl Kalnų Karabacho autonominės srities deputatų prašymo perleisti KKAS iš Azerbaidžano SSR į Armėnijos SSR sudėtį“, kuris sukėlė neramumus ir azerbaidžaniečių persekiojimus. Šiuos antikonstitucinius veiksmus sustiprino Armėnijos SSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. gruodžio 1 d. nutarimas „Dėl Armėnijos SSR ir Kalnų Karabacho susijungimo“.
Hodžaly aukoms atminti
Vidinis konfliktas savo ruožtu virto atvira agresija, kurią įkūnijo strategiškai svarbaus Chodžali miesto taikių gyventojų skerdynės 1992 m. vasario 25-26 d., Kalnų Karabacho ir gretimų septynių sričių, sudarančių sanitarinį kordoną, okupacija ir 1994 m. gegužės 12 d. Armėnijos ir Azerbaidžano pasirašyto ugnies nutraukimo susitarimo pažeidinėjimai, trunkantys iki šiol. Svarbu tai, kad Azerbaidžanas 1991 metais spalio 18 d. Konstituciniu aktu paskelbė apie savo šalies nepriklausomybę ir į Jungtines Tautas buvo priimtas su Kalnų Karabachu savo sudėtyje. Todėl Armėnija po SSRS žlugimo ne tik įvykdė tarptautinės teisės pažeidimus, surengdama kaimyninės šalies teritorijų užgrobimą, bet ir pažeidė JT keturias rezoliucijas, kuriomis reikalaujama išvesti kariuomenę iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Taip pat Armėnija nesilaiko ESBO Minsko grupės nutarimų.
Kyla klausimas, kodėl tuo metu SSRS nepadėjo spręsti šio konflikto, nors lemiamais 1988–1989 metais buvo sudarytos tiek oficialios, tiek liaudies frontų komisijos, kuriose dalyvavo deputatai iš įvairių SSRS respublikų, tarp jų ir Lietuvos, taip pat buvo konstatuota, kad Armėnijos SSR nutarimai dėl Kalnų Karabacho neatitinka SSRS Konstitucijos“ (1990 m. sausio 10 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nutarimas)? Taip pat buvo pradėtos derybos tarp palankiai nusiteikusių ir taikiai mėginančių išspręsti klausimą Armėnijos ir Azerbaidžano atstovų. Galbūt šį procesą sustabdė radikalios jėgos, per ribotai suvokiamų nacionalistinių paskatų vedamus lyderius atstovaujančios globalių galios centrų valdymui angažuotiems dariniams?
Lygindami analogiškus separatistinius judėjimus griūvančios megavalstybės išvakarėse, matyti aiškios paralelės: sutampa laikotarpiai, tendencijos, metodai, taip pat panašiai vualiuotas Michailo Gorbačiovo vaidmuo, kuris, nepaisant kruvinų scenarijų nuo Vilniaus iki Baku, kuriuos rašant kaltė tenka ne tik sovietų armijai, KGB ar kitiems spec. padaliniams ir jų vadovams, bet ir aukščiausiajai politinei šalies valdžiai, nes be jos žinios tuo metu kažin ar galėjo būti rezgami tokio maštabo sąmokslai ir perversmai, lieka tik geranorišku ir Vakarų mėgiamu Sovietų Sąjungos reformuotoju, minkštu ir charizmatišku, gavusiu už nuopelnus Nobelio taikos premiją. Darytume prielaidą, jog nei M. Gorbačiovas, nei kiti aukštieji asmenys dėl svarbių tik jiems žinomų priežasčių nerizikavo kompromituoti galingos Rusijos įvaizdžio pasaulyje, kurį suvokė kaip internacionalinio tautų telkimo pavyzdį, o jo moderniosios ištakos remiasi į Antrojo pasaulinio karo pergalę. Tai – atskiras Rusijos galios diskursas, pasak kurio Rusija geba ir privalo vadovauti kaip pozityvi telkianti jėga, ir šiame kontekste bet koks įtakos susilpnėjimas buvusiose pavaldžiose valstybėse, – apie okupaciją ar jos žalos atlyginimą šiame mite negalima kalbėti, nebent okupacijai būtų suteikta dar negirdėta pozityvi prasmė (!), – jų pačių praradimas ir ypač sprendimų perleidimas kitiems galios centrams suvokiamas kaip nuostolis ir neleistinas paklydimas.
Tačiau šį galios diskursą reikia matyti pirmiausia šiuolaikinės tarptautinės teisės fone: ar jis atitinka egzistuojančius tautų apsisprendimo kriterijus, ir kokiais būdais siekiama palaikyti atskirus palankius tarptautinius ryšius bei savitarpio hierarchiją. Šiuo požiūriu atrodo, jog Rusija ne tik stengiasi atgauti buvusias SSRS respublikų teritorijas jau naujos sąjungos sudėtyje, jas valdyti, bet ir naudojasi civilizacinių naujovių teikiamais pranašumais perkeisti pasaulio žemėlapį su žymiai rimtesniais padariniais viso pasaulio visuomenei.
