Kodėl 1952-aisiais nuskendo sovietinis povandeninis laivas ŠČ – 117 ( 1)


Print

Jūra visada traukė stiprius, nuotykius mėgstančius ir į avantiūras linkusius asmenis. Plaukiojimas jūra visada buvo siejamas su didele rizika ir pavojais.

Jūros gelmės kasmet pasiglemžia tūkstančių žmonių gyvybių ir šimtus laivų. Laivų katastrofos, tokios kaip “Titaniko”, “Admirolo Nachimovo” ar “Estonijos”, buvo plačiai aprašytos laikraščiuose. Apie šių avarijų priežastis (jei jos yra teisingai nustatytos), aukas, pasekmes, nuostolius,  mes visi skaitėme ir esame gana gerai informuoti. Bet pasaulyje nutinka ir daugiau laivų avarijų, apie kurias mes nieko nežinome, nes informacija yra slepiama.

O jei ir prasiskverbia į viešumą žinios apie tokias avarijas, tai tokia informacija yra dozuota, netiksli ir klaidinga. Žurnalistai negali gauti norimos informacijos, nes  yra prisidengiama slaptumo skraiste bei valstybės paslaptimis. Skaitytojai yra mažai informuoti apie tokio pobūdžio avarijas, todėl bandysiu užpildyti šią spragą.  Tai – povandeninių laivų avarijos. Povandeninis laivas – tai sudėtingas technikos ir mokslo progreso kūrinys. Neaiškinsiu skaitytojams, kas išrado, kada buvo pirmą kartą panaudotas povandeninis laivas, nes tai nėra šio straipsnio tikslas. Tuo tikslu galima paskaityti įvairios literatūros povandeninių laivų istorijos klausimais. Kalbėsime apie TSRS Karinio jūrų laivyno povandeninių laivų avarijas  po antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945-aisiais iki jos žlugimo 1991-auisiais ir Rusijos Karinio jūrų laivyno povandeninių laivų avarijas nuo SSRS  žlugimo iki šio laikotarpio (1992-2004).

42 pasaulio valstybės turi apie 1300 povandeninių laivų (pagal praėjusio amžiaus 90 metų pabaigos duomenis), o penkios iš jų,  Didžioji Britanija, JAV,  Kinija, Prancūzija ir Rusija, turi apie 500-us atominių povandeninių laivų.

Pirmąjį metalinio korpuso povandeninį laivą 1836 metais Kylyje pastatė Vilhelmas Baueris – artilerijos karininkas.  Po kelių bandymų pirmasis V.Bauerio povandeninis laivas, kartu su dar dviems jūreiviais, nuskendo nedideliame gylyje. Povandeninio laivo ekipažas išsigelbėjo, bet jų situacija buvo kritiška. Norint atidaryti liuką ir išplaukti į paviršių iš nuskendusios PL reikėjo vidinį spaudimą sulyginti su išoriniu, kitaip kalbant, visą PL užpildyti vandeniu. Triukas buvo rizikingas, bet kitos išeities nebuvo. Jis pavyko, ir V. Baueris į istoriją pateko ne tik kaip pirmojo metalinio korpuso povandeninio laivo kūrėjas, bet ir kaip pirmasis povandenininkas, išsigelbėjęs iš nuskendusios PL.

14-a nuskendusių povandeninių laivų

Nuo 1945 iki 2004 metų  Rusijos (iki 1991 metų – TSRS) kariniame jūrų laivyne nuskendo 14-a povandeninių laivų, o kartu su PL žuvo apie 700 jūreivių, įvyko apie 100 povandeninių laivų  avarijų su ekipažo narių žūtimi bei virš 300 avarijų ir incidentų be ekipažo narių žūties (duomenys gali būti netikslūs, nes ne visa informacija apie įvykusias avarijas ir incidentus su PL yra skelbiama ir viešai prieinama). Pirmoji rimta povandeninio laivo avarija, nusinešusi 52 povandenininkų gyvybes, įvyko 1952 metais. Iki šios dienos nėra atskleistos visos šios tragiškos avarijos priežastys. 

Jūra moka saugoti savo paslaptis. Kartais reikia ilgų metų, kol pavyksta atskleisti vieną ar kitą   paslaptį, o kartais tai ir lieka neįmenama mįsle. Šiandien mažai kas  prisimena paslaptingą ir tragišką  povandeninio laivo C-117  istoriją.

