Terteras

Gintaras Visockas. Ko Armėnijos premjerui prireikė Vilniuje?

**Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.**

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė Vyriausybės rūmuose šiandien priims Armėnijos Respublikos ministrą pirmininką Nikolą Pašinianą, atvykstantį su sava delegacija.

Vilniuje ketinama aptarti Lietuvos ir Armėnijos dvišalių santykių perspektyvas, Europos Sąjungos ir Armėnijos bendradarbiavimą, pasirengimą 2021 m. gruodžio 15 d. Briuselyje vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, regionines aktualijas.

Daug dėmesio ketinama skirti bendradarbiavimo sveikatos srityje stiprinimui, teigiama Vyriausybės spaudos tarnybos pranešime. Lietuva jau yra suteikusi Armėnijai humanitarinę paramą kovoje su COVID-19 epidemija – būtinas medicinos apsaugos priemones ir PGR testus, nusiuntusi medikų misiją pasidalyti gerąja patirtimi, dovanojusi 27 500 „Vaxzevria“ („Astra Zeneca“) vakcinų. Vyriausybės rugsėjo 29 d. nutarimu nuspręsta Armėnijai padovanoti dar 50 000 kompanijos „Moderna“ gaminamos vakcinos „Spikevax“ dozių.

**Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

Po premjerų susitikimo numatoma pasirašyti Lietuvos ir Armėnijos sveikatos apsaugos ministerijų bendradarbiavimo susitarimą ir surengti bendrą spaudos konferenciją.

Tą pačią dieną I. Šimonytė ir N. Pašinianas dalyvaus Armėnijos nepriklausomybės dienai ir Lietuvos ir Armėnijos diplomatinių santykių trisdešimtmečio paminėjimui skirtame koncerte Kauno filharmonijoje.

Taip rašo Lietuvos informacinė agentūra ELTA.

Kokie klausimai kirba galvoje, perskaičius šią žinią? Ar ne per daug Lietuva teikia garbės vadovui šalies, kuri beveik tris dešimtmečius savo gniaužtuose laikė okupavusi 20 proc. svetimos teritorijos? Turiu omenyje Karabachą, kuris, kad ir kaip ginčija armėnų gerbėjai, remiantis tarptautine teise yra neatsiejama Azerbaidžano žemė. Beje, į valdžią prieš kelis metus atėjęs Nikolas Pašinianas, tapęs svarbiausiuoju Armėnijos vadovu (Armėnijoje premjeras turi daugiau galių nei Armėnijos prezidentas) nė piršto nepajudino, jog Azerbaidžanui taikiai grąžintų Karabachą ir gretimus septynetą rajonų, užgrobtų 1988 – 1994 –aisiais karinių operacijų pagalba.

Ne tik kad negrąžino tai, ką Armėnija neteisėtai okupavo, bet dar 2020-ųjų antroje pusėje iš galingų ginklų apšaudė Azerbaidžano miestus, neturinčius nieko bendro su Karabachu. Tai visų pirma – Giandža, Terteras ir Barda. Štai kokia tų atakų statistika:

**Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį**

„Vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė nieko bendro su Kalnų Karabachu neturinčius, akivaizdžiai Azerbaidžanui priklausančius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti). Armėnijos pajėgos taip pat mėgino apšaudyti Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo apšaudyti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo tuometinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių civiliai objektai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km. Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prie Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus greičiausia įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.“

**Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių**

Kad ir kaip gudrautume, stengdamiesi ginti Armėiją, būtent N.Pašinianas nepaliko Azerbaidžanui kitos išeities atsiimant Karabachą – tik karines priemones. Jerevanui nesutikus taikiai grąžinti Karabacho Azerbaidžanas buvo priverstas surengti karinę išlaisvinimo operaciją (jis ir taip kantriai laukė tris dešimtmečius). Karinę akciją Azerbaidžanas surengė 2020-ųjų pabaigoje. Azerbaidžanui susigrąžinti savas teritorijas padėjo Turkija, Lietuvos sąjungininkė NATO aljanse.

Todėl ir klausiu: ar Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė bent kiek gaudosi Pietų Kaukazo istorijoje, bent viena ausimi girdėjo, kam priklauso Karabachas, ar ją informavo patarėjai apie Giandžos, Tertero ir Bardos apšaudymus 2020-ųjų rudenį? Prisiminkime, kaip 2019-ųjų lapkritį Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė Vilniuje priėmė Armėnijos Ministro Pirmininko N.Pašiniano žmoną Aną Hakobian, neva atvežusią Lietuvon kažin kokį taikos planą. Tai buvo grubi politinė Lietuvos klaida, nes sutikdami diskutuoti su svetimos šalies teritoriją okupavusio premjero žmona mes nusižengėme padorumo, sąžiningumo principams, kurių nuolat reikalaujame iš kitų. Nusižengėme grubiai, mat neišklausėme antrosios pusės – Azerbaidžano prezidento Ilchamo Alijevo žmonos; dar būtų nekenkę į svečius pasikviesti Turkijos prezidento žmoną ir įsiklausyti į jos pastabas, kaip teisingai sureguliuotinas ginčas dėl Juodojo Sodo. Būtent – Lietuvos Pirmoji Ponia susitiko tik su Armėnijos lyderio žmona, o su Azerbaidžano ir Turkijos, kurios naikintuvai ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę, žmonomis nekalbėjo nė sykio. Lietuviškasis tendencingumas Azerbaidžano – Armėnijos konflikte – akivaizdžiausias. Bet kodėl, iš kur?

Paskutiniuoju metu Lietuva labai drąsiai kritikuoja neteisingai besielgiančias šalis – Rusiją, Baltarusiją, Kiniją. Mūsų pastabos ir nusivylimai – teisingi. Tačiau kodėl tuomet nė vienu žodeliu nepriekaištaujame Armėnijai? Juk, žvelgiant principingai, į Lietuvos Vyriausybę ir Kauno filharmoniją įžengs žmogus, kuris bent jau teoriškai atsakingas už 2020-ųjų rudenį apšaudytus Giandžos, Tertero ir Bardos miestus. Tokie apšaudymai turi tarptautinį įvertinimą – karo nusikaltimai arba nusikaltimai žmoniškumui.

**Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.**

Jei Lietuva – sąžininga ir principinga, gal pirmiau į Vilnių derėjo pasikviesti azerbaidžaniečius, nukentėjusius per Giandžos, Tertero ir Bardos apšaudymus?

Keistokai atrodo ir optimistiniai Lietuvos svaičiojimai apie 2021 m. gruodžio 15 d. Briuselyje vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą. Armėnijoje dislokuota karinė Rusijos bazė. Dislokuota ilgam. Ją bus nelengva iškrapštyti. Lietuva – naivi, jei mano, jog šis faktorius Jerevanui netrukdo dreifuoti Europos link. Lietuva apsimeta nežinanti ir visų aplinkybių, kaip Armėnijos ekonomika bjauriai susipainiojusi su Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos verslais. Lietuva kvaila, jei įsitikinusi, jog persipynę armėniški – rusiški verslai Armėnijai netrukdys žengti Europos link. O gal Lietuvai kažin kas iš Jerevano įkalė galvon, jog „Lietuva be Armėnijos, Lietuva – be ateities?”

Beje, visai neseniai Lietuvos pašonėje Rusija su Baltarusija surengė gausias karines pratybas „Zapad 2021“. Pulti iš visų pusių Baltijos šalis drauge su rusų ir baltarusių kariškiais mokėsi ir Armėnijos gikluotųjų pajėgų atstovai. Ar Lietuvos premjerė pasiruošusi su Armėnijos premjeru aptarti bent jau šį subtilų klausimą – jei norite lietuviškos paramos, nedrįskite daugiau dalyvauti tokio pobūdžio kariniuose manevruose?

2021.10.04; 08:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Ar pratybose „Zapad 2021“ dalyvavo armėnų kariai?

Gintaras Visockas

Rugsėjo 21-ąją mūsų vadovai sveikino Armėniją, švenčiančią nepriklausomybės dieną. Teisingai pasielgėme pasveikindami Armėniją. Mat prieš tris dešimtmečius 1991-ųjų rugsėjo 21 dienos referendume dauguma armėnų tikrai balsavo už tai, kad jų šalis taptų nepriklausoma. Nepasveikinti Armėijos tokia proga būtų didelis netaktas.

Viešojoje erdvėje gausu pranešimų, kaip Prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir premjerė Ingrida Šimonytė sveikina Armėnijos gyventojus 30-ųjų nepriklausomybės metinių proga.

Pavyzdžiui, Prezidento laiške rašoma: „Palaikome Armėnijos gyventojų siekį gyventi taikiai ir saugiai. Nuoširdžiai linkiu aktyviai įgyvendinti reformas siekiant sėkmingo ir efektyvaus Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimo. Tai ypač svarbu įsigaliojus ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimui“.

Seimo pirmininkės sveikinime pažymima: „Džiaugiuosi, kad mūsų valstybės palaiko aktyvų politinį dialogą, kuris padeda megztis ne tik glaudesniems politikų, bet ir verslo, meno, mokslo žmonių ryšiams. Lietuva pasirengusi dalytis išmoktomis pamokomis ir sėkmės istorijomis. Palaikysime įgyvendinant Europos Sąjungos ir Armėnijos visapusės ir tvirtesnės partnerystės susitarimą“.

Premjerės laiške pabrėžiama: „Didžiuodamasi, kad prieš 30 metų mano šalis pirmoji pripažino Armėnijos nepriklausomybę, giriu Jūsų šalies bei žmonių pažangą ir ypač per pastaruosius kelerius metus pasiektus demokratinius laimėjimus. Esu įsitikinusi, kad iššūkiai kyla tam, kad būtų įveikti, ir kad armėnų tauta ras jėgų, išminties bei vienybės ir sukurs suverenią, demokratinę bei klestinčią ateitį“.

Pasveikinti Armeniją reikėjo – toks diplomatinis protokolas. Bet ar nebuvo galima kukliau, santūriau?

**Armėnijos parlamente – grumtynės. Youtube.com**

Ypač į akis krenta, kai džiūgaujama demokratiniais Armėnijos pasiekimais. Kur jie – tie demokratiniai pasiekimai? Visai neseniai, tik maždaug prieš mėnesį – rugpjūčio 25-ąją, Armėnijos parlamente kilo pačios tikriausios muštynės. Tądien pliekėsi pozicija ir opozicija.

Remiantis Reuters ir APA pranešimais, armėnų deputatams nepavyko parlamente surengti rytinio posėdžio. Opozicija ir valdantieji vienas kitą užgauliojo, stumdė, mėtė plastmasinius buteliukus su mineraliniu vandeniu. Rytinė sesija buvo nutraukta, posėdžiui vadovavęs pirmininkas buvo priverstas skelbti pertrauką.

Antrosios muštynės įsiplieskė, kai Ekonomikos reikalų komiteto vadovas, opozicijos frakcijai „Armėnija“ priklausantis parlamentaras kalbėjo iš tribūnos. Jis, pavyzdžiui, sakė: „Ilgai negalėsite maitinti liaudies programa, sudaryta iš populizmo, malonių žodžių, tostų ir šūkių“. Kažkam iš salės nemandagiai replikavus, minėtas politikas agresyviai puolė įžeidėjo link. Tada oponentai jį stumtelėjo, kyštelėjo koją. Apstumdytąjį gynė kolegos, pagalbon pasitelkti kumščiai.

Nesusipratimai kilo ir tuomet, kai, remiantis Reuters pranešimais, valdančiosios frakcijos „Pilietinis susitarimas“ narys viešai ir garsiai iš tribūnos „išdavikais“ pakrikštijo gynybos ministrus, kuriems neva vadovaujant kariniams reikalams „už pinigus buvo atleidžiami nuo tarnybos šauktiniai“.

Po šių pareiškimų į žodinę dvikovą temperamentingai nėrė buvęs gynybos ministras: į oponentą jis sviedė plastikinį butelį. Tada ir kiti parlamento atstovai ėmė mėtyti vieni į kitus net ir sunkius, kietus daiktus, ne vien plastikinius buteliukus.

Tad Parlamento pirmininkas turėjo dar sykį nutraukti posėdį. Saugumo pareigūnai suskubo atsistoti tarp besimušančiųjų. Parlamento posėdžiui vadovavęs politikas įsakė kuo greičiau nutraukti transliaciją – kad kuo mažiau dvikovos vaizdų patektų į spaudą. Tačiau kai kurie kadrai, kuriuos pavyko nufilmuoti, išties … graudžiai juokingi, nedarantys garbės nė vienai pusei.

Žinoma, muštynės parlamentuose – ne toks jau retas reiškinys. Kadaise muštasi Ganos, Bolivijos, Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, Taivano, Turkijos parlamentuose. Armėnija – ne išimtis. Ir vis tik parlamentarams kaip paaugliams vienas kitą trankyti kumščiais – kokia čia garbė, koks čia vyriškumas? Ar Lietuvos Prezidento, Lietuvos Seimo pirmininkės ir Lietuvos premjerės, giriančių Armėniją žengiant demokratijos keliu, niekas neinformavo apie šį vos mėnesio senumo atvejį? Tądien, kai žiniasklaida užfiksavo grumtynes Armėnijos parlamente, Lietuvos vadovai, regis, į Jerevaną nenusiuntė nė vieno viešo oficialaus susirūpinimo: liaukitės! Lietuvos vadovai apsimetė apie muštynes Armėnijos parlamente nieko nežiną.

**Teroristas Nairi Unanianas, dalyvavęs šaudant Armėnijos parlamente**

O juk Armėnijos parlamentas – ypatingas. Ten ne tik mušamasi. Ten dar šaudoma į politikus. Norėčiau viešai paklausti G.Nausėdos, V.Čmilytės – Nielsen ir I.Šimonytės, ar jie žino, kas, pavyzdžiui, nutiko 1999 metų spalio 27-ąją Armėnijos parlamente. 1999 metų spalio 27-osios vakarą Armėnijos parlamente buvo surengta Nacionalinio Susirinkimo deputatų ir Vyriausybės narių diskusija, kai apie 17 valandą į posėdžių salę įsiveržė penki automatais Kalašnikov ginkluoti asmenys ir pradėjo šaudyti į Ministrų kabineto vadovus. Išpuolio metu nušauti aštuoni politikai: Armėnijos premjeras Vazgenas Sargsianas, parlamento pirmininkas Karenas Demirčianas, parlamento pirmininko pavaduotojai Jurijus Bašnianas, Rubenas Mironianas, Svarbių reikalų ministras Leonardas Petrosianas, parlamento deputatai Genrikas Abramianas, Armenak Armenakianas ir Mikaelas Kotanianas. Nuo užpuolikų paleistų kultų nukentėjo dar apie 30 asmenų, tuo metu buvusių pagrindinėje Armėnijos parlamento salėje.

Ar, siunčiant sveikinimo telegramas, galima užmiršti tokio pobūdžo nutikimus? Ar galima bent akimirkai pamiršti, kad Armėnijos mieste Giumri mažų mažiausiai penkiems dešimtmečiams į priekį dislokuota Rusijos karinė bazė, kad Armėnija nesmerkia Krymą okupavusios Rusijos? Kaip galima ignoruoti, jog praėjusių metų pabaigoje, kai kilo karas dėl Kalnų Karabacho, Armėnija raketomis apšaudė tris su Kalnų Karabachu niekaip neusijusius Azerbaidžano miestus Giandžą, Terterą, Bardą. Per šiuos trijų miestų apšaudymus iš sunkiųjų artilerijos pabūklų 2020-ųjų pabaigoje žuvo 69 civiliai, 322 civiliai buvo sužeisti, sugriauta per 3000 civilių pastatų. Tokiu būdu Armėnija šiurkščiai pažeidė savo įsipareigojimus pagal tarptautinę humanitarinę teisę, įskaitant 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus, taip pat nepaisė 2020-ųjų spalio 10, 18 ir 25 dienomis paskelbtų humanitarinių paliaubų.

Ar šie faktai Armėniją sveikinusiems lietuvių politikams žinomi, ar tiesiog mes jų nenorime žinoti, juos specialiai ignoruojame?

Tačiau vienas išsvarbiausių nūdienos klausimų – ar šių metų rudenį Baltarusijoje surengtose karinėse pratybose „Zapad 2021“ drauge su baltarusių ir rusų kariais pulti Vakarų kryptimi mokėsi ir Armėnijos kariai? Omenyje turiu ne karinius stebėtojus, ne gynybos atašė, o būtent tuos, kurie aktyviai „kariavo“? Slaptai.lt duomenimis, pratybose „Zapad 2021” buvo Armėnijos kariškių.

Jei armėnų karių dalyvavimas pratybose „Zapad 2021“ – neginčijama tiesa, tai ką mes rugsėjo 21-ąją sveikinome, kokiomis demokratijomis džiūgavome?

2021.09.22; 18:22

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Kokie vizito į Pietų Kaukazą rezultatai?

**Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis susitikimais Tbilisyje baigė vizitą Pietų Kaukaze. URM nuotr.**

Gintaras Visockas

Slaptai.lt atidžiai sekė, kaip Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrams savaitgalį sekėsi svečiuotis Pietų Kaukaze – aplankant Armėniją, Azerbaidžaną ir Sakartvelą (Gruziją). Apie šį vizitą skelbta ir oficialiame Lietuvos URM.lt puslapyje, apie tai pranešė ir agentūra ELTA. Slaptai.lt redakcijai parūpo patikslinti keletą niuansų.

Štai slaptai.lt portalo klausimai, kurie šį rytą buvo nusiųsti Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir komunikacijos skyriui.

Ar ponas G.Landsbergis teiravosi Armėnijos lyderių, koks Rusijos karinės bazės likimas Giumri mieste? Ar ji ten ir toliau bus dislokuota, ar Armėnijos valdžia ilgainiui linkusi atsisakyti Rusijos kariuomenės paslaugų? Ar Jerevane buvo diskutuojama, kodėl Armėnijos kariškiai Azerbaidžanui neparodo (neatiduoda) Kalnų Karabacho minų laukų žemėlapių? Ar Armėnija pasiruošusi oficialiai pripažinti, jog Kalnų Karabachas, vadovaujantis tarptautine teise, tai – Azerbaidžano teritorija, ar Armėnija linkusi pasirašyti su Azerbaidžanu taikos sutartį? Ar Armėnijos valdžios buvo klausiama, kas konkrečiai atsakingas už 2020-ųjų metų pabaigoje iš sunkiųjų pabūklų apšaudytus Azerbaidžano miestus Giandžą, Bardą ir Terterą?

15 valandą po pietų Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyrius atsiuntė atsakymus. Juos pateikiame savo skaitytojams be kupiūrų ir nutylėjimų, dėkodami ministerijai už operatyvumą.

**Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Slaptai.lt nuotr.**

Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrų G. Landsbergio, A. Schallenbergo ir B. Aurescu vizitas į Pietų Kaukazo valstybes buvo surengtas Europos Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio ir saugumo politikai J. Borrellio pavedimu.

Ministrų vizitu į šias šalis siekta parodyti didesnį Europos Sąjungos dėmesį regiono problemoms, stiprinti ES įsitraukimą į spręstinus P. Kaukazo šalių klausimus, taip pat paskatinti didesnį Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio pasitikėjimą.

Pokalbių metu buvo aptarta saugumo situacija po antrojo Kalnų Karabacho karo, buvo akcentuota humanitarinių problemų sprendimo, įskaitant ir pasidalinimo minų laukų žemėlapiais, svarba. Ministras pasveikino svarbius įtampos tarp Armėnijos ir Azerbaidžano mažinimo žingsnius, kurie buvo padaryti ir ES tarpininkavimu, akcentavo ES pasirengimą dalyvauti tiek prisidedant prie situacijos Armėnijos-Azerbaidžano pasienyje stabilizacijos, tiek skatinant pasitikėjimo atmosferos regione atkūrimą.

Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis išreiškė ES pasirengimą tęsti bendradarbiavimą su demokratiškai išrinktu Armėnijos parlamentu ir naujai suformuota Vyriausybe. Susitikimuose taip pat kalbėta apie tolimesnį Europos Sąjungos ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimo (CEPA) vykdymą bei pasirengimą 2021 m. pabaigoje planuojamam Rytų Partnerystės viršūnių susitikimui.

Pagarbiai – Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyrius

2021.06.28; 16:03

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Kokią Kalnų Karabacho ateitį mato Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Balandžio 13 dieną Azerbaidžano sostinėje Baku buvo surengta speciali konferencija – „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą: postkonfliktų raida ir bendradarbiavimas“. Konferencija surengta Baku Universitete ADA.

Apie ją jau rašėme tekste „Azerbaidžane surengta tarptautinė konferencija „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą“.

Šiandien ją papildome Azerbaidžano Respublikos Prezidento Ilhamo Alijevo komentarais, kuriuos jis davė skaitydamas pranešimą bei atsakinėdamas į klausimus. Beje, klausimų Azerbaidžano vadovas sulaukė daug. Pavyzdžiui, klausimus jam pateikė JAV tarptautinių santykių ekspertas Metju Braizas, JAV Prinstono universiteto docentas Maiklas Reinoldsas, Italijos Tarptautinių politinių tyrimų instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis Karlo Frappi, Tarptautinių krizių grupės prie Turkijos vyriausybės narys Nigiar Geksel. Visiems jiems rūpėjo išsiaiškinti, kokią Kalnų Karabacho ateitį matanti Azerbaidžano vadovybė.

Atsakymai – žinoti ir Lietuvai.

**Azerbaidžano sostinėje surengta tarptautinė konferencija „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą; postkonfliktų raida ir bendradarbiavimas”**

Pavyzdžiui, Azerbaidžano prezidentas pabrėžė, jog šalis nenaudos jėgos prieš Kalnų Karabache gyvenančius armėnus. Jis akcentavo, jog azerbaidžaniečiai – tolerantiška tauta, be to, Baku traktuoja Kalnų Karabache gyvenančius armėnus savo piliečiais. Todėl jokių prievartų, diskriminacijų, persekiojimų prieš armnėnų tautybės žmones nebus.

Tai, jog azerbaidžaniečiai – tolerantiški, įrodo kad ir aplinkybė, kaip Azerbaidžanas elgėsi per 44 dienų karą 2020-ųjų rudenį: stengėsi kuo mažiau pakenkti civiliams asmenimis. Karo veiksmų metu žuvo tik 40 armėnų civilių. Azerbaidžaniečiai be jokių sąlygų armėnams grąžino 1500 jų žuvusių karių kūnų, nors Armėnija nėra Azerbaidžanui grąžinusi pirmojo Kalnų Karabacho karo metu žuvusių 4 tūkstančių azeraidžaniečių karių kūnų. Nepaisant visų Armėnijos išpuolių (pasitraukdami 2020-ųjų pabaigoje iš Kalnų Karabacho armėnai per 15 dienų susprogdino net 15 hidroelektrinių). Azerbaidžanas leidžia tiekti dujas į Armėniją per savo teritoriją, negrąsina susprogdinsiąs tokių dujotiekių. Taip pat netrukdo naudotis kai kuriais keliais Zangilane ir Gubadly. Neprtieštarauja, kad Turkija atidarytų sieną su Armėnija, nors Armėnija vis dar neatsisako teritorinių pretenzijų Turkijai (apie teritorines pretenzijas Turkijai rašoma net Armėijos konstitucijoje).

**Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.**

Tačiau jį neramina Armėnijoje vyraujanti isterija, antiazerbaidžanietiškos ir antiturkiškos nuotaikos, raginimai imtis naujų karo ir teroro akcijų. Visi bent kiek blaiviau mąstantys armėnai ten yra smerkiami, užgauliojami, jiems net grasinama fiziniu susidorojimu.

Azerbaidžano prezidentas garantavo, kad jo vadaovaujama valstybė neturi teritorinių pretenzijų Armėnijai, nors puikiai prisimena, žino ir niekad nepamirš, jog dar visai neseniai Jerevanas priklausė Azerbaidžanui, kaip ir Zangezuro rajonas, o nūnai Savanu pramintą ežerą azerbaidžaniečiai vadina Giočia.

Minėtoje konferencijoje į užsienio specialistų klausimus atsakydamas I.Alijevas tvirtino nieko neslėpsiąs nuo savo tautos. Jis patvirtino neseniai kalbėjęsis su Rusijos Vladimiru Putinu, kaip galėjo tik Rusijos kariuomenei skirtos raketos „Iskander-M“ atsidurti Kalnų Karabache. Taigi – Šušos mieste kovo 15 dieną išminavimo darbais užsiimanti specialistų grupė aptiko „Iskander-M“ likučių ir nuolaužų. Šios raketos atlėkė iš Armėnijos pusės. Tai reiškia, jog šiomis, tik Rusijos kariuomenėje naudojamomis raketomis, armėnų kariškiai apšaudė Azerbaidžano teritoriją. Baku nusiuntė oficialų paklausimą į Maskvą ir laukia oficialaus atsakymo. Oficialus paklausimas nusiųstas ir į Jerevaną: kodėl armėnų ginkluotosios pajėgos atakavo Kalnų karabacho miestus tik Rusijos ginkluotėje esamomis raketomis. Bet atsakymo iš Jerevano nėra. Jerevano valdžia mėtosi: neva tos skelveldros – tai nesprogusių raketų dalys, kitą kartą teigia, jog tai – karinė paslaptis, kurios negalinti atskleisti.

**Iskander – M raketos, aptiktos Šušoje**

Azerbaidžano prezidentas teigė, kad jo šalies slaptosios tarnybos turi surinkusios užtektinai įkalčių, galinčių smulkiai papasakoti, kaip gi nutiko 2020-ųjų rudenį 44 dienų karo metu, kad armėnai iš savo teritorijos panaudojo „Iskander-M“. Oficialų pareiškimą dėl tų raketų sužinos visas pasaulis, tiesiog Azerbaidžanas dar laukia Maskvos ir Jerevano pasiaiškinimų. Apie tai, be abejo, sužinos ir azerbaidžaniečiai.

Taip pat minėta, jog Armėnija, remiantis tarptautine teise, privalo Azerbaidžanui pateikti Kalnų Karabacho minų laukų žemėlapius. Bet Jerevanas delsia atiduoti žemėlapius, į kuriuos žvelgiant būtų aišku, kokios vietovės kokiais sprogstamaisiais įtaisais užmintuotos.

Azerbaidžano prezidentas tvirtino, jog azerbaidžaniečiai niekad nepamirš skriaudų, kurias jiems pridarė armėnų separatistai (pavyzdžiui, iki pamatų sugriauti Adgamo ir Fizuli miestai, Chodžaly skerdynės, Kalnų Karabache sugriauti azebaidžaniečiams brangūs kultūros, istorijos ir religijos paminklai. 2020-ųjų rudenį rmėnų kariškių barbarizmas apšaudant taikius Barda, Giandžos ir Terteto miestus). Tačiau jis norįs žvelgti į priekį, į ateitį.

**Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių**

Dabar Azerbaidžanas rūpinasi, kaip greičiau atstatyti Kalnų Karabacho miestus ir kaimus. Jis manąs, kad pagrindiniai statybos darbai atkuriant infrastruktūrą bus baigti per trejetą metų. Į pagalbą kviečiami užsienio verslininkai ir užsienio kompaijos, tačiau tik iš tų šalių, kurios gerbė Azerbaidžano teritorinį vientisumą (su devyniomis Europos Sąjungos šalimis Azerbaidžanas pasiašęs strateginės partnerystės susitarmus).

Į klausimą, ar Armėnija norėjo taikiai sureguliuoti konfliktą dėl Kalnų Karabacho, Azerbaidžano prezidentas atsakė visą laik jautęs, kad oficialusis Jerevanas tik imitavo derybas, o kai ateidavo metas imtis svarbiausio klausimo, staiga nutraukdavo derybas, trenkdami durimis. Jis manąs, kad Armėinja manė išsilaikyti okupuotose žemėse tol, kol visi apie tai pamiršią.

Bet Azerbaidžanas nepamiršo.

Slaptai.lt informacija

2021.04.14; 12:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Kiek milijardų dolerių Armėnija skolinga Azerbaidžanui?

Tikriausiai prisimename dar visai neseniai Lietuvoje bujojusias aštrias politines aistras, ar iš Sovietų Sąjungos išsirutuliojusi Rusijos Federacija privalanti mums išmokėti solidžią kompensaciją už pusę amžių trukusią okupaciją.

Kai Lietuvoje buvo keliamas toks klausimas, šių eilučių autorius viešai palaikė politines jėgas, įrodinėjusias, jog Maskva mums neabejotinai skolinga už 50 metų trukusį „sovietinį rojų“. Ir tuomet, ir dabar manau, jog tokios skolos dovanoti – negalima. Nusispjaut, jog Maskva net apsiputojusi neigia egzistuojant „okupacijos metais patirtos žalos“ klausimą. Nusišivilpt, kad ji greičiausiai niekad neatlygins 1940 – 1990 metais patirtų nuostolių. Velniop lietuviškus skeptikus, kurie šaukė, esą ši tema Lietuvai neva trukdanti su Rusija palaikyti draugiškus, pragmatiškus santykius.

Tiesa – svarbiau. Tiesa – pats svarbiausias dalykas. Lietuva privalanti žinoti, kiek daug neteko. Jei sąskaitos niekad nebus apmokėtos, tegul konkrečiais skaičiais įvardinta skola bent jau bus įrašyta į istorijos vadovėlius. Sutikite, tai – taip pat gyvybiškai svarbu. Nė kiek ne mažiau svarbus ir tramdomasis efektas. Tegul tie, kurie be leidimo įsiveržia į svetimas žemes, žino, jog virš jų galvų kaip Damoklo kardas dar ilgai kabės „skolų klausimas“.

Tiesa, tuomet, kai konservatoriai bandė skaičiuoti dėl Rusijos patirtas žalas, aš stebėjausi, kodėl nereikalaujame atlyginti nuostolių už Vilniaus krašto okupaciją? Be abejo, tai subtilus klausimas. Lenkija – mūsų partnerė tiek NATO, tiek Europos Sąjungos gretose. Nepatogu sąjungininką griebti už atlapų. Juolab kad Pietryčių Lietuva buvo užgrobta kiek anksčiau nei Antrasis pasaulinis karas. Tad tai, kas buvo iki Antrojo pasaulinio karo, gal ir protinga nurašyti į nuostolius. Lietuva neturėtų būti panaši į Armėinją, kuri tarsi sugedęs patefonas turkams nuolat primena tragiškus 1915-ųjų įvykius, be kita ko, tematydama tik vienos pusės kaltes. Reikalauti piniginių atlyginimų už tai, kas nutiko prieš kelis dešimtmečius – prasminga, bet jei finansines žalas skaičiuosime už tai, kas dėjosi prieš šimtą metų, – būsime juokingi.

Kodėl iškėliau primirštą skolų klausimą šiandien? Praėjusių metų pabaigoje Turkijos remiamas Azerbaidžanas susigrąžino nemažai prieš kelis dešimtmečius prarastų Kalnų Karabacho teritorijų. Rusijos padedamos Armėnijos pajėgos azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ir gretimus septynetą Azerbaidžano rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas) okupavo 1992 – 1994 metais ir aneksuotus išlaikė iki pat 2020-ųjų rudens. Beveik 26-erius metus. Nepaisant aplinkybių, kad 1993 metais Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliucijas Nr. 822, 853, 874 ir 884, kuriose teigiama, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą, kad JT rezoliucijos Kalnų Karabachą pripažino nedaloma Azerbaidžano teritorija.

Tad Armėnija per 26-erius metus Azerbaidžanui neabejotinai pridarė ekonominės – finansinės žalos. Štai Armėnijos politikas Gračas Berberianas („Armėnijos valstietiškos sąjungos“ vienas iš vadovų) leidinyje „Novosti Armėniji“ yra pareiškęs, kad nūnai, netekusi Kalnų Karabacho, Armėnija kasmet patirs nuostolių po mažų mažiausiai 100 milijonų JAV dolerių vien už negalėjimą naudotis kašto žemės ūkiu.

**Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt**

Šis politikas įsitikinęs, jog Karabachas – tai Armėnija, todėl jam vaidenasi, jog tai Azerbaidžanas lenda į skolas. O juk viskas – atvirkščiai. Tai Armėnija įsiskolinusi Azerbaidžanui.

**Hodžaly tragediją primenantis plakatas**

Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, pripažįstančios, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas, negali nesutikti, jog Armėnija visus pastaruosius 26-erius neteisėtai naudojosi visais Kalnų Karabacho ir septynerių gretimų rajonų ištekliais, pradedant sodais, miškais ir baigiant naudingomis iškasenomis. Beje, Azerbaidžanui susigrąžinus daugumą teritorijų, akivaizdūs tampa būtent barbariški Kalnų Karabacho ir septynių minėtų rajonų eksplotavimo metodai. Jie kirto miškus, teršė vandens telkinius, grobstė naudingas iškasenas visai nesirūpindami, kas bus rytoj. Puikiai suprato (tik viešai nepripažįsta), jog šios žemės – ne jų, ir aksčiau ar vėliau iš jų teks pasitraukti. Tad naudojosi ištekliais ne kaip rūpestingi šeimininkai, kuriems rūpi, kad žemė nebūtų nualinta, netaptų bevaise dykra.

Į sąskaitas, be abejo, privalu įtraukti ir nuostolius, kurie buvo padaryti 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis okupuojant azerbaidžanietiškąjį Hodžaly miestą (žuvo 613 azerbaidžaniečiai, 487 buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, o 150 dingo be žinios) ir 2020-ųjų pabaigoje apšaudytus Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą.

**Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų pabaigoje**

Tarptautinę teisę dėl šalių teritorinio vientisumo gerbianti Lietuva privalo palaikyti Azerbaidžaną, skaičiuojantį, kokios žalos jam atnešusi Kalnų Karabacho okupacija. Priešingu atveju Lietuva prarastų moralinę teisę Maskvai priminti sovietmečiu patirtas žalas, taip pat pavestų Moldovą, Sakartvelą (Gruziją) ir Ukrainą, be abejo, skaičiuojančias žalą dėl prarastų teritorijų.

**Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto**

Šiuo atveju visai nesvarbu, ar Azerbaidžanas turtingas, o Armėnija – skurdi valstybė. Svarbus nuoseklumas. Jei reiškiame priekaištus svetimas žemes okupavusiai Maskvai, tokie pat priekaištai turi būti taikomi ir Jerevanui.

Mums visiems svarbu žinoti, kokių nuostolių Armėnijos separatistai pridarė Azerbaidžanui. Svarbu ir tai, kad Jerevanui adresuojamos sąskaitos už okupacijų metais patirtas žalas kuo greičiau pasiektų tarptautinius teismus, tarptautines organizacijas.

Tada bus lengviau ne tik Lietuvai, bet ir Moldovai, Sakartvelui, Ukrainai. Galbūt tuomet būsimi okupantai, kokiam Žemės gale jie bebūtų, susimąstys prieš pradėdami puolimą – ar verta veržtis į svetimas žemes, jei nuo pat pirmojo šūvio pradedama skaičiuoti žala, ir nuo šių sąskaitų lengvai neišsisuksi?

2021.02.22; 09:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Ką pasakė ir ką nutylėjo europarlamentaras Andrius Kubilius?

**Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.**

Lietuviškoje spaudoje pasirodė pirmieji nedrąsūs straipsniai, į konfliktą dėl Kalnų Karabacho žvelgiantys bent kiek giliau, objektyviau, nei elgtasi iki šiol.

Publikacijų, kuriose giedama ta pati dainelė, esą Armėnija šiame kare absoliučiai teisi, o Azerbaidžanas neturįs nė menkiausių teisių į Kalnų Karabachą, – be abejo, vis dar gausu. Tačiau štai šių metų gruodžio 11-ąją portalas 15min.lt paskelbė mūsų europarlamentaro Andriaus Kubiliaus publikaciją „Pietų Kaukazas – Armėnijos dilema“.

Ji išsiskiria iš lietuviškojo konteksto dėl kelių aspektų. Pirma, A.Kubilius nemano, kaip, pavyzdžiui, jo kolega iš Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Seimo narys Kęstutis Masiulis („Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas, delfi.lt; 2020 metų lapkričio 15 diena), kad šį rudenį Pietų Kaukaze pergalę švenčia Rusija. Parlamentaras A.Kubilius tvirtina, kad „daugiausia laimėjo Erdoganas, nes privertė Rusiją atsisakyti iki šiol turėto geopolitinio monopolio Pietų Kaukaze Turkijos naudai“.

Šia savo išvada europarlamentaras A.Kubilius tarsi oponuoja Lietuvos politikams, apžvalgininkams, ekspertams, kurie linkę sureikšminti rusų taikdarių vaidmenį Kalnų Karabache. Be abejo, rusų taikdariai – jokie taikdariai, kur jie bebūtų dislokuoti. Visi mes jaustume palengvėjimą, jei rusų taikdarių pasaulyje būtų kuo mažiau. Tačiau „Propagandos dekonstrukcijas“ portale delfi.lt skelbiantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis galėjo būti santūresnis savo autorinėje laidoje „Rusijos „taikdarystė“ – tiesus kelias į okupaciją“. Šiai E.Jakilaičio laidai labai trūko nuomonės, kurią šiandien lietuviškosios žiniasklaidos erdvėje įvardinęs Europos Parlamento narys A. Kubilius („Kremlius paprasčiausiai neišdrįso padėti Armėnijai ginti Kalnų Karabacho“).

**Andrius Kubilius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.**

Kita dėmesio verta A.Kubiliaus įžvalga – Armėnijai pats metas analizuoti savąsias klaidas. Analizuoti ne menamus, o tikruosius, giluminius klystkelius.

Europarlamentaras savo straipsnyje „Pietų Kaukazas – Armėnijos dilema“ viešai klausia: „ar buvo protinga Armėnijai visus tuos metus, nuo pat 1992-1994-ųjų pirmojo Karabacho karo laikų, kurį Armėnija laimėjo, stengtis išlaikyti tik „status-quo“, iš esmės nesiekiant ilgalaikio susitarimo dėl taikos, ir vardan taikos atsisakant tų teritorijų, kurios po pirmojo Karabacho karo liko Armėnijos okupuotomis, nors ir nepriklausė tikrajam armėniškajam Karabachui?“

Berods, pirmą kartą aukšto rango Lietuvos politikas didelį tiražą skaičiuojančiame leidinyje išdrįso papriekaištauti Jerevanui, kad šis 1992 – 1994-aisiais užėmė ne tik Kalnų Karabachą, bet ir septynetą su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusių rajonų. Tie septyni rajonai (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas), jei kas vis dar nežino, teritorija ir gyventojų skaičiumi kur kas didesni nei Kalnų Karabachas (11 tūkst. kvadratinių kilometrų prieš maždaug 5 tūkst. kvadratinių kilometrų).

Antrasis retorinis A.Kubiliaus klausimas: „ar strategiškai teisinga buvo visą šį laiką savo geoplitinį saugumą sieti tik su viena kaimyne, Rusija, kuri priešinosi bet kokioms Armėnijos pastangoms intensyviau suartėti su Vakarais, su Europos Sąjunga?“

A.Kubilius teisus ir tuomet, kai tvirtina, esą patys armėnai „turi nebijoti tokių atsakymų ieškoti“.

Deja, čia europarlamentaro objektyvumas senka. A.Kubiliaus tekste karts nuo karto prasprūsta sąvoka „tikrasis armėniškas Karabachas“.

Ši tezė – labai svarbi. Ar tikrai Karabachas – armėniškas? Aklai palaikyti Armėnijos pusę demokratinėje šalyje niekam neuždrausta. Bet ar solidus, rimtas Lietuvos politikas turįs teisę nutylėti aplinkybę, jog tarptautinė bendruomenė, įskaitant NATO ir Europos Sąjungos šalis, Kalnų Karabachą vis tik traktuoja neatskiriama Azerbaidžano teritorija? Minėtame europarlamentaro tekste (šia tema A.Kubilius savas įžvalgas pareiškė jau ne sykį) niekur neaptikau konkretaus pabrėžimo, kad, remiantis tarptautine teise ir teritorinį šalių vientisumą apibrėžiančioms taisyklėms, kurias gerbiame ir mes, lietuviai, Kalnų Karabachas vis tik yra Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Jerevanas, kad ir kaip jam nepatiktų, privaląs į tai atsižvelgti.

Mano supratimu, sąžiningai neatsakius į šį klausimą, beprasmės visos kitos diskusijos. Pagirtina, kai europarlamentaras A.Kubilius svarsto, kaip Europos Sąjunga galėtų ekonomiškai padėti Armėnijai. Padėti Armėnijai ne tik galima, bet ir reikia. Tik pirmiausia būtina suvokti, kodėl tarptautinė bendruomenė oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho armėnišku, o štai europarlamentaras A.Kubilius (ne tik jis vienas) vartoja sąvoką „tikrasis armėniškas Karabachas“, tarsi Karabache niekad negyventa azerbaidžaniečių, tarsi istorija niekad nebūtų užfiksavusi Karabacho chanato.

Štai tokie gudravimai solidumo Lietuvai neprideda. Jei pripažįstame, kad pastaruosius 26-erius metus Armėnija neteisėtai užgrobusi laikė septynetą kaimyninės šalies rajonų, kodėl beveik tris dešimtmečius Lietuva nė sykio Armėnijai oficialiai, viešai nepapriekaištavo ją esant okupante? Kodėl niekas iš Lietuvos politikų, įskaitant europarlametarus, nekėlė klausimo – ar padoru į Rytų Partnerystės programą įtraukti šalį, kuri okupavusi svetimas žemes? Gal pirma dera pareikalauti, kad ši grąžintų tai, kas jai nepriklauso, ir tik paskui ją kvieskime sėstis prie Europos stalo, skirkime jai ekonominę pagalbą?

**Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.**

Šis sudėtingas klausimas turėtų būti aktualus ir naująjam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabreliui Landsbergiui, kuriam, be abejo, teks susidurti su Pietų Kaukazo problematika. Dviprasmybių – gausu.

Štai Lietuvos ambasada Jerevane skyrė labdaros nuo karinių veiksmų nukentėjusiems armėnams Kalnų Karabache. Toks žingsnis – pagirtinas, sveikintinas.

Tačiau tada objektyviai besielgiantys politikai turėtų svarstyti, kaip Lietuva galėtų bent simboliškai pagelbėti Bardoje, Tertere ir Giandžoje nukentėjusiems azerbaidžaniečiams? O gal apsimetame nežiną, kad šį rudenį, įsiplieskus karui dėl Kalnų Karabacho, Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė niekuo su Kalnų Karabachu ir tais septyniais rajonais nesusijusius Bardos, Tertero ir Giandžos miestus? Per agresyvias atakas žuvo 69 civiliai, dar 322 civilių buvo sužeista, net 3000 gyvenamųjų namų sugriauta.

Man regis, šį rudenį Armėnijos kariškiai, apšaudydami Giandžą, Terterą ir Bardą, žengė žingsnį, nusipenusį tarptautinių tribunolų dėmesio. Jei Lietuva – nešališka, objektyvi, ji privalanti bent simboliškai paremti šiuose miestuose nukentėjusius civilius azerbaidžaniečius. Mes neturėtume vadovautis principu „Armėnija skurdi, todėl jai reikia padėti“, o „Azerbaidžanas – turtingas, todėl jam nedera ištiesti pagalbos rankos“. Šiuo atveju svarbus nešališkumo, objektyvumo principas.

**Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius**

Dar, beje, į akis krenta europarlamentaro A.Kubiliaus nuolatinis virkavimas, esą Armėnija – vos ne labiausiai pasaulyje nukentėjusi šalis („Ypač kai prisimeni tragišką paskutinių amžių Armėnijos istoriją, su armėnų tautos genocidu ir su tokia nesaugia geopolitine kaimynyste, kurią Armėnijai lėmė jos geografija“).

**Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo**

Europarlamentarui privalu žinoti, kad paskutiniaisiais amžiais kentėjusi ne tik armėnų tauta. Daug kraujo netekusios ir turkų bei azerbaidžaniečių tautos. Nejaugi A.Kubilius neturįs nė menkiausios informacijos apie milijoną azerbaidžaniečių pabėgėlių, kurie buvo išvyti ir iš Jerevano, ir iš Kalnų Karabacho, nejaugi jis neturi nė menkiausio supratimo apie Dašnakcutiun, ASALA nusikaltimus?

Vienų kančias nuolat minėti, o kitų – ignoruoti, – tai ne tas kelias, kuris Pietų Kaukazą paversiąs stabiliu regionu.

Mūsų pgalba Armėnijai neturi tapti panaši į „meškos paslaugą”.

2020.12.27; 06:13

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Kada pradėsime vardinti, kokias klaidas padariusi Armėnija?

Lietuvoje susiklosčiusi keista situacija. Visi tik ir ieško, kokius blogus darbus nuveikė Azerbaidžanas, šį rudenį jėga susigrąžindamas prarastas teritorijas. Iš populiariausių, dažniausiai kartojamų priekaištų Azerbaidžanui: kodėl Baku sukėlė pavojų tūkstančiams Kalnų Karabacho civilių gyventojų (juk tai nusikaltimai), kam Baku įsileidžia rusų „taikdarius“ (juos paskui labai sunku iškrapštyti), kodėl Baku negirdi Europos nuomonės (tokius konfliktus privalu sureguliuoti taikiomis priemonėmis)…

Tendencingųjų luomas

Dauguma lietuviškųjų žurnalistų, apžvalgininkų, politikų atkakliai tebeieško ir Azerbaidžano sąjungininkės Turkijos klaidų. Pavyzdžiui, svarsto, ar turėję turkai teisę paremti Azerbaidžaną, negavę NATO vadovybės Briuselyje leidimo.

Tokius klausimus keliančius apžvalgininkus priskiriu tendencingųjų luomui. Tai tie, kurie, iš anksto, aklai palaikydami Jerevano pusę, savo tekstuose manipuliuoja informacija taip, kad ši atitiktų jų peršamą nuomonę. O Armėnijai nepalankius faktus, kurių, beje, labai gausu, – nutyli, ignoruoja.

Pirmiausia akis bado slėpimas, jog tarptautinė bendruomenė gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą pripažindama Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Antra, visą bėdą dėl neva neteisingai nubrėžtų sienų verčia Stalinui, nors puikiai žino, kad sienų perbraižymai prasidėję kur kas anksčiau. Milžiniškų teritorijų Azerbaidžanas neteko po Turkmėnčajaus sutarties, sudarytos tarp carinės Rusijos ir persų valstybės 1828 metais. Dabar tos pietinės azerbaidžanietiškos žemės priklauso Iranui; Irane, daugiausia šiauriniame, nūnai gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių. Ketvirta, paniškai bijo pripažinti, kad į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas armėnus masiškai, specialiai kelis šimtus metų be perstojo kėlė Rusijos carai, siekdami atskiesti azerbaidžaniečių bendruomenę sau lojaliomis tautinėmis, religinėmis mažumomis. Tereikia susirasti V.I.Maškovo paveikslą, pavadintą „40 tūkst. armėnų perkėlimas iš Persijos“.

Kaip vadintini Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimai?

Ypač begėdiškas nenoras papasakoti, kaip šių rudeninių karinių veiksmų metu Armėnija apšaudė net tris Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su fronto linija – Bardą, Terterą ir Giandžą. Lietuviškoje žiniasklaidoje – nė vienos rimtesnės užuominos, kad per šiuos barbariškus miestų apšaudymus iš sunkiųjų artilerijos pabūklų žuvo 69 civiliai, 322 civiliai buvo sužeisti, sugriauta per 3000 civilių pastatų.

Man regis, pergyvendama dėl Kalnų Karabache gyvenusių armėnų gyvybių Lietuva privalėjo susirūpinti ir dėl Bardoje, Tertere bei Giandžoje gyvenančių azerbaidžaniečių likimo.

Bet iš lietuviškųjų „ekspertų“ nė vienas aiškiai nė neužsiminė, esą Bardos, Tertero ir Giandžos apšaudymai – tai karo nusikaltimai, krentantys ant šiandieninio premjero Nikolos Pašiniano galvos.

Lietuviškieji „ekspertai“ nepastebi ir buvusio Rusijos prezidento patarėjo Andrėjaus Ilarionovo, nūnai – Katono instituto Amerikoje vyriausiojo mokslinio bendradarbio komentarų (echo.msk.ru ir gordonua.com), kad taikiomis derybomis teritorijos neusigrąžinamos, o Vladimiras Putinas šį sykį Pietų Kaukaze patyrė skaudų pralaimėjimą, nes Azerbaidžanas su Turkija mažai bepaisė Kremliaus nuomonės.

Ekonomistas A.Ilarionovas maždaug taip mano: Azerbaidžanas ir Turkija elgėsi kaip įtakingos, galingos regiono valstybės, su kurių nuomone nuo šiol privaląs skaitytis pats V.Putinas.

Taigi nesiliaunu stebėjęsis: lietuviškieji Pietų Kaukazo „žinovai“ nepastebi nė vienos Armėnijos klaidos. Tarsi Armėnija niekad niekur nebūtų nusikaltusi, suklydusi, prašovusi.

Grubiausia Armėnijos klaida

O juk tikrai turinti nuodėmių! 1992 – 1994 karo metu Armėnijos pajėgos, remiamos tuometinių Rusijos ginkluotųjų pajėgų, užėmė ne tik Kalnų Karabachą, iš šio regiono išvydamos visus azerbaidžaniečius (intensyvus azerbaidžaniečių išstūmimas iš šio regiono prasidėjęs dar 1988-aisiais). Armėnija okupavo dar ir septynetą su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų – Džabrailą, Agdamą, Fizuli, Kubadly, Zangilaną, Kialbedžarą ir Lačyną. Juos, sudėjus į krūvą, turėsime kelis kartus didesnę teritoriją (11.000 kvadratinių kilometrų) nei pats Kalnų Karabachas (4.400 kvadratinių kilometrų). Tuose septyniuose rajonuose iki okupacijos gyveno apie 600 tūkst. azerbaidžaniečių.

**Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.**

Kad išvardyti septyni rajonai priklauso Azerbaidžanui, kad juos vis tiek teks grąžinti Azerbaidžanui, – 1994-aisiais metais Armėnija neginčijo. net nebandė ginčyti. Bet, bėgant metams, oficialusis Jerevanas ėmė gudrauti: grąžinsime, bet mainais į azerbaidžanietiškas nuolaidas. Prigalvodavo pačių įvairiausių pretekstų, kodėl negalį grąžinti – neva reikia turėti saugumo buferį, neva tai puikus kozyris būsimosiose derybose. Prabėgo dar keliolika metų, ir oficialusis Jerevanas pamiršo, kad šie septyni rajonai nėra armėniški. Paskutiniuoju metu oficialusis Jerevanas vis dažniau šaukdavo, kad jų niekad neatiduos Azerbaidžanui, nes tai – armėniška teritorija.

Siekdama savo rankose išlaikyti tuos septynetą rajonų Armėnija melavo net neraudonuodama. Išsisukinėjo, gudravo, ir … susikompromitavo tiek Vakarų, tiek azerbaidžaniečių akyse. Grąžinusi tai, kas jai neabejotinai nepriklauso, Armėnija būtų sulaukusi Vakarų simpatijų ir suminkštintų Baku vadovybės širdis. Bet Armėnija klaidingai įsikalė sau į galvą, esą Vakarai vis tiek rems „demokratijos trokštančią krikščioniškąją šalį“, kad ir kaip bjauriai ji besielgtų. Tačiau Vakarai, net ir linkdami Jerevano pusėn, negali laužyti nusistovėjusių taisyklių, brėžiančių, kas yra šalių teritorinis vientisumas. Šios taisyklės Vakarai negalį peržengti nei dėl Armėnijos, nei dėl kurios nors kitos valstybės.

Tad Armėnija, kad ir kaip bežiūrėsi, vadintina okupante ne vien dėl to, kad Azerbaidžanui negrąžina Kalnų Karabacho. Ji okupante laikytina pirmiausia dėl tų septynių rajonų.

Kokias Armėnijos klaidas mato Eduardas Nagdalianas?

Tai – ne tik mano nuomonė. Panašiai mano ir Eduardas Nagdalianas, „Delovyje novosti“ redaktorius. Šią E.Nagdaliano nuomonę paskelbė armėniškas arminfo leidinys. Taigi tendencigumu ir propaganda neapkaltinsi. Ir autorius armėnas, ir leidinys – armėniškas.

**Eduardas Nagdalianas, armėnų ekspertas**

Šis ekspertas pabrėžia, jog visos pastarųjų trijų dešimtmečių Armėnijos valdžios padariusios didžiulę kvailystę, tų 7 rajonų negrąžindamos Azerbaidžanui. Jei būtų atidavę be išankstinių sąlygų, kaip šiandien gražiai Armėnija atrodytų pasaulio akyse! Deja, Armėnija neišnaudojo šio momento, o Vakarai savo kailiu įsitikino, jog oficialusis Jerevanas linkęs meluoti, gudrauti, klastoti.

E.Nagdalianas pažeria ir daugiau priekaištų. Pavyzdžiui, visus tris dešimtmečius Armėnija svajojusi, kokia ji regione esanti neva įtakinga suprevalstybė, nors iš tiesų tebuvo „ekonomiškai degraduojantis liliputas“.

Tas pats E.Nagdalianas pabrėžia, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nė viena Armėnijos valdžia nesiekė realių derybų su Azerbaidžanu. Tik imitavo, kad derasi.

Jo manymu, pats palankiausias metas deryboms buvęs 1994-aisiais, kai pralaimėjęs karą Baku linko daryti nuolaidų. Bet Armėnija to neišnaudojo. Jai vis buvo maža. Dabar viskas pasikeitė. Azerbaidžanas ne tik sustiprėjęs, bet ir supykęs. Kiek gi galima jį vedžioti už nosies?

E.Nagdalianas apgailestauja, kad armėnų tauta šiandien totaliai apnuodyta klaidingų mitų, esą „priešui neatiduosime nė gabaliuko savo žemių“. Eksperto įsitikinimu, Nikolas Pašinianas teturi vieną išeitį – diktatoriškomis priemonėmis sutramdyti apkvailintą armėnų tautą, tebetvirtinančią, esą tie septyni rajonai, kaip ir Kalnų Karabachas, privalo priklausyti tik jai ir niekam daugiau.

Ką mano pirmojo Armėnijos prezidento patarėjas?

Panašiai BBC tarnybai rusų kalba komentavo ir Žirairas Liparitianas, pirmojo Armėnijos prezidento Levono Ter – Petrosiano patarėjas, kadaise dalyvavęs derybose su Azerbaidžanu.

**Žirairas Liparitianas, pirmojo Armėnijos prezidento patarėjas**

Jis mano, jog oficialusis Jerevanas visąlaik klaidingai ramino save: jei derybų metu mums nepavyks apiplėšti Azerbaidžano, tai apiplėšime jį karinėmis priemonėmis. Jerevanas nebijojo karo. Jis labiau norėjęs ne derybų, bet būtent karo. Armėnai kažkodėl buvo įsitikinę, jog, prasidėjus militaristiniams susidūrimams, jie laimėsią. Blogiausiu atveju – apgins Rusija. Politiko Ž.Liparitiano manymu, N. Pašinianas taip pat nebijojo karo. Manė azerbaidžaniečius užmėtysiąs kepurėmis.

Ž. Liparitianas pabrėžia: armėnai visąlaik ignoravo faktą, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą azerbaidžanietišku, juolab – tuos septynetą rajonų. Ž. Liparitianas įsitikinęs, kad armėnams reikia liautis save apgaudinėjus iliuzijomis ir fantazijomis. Armėnams reikia kaltinti tik save, kad negrąžino Azerbaidžanui tų septynių rajonų. Net N. Pašinianas iki šiol naiviai tikėjo, kad, Armėnijoje įgyvendinant demokratines reformas, Vakarai nepastebėsią karinių Jerevano avantiūrų.

Ž. Liparitianas pastebi, kad visos šiandieninės Armėnijos partijos, išskyrus tik vieną, – ultranacionalistinės, spjaunančios į tarptautinę nuomonę, į tarptautines taisykles. Tie superpatriotai iki paskutinės sekundės naiviai tikėjo, esą armėnams leistina ignoruoti tarptautinę teisę, esą armėnams leistina skriausti kaimynus.

Dabar N. Pašinianas karštligiškai siekia, kad Vakarai pripažintų Kalnų Karabachą esant nepriklausoma valstybe. Bet, Ž. Liparitiano įsitikinimu, armėnams privalu sugrįžti iš svajonių pasaulio. Vakarai niekad nepripažins antrosios Armėnijos valstybės, nes Kalnų Karabachas išties nėra armėniška žemė. Juolab – tie septynetas rajonų…

Štai taip!

Slaptai.lt redakcijos prierašas

Blaivių komentarų armėniškoje žiniasklaidoje – vis daugiau. Juos privalu įsidėmėti, jei norime suvokti, kas ir kodėl 2020-ųjų rudenį nutiko Pietų Kaukaze. Nes skaitant lietuviškuosius „išminčius“ – nieko nesuprasi, tik susipainiosi…

Slaptai.lt atidžiai seka, ką lietuviškoji žiniasklaida rašanti apie karinį Armėnijos – Azerbaidžano susidūrimą, įsiplieskusį šių metų rugsėjo 27 dieną ir trukusį 44 paras. Nei istorikai Šarūnas Liekis ir Zigmas Vitkus, nei žurnalistai Rimvydas Valatka, Edmundas Jakilaitis, nei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė, nei Kovo 11-osios Akto signataras Mečys Laurinkus, nei Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Kęstutis Masiulis savo komentaruose, laidose, videointerviu bent kiek aiškiau neprasitarė apie azerbaidžanietišką Kalnų Karabacho kilmę.

Bet tai dar būtų pusė bėdos. Jie nė neužsiminė, jog Armėnija visus tris dešimtmečius nuo pat 1994-ųjų iki šių metų rugsėjo laikė okupavusi septynetą Azerbaidžanui be jokių ginčų ir abejonių priklausančius rajonus – Džabrailą, Agdamą, Fizuli, Kubadly, Zangilaną, Kialbedžarą ir Lačyną.

2020.12.02; 08:00

Politinės intrigos Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis?

Perskaičiau prof. Šarūno Liekio publikacijas dėl padėties Kalnų Karabache. Jos kelia nuostabą. Jos ne tik tendencingos, nes nutyli daug Armėnijai nepalankių faktų. Jos dar ir pavojingos, mat ragina Lietuvą elgtis neteisingai – pripažinti azerbaidžanietišką regioną esant armėnišku. Omenyje turiu LRT.lt portale paskelbtus du profesoriaus straipsnius „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“.

Kai sūnus nutyli tėvo veikalą…

**Profesorius Šarūnas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Mano supratimu, visuomeninio leidinio statusą turintis LRT portalas, skirtingai nei privatūs leidiniai, privalo išklausyti ne tik Armėnijai, bet ir Azerbaidžanui, Turkijai svarbius argumentus.

Prof. Š.Liekiui tai padaryti daugiau nei paprasta. Tegul ima ir atsiverčia Mokslotyros instituto 2016-aisiais metais išleistą prof. dr. Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Joje rasite atsakymus į visus aštriausius klausimus: kodėl Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija, kaip Rusijos imperija per pastaruosius kelis šimtus metų dirbtinai kėlė tūkstančius armėnų į azerbaidžanietiškas žemes, įskaitant Kalnų Karabachą, kokių nusikaltimų yra padariusios sukarintos teroristinės Dašnakcutiun, Gnčak, ASALA, Krunk organizacijos, kaip jos talkinusios Maskvai puolant Osmanų imperiją, kaip jos 1918-aisiais teriojo nepriklausomybę paskelbusią Azerbaidžano respubliką, kiek tūkstančių azerbaidžaniečių sovietmečiu buvo išvyta vien iš Jerevano, kas tikrasis kaltininkas dėl skerdynių Sumgaito, Hodžaly miestuose…

Istoriko Algimanto Liekio veikalu remiuosi ne todėl, kad jis – daugiau nei 43 monografinio pobūdžio knygų bei daugiau nei 1500 tūkstančio mokslinių straipsnių autorius. Jo veikalą apie sudėtingus armėnų, azerbaidžaniečių, turkų santykius šiandien prisimenu pirmiausia todėl, kad jis – Š.Liekio tėvas.

**Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: dr. Algimantas Liekis.**

**Tautų kraustymai Kaukaze. Prof. Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.**

Turime unikalią situaciją. Algimantas Liekis konfliktą dėl Kalnų Karabacho matė visai kitaip nei šiandien LRT.lt puslapiuose tvirtina jo sūnus Šarūnas Liekis. Be jokios abejonės, tėvų ir vaikų nuomonės neprivalo būti identiškos.

Bet, mano supratimu, dėstydamas savąsias tiesas, pabrėžiu, ne privačiame, o visuomeninį statusą turinčiame leidinyje, prof. Š.Liekis privalėjo bent žodeliu užsiminti, kad jo tėvas, beje, taip pat – profesorius, rėmė Azerbaidžaną ir yra smulkiai savo nuomonę išguldęs minėtoje knygoje. Šitaip pasielgti Š.Liekis galėjo vien iš pagarbos 2019-aisiais metais mirusiam Tėvui A.Liekiui. Taip pasielgti VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekaną, Politologijos katedros profesorių įpareigoja elementarus padorumas – bent paminėk, jog egzistuoja kardinaliai priešinga tau labai artimo žmogaus nuomonė.

Jei atvirai, Š.Liekio tekstuose apie konfliktą Pietų Kaukaze neradau nė vienos bent kiek objektyvesnės minties. Neverta nė aušinti burnos ginčijantis. Užsiminsiu tik dėl kelių, labiausiai akis badančių.

Kas atsakys už azerbaidžaniečių civilių aukas?

Štai prof. Š.Liekis savo tekstuose tvirtina, jog šalys, kurioms svarbus moralumas, privalo ginti civilių teisę į gyvenimą. Pirmyn – ginkime! Bet gerbkime visų civilių teisę į gyvenimą. Teisę į gyveimą turį ne tik armėnų civiliai. Kodėl pagarbos reikalaujantis Š.Liekis neužsimena apie civilių azerbaidžaniečių žūtis nieko bendro su Kalnų Karabacho konfliktu neturinčiuose Tertero, Bardos, Giandžos miestuose ir jų apylinkėse? Priminsiu: vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė su Kalnų Karabachu nesusijusius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).

Armėnijos pajėgos taip pat šaudė į Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo atakuoti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių miestai ir kaimai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.

Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prieš Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.

Atkreipkime dėmesį – po šių barbariškų išpuolių Azerbaidžanas elgėsi džentelmeniškai. Nekeršijo. Jerevano ir kitų didžiųjų Armėnijos miestų nebombardavo. Azerbaidžaniečiai kovėsi tik dėl teritorijų, kurios jiems priklauso pagal tarpautinę teisę – kovėsi išimtinai dėl Kalnų Karabacho miestų ir gyvenviečių.

Kai nebežinome, kas yra demokratija

Ir vis tiek N.Pašinianas vadinamas provakarietišku demokratu! Man regis, po Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimų į šio vyro veiklą derėtų pažvelgti karo nusikaltimus tiriančio tarptautinio Hagos tribunolo akimis. Kiekvieną kartą, kai N.Pašinianas vadinamas demokratišku vyru, šių eilučių autorius gūžčioja iš nuostabos pečiais. N.Pašinianas, kaip ir jo pirmtakai, man pirmiausia asocijuojasi su barbarais, kurie nepakluso Jungtinių Tautų reikalavimams išvesti armėniškus karinius dalinius iš Kalnų Karabacho. O gal prof. Š.Liekis nieko nežinąs apie JT rezoliucijas, įpareigojančias armėnų karius palikti ir Šušą, ir Hankendį, ir visus kitus šio regiono miestus bei gyvenvietes? Kaip drįstama rašyti apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus nė vieno sakinio neskiriant JT rezoliucijoms, bylojančioms, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, jog oficiali Lietuvos užsienio politika – gerbianti Azerbaidžano teritorinį vientisumą su Kalnų Karabachu?

Nejaugi tikrai svetimas teritorijas užgrobusią valstybę galima laikyti demokratiška, o jos vadovus – demokratais? Antra: šokiruoja Š.Liekio išvada, jog „dažnos analogijos ir palyginimai su Donbaso ar Krymo okupacija nėra tinkami vien dėl politinės sistemos skirtumų. Armėnija yra demokratinė respublika, o Azerbaidžanas velkasi visų reitingų pabaigoje“.

Ar Š.Liekis supranta, ką pasakęs? Teisę išsaugoti savas teritorijas turinčios ne visos šalys? Kur mus nuvestų tokia logika? Norime dar didesnio pasaulinio chaoso? Kas nutiktų, jei vieną dieną, neduok Dieve, Lietuvą pradėtų geležiniu kumščiu valdyti pats žiauriausias pasaulyje diktatorius? Tokiu atveju lietuviai jau prarastų teisę į Vilniaus ir Klaipėdos kraštus? Jei, sakykim, Lenkija bus Briuselio apkaltinta antidemokratiškumu, Punsko ir Seinų lietuviai įgaus teisių skelbti nepriklausomybę – bėgti nuo neva antidemokratiškos Varšuvos ir dreifuoti demokratiško Vilniaus pusėn? O jei po keliolikos metų Lenkija vėl taps demokratiška, jai bus leistina susigrąžinti Punską ir Seinus? Bet gal tuomet etniniai Punsko ir Seinų lietuviai jau nebenorės grįžti po Lenkijos sparneliu? Žodžiu, tai, kokias žaidimo taisykles siūlo Š.Liekis, – sunku suvokti vadovaujantis sveiku protu…

Prancūziškas tendencingumas

Š.Liekis apgailestauja, kad Prancūzijos ir JAV pastangos įtakoti įvykius Pietų Kaukaze buvo vangios ir neveiksmingos. Pirma, nemanau, kad jos buvo jau tokios vangios. Ypač aršiai ardėsi Prancūzijos prezidentas Emmanunelis Macronas. Bet oficialusis Paryžius, jei norime būti nešališki, neturėtų kištis į šį konfliktą, nes nėra objektyvus. Vertinti Prancūzijos užsienio politiką ir nė žodeliu neužsiminti apie ten gyvenančią įtakingą armėnų bendruomenę, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos.

Lietuviškas tendencingumas

Tvirtinti, jog Lietuva, stebėdama įvykius Pietų Kaukaze, elgėsi per daug pasyviai, – vėl tik pusė tiesos. Prisiminkime tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vos prieš metus surengtą vojažą į Armėniją (pirmiau – į Armėniją, tik po to – į Azerbaidžaną). Prisiminkime, kaip Prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė visai neseniai buvo priėmusi Vilniuje viešėjusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, sumaniusią mums parodyti kažin kokį taikos planą. Taikos planas – sveikintina iniciatyva. Bet jei esame nešališki, objektyvūs, turėjome klausti Baku ir Ankaros, o kokius taikos planus yra parengusios Azerbaidžano ir Turkijos prezidentų žmonos? Lietuvos prezidentūroje drauge su Armėnijos premjero žmona prie vieno stalo privalėjo sėdėti Turkijos ir Azerbaidžano lyderių antrosios pusės. Tik taip, ir niekaip kitaip. Bet mes išklausėme tik vieną – armėniškąjį – taikos planą. Tiksliau tariant, pasielgėme tendencingai.

**Lietuvos Mokslų Akademija, neįsileidusi Turkijos ambasadoriaus lydimų turkų istorikų. Slaptai.lt nuotr.**

Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė įsileido Armėnijos ambasadorių Tigraną Mikrčianą, atvykusį su Jerevanui palankiais istorikais, o Turkijos istorikus, kuriuos lydėjo Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas, – pravijo šalin. Ar toks Lietuvos elgesys – demokratiškas, civilizuotas? Kodėl vengiame išgirsti turkiškus argumentus, jei Armėnija tikrai visur ir visada akivaizdžiai teisi? Bijome, kad oficialiojo Jerevano propaganda subliukš kaip pradurtas oro balionas?

Filipo Ekozjanco pozicija

**Filipas Ekozjancas ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”**

Š.Liekis savo publikacijose kaip neginčijamą tiesą liudija, esą armėnai šiandien pagrįstai bijo vadinamojo antrojo genocido. O ar būta genocido 1915-aisiais? Tegul Š.Liekis tvirtina, kad buvo (nors turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų jis nestudijavo). Bet tada tegul bent užsimena, kad dėl 1915-ųjų tragedijos esama ir kitokių nuomonių net tarp pačių armėnų. Kaip galima tvirtinti 1915-uosius buvus genocidu ir nė neprasitarti apie armėnų kilmės istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjancą (neseniai išleistos knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorių), kuris, duodamas interviu mano portalui, pabrėžė:

„Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“

Ar vien turkai kalti?

Š.Liekio komentaruose daug kliūna šiandieninei Turkijai. Ankara kaltinama bandanti atkurti Osmanų imperiją. Gal ir taip. Bet kodėl nepripažįstama, kad turkai kelis dešimtmečius beldėsi į Europos Sąjungos duris? Kas beliko į ES šeimą nepriimtiems turkams? Rautis plaukus iš nevilties, nusižeminus dar intensyviau klibinti Briuselio ir Strasbūro kabinetų rankenas? ES atstūmė Turkiją, Turkija puolė ieškoti kitų kelių, kitų išeičių, kitų sąjungininkų.

Nematau nieko nusikalstamo, nieko atgamtiško.

Slaptai.lt redakcijos prierašas.

Šį straipsnį esu nusiuntęs LRT.lt redakcijai. Pažiūrėsime, ar publikuos.

2020.11.16; 08:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Karo nusikaltimai ar nusikaltimai žmoniškumui?

**Armėnijos ataka prie civilius Azerbaidžane**

Esu ne sykį kritikavęs Lietuvos sąjungininkę NATO struktūrose Didžiąją Britaniją, kam ši 1982-aisiais kariavusi su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Mano supratimu, šias salas skiria tiek daug tūkstančių jūrmylių, kad Londono politikai, įrodinėjantys, esą tas visai kitame pasaulio gale esantis salynas yra britų teritorija, – elgiasi ir kvailai, ir juokingai.

Tačiau jei žvelgtume į prieš beveik pusę amžiaus kilusį Argentinos – Didžiosios Britanijos konfliktą dėl teritorijų, privalėsime sutikti, jog abi pusės, siekdamos savo tikslų, elgėsi garbingai. Gal ir šokiruojančiai skamba posakis „elgėsi garbingai“, juk karas yra karas, ir vis tik noriu paaiškinti, ką turiu omenyje. Nė viena pusė nenaudojo draudžiamų metodų. Prieš argentiniečius ginklą pakėlę britai nebombardavo Argentinos miestų, neapšaudė Argentinos civilių objektų, nesiekė sunaikinti Argentinos naftos ir dujų rezervuarų, hidroelektrinių. O argentiniečiai taip pat elgėsi vyriškai – pralaimėję karą dėl Malvinų salų jie nepuolė rengti teroro aktų Londone, nerengė išpuolių prieš britų diplomatus Europos Sąjungos šalyse, nepuldinėjo britų ambasadų Vakaruose. Vaizdžiai tariant, džiaukimės bent dėl šitokio santūrumo.

Deja, tokių garbingo elgesio pavyzdžių šiandieniniame pasaulyje – ne tiek daug. Dažniau elgiamasi pažeidžiant tarptautines nuostatas. Viena iš akivaizdžiai negarbingai besielgiančių šalių šiandien yra Armėnija. Tiek Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, tiek Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas puikiai žino, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Apie tai byloja kad ir 2008 metų kovo 14 dieną Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 86-oje plenarinėje sesijoje priimta rezoliucija Nr. 62/243 dėl „Padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“. Šiuo dokumentu dar kartą patvirtinta Europos Sąjungos nuostata, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, jog Armėnija privalanti kuo greičiau iš Kalnų Karabacho išvesti visas savo okupacines pajėgas, jog nė viena „pasaulio valstybė neturi pripažinti situacijos, susidariusios dėl Azerbaidžano teritorinių praradimų, teisėta, arba teikti pagalbą palaikant tokią padėtį“.

**Armėnijos ataka. Žuvę ir sužeisti azerbaidžaniečių vaikai**

**Armėnijos ataka. Tarp žuvusiųjų – moteris**

Tad jei jau oficialusis Jerevanas priešinasi Azerbaidžano teritorinį vientisumą gerbiančios tarptautinės bendruomenės nuostatoms, tai tegul kaunasi garbingai – Kalnų Karabacho teritorijoje. Azerbaidžanas taip ir elgiasi. Jis nepaleido nė vienos kulkos į Armėnijos miestus ir kaimus, ligonines ir dujotiekius. O štai Armėniją vadinti garbingai besielgiančia puse neapsiverčia liežuvis. Slaptai.lt duomenimis, vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė nieko bendro su Kalnų Karabachu neturinčius, akivaizdžiai Azerbaidžanui priklausančius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).

Bet tai – dar ne visos Jerevano nuodėmės. Armėnijos pajėgos mėgino apšaudyti Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo apšaudyti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių civiliai objektai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.

Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prie Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.

**Armėnijos ataka kasetinėmis bombomis**

Kodėl Armėnija bombarduoja civilius Azeraidžano objektus? Ji siekia išprovokuoti oficialųjį Baku atsakyti tuo pačiu – kad šis bombarduotų Armėnijos miestus. Tada oficialusis Jerevanas galėtų šauktis pagalbos, esą Azerbaidžanas užpuolęs Armėniją. O kol Azerbaidžanas kariauja savo teritorijoje, Armėnija nei teoriškai, nei praktiškai negalinti prašyti niekieno pagalbos. Remiantis tarptautine teise, Azerbaidžanas nieko blogo nedaro – susigrąžina savo žemes.

**Armėnijos ataka prieš Terterio rajono gyventojus**

Kad susigrąžinimas yra skausmingas, naudojant karines priemones, – Azerbaidžanas mažiausiai kaltas. Tarptautinė bendruomenė turėjo užtektinai laiko priverst Armėniją išsinešdinti iš svetimų teritorijų. Azerbaidžanas kantriai laikė net trisdešimt metų.

Beje, Armėnija nesiliauja vėl šaudžiusi į Azerbaidžano miestus. Tad civilių azerbaidžaniečių aukų – ilgainiui bus dar daugiau.

Mano supratimu, dėl Tertere, Bardoje, Giandžoje žuvusių civilių azerbaidžaniečių kalta pirmiausia Armėnijos valdžia – Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas ir premjeras Nikolas Pašinianas. Be jų žinios vargu ar kas būtų drįsęs šaudyti į Azerbaidžano miestus. Net jei ir be jų palaiminimo tai nutikę, jie vis tiek už viską atsako. Jie – šiandieninės Armėnijos galvos, vadovaujančios karinėms struktūroms. Tad duomenis apie Tertere, Bardoje, Giandžoje žuvusius vaikus, moteris, senelius derėtų perduoti tarptautiniams teismams, tiriantiems karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Omenyje pirmiausia turiu tarptautinį Hagos tribunolą, kuriame jau buvo nagrinėtos žudynių aplinkybės buvusioje Jugoslavijoje. Jei Hagos teismas tyrė, sakykim, Slobodano Miloševičiaus ar Radovano Karadičiaus bylas, šis teismas turėtų atidžiai pažvelgti ir į šiandieninės Armėnijos valdžios veiksmus.

Vienintelis galvosūkis tik toks – Bardos, Giandžos, Tertero apšaudymai priskirtini karo nusikaltimams ar nusikaltimams žmoniškumui?

2020.11.09; 10:00

Skaitomiausios Žvalgyba

Armėnijos pajėgos bombardavo Bardos miestą Azerbaidžane

Nuo 2020 m. rugsėjo 27 d. Armėnijos ginkluotosios pajėgos apgalvotai, kryptingai, sistemingai taikosi į Azerbaidžano civilius gyventojus, privačius namus ir civilinę infrastruktūrą.

Tokiu būdu Armėnija šiurkščiai pažeidžia savo įsipareigojimus pagal tarptautinę humanitarinę teisę, įskaitant 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus, taip pat nepaiso spalio 10, 18 ir 25 dienomis paskelbtų humanitarinių paliaubų.

Spalio 28 dieną Armėnija vėl didino įtampą atakuodama įvairiomis kryptimis, taip pat ir tarptautinę sieną su Azerbaidžanu. Azerbaidžano pasienio regionai – Tovuzas, Gadabaj, Daškasanas ir Gubadlis buvo apšaudyti priešo iš Armėnijos Berdo, Čambarako, Vardeniso ir Goruso regionų teritorijos.

Be to, Armėnijos ginkluotosios pajėgos nuolat taikėsi į Agdžabedį, Bardą, Goranbojų ir Terterį su sunkiąja artilerija, įskaitant „Smerch“ ir BM-21 „Grad“ daugkartines paleidimo raketų sistemas, kurios sukėlė milžiniškas žmonių kančias ir žalą civilinei infrastruktūrai.

Azerbaidžano nacionalinė kovos su minomis agentūra (ANAMA) pranešė, kad Bardos regionas buvo užpultas 300 mm raketomis „Smerch“ 9M525, kuriose buvo bombų 9N235, o tai yra kasetinis šaudmuo, uždraustas pagal tarptautinę teisę.

Spalio 28 d. iš viso žuvo 90 civilių, įskaitant vaikus, moteris ir pagyvenusius žmones, daugiau nei 380 civilių buvo paguldyti į ligoninę dėl sunkių sužalojimų. Šiuo metu vertinama žala privačiai ir viešajai nuosavybei (spalio 27 d. pranešta apie 2300 privačių namų, 92 daugiabučių namų ir daugiau nei 400 civilinės infrastruktūros nuostolių).

Plačios ir sistemingos raketų atakos Bardos mieste

Spalio 28 d. Armėnija, vykdydama savo politiką, Azerbaidžane surengė dar vieną žiaurų nusikaltimą prieš civilius. Maždaug 13 valandą vietiniu laiku Armėnija paleido 300 mm „Smerch“ raketas su uždraustais kasetiniais šaudmenimis į tankiai apgyvendintas Bardos miesto vietas (esančias maždaug 100 km nuo Armėnijos sienos ir 30 km nuo konflikto zonos), įskaitant verslo centrą ir apylinkes. Šiuo metu Generalinė prokuratūra patvirtino 21 žuvusį ir daugiau kaip 70 sužeistų civilių. Civilinės infrastruktūros objektai ir transporto priemonės buvo gerokai apgadinti.

**Barda apšaudyta štai tokiomis bombomis**

Ataka prieš Bardos gyvenamuosius rajonus yra antras apgalvotas išpuolis per 20 valandų su uždraustais šaudmenimis. Anksčiau, spalio 27 d., dėl Armėnijos užpuolimo naudojant tos pačios rūšies kasetinius šaudmenis, žuvo keturi civiliai ir dar trylika civilių buvo sužeista. Pranešama, kad iš viso per 20 valandų Bardos regione civilių aukų yra 108 su 25 žuvusiais ir 83 sužeistais (šiuo metu aukų sąrašas tikslinamas).

Išpuolis prieš Bardos miestą šiuo metu yra vienintelis, labiausiai kruvinas.

Remiantis ANAMA pranešimu, šešios vietos (Husejno Džavido g., Baku g., Natavano g., Koroglu g., Bahaduro Hadžijevo g. ir Hejdaro Aliyevo – Uzeiro Hadžibejovo perėja) Bardos mieste nukentėjo nuo 300 mm „Smerch“ 9M525 raketos su 9N235 bombomis.

**Bardoje gesinamas padegtas automobilis**

Tai – dar vienas Armėnijos vyriausybės teroro aktas prieš taikius Azerbaidžano gyventojus, atitinkantis žinomą teroristinių veiksmų modelį, kurį anksčiau Armėnija sąmoningai, plačiai ir sistemingai įvykdė Gandžoje, Terteryje ir kituose miestuose.

Armėnijos vyriausybės pareigūnai viešai paskelbė teroro politiką kaip strategiją smogti taikioms gyvenvietėms, kad sukeltų paniką.

Raketos išpuoliai prieš civilius Bardos gyventojus, taip pat balistinių raketų išpuoliai prieš Gandžą ir kitus miestus yra karinis nusikaltimas ir nusikaltimas prieš žmoniją, įvykdytas sąmoningai, kryptingai ir ne vieną kartą.

Čia pateikiamos nuotraukos iš įvykio vietų Bardoje.

Parengta pagal užsienio spaudos pranešimus

2020.10.30; 07:26

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Ko verta tiesos neieškanti žurnalistika?

Šiandien norėčiau paklausti – ko verta žurnalistika, jei ji neieško tiesos? Ko verti fotoreportažai, jei jų autoriui neįdomus teisingumas? Tokia žurnalistinė veikla ne tik bevertė. Ji pavojinga. Galinti nuvesti šunkeliais: sukiršinti valstybes, išprovokuoti naujus karinius susidūrimus, įskaudinti auką, paskatinti agresorių naujiems išpuoliams…

Ar teisėta tokia kelionė?

Nesiginčiju: kartais sunku rasti tikrąją tiesą. Kartais tiesa labai bjauri. Bet sąmoningai jos neieškoti ir dar tuo didžiuotis, – kebloka suprasti tokį žmogų.

Šį savo nusistebėjimą siunčiu fotožurnalistui Vidmantui Balkūnui, portale delfi.lt skelbiančiam „Laiškus iš Kalnų Karabacho“. Savo socialinių tinklų paskyroje šis daug po pasaulį keliavęs ir vertingų nuotraukų publikavęs žurnalistas rašo: „Gal dėl to aš niekad nesistengiu aiškintis, kuri pusė teisi, o kuri – ne. Ir nebus teisingo atsakymo dažniausiai. Man svarbu parodyti, kaip gyvena žmonės, patekę į tą sūkurį (…) Geopolitiniai dalykai tikrai nėra mano sritis (…). Ir tuo pačiu man sunku suprasti žmones, kurie būdami tūkstančius kilometrų nuo karo, pasakoja savo tiesas ir aiškina, kuri pusė klysta, o kuri yra teisi…“

Štai taip jis filosofuoja socialiniuose tinkluose. Jo teisė, jo valia. Juolab iš V.Balkūno neatimsi – drąsus vyras. Kalnų Karabache nūnai pavojinga.

**Vidmanto Balkūno komentaras socialiniuose tinkluose**

Bet vardan ko toji drąsa? Kelionė į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, turint armėniškąją vizą, – neteisėta. Neteisėta ir Lietuvos, ir Europos Sąjungos, ir NATO, ir Jungtinių Tautų akimis žvelgiant. Tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laikanti Azerbaidžano teritorija. Net Armėnija oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho savu. Todėl kiekvienas išsilavinęs žurnalistas turėtų suprasti, jog, jei norima išvysti Kalnų Karabachą, – būtina Azerbaidžano viza. Jei skrendi į Armėniją, azerbaidžanietiškas leidimas, žinoma, nereikalingas. Tačiau jei skubi į Kalnų Karabachą – azerbaidžanietiškas antspaudas privalomas, nepaisant oficialiųjų Jerevano išvedžiojimų, esą Kalnų Karabachas – etninių armėnų teritorija.

O Azerbaidžanas, įtariu, vargu ar bus palaiminęs V.Balkūno kelionę į Juodąjį Sodą (tiesioginis Kalnų Karabacho vertimas į lietuvių kalbą). Mat jei oficialusis Baku būtų pritaręs vizitui, V.Balkūno tikriausiai neįsileistų šiuo metu Kalnų Karabachą kontroliuojanti Armėnija. Vaizdžiai tariant, palaikytų Azerbaidžano agentu…

Šios aplinkybės – svarbios. Mano supratimu, jei nesilaikysime taisyklių, kuriomis įtvirtinta pagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui (su Kalnų Karabachu), galime patekti į didelį chaosą, mat atsiras valstybių, kurios nusispjaus į Lietuvos teisę turėti, sakykim, Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Ar Lietuva nūnai turinti moralinę teisę smerkti Vakarų ir Rusijos dainininkus, žurnalistus, politikus, neteisėtai, be Kijevo, Kišiniovo ir Tbilisio palaiminimų, atvykstančius į okupuotą Krymą, Padniestrę ar Pietų Abchaziją? Juk mes, pasirodo, turime savų „keliauninkų“, kuriems nė motais pagarba tarptautinėms taisyklėms, įteisinusioms sienas tarp valstybių.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltė

Kad Lietuva turinti keistų „turistų“, įžvelgiu milžinišką Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltę. Ji iki šiol oficialiai, garsiai, aiškiai neįvardinusi, jog kelionės į Kalnų Karabachą, įsigijus armėniškąją vizą, – nerekomenduotinos. Draust Lietuvos piliečiams keliauti į Kalnų Karabachą iš Jerevano, o ne iš Baku, – negalima. Tačiau perspėti – privalu. Perspėjimas buvo ypač reikalingas nuaidėjus pirmiesiems šūviams. Juk buvo galima nuspėti – Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas karštligiškai ieškos smalsuolių, sutiksiančių pasižiūrėti, kaip gi kenčia Kalnų Karabacho armėnai.

**Armėnų artilerijos sugriautas azerbaidžaniečių kaimas Tertero regione. Slaptai.lt nuotr.**

Kuo nepageidautinos lietuvių kelionės į Kalnų Karabachą turint Jerevano palaiminimą, pastaraisiais metais perspėti galėjo ir mūsų Seimo Užsienio reikalų komitetas, ir parlamentinių draugystės grupių su Armėnija bei Azerbaidžanu vadovai, ir, galų gale, Lietuvos žurnalistų organizacijos. Jokių draudimų, jokių grasinimų. Tik perspėjimas – nerekomenduojame. Beje, mano sąžinė švari – nesiveržti į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės lietuvius savais straipsniais portale slaptai.lt raginau dar 2014-aisiais metais.

**Gasan Gaja kaimas Tertero rajone. Prie duobės, kurią išrausė Armėnijos artilerijos sviedinys. Slaptai.lt nuotr.**

Jei klausiate, kas man suteikė teisę priekaištauti į karštuosius taškus vykstantiems drąsiems žurnalistams, atsakysiu – turiu tokią teisę. Žurnalistu plušu daugiau nei 35-erius metus ir savo akimis regėjau keletą žiaurių konfliktų. Rusų – čečėnų, osetinų – ingušų, gruzinų – abchazų susidūrimai, – visai tai mačiau, apie tai rašiau. Bet, skirtingai nei V.Balkūnui, man pirmiausia rūpėjo, kas teisus, o ne kas garsiau, įtikinamiau verkia.

Taip pat negaliu nutylėti, jog labai puikiai susipažinęs su armėnų – azerbaidžaniečių konfliktu. Šia tema domiuosi daugiau nei dešimt metų. Pasigirti, jog Azerbaidžaną išvažinėjau skersai išilgai, – būtų per drąsu. Tačiau man teko matyti Hodžavendo, Tertero, Bardos regionus, kuriuose gyvena nuo armėnų apšaudymų nukentėję, savo artimųjų netekę azerbaidžaniečiai. Ypač sukrėtė 2016-ųjų kelionės po Tertero regiono Gasan Gaja, Kapanly, Maraga, Šikaro kaimus, intensyviai apšaudytus armėnų artilerijos. Ten esu regėjęs apgriautų namų, suluošintų vaikų, verkiančių prie kapo moterų. Esu svečiavęsis Giandžoje, kurią visai neseniai apšaudė Armėnijos karinės pajėgos. Galiu galvą duot nukirst – tiek azerbaidžaniečių, tiek armėnų motinų ašaros vienodai tyros, skaidrios. Kad įsitikintumėme, jog armėnų ir azerbaidžaniečių kraujas vienodai raudonas, nebūtina leistis į kelionę.

Kiek azerbaidžaniečių gyveno Jerevane?

Tačiau vis tik skirtumas tarp Giandžos ir Kalnų Karabacho apšaudymų – akivaizdus. Pagal tarptautinę teisę Giandžoje, Tertere, Gasan Gaja miestuose ir kaimuose namus turintys azerbaidžaniečiai gyvena savo valstybėje – Azerbaidžane. O Kalnų Karabache įsikūrę armėnai gyvena ne Armėnijoje. Jie – Azerbaidžanui priklausančioje teritorijoje. Jei jie klusnūs piliečiai, jie privalo paklusti Baku.

Oponentai šių eilučių autoriui puls, žinoma, draskyti akis, girdi, Kalnų Karabache – vien etniniai armėnai, esą ten nėra azerbaidžaniečių. Būtent. Ne vien įspūdingų kadrų, bet ir tiesos ieškantis žurnalistas turėtų paklausti – kur dingę vos prieš kelis dešimtmečius Kalnų Karabache gyvenę azerbaidžaniečiai? Jie savo noru pasitraukė iš ten ar buvo ciniškai išvyti?

**Nuotrauka atminčiai – Tertero regioną saugantys azerbaidžaniečių kariai. Slaptai.lt foto**

Nepatogių klausimų surasčiau ir daugiau. O kur, sakykim, prapuolė prieš šimtą metų Jerevane gyvenusi gausi azerbaidžaniečių bendruomenė? Prieš šimtą metų Jerevane azerbaidžaniečiai sudarė ženklią daugumą – jų buvo apie 75 proc. Kvaila neigti šią statistiką. Nūnai Jerevane – nė vieno azerbaidžaniečio. Nejaugi jie visi paliko miestą gera valia?

Džavachetijos pamoka

Galų gale kodėl Džavachetijos regione (Sakartvelas, senasis pavadinimas – Gruzija) gyvenanti gausi armėnų bendruomenė šiandien įrodinėja (susiraskite armėnišką portalą armenianreport.com), kad ši gruziniška teritorija – ne gruziniška, o armėniška? Todėl jiems, tik pamanyk, reikėtų atsiskirti nuo gruzinų įkuriant nepriklausomą valstybę! Džavachetijoje naudojama labai panaši taktika, kuri buvo išmėginta Kalnų Karabache: išstumiami vietiniai, po to – vis garsiau imamos propaguoti separatizmo idėjos. Sakartvelo valdžia vis pikčiau šantažuojama – nepalaikystite Jerevano, būsite nubausti – prarasite Džavahetiją!

Jei jau lietuvis žurnalistas pateko į Kalnų Karabachą, jam turėtų rūpėti visi klausimai. Pavyzdžiui, kiek armėnams kariauti prieš azerbaidžaniečius padeda iš JAV, Prancūzijos, Rusijos atvykusių armėnų kilmės vyrų? Kad Armėnijai trūksta karių, nes Armėnijoje – tik apie tris milijonus gyventojų, kai Azerbaidžane tris kartus daugiau gyventojų, – akivaizdu. Kad armėnams puldinėti Azerbaidžaną jau anksčiau padėję įvairiausio plauko armėnų kilmės smogikai (pavyzdžiui, į Kalnų Karabachą iš Jemeno kadaise atvykęs tūlas Monte Melkonianas; vėliau žuvo), – vieša paslaptis, prieinama tiems, kurie ieško atsakymų į visus, net ir nepatogius klausimus.

Prancūziška dūmų uždanga

**Drauge su Kapanly kaimo gyventojais, kurių namai buvo sugriauti per Armėnijos artilerijos atakas. Slaptai.lt nuotr.**

O tos pasakėlės, esą Turkija į Azerbaidžaną kariauti prieš armėnus siunčia Ankarai ir Stambului pavaldžius karius iš Sirijos, Libano, kurdų gyvenamų rajonų – nesąmonė. Rašydamas šiuos žodžius remiuosi Lietuvos reziduojančio Turkijos ambasadoriaus Gokhano Turano suteikta informacija. Ir, be kita ko, Turkijos ambasadoriaus žodžiai – įtikinami. Azerbaidžaniečiams tikrai netrūksta karių ginčijantis su Armėnija. Jei Azerbaidžanas ginčytųsi su Kinija, tada būtų galima patikėti – Azerbaidžanas turįs per mažai ginklą valdyti mokančių vyrų. Dabar – ne.

**Šiose nuotraukose užfiksuoti nuo Armėnijos karinių atakų nukentėję civiliai azerbaidžaniečiai. Slaptai.lt foto**

Tie tvirtinimai, neva azerbaidžaniečiams skriausti krikščionis armėnus padeda įvairiausio plauko Turkijos kontroliuojami smogikai, tėra dūmų uždanga, reikalinga Jerevanui pridengiant savas aferas. Dūmų uždanga šiandien reikalinga net armėniškose intrigose susipainiojusiam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui. Prancūzijoje gyvenanti gausi armėnų bendruomenė. Ji – neproporcingai įtakinga. Prancūzijos valdžia jos nebesuvaldo. Jerevanas per Prancūziją (ne tik per šią šalį) verbuoja karius į vadinamąjį Kalnų Karabacho frontą. Jei visi prancūziški toleravimai paaiškėtų, Prancūzijos prezidentas su savo prancūziškomis žvalgybomis ir patarėjais atsidurtų bjaurioje padėtyje. Tad geriausia gynyba – puolimas. Pradėjo kaltinti tuo, dėl ko patys kalti. O tai reiškia, kad oficialusis Paryžius daro milžinišką klaidą. Tiesa – tai toks daiktas, kuris vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių, pamato dienos šviesą.

Šias pastabas teikiu tiems, kuriems neužtenka vien sensacingų nuotraukų. Šias įžvalgas adresuoju tiems, kurie ieško tiesos.

2020.10.19; 06:00

Gordijo mazgas

Gintaras Visockas. Kalnų Karabacho byla ir Klaipėdos išvadavimo operacija

Dabar, kai Lietuvos spaudoje skelbiama daug pranešimų apie įtemtą padėtį Kalnų Karabache, pastebiu keistą tendenciją. Kai kurios europietiškos žiniasklaidos priemonės labai emocingai reaguoja į kiekvieną Azerbaidžano paleistą raketą, nukritusią Stepanakerte ar jo apylinkėse. O štai tuomet, kai Armėnijos paleisti sviediniai sproginėja Giandžos ar Tertero rajonuose, gailesčio civiliams gyventojams – tarsi mažiau.

Iškart privalau pabrėžti, jog karas, kur jis bekiltų, prieš ką bebūtų nukreptas – blogas, smerktinas, netoleruotinas reiškinys. Jei tik galima išvengti karinių susidūrimų, privalu siekti taikos. Tokia mano asmeninė pozicija. Aš – visomis keturiomis pritariu sakantiems, jog kad ir kokia prasta būtų taika, ji vis tik geriau nei karas. Man nuoširdžiai gaila abiejose pusėse kariaujančių kareivių, juolab – civilių, kokia bebūtų jų odos spalva, kokia kalba jie bekalbėtų.

Tačiau negaliu tylėti, kai karts nuo karto prasprūsta užuominos, esą Azerbaidžanas elgiasi neva barbariškai, atakuodamas Kalnų Karabache esančius objektus. Suprask, šiame regione gyvena daug civilių. Suprask, Armėnijos ginkluotosios pajėgos neturi kitos išeities – jei Azerbaidžanas apšaudo armėnų kontroliuojamą Kalnų Karabachą, Jerevanas priverstas keršyti apšaudant azerbaidžanietiškus miestus ir gyvenvietes.

Toks žvilgsnis – paviršutiniškas. Tarp Stepanakerte ir Giandžoje sprogstančių sviedinių Lietuva turėtų įžvelgti svarbų skirtumą. Giandžoje ar Tertere gyvenantys azerbaidžaniečiai puikiai žino, jog jų miestai priklauso Azerbaidžanui, nes šių miestų priklausomybė Azerbaidžanui pripažįstama visos tarptautinės bendruomenės.

O kam priklauso šiuo metu Kalnų Karabache gyvenantys armėnai? Stepanakerte ir jo apylinkėse įsikūrę armėnų civiliai puikiai žino, kad Kalnų Karabachas priskiriamas Azerbaidžanui. Stepanakerte gyvenantys armėnai galį iki užkimimo šaukti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės armėnų žemės“, tačiau jie puikiai žino, jog Vakarai nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. Stepanakerte įsikūrę civiliai negali nežinoti (jei nežino – tai jų bėda; privalu bent minimaliai domėtis užsienio politika), jog Kalnų Karabacho respublikos nepripažįsta net Armėnija. Beje, ši Armėnijai nepalanki tarptautinės bendruomenės nuostata nesikeičia nuo pat konflikto pradžios.

Be to, kai šaukiama, esą „Kalnų Karabachas – etninės armėnų žemės“, būtina mažų mažiausiai pridurti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės azerbaidžaniečių žemės“, jog Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas dar ne taip seniai vadinosi Hankendžiu, jog istorija puikiai menanti egzistavus musulmonišką (azerbaidžanietišką) Kalnų Karabacho chanatą, kuriame daugumą sudarė musulmonai, t.y. azerbaidžaniečiai. Šito nepaneigsi.

**Kalnų Karabache vyksta mūšiai. EPA – ELTA nuotr.**

Žodžiu, žvelgiant atidžiai, oficialusis Baku nedaro nieko blogo, apšaudydamas Kalnų Karabachą. Oficialusis Baku bombarduoja savo teritoriją. O kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos bombarduoja Giandžą ir Terterą, jos atakuoja svetimas žemes. Štai toks skirtumas tarp Stepanakerte sprogstančių azerbaidžanietiškų raketų ir Giandžoje sprogstančių armėniškų sviedinių.

Kita svarbi pastaba – derybos dėl konflikto sureguliavimo negali tęstis amžinai. Jei Azerbaidžanas nusprendė, jog daugiau laukti Vakarų pagalbos iškrapštant iš Kalnų Karabacho okupacines armėnų pajėgas nebegali, – jo valia. Mes privalome gerbti Azerbaidžano nusiteikimus. Vakarai turėjo užtektinai laiko spustelėti Jerevaną, kad šis pradėtų bent minimaliai gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Tačiau Vakarų derybininkai, ėmęsi reguliuoti Baku ir Jerevano tarpusavio santykius, pareigą padėt azerbaidžaniečiams susigrąžinti prarastas teritorijas prisimindavo tik tuomet, kai regione imdavo sproginėti bombos. Vos tik pabūklai nutildavo– Vakarai tuo pat pamiršdavo Azerbaidžano prašymus priverst Armėniją laikytis tarptautinių žaidimo taisyklių. Pamiršdavo iki naujų šūvių.

Mano supratimu, tokia Vakarų pozicija – nepriimtina, smerktina. Nejaugi tik Baku kaltas, kad dabar žūsta civiliai abiejose fronto pusėse? Moralinė atsakomybė dėl jau keletą savaičių trunkančių susirėmimų krenta ir Vakarų derybininkams.

Akivaizdi ir Lietuvos kaltė. Užuot griežtai pareiškę delegacijoms iš Armėnijos, jog privalu gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, mes dažniausiai apsiribodavome pataikūniškais proarmėniškais reveransais. Norite, kad pateikčiau pavyzdžių? Prisiminkime, kaip prieš metus mūsų Seimo pirmininkas skrido į Armėnijos sostinę Jerevaną, po kurio laiko – į Azerbaidžaną?! Jau tada, 2019-aisiais, mūsų portalas klausė – kodėl Seimo pirmininkas nuskubėjo į Armėniją? Juk nukentėjusi pusė – Azerbaidžanas. Dabar vėl prisimenu šį keliauninką. Akivaizdu, kad mūsų Seimo pirmininko vizitas į Jerevaną neatnešė nė menkiausios naudos. Armėnija nebuvo įtikinta išvest savo ginkluotųjų pajėgų iš svetimų žemių. Tikriausiai mūsų parlamento vadovas nė nebandė įtikinti Jerevano, jog armėnų pajėgoms privalu nešdintis iš Kalnų Karabacho. Vargu ar mūsų Seimo pirmininkas bent užsiminė Jerevano valdžiai apie pabėgėliais tapusių azerbaidžaniečių moralines kančias netekus gimtųjų namų Jerevane ar Stepanakerte (oficialiai palikti savo gimtuosius namus buvo priversti palikti per 900 tūkst. azerbaidžaniečių).

Lietuva neturinti teisės smerkti Azerbaidžano dar ir dėl to, kad pati visai neseniai panašiai elgėsi. Sykį, viešint Azerbaidžane, manęs paklausė, kaip jie, azerbaidžaniečiai, trisdešimt metų kantriai laukdami ir niekaip nesulaukdami Vakarų pagalbos susigrąžinant 20 proc. savų teritorijų, turėtų elgtis – laukti dar tris dešimtmečius?

Be abejo, aš buvau atsargus: nežinau, neįsivaizduoju, neturiu nė menkiausios moralinės teisės dalinti patarimus. Tačiau azerbaidžaniečiams tąsyk papasakojau, kaip Lietuva susigrąžino Klaipėdos kontrolę 1923-aisiais.

1923-aisiais metais Klaipėdos kraštą administravo ne Lietuva. Jį administravo su lenkais flirtavę prancūzai. Nėra sunku numanyti, kam pirmenybę būtų teikę lenkams pataikavę ir į lietuvius priešiškai šnairavę prancūzai, jei anuomet mes, lietuviai, būtume pasikliovę vien derybomis, vien užsienio šalių padorumu. Juk teisėti Lietuvos reikalavimai Paryžiui nė kiek nerūpėjo. Tuometinis Paryžius turėjo savų planų – sustiprinti Lenkiją. Net ir Lietuvos sąskaita. Tad derybos dėl uostamiesčio ateities galėjo tęstis iki begalybės arba imperialistei Lenkijai palankiu keliu.

**Klaipėdos krašto išvaduotojai jėga sugrąžino Lietuvai uostamiestį**

Lietuva pasielgė labai išmintingai, suplanavusi Klaipėdos susigrąžinimo operaciją. Karinė operacija buvo parengta 1922-ųjų metų slaptame Šaulių sąjungos vadovų posėdyje. Šios operacijos esmė – Lietuvos kareivius aprengti civilių Klaipėdos krašto sukilėlių uniformomis, juos slapta permesti į Klaipėdos kraštą ir išvyti iš ten visas svetimas pajėgas vaizduojant, kad tai padarė būtent vietiniai klaipėdiečiai. Lietuva nuo pat pradžios slėpė, kad Klaipėdą vaduoja Lietuvos kariuomenė.

Sukilimo vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas (slapyvardis – Budrys). Karinei akcijai laikas parinktas taip pat išmintingai – 1923 metų sausio 11-ąją Belgijos ir Prancūzijos armijos įžengė į Vokietijos Rūro sritį ir tokiu būdu Europos spauda domėjosi vien šiuo įvykiu. Be to, Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche buvo pareiškęs, esą Klaipėda turinti tapti Laisvąja valstybe – neva niekam nepriklausančia. Tad delsti nebuvo galima.

Klaipėdos kraštą užėmė Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė. Ją sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Bendras karių skaičius – 1753.

Operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9-ąją, kai Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą: „vokiškoji krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra nedelsiant paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis“.

**Klaipėdos krašto išvadavimo vadovybė**

Sausio 10-ąją mūsų drąsuoliai su užrašais ant rankų MLS (Mažosios Lietuvos savanoris) peržengė sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė bei Pagėgiai buvo paimti dar tą pačią dieną be pasipriešinimo. Klaipėdos šturmas prasidėjo sausio 15-ąją anksti ryte.

Prancūzai pasidavė greitai. Sausio 15-osios popietę jie jau buvo sudėję ginklus. Sukilimo metu žuvo prancūzų, vokiečių ir lietuvių karių.

Tąsyk Lietuva nusispjovė į tarptautinės bendruomenės pasipiktinimus dėl karinių veiksmų. Ji atmetė tokių kaip Jules Laroche įsivaizdavimus, esą Klaipėdą privalu paskelbti kažin kokia laisvąja valstybe. Ji surengė tikrą karinę išlaisvinimo operaciją, nors, žinoma, oficialiai visąlaik neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo. Derybos su Europa dėl Klaipėdos likimo mums anuomet baigėsi sėkmingai – Klaipėda buvo pripažinta Lietuvai.

Puldami įrodinėti, jog Azerbaidžanas neturintis teisės karinėmis premonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho, prisiminkime šią lietuvišką istoriją.

2020.10.07; 06:03

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Armėnija vėl surengė karinę provokaciją

Rugsėjo 27 dieną anksti ryte, maždaug 6 valandą vietos laiku, Armėnijos ginkluotosios pajėgos, pažeidusios visus galiojančius „ugnies nutraukimo“ susitarimus, atakavo Azerbaidžano teritoriją. Iš stambiųjų kulkosvaidžių, minosvaidžių ir artilerijos pabūklų Armėnijos kariškiai apšaudė Tertero, Agdamo, Fizuli, Džebrailo rajonus.

Oficialusis Baku praneša, kad nuo šių išpuolių žuvo tiek civilių, tiek kariškių. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Manoma, kad šis rugsėjo 27-osios Armėnijos karinis išpuolis savo intensyvumu primena 1992-ųjų vasario mėnesio įvykius, kai armėnų ginkluoti daliniai ruošėsi pulti Azerbaidžano miestą Hodžaly.

Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Ant kojų pakelta visa Azerbaidžano kariuomenė, išsidėsčiusi palei fronto liniją. Azerbaidžanas skelbia sunaikinęs 12 armėnų zenitinių pabūklų ir netekęs vieno karinio sraigtasparnio (lakūnams pavyko išsigelbėti).

Taip pat pranešama, kad Armėnija intensyviai tęsia draugystę su karine kurdų grupuote PKK. Po šių metų pradžioje įvykusių susirėmimų Tovuzo regione oficialusis Jerevanas į iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą permeta vis gausesnius būrius vyrų iš kurdų sukarintų grupuočių, sutikusių rengti įvairiausio pobūdžio išpuolius bei diversijas prieš azerbaidžaniečius.

Oficialusis Azerbaidžanas ne sykį perspėjo tarptautinę bendruomenę, kad Jerevanas intensyviai ruošiasi karinėms provokacijoms. Taip ir nutiko.

Oficiali Turkijos valdžia teigia, kad gins Azerbaidžano interesus visomis, įskaitant karines, priemonėmis.

Remiantis paskutinėmis Baku žiniomis, Azerbaidžano kariuomenė pereinanti į kontrpuolimą. Visomis įmanomomis priemonėmis Azerbaidžanas informuoja Kalnų Karabache gyvenančius civilius žmones, kad šie laikytųsi kuo atokiau nuo armėnų karinių objektų. Baku pabrėžia, kad laikysis visų tarptautinių teisės normų, neleidžiančių jokiomis formomis skriausti civilių. Tačiau Baku pabrėžia, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos iki šiol mėgdavo specialiai įsikurti teritorijose, kur gyvena daug su kariuomene nieko bendro neturinčių armėnų, taip juos paversdama įkaitais.

Slaptai.lt informacija

2020.09.27; 10:40

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Saulius Kizelavičius. Kas nesilaiko paliaubų?

***Antonio Guterresas, JT Generalinis sekretorius. EPA – ELTA nuotr.***

Jungtinių Tautų vadovas Antonio Guterresas dėl pasaulį teriojančios pandemijos pareikalavo stabdyti visus karinius veiksmus visuose žemynuose. Toks JT generalinio sekretoriaus reikalavimas – suprantamas, logiškas. Civilizacijai bent jau šiandien turėtų rūpėti ne okupacijos, ne intervencijos, ne galimybė išsilaikyti užgrobtose teritorijose, bet būtent mirtį nešančio viruso sutramdymas.

Popiežiaus Pranciškaus raginimas

**Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.**

Popiežius Pranciškus iškart parėmė Jungtinių Tautų (JT) generalinio sekretoriaus Antonio Guterreso raginimą „nedelsiant pasaulyje skelbti visuotines paliaubas“, kad pasaulis galėtų sutelkti dėmesį į kovą su naujojo koronaviruso pandemija.

„Ši liga nepaiso valstybių sienų“, – teigė popiežius ir paprašė „visų konfliktuojančių tautų atsiliepti į JT generalinio sekretoriaus raginimą, nutraukiant visus priešiškus veiksmus, skatinant humanitarinės pagalbos koridorių kūrimą, būti atvirais diplomatijai ir atkreipti dėmesį į labiausiai pažeidžiamus“ (ELTA).

NATO atšaukia karines pratybas

Kaip į šiandieninius iššūkius reaguoja NATO? Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija atšaukia daug svarbių karinių pratybų. Pavyzdžiui, nukeliamos didžiulės karinės pratybos „Defender – Europa 20“, kuriose dalyvauti turėjo apie 40 tūkst. karių, daugiausia – amerikiečių. Jie būtų treniravęsi išsilaipinti Europoje ir čia surengti gelbėjimo operacijas.

Karinių pratybų atsisako ir Norvegija su devyniomis sąjungininkėmis, įskaitant britus ir amerikiečius. „Cold Response 2020“ užsiėmimų, kurių metu būtų mokomasi apginti Europą, – šiemet nebus. Bent jau jos atidėtos, kol nurims pasaulyje kilusi koronaviruso pandemija.

Nebebus ir daugelio kitų svarbių pratybų: „Dynamic Front“, „Joint Warfighting Assessment“, „Saber Strike“, „Swift Response“.

Daugelis iš jų ypač aktualios Baltijos kraštams. Mat jų metu kariai būtų mokęsi apginti rytinį Europos flangą nuo galimo puolimo iš Rytų. Tokio pobūdžio pratybų nebūta ketvirtį amžiaus. Ir vis dėlto Briuselis šias pratybas atideda. Šią informaciją teikia „Foreign Policy“.

Siekia ekonominių sankcijų panaikinimo

Taip pat nuskambėjo raginimai atšaukti visoms šalims taikomas visas finansines sankcijas. Šis klausimas ypač skausmingas Rusijai, Kinijai, Sirijai, Iranui, Šiaurės Korėjai. Šios šalys nusiuntė net specialų laišką – prašymą JT generaliniam sekretoriui Antonio Guterresui. Tai, kad Maskva, Pekinas ir Phenjanas trokšta visų ekonominių draudimų atšaukimo, patvirtino naujienų agentūra „Interfax“.

Dilema dėl ekonominių suvaržymų paaikinimo – sudėtingesnė nei svarstymai, ar reikalingos visuotinės paliaubos. Mat tas pats „Foreign Policy“ pastebi, jog Rusija, Kinija, Iranas ir Šiaurės Korėja planuoja bei rengia įvairaus pobūdžio kibernetines atakas prieš svarbias Vakarų insitucijas net dabar, siautėjant COVID-19. Be to, dar visiškai nežinia, ar Rusija nūnai nesuaktyvins karinių veikslų Donbaso ir Luhansko regionuose.

Užtat žinoma, kad tiek Rusija, tiek Kinija šiuo metu labai aktyvios platinant dezinformaciją. Pavyzdžiui, rusiškasis „Sputnik“ kovo 15-ąją įrodinėjo, esą dėl COVID-19 atsiradimo ir išplitimo kalta Latvija. O kita rusiška informacinė priemonė geopolitica.ru bandė įtikinti savo skaitytojus, jog koronavirusą sukūrė ir specialiai išplatino amerikiečiai. Šiai versijai noriai antrina Kinijos diplomatai.

Humanitarinė pagalba tėra Trojos arklys

O į Vakarus siunčiamos rusiškos medicininės pagalbos siuntos – akivaizdžiai nenuoširdžios. Vieną tokį atvejį aprašė leidiniai „Bild“ ir „La Stampa“. Straipsnio autoriai pasakoja, kaip Rusijos kariškiai italams atsiuntė medicininės pagalbos siuntų, kuriose – vos 20 procentų to, kas galėtų padėt grumiantis su koronavirusu. Sakykim, atsiuntė priemonių, saugančių nuo masinio naikinimo ginklų. Italams joms nė kiek nepadės apsisaugoti nuo siautėjančio koronaviruso. Italų žvalgybos specialistai mano, kad tų daiktų, kurie gyvybiškai reikalingi italams, Rusija negalėjo atsiųsti, mat jai pačiai jų labai trūksta.

Tad kodėl Rusija siuntė savo kariškius su „humanitarinės pagalbos“ kroviniais? Italijos žvalgyba mano, kad tai – tiesiog „geopolitinis ir diplomatinis aktas“, kurio svarbiausias tikslas – Italijoje pamojuoti Rusijos vėliava. Be kita ko, Italijos kariniai ekspertai buvo priversti rusų lėktuvus, krovinius ir karinių sunkvežimių koloną atidžiai stebėti specialiomis priemonėmis, ar tik kur nors nebuvo įtaisyta šnipinėjimo aparatūra.

Švedijos ir Lietuvos žvalgybų išvados

Kad Rusija ir Kinija šiandien elgiasi ne taip, kaip derėtų, pastebi ir Švedijos saugumo tarnyba SAPO. Valstybės inicijuojamos kibernetinės atakos, šnipinėjimas, dezinformacijos kampanijos ir galimi teroristiniai išpuoliai – tokias grėsmes parengtoje ataskaitoje išskiria minėta Švedijos saugumo tarnyba.

Pastaruoju metu sustiprėjo veiksmai, nukreipti prieš Švediją, kasmetinės grėsmių ataskaitos pristatyme kalbėjo SAPO direktorius Klasas Fribergas. Tarnybos teigimu, apie 15 šalių turi žvalgybininkų Švedijoje, bet didžiausią grėsmę šaliai kelia Kinija ir Rusija. Vienas iš tokių veiksmų pavyzdžių esą išryškėjo koronaviruso pandemijos metu, kuomet užsienio valstybės aktyviau bando paveikti visuomenės nuotaikas, teigia SAPO.

Panašios nuomonės buvo ir Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda po kovo 25-ąją surengto susitikimo su Lietuvos slaptosios tarnybos VSD vadovu Dariumi Jauniškiu.

„Kita vertus, negalime būti naivūs ir galvoti, kad geopolitiniai interesai ar domėjimasis kitų valstybių vidaus reikalais dings ar tiesiog viskas bus sustabdyta. Be jokios abejonės, kad ne. (…) Šiuo metu mes labiausiai stebime Rusijos žvalgybos institucijų suaktyvėjimą. Dėl koronaviruso protrūkio gerokai sumenksta galimybės fizinei žvalgybai dėl fizinio kontaktų apribojimo, bet viskas keliasi elektroninę erdvę, ir turbūt mūsų darbo režimo pasikeitimas ir pokalbių perkėlimas nuotoliniu būdu sukuria dar didesnį mūsų tinklų pažeidžiamumą ir natūralų interesą vykdyti intervenciją į šiuos tinklus“, – sakė Prezidentas Gitanas Nausėda.

Kinijos nenuoširdumas

Daug įtarimų – ir dėl Kinijos. Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius teigia, kad Kinijos humanitarinė pagalba Europos šalims yra tik įrankis savo galiai sustiprinti.

„Lietuvai suteikta Kinijos humanitarinė pagalba yra akivaizdus politinis Trojos arklys. Tie, kurie tyrinėja Kinijos humanitarinės pagalbos politiką, vieningai sutaria, kad Kinija pasirenka humanitarinę pagalbą suteikti tik šalims, atsirinktoms griežtai pagal jos interesus. Ji iš esmės niekados neteikia humanitarinės pagalbos per tarptautines organizacijas. Tai yra pakankamai įprasta kitiems donorams. Kinija visuomet tai daro dvišaliu pagrindu. Būtent dėl to, kad galėtų daryti konkrečią įtaką konkrečiai šaliai“, – Eltai sakė M. Laurinavičius.

Šiaurės Korėjos agresyvumas

Taigi yra šalių, kurios atsižvelgė ir į JT generalinio sekretoriaus, ir į Popiežiaus Pranciškaus raginimus. Bet yra valstybių, kurios akivaizdžiai spjauna į prašymus „laikytis rimties“. Viena iš agresyvumą demonstruojančių šalių – Šiaurės Korėja.

**Šiaurės Korėja paleido į jūrą dvi raketas. EPA-ELTA nuotr.**

Šiaurės Korėja, kaip manoma, sekmadienį į Japonijos jūrą paleido dvi trumpojo nuotolio balistines raketas, skelbia Pietų Korėjos naujienų agentūra „Yonhap“.

Manoma, kad raketos paleistos iš Vonsano miesto, esančio Šiaurės Korėjos rytinėje pakrantėje. Jos nuskriejo apie 230 km. net 30 km aukštyje. Tuo metu Japonijos naujienų agentūra „Kyodo“ skelbė, kad prieš nukrisdamos į jūrą raketos nuskriejo maždaug 250 km.

Ne tik Pietų Korėjos ir JAV žvalgybos institucijos pasmerkė Pchenjano elgesį visuotinio koronaviruso protrūkio metu: „Tokioje situacijoje, kai visas pasaulis patiria sunkumus dėl Covid-19, toks karinis Šiaurės Korėjos veiksmas yra visiškai netinkamas ir raginame nedelsiant sustoti“.

Ginklais žvangina ir Armėnija

Panašiai kaip Šiaurės Korėja ginklais žvangina ir Armėnija. Kovo 27 – kovo 29 dienomis jos ginkluotosios pajėgos kasdien maždaug po 20 – 23 kartus apšaudydavo Azerbaidžano karinius objektus. Atakos prieš fronto liniją saugančius azerbaidžaniečių karius ypač intensyvios buvo Gazacho, Tertero, Agdamo ir Geranbojaus rajonuose.

Šaudoma buvo iš stambiųjų kulkosvaidžių ir stambaus kalibro patrankų.

Apie žuvusiuosius ir sužeistuosius pranešimų nėra.

Oficialusis Baku patvirtino, kad paskutiniosiomis kovo dienomis Armėnijos kariškiai jų pozicijas atakuodavo kasdien po keliolika kartų. Kokie tikrieji šių išpuolių motyvai – nežinomi. Tačiau manoma, kad Armėnija tokiomis priemonėmis bado palaikyti įtampą visą kaltę dėl šaudymų suversdama Azerbaidžanui, girdi, pirmieji sviedinius paleido azerbaidžaniečiai, o armėnų kariai buvo priversti gintis.

Žodžiu, pasaulyje – nieko naujo. Ne visos valstybės visuotinio pavojaus metu elgiasi padoriai.

2020.03.30; 07:43

Trumposios naujienos

Separatistai apšaudė tiek Ukrainos, tiek Azerbaidžano teritorijas

Ukrainos žvalgyba praneša, kad 2018-ųjų gruodžio 31 dieną Rusijos kariuomenės remiami separatistai 4 sykius apšaudė ukrainiečių kariuomenės pozicijas Donbaso regione. Tris kartus iš minėtų keturių kartų tetoristai prieš ukrainiečių pajėgas naudojo Minsko derybų grupės uždraustą ginkluotę – stambiuosius ginklus.

***Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.***

Į karines prorusiškų separatistų provokacijas Ukrainos ginkluotosios pajėgos atsakė taip, kaip priklauso vadovaujantis tarptautinėmis taisyklėmis: neperžengdamos būtinosios ginties ribų. Ukrainiečių kariai elgėsi taip, kad būtų apsaugota ne tik teritorija, bet ir išvengta kareivių žūčių bei sužeidimų.

Nepaisant profesionalių Ukrainos kariuomenės veiksmų, ukrainiečiams nepavyko išvengti aukų – du jų kariškiai buvo sužeisti.

Tuo tarpu Armėnijos – Azerbaidžano konflikto zonoje buvo dar mažiau ramybės. Jei prorusiški separatistai ukrainiečių pozicijas gruodžio 31-ąją apšaudė keturis kartus, tai rusų kariuomenės remiami armėnų separatistai į Azerbaidžano kariuomenės pozicijas tądien šaudė net 30 kartų. Beje, Azerbaidžano kariškiai buvo apšaudomi tiek iš Armėnijos pusės, tiek iš armėnų pajėgų okupuoto Kalnų Karabacho.

Apie sužeistuosius ar žuvusius azerbaidžaniečių karius nepranešama. Oficialusis Baku tvirtina, kad apšaudyti kai kurie Gazacho, Tertero rajonai, o taip pat – Noemberiansko ir Indževansko rajonai.

Informacijos šaltinis – Slaptai.lt

2018.01.01; 10:00

Fotoreportažai

Iš kelionės sugrįžus. Azerbaidžano šiokiadieniai – Slaptai.lt nuotraukose

Aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs videoreportažų bei straipsnių, pasakojančių apie 2016-ųjų rugsėjo mėnesio kelionę į Azerbaidžaną. Tačiau prie šios temos norėtųsi dar ne sykį sugrįžti (netrukus bus paskelbti dar trys straipsniai).

Kodėl toks dėmesys būtent šiai kelionei? Ši išvyka į buvo ypatingai turininga. Kartu su istoriku Algimantu Liekiu turėjome galimybę ne tik dalyvauti Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo renginiuose, bet ir aplankyti du Azerbaidžano regionus – Terterą ir Kubą (kelionėse į Terterą ir Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovai Ramilas Azizovas ir Ajazas Mirzojevas).

Viešėdami Tertere išvydome, kaip gyvena armėnų kariškių nuolat apšaudomi Maragos, Kapanly, Gasan Gaja gyvenviečių žmonės. Matėme jų apgriautus arba visiškai sugriautus namus. Kalbėjomės su apšaudymų košmarą patyrusiais vaikais. Sužinojome, kaip azerbaidžaniečiai mokosi saugotis žemėje paslėptų minų. Išgirdome daug įsimintinų istorijų – ir graudžių, ir linksmų, ir pamokančių, viltingų. Bet labiausiai mus žavėjo Tertero žmonių ryžtas neatiduoti priešui nė pėdos gimtosios savo žemės…

O štai Kubos regione aplankėme „Memorialinį genocido kompleksą“. Muziejaus eksponatai byloja apie 1918-ųjų metų azerbaidžaniečius ištikusią tragediją. Tos tragedijos kaltininkai – ir bolševikai, ir armėnų teroristinių organizacijų smogikai.

Taip pat turėjome galimybę pasišnekėti su Kubos regione gyvenančių trijų tūkstančių žydų bendruomenės vadovybe, kuri didžiavosi draugiškai sugyvenanti su broliais azerbaidžaniečiais.

Sugrįžus į Azerbaidžano sostinę Baku mus pasitiko International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas. Jis išsamiai papasakojo apie savo jau senokai veikiančios organizacijos tikslus. Uždavinių – daug. Jie visi – prasmingi, taurūs, humanistiniai. Vienas iš pačių svarbiausiųjų – susigrąžinti armėnų bei rusų kariškių okupuotą Kalnų Karabachą bei septynetą gretimų rajonų. Tada maždaug milijonas priverstinių azerbaidžaniečių pabėgėlių galėtų grįžti į gimtuosius namus. Bet kad tarptautinė bendruomenė, pasak U.Mirzojevo, vis dar abejinga Azerbaidžano skausmui…

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – per 40 unikalių Gintaro Visocko nuotraukų.

Pirmoji pažintis senoviniame Bardos mieste.

Bardoje prie restauruojamo architektūros paminklo.

Tertero rajono vadovybė pasakoja apie 2016-ųjų metų balandžio mėnesį armėnų separatistų apšaudytus kaimus.

Svečiuose pas International Eurasia Press Fund vadovą Umudą Mirzojevą.

Atokvėpio akimirka. Netrukus valgysime granatų vaisius.

International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis.

International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis Šahidų alėjoje Azerbaidžano sostinėje Baku.

Istorikas Algimantas Liekis ir International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis.

Baku Tarptautiniame Humanitariniame forume; istorikas Algimantas Liekis (dešinėje).

Kapanly kaime. Šių azerbaidžaniečių namas buvo visiškai sugriautas per armėnų kariškių surengtus apšaudymus 2016-ųjų balandį.

Istorikas Algimantas Liekis ir žurnalistas Gintaras Visockas prie Hodžaly aukų paminklo Baku centre.

International Eurasia Press Fund atstovas Ramilas Azizovas.

Paminklo Hodžaly aukoms atminti fragmentas (Baku).

Kubos muziejaus eksponatai. 6

Kubos muziejaus eksponatai. 5

Suitikimas su Kubos regione gyvenančių žydų bendruomenės vadovybe.

Kubos muziejaus eksponatai. 3

Kubos muziejaus eksponatai. 1

Kubos muziejaus salėse.

Kubos muziejaus eksponatai. 2

Mečetė Bardos mieste.

Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas.

Kubos muziejaus eksponatai. 4

Kapanly kaimo kapinėse.

Prie stendo, kuriame suregistruoti nuo Armėnijos kariškių atakų nukentėję azerbaidžaniečiai.

Prie specialaus traktoriaus, kuris naikina žemėje paslėptas minas. Tertero regionas.

Kada bus atstatytas šis azerbaidžaniečių namas?

Į šią azerbaidžaniečių sodybą Tertero rajone taip pat pataikė sviedinys.

Tokių griuvėsių Tertero rajone, - apstu.

« ‹ 1 iš 2 › »

2016.11.13; 06:48

Videonaujienos

Gintaras Visockas. Ten, kur sproginėja armėnų separatistų paleisti sviediniai

Tertero regionas – ypatingas kraštas. Tai žemė, kurią vis dar apšaudo Kalnų Karabachą su rusų kariuomenės pagalba okupavę armėnų separatistai. Apšaudo nuolat. Niekas iš Tertere gyvenančių azerbaidžaniečių nežino, kada vėl kils vadinamasis „mažasis karas“.

**Svečiuose pas Kapanly kaimo azerbaidžaniečius. Slaptai.lt nuotr.**

Ypač intensyvių armėnų atakų būta šių metų balandžio pirmosiomis dienomis. Tąsyk armėnų pajėgos apšaudė beveik visą Tertero regioną. Per 2016-ųjų balandžio 1-2 – osios išpuolius žuvo taikių azerbaidžaniečių, taip pat – ir vaikų. Sugriauta daug namų. Tertero regiono vaikai iki šiol negali ramiai miegoti – jie naktimis krūpčioja, išgirdę menkiausią bruzdesį. Vienas iš vaikiškų žaidimų – rinkti po apšaudymų žemėn įstrigusias sviedinių skeveldras: kas suras pačią didžiausią, labiausiai išsidarkiusią?

Pirmąjame videoreportaže („Kodėl Tertero regiono azerbaidžaniečiai nesijaučia saugūs“) pasakojome apie Maragos, Šiharo ir Gasan Gaja azerbaidžaniečių lūkesčius ir viltis. Antrąjame videoreportaže – pasakojimas apie susitikimus su Kapanly kaimo žmonėmis.

Beje, Kapanly gyvenvietėje svečiavausi pas azerbaidžanietį, kurio namas buvo iki pamatų sugriautas šių metų balandžio pirmosiomis dienomis, o šiandien jis jau gyvena skubiai, bet kokybiškai atstatytame pastate. Savo jėgomis jis nebūtų sugebėjęs atsistoti ant kojų. Atstatyti namą padėjo Azerbaidžano valdžia. Azerbaidžanietis ir pats nežinąs, kam turėtų būti labiausiai dėkingas. Gal atsitiktinumui?

Tiesiog po intensyvių apšaudymų jo kaimą netrukus aplankė Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas su žmona. Prezidentas teiravosi, kaip jiems, nukentėjusiems, galėtų padėti oficialusis Baku. Užuot smulkiai vardinęs savo vargus azerbaidžanietis apibarė šalies vadovą, kam šis atvažiavo į kaimą, kurį apšaudo armėnų separatistai. Juk pavojinga – armėnų provokacijų nuspėti neįmanoma. Juolab kad armėnai kaltę visuomet verčia azerbaidžaniečiams, esą šie pirmieji pradėjo šaudyti…

Štai po šio griežto pokalbio netrukus buvo pasirašytas specialus prezidento įsakas, skelbiantis, kad sugriautas namas privalo būti kuo greičiau atstatytas valstybės lėšomis. Kapanly kaimo gyventojas apie tokį įsaką sužinojo tik tuomet, kai į jo kiemą įvažiavo statybininkai…

Tačiau taip laimingai pasibaigusių istorijų Kapanly gyvenvietėje nėra daug. Čia esama įtampos ir netikrumo. Ir vis dėlto maloniai nustebino kalbintų azerbaidžaniečių atkaklus nusiteikimas niekur nesitraukti, niekam nepasiduoti. Gražu, prasminga, kai žmonės nelinkę niekur bėgti, kai jų noras gyventi būtent gimtojoje žemėje – aukščiau bet kokių pavojų ir sunkumų.

„Čia mūsų namai. Čia mūsų žemė. Armėnai puikiai žino, kaip ir kada jie atsikėlė į Kalnų Karabachą. Jie supranta, kad Juoduoju Sodu vadinamas Kalnų Karabachas – ne jų teritorija. Čia jie – tik ateiviai, klastingai pasinaudoję azerbaidžanietišku draugiškumu, patiklumu bei didžiųjų pasaulio valstybių intrigomis siekiant susilpninti Azerbaidžaną. Jie taip pat suvokia, kad mes, kad ir kiek laiko praeitų, Kalnų Karabachą vis tiek susigrąžinsime. Gražiuoju arba piktuoju, bet susigrąžinsime…“, – taip kalbėjo Kapanly kaimo žmonės, duodami interviu Slaptai.lt portalui

Kelionėje po Tertero regioną mūsų komandą lydėjo „International Eurasia Press Fund“ atstovas Ramilas Azizovas. Būtent jis padėjo tuomet, kai prireikdavo vertėjo pagalbos.

2016.10.20; 06:28

SLAPTAI

Gintaras Visockas. Ko Armėnijos premjerui prireikė Vilniuje?

Ar pratybose „Zapad 2021“ dalyvavo armėnų kariai?

Gintaras Visockas. Kokie vizito į Pietų Kaukazą rezultatai?

Kokią Kalnų Karabacho ateitį mato Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Gintaras Visockas. Kiek milijardų dolerių Armėnija skolinga Azerbaidžanui?

Gintaras Visockas. Ką pasakė ir ką nutylėjo europarlamentaras Andrius Kubilius?

Gintaras Visockas. Kada pradėsime vardinti, kokias klaidas padariusi Armėnija?

Gintaras Visockas. Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis?

Gintaras Visockas. Karo nusikaltimai ar nusikaltimai žmoniškumui?

Armėnijos pajėgos bombardavo Bardos miestą Azerbaidžane

Gintaras Visockas. Ko verta tiesos neieškanti žurnalistika?

Gintaras Visockas. Kalnų Karabacho byla ir Klaipėdos išvadavimo operacija

Armėnija vėl surengė karinę provokaciją

Saulius Kizelavičius. Kas nesilaiko paliaubų?

Separatistai apšaudė tiek Ukrainos, tiek Azerbaidžano teritorijas

Iš kelionės sugrįžus. Azerbaidžano šiokiadieniai – Slaptai.lt nuotraukose

Gintaras Visockas. Ten, kur sproginėja armėnų separatistų paleisti sviediniai

Skaitomiausios naujienos

„Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – detektyvas žvalgybų tema

„Didžioji Karabacho paslaptis“ – knygos „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys

Ką byloja „Ilga kelionė į Hankendį“

Trumposios naujienos

Azerbaidžano vadovas atsisakė Ispanijoje susitikti su Armėnijos premjeru

Rusija vėl grasins branduoliniais ginklais, bet tai rodo V. Putino silpnumą

V. Zelenskis ir I. Alijevas aptarė regiono saugumo klausimus

Lenkijos santykiai su Ukraina patiria „nuosmukį“

Vašingtone apiplėštas JAV Kongreso narys

Ką pareiškė Turkijos prezidentas po šalyje surengtos atakos

Ispanijos naktinio klubo gaisro aukų – vienuolika

JK premjeras neigia, kad britų kariai artimiausiu metu gali vykti į Ukrainą