Leonas Kerosierius

2017-03-04  žiniasklaidoje buvo skelbiama: ,,Dėl Astravo grėsmės Pietryčių Lietuvoje 150 vietovių ketinama įrengti perspėjimo sirenas.“ Tai rimtas įspėjimas apie artėjančią katastrofą.

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba, iškilus Astravo atominės elektrinės problemai, visais varpais skambino apie šio objekto keliamą grėsmę Lietuvai ir Vilniaus miestui, 2010-04-21 ir vėlesniais pareiškimais Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos Prezidentams, LR Seimo ir Vyriausybės vadovams protestavo dėl šio objekto statybos.

Nesunku suprasti, kad Lietuvos ir mūsų senosios sostinės Vilniaus pašonėje statoma Astravo atominė elektrinė yra mirtinas pavojus kiekvienam Lietuvos gyventojui, o ypač  Vilnijos kraštui ir vilniečiams.

Jeigu Černobylio atominės elektrinės sprogimo situaciją perkeltume į Astravą, esant analogiškai vėjo krypčiai, turėtume tokį vaizdą: Medininkų, Lavoriškių, Vilniaus miesto, Nemenčinės, Turgelių, Pagirių, Lentvario, Grigiškių ir jų apylinkių gyventojai gauna mirtiną (daugiau kaip 100 kartų viršijančią leistiną normą) radiacijos dozę; visi, dar likę gyvi, šios zonos gyventojai dėl didelės radiacinės taršos staigiai ir neribotam laikui iškeldinami į nepavojingas zonas ir ten izoliuojami.

Likusi Lietuvos dalis (apie 90% teritorijos) – Molėtai, Ukmergė, Panevėžys, Šiauliai, Kėdainiai, Kaunas, Marijampolė, Lazdijai, Jurbarkas, Tauragė, Šilutė, Klaipėda, Palanga patenka į zoną, kurioje radiacija 40–100 kartų viršija leistinas normas ir taip pat turi būti evakuoti į nepavojingą arba mažiau pavojingą zoną. Ta mažiau pavojinga zona turbūt būtų: Ignalina, Utena, Zarasai, Rokiškis, Kupiškis, Pasvalys, Biržai.

Suprasdami prof. Vytauto Lansbergio ir kitų valstybės veikėjų susirūpinimą šiuo klausimu turime paklausti savęs ir visų Lietuvos žmonių – ar mes galime tylėti, ar mes galime nieko neveikti, ar mes galime ramiai laukti, kol ši giltinė pasibels į mūsų duris. Teisingi prof. V. Lansbergio  žodžiai: ,,Pakilkime dar sykį į Baltijos kelią, nuo Pakūtuvėnų iki Astravo. Jei pajudėtų išties milijoninis Baltijos kelias iš Vilniaus į Astravą, tai pasaulis pamatytų. Sakytų, pasiuto lietuviai, kaip anąsyk, reikia ką nors daryti. Tai tegul šūkis „Darom“ būna tikras ir nuolatinis. Laiko nebėra.

Tačiau prabėgo pora savaičių ir … nieko. Tyla. O laiko, kaip buvo pasakyta, nebėra. Tai gal Lietuva jau apkurto? Ir apkurtus jau seniai, nes nuo  2010 metų mūsų taip pat niekas negirdėjo.

Gal mes be reikalo šaukiame, gal pavojus neturi realaus pagrindo? Gal čia tik bereikalinga panika? Pasižiūrėkime atidžiai į žemėlapį ir nesunkiai suvoksime, kad Astravo atominės elektrinės projektas – tai projektas sunaikinti ne tik Vilnių ir Vilniaus kraštą, bet ir visą Lietuvą. Tai šėtono projektas! Nebūkime ramūs, manydami, kad „tai manęs neliečia“. Nebūkime išdidūs.

Mokytis turėtume ir iš istorijos. Tuoj – 2017-04-13 – minėsime ,,Titaniko“ žūties 100 – ąias metines. Didingiausias to laikmečio laivas sudužo todėl, kad laivo kapitonas nekreipė dėmesio į perspėjimus ir manė, kad laivas nepažeidžiamas. Nepakartokime kapitono Smito klaidos. Mes tikime, kad mūsų valstybės vadovai darys viską, kad šio mirtinai pavojingo objekto – Astravo atominės elektrinės – statyba būtų sustabdyta. Negalima delsti. Delsimas turi būti įvardintas kaip nusikaltimas Lietuvai.

Kai į šį objektą bus patalpintos kapsulės su atominio kuro kasetėmis, Lietuvos likimas pakibs ant plauko. Mūsų Tėvynės, mūsų žmonių, mūsų ir mūsų vaikų bei anūkų likimas atsidurs nenusakomo atsitiktinumo rankose. Be techninio gedimo (į kurį mes daugiausiai orientuojami), galimų pavojų apimtis kur kas platesnė – tai ir tektoniniai žemės plutos lūžiai, ir politinis šantažas, teroristo, provokatoriaus, psichinio ligonio ir t.t. veiksmai tiek pačioje elektrinėje, tiek ir už jos ribų. Fukušimos atveju matėme, kad nuo tragedijos negali apsaugoti net geriausios statybų technologijos.

Kalbos „nuo kada turi būti stabdoma statyba“, „būtina reikalauti aiškių saugumo garantijų“, „reikia visuotinio susitarimo nepirkti“, „reikia statyti sirenas“ yra tuščias laiko vilkinimas.

Šiandien priimami pareiškimai ir deklaracijos, mūsų nuomone, nėra pakankamos priemonės grėsmei pašalinti.

Mūsų gražus, apšviestas iliuminacijomis Baltų Civilizacijos laivas, kurio vardas ,,Lietuva“, sparčiai artėja prie ledkalnio, kurio vardas – „Astravas“.

Stabdykime šiandien, nes rytoj jau bus per vėlu.

Mes tikime, kad Lietuvoje bus išgirstas pavojaus signalas ir Lietuvos žmonės pakils į lemiamą šturmą prieš mirtiną pavojų. Tam turi būti sutelkti visi dvasiniai, moraliniai ir materialiniai ištekliai, į šią kovą turi įsitraukti visi.

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos nuomone, šiandien būtinos skubios  ir efektyvios  priemonės:

  1. Per savaitę suorganizuoti tūkstantinį visuomenės pasipriešinimo renginį prie Baltarusijos sienos ir reikalauti nutraukti Astravo elektrinės statybas nuo 2017 m. balandžio 1 dienos.
  2. Per savaitę organizuoti masinius mitingus visuose Lietuvos miestuose ir reikalauti nutraukti Astravo elektrinės statybas nuo 2017 m. balandžio 1 dienos.
  3. Remdamosi p. 1 bei p. 2 atitinkamos valstybės organizacijos turi kreiptis į  svarbiausias, įtakingiausias Europos ir pasaulio organizacijas ir reikalauti nutraukti Astravo elektrinės statybas nuo 2017 m. balandžio 1 dienos.
  4. Vyriausybė turi paraginti visas mokslo, verslo, prekybos, tiekimo, transporto ir kt. organizacijas, turinčias ryšių su įmonėmis Baltarusijoje, Rusijoje ir kitose užsienio valstybėse, kad jos siųstų protestus ir reikalavimus nutraukti Astravo elektrinės statybas nuo 2017 m. balandžio 1 dienos.
  5. Siūlyti, nutraukus Astravo atominės elektrinės statybą, visas likusias lėšas ir galimas subsidijas panaudoti šiuolaikiniam, moderniam pramonės ir kultūros centrui įrengti Astrave.
  6. Vilniuje, matomoje vietoje, Kudirkos aikštėje ar prie Katedros (o gal abiejose vietose) įrengti stendus, kur būtų kiekvieną dieną fiksuojama, kiek liko dienų iki atominio kuro pakrovimo Astravo atominėje elektrinėje. Šiuos duomenis  kiekvieną dieną skelbti žiniasklaidoje.
  7. Apie šiuo klausimu vykdomas priemones nuolat Lietuvos žmonės turi būti informuojami žiniasklaidos priemonėmis.

2017.03.18; 04:55

Kaip praneša BBC, Anglijoje raginama pradėti kampaniją dėl katalikų dvasininko Thomas Byles

kanonizavimo. T. Byles dusyk užleido savo vietą gelbėjimo valtyse kitiems „Titaniko“ keleiviams tuo metu, kai „Titanikas“ grimzdo į dugną.

Tėvas T. Byles, Šv. Elenos bazilikos Chipping Ongar Essexo grafystėje rektorius vyko į New Yorką palaidoti savo jaunesnįjį brolį. Mačiusiųjų liudijimu jis iki paskutinio momento liko „Titanike“ ir meldėsi kartu su antrosios ir trečiosios klasės keleiviais. Jo pasiaukojamą tarnystę yra aukštai įvertinęs Popiežius Pijus X.

Continue reading „Anglija prisiminė kunigą, nuskendusį „Titaniko“ katastrofoje. O mes?”

titanikas_

Šis straipsnis susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis – apie judėjimo ir sveikatos sąsajas. Antroji – apie sveikatos tausojimo ir maisto sąsajas. Tačiau prieš pateikdamas šiuos komentarus pirmiausiai pateiksiu savąją versiją, kodėl nuskendo laivas “Titanikas”.

Oficialiai teigiama, kad “Titanikas” nuskendo atsitrenkęs į ledkalnį. Deja “Titanikas” nuskendo tikrai ne dėl to, kad, atsitrenkė į aisbergą. Jis nuskendo todėl, kad laivo užsakovai liepė statytojams sutaupyti pinigų pakeičiant tikro plieno kniedes į žemos kokybės plieną, sumaišytą su šlaku. Todėl laivo korpusas per tas prestos kokybės kniedes tiesiog neatlaikė vandens spaudimo po atsitrenkimo į milžinišką ledo gabalą, į vidų ėmė veržtis vanduo, vandeniu iškart buvo užtvindyti net penki laivo skyriai. Štai kodėl nuskendo “Titanikas”.

Continue reading „Žmogaus organizmas – ne “Titanikas” ( 1 )”

submarinas_1

Jūra visada traukė stiprius, nuotykius mėgstančius ir į avantiūras linkusius asmenis. Plaukiojimas jūra visada buvo siejamas su didele rizika ir pavojais.

Jūros gelmės kasmet pasiglemžia tūkstančių žmonių gyvybių ir šimtus laivų. Laivų katastrofos, tokios kaip “Titaniko”, “Admirolo Nachimovo” ar “Estonijos”, buvo plačiai aprašytos laikraščiuose. Apie šių avarijų priežastis (jei jos yra teisingai nustatytos), aukas, pasekmes, nuostolius,  mes visi skaitėme ir esame gana gerai informuoti. Bet pasaulyje nutinka ir daugiau laivų avarijų, apie kurias mes nieko nežinome, nes informacija yra slepiama.

Continue reading „Kodėl 1952-aisiais nuskendo sovietinis povandeninis laivas ŠČ – 117 ( 1)”