Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Kuo arčiau liepos 11-oji, tuo daugiau nerimo. Taip, NATO viršūnių susitikimas Vilniuje, organizuojamas liepos 11 – 12 dienomis, – vienas iš didžiausių ir svarbiausių įvykių Lietuvos istorijoje. Taip, Lietuva pagrįstai didžiuojasi, jog keturiasdešimt NATO šalių atstovų šiuo ypatingai sudėtingu laikotarpiu derėsis būtent Vilniuje. Šios 2023-ųjų metų NATO aljanso narių derybos rengiamos itin niūriu, pavojingu, sudėtingu metu – Rusija užpuolusi Ukrainą, prie NATO sienų kilęs pats tikriausias karas. Šio karo baigtis, nepaisant didvyriško ukrainiečių pasipriešinimo, nėra iki galo aiški. Taip pat nėra šimtaprocentinių garantijų, jog Kremliaus diktatorius nesumanys atakuoti NATO aljansui priklausančių šalių, nepanaudos branduolinių ginklų.

Todėl nesuklysiu pasakęs, jog liepos viduryje Lietuvos sostinėje bus narpliojami visiems gyvybiškai svarbūs klausimai. Arba – arba. Gyvybė arba mirtis. Jei Vakarų lyderiai priims teisingus sprendimus, agresyvi Rusija bus sutramdyta. O Lietuvos sostinė įeis į Pasaulio istoriją kaip miestas, kuriame Vakarų politikai priėmė teisingus sprendimus, sudariusius galimybę „Rusiją nustumti į deramą vietą“. Bet jei į Vilnių susirinkę ponai prie derybų stalo vien gražiai kalbės, nepajėgdami deramai padėti Ukrainai, mūsų sostinė greičiausiai taps nusivylimo, apatijos ar net išdavysčių sinonimu.

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Akivaizdu: jei Rusija įsitvirtins ukrainiečių žemėse, o NATO tik bejėgiškai skėsčios rankomis, Vladimiras Putinas taps dar įžūlesnis – palaužęs Kijevą imsis Baltijos šalių ir Lenkijos. Deja, tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose esama „gudručių“, kurie mano, jog, jei V. Putinui paaukosime Ukrainą, kraugerio alkis bus numalšintas, ir Kremliaus diktatorius daugiau niekur niekad nesiverš. Taip manyti – kvaila. V. Putino apetitai – dideli. Jei jau atvirai, jam ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos per maža. Jam reikalinga mažų mažiausiai visa Rytų Europa. Tačiau apgaudinėti save ir kaimynus, esą V. Putinui užteks Ukrainos, – labai patogu.

Todėl nenorėčiau, jog NATO viršūnių susitikimas mano gimtajame mieste taptų būtent tuo derybų stalu, prie kurio sotaus ir ramaus gyvenimo išpaikinti bei patologiškai rusų kariuomenės bijantys Vakarų bosai tyliai nutars aukoti Ukrainą.  

Volodymiras Zelenskis. Ukrainos lyderis. EPA_ELTA nuotr.

Ne veltui Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra viešai pareiškęs, kad jo šalies dalyvavimas artėjančiame NATO viršūnių susitikime Vilniuje būtų beprasmiškas, jeigu Ukrainai dalyviai  nepasiųstų  aiškios žinios dėl stojimo į Aljansą terminų. Taip jis pasakė duodamas interviu „The Wall Street Journal“. Prezidentas taip pat pabrėžė suprantąs, kad, vykstant karui, Ukraina negalės tapti NATO nare, tačiau itin svarbu išgirsti, kada ji bus priimta į Aljansą pasibaigus karui su Rusija. V. Zelenskis akcentavo: „Kai kurios NATO valstybės taip bijo Rusijos Federacijos, kad net neįsivaizduoja Ukrainos vakarietiškose struktūrose. Jeigu mūsų nemato NATO aljanse ir neduos signalo Vilniuje, tai Ukrainai šiame samite nėra ką veikti“.

Ar Vakarai pajėgūs išduoti Ukrainą? Panašių išdavysčių matėme.

Pirmiausia prisiminkime, kaip 1994-ųjų rudenį Rusijai buvo paaukota Čečėnija. Tik pamanyk, tai – Rusijos vidaus reikalas. Tad Ramzanas Kadyrovas – tai ir Vakarų ištižimo vaisius. Džocharas Dudajevas vakariečiams atrodė per daug kategoriškas, per daug drąsus, per mažai demokratiškas, per mažai gerbiantis žmogaus teises, tad Vakarai turi … „tyrą lyg vaiko ašara” poną R. Kadyrovą. 

Antroji Vakarų išdavystės auka yra Gruziją, arba, kaip dabar ši šalis oficialiai vadinama, – Sakartvelą. Leiskite paklausti, kas kaltas, jog Gruzijos kalėjime šiandien mirtimi vaduojasi buvęs provakarietiškas Gruzijos prezidentas reformatorius Michailas Saakašvilis? Leiskite pasiteirauti, kas kaltas, kad Tbilisyje vėl į valdžią atėjo prorusiškos jėgos? Be jokios abejonės, – Kremlius. Rusija kišasi į savo kaimynių vidaus reikalus kaip įmanydama, neleistinais, pačiais bjauriausiais būdais – spausdama karinėmis priemonėmis, papirkinėdama, žudydama, meluodama, šantažuodama ekonominėmis blokadomis. Tiesa, kalti ir patys gruzinai, nesugebėję deramai pasipriešinti Rusijos politiniam ir ekonominiam šantažui.

Michailas Saakašvilis. Viešnagė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet nejaugi nėra daugiau kaltųjų? Leiskite pateikti patį svarbiausią, patį skandalingiausią klausimą: kodėl dėl 2008-aisiais tuometinę Gruziją ištikusios tragedijos neapsiverčia liežuvis priekaištauti Vakarams – NATO ir Europos Sąjungai? Man regis, rimtas, konkrečias pažangos reformas šalyje įtvirtinti sumanęs, į NATO ir ES įstoti pasišovęs M. Saakašvilis suraitė tik vieną bjaurią klaidą – per daug pasitikėjo Vakarais. Tiek Vašingtonas, tiek Briuselis viliojo Tbilisį pasirinkti vakarietiškos demokratijos standartus. Tačiau širdies gilumoje greičiausiai nė neketino priimti šios Kaukazo valstybės į savo gretas, nes kam, pavyzdžiui, ES verslininkams įsigyti dar vieną konkurentą? Jau dabar nuo galvos iki kojų biurokratinė ES plyšta per visas siūles, ES nariams jau seniai keblu tarpusavyje susitarti dėl menkiausių sutarčių. Priglaudus Gruziją juk būtų dar sunkiau…

O jei Europa ir nuoširdžiai ketino Tbilisį priimti į savo šeimą, tai neperspėjo dėl svarbiausiojo. Briuselis ir Vašingtonas privalėjo tuometiniam Gruzijos lyderiui M. Saakašviliui labai atvirai pasakyti: jei puls Rusija, nepadėsime jums nei karinėmis, nei ekonominėmis priemonėmis, o Rusija, jei jums seksis, būtinai puls. Tiek Vašingtonas, tiek Briuselis turėjo pareigą perspėti gruzinus: Rusijos agresijos dienomis paliksime jus vienui vienus, apsiribosime vien piktais antirusiškais pareiškimais, kurių vertė – jokios vertės, nebent – tualete užpakaliui nusišluostyti.

Sakartvele – protestai. EPA-ELTA nuotr.

Taigi Vakarai gruzinus ciniškai išdavė 2008-aisiais, kai Rusija agresyviai puolė Gruziją prisidengdama tautinių nesutarimų korta. Vakarai buvo tokie ciniški, kad net keli jų lyderiai išdrįso už atlapų griebti M. Saakašvilį, neva šis taip pat privėlė klaidų. Vakarietiškos išdavystės kaina – nuo Gruzijos atplėšta visa Pietų Osetija ir Abchazija ir ryškus Gruzijos dreifavimas Rusijos pusėn.  

Todėl nesmerkiu Sakartvelo ministro pirmininko Iraklijaus Garbašvilio, šių metų gegužės mėnesį tarptautiniame forume Kataro sostinėje Dohoje paaiškinusio, kodėl jo vyriausybė 2023ž-aisiais netaikys sankcijų Rusijai dėl jos karo Ukrainoje. Pirma, tai sužlugdytų šalies ekonomiką. Antra, kai 2008-ųjų rugpjūtį Rusija užpuolė Gruziją, Vakarai nenukreipė prieš Rusiją nė vieno mažyčio ekonominio draudimo. Prekiavo su Rusija kaip iki karo, tarsi Kaukaze nieko blogo nebūtų nutikę.

Sakartvelo premjeras mato dvigubus standartus. Kaip praneša ELTA, remdamasi AFP ir EPA pranešimais, I. Garbašvilis priekaištavo Dohoje:  „Kur logika? Karas mūsų šalyje nebuvo karas, o karas Ukrainoje yra karas? Na, turiu pasakyti, jog buvome gana nusivylę, kai po 2008-ųjų Rusijos karo prieš Sakartvelą verslo ryšiai buvo tęsiami, kaip įprasta. To niokojančio karo rezultatas toks, kad Rusija užėmė 20 procentų mūsų teritorijos. Mūsų istorinėse žemėse Rusija įkūrė dvi karines bazes“.

Azerbaidžano pasienio punktas

O kas dėjosi 2013-ųjų lapkričio 28-ąją Vilniuje surengtame Rytų partnerystės viršūnių susitikime? Tas pats vakarietiškas cinizmas: Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina kviečiamos dreifuoti Vakarų kryptimi neperspėjant jų dėl galimų karinių Rusijos išpuolių. Vilniuje viešai neištarti svarbiausi akcentai: jei Rytų partnerystės programomis susigundžiusias šalis terorizuos Maskva, NATO ir ES spruks į krūmus. Laimė, į Vilnių neva svarbiems pokalbiams pakviestų šalių vadovai ir patys suprato, kas kuo kvepia. Tąsyk nesusigundė europietiškais meduoliais. Prieš akis mirguliavo tragiška Gruzijos patirtis. Visų galvose kirbėjo ta pati mintis: „pirmiausia pažabokite Rusiją, tuomet kvieskite į svečius “. Tad iš 2013-ųjų diskusijų Vilniuje apie stebuklingai naudingas rytų partnerystes – kaip iš ožio pieno. Nebent nauda laikysime milžiniškų lėšų švaistymą tuščioms kalboms.

Beje, 2013-ųjų susitikimas Vilniuje buvo keistas dar ir tuo, kad į jį pakviesta Armėnija. Tarp Armėnijos ir kitų Rytų partnerystės programos šalių – milžiniškas skirtumas. Nei Baltarusija, nei Moldova, nei Ukraina, nei Gruzija, nei Azerbaidžanas tuomet nebuvo okupavęs nė metro svetimų teritorijų. O Armėniją tuomet derėjo laikyti pačia tikriausia agresore – ji buvo okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Karabachą ir septynetą gretimų azerbaidžanietiškų rajonų. Iš Azerbaidžano ji tuomet buvo atplėšusi apie 20 proc. žemių. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių dėl Armėnijos agresijos buvo priversti palikti savo gimtuosius namus.

Taigi oficialusis Jerevanas, kaip ir tuometinis Kremlius, buvo okupantai. Tik kitokie dydžiai ir galimybės. Rusija – didelis, milžiniškas okupantas. Armėnija – mažesnė. Ir vis tik agresorius yra agresorius. Todėl oficialusis Vilnius neturėjo teisės kviesti į susitikimą Armėnijos. Pirma grąžink Azerbaidžanui 1992 – 1994-aisias užgrobtą Karabachą, tuomet belskis į ES duris. Tačiau tiek Lietuva, tiek kiti Lietuvos partneriai Europoje nusispjovė į lygybės principus – begėdiškai pritaikė dvigubus standartus. Vieną plėšiką smerkė, kitą – glostė.

Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija

Nors palankumas dvigubiems standartams – labai pavojingas. Galime susipainioti, galime netekt daug potencialių draugų. Mes jau sulaukiame pagrįstų priekaištų ne tik iš Sakartvelo premjero lūpų. Mums priekaištauti dėl dviveidystės turi teisę ir Azerbaidžanas: „Armėnijos agresija prieš Azerbaidžaną nebuvo karas, išpuolis prieš Gruziją – joks karas, o štai Rusijos karas Ukrainoje – jau tikras puolimas?“

Todėl ir nerimauju, kad liepos 11 – 12 dienomis Vilniuje organizuojama milžiniška politinė diskusija netaptų „tuščiais pliurpalais“. Galimi patys keisčiausi netikėtumai. Rusija pasyviai nesėdi sudėjusi rankų. Ji intensyviai Vakaruose ieško partnerių, kurie prievartautų Ukrainą vardan neva šventos taikos paaukoti savų teritorijų, mat „Rusijos vis tiek nepriversite atsiklaupti ant kelių”.