Filosofas Bronislovas Genzelis
Hab. dr. prof. Bronislovas Genzelis, buvęs TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras pasakoja: „Michailas Gorbačiovas mane pasikvietė ir pasiūlė į komisiją. Man Kalnų Karabacho konfliktas buvo aiškus, nes jis siejasi su mumis ir su estais. Kadangi Estija pasielgė analogiškai, kaip Azerbaidžanas, bet prieš estus jau nedrįso imtis tokių sankcijų; kur respublika, o kur pasienio kraštas. Kalnų Karabachas buvo autonominė sritis, bet armėnai praktiškai ten neturėjo jokių teisių. Jie vedė vidines derybas, susitarė su Azerbaidžanu, kad iš autonominės srities padarytų autonominę respubliką. Tada jie būtų gavę savivaldą mokyklose ir kitur. Maskva įtūžo, kad tai daroma be jos žinios, ir kad tai yra Maskvos kompetencijoje. Pareikalavo derybas nutraukti. Kada tiek armėnai, tiek azerbaidžaniečiai atsisakė, buvo panaikinti vadovavimo postai ir įvestas tiesioginis valdymas. Arkadijui Volskiui buvo suteiktos visos teisės, jo dispozicijoje buvo divizija. Bet atsitiko taip, kad jo pradėjo nebeklausyti nei vieni, nei kiti: kur gyveno azerbaidžaniečių dauguma, ten pakluso Azerbaidžanui, o rajonuose, kur vyravo armėnai – klausė Armėnijos. Prasidėjo visiškas nesusikalbėjimas. Gorbačiovas ir kiti matė, kad nepaprastosios padėties įvedimas sukėlė dar didesnį chaosą.“[2]
Iš šio pasažo matyti, kad M. Gorbačiovas iš tiesų buvo žmogus, kuris siekė kontroliuoti situaciją, o nepasisekus neužkirto kelio tolesniems įvykiams. Panašiai Sausio 13-osios byloje liudija ir V. Landsbergis, iš apgulto Seimo rūmų asmeniškai bandęs susisiekti su M. Gorbačiovu. Jo teigimu, M. Gorbačiovas ne tik nemiegojo per sausio įvykius, kaip bandoma parodyti, bet ir davė sankcijas vykdyti karinius bei operatyvinius veiksmus Lietuvoje, remdamasis tuo, kad lietuviai pažeidžia SSRS Konstituciją. Jis cituoja B. Jelcino žodžius, kuris skambino M. Gorbačiovui siekdamas sustabdyti Rusijos agresiją, ir M. Gorbačiovo atsaką („Pabandykite“). V. Landsbergio nuomone, jis nesustabdė sau pavaldžių karinių darinių veiksmų, todėl nuteisus konkrečius vykdytojus klausimas dėl jo kaltės išlieka.[3]
Taip pat B. Genzelio liudijimas svarbus tuo, kad pasako apie geranoriškus armėnų ir azerbaidžaniečių siekius susitarti. Šį siekį nusvėrė reguliavimas iš Maskvos ir mėginimas paveikti tą armėnų dalį, kuri tikėjo SSRS pažadais labiau, nei Azerbaidžano: „Kalnų Karabache buvau kaip derybininkas. Mes vedėm derybas pačiam Karabache su liaudies frontu. Galų gale, po ilgų derybų sėdėdami iki išnaktų suradom formulę, kad visi gali susėsti už vieno stalo, taip pat ir Maskvos atstovai. Tai Gorbačiovui rašte ir išdėsčiau. Tą raštą atidaviau Gorbačiovui, o nuorašo neturiu. Slaptam posėdy jis jau dėsto, kad bendro susitarimo negalima pasiekti. Jis man sako: „Dar nespėjau perskaityti“. Paskui slaptam uždaram posėdy buvo kalbama bendrom frazėm. Pritrūkau kantrybės, įėjau į tribūną ir pasakiau, kad šio konflikto neišsprendimu suinteresuota Maskva ir kai kurie čia sėdintys. Pirmą kartą pamačiau Gorbačiovą taip įtūžusį. Jis pradėjo šaukti: „Tai ką, reikia tau iškviesti greitąją pagalbą? Tau su psichika negerai?“ Po kiek laiko apie tai man Gorbačiovas nepriminė. Mus pasiuntė, kad viską baigtume, bet mūsų balsas į dangų nenuėjo. Mūsų funkcijos buvo kontaktuoti su konfliktuojančiomis pusėmis. Viskas liko, kaip buvę.“[4]
Iš to, kas pasakyta, matyti, jog lemiamą vaidmenį konflikto užuomazgose ir vėlesniuose įvykiuose suvaidino centras Maskvoje. Iškeltume teiginį, jog Kalnų Karabachas tapo pirmuoju taikiniu – bandymų aikštele programuojant Rusijai pavaldžių regionų seką. Laikinam tiesos laikotarpiui pasibaigus (po B. Jelcino ir D. Medvedevo), dabartinė Rusijos politika atskleidžia faktą, jog carinės, imperinės Rusijos ambicijos niekur nedingo, o tik laikinai buvo įvilktos į internacionalizmo ir visuotinio komunizmo rūbą. Tai patvirtina pasikeitusi arba veikiau išryškėjusi šalies užsienio politikos kryptis, naujų mitų kūrimas istoriniu pamatu ir uždaviniai, atvirai keliami informacinių karų fronte. Vadinasi, Kalnų Karabacho konflikto sprendimas taip pat galėtų būti pirmasis ir lemiamas veiksnys, pradedantis keisti Rusijos galios diskursą civilizuotesne, pažangesne, teisine linkme ir atkuriantis teisingumą kituose konfliktiniuose židiniuose ne tik Pietų Kaukaze, bet ir Centrinėje Europoje bei Viduriniuosiuose Rytuose.
Dezinformacijos galia
Konflikto sureguliavimui padėtų suvokimas, jog „šiuolaikinė tarptautinė bendruomenė nepripažįsta prievartos kaip būdo arba metodo sukurti naują valstybę. Naujos valstybės sukūrimas šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje įmanomas tik esant teisinei sutarčiai, kuomet visos suinteresuotos pusės laisva valia sutaria peržiūrėti sienas“.[5]
Šio požiūrio laikosi tiek ES, tiek JT, kurios savo dokumentuose svarstant SSRS ir buvusių sąjungos respublikų statusą pabrėžia teritorinį vientisumą ne etninio sėslumo, o uti possidetis juris principu. Azerbaidžano teritorinį vientisumą palaiko Lietuva ir visas laisvasis pasaulis. Tačiau paradoksas tas, jog laisvasis pasaulis skelbia žinias, kurias dažnai galima apibūdinti kaip fake news fenomeną. Principas pateikti skirtingas nuomones demokratijoje neturėtų reikšti tiesos ir melo skelbimą po vienu stogu, nes nuomonės yra nuomonės, o faktai yra faktai. Dar daugiau, jeigu melagingi faktai arba iškreiptas jų interpretavimas formuoja melagingas nuomones, ir jeigu jos dominuoja svarbiausioje pasaulio spaudoje kuriuo nors klausimu, galima įtarti, jog tai daroma nenuoširdžiai ir galiausiai nolens volens tampa dezinformacija kaip informacinio karo dalimi.
Kaip pavyzdį galima pateikti 2016 m. balandžio 6 d. „The Washington Post“ paskelbtą Gerardo Toalo ir Johno O‘Loughlino straipsnį, kurio dalį paskelbė Lietuvos mėnraštis „Veidas“. Pirmiausiai krenta į akis, kad anglų kalba parašytame pavadinime ir tekste autoriai junginyje „Kalnų Karabachas“ vartoja rusišką žodžių derinį „Nagorno Karabakh“ vietoj įprasto vertinio „Upper Garabagh“ arba originalo „Daǧlıq Qarabaǧ“: „Here are the 5 things you need to know about the deadly fighting in Nagorno Karabakh“. Pačiame tekste stebina tonas ir formuluotės, kurios separatistus savaime pateikia kaip laisvės kovotojus, o Azerbaidžaną – kaip netikusį žmogaus teisių uzurpatorių, nevaldantį situacijos („Veido“ vertėjas vartoja normalų vertinį „Kalnų Karabachas“): „Devintame dešimtmetyje, kai Michailas Gorbačiovas pradėjo įgyvendinti reformas ir atpalaidavo kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę. Ką tik nepriklausomas tapęs Azerbaidžanas bandė jėga užkirsti tam kelią, bet su Armėnijos pagalba Kalnų Karabachas atsilaikė ir net perėmė aplinkinių sričių kontrolę.[…] Atlikti tyrimai rodo, kad Kalnų Karabachas dabar yra ypatingai homogeniškas regionas ir jo gyventojai visiškai nelinkę eiti į kompromisus. Jie pasisako prieš azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžimą ar bet kokių teritorijų perdavimą Azerbaidžanui. Kalnų Karabacho gyventojai taip pat išsiskiria iš visų posovietinių ir Balkanų etninių grupių ypatingu pasididžiavimu savo tauta. Net 85 proc. Kalnų Karabacho gyventojų pasisako griežtai prieš sugrįžimą prie sovietinių laikų teritorinių ribų.“[6] Tekste dar implikuojama, kad Rusija gali norėti į Kalnų Karabachą įvesti stebėtojus ir perimti taikdario vaidmenį. Jeigu tokias selektyvias žinias pateikia rimtas JAV leidinys, tai nenuostabu, kad tas pats naratyvas plačiai pateikiamas ir kitose šalyse. Ne išimtis ir Lietuva.
Kokiu būdu lemiamais SSRS žlugimo metais proarmėniška Kalnų Karabacho įvykių interpretacija įsitvirtino Lietuvos žiniasklaidoje, analizuoja Kristina Petrauskė, kurios nuomone, tam nemaža įtakos turėjo nuo XIV a. Lietuvoje gyvenusi armėnų diaspora, kuri aktyviai dalyvavo „Sąjūdyje“: įsteigė kultūros draugiją „Garun“, sekmadieninę mokyklą, laikraštį, 1992 metais atsirado Lietuvos ir Armėnijos draugija. Lobistinė veikla ir tamprūs ryšiai su lietuvių sąjūdininkais lėmė tai, kad Lietuva pirmoji pripažino krikščioniškos šalies Armėnijos nepriklausomybę. To meto spaudoje, didžiausiuose dienraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ dominavo tik tie straipsniai, kurie Armėniją pozicionavo kaip nukentėjusią ir išsivadavimo Kalnų Karabache siekiančią teigiamą pusę.
Įsidėmėtina, kad apie Chodžali įvykius tuomet spaudoje nebuvo žinoma beveik nieko, ir nors po to dienraščiai pradėjo spausdinti dvi nuomones, išsivadavimo metu suformuluotas Azerbaidžano kaip agresoriaus, o Kalnų Karabacho kaip aukos santykis išliko, kadangi buvo įtvirtintas mitiniame „senosios armėnų tautos“ naratyve. Taip pat pasiteisino krikščioniškos ir musulmoniškos šalių supriešinimas, kada musulmoniškas Azerbaidžanas spaudoje buvo pozicionuojamas kaip kultūriškai ir religiškai svetimas ir pavojingas regionas, o vėlesnių teroristinių islamo valstybės išpuolių fone kai kurių fundamentalistų ir toliau regimas kaip nepatikimas partneris, nors Azerbaidžanas yra demokratiška pasaulietinė valstybė, ir ilgą laiką stiprios kariuomenės iš viso neturėjo.
„Ypač aktyvus Kalnų Karabacho nepriklausomybės siekio palaikymas buvo juntamas iš Sąjūdžio palaikytojų gretų (beje, kaip ir šiandieną)“.[7] Kaip tik šio įtvirtinto naratyvo laikosi 2013 m. kovo 24 d. Seime įregistruota Draugystės su Kalnų Karabachu (Arcachu) grupė, kuriai vadovavo Dalia Kuodytė, o šiuo metu – Povilas Urbšys.[8] Nors tuo metu Lietuvoje išryškėjo tikroji padėtis ir kilo daug ginčų, nes dauguma diplomatų ir pati Lietuva oficialiai palaiko Azerbaidžano politiką ir vienareikšmiškai pripažįsta teritotinį jo vientisumą, atrodo, kad šiuo atveju mitinis pasakojimas yra stipresnis už tarptautinę teisę, kuri nepajėgi panaikinti „draugystės ryšių“. Tai yra, draugystė su neegzistuojančia ir nepripažinta separatistų respublika įmanoma net valstybiniu lygmeniu, nes remiamasi į tautų apsisprendimo diskursą, o tautos ar žmogaus teisės šiais laikais yra itin eskaluojama liberalistinės ideologijos tema. Tad nors faktiškai tai atrodo kaip nesusipratimas, visiškai prasilenkiantis ir su realia analize (neašališku Kalnų Karabacho lyginimu su kitomis atplėštomis pseudorespublikomis Pietų Kaukaze), ir su pasauline sutartimi, kurios oficiali Lietuva laikosi, emocinė klausimo pusė bei kitos paviršiuje nematomos priežastys lemia dviprasmišką situaciją.
Todėl gįžtame prie straipsnio pradžioje suformuluotos minties, kad Kalnų Karabacho apsisprendimo teisė yra ne racionaliu, o emociniu pamatu sukurtas pasakojimas, grindžiamas klaidingomis premisomis, ir jis viešai atrodo taip: „Būtent Kalnų Karabacho (Arcacho) klausimas buvo stimulas, paskatinęs armėnus kovai už laisvę, o Lietuva rėmė ją pasisakydama už tautų apsisprendimo teisę. Prieš 25 metus tai buvo aktualu ir Lietuvai.“[9]Lieka neaišku, kodėl viešoje erdvėje liko nepastebėta tarptautinė grupė, kurios uždavinys buvo sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, ir kurios narys buvo B. Genzelis, taip pat aktyvus sąjūdininkas. Jis buvo nešališkas liudininkas įvykių, kada patys armėnai vykdė atentatus prieš „pernelyg nuolaidžius“ aukštus armėnų politikus, ką jau kalbėti apie kitus teroristinius aktus arba vienpusišką Maskvos laikyseną, neleidusią suvokti, kas iš tiesų vyksta: „Būdavo taip. Reikia atvykti pas generolą Volskį aštuntą valandą. Tada mums sako: „Armėnams nukirto galvas ir pamovė ant kuolų“. Kas tai padarė – aišku. Tada divizijos vadas sako: „Mes pasiuntėm juos suimti, bet kalnuose mus sutiko automatų ir kulkosvaidžių serijomis. Taigi, ar galima ten mums lįsti?“ Taip raportavo generolas, aš to nemačiau. Bet generolas nieko nesprendė, sprendė valdžia.“[10] Galiausiai B. Genzelis, sovietų Aukščiausioje Taryboje per posėdžius bendravęs su Elmira Kafarova, pirmuoju Baku miesto komiteto sekretoriumi Mustafa Mamedovu, kitais teigia: „Aukščiausiojoj Taryboj azerbaidžaniečiai mus visada palaikydavo. Susitardavo ir su kitais musulmonais, kad mus palaikytų. Paskui jie iš mūsų šaipydavosi: „Va, matote, mes jus palaikome, o jūs koketuojate su armėnais“. Bet iš tikrųjų su armėnų aukščiausiais deputatais mes nebendravom. Geriausi ryšiai buvo su azerbaidžaniečiais. Azerbaidžaniečiai mus palaikydavo be jokių išlygų. O su armėnais Maskvoje mes neradom bendros kalbos – bent jau aš.“[11]
Iš tiesų atrodo, kad lietuviams nekaip sekasi išbalansuoti tarp dviejų šalių interesų, ir kad juos labiausiai veikia aktyvesnė bendrijos Lietuvoje, šiuo atveju, armėnų, dalis, taip pat armėnų lobistiniai ryšiai ES ir pasaulyje. Kita vertus, padėtis keičiasi į gerąją pusę, nes į viešąją erdvę patenka vis daugiau objektyvios informacijos. Nors šiuo metu Azerbaidžanas tapęs patikimu Lietuvos ekonominiu ir kultūriniu partneriu, stiprėja abipusiai šalių ryšiai, o mokslininkai ir žurnalistai, visuomenės nuomonių tyrėjai, politikai Kalnų Karabacho konfliktą kuo toliau, tuo labiau mato iš tikslesnės perspektyvos, kurią brėžia ne tik vietiniai pasakojimai, bet ir tarptautinių įvykių ir Rusijos vaidmens juose analizė, vis dėlto platesnio pagrindimo problemai spręsti vis dar stinga.
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
Pasakojimas, kuris daro įspūdį pačiai armėnų tautai ir jų bičiuliams remiasi į viziją apie „Didžiąją Armėniją“. „Didžioji Armėnija“ – tai XX a. armėnų nacionalistų puoselėta idėja atsiimti iš kaimyninių šalių istorines žemes: Rytų Anatoliją (Turkija), Kalnų Karabachą ir Nachičevanę (Azerbaidžanas), Džavahetiją (Sakartvelas). Šiame straipsnyje neketinama tyrinėti istorinių šaltinių, kurie gali būti traktuojamai įvairiai. Tačiau akivaizdu, kad armėnai yra ne vienintelė tauta, kuri šimtmečiams bėgant prarado gyvenamąsias žemes, kai kur išnyko arba buvo asimiliuoti. Plintant islamui jie buvo „susiaurinti“, bet tam tikra prasme „susiaurinti“ buvo ir azerbaidžaniečiai, kurių istorinė sostinė Tabrizas šiuo metu yra Irano teritorijoje. Karų, imperijų plėtimosi ir ypač tautų kraustymosi bei demografinis faktorius ne vienos tautos egzistencijai sukėlė grėsmę. Vis dėlto pavaldžių tautų valdymas istoriškai labai skiriasi. Vienos tautos galėjo daugmaž sėkmingai plėtoti savo kultūrą ir išlikti etninėse ribose, kitos buvo jėga asimiliuotos arba fiziškai naikinamos. Dažniausiai tai priklausė nuo imperijos valdymo stiliaus, kuris galėjo būti minkštas, bet su nelojaliais piliečiais elgiamasi pagal atitinkamus įstatymus. Totalitarizmo epocha pademonstravo išskirtinai žiaurius, žmogiškumui nusikalstamus režimus.
XXI a. labai atidžiai žvelgiama į tai, kad tautoms nebūtų taikomos prievartinės priemonės. Suvokimas, kad armėnai yra biblinė tauta, neturėtų jai daryti išimties, jei kalbama apie taikos ir gerovės palaikymą legaliomis priemonėmis. Išimtis numatyta tik savigynos tikslu (JT Statuto 51 str.) ar atveju, kai tenka taikyti poveikio priemones, priimamas JT Saugumo Taryboje taip pat pagal Statutą. Kaip tik čia ir atsiveria didelė žaidimų aikštelė strategams, vis plačiau naudojantiems nekonvencines priemones saviems tikslams pasiekti, tarp kurių tinklaveika ir internetas dar tik pradeda savo žygį. Lietuvoje atlikus tyrimą konstatuota, kad „nesaugumo sampratų (angl. perception of insecurities) analitikai ypač sureikšmina žiniasklaidos vaidmenį“; „mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad konkretaus žiniasklaidos kanalo vartojimas daro reikšmingą poveikį viešajai nuomonei. Teigtina, kad tasai poveikis juo didesnis tais klausimais, kurių atžvilgiu dauguma respondentų neturi tiesioginės patirties.“[12] Žiniasklaidai vis didesnę konkurenciją ir įtaką žmonių sąmonei darys socialiniai tinklai ir kitos mišrios (dez)infomacijos priemonės. Todėl manytina, kad romantinis armėnų kilmės diskursas Kalnų Karabacho atveju didžia dalimi buvo sėkmingas būtent dėl žiniasklaidos poveikio.