Povandeninio laivo ŠČ-117 tragedija

Povandeninis laivas ŠČ-117 buvo pradėtas statyti 1932-10-10 Leningrade (dabar – Sankt-Peterburgas),  nuleistas į vandenį 1934-04-15 Vladivostoke, priimtas eksploatavimui – 1934-12-18.  Tai buvo pirmasis naujos serijos “5-bis” povandeninis laivas. Jam buvo suteiktas “Makrelės” pavadinimas. Iš viso šio  projekto buvo pastatyta 13-a povandeninių laivų.

Povandeninio laivo ŠČ-117 techniniai duomenys tokie: talpa –  povandeniniui laivui esant vandens paviršiuje – 585 tonos, panėrus – 722 tonos; ilgis – 58,8 metrai, plotis – 6,2 metro;  grimzlė –3,9 meto, ribinis panėrimo gylis – 90 metrų, darbo gylis – 75 metrai, ekipažas – 37 jūreiviai. Ginkluotę sudarė 4 priekiniai 533 mm torpediniai aparatai  (plius keturios atsarginės torpedos)  ir 2 galiniai 533 torpediniai aparatai  (plius dvi atsarginės torpedos) ir  dvi  45 mm denio patrankos. Vandens paviršiuje varomas dyzeliniais varikliais povandenis laivas galėjo išvystyti 12,3 mazgo per valandą greitį,  po vandeniu varomas elektros variklių  pasiekdavo 8,5 mazgo per valandą greitį.  Ekonomišku greičiu vandens paviršiumi, kuris sudarydavo 8,5 mazgo, PL įveikdavo iki 4500 mylių atstumą. Po vandeniu ekonomišku greičiu, kuris sudarydavo 2,5 mazgo, PL įveikdavo 100 mylių atstumą. PL jūroje galėjo išbūti iki 20 parų (PL autonomiškumas), tam tikrais atvejais – ir iki 45 – 55 parų (ką reiškia tam tikrais  atvejais, paaiškinta nėra), po vandeniu galėjo išbūti iki 72 val. (išnaudojant visą regeneracijos sistemą) ir 12 val. (be visos regeneracijos sistemos panaudojimo).  

Pirmasis  ŠČ-117 vadas buvo kapitonas – leitenantas Nikolajus Egipko, kuris 1936 savanoriu išėjo kariauti į Ispaniją ir buvo pirmasis TSRS povandenininkas, tapęs Tarybų Sąjungos didvyriu. 

Antrasis ŠČ-117 vadas buvo kapitonas-leitenantas Magometas Gadžijevas, 1942 metais žuvęs Šiaurės laivyne.

Koviniuose veiksmuose ŠČ-117 nedalyvavo ir per visą antrąjį pasaulinį karą bazavosi Ramiojo vandenyno Sovetskaja Gavan karinėjė jūrų bazėje.

1950 metais ŠČ-117 buvo atliktas kapitalinis remontas, pakeisti dyzeliniai varikliai,  o  ŠČ-117 buvo pervardintas į  C-117.

Neturėjo nei patirties, nei įgūdžių

1952-aisiais metais C-117 jau buvo gana senas povandeninis laivas, turėjęs 72 plaukiojimo jūroje dienas, padaręs virš 200 panėrimų po vandeniu. Reikia pripažinti, kad 18 metų senumo laivui tai – labai menki rodikliai, iš kurių galima daryti išvadą, jog povandeninis laivas C-117 didesnį savo tarnybos laiką praleido stovėdamas prieplaukoje karinėje jūrų bazėje. C-117 ekipažas neturėjo reikiamos patirties ir kvalifikacijos, nes tai galima pasiekti tik pastoviai praktiškai atliekant povandeninio laivo eksploatavimą  jūroje, o ne treniruojantis rikiuotės aikštėje. Laivui vadovavo II rango kapitonas Krasnikovas V.A. C-117 ekipažas 1952 metais buvo išlaikęs užduotis Nr. 1 ir Nr. 2. Užduotis Nr. 3 nebuvo išlaikyta. Paaiškinsiu, ką reiškia užduotys Nr. 1,2,3. Užduotis Nr. 1 –  tai praktiniai ekipažo veiksmai valdant povandeninį laivą jūroje, pradedant nuo atvykimo į PL pagal aliarmo signalą ir baigiant torpediniais šaudymais jūroje. Užduotis Nr. 2 – povandeninio laivo dokumentacijos ir postų dokumentacijos tvarkymas, pareigybinių instrukcijų žinojimas, ekipažo veiksmai atvykstant į PL paskelbus aliarmą, aparatūros priežiūra ir t.t. Užduotis Nr. 3 – tai dokumentacijos tvarkymas, rikiuotės apžiūra, statutų žinojimas. Sutikit, galima nežinoti statuto, galima nemokėti rikiuotės elementų, gali būti nesutvarkyta posto dokumentacija – ir visa tai neturės jokios įtakos PL eksploatavimo saugumui. Bet jei ekipažas nežino ir nemoka, kaip teisingai eksploatuoti PL mechanizmus ir įrangą, jei ekipažo veiksmai nėra suderinti ir teisingi – tai bet kokia, net ir nesudėtinga nestandartinė situacija jūroje gali tapti lemtinga.