O jei kalbėtume pusiau rimtai, pusiau juokais, turime ir kitokio pobūdžio problemų. Lažinkimės, kiek kartų parkris, suklups, atsitrenks galva į durų staktą ar diskusijos metu užmigs JAV prezidentas Joe Bidenas, jei vis tik teiksis atskristi į Vilnių? Vienas iš paskutiniųjų JAV prezidento suklupimų – Karinių oro pajėgų akademijoje El Paso apygardoje Kolorado valstijoje šių metų birželio 2-ąją. JAV prezidentas per absolventų išleistuvių šventę nueidamas nuo scenos užkliuvo už juodo smėlio maišo ir parkrito.

Joe Bidenas tampa JAV gėda. Lietuvos ryto televizija. Laida Reporteris

Parkristi, žinoma, gali ir jaunas, stiprus vyras. Bet aštuoniasdešimties metų sulaukęs JAV prezidentas pastaruoju metu per daug dažnai kritinėja lipdamas lėktuvo trapu, važiuodamas dviračiu arba leisdamasis nuo scenos. Tokie stipriausios pasaulyje šalies lyderio suklupimai neprideda Amerikai solidumo. Akivaizdu, kad J. Bidenas – per daug senas, kad rimtai prezidentautų. Galimos aliuzijos: jei prezidentas vos bepastovi ant kojų, tai ir šalis tokia pat – ant molinių kojų.

Ir vis tik tegul J. Bideno kritimai netampa juodu pranašu, bylojančiu, kad ir Vašingtono vadovaujamas NATO viršūnių susitikimas suklups „lygioje vietoje“. Nesuklupkime, nepargriūkime. Viliuosi, jog šį sykį Vakarams užteks proto ir drąsos solidžiai paremti nuo Rusijos agresijos drąsiai besiginančią Ukrainą. Europą nuo Rusijos invazijos ginantys ukrainiečiai šito nusipelnė.

2023.06.05; 15:00

Prezidento Gitano Nausėdos ir Azerbaidžano parlamento pirmininkės Sahibos Gafarovos susitikimas. Prezidentūros nuotr.

Prezidento Gitano Nausėdos ir Azerbaidžano parlamento pirmininkės Sahibos Gafarovos susitikime penktadienį daugiausia dėmesio skirta dvišaliam ekonominiam ir politiniam bendradarbiavimui, ES Rytų partnerystės politikos bei ES ir Azerbaidžano bendradarbiavimo klausimams aptarti, pranešė Prezidentūra.
Prezidento Gitano Nausėdos ir Azerbaidžano parlamento pirmininkės Sahibos Gafarovos susitikimas. Prezidento kanceliarijos (Robertas dačkus) nuotr.
 
Šalies vadovo teigimu, Lietuvos ir Azerbaidžano ekonominiai santykiai turi didelį potencialą, o Lietuva yra suinteresuota plėtoti bendradarbiavimą aukštųjų technologijų inovacijų ir švietimo srityse.
 
Susitikime prezidentas akcentavo, kad Lietuva aktyviai remia ES Rytų partnerystės politiką ir Azerbaidžano dalyvavimą joje, įskaitant ES ir Azerbaidžano sutarties pasirašymą. Pasak šalies vadovo, gruodį Briuselyje vykęs ES ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimas davė gerą impulsą tolesniam bendradarbiavimui, nes visos šalys pasirašė bendrą deklaraciją, kuria buvo pareikšta politinė ambicija bei ES ir Rytų partnerystės šalių siekis stiprinti strateginę partnerystę.
 
Prezidentas su Azerbaidžano parlamento pirmininke taip pat aptarė saugumo situaciją Kaukazo regione.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.02.04; 14:20

G. Nausėda dalyvavo Rytų partnerystės šalių vadovų susitikime. Prezidentūros nuotr.

Vilnius/Briuselis, gruodžio 16 d. (ELTA). Rytų partnerystės politika turi išlikti ES strateginiu ir geopolitiniu prioritetu, teigia prezidentas Gitanas Nausėda.
 
Tęsdamas darbo vizitą Briuselyje, trečiadienį šalies vadovas dalyvavo ES Rytų partnerystės šalių vadovų susitikime.
 
Kalbėdamas plenarinėje sesijoje, prezidentas pabrėžė, kad šis ES ir Rytų partnerių susitikimas, vykstantis po ketverių metų pertraukos, – puiki galimybė ES pademonstruoti politinį ryžtą ir ambicijas regione, taip pat nubrėžti aiškias eurointegracijos perspektyvas partneriams Rytuose.
 
Šalies vadovas ragino ES ir toliau laikytis „daugiau už daugiau“ principo. „ES pareiga yra remti Rytų partnerystės šalis reformų kelyje. Ypač norėtųsi matyti proveržį įgyvendinant reformas teisingumo, žmogaus teisių, kovos su korupcija srityse. Rytų partnerystės valstybėms, darančiomis didelę pažangą įgyvendinant reformas, turime pasiūlyti daugiau integracijos į ES galimybių, o galiausiai – atliepti jų europines aspiracijas“, – teigė prezidentas.
 
Šalies vadovo teigimu, nuo Rytų partnerystės iniciatyvos sukūrimo 2009 m. net trys šalys tapo ES asocijuotosiomis partnerėmis. Šalies vadovas akcentavo, kad asocijuotojo trejeto – Ukrainos, Moldovos ir Sakartvelo – pasirašytos sutartys su ES paskatino reformas ir demokratinę transformaciją šiose valstybėse, todėl būtina jas ir toliau remti, suteikiant visokeriopą pagalbą.
 
ES ir Rytų partnerystės šalių vadovai susitikime priėmė deklaraciją, kurioje numatė bendros veiklos principus ir planus ateičiai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.12.16; 07:40

G. Nausėda susitiko su ES ambasadoriais. Prezidentūros nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda, penktadienį susitikęs su Lietuvoje reziduojančiais Europos Sąjungos (ES) valstybių narių ambasadoriais, aptarė artėjantį Europos Vadovų Tarybos (EVT) ir ES Rytų partnerystės vadovų susitikimą, taip pat migracijos, ekonomikos atsigavimo, kovos su COVID-19 pandemija, saugumo ir gynybos klausimus.
 
Pasak Prezidentūros pranešimo, prezidentas ES ambasadoriams pristatė Lietuvos ekonominę situaciją ir popandemines ekonomikos gaivinimo priemones, taip pat ketvirtadienį vykusio skambučio su JAV ir B9 valstybių vadovais turinį.
 
Kalbėdamas migracijos klausimu, prezidentas akcentavo, kad, nepaisant to, jog pasienyje su Baltarusija pastebima krizės deeskalacija, situacija išlieka įtempta. Šalies vadovas, kalbėdamas su ES ambasadoriais, pabrėžė, kad yra svarbu atnaujinti ES migracijos ir prieglobsčio politiką reglamentuojančius teisės aktus, užtikrinti tinkamą sienų apsaugą ir jos finansavimą.
 
Prezidentas ir ES ambasadoriais taip pat aptarė įtemptą saugumo situaciją Ukrainoje ir Rusijos karinių pajėgų telkimą prie sienos su Ukraina.
 
„Turime pareikšti paramą Ukrainos suverenumui ir teritoriniam integralumui ir aiškiai pademonstruoti, kad bandymai kvestiuonuoti Ukrainos teritorinį vientisumą nebus toleruojami“, – teigė prezidentas.
 
Šalies vadovas taip pat pabrėžė, kad būtina siekti ambicingų ES Rytų partnerystės vadovų susitikimo rezultatų. Pasak prezidento, turime žengti į priekį laipsniškai integruojant į ES vidaus rinką asocijuotas šalis – Ukrainą, Moldovą ir Sakartvelą – ir suteikiant joms europinę perspektyvą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.12.11; 04:24

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Gintaras Visockas

Prabėgo kelios savaitės, kai elektroniniu paštu kreipiausi į Lietuvos prezidentūrą, prašydamas paaiškinti, kodėl tokia tendencinga mūsų valstybės politika Pietų Kaukaze. Omeny turiu akivaizdų Lietuvos pataikavimą Armėnijai, kuri prorusiškai nusiteikusi, toleruoja terorizmą ir iki pat 2020-ųjų rudens laikė užgrobusi Azerbaidžanui priklausančias Karabacho teritorijas (po kelis dešimtmečius trukusių nesėkmingų derybų Azerbaidžanui nieko kito nebeliko, kaip 2020-ųjų spalio – lapkričio mėnesiais tas žemes susigrąžinti jėga, vadinamojo 44 dienų karo metu). Jokio Prezidentūros patarėjų atsako. Mirtina tyla.

Beje, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai buvau nusiuntęs analogiškus klausimus. Ši atsiliepė po kelių dienų. Savo atsakymuose tvirtino, jog Lietuva nėra priešiškai nusiteikusi nė prieš vieną Pietų Kaukazo respubliką, jog Lietuva palaiko draugiškus santykius su visomis šio regiono valstybėmis. Pasak Lietuvos URM, jokių dvigubų standartų.

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

Žinoma, Lietuvos URM manęs neįtikino, girdi, Lietuva sąžiningai elgiasi Pietų Kaukaze. Štai tik keletas argumentų, kurie, man regis, labiausiai akis bado. Lietuvoje jau svečiavosi Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona (ją buvo priėmusi pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė, Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos žmona). Vilniuje viešėjo ir pats ponas N.Pašinianas. Azerbaidžano vadovų žmonos į Vilnių nebuvo pakviestos. Aukščiausi Azerbaidžano pareigūnai į Vilnių taip pat nekviečiami. Jei Lietuva siunčia į Pietų Kaukazą humanitarinės pagalbos, skiepų siuntas, medikų komandą, – tai tik į Armėniją. Kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre kadaise buvo minima armėnų tragedija 1915-aisiais, į renginį atėjo tuometiniai aukščiausi LGGRTC vadovai. O kai LGGRTC patalpose buvo minimos Hodžaly aukos, aukščiausių LGGRTC vadovų nebuvo nė vieno. Dauguma Lietuvos politikų, politologų, žurnalistų kritikavo Azerbaidžaną, kad šis pasirinko karinį Karabacho susigrąžinimo būdą. Kad Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui, kad oficialusis Baku ir taip jau labai ilgai ir kantriai laukė Vakarų pagalbos, bet nesulaukė, – visa tai buvo subtiliai nutylima. Armėnija nebuvo kritikuojama, kad beveik tris dešimtmečius okupavusi laikė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių. Lietuvos spaudoje paskelbti Azerbaidžanui palankią publikaciją, ypač apie konfliktą dėl Karabacho, – itin sudėtinga. Nespausdina. Būta daug televizijos laidų, kai diskusijos dalyviai ginčydavo azerbaidžaniečių teisę į Karabachą. Kad Karabache, net Jerevane, kadaise gyventa daug azerbaidžaniečių, kurie buvo išvyti iš gimtųjų žemių, – nė eilutės. Apie azerbaidžaniečių pabėgėlių kančias – nieko. Kad Armėnija klastingai 2020-ųjų rudenį apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius Giandžos, Tertero, Bardos miestus ir kad po šių išpuolių žuvo civilių azerbaidžaniečių, – nė žodelio. Kad armėnams valdant Karabachą sunaikinta, išniekinta daug azerbaidžanietiškų kultūros, istorijos ir religijos paminklų, – nė eilutės. Vien tik pergyvenimai, esą dabar musulmonai azerbaidžaniečiai, įsiveržę į Karabachą, griaus krikščioniškosios kultūros ir istorijos paminklus.

Tačiau šiuo atveju svarbu ne tai, kad Lietuvos URM ir šių eilučių autoriaus nuomonės – kardinaliai priešingos. Svarbu, kad Lietuvos URM atsakė į klausimus. Deja, Prezidento patarėjai bei ryšių su visuomene specialistai – tarsi vandens į burną prisisėmę.