Dabar mėginsime pagrįsti, kodėl šiuo atveju apsisprendimo teisės diskursas remiasi emociniu pagrindu, kuris yra klaidinga premisa. Emocinis pagrindas – tai polėkis sugrįžti į didingą praeitį. Jausmų pakylėjimas visad buvo didelių sąmyšių, masių įaudrinimo veiksnys, revoliucijų ir judėjimų akstinas. Kalnų Karabacho gyventojai armėnai, kurie į viršutinę dalį susikėlė palyginti neseniai kaip kolonistai ir dramatiškai pakeitė gyventojų etninę sudėtį, nusprendė ne tik atsiskirti, bet simpatizavo Armėnijos siūlymui prisijungti prie Armėnijos. Šis apsisprendimas turėjo suponuoti išvadą, kad armėnai ten ir gyveno nuo amžių, kad azerbaidžaniečiai ten gyventi neturi teisės ir panašias mintis. Mito panaudojimas tiesioginiams politiniams procesams paveikti yra klaidinga premisa ir dėl to, kad kertasi su tarptautinės teisės normomis, nes žmonių žudymas, išvarymas ir kariniai išpuoliai negali būti pateisinami kaip neišvengiamos priemonės teisingumui atkurti.
Kad į Kalnų Karabachą keliais etapais atsikraustę armėnai nėra tikrieji autochtonai pagal jų mitą rodo jų pačių 1978-aisiais Chankendyje (armėniškai – Stepanakerte) pastatytas paminklas, skirtas pirmųjų armėnų persikėlimo į Kalnų Karabachą 150 – mečiui paminėti. Kadangi atėjus metui vykdyti apsisprendimo teisę šis paminklas mitą kompromitavo, armėnai patys tą paminklą nugriovė. Taip pat vyko su pagarba senajai savo praeičiai nesuderinami veiksmai: buvo pradėtos falsifikuoti ten esančios albanų šventyklos ir vienuolynai (perstatomi, ant jų lipdomi armėnų religiniai ženklai), naikinami pastatai, namai, paminklai, muziejai – visas regionas virto griuvėsiais. Nors azerbaidžaniečių į Kalnų Karabachą neįleidžiama, mokslininkai sudarė įspūdingą sunaikinto kultūrinio paveldo aprašą artefaktais ir skaičiais.[13] Nukentėjo ne tik Kalnų Karabachas ir sostinė Šuša, bet ir Kalbadžaras, Lačinas, Gubadli, Džebrailas, Zangilanas, Agdamas ir Fizuli. Vandalizmo neišvengė net kapinynai.
Iš Kalnų Karabacho kilusio Azerbaidžano operos ir klasikinės muzikos pradininko Uzeiro Hadžibeili (Uzeir Qadjibekov), Karabacho princesės poetės Natavan ir vokalinio meno pradininko Bulbul biustai, suvarpyti separatistų kulkų, pergabenti į Baku.
Kyla pagrįstas klausimas, kodėl tauta, besididžiuojanti savo kultūra ir paveldo vertybėmis, kaip teigia „The Washington Post“, be atodairos ją naikina? Atsakymas gali būti vienas: tai ne jų kultūra, ne jų paveldas. O tam, kad ant griuvėsių pastatytum „savo“ paveldą, reikia tokių išteklių, kokių Armėnija neturi. Reikia šimtmečių. Tuo tarpu materialus ir nematarialus paveldas, turintis azerbaidžanietišką kilmę, nors ir pavėluotai, pradėtas registruoti. Ir jis iš tiesų daro didelį įspūdį. Kalnų Karabachas, Šuša daugelį amžių buvo azerbaidžaniečių kultūros, mokslo ir meno lopšys, iš jo kilo nacionalinių muzikantų, kompozitorių, mugamo atlikėjų, poetų, literatų, amatininkų, žemdirbių ir žirgų augintojų dinastijos, kurioms teko viską palikus bėgti į žemumas, netekus namų ir turto kurtis kaip pabėgėliams naujose vietose. Gal todėl konfliktą mėginama įšaldyti? Praėjus dar dešimtmečiams, gal išmirs tiesioginiai paveldėtojai ir liudininkai, o armėnai gaus paramą iš Rusijos arba Irano krašto atstatymui?
Tokių konfliktinių židinių, kai panaudojamas plataus masto naikinimas, likimas ir analizė rodo, kad negrįžtamai nukenčia tautos senabuvės, bet ir naujosios merdi, jų pragyvenimo lygis ilgai lieka žemas, infrastruktūra ilgai neatsigauna, labai sunku adaptuotis naujomis sąlygomis ar megzti visaverčius tarptautinius ryšius. Visą laiką tenka priklausyti nuo svetimų karinių dalinių ar stebėtojų kontrolės. Jeigu konfliktas dar ilgai nebus sprendžiamas, jo perspektyva yra liūdna abiems pusėms. Abipusis susitarimas būtų protingiausias veiksmas. Lietuvos karo akademijos ekspertai siūlo įvesti tarptautinę taikdarių grupę ir siekti taikos regione: „Baku turėtų būti suinteresuota stiprinti, o ne silpninti Jerevaną, kaip įprasta manyti. Tik stipri nepriklausoma Armėnija galėtų būti pajėgi atsilaikyti prieš Rusijos ir savo diasporos manipuliacijas ir siekti savo nacionalinių interesų – išeiti iš regioninės izoliacijos, pasiekti ekonomikos augimą, pritraukti užsienio investicijas ir užtikrinti orias pragyvenimo sąlygas savo piliečiams.“[14]
Tad pamėginkime pažvelgti, kam iš tikrųjų naudingas chaosas naudingųjų išteklių turtingame krašte.
Informacinis karas kaip būdas įtvirtinti įtaką pasaulyje
Šį konfliktą nepaprastai apsunkina tai, kad Azerbaidžano pagrindinė partnerė Turkija, nutraukusi su Armėnija diplomatinius santykius, pati yra atsidūrusi konfliktų zonoje, kurioje yra priversta palaikyti Iraną kaip musulmonišką valstybę su didelėmis turkų ir azerbaidžaniečių bendruomenėmis, o Iranas yra ne tik Rusijos partneris, bet ir Armėnijos rėmėjas Kalnų Karabache. Būdama NATO valstybė, Turkija su Vakarais turi problemų dėl armėnų nuolat eskaluojamo armėnų genocido XX a. pradžioje. Taip pat dėl padėties Sirijoje šios šalies armėnai ketinami apgyvendinti tame pačiame Kalnų Karabache. Tačiau Turkija ir Azerbaidžanas yra dvi giminingos pasaulietinės demokratinės respublikos, kurios deda pastangas palaikyti ir stiprinti draugiškus ryšius su Vakarais. Todėl aktyvesnis Vakarų įsitraukimas į Kalnų Karabacho konflikto sprendimą būtų geriausias būdas ne tik padėti stiprinti Azerbaidžano savarankiškumą, bet ir sureguliuoti santykius su sunkumus patiriančia Turkija bei atkurti jėgų pusiausvyrą regione, kuriame vis daugiau įtakos turi Rusija, pastaruoju metu išėjusi į pirmą planą veiksmais Sirijoje. Vargu, ar Rusija galėtų atlikti taikdario vaidmenį geriau, nei jau yra dariusi. Tam ji turėjo visas sąlygas.
Kaip jau minėjome, nepaisant tarptautinės bendruomenės palaikymo Azerbaidžano pusėje, Kalnų Karabacho klausimas yra įstrigęs ne tik dėl Armėnijos nuostatų, bet ir Rusijos siekiamos naudos. Jo sprendimą siūlantys diskursai veikia kaip savotiška politinė idioma, kurios sudedamosios dalys prasmingai nekoreliuoja, tai yra, galima Kalnų Karabacho gyventojų apsisprendimo teisė kurti nepriklausomą valstybę ir Azerbaidžano teisė į valstybės žemių vientisumą niekaip negali būti įgyvendintos en bloc, nes diskursai yra iš principo nesuderinami, o bendras sprendimas, pateisinantis abu diskursus ir patenkinantis abi puses, neįmanomas dėl vieno iš jų konstravimo klaidingomis prielaidomis. Vadinasi, norint rasti teisingą sprendimą, tenka atmesti klaidingomis prielaidomis grindžiamą diskursą ir jo pamatu formuluojamus reikalavimus, kitą paliekant galioti. Kad jokio „trečiojo kelio“ nėra, liudija tai, kad klausimą išspręsti nesugebėta daugelį metų, o sprendimo vilkinimas tik sunkina padėtį ir kuria naujas problemas.
Armėnijai būtų tikslinga siekti gerovės valstybės savo šalies ribose ir susilaikyti nuo abejotinų veiksmų svetimose teritorijose siekiant apginti savo mažumų teises, atidžiai sekti, kad būtent tos mažumos būtų lojalios kitų valstybių įstatymams. Panašūs „ginties“ ir „palaikymo“ modeliai buvo naudojami didžiųjų valstybių kolonijiniuose ir okupaciniuose karuose, šiuo metu jie dar neišnykę, bet anksčiau ar vėliau jų žala tampa akivaizdi. Blogiausioje padėtyje visada atsiduria mažos tautos ar tautinės mažumos, mat dažniausiai jos tampa arba aukomis, arba atpirkimo ožiais, ir, svarbiausia, bet kuriuo atveju įgyja ilgai trunkančią blogą reputaciją, jei dalyvauja ekspansiniuose arba ardomuosiuose projektuose, arba jeigu tampa taikiniu informaciniame kare, įvykius nušviečiant priešingai, nei buvo iš tikrųjų. Šiuo požiūriu naudinga prisiminti vieną iš daugelio istorinių momentų, kai kurdai, armėnai ir siriškai kalbantys krikščionys traukėsi į pietus nesutikdami su naujuoju Kemalio Atatiurko režimu Turkijoje. Atsidūrę buvusioje Osmanų provincijoje Sirijoje, kurią pagal mandato teises perėmė Prancūzija, jie ir vėl atsidūrė „ne toje pusėje“. Prancūzija, gavusi Jungtinių Tautų mandatą Sirijos ir Libano nepriklausomybei ruošti, užuot tai dariusi, žiūrėjo savo interesų. Ginkluotei ir saugumui, savo gerovei išleidusi 4 milijonus frankų iš penkių, ji nebeturėjo ką skirti Sirijos infrastruktūrai ir ekonomikai, švietimui, žemės ūkiui ir viešajam sektoriui.
Neigiamą dirbtinai sukurtų valstybių sienų poveikį dar labiau sustiprino prancūzų įvykdytas Damasko ir Alepo perskyrimas. Nepatenkinti sirai sukilo Alepe, Homse, Hamoje, drūzai – Haurane (atvykę kaip taikūs derybininkai drūzų lyderiai buvo kapitono Carbilett įmesti į kalėjimą), Maidane ir kitose srityse. Nacionalinė sąmonė ir vienybė Sirijoje tarp skirtingų religinių ir etninių grupių augo ne dienomis, o valandomis. Prancūzija sukilėlius malšino žiauriai. „Prancūzai pasamdė gaujas iš čerkesų ir armėnų mažumų atlikti jų purviną darbą. Kaimai, įskaitant drūzų gyvenamąją vietą Jaramanoje šalia Damasko, buvo sistemingai sugriauti, kaliniai sušaudyti. Buvo atvejis, kai valdžia įvykdė mirties nuosprendį 100 Goutos kaimelių gyventojų, o šešiolika jaunuolių nugabeno į Damaską sušaudyti centriniame Marjos parke, kuriame kūnai buvo palikti viešai apžiūrai.“[15]Britų tarptautinės teisės specialistas, arabistas Johnas McHugo fiksuoja, kaip sukilėlių partizanai, remiami visų sluoksnių, pasielgė su „stribais“: „Tuzino sugautų čerkesų milicininkų kūnai buvo aptikti šalia Bab Šargi, rytinių Damasko vartų.[…] Spalio 18-tą sukilėliai perėmė Damasko kontrolę ir supleškino vyriausybės rezidenciją – Azmo rūmus, kur tikėjosi sučiupti generolą Maurice‘ą Sarrailį. Taip pat jie išžudė armėnų pabėgėlius iš Turkijos, susitelkusius miesto pietuose Kadame. Šie pabėgėliai, kaip įtariama, buvo milicijos nariais, kurie dalyvavo žudynėse Goutoje“.[16] Nepaisant aukų, Sirijai pavyko išsivaduoti iš Prancūzijos kontrolės ir su Didžiosios Britanijos pagalba įtvirtinti nepriklausomybę, paskelbti savo Konstituciją ir pasmerkti nacistinį režimą, Sirija buvo priimta į JT.
Kokią Siriją regime dabar? Regime kolapsą, siaubingus anų laikų politikos padarinius. Pro tyrėjo žvilgsnį neprasprūsta ne tik paralelės tarp prancūzų ir rusų vykdytos politikos (apie Prancūzijos neigiamą vaidmenį tuo pačiu laikotarpiu apie 1920-uosius ir vėliau Lietuvoje, skatinant Lenkijos grobiamuosius žygius verta taip pat užsiminti), bet ir akivaizdus palikimas bei ryšys tarp to meto įvykių ir dabartinių, vykstančių Viduriniuosiuose Rytuose. Į tai atkreipėme dėmesį norėdami susieti armėnų problemas su jų galimomis ištakomis bei padėti jas reflektuoti, o kartu ir mėginti padėti jas išspręsti.
Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.
Akivaizdu, kad Rusijos interesas įtvirtinti savo įtaką NATO šalyse ir besiribojančiose teritorijose nemąžta. Tarptautinės bendrijos uždavinys yra sekti, ar tai atitinka sutartines normas. Kalnų Karabachas yra atsidūręs hibridinio (mišraus) karo dominantėje, ir nelygu, kokią poziciją nuspręs pasirinkti jo dabartiniai vadovai, kaip Armėnija spręs savo santykius su Rusija, priklauso ir normalizuotų santykių su kitomis Pietų Kaukazo respublikomis, ir kitomis demokratiškomis valstybėmis baigtis. Informacinis karas, kuriame kol kas Kalnų Karabachas pozicionuojamas kaip galimai savarankiška erdvė, yra hibridinio karo, vykstančio visame pasaulyje, sudedamoji dalis: „Hibridinio karo koncepcija leidžia geriausiai paaiškinti Rusijos siekius posovietinėje erdvėje bei projektuoti šių šalių bei NATO atsaką į kylančias grėsmes.
Bendrai hibridinio karo samprata susijusi su gerokai anksčiau plėtota ketvirtosios kartos karo koncepcija, kurios esmė – manipuliavimas žiniasklaida, teroristiniai veiksmai, aiškios priešininko hierarchijos ir struktūros nebuvimas, karinių, ekonominių, finansinių, energetinių bei socialinių spaudimo priemonių, asimetrinės taktikos panaudojimas, kombinuotas ir koordinuotas atvirų ir slaptų karinių, sukarintų ir civilinių priemonių įgyvendinimas. Tai yra veiksmai, išnaudojant šalies ar regiono pažeidžiamumą, kuriais siekiama paveikti ar destabilizuoti priešininką, sutrukdyti sprendimų priėmimą ir taip pasiekti išsikeltus uždavinius.“[17] Ši analizė, skirta Ukrainos padėčiai įvertinti, tinka ir kitoms Rusijos generuojamoms tikslinėms grėsmėms, galimai tarp jų ir Kalnų Karabache, atpažinti.
Pagal Briuselio 2016 m. komunikatą, „mišrioms grėsmėms kurti gali būti naudojamos plataus masto dezinformacijos kampanijos, kai, pasitelkus socialinę žiniasklaidą, kontroliuojama politikos eiga, radikalizuojami ir samdomi pakaitiniai veikėjai ir jiems duodami nurodymai.“[18]Padėtų analizė, kuri leistų matyti, kaip Armėnijoje ir kitose šalyse įtraukiamos atskiros grupės į Armėnijai (kartu ir Rusijai) palankius naratyvus, plačiai vykdoma kibernetinė veikla, gyventojų perkėlimas, siekiant pakeisti įšaldyto konflikto regiono etninę sudėtį (Sirijos armėnai Kalnų Karabache ir pan.), kultūrinė diplomatija, tėvynainių politika ir kitos įtakos priemonės.
Baigiamosios pastabos
Šiais, 2018-aisiais metais, spalio 18 d. Azerbaidžanas švenčia nepriklausomybės šimtmetį. Viena gražiausių dovanų šia proga buvo įteikta šių metų liepos 11 dieną Briuselyje NATO viršūnių susitikime, kurio metu priimtoje rezoliucijoje buvo pripažintas Pietų Kaukazo šalių, tarp jų ir Azerbaidžano, teritorinis vientisumas. Tą pačią dieną buvo parafuotas dvišalis ES ir Azerbaidžano dokumentas „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą per daugelį metų oficialiai išreikšta parama tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste. Dokumentai priimti pagal išankstinį 28 šalių konsensusą ir suderinti su dviem ESBO Minsko grupei pirmininkaujančiomis šalimis – JAV ir Prancūzija. Trečiosios šalies, Rusijos, Saugumo tarybos sekretorius N. Patruševas patvirtino Maskvos poziciją sutinkant konfliktą sureguliuoti etapais. Tai, kad šias iniciatyvas oficialiai palaiko ir Rusija, yra geras ženklas. Tokiu būdu tarptautinė teisė yra ramstis ir Armėnijai, kuri gali palaipsniui keisti savo santykį su Kalnų Karabacho klausimu, nes ligšiolinė jos interpretacija nebeturi validumo.
Šušos griuvėsiai
Iš šalies atrodo, kad Azerbaidžanas padarė labai daug, tad daugiau iniciatyvos turėtų imtis tarptautinė bendruomenė. Vis dėlto akivaizdu, kad svarbiausi sprendimai dabar laukiami iš Armėnijos pusės, be kurios geranoriškumo konflikto židinys jei neužges, tai pavojingai rusens, neleisdamas kaimyninėms tautoms ramiai gyventi. Destruktyvios informacijos monitoringas būtų veiksminga priemonė siekiant pripažinti tikrąją padėtį Kalnų Karabache.
Nuorodos
Alijevas, Namikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013.
Bajarūnas, Eitvydas, Keršanskas, Vytautas. „Hibridinės grėsmės: turinio, keliamų iššūkių ir priemonių įveikti jas analizė“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018.
Ismaylov, Faig. Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan: Damage and Loss. Azerbaijan National Academy of Sciences, Institute on Law and Human Rights, Baku: 2016.
Kirvelytė, Laura. „Kalnų Karabacho konfliktas: ar yra būdų atšildyti konflikto sureguliavimo procesą?“ in: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015.
Landsbergis, V. Komentaras per radiją „Svoboda“. // https://www.svoboda.org/a/29520374.html?fbclid=IwAR0xujurU18rvCcguLz8Je9miO5r2LXUdPqMUsWmi5vByRv6ToS80AMOqPA
McHugo, John. Syria. A History of the Last Hundred Years. The New Press, New York, London: 2014.
Pacepos, Jon Michai, Rychlak, Ronald J. Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai. Briedis, Vilnius: 2018.
Petrauskė, Kristina. „Kalnų Karabacho konflikto vaizdinys Lietuvos spaudoje 1191-1992 m ir 2013 m.: empatijos slinktys tarp agresoriaus ir aukos“. In: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015.
Šumskas Gintaras, Matonytė Irmina. „Žiniasklaidos vartojimo poveikis karinių grėsmių vertinimui“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018.
Tamošaitytė, Daiva. Pokalbis su Bronislovu Genzeliu 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.
[1] 1988-1989 metais visa eilė Pietryčių Lietuvos regionų, taip pat ir Vilniaus krašto, kur gyveno lenkais save laikantys gyventojai, vietinės tarybos savavališkai skelbė „nacionalines teritorijas“. Šiame tekste pateikiamos nuorodos į 1991 m. sausio 13 d. Rusijos įvykdytą agresiją prieš Lietuvą komparatyvistiniu požiūriu reikšmingos tuo, kad panašiomis aplinkybėmis, jeigu Vilniuje „autonomininkų“ (autonomijos siekiančių lenkakalbių ir rusakalbių, nenorinčių Lietuvos nepriklausomybės) organizacijai būtų pavykę išprovokuoti plataus masto kruvinus susirėmimus ir pasiekti savo tikslų, Lietuva būtų turėjusi giminingo tipo problemą, kaip Azerbaidžanas.
[2] Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.
[3]V. Landsbergio komentaras per „Svobodos“ radiją//https://www.svoboda.org/a/29520374.html?fbclid=IwAR0xujurU18rvCcguLz8Je9miO5r2LXUdPqMUsWmi5vByRv6ToS80AMOqPA
[4]Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.
[5]Alijevas, Namikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013, p. 43.
[7]Petrauskė, Kristina. „Kalnų Karabacho konflikto vaizdinys Lietuvos spaudoje 1191-1992 m ir 2013 m.: empatijos slinktys tarp agresoriaus ir aukos“. In: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015, p. 81.
[8] Visais atžvilgiais padorus parlamentaras visiškai nesileido į jokias kalbas, mėginant bent pradėti suprasti Baku poziciją. Arcachininkai buvo tapatinami su lietuvių sąjūdininkais: „Jie, kaip ir mes, siekia savo nepriklausomybės, ir mes tada buvome „nelegalūs“, – teigė jis. P. Urbšys kategoriškai atsisakė net 10 minučių pasikalbėti šia tema. Iš pokalbio su parlamentaru Povilu Urbšiu 2017 liepos mėnesį. Daivos Tamošaitytės asmeninis archyvas.
[9] Iš 2013 m. kovo 27 d. Draugystės su Kalnų Karabachu (Arcachu) grupės pirmininkės D. Kuodytės pareiškimo.
[10] Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas. Taip pat žr. Genzelis, Bronislovas. Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena. Versmė, Vilnius: 2016, p. 110-153.
[12]Šumskas Gintaras, Matonytė Irmina. „Žiniasklaidos vartojimo poveikis karinių grėsmių vertinimui“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018, p. 416, 435.
[13] Žr. Ismaylov, Faig. Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan: Damage and Loss. Azerbaijan National Academy of Sciences, Institute on Law and Human Rights, Baku: 2016.
[14]Kirvelytė, Laura. „Kalnų Karabacho konfliktas: ar yra būdų atšildyti konflikto sureguliavimo procesą?“ in: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015, p. 41.
[15]McHugo, John. Syria. A History of the Last Hundred Years. The New Press, New York, London: 2014, p. 85.
[17]Bajarūnas, Eitvydas, Keršanskas, Vytautas. „Hibridinės grėsmės: turinio, keliamų iššūkių ir priemonių įveikti jas analizė“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018, p. 129. Dėl dezinformacijos taip pat žr. Pacepos, Jon Michai, Rychlak, Ronald J. Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai. Briedis, Vilnius: 2018.
Niujorkas mini 17-ąsias rugsėjo 11-osios išpuolių metines. EPA-ELTA nuotr.
Niujorke antradienį buvo pagerbtas bemaž 3 tūkst. žmonių, žuvusių per 2001-ųjų rugsėjo 11 dienos išpuolius, atminimas. Ceremonija vyko vietoje, kur anksčiau stovėjo Pasaulio prekybos centro dangoraižiai, tapę „Al-Qaeda“ kovotojų užgrobtų lėktuvų taikiniais.
17-ąsias išpuolio metines paminėjo aukų artimieji, policijos pareigūnai, ugniagesiai ir valstybės tarnautojai, prisimenantys išpuolį, iki šiol išlikusį daugiausiai aukų pareikalavusia paviene ataka, kada nors įvykdyta JAV teritorijoje.
Ceremonija vyko Nacionaliniame Rugsėjo 11-osios memoriale. Jos dalyviai du kartus – 8.46 val. ir 9.03 val. – nutilo tylos minutei. Tai konkretūs laikai, kai lėktuvai rėžėsi į šiaurinį ir pietinį bokštus.
Tarp ceremonijos dalyvių buvo ir Niujorko valstijos gubernatorius Andrew’ius Cuomo, JAV ambasadorė prie Jungtinių Tautų (JT) Nikki Haley, dabartinis Niujorko meras Billas de Blasio bei jo pirmtakai Michaelas Bloombergas ir Rudy’is Giulianis.
„Ši diena nėra skirta sakyti kalboms ar kalbėti apie politiką. Ji susijusi su širdimi, – sakė Rugsėjo 11-osios memorialinio muziejaus direktorė Alice’a Greenwald. – Turime būti vieningi – tai vienintelis būdas įveikti tokį didžiulį skausmą.“
Kaip jau yra tapę tradicija, aukų artimieji perskaitė ilgą sąrašą su žuvusiųjų vardais ir pasidalijo mintimis apie juos.
9.20 val. tylos minute aukas pagerbė ir Niujorko vertybinių popierių birža, o miesto gaisrinės tuo metu priėmė žuvusių darbuotojų artimuosius. Niujorko Priešgaisrinio gelbėjimo departamentas patyrė didelių aukų – reaguodami į išpuolį žuvo 343 jo darbuotojai.
Be aukų, kurios žuvo per patį išpuolį, tūkstančiai gelbėtojų, statybininkų ir gyventojų dėl nuodingų dūmų poveikio vėliau susirgo įvairiomis ligomis, nemažai jų – nepagydomomis.
„Al-Qaeda“ kovotojai buvo užgrobę iš viso keturis lėktuvus. Trečiasis rėžėsi į Pentagoną, o ketvirtasis sudužo laukuose Pensilvanijos valstijoje.