1952-ųjų gruodžio 14 dieną prasidėjo planiniai mokymai. Mokymuose dalyvavo šeši povandeniniai laivai: M-253, M-277, M-278, C-119, C-120 ir C-117. Mokymų tema: “Grupės povandeninių laivų tariamo priešo ataka sąveikaujant su žvalgybos aviacija”. Mokymų rajonas – Totorių įlanka, Ochotsko jūra. Pagal planą povandeniniai laivai buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmame mokymų etape C-117 turėjo atlikti žvalgybos veiksmus, nustatyti priešo pajėgas ir nukreipti į jas pagrindinių PL pajėgų smūgį.

1952-12-14  vienuoliktą valandą ryto vietos laiku C-117 paliko Sovetskaja Gavan karinę jūrų bazę ir išplaukė į atvirą Ochotsko jūrą.

Po penkių valandų pirma taktinė grupė, kurios sudėtyje buvo povandeniniai laivai M-253, M-277 ir M-278 , o likus valandai iki pusiaunakčio ir antra taktinė, kurios sudėtyje buvo C-119 ir      C-120, išplaukė iš karinės jūrų bazės prieplaukos ir išėjo į mokymų rajoną.

Lemtingos pratybos Ochotsko jūroje

Brigados komandiniame punkte mokymams vadovavo brigados vadas I rango kapitonas Prokofjevas V.M. Aerodrome variklius šildė septyni KJL 8-ojo žvalgybos pulko lėktuvai, turėję užduotį padėti C-117  nustatyti tariamo priešo pajėgas ir koordinates.

18.50 val. brigados komandinis punktas gavo pranešimą iš C-117, kad yra sugedęs dešiniojo borto dyzelinis variklis ir kad PL tęsia užduoties vykdymą dirbant  kairiojo borto dyzeliniam varikliui. Radiogramoje nebuvo nurodytos PL koordinatės.

20.25 val. dar viena nemaloni žinia. Operatyvinis 7-ojo KJL budėtojas informavo, kad Cholmsko rajone aptikta plūduriuojanti inkarinė mina. Dreifuojančią miną pastebėjo kranto apsaugos stebėjimo posto budintis.

20.30 val. 7 KJL vadui buvo pranešta apie dreifuojančios inkarinės minos koordinates. Apie tai, kad PL C-117 yra sugedęs dešiniojo borto dyzelinis variklis,  Ramiojo vandenyno laivyno vadui pranešta nebuvo.

21.55 val. 7-ojo KJL operatyvinio skyriaus viršininkas dėl ledų sangrūdos Korsakovo ir Sovetskaja Gavan karinėse jūrų bazėse, trukdančiose laivams išplaukti į jūrą dreifuojančios minos paieškoms, nusprendė kitos dienos rytą atnaujinti dreifuojančios minos paieškas laivo-taikinio Nr. 27 (LT-27) jėgomis. 

1952-ųjų gruodžio 15-oji diena

00.25 val. visiems mokymuose dalyvaujantiems PL buvo praneštos patikslintos   dreifuojančios minos koordinatės.

01.06 val. PL  C-117 vadas  atsiuntė patvirtinimą dėl dreifuojančios minos koordinačių  gavimo.

03.05 val. PL C-117 vadas pranešė, kad sutvarkytas dešiniojo borto dyzelinis variklis ir PL tęsia užduočių vykdymą. Radiogramoje nebuvo nurodytos PL koordinatės.

Pagal mokymų planą LT-27 turėjo išplaukti iš Cholmsko uosto apie 15.00 val. PL   C-117 tuo laiku jau turėjo būti užėmusi kovinę padėtį ir stebėti išėjimą iš Cholmsko uosto, užfiksuoti LT-27 koordinates ir pranešti mokymų vadovui. Brigados štabe nuo 17.00 val. laukė pranešimo iš C-117. Bet pranešimo vis nebuvo. Mokymų štabe dėl to nesijaudino, nes   C-117 galėjo nepastebėti LT-27, galėjo atsitikti kas nors su ryšių aparatūra, galėjo ledai nulaužti ar sugadinti anteną.

