Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) frakcijos Vilniaus taryboje seniūnas Liutauras Kazlavickas sako, kad Vilniaus mero sprendimas nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos nukabinti Jono Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentą – vienašališkas sprendimas.
 
Pasak jo, frakcija inicijuos, kad būtų sukurta Istorinių tyrimų komisija, kurioje mokslininkai-tyrėjai išnagrinėtų, susistemintų ir įvertintų „nedemokratinių, ksenofobinių, totalitarinių ir autoritarinių požymių turinčių ženklų Vilniuje vietas ir pateiktų siūlymus miesto politikams“.
 
„Posėdžiavusi frakcija sutarė siųsti aiškią žinią Vilniaus merui – vienašališki sprendimai Vilniaus istorinės atminties temoje turi baigtis. Ir jeigu merui kiltų noras toliau naudotis reglamentavimo spragomis bei improvizuoti vilniečiams jautriose istorinės atminties temose, miesto vadovas turėtų susilaikyti iki tol, kol sutarsime dėl aiškių ir civilizuotų sprendimų priėmimo principų. Ir nepaisant to, kad R. Šimašiui pavyko Jonui Noreikai–Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą nuimti, tai nereiškia, kad šio klausimo neliks Vilniaus miesto istorinės atminties politikos darbotvarkėje“, – teigia L. Kazlavickas.
 
Frakcijos išplatintame pranešime spaudai teigiama, kad Jono Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lenta buvo nuimta slapčia – 4 valandą nakties, vienasmenišku mero sprendimu, pasinaudojant esamomis reglamentavimo spragomis.
 
„Artimiausiame tarