Gintaras Visockas. Ko Armėnijos premjerui prireikė Vilniuje?


Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė Vyriausybės rūmuose šiandien priims Armėnijos Respublikos ministrą pirmininką Nikolą Pašinianą, atvykstantį su sava delegacija.

Vilniuje ketinama aptarti Lietuvos ir Armėnijos dvišalių santykių perspektyvas, Europos Sąjungos ir Armėnijos bendradarbiavimą, pasirengimą 2021 m. gruodžio 15 d. Briuselyje vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, regionines aktualijas.

Daug dėmesio ketinama skirti bendradarbiavimo sveikatos srityje stiprinimui, teigiama Vyriausybės spaudos tarnybos pranešime. Lietuva jau yra suteikusi Armėnijai humanitarinę paramą kovoje su COVID-19 epidemija – būtinas medicinos apsaugos priemones ir PGR testus, nusiuntusi medikų misiją pasidalyti gerąja patirtimi, dovanojusi 27 500 „Vaxzevria“ („Astra Zeneca“) vakcinų. Vyriausybės rugsėjo 29 d. nutarimu nuspręsta Armėnijai padovanoti dar 50 000 kompanijos „Moderna“ gaminamos vakcinos „Spikevax“ dozių.

Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Po premjerų susitikimo numatoma pasirašyti Lietuvos ir Armėnijos sveikatos apsaugos ministerijų bendradarbiavimo susitarimą ir surengti bendrą spaudos konferenciją.

Tą pačią dieną I. Šimonytė ir N. Pašinianas dalyvaus Armėnijos nepriklausomybės dienai ir Lietuvos ir Armėnijos diplomatinių santykių trisdešimtmečio paminėjimui skirtame koncerte Kauno filharmonijoje.

Taip rašo Lietuvos informacinė agentūra ELTA.

Kokie klausimai kirba galvoje, perskaičius šią žinią? Ar ne per daug Lietuva teikia garbės vadovui šalies, kuri beveik tris dešimtmečius savo gniaužtuose laikė okupavusi 20 proc. svetimos teritorijos? Turiu omenyje Karabachą, kuris, kad ir kaip ginčija armėnų gerbėjai, remiantis tarptautine teise yra neatsiejama Azerbaidžano žemė. Beje, į valdžią prieš kelis metus atėjęs Nikolas Pašinianas, tapęs svarbiausiuoju Armėnijos vadovu (Armėnijoje premjeras turi daugiau galių nei Armėnijos prezidentas) nė piršto nepajudino, jog Azerbaidžanui taikiai grąžintų Karabachą ir gretimus septynetą rajonų, užgrobtų 1988 – 1994 –aisiais karinių operacijų pagalba.

Ne tik kad negrąžino tai, ką Armėnija neteisėtai okupavo, bet dar 2020-ųjų antroje pusėje iš galingų ginklų apšaudė Azerbaidžano miestus, neturinčius nieko bendro su Karabachu. Tai visų pirma – Giandža, Terteras ir Barda. Štai kokia tų atakų statistika:

Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį

„Vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė nieko bendro su Kalnų Karabachu neturinčius, akivaizdžiai Azerbaidžanui priklausančius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti). Armėnijos pajėgos taip pat mėgino apšaudyti Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo apšaudyti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo tuometinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių civiliai objektai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km. Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prie Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus greičiausia  įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.“

Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Kad ir kaip gudrautume, stengdamiesi ginti Armėiją, būtent N.Pašinianas nepaliko Azerbaidžanui kitos išeities atsiimant Karabachą – tik karines priemones. Jerevanui nesutikus taikiai grąžinti Karabacho Azerbaidžanas buvo priverstas surengti karinę išlaisvinimo operaciją (jis ir taip kantriai laukė tris dešimtmečius). Karinę akciją Azerbaidžanas surengė  2020-ųjų pabaigoje. Azerbaidžanui susigrąžinti savas teritorijas padėjo Turkija, Lietuvos sąjungininkė NATO aljanse.

Todėl ir klausiu: ar Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė bent kiek gaudosi Pietų Kaukazo istorijoje, bent viena ausimi girdėjo, kam priklauso Karabachas, ar ją informavo patarėjai apie Giandžos, Tertero ir Bardos apšaudymus 2020-ųjų rudenį? Prisiminkime, kaip 2019-ųjų lapkritį Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė Vilniuje priėmė Armėnijos Ministro Pirmininko N.Pašiniano žmoną Aną Hakobian, neva atvežusią Lietuvon kažin kokį taikos planą. Tai buvo grubi politinė Lietuvos klaida, nes sutikdami diskutuoti su svetimos šalies teritoriją okupavusio premjero žmona mes nusižengėme padorumo, sąžiningumo principams, kurių nuolat reikalaujame iš kitų. Nusižengėme grubiai, mat neišklausėme antrosios pusės – Azerbaidžano prezidento Ilchamo Alijevo žmonos; dar būtų nekenkę į svečius pasikviesti Turkijos prezidento žmoną ir įsiklausyti į jos pastabas, kaip teisingai sureguliuotinas ginčas dėl Juodojo Sodo. Būtent – Lietuvos Pirmoji Ponia susitiko tik su Armėnijos lyderio žmona, o su Azerbaidžano ir Turkijos, kurios naikintuvai ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę, žmonomis nekalbėjo nė sykio. Lietuviškasis tendencingumas Azerbaidžano – Armėnijos konflikte – akivaizdžiausias. Bet kodėl, iš kur?

Paskutiniuoju metu Lietuva labai drąsiai kritikuoja neteisingai besielgiančias šalis – Rusiją, Baltarusiją, Kiniją. Mūsų pastabos ir nusivylimai – teisingi. Tačiau kodėl tuomet nė vienu žodeliu nepriekaištaujame Armėnijai? Juk, žvelgiant principingai, į Lietuvos Vyriausybę ir Kauno filharmoniją įžengs žmogus, kuris bent jau teoriškai atsakingas už 2020-ųjų rudenį apšaudytus Giandžos, Tertero ir Bardos miestus. Tokie apšaudymai turi tarptautinį įvertinimą – karo nusikaltimai arba nusikaltimai žmoniškumui.

Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Jei Lietuva – sąžininga ir principinga, gal pirmiau į Vilnių derėjo pasikviesti azerbaidžaniečius, nukentėjusius per Giandžos, Tertero ir Bardos apšaudymus?

Keistokai atrodo ir optimistiniai Lietuvos  svaičiojimai apie 2021 m. gruodžio 15 d. Briuselyje vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą. Armėnijoje dislokuota karinė Rusijos bazė. Dislokuota ilgam. Ją bus nelengva iškrapštyti. Lietuva – naivi, jei mano, jog šis faktorius Jerevanui netrukdo dreifuoti Europos link. Lietuva apsimeta nežinanti ir visų aplinkybių, kaip Armėnijos ekonomika bjauriai susipainiojusi su Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos verslais. Lietuva kvaila, jei įsitikinusi, jog persipynę armėniški – rusiški verslai Armėnijai netrukdys žengti Europos link. O gal Lietuvai kažin kas iš Jerevano įkalė galvon, jog „Lietuva be Armėnijos, Lietuva – be ateities?“

Beje, visai neseniai Lietuvos pašonėje Rusija su Baltarusija surengė gausias karines pratybas „Zapad 2021“. Pulti iš visų pusių Baltijos šalis drauge su rusų ir baltarusių kariškiais mokėsi ir Armėnijos gikluotųjų pajėgų atstovai. Ar Lietuvos premjerė pasiruošusi su Armėnijos premjeru aptarti bent jau šį subtilų klausimą – jei norite lietuviškos paramos, nedrįskite daugiau dalyvauti tokio pobūdžio kariniuose manevruose?

2021.10.04; 08:00

print

Vienas komentaras

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.