08.34 val. LT-27 ryšininkas-signalininkas pelengu 286 apie 15 – 20 kabeltovų atstumu pamatė siluetą, panašų į PL. 08.37 val. siluetas dingo. Dėl šios informacijos kyla daug abejonių, nes LT-27 tuo metu dar stovėjo uoste ir ryšininkas-signalininkas, stovint laivui uoste, nestebi akvatorijos, be to, matomumas tuo metu buvo ne didesnis  kaip 2 – 3 kabeltovai (tai vėliau nustatė speciali komisija).

19.00 val. mokymų štabo vadovas PL C-117  nusiuntė radiogramą, reikalaudamas sustiprinti budrumą ir pranešti savo  koordinates.

19.35 val. 90 PLB vadas PL C-117 išsiuntė dar vieną radiogramą: “Praneškite žvalgybos rezultatus ir savo koordinates”. Ši radiograma buvo kartojama 13-a kartų.

Atsakymo iš C-117 nebuvo. Brigados vadovybė pradėjo nerimauti dėl  C-117 ir suprato, kad atsitiko kažkas negero. Visą naktį ryšininkai bandė susisiekti su PL, bet jokių rezultatų nebuvo.

23.15 val. PL C-117 siunčiama dar viena radiograma: “Skubiai praneškite savo koordinates ir veiksmus”. Jokio atsakymo.

1952-ųjų gruodžio 16-oji diena

Ankstų gruodžio 16-os rytą brigados vadas raportavo 7-ojo  KJL štabo viršininkui kontr-admirolui  Radionovui: “Nuo praeitos paros vidurio neturime ryšio su PL C-117”.

Radionovas  nurodė nepertraukiamai siųsti radiogramas povandeniniam laivui C-117, nurodant kuo greičiau grįžti į bazę. PL  C-117 į radiogramas neatsakė.

01.40 val. 7-ojo KJL operatyvinis budintis, vykdydamas 7-ojo KJL vado įsakymą, į PL  C-117 išsiuntė radiogramą: “Kodėl taip ilgai neatsakote į radiogramas. Jaudinamės. Praneškite savo koordinates ir veiksmus”. Nurodymas buvo siunčiamas kelis kartus, bet jokio atsakymo iš C-117 nebuvo. 19.00 val. išsiųsta dar viena radiograma: “Įjunkite signalines šviesas ir skubiai grįžkite į bazę”.

1952-ųjų gruodžio 17-oji diena

Gruodžio 17-os 00.30 7-ojo KJL vadas vice-admirolas Cholostiakovas 90 PLB vadui įsakė “baigti mokymus, laivams grįžti į bazę, dingusio povandeninio laivo C-117 paieškas tęsti brigados povandeninių laivų jėgomis,  o  LT-27  vykti į Cholmsko link  PL C-117 paieškoms”.  Tai pirmas protingas ir teisingas laivyno vadovybės veiksmas, praėjus beveik dviem paroms nuo paskutinės radiogramos iš PL C-117 (03.05 val. gruodžio 15-ąją  PL C-117 vadas pranešė kad sutvarkytas dešiniojo borto dyzelinis variklis). Iki tol į eterį įvairaus turinio radiogramų siuntimas neturėjo jokios naudos, nes, negavus pranešimo, kad PL užėmė žvalgybos poziciją, reikėjo kuo skubiau imtis paieškos ir gelbėjimo darbų. Dėl vadų neveiklumo buvo praleistos brangios minutės, galėjusios turėti įtakos sėkmingai dingusios PL paieškai.

04.00 val. 7-ojo KJL štabo viršininkas įsakė: “Dingusios PL C-117 paieškai paruošti pajėgas: Karinės jūrų laivyno oro pajėgos (KJLOP) – lėktuvą PU-ba; 172 laivų brigada – minininką “Viortkij”; Karinio jūrų laivyno avarinė gelbėjimo tarnyba (KJLAGT) – gelbėjimo laivą – “Zolotoj”; 29 Pakrančių apsaugos divizija – du tralerius[3]; Karinio jūrų laivyno užnugario tarnyba  (KJLUT) – transporto laivą “Višera” ir ledų sangrūdai išsklaidyti bei laivų praėjimui užtikrinti jūrų buksyrą MB-21”.

07.17 val. 7-ojo KJL  štabo viršininkas įsakė įjungti patį galingiausią radijo siųstuvą ir dešimt kartų kartoti radiogramą. Ir šie veiksmai jokio rezultato nedavė.

Bendras signalas, kaip to reikalavo “Pagalbos suteikimo instrukcija”, Sovetskaja Gavan karinėje jūrų bazėje ir  7-ame KJL  paskelbtas nebuvo.

(Bus daugiau)

2011.04.25 

 


Prisijunkite prie diskusijos