O juk pavyzdžių, kaip Lietuvos valdžia tendencingai ignoruoja Azerbaidžaną (vienintelė buvusi sovietinė respublika, kuriai pavyko susigrąžinti savas teritorijas; Moldova, Gruzija ir Ukraina šiandien tokiomis pergalėmis dar negali pasigirti), – vis daugėja. Štai lapkričio 3 dieną Vilniaus Rotušėje Azerbaidžano ambasada Vilniuje minėjo Pergalės dieną (Karabacho išlaisvinimo operacija 2020-aisiais truko nuo rugsėjo 27 iki lapkričio 8 dienos). Pats buvau, pats mačiau, kiek daug, ironiškai kalbant, į Rotušę sugužėjo aukšto rango Lietuvos politikų. Tą vakarą Rotušėje pasigedau svečių ir iš Lietuvos Prezidentūros, ir iš Lietuvos Seimo, ir iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos. Tad vėl klausiu Prezidento Gitano Nausėdos: ką tai galėtų reikšti? Lietuva nesidžiaugia, kad Azerbaidžanui galų gale pavyko atkurti teritorinį vientisumą?

Baku Forumas

Kitas pavyzdys: lapkričio 4 – 6-ąją Azerbaidžano sostinėje buvo surengtas 8-asis Globalusis Baku forumas, turintis specialųjį pavadinimą – „Pasaulis po COVID-19“. Į šį tarptautinį pripažinimą iškovojusį renginį atvyko per 300 svečių iš viso Pasaulio – Šiaurės Amerikos, Europos, Azijos. Ar bent vienas Lietuvos politikas buvo nuvykęs į Forumą? Ar nusiuntė oficialų sveikinimą?

Beje, į šį azerbaidžanietišką tarptautinį forumą buvo nuvykę (arba nuotoliniu būdu sveikino) buvę Latvijos prezidentai. Buvusių Latvijos prezidentų vardai – Valdis Zatleras, Vaira Vykė – Freiberga. Net dabartinis Latvijos prezidentas Egilis Levitas neliko abejingas azerbaidžanietiškoms iniciatyvoms. Azerbaidžane lapkričio 1-ąją svečiavosi ir Estijos parlamento Draugystės su Azerbaidžanu grupės pirmininkas Svenas Sesteras. O koks Lietuvos prezidentų dėmesys teritorinį vientisumą atkūrusiam Azerbaidžanui? Pavyzdžiui, Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės? Gal pražiopsojau, gal nepastebėjau?

Kodėl dėstau šiuos argumentus? Norėčiau, kad Lietuva būtų visur ir visada teisinga – ne tik tuomet, kai kalbama apie Rusijos, Baltarusijos ar Kinijos nuodėmes. Tik tuomet galima sulaukti tarptautinio pripažinimo ir pagarbos. Tik tuomet Lietuva turės moralinę teisę prašyti, kad ir su ja visi bendrautų sąžiningai.

Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija

O kol kas protu nesuvokiama: per Rytų partnerystės programas Lietuva temte tempia Armėniją į Vakarus. Lietuva apsimeta nepastebinti, jog Armėnijoje ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė, jog šiais metais prie Lietuvos sienų surengtose agresyviose Rusijos – Baltarusijos karinėse pratybose „Zapad – 2021“ okupuoti Baltijos šalis mokėsi ir armėnų kariniai instruktoriai.  

Galų gale Lietuva apsimeta nežinanti, ką visai neseniai Rusijos televizijai „Rossija-24“ yra pareiškęs Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Be kita ko, jis tvirtino, esą Vladimiro Putino valdoma Rusija – didelis, nuoširdus Armėnijos partneris. Armėnija be Rusijos nepajėgi žengti nė vieno žingsnio. Jei ne Rusija, gal Armėnijos išvis nebūtų buvę…

Tad kaip šiandien pasielgs Prezidentas Gitanas Nausdėda? Nejaugi į Baku nenusiųs nė mažyčio sveikinimo?

2021.11.08; 06:00 

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė Vyriausybės rūmuose šiandien priims Armėnijos Respublikos ministrą pirmininką Nikolą Pašinianą, atvykstantį su sava delegacija.

Vilniuje ketinama aptarti Lietuvos ir Armėnijos dvišalių santykių perspektyvas, Europos Sąjungos ir Armėnijos bendradarbiavimą, pasirengimą 2021 m. gruodžio 15 d. Briuselyje vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, regionines aktualijas.

Daug dėmesio ketinama skirti bendradarbiavimo sveikatos srityje stiprinimui, teigiama Vyriausybės spaudos tarnybos pranešime. Lietuva jau yra suteikusi Armėnijai humanitarinę paramą kovoje su COVID-19 epidemija – būtinas medicinos apsaugos priemones ir PGR testus, nusiuntusi medikų misiją pasidalyti gerąja patirtimi, dovanojusi 27 500 „Vaxzevria“ („Astra Zeneca“) vakcinų. Vyriausybės rugsėjo 29 d. nutarimu nuspręsta Armėnijai padovanoti dar 50 000 kompanijos „Moderna“ gaminamos vakcinos „Spikevax“ dozių.

Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Po premjerų susitikimo numatoma pasirašyti Lietuvos ir Armėnijos sveikatos apsaugos ministerijų bendradarbiavimo susitarimą ir surengti bendrą spaudos konferenciją.

Tą pačią dieną I. Šimonytė ir N. Pašinianas dalyvaus Armėnijos nepriklausomybės dienai ir Lietuvos ir Armėnijos diplomatinių santykių trisdešimtmečio paminėjimui skirtame koncerte Kauno filharmonijoje.

Taip rašo Lietuvos informacinė agentūra ELTA.

Kokie klausimai kirba galvoje, perskaičius šią žinią? Ar ne per daug Lietuva teikia garbės vadovui šalies, kuri beveik tris dešimtmečius savo gniaužtuose laikė okupavusi 20 proc. svetimos teritorijos? Turiu omenyje Karabachą, kuris, kad ir kaip ginčija armėnų gerbėjai, remiantis tarptautine teise yra neatsiejama Azerbaidžano žemė. Beje, į valdžią prieš kelis metus atėjęs Nikolas Pašinianas, tapęs svarbiausiuoju Armėnijos vadovu (Armėnijoje premjeras turi daugiau galių nei Armėnijos prezidentas) nė piršto nepajudino, jog Azerbaidžanui taikiai grąžintų Karabachą ir gretimus septynetą rajonų, užgrobtų 1988 – 1994 –aisiais karinių operacijų pagalba.

Ne tik kad negrąžino tai, ką Armėnija neteisėtai okupavo, bet dar 2020-ųjų antroje pusėje iš galingų ginklų apšaudė Azerbaidžano miestus, neturinčius nieko bendro su Karabachu. Tai visų pirma – Giandža, Terteras ir Barda. Štai kokia tų atakų statistika:

Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį

„Vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė nieko bendro su Kalnų Karabachu neturinčius, akivaizdžiai Azerbaidžanui priklausančius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti). Armėnijos pajėgos taip pat mėgino apšaudyti Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo apšaudyti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo tuometinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių civiliai objektai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km. Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prie Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus greičiausia  įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.“

Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Kad ir kaip gudrautume, stengdamiesi ginti Armėiją, būtent N.Pašinianas nepaliko Azerbaidžanui kitos išeities atsiimant Karabachą – tik karines priemones. Jerevanui nesutikus taikiai grąžinti Karabacho Azerbaidžanas buvo priverstas surengti karinę išlaisvinimo operaciją (jis ir taip kantriai laukė tris dešimtmečius). Karinę akciją Azerbaidžanas surengė  2020-ųjų pabaigoje. Azerbaidžanui susigrąžinti savas teritorijas padėjo Turkija, Lietuvos sąjungininkė NATO aljanse.

Todėl ir klausiu: ar Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė bent kiek gaudosi Pietų Kaukazo istorijoje, bent viena ausimi girdėjo, kam priklauso Karabachas, ar ją informavo patarėjai apie Giandžos, Tertero ir Bardos apšaudymus 2020-ųjų rudenį? Prisiminkime, kaip 2019-ųjų lapkritį Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė Vilniuje priėmė Armėnijos Ministro Pirmininko N.Pašiniano žmoną Aną Hakobian, neva atvežusią Lietuvon kažin kokį taikos planą. Tai buvo grubi politinė Lietuvos klaida, nes sutikdami diskutuoti su svetimos šalies teritoriją okupavusio premjero žmona mes nusižengėme padorumo, sąžiningumo principams, kurių nuolat reikalaujame iš kitų. Nusižengėme grubiai, mat neišklausėme antrosios pusės – Azerbaidžano prezidento Ilchamo Alijevo žmonos; dar būtų nekenkę į svečius pasikviesti Turkijos prezidento žmoną ir įsiklausyti į jos pastabas, kaip teisingai sureguliuotinas ginčas dėl Juodojo Sodo. Būtent – Lietuvos Pirmoji Ponia susitiko tik su Armėnijos lyderio žmona, o su Azerbaidžano ir Turkijos, kurios naikintuvai ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę, žmonomis nekalbėjo nė sykio. Lietuviškasis tendencingumas Azerbaidžano – Armėnijos konflikte – akivaizdžiausias. Bet kodėl, iš kur?

Paskutiniuoju metu Lietuva labai drąsiai kritikuoja neteisingai besielgiančias šalis – Rusiją, Baltarusiją, Kiniją. Mūsų pastabos ir nusivylimai – teisingi. Tačiau kodėl tuomet nė vienu žodeliu nepriekaištaujame Armėnijai? Juk, žvelgiant principingai, į Lietuvos Vyriausybę ir Kauno filharmoniją įžengs žmogus, kuris bent jau teoriškai atsakingas už 2020-ųjų rudenį apšaudytus Giandžos, Tertero ir Bardos miestus. Tokie apšaudymai turi tarptautinį įvertinimą – karo nusikaltimai arba nusikaltimai žmoniškumui.

Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Jei Lietuva – sąžininga ir principinga, gal pirmiau į Vilnių derėjo pasikviesti azerbaidžaniečius, nukentėjusius per Giandžos, Tertero ir Bardos apšaudymus?

Keistokai atrodo ir optimistiniai Lietuvos  svaičiojimai apie 2021 m. gruodžio 15 d. Briuselyje vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą. Armėnijoje dislokuota karinė Rusijos bazė. Dislokuota ilgam. Ją bus nelengva iškrapštyti. Lietuva – naivi, jei mano, jog šis faktorius Jerevanui netrukdo dreifuoti Europos link. Lietuva apsimeta nežinanti ir visų aplinkybių, kaip Armėnijos ekonomika bjauriai susipainiojusi su Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos verslais. Lietuva kvaila, jei įsitikinusi, jog persipynę armėniški – rusiški verslai Armėnijai netrukdys žengti Europos link. O gal Lietuvai kažin kas iš Jerevano įkalė galvon, jog „Lietuva be Armėnijos, Lietuva – be ateities?”

Beje, visai neseniai Lietuvos pašonėje Rusija su Baltarusija surengė gausias karines pratybas „Zapad 2021“. Pulti iš visų pusių Baltijos šalis drauge su rusų ir baltarusių kariškiais mokėsi ir Armėnijos gikluotųjų pajėgų atstovai. Ar Lietuvos premjerė pasiruošusi su Armėnijos premjeru aptarti bent jau šį subtilų klausimą – jei norite lietuviškos paramos, nedrįskite daugiau dalyvauti tokio pobūdžio kariniuose manevruose?

2021.10.04; 08:00

I. Šimonytė susitiko su Estijos premjere K. Kallas. Vyriausybės kanceliarijos nuotr.

Dvišalių santykių ir ekonominio bendradarbiavimo stiprinimo galimybės, šalių pozicijų koordinavimas prieš svarbiausius ES ir NATO susitikimus, parama Rytų partnerystės šalims, saugumo situacija regione, Baltarusijos režimo dirbtinai skatinama nelegali migracija, nesaugios Astravo AE klausimas aptarti su oficialiu vizitu Estijoje besilankančios Lietuvos premjerės Ingridos Šimonytės ir šios šalies ministrės pirmininkės Kajos Kallas susitikime ketvirtadienį.
 
Taip pat kalbėta apie strateginių energetikos ir transporto projektų įgyvendinimą ir COVID-19 pandemijos valdymą, bendradarbiavimą gynybos ir saugumo srityse, sakoma pranešime.
 
„Simboliška, kad Estija yra viena pirmųjų šalių, kurias aplankau kaip ministrė pirmininkė. Tai rodo Lietuvos norą toliau stiprinti ir taip puikius mūsų šalių santykius bei esamą žmonių draugystę“, – sakė Lietuvos Vyriausybės vadovė.
 
„Esame pasirengę ir toliau glaudžiai koordinuoti savo pozicijas ES ir NATO, palaikyti vieni kitus tarptautinėse organizacijose. Labai džiaugiamės sėkmingu Estijos pirmininkavimu Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai šių metų birželį“, – sakė premjerė.
 
Vyriausybių vadovės aptarė pandemijos valdymą ir strateginių transporto ir energetikos projektų įgyvendinimą.
 
„Tikiuosi, kad mūsų šalių Vyriausybės toliau skirs prioritetinį dėmesį elektros tinklų sinchronizacijos su Europos tinklais bei „Rail Baltica“ projektams. Transporto jungtys tarp Baltijos šalių turi atitikti šio amžiaus poreikius. Šiuos strateginius projektus turime užbaigti laiku ir padaryti juos sėkmės istorija Europos lygiu, – teigė I. Šimonytė.
 
Susitikime aptartas dar glaudesnis šalių bendradarbiavimas geopolitinių iššūkių fone. Lietuvos premjerė pabrėžė, kad Baltarusijos režimas kelia pavojų ir savo piliečiams, ir visai ES.
 
„Tiek civilinio orlaivio užgrobimas, tiek dirbtinai skatinama nelegali migracija kelia pavojų Europos Sąjungai ir visai tarptautinei bendruomenei“, – pabrėžė ministrė pirmininkė.
 
Premjerė padėkojo Estijai už rodomą solidarumą ir paramą, rengiantis atsiųsti pasienio pareigūnus, kurie padėtų saugoti ES bendrą sieną su Baltarusija.
 
Lietuvos premjerė akcentavo būtinas bendras pastangas, kad nesaugioje Astravo AE pagaminta elektra nepatektų į ES.
Susitikime aptartos grėsmės, kylančios dėl agresyvios Rusijos politikos.
 
„Tikiuosi, kad nekartosime savo klaidų, skubėdami rengti aukšto lygio susitikimą su Kremliumi, kol šis nekeičia savo agresyvios politikos“, – teigė premjerė.
 
I. Šimonytė akcentavo ES paramos Rytų partnerystės šalims svarbą.
 
„Narystė ES padėjo mūsų šalims transformuotis ir kurti sėkmės istoriją. Todėl labai svarbu suteikti europinę perspektyvą ir papildomą motyvaciją Ukrainai, Sakartvelui, Moldovai”, – kalbėjo ministrė pirmininkė.
 
Antrąją vizito Estijoje dieną, penktadienį, dar numatytas premjerės susitikimas su Estijos parlamento vadovu, ekspremjeru Jüriu Ratu.
 
Vizito metu premjerė taip pat pagerbs komunizmo aukų atminimą, padėdama gėlių prie Memorialo komunizmo aukoms, susitiks su lietuvių bendruomene, duos interviu Estijos žiniasklaidai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.02; 08:31

Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrai susitiko su Armėnijos vadovais. URM nuotr.

Tęsdami vizitą Pietų Kaukaze, Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrai susitikimuose su Armėnijos vadovais pareiškė ES pasirengimą tęsti bendradarbiavimą su demokratiškai išrinktu šios šalies parlamentu bei naujai suformuota Vyriausybe.
 
„Sveikiname teigiamus žingsnius ir iniciatyvas, skirtus mažinti įtampai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, esame pasirengę dalyvauti tiek prisidedant prie situacijos Armėnijos-Azerbaidžano pasienyje stabilizacijos, tiek skatinant pasitikėjimo atmosferos regione atkūrimą, tiek palaikydami tolesnį demokratinių reformų procesą Armėnijoje“, – susitikimuose Jerevane sakė užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
 
G. Landsbergis su Austrijos ir Rumunijos kolegomis Alexanderiu Schallenbergu ir Bogdanu Aurescu penktadienį atvyko į Jerevaną, kur susitiko su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkissianu ir laikinuoju ministru pirmininku, išankstinius parlamento rinkimus laimėjusios partijos „Pilietinis susitarimas“ lyderiu Nikolu Pašinianu.
 
Trijų Europos Sąjungos (ES) šalių ministrai susitikimuose su Armėnijos vadovais pažymėjo birželio 20 dieną vykusių išankstinių Nacionalinio Susirinkimo rinkimų, kuriuos tarptautiniai stebėtojai pripažino laisvais ir sąžiningais, svarbą tolesnei šalies raidai. Ministrai pažymėjo, kad po rinkimų šalies politinėms jėgoms svarbu susitelkti ties svarbiausių iššūkių sprendimu. Pokalbiuose buvo aptarta saugumo situacija po antrojo Kalnų Karabacho karo, taip pat kalbėta apie tolesnį ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimo (CEPA) vykdymą bei pasirengimą šių metų pabaigoje planuojamam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui.
 
Šeštadienį trijų ES valstybių narių užsienio reikalų ministrai vizitą regione baigs susitikimais Sakartvelo sostinėje Tbilisyje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.26; 09:11

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis kartu su Austrijos kolega Alexanderu Schallenbergu ir Rumunijos diplomatijos vadovu Bogdanu Aurescu birželio 24-26 dienomis viešės Pietų Kaukaze.
 
Trijų Europos Sąjungos (ES) valstybių narių ministrų vizitas į Azerbaidžaną, Armėniją ir Sakartvelą rengiamas ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio ir saugumo politikai ir Europos Komisijos vicepirmininko Josepo Borrellio pavedimu, sakoma URM pranešime. Dėl šio vizito susitarta gegužės 27 dieną Lisabonoje vykusiame neformaliame ES užsienio reikalų ministrų (Gymnich) susitikime, kurio metu, be kita ko, diskutuota apie įšaldytus konfliktus ES Rytų kaimynystėje.
 
„Džiaugiuosi, kad buvo išgirstas Lietuvos kvietimas skirti didesnį geopolitinį dėmesį Pietų Kaukazui. Puikiai pažįstame šį regioną ir žinome, kaip svarbu regiono valstybėms jausti ES paramą jų saugumui ir stabilumui. Norime labai aiškiai pasakyti – Europa yra ir bus tik dar aktyvesnė Pietų Kaukaze. Lietuva kartu su kitomis ES šalimis yra pasiryžusi visapusiškai prie to prisidėti, taip pat išnaudojant ir Rytų partnerystės teikiamas galimybes“, – prieš vizitą sakė užsienio reikalų ministras G. Landsbergis.
 
Birželio 25 d. numatomi G. Landsbergio, A. Schallenbergo ir B. Aurescu susitikimai su Azerbaidžano ir Armėnijos lyderiais šių šalių sostinėse, o birželio 26-ąją ministrus Tbilisyje priims Sakartvelo vadovybė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.24; 08:09

Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis, dalyvaudamas neformaliame Europos Sąjungos (ES) užsienio reikalų ministrų susitikime Lisabonoje, aptardamas ES veiksmus Baltarusijos atžvilgiu po civilio lėktuvo priverstinio nutupdymo Minske, pastebėjo, kad ES reagavo greitai ir vieningai, o dabar būtina nedelsiant įgyvendinti pirmadienį priimtus Europos vadovų sprendimus Minsko atžvilgiu.
 
ES užsienio reikalų ministrų susitikime ketvirtadienį aptariamas ES Vadovų Tarybos sprendimų įgyvendinimas dėl Baltarusijos, konfliktai ES Rytų kaimynystėje, ES – Afrikos santykiai, Indijos – Ramiojo vandenynų regiono strategija.
 
„Neturėtume izoliuotai vertinti praėjusio sekmadienio oficialaus Minsko išpuolio – tai nėra pavienis veiksmas, tai nuo praeito rugpjūčio tebesitęsiančios eskalacijos dalis, dar vienas A. Lukašenkos režimo bandymas bet kokiomis priemonėmis išsilaikyti valdžioje, keliantis vis didesnę saugumo problemą visai ES. Baltarusijos režimo terorizmo veiksmai negali likti nenubausti. Nedelsdami svarstykime ir sutarkime dėl ekonominių sektorinių sankcijų. Svarstykime naftos produktų, finansų, energetikos, tabako sektorius,” – sakė ministras ir pabrėžė, kad stiprus tarptautinės bendruomenės atsakas siųstų žinią ir kitiems autoritariniams režimams: „ES turi pasiųsti stiprų signalą Rusijai, kad Europa neužsimerks, vykstant Baltarusijos aneksijai”.
 
Kalbėdamas apie įšaldytus konfliktus Rytų kaimynystėje, G. Landsbergis atkreipė dėmesį, kad visos Rytų Partnerystės šalys – Ukraina, Moldova, Sakartvelas, Armėnija, Azerbaidžanas – yra stipriai paveiktos konfliktų, kurie tik politiškai įšaldyti, tačiau bet kuriuo metu gali tapti karštais.
 
„Šie anklavai – įšaldytų konfliktų teritorijos – primena Kaliningrado srities situaciją: Rusija militarizavusi teritorijas visose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse ir gali lengvai instrumentalizuoti situaciją – per militarizaciją, pasportizaciją, borderderizaciją, ar pradėdama aktyvią operaciją. Ji nebando ir nenori spręsti įšaldytų konfliktų. Greičiau naudojasi jais, siekdama geopolitinės naudos sau, keldama grėsmę šio regiono stabilumui ir atskirų šalių norui bendradarbiauti su ES”, – sakė ministras ir pabrėžė, kad visos šios konfliktų paveiktos šalys nori daugiau Europos, todėl didesnis ES įsitraukimas – tai tinkamiausias atsakas į destruktyvų Rusijos vaidmenį.
 
Diskusijoje apie ES Indijos – Ramiojo vandenynų regiono strategiją ES diplomatijos vadovas pabrėžė šios strategijos savalaikiškumą ir poreikį gilinti ES bendradarbiavimą su bendraminčiais partneriais bei regiono šalimis.
 
Pasak G. Landsbergio, strateginis ES požiūris į Indijos ir Ramiojo vandenynų regioną padėtų išlaikyti geopolitinę pusiausvyrą regione, atsverti globalius Kinijos siekius, diversifikuoti tiekimo grandines. Be to, svarbu rasti tinkamą pusiausvyrą tarp vertybinių, ekonominių, saugumo ir geopolitinių interesų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.28; 00:01

Tęsdamas oficialų vizitą Pietų Kaukazo valstybėse, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Tbilisyje su Sakartvelo valdžios atstovais aptarė reformų procesą šioje šalyje, pasirengimą rudenį numatytam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, dvišalių ryšių aktualijas. Su prezidente Salome Zourabichvili, ministru pirmininku Irakliu Garibashviliu, parlamento pirmininku Kakhaberu Kuchava ir vicepremjeru bei užsienio reikalų ministru Davidu Zalkalianiu kalbėtasi apie saugumo padėtį regione ir destruktyvų Rusijos vaidmenį.
 
Ministras atkreipė dėmesį į tarpininkaujant Europos Vadovų Tarybos pirmininkui Charlesui Micheliui sudarytą susitarimą tarp Sakartvelo valdžios ir opozicijos atstovų, numatantį reikšmingas šalies teisingumo ir rinkimų sistemos reformas.
 
„Balandžio 19-osios susitarimas leis užtikrinti stabilumą, reikalingą siekiant ambicingų tikslų, todėl raginu visą Sakartvelo politikos spektrą prisijungti prie kompromiso ir efektyviai įgyvendinti tai, kas sutarta“, – teigė G. Landsbergis.
 
 Užsienio reikalų ministras išreiškė Lietuvos palaikymą Sakartvelo siekiams įstoti į Europos Sąjungą (ES) bei NATO ir pabrėžė būtinybę tęsti integracijos procesui reikalingas reformas. Ministras pažymėjo, kad Lietuva ir toliau teiks įvairiapusę paramą Sakartvelui, įgyvendinant Asociacijos susitarime su ES numatytas reformas, ypač srityse, susijusiose su ES Žaliuoju kursu ir šalies atsparumo didinimu. Abiejų šalių pareigūnai sutarė glaudžiai bendradarbiauti rengiantis Rytų partnerystės viršūnių susitikimui ir formuluojant ambicingus jo tikslus. Šiame kontekste ministras G. Landsbergis pabrėžė Sakartvelo koordinavimosi su kitomis asocijuotomis partnerėmis – Ukraina ir Moldova – svarbą.
 
Kalbėdami apie iššūkius Pietų Kaukazo regiono saugumui, Lietuvos diplomatijos vadovas ir Sakartvelo pareigūnai pabrėžė, kad didžiausią grėsmę jam kelia agresyvi Rusijos laikysena ir tebesitęsianti penktadalio Sakartvelo teritorijos okupacija. Ministras G. Landsbergis pažadėjo tęsti mūsų šalies paramą Sakartvelo suverenumui ir teritoriniam vientisumui, aktyviai kelti šį klausimą tarptautinėje arenoje.
 
Vizito Tbilisyje metu ministras taip pat susitiks su nevyriausybinių organizacijų bei politinių partijų atstovais, su kuriais aptars balandžio 19 dienos susitarimo turinį bei galimą Lietuvos ir ES paramą Sakartvelui, įgyvendinant šiuo susitarimu numatytas teisingumo ir rinkimų sistemos reformas.
 
Ketvirtadienį ministras G. Landsbergis lankysis Odzisio gyvenvietėje prie Rusijos okupuoto Cchinvalio regiono (Pietų Osetijos) administracinės ribos ir pradės oficialų vizitą Azerbaidžane. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.29; 00:01

Prezidentas Gitanas Nausėda nuotoliniu būdu susitiko su užsienio šalių ambasadoriais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda nuotoliniu būdu kreipėsi į užsienio šalių diplomatinių atstovybių vadovus ir akcentavo pagrindinius Lietuvos užsienio politikos prioritetus 2021 metams: saugios kaimynystės užtikrinimą, ambicingos Rytų partnerystės politikos darbotvarkių įgyvendinimą, transatlantinio ryšio stiprinimą, bendradarbiavimą NATO, daugiašališkumo stiprinimą ir veikimą tarptautinėse organizacijose.
 
Savo kalboje prezidentas pabrėžė susiklosčiusią sudėtingą situaciją Lietuvos kaimynystėje. „Esame liudininkai, kai teisės viršenybės principais grindžiama tarptautinė tvarka yra ginčijama, begėdiškai laužoma ar paprasčiausiai ignoruojama. Turime dėti visas pastangas ją išsaugoti ir sustiprinti“, – teigė G. Nausėda, pirmadienį kreipdamasis užsienio šalių ambasadorius.
 
Pasak šalies vadovo, Lietuva yra patyrusi daugybę istorinių išbandymų, todėl puikiai supranta kaimyninių šalių laisvės troškimą, siekį ginti demokratiškus rinkimus ir žmogaus teises. „Mūsų kaimynystėje esančių šalių piliečių ginama teisė būti laisviems ir saugiems yra ir mūsų rūpestis. Laisvė nėra duotybė, ji turi didelę kainą“, – sakė prezidentas.
 
Jis patikino, kad Lietuvos užsienio politikos prioritetu išlieka ambicinga Rytų partnerystės politika ir pagalba Rytų partnerėms, siekiančioms artimesnių santykių su ES.
 
Šalies vadovas akcentavo ir saugumo bei gynybos sritį, pabrėždamas, kad Lietuvos ir visos Europos saugumo garantu išlieka stiprus transatlantinis ryšys, sakoma Prezidentūros pranešime.
 
„Esame dėkingi už NATO sąjungininkų indėlį į Baltijos šalių saugumą“, – teigė prezidentas. Šalies vadovas patvirtino, kad Lietuva vykdys savo įsipareigojimus gynybos finansavimui skirti ne mažiau nei 2 proc. BVP, o iki 2030 metų sieks palaipsniui didinti finansavimą iki 2,5 proc. BVP.
 
Prezidentas G. Nausėda priminė Lietuvos susirūpinimą nesaugia Astravo AE keliama grėsme visai Europai ir akcentavo siekį neįsileisti nesaugiai gaminamos Astravo AE elektros į ES rinką.
 
Kalbėdamas apie ES politiką, šalies vadovas pabrėžė svarbiausius Bendrijos pasiekimus praėjusiais metais: susitarimus dėl precedento neturinčio daugiamečio ES biudžeto ir ekonomikos gaivinimo fondo, klimato kaitos tikslų.
 
„Galiu Jus visus užtikrinti, kad Lietuva išliks patikima partnere, įgyvendinant ES strateginę darbotvarkę, stiprinant ES ir jos konkurencingumą.
 
Diskusijos dėl Europos ateities, „Žaliojo susitarimo“, skaitmeninių ir inovacijų darbotvarkių įgyvendinimas, vidaus rinkos stiprinimas bus pagrindiniai Lietuvos ES politikos prioritetai 2021 metais“, – sakė prezidentas.
 
Šalies vadovas pakvietė užsienio kompanijas steigtis Lietuvoje, pasinaudojant sukurtomis verslui itin palankiomis sąlygomis, bei stiprinti šalių bendradarbiavimą mokslo ir inovacijų srityje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.26; 04:22

G. Nausėda – Užsienio politikos koordinacinės tarybos posėdyje. Prezidentūros kanceliarijos nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį sušauktame Užsienio politikos koordinacinės tarybos posėdyje pabrėžė, kad Lietuvos užsienio politikos prioritetai išlieka tęstiniai: tai šalies nacionalinio saugumo užtikrinimas veikiant NATO, aktyvus dalyvavimas ES Rytų partnerystės iniciatyvoje, Astravo AE grėsmės užkardymas ES lygmeniu.
 
„Esame šalis, ginanti demokratijos vertybes, žmogaus teises ir laisves, šalių suverenumą bei teritorinį vientisumą, tvirtai remiame euroatlantinius Rytų partnerių siekius. Įgyvendinant užsienio politikos prioritetus būtina koordinuota ir nuosekli visų institucijų, veikiančių užsienio politikos srityje, veikla“, – teigė prezidentas.
 
Pirmoji užsienio politikos koordinacinio posėdžio dalis skirta Baltarusijos situacijos vertinimui, ilgalaikės politikos šios šalies atžvilgiu formavimui. Nutarta parengti ilgalaikę, santykius su Baltarusija apibrėžiančią strategiją, įtraukiant politinį, ekonominį, saugumo, kultūros, istorijos dėmenis. Pasitarime vieningai pabrėžta, kad Astravo AE kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, gyventojų sveikatai ir aplinkai, todėl jos suvaldymas išlieka vienu svarbiausių užsienio ir energetikos politikos uždavinių. Sutarta sutelkti visas diplomatines pastangas ir siekti efektyvių Europos Vadovų Tarybos sprendimų įgyvendinimo bei užkardyti elektros iš nesaugių atominių elektrinių trečiosiose šalyse patekimą į ES rinką.
 
Uždaroje tarybos posėdžio dalyje aptarti nacionalinio saugumo ir NATO darbotvarkių klausimai. Sutarta koordinuotai ruoštis būsimam NATO viršūnių susitikimui, parengiant detalią tarpinstitucinę NATO 2030 m. raporto analizę ir įvertinant galimą rekomendacijų poveikį Lietuvos gynybos ir saugumo interesams.
 
Aptariant ES darbotvarkės klausimus, daugiausia dėmesio skirta ES numatytoms priemonėms suvaldyti koronaviruso plitimą bei užtikrinti vakcinų skirstymo ES valstybėms skaidrumą. Taip pat sutarta ieškoti galimybių padėti vakcinomis apsirūpinti Rytų partnerystės valstybėms.
 
Susitikimo dalyviai sutarė išskirtinį dėmesį teikti efektyviam ES daugiametės finansinės programos ir Gaivinimo fondo lėšų planavimui ir investavimui. Prioritetinės sritys – Lietuvos ekonominis konkurencingumas ir klimato kaitos tikslų įgyvendinimas. Institucijų vadovai paraginti susitelkti į dalyvavimą ES centralizuoto valdymo programose, tokiose kaip „Europos horizontas“, Vystomojo bendradarbiavimo, išorinių sienų apsaugos programos. Taip pat pabrėžta klimato kaitos tikslų pasiekimo svarba, pirmiausia sumažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas 55 procentais.
 
Rytų partnerystės politikos srityje sutarta aktyviai rengtis būsimam ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui 2021 m., sustiprinti Lietuvos paramą euroatlantinės integracijos lūkesčius reiškiančioms Ukrainai, Moldovai ir Sakartvelui bei sugrįžti prie regioninių iniciatyvų, įvertinant bendrą LDK istoriją ir paveldą.
 
Pirmajame nuotoliniame užsienio politikos koordinaciniame posėdyje kartu su prezidentu ir jo komanda dalyvavo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovas Žygimantas Pavilionis, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir ekspertai: Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala, VU TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.15; 15:30

Prezidentas su užsienio reikalų ministru aptarė užsienio politikos aktualijas. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pirmadienį aptarė aktualiausius užsienio politikos klausimus: situaciją Baltarusijoje, Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo sutartį, rengiamą Europos Sąjungos ir Kinijos investicijų susitarimą, Rytų partnerystės iniciatyvos įgyvendinimo darbotvarkę 2021 metams.
 
Aptarta padėtis Baltarusijoje, Europos Sąjungos sankcijų Baltarusijos režimo atstovų atžvilgiu politikos įgyvendinimas. Prezidentas pabrėžė, kad sankcijų taikymas neturėtų pabloginti Lietuvos piliečių ir įmonių padėties, tad Vyriausybė turi rasti sprendimus, kaip padėti Druskininkų sanatorijos „Belorus” darbuotojams, dėl sankcijų staigiai netekusiems pajamų šaltinio.
 
Šalies vadovas su užsienio reikalų ministru aptarė gruodžio pabaigoje pasirašytą Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės susitarimą dėl ateities santykių.
 
„Itin svarbu tinkamai įgyvendinti susitarimą siekiant, kad būtų užtikrinti mūsų piliečių ir verslo interesai. Ypač svarbūs išlieka visuomenės informavimo klausimai”, – sakė prezidentas.
 
Kalbėdamas apie Europos Sąjungos ir Kinijos investicijų susitarimo derybas, šalies vadovas pabrėžė, kad Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės, yra suinteresuota ekonominių ir prekybinių santykių su Kinija plėtojimu, tačiau tik paremtu pagarba demokratijai, žmogaus laisvėms ir teisėms, Lietuvos nacionalinio saugumo interesams bei abipuse nauda. Šalies vadovas akcentavo, kad santykiuose su Kinija Lietuva veiks per Europos Sąjungą ir drauge su transatlantiniais partneriais, ypač JAV.
 
G. Nausėda ir G Landsbergis sutarė dėl ambicingos ES Rytų partnerystės politikos, išlaikant Lietuvos lyderystę bei skatinant politikos strateginių tikslų įgyvendinimą 2021 metais. Lietuva kartu su Baltijos šalimis bei Lenkija aktyviai remia Rytų partnerystės asocijuotų valstybių euroatlantinės integracijos siekius bei ekonominių santykių su Europos Sąjungos bendrąja rinka stiprinimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.05; 07:45

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuviškoje spaudoje pasirodė pirmieji nedrąsūs straipsniai, į konfliktą dėl Kalnų Karabacho žvelgiantys bent kiek giliau, objektyviau, nei elgtasi iki šiol.

Publikacijų, kuriose giedama ta pati dainelė, esą Armėnija šiame kare absoliučiai teisi, o Azerbaidžanas neturįs nė menkiausių teisių į Kalnų Karabachą, – be abejo, vis dar gausu. Tačiau štai šių metų gruodžio 11-ąją portalas 15min.lt paskelbė mūsų europarlamentaro Andriaus Kubiliaus publikaciją „Pietų Kaukazas – Armėnijos dilema“.

Ji išsiskiria iš lietuviškojo konteksto dėl kelių aspektų. Pirma, A.Kubilius nemano, kaip, pavyzdžiui, jo kolega iš Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Seimo narys Kęstutis Masiulis („Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas, delfi.lt; 2020 metų lapkričio 15 diena), kad šį rudenį Pietų Kaukaze pergalę švenčia Rusija. Parlamentaras A.Kubilius tvirtina, kad „daugiausia laimėjo Erdoganas, nes privertė Rusiją atsisakyti iki šiol turėto geopolitinio monopolio Pietų Kaukaze Turkijos naudai“.

Šia savo išvada europarlamentaras A.Kubilius tarsi oponuoja Lietuvos politikams, apžvalgininkams, ekspertams, kurie linkę sureikšminti rusų taikdarių vaidmenį Kalnų Karabache. Be abejo, rusų taikdariai – jokie taikdariai, kur jie bebūtų dislokuoti. Visi mes jaustume palengvėjimą, jei rusų taikdarių pasaulyje būtų kuo mažiau. Tačiau „Propagandos dekonstrukcijas“ portale delfi.lt skelbiantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis galėjo būti santūresnis savo autorinėje laidoje „Rusijos „taikdarystė“ – tiesus kelias į okupaciją“. Šiai E.Jakilaičio laidai labai trūko nuomonės, kurią šiandien lietuviškosios žiniasklaidos erdvėje įvardinęs Europos Parlamento narys A. Kubilius („Kremlius paprasčiausiai neišdrįso padėti Armėnijai ginti Kalnų Karabacho“).

Andrius Kubilius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kita dėmesio verta A.Kubiliaus įžvalga – Armėnijai pats metas analizuoti savąsias klaidas. Analizuoti ne menamus, o tikruosius, giluminius klystkelius.

Europarlamentaras savo straipsnyje „Pietų Kaukazas – Armėnijos dilema“ viešai klausia: „ar buvo protinga Armėnijai visus tuos metus, nuo pat 1992-1994-ųjų pirmojo Karabacho karo laikų, kurį Armėnija laimėjo, stengtis išlaikyti tik „status-quo“, iš esmės nesiekiant ilgalaikio susitarimo dėl taikos, ir vardan taikos atsisakant tų teritorijų, kurios po pirmojo Karabacho karo liko Armėnijos okupuotomis, nors ir nepriklausė tikrajam armėniškajam Karabachui?“

Berods, pirmą kartą aukšto rango Lietuvos politikas didelį tiražą skaičiuojančiame leidinyje išdrįso papriekaištauti Jerevanui, kad šis 1992 – 1994-aisiais užėmė ne tik Kalnų Karabachą, bet ir septynetą su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusių rajonų. Tie septyni rajonai (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas), jei kas vis dar nežino, teritorija ir gyventojų skaičiumi kur kas didesni nei Kalnų Karabachas (11 tūkst. kvadratinių kilometrų prieš maždaug 5 tūkst. kvadratinių kilometrų).

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Antrasis retorinis A.Kubiliaus klausimas: „ar strategiškai teisinga buvo visą šį laiką savo geoplitinį saugumą sieti tik su viena kaimyne, Rusija, kuri priešinosi bet kokioms Armėnijos pastangoms intensyviau suartėti su Vakarais, su Europos Sąjunga?“

A.Kubilius teisus ir tuomet, kai tvirtina, esą patys armėnai „turi nebijoti tokių atsakymų ieškoti“.

Deja, čia europarlamentaro objektyvumas senka. A.Kubiliaus tekste karts nuo karto prasprūsta sąvoka „tikrasis armėniškas Karabachas“.

Ši tezė – labai svarbi. Ar tikrai Karabachas – armėniškas? Aklai palaikyti Armėnijos pusę demokratinėje šalyje niekam neuždrausta. Bet ar solidus, rimtas Lietuvos politikas turįs teisę nutylėti aplinkybę, jog tarptautinė bendruomenė, įskaitant NATO ir Europos Sąjungos šalis, Kalnų Karabachą vis tik traktuoja neatskiriama Azerbaidžano teritorija? Minėtame europarlamentaro tekste (šia tema A.Kubilius savas įžvalgas pareiškė jau ne sykį) niekur neaptikau konkretaus pabrėžimo, kad, remiantis tarptautine teise ir teritorinį šalių vientisumą apibrėžiančioms taisyklėms, kurias gerbiame ir mes, lietuviai, Kalnų Karabachas vis tik yra Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Jerevanas, kad ir kaip jam nepatiktų, privaląs į tai atsižvelgti.

Mano supratimu, sąžiningai neatsakius į šį klausimą, beprasmės visos kitos diskusijos. Pagirtina, kai europarlamentaras A.Kubilius svarsto, kaip Europos Sąjunga galėtų ekonomiškai padėti Armėnijai. Padėti Armėnijai ne tik galima, bet ir reikia. Tik pirmiausia būtina suvokti, kodėl tarptautinė bendruomenė oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho armėnišku, o štai europarlamentaras A.Kubilius (ne tik jis vienas) vartoja sąvoką „tikrasis armėniškas Karabachas“, tarsi Karabache niekad negyventa azerbaidžaniečių, tarsi istorija niekad nebūtų užfiksavusi Karabacho chanato.

Štai tokie gudravimai solidumo Lietuvai neprideda. Jei pripažįstame, kad pastaruosius 26-erius metus Armėnija neteisėtai užgrobusi laikė septynetą kaimyninės šalies rajonų, kodėl beveik tris dešimtmečius Lietuva nė sykio Armėnijai oficialiai, viešai nepapriekaištavo ją esant okupante? Kodėl niekas iš Lietuvos politikų, įskaitant europarlametarus, nekėlė klausimo – ar padoru į Rytų Partnerystės programą įtraukti šalį, kuri okupavusi svetimas žemes? Gal pirma dera pareikalauti, kad ši grąžintų tai, kas jai nepriklauso, ir tik paskui ją kvieskime sėstis prie Europos stalo, skirkime jai ekonominę pagalbą?

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šis sudėtingas klausimas turėtų būti aktualus ir naująjam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabreliui Landsbergiui, kuriam, be abejo, teks susidurti su Pietų Kaukazo problematika. Dviprasmybių – gausu.

Štai Lietuvos ambasada Jerevane skyrė labdaros nuo karinių veiksmų nukentėjusiems armėnams Kalnų Karabache. Toks žingsnis – pagirtinas, sveikintinas.

Tačiau tada objektyviai besielgiantys politikai turėtų svarstyti, kaip Lietuva galėtų bent simboliškai pagelbėti Bardoje, Tertere ir Giandžoje nukentėjusiems azerbaidžaniečiams? O gal apsimetame nežiną, kad šį rudenį, įsiplieskus karui dėl Kalnų Karabacho, Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė niekuo su Kalnų Karabachu ir tais septyniais rajonais nesusijusius Bardos, Tertero ir Giandžos miestus? Per agresyvias atakas žuvo 69 civiliai, dar 322 civilių buvo sužeista, net 3000 gyvenamųjų namų sugriauta.

Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Man regis, šį rudenį Armėnijos kariškiai, apšaudydami Giandžą, Terterą ir Bardą, žengė žingsnį, nusipenusį tarptautinių tribunolų dėmesio. Jei Lietuva – nešališka, objektyvi, ji privalanti bent simboliškai paremti šiuose miestuose nukentėjusius civilius azerbaidžaniečius. Mes neturėtume vadovautis principu „Armėnija skurdi, todėl jai reikia padėti“, o „Azerbaidžanas – turtingas, todėl jam nedera ištiesti pagalbos rankos“. Šiuo atveju svarbus nešališkumo, objektyvumo principas.

Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius

Dar, beje, į akis krenta europarlamentaro A.Kubiliaus nuolatinis virkavimas, esą Armėnija – vos ne labiausiai pasaulyje nukentėjusi šalis („Ypač kai prisimeni tragišką paskutinių amžių Armėnijos istoriją, su armėnų tautos genocidu ir su tokia nesaugia geopolitine kaimynyste, kurią Armėnijai lėmė jos geografija“).

Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo

Europarlamentarui privalu žinoti, kad paskutiniaisiais amžiais kentėjusi ne tik armėnų tauta. Daug kraujo netekusios ir turkų bei azerbaidžaniečių tautos. Nejaugi A.Kubilius neturįs nė menkiausios informacijos apie milijoną azerbaidžaniečių pabėgėlių, kurie buvo išvyti ir iš Jerevano, ir iš Kalnų Karabacho, nejaugi jis neturi nė menkiausio supratimo apie Dašnakcutiun, ASALA nusikaltimus?

Vienų kančias nuolat minėti, o kitų – ignoruoti, – tai ne tas kelias, kuris Pietų Kaukazą paversiąs stabiliu regionu.

Mūsų pgalba Armėnijai neturi tapti panaši į „meškos paslaugą”.

2020.12.27; 06:13

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

Prancūzijos lyderio Emmanuelio Macrono vizito Lietuvoje išvakarėse prezidentas Gitanas Nausėda teigia realistiškai vertinąs Prancūzijos vadovo 2019 m. deklaruotą siekį atnaujinti dialogą su Maskva.
 
„Kalbėdami apie Rusiją ir jos elgesį, mes esame realistai, todėl atsargiai žiūrime į tokią iniciatyvą. Be abejo, Aleksejaus Navalno apnuodijimas, kaip ir Rusijos įtaka Baltarusijoje, yra kliūtis prezidento Emmanuelio Macrono rodomoms pastangoms“, – interviu prancūzų laikraščiui „Le Figaro“ teigia G. Nausėda.
 
Tame pačiame interviu prezidentas kartu pabrėžė, kad Prancūzija turėtų būti ta šalis, kuri galėtų imtis tarpininkavimo siekiant pradėti taikų dialogą tarp Baltarusijos valdžios ir pilietinės visuomenės.
 
Praėjus devyniolikai metų nuo Jacques’o Chirac’o, kuris palaikė Baltijos valstybių priėmimą į Europos Sąjungą ir NATO, vizito į Vilnių atvyksta Emmanuelis Macronas. Ko tikitės iš šio vizito?
 
Pirmiausia norėčiau priminti vizito istorinį kontekstą. Šiais metais Lietuva ir Prancūzija pažymi savo diplomatinių santykių šimtąsias metines, ir galiu užtikrinti, kad mūsų šalys turi bendrą viziją daugelyje sričių, tokių kaip Europos vertybės, žmogaus teisės, bendrasis ES planas… Aš labai vertinu prezidento Emmanuelio Macrono vaidmenį liepos mėnesį vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime, kurio metu apgynėme ekonomikos gaivinimo planą.
 
Derybos buvo labai sunkios, tačiau rezidentui Emmanueliui Macronui ir Vokietijos kanclerei Angelai Merkel pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp įvairių šalių grupių. Mes priėmėme labai ambicingą planą ateinantiems penkeriems septyneriems metams. Galiausiai šis vizitas bus puiki proga aptarti daugelį klausimų: mūsų santykius su Rusija, įvykius Baltarusijoje, būtiną mūsų šalių ekonominių ryšių stiprinimą.
 
Lietuva yra pirmose Baltarusijos krizės gretose. Kokį vaidmenį galėtų atlikti Prancūzija sureguliuojant šią krizę?
 
Manau, kad mums atsiveria didelės pažangos galimybės reaguojant į įvykius Baltarusijoje. Norėčiau paskatinti Europos valstybes, o ypač Prancūziją, taip pat ir Rusiją, imtis tarpininkų vaidmens siekiant pradėti taikų dialogą tarp Minsko valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės. Mes jau davėme pradžią tokioms priemonėms, tačiau norėtume, kad prie mūsų prisijungtų ir kitos šalys. Be abejo, jūs galite man atsakyti, kad prezidentas Aliaksandras Lukašenka dar nėra pasirengęs dialogui. Tačiau laikas eina, ir situacija bet kada gali pasikeisti.
 
Belaukiant būtina, kad Europos Sąjunga įgyvendintų sankcijų politiką. Rugpjūčio 19 d. įvyko Europos Vadovų Tarybos susitikimas dėl padėties Baltarusijoje. Nors visi valstybių vadovai labai aiškiai pasakė savo nuomonę dėl vertybių ir žmogaus teisių, mums nepavyko susitarti. Viliuosi, kad šis klausimas bus išspręstas artimiausiame viršūnių susitikime Turime pademonstruoti solidarumą, kad išsaugotume Europos įvaizdį ir pasitikėjimą Europa.
 
Ką pasakysite prezidentui Emmanueliui Macronui apie Baltijos šalių saugumo padėtį ir Rusijos elgesį?
 
Mūsų šalies specifinė istorija skiriasi nuo daugelio Europos šalių istorijos. 1940 metais Lietuva patyrė pirmąją okupaciją, vėliau, SSRS laimėjus karą su Vokietija, – antrąją. Dėl šių priežasčių mums kelia didelį nerimą Rusijos pastangos perrašyti istoriją ir ja manipuliuoti (konkrečiai ginant Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymą 1939 metais – redakcijos pastaba).
 
Beje, norėtume, kad kitų šalių politikai ir istorikai įsitrauktų į šią diskusiją. Noriu pasakyti prezidentui Emmanueliui Macronui, kad, be abejo, turime dar labiau skatinti Rytų ir Vakarų bendradarbiavimą, tačiau tai neturėtų būti daroma kenkiant mūsų ginamoms vertybėms. Vienas iš mūsų prioritetų – pasienyje su Rusija ir Baltarusija esančių valstybių saugumas. Mūsų nuomone, NATO turi likti didžiausiu ramsčiu.
 
2019 m. lapkritį Prancūzijos prezidentas pareiškė, kad NATO yra ištikusi „smegenų mirtis“. Kaip Jūs reagavote?
 
Norėčiau išgirsti išsamesnius paaiškinimus šiuo klausimu. Transatlantinis stuburas leidžia pagal kovinės grupės rotaciją Lietuvos teritorijoje dislokuoti Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų karius. Be abejo, bendromis pastangomis galima pasiekti, kad NATO veikla taptų dar intensyvesnė, tačiau tikrai nesteigiant įvairių organizacijų, kurios gali tarpusavyje konkuruoti. Mūsų vienybė yra efektyviausias atsakas į kai kurių šalių vykdomą agresyvią politiką. Tai labai svarbu Lietuvai ir kitoms šio regiono šalims.
 
Kalbant apie finansavimą, mūsų šalis gynybos biudžetui skiria 2 proc. BVP, kaip numatyta NATO standarte, ir planuojama dar didinti finansavimą krašto apsaugai.
 
2019 m. rugpjūtį Emmanuelis Macronas paskelbė norįs atnaujinti dialogą su Rusija. Ar Aleksejaus Navalno apnuodijimas įrodo, kad buvo neįvertinta padėtis?
 
Kalbėdami apie Rusiją ir jos elgesį, mes esame realistai, todėl atsargiai žiūrime į tokią iniciatyvą. Be abejo, Aleksejaus Navalno apnuodijimas, kaip ir Rusijos įtaka Baltarusijoje, yra kliūtis Prezidento Emmanuelio Macrono rodomoms pastangoms. Norėčiau pridurti, kad labai svarbu numatyti tokios iniciatyvos ilgalaikį poveikį. Tačiau kas, be Lietuvos ir kitų Baltijos regiono šalių, gali paaiškinti, kas vyksta šalia mūsų?
 
Pavyzdžiui, šiuo metu mes esame labai susirūpinę dėl Baltarusijos vakaruose statomos Astravo atominės elektrinės, kurios paleidimas numatytas šių metų lapkričio 7 dieną. Vietą statyboms parinko Rusija. Šis projektas kelia didelį pavojų visam regionui. Prisiminkime, kas įvyko prieš trisdešimt metų Černobilyje, interviu prancūzų laikraščiui „Le Figaro“ teigia G. Nausėda.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.28; 15:00

Andrius Kubilius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Europos Parlamento narys Andrius Kubilius parlamentinio Užsienio reikalų komiteto (AFET)  sprendimu tapo nuolatiniu pranešėju Rusijos klausimais. EP Nuolatinių pranešėjų statusas yra ypatingas tuo, kad europarlamentarai, paskirti tokioms pareigoms, visos kadencijos laikotarpiui tampa atsakingais už Europos Parlamento pozicijos formulavimą paskirtoje tematikoje.
 
Europarlamentaras A. Kubilius, tapęs Nuolatiniu pranešėju Rusijos klausimais, formuluos Europos Parlamento poziciją ir požiūrį į tai, kas vyksta Rusijoje, taip pat rengs pranešimus, rezoliucijas, specialius klausymus, skirtus Rusijos reikalams.
 
Iki šiol Europos Sąjungos Rytų Partnerystės politika yra viena iš svarbiausių temų Europos Parlamente, kurioje dirba A. Kubilius.
 
Europarlamentaras vadovauja EURONEST Parlamentinei Asamblėjai, kurios svarbiausia veiklos sritis – permainos Rytų Partnerystės šalyse, taip pat ir Baltarusijoje. Rytų Partnerystės šalys (Baltarusija, Ukraina, Moldova, Sakartvelas, Armėnija, Azerbaidžianas) yra geopolitiškai svarbi Europos kontinento dalis, įsiterpusi tarp Europos Sąjungos ir Rusijos.
 
Pasak EP nario, jam politinių atsakomybių Europos Parlamente išsiplėtimas ir į Rusiją yra natūralus, tačiau šiek tiek netikėtas: 
„Mano kritiškas požiūris į Kremliaus režimą yra seniai susiformavęs ir nesikeičiantis. Jo neslepiu ir Europos Parlamente – dar praėjusiais metais savo aktyvią veiklą pradėjo mano inicijuotas neformalus „Europietiškos Rusijos draugų forumas“, kuriame kartu su Rusijos opozicijos atstovais bei ekspertais diskutuodavome, kada ir kaip ir Rusijoje prasidės tokios permainos, kokios dabar vyksta Baltarusijoje“, – sako A. Kubilius.
 
„Iki šiol atrodė, kad „senoji Europa“ į Rusiją turi kitokį požiūrį nei mes, „naujoji Europa“. Todėl buvau maloniai nustebintas, kai Europos liaudies partijos (ELP) frakcijos vadovybė pasiūlė man eiti tokias svarbias ir atsakingas pareigas, susijusias su Rusijos reikalais, – teigia A. Kubilius. – Rusija, kaip žinome, yra šalis, kuri „nuobodžiauti“ niekada neleidžia: vien tik pastaruoju metu – nuo Aleksejaus Navalno apnuodijimo iki nesustojančių protestų Chabarovske. Mano įsitikinimu, Europos Sąjunga privalo turėti žymiai aiškesnę geopolitinę strategiją dėl Rusijos, kurioje „baltarusiškos permainos“ gali prasidėti taip pat staiga ir netikėtai, kaip kad prasidėjo ir pačioje Baltarusijoje. Tokios strategijos ir sieksime“.
 
Jau antradienį A. Kubiliaus siūlymu Europos Parlamento Užsienio reikalų komiteto (AFET) posėdyje buvo išklausyta informacija apie galimybes atlikti objektyvų tarptautinį Rusijos opozicijos lyderio A. Navalno apnuodijimo istorijos tyrimą.
 
Sutarta, kad viename iš artimiausių komiteto posėdžių šie svarstymai bus pratęsti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.01; 14:34

Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Dabar visa Europa išsijuosusi kritikuoja Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką, esą jis – žiaurus diktatorius, bet kokia kaina siekiantis kuo ilgiau išsilaikyti prezidento poste.

Aliaksandro Lukašenkos nuodėmės

Šiandieninis vadovas A.Lukašenka tikrai turįs nuodėmių. Nė neabejoju, kad kiekvienų rinkimų metu balsai Baltarusijoje buvo klastojami traukiant už ausų į viršų būtent A.Lukašenką ir tuo pačiu smukdant jo oponentus. Viešai demonstruojami kadrai, kaip Baltarusijos specialiosios pajėgos terorizuoja mitinguojančius baltarusius, nesutinkančius su 2020-ųjų rugpjūčio 9-osios rinkimų rezultatais, neva bylojančiais, kad A.Lukašenka net ir po 26-erių metų valdymo vis dar sugeba išlaikyti 80-ies proc. populiarumą, – šokiruojantys.

Verta prisiminti ir Olego Alkajevo knygą „Rastrelnaja komanda“. Slaptųjų tarnybų istorijų mėgėjai, be abejo, bus girdėję šią pavardę. Šis aukšto rango Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos karininkas seniai išvykęs iš Baltarusijos. Šiandien jis greičiausiai gyvena Vokietijoje. Ten jis ir parašė daug triukšmo sukėlusius prisiminimus. O.Alkajevas savo knygoje pasakoja, kaip ne vienerius metus vadovavo mirties bausmę Baltarusijos kalėjimuose vykdančiai komandai, kaip ėmė įtarti, jog pistoletas, kuriuo buvo nušaunami mirties bausme Baltarusijoje nuteisti kaliniai, slapta naudotas politinių prezidento Aleksandro Lukašenkos oponentų žudymui… Į jo iškeltus klausimus taip ir neatsakyta.

Negalima pamiršti, kad būtent A.Lukašenka įsileido į šalį užtektinai daug rusiškų karinių bazių, šitaip Baltarusijos nepriklausomybei sukeldamas mirtiną pavojų.

Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

Kuo konkrečiai A.Lukašenka nusikalto Lietuvai? Viena iš jo baisiausių nuodėmių – Astravo regione prie pat Vilniaus statoma nesaugi, bet kada į orą išlėkti ir vilniečius išnuodyti galinti atominė jėgainė. Kita nuodėmė – pastangos Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę traktuoti kaip baltarusišką darinį, lietuvius įspraudžiant į Žemaitijos rėmus.

Tačiau nė vieno reiškinio neįmanoma deramai įvertinti be palyginimų, sugretinimų. Pavyzdžiui, palyginkime, kaip Prancūzijos sostinėje Paryžiuje visai neseniai buvo tramdomi „geltonųjų liemenių“ protestai, ir tada pastarųjų dienų grumtynės Minsko gatvėse argi atrodys labai žiaurios?

Kokios Nikolos Pašiniano nuodėmės?

Kitas palyginimas – per Rytų partnerystės programos prizmę. Europa ne vienerius metus iš eilės Vakarų link tempia Armėniją. Tiek tuomet, kai Armėnijai vadovavo Seržas Sargsianas, tiek dabar, kai Armėnijai vadovauja Nikolas Pašinianas. O juk A.Lukašenka, lyginant jį su Armėnijos vadovais, turi vieną akivaizdų pliusą. Riebų pliusą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius jis, vadovaudamas Baltarusijai, neužėmė nė centimetro svetimų žemių. Jam valdant iš Baltarusijos pusės kaimynų link nenušvilpė nė viena kulka, nė vienas sviedinys. Tarp Baltarusijos – Ukrainos ir Baltarusijos – Lietuvos valdant A.Lukašenkai nebuvo nė vieno karinio incidento pasienyje.

O štai Europos kažkodėl labai liūliuojama Armėnija iki šiol negrąžina Azerbaidžanui prieš kelis dešimtmečius užgrobto Kalnų Karabacho, nors tuo pačiu Europa visuose oficialiuose, viešuose dokumentuose tvirtina, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė, jog Briuselis su Strasbūru gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą būtent su Kalnų Karabachu.

Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Kiekvienas neteisėtas, antidemokratinis A.Lukašenkos žingsnis palydimas gausiomis kritikomis tiek iš Briuselio, tiek iš Vašingtono, tiek iš Vilniaus. Pritariu: jei elgiasi negražiai – barkime. Bet kodėl kritikos, sakykim, iš Lietuvos politikų nesulaukia Armėnijos premjeras N.Pašinianas, demonstratyviai nepaklūstantis Jungtinių Tautų rezoliucijoms, įpareigojančioms armėnų separatistus kuo greičiau palikti Kalnų Karabachą? Kodėl Armėnijai nepriekaištaujama, kai, pavyzdžiui, 2016-aisiais ir visai neseniai 2020-aisiais kilo kariniai incidentai pasienio teritorijose, nusinešę gyvybių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje?

Galų gale solidi gyvenimiška patirtis šių eilučių autoriui leidžia abejoti ir neva Armėnijoje pergalę švenčiančia demokratija.

Gal ir galima sutikti, kad Armėnijoje žmogaus teisės bei žodžio laisvė gerbiami labiau nei Baltarusijoje. Bet neišnarpliotų Pietų Kaukazo paslapčių – daug. Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žentas Mikaelas Minasianas neseniai savo asmeninėje paskyroje Facebooke buvo paskelbęs daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. 

Videokomentaras paskelbtas 2020 metų gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Jis turįs ilgą pavadinimą – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.

Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama faktų, bylojančių, jog premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų nuodėmes, vieną savo patarėją gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų atstovais.

Buvęs Armėnijos diplomatas dar priduria: „Yra faktų, kad N.Pašiniano atstovas su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“.

Ar tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“, visuomet noriai besiimantys kritikuoti Turkiją ir Azerbaidžaną, ėmėsi šios temos? Beje, ši informacija buvo smulkiai išguldyta armėniškame armenianreport.com leidinyje, tad Azerbaidžanas – čia niekuo dėtas.

Lietuvai ši tema turėtų rūpėti. Juk ji aktyviai dalyvauja Rytų partnerystės programoje ir, regis, kuruoja būtent Armėniją.

Kas ir kada Lietuvoje rašė apie mafiją?

Taip pat būtų įdomu išgirsti, ar tarptautinė tiriamoji žiniasklaida deramai išanalizavo 2018-aisiais metais birželio ir rugpjūčio mėnesį Ispanijoje sulaikytų armėnų – gruzinų mafijos lyderių darbelius? Negi pamiršome: 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos Ispanijos miestuose Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje, Marbelyje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.

Armėnų mafija. Emblema

Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs ir Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo 2018-ųjų birželio mėnesį. 

Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas Artiomas Sargsianas (pravardė – Artiom Saratovskij) – tai būtent tas žmogus, kuris po pasikėsinimo į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.

Ar mes jau žinome, kas ir kodėl leido atvykti A. Sargsianui su savo sėbrais į Lietuvą? 

Belieka pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kuomet sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai. Bet ar apie tai tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai parašė bent vieną eilutę? Ar šia tema ką nors rašė lietuviškasis 15min.lt, mėgstantis imtis kritiškų Azerbaidžanui ir Turkijai temų? Šiomis sudėtingomis temomis teparašyta slaptai.lt portale…

ESISC ataskaita

2017 metais europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras) paskelbė sensacingą ataskaitą.

Minėtame pranešime pasakojama, kaip Azerbaidžanas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną specialiai kryptingai rengtas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kursčiusi lobistines Europos organizacijas. Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (veikia Belgijoje nuo 2002 metų; sutrumpintas pavadinimas – ESISC) demaskuoti europiečiai politikai, tampriai susidraugavę su Vakarų armėnų diasporomis, organizuojančiomis tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas. Tos akcijos specialiai nukreiptos prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.

Klodas Monikė. ESISC vadovas

Vienas iš ataskaitos autorių – ESISC vadovas Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas, nagrinėjantis terorizmo, šnipinėjimo, organizuoto nusikalstamumo, tarptautinių konfliktų temas. Žurnalistinė veikla tebuvo priedanga. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.

Žodžiu, K.Monikės vadovaujama komanda 2017-aisiais pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).

The European Strategic Intelligence and Security Center (ESISC)

Šios organizacijos dėka demaskuota tendencinga, angažuota armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengė gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliavo šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, rėmė neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir darė spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis.

Koks šiandien tų 2017-aisiais tendencingai veikusių europarlamentarų likimas? Gal jie – jau nebeišrinkti į Europos Parlamentą, bet į jų vietas susėdo kiti, dar tendencingesni?

Gal Vakarai mano, jog šitaip nuolaidžiaudami Armėnijai suvilios ją pasukti Vakarų kryptimi? Gal manome, kad, nepasmerkdami neteisėtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabacho regione, padarysime Jerevaną ištikimu sąjungininku (Lietuva – iš tų valstybių, kurios aiškiai nepasmerkė armėnų separatistų surengtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabache)? O gal manome, kad minėdami Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejus bei pamiršdami Kalnų Karabacho tragediją, tokiu būdu sugėdinsime Jerevaną, priversime elgtis jį džentelmeniškai?

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Rytų partnerystės išvakarėse štai taip kalbėjo: „Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“ (informacijos šaltinis – ELTA). 

O kur bent užuomina dėl Kalnų Karabacho skaudulių?

Kaip Armėnijos perspektyvas vertina Lietuvos žvalgyba?

Norint perprasti Pietų Kaukazo regiono specifiką patariu susirasti 2019-aisiais paskelbtą Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM (AOTD) atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.

VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:  

„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.

Ši nedidelė Lietuvos saugumo citata lai atveria akis tiems, kurie nemato nė vienos armėniškos nuodėmės.

Jei jau tokie kritiški A.Lukašenkai, kokie vis tik turėtume būti kritiški N.Pašinianui?!

XXX

Apie autorių.

Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotrauka

Vytautas Čepukas gimė 1953 metais Krasnojarsko krašte (Rusija) politinių kalinių šeimoje. Penkerių metų buvo parvežtas į Lietuvą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o po 1991 sausio įvykių įstojo į Lietuvos savanorių tarnybą. 1991-aisiais gynė Lietuvos parlamentą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį ėmė tarnauti Lietuvos krašto apsaugos depertamento Utenos komendantinio būrio vadu.

Po to – tarnyba mokomajame karių rengimo mokymo centre, 1993 metais paskirtas SKAT 71-ojo bataliono vadu. Nuo 2000 iki 2003 tarnavo Vilniaus apskrities KASP rinktinės vadu.

Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo nuo vyr. leitenanto laipsnio. Baigė tarnybą 2003 metais, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, savanorio kūrėjo, Lietuvos kariuomenės „Už nuopelnus“, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje šaulių žvaigždės medaliu.

2020.08.13; 08:00

Jerevanas. Armėnijos sostinė. Slaptai.lt nuotr.

Antanas Rašimas

Birželio 19-ąją Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją 2019/2209(INI), kuri tapo svaria rekomendacija Europos Sąjungos užsienio politikos formuotojams, atsakingiems už sėkmingą Rytų partnerystės programos įgyvendinimą.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Ši rezoliucija – labai svarbi Azerbaidžanui, siekiančiam kuo greičiau susigrąžinti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą. Kalbant atvirai, tai – akivaizdi Azerbaidžano užsienio politikos pergalė. Ir tuo pačiu – oficialiosios Armėnijos valdžios, tvirtinančios, esą Kalnų Karabacho ateitį turi lemti šiandien ten gyvenantys žmonės, – pralaimėjimas.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad Kalnų Karabacho priklausomybę Azerbaidžanui vėl patvirtinančią rezoliuciją rengė kadaise vienas iš aršiausių Azerbaidžano kritikų – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Rezoliuciją rengiant jam talkino ir buvę Lenkijos užsienio reikalų ministrai Radoslavas Sikorskis, Ana Fotygi, taip pat Vengrijos (Atlila Ara-Kovač) ir Čekijos (Marketa Gregorova) atstovai.

Naujoji rezoliucija turi nuorodą į Europos Parlamento dokumentą „Reikalavimai ES strategijai Pietų Kaukaze“, kuri priimta 2010 metų gegužės 20 dieną. Toje dešimties metų senumo rezoliucijoje net du sykius armėnų pajėgų užimtas Kalnų Karabachas bei septynetas aplink jį esančių rajonų oficialiai vadinami „okupuotomis teritorijomis“. Prabėgus dešimtmečiui Europos Parlamentas priėmė naująją rezoliuciją dėl konfliktų Pietų Kaukaze, ir vėl demonstruoja neginčijamą paramą teritoriniam Rytų Partnersytės programoje dalyvaujančių šalių vientisumui. Apie tautų teisę apsispręsti (atsiskirti) – nė žodžio.

Nors Armėnijos lobistai dėjo milžiniškas pastangas, kad rezolucijoje atsirastų bent mažytė užuomina apie tautų apsisprendimo teises. Armėniškojo separatizmo lobistai Kipro ir Graikijos europarlamentarų rankomis bandė įterpti pataisą dėl „teisės apsispręsti”, tiksliau – dėl „teisės atsiskirti“. Šią nuostatą bandyta įrašyti klastingu būdu – penktadienį, kai visi europarlamentarai pavargę po savaitės darbų ir laukia nesulaukia savaitgalio, kada galėsią pailsėti nuo politikos. Todėl būta tikimybės, jog į balsavimo salę susirinksią mažai europarlamentarų, o ir tie, sėdintys sqalėje, per neapsižiūrėjimą bei skubėjimą palaimins oficialiojo Jerevano klastas. Bet šį kartą Europos Parlametas, sykį jau pamokytas apgaulių, buvo budrus, ir šis armėnų separatistų „gelbėjimo šiaudas“ nepateko į rezoliuciją.

Petras Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Naujoji rezoliucija svarbi Azerbaidžanui dar ir dėl to, kad būta atvejų, kai Europa labai akivaizdžiai rėmė Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos (Sakartvelo) teises į teritorinį vientisumą, o Azerbaidžano teisė susigrąžinti Kalnų Karaachą nebuvo įvardfinama labai aiškiai. Dabar jau Europa kategoriškai brėžia reikalavimus – teritoriniai konfliktai privalo būti sureguliuoti vadovaujantis tarptautinėmis taisyklėmis ir 1975-aisiais pasirašytu baigiamuoju Helsinkio aktu, aiškiai brėžiančiu, kas yra valstybės teritorinis vientisumas, o kas – teisė tautai sukurti savo valstybę.

Naujojoje rezoliucijoje kalbama, kad kai kurių Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių teritorinis vientisumas yra pažeistas išorės agresijos. Rezoliucijoje nurodoma agresorė – trečioji šalis. Be abejo, omenyje turima Rusija. Bet rezoliucija sukonstruota taip, kad akivaizdu: be trečiosios jėgos esama dar vienos grobuoniškai besielgiančios jėgos. N tik Rusija yra okupavusi Rytų partnerystės programos atstovių teritorijas. Kita šalis, užgrobusi svetimas šalis, – Armėnija (ji išties okupavusi 20 proc. Azerbaidžano žemių).

Beje, buvę ir esami Armėnijos užsienio politikos formuotojai Zograbas Mnacakanianas ir Edvardas Nalbandianas vis bandė įpiršti sąvoką, esą būtina ginti „Kalnų Karabache gyvenančių žmonių teises“. Naujoji rezoliucija užkirto kelią šiems armėnų demagogams manipuliuoti sąvoka „žmogaus teisės“. Naujoji rezoliucija surašyta taip, jog akivaizdu: svarbiausia, kad pažeistos iš Kalnų Karabacho išvytų arba ten nužudytų žmonių – azerbaidžaniečių – teisės.

Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.

Rezoliucija taip pat reikalauja, kad okupantės kuo greičiau išvestų savo kariaunas iš okupuotų teritorijų. ES taip pat pripažįsta, kad Rytų partnerystės programoje dalyvaujančios valstybės turi teisę ginti savo nepriklausomybę, valstybingumą ir teritorinį vientisumą.

Jerevanas jau griebėsi demagogijos, girdi, Europa, kalbėdama apie Azerbaidžano teritorinį vientisumą, neturi mintyse Kalnų Karabacho. Bet ši demagogija prieštarauja EP priimtos rezoliucijos postulatams.

Birželio 19-ąją priimta rezoliucija – akivaizdus Armėnijos užsienio politikos pralaimėjimas.

Slaptai.lt informacija

2020.06.20; 11:00

Prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, ketvirtadienį dalyvavęs nuotoliniu būdu organizuotoje Europos Sąjungos (ES) šalių narių ir Rytų partnerystės valstybių lyderių vaizdo konferencijoje, akcentavo būtinybę įvardyti aiškią Rytų partnerystės strateginę kryptį.
 
Konferencija buvo skirta ES Rytų partnerystės politikos prioritetams ir kryptims aptarti, joje dalyvavo ES institucijų, Bendrijos šalių narių lyderiai ir Rytų partnerystės valstybių vadovai.
 
„Į dramatiškus pasaulinius pokyčius būtina atsakyti, brėžiant ambicingą Rytų partnerystės politiką. Turime padaryti viską, kad demokratijos, teisės viršenybės ir pagarbos žmogaus teisėms zona būtų ir už ES sienų, mūsų kaimynystėje. Tam įgyvendinti reikalinga aiški strateginė politikos vizija, apimanti visą Rytų partnerystės regioną. Taip pat numatomi konkretūs žingsniai judėti šios vizijos įgyvendinimo link“, – sakė prezidentas.
 
Lietuvos vadovas, kaip teigiama Prezidento komunikacijos grupės pranešime, pakvietė Europos lyderius nebesitenkinti esamu status quo ir pradėti naują Rytų partnerystės politikos etapą. Politinė valia stiprinti bendradarbiavimą tarp ES ir Rytų partnerių, strateginis ES institucijų dėmesys ir abipusis įsipareigojimas yra pažangą lemiantys veiksniai.
 
„Dalis Rytų partnerystės regiono šalių jau susidūrė su konvencinėmis ir hibridinėmis Rusijos agresijos apraiškomis, tad saugumo dimensija turi būti šios politikos integralia ir esmine dalimi. ES reiškia ir reikš paramą Rytų partnerystės šalių nepriklausomybei, suverenitetui ir teritoriniam vientisumui“, – atkreipė dėmesį G. Nausėda.
 
Šalies vadovas, kreipdamasis į lyderius, priminė ES branduolinio saugumo politiką. Prezidentas kreipėsi į Baltarusijos premjerą, kviesdamas Baltarusiją bendradarbiauti su ES ir įgyvendinti streso testų reikalavimus ir rekomendacijas iki atominės elektrinės veiklos pradžios.
Prezidentas priminė, kad Lietuva griežtai atsisako pirkti elektros energiją, pagamintą nesaugioje elektros jėgainėje.
 
G. Nausėda išreiškė visapusišką palaikymą ES Rytų partnerėms už jų pastangas įgyvendinti reformas, siekiant suartėjimo su ES. „Tikiu, kad Rytų partnerystės valstybių ekonominė integracija ir politinė asociacija su ES yra saugios, klestinčios ir vieningos Europos pamatas“, – sakė prezidentas.
 
2009 m. sukurta ES Rytų partnerystės programa vienija ES šalis nares ir šešias Rytų Europos valstybes: Moldovą, Armėniją, Sakartvelą, Baltarusiją, Azerbaidžaną ir Ukrainą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.19; 03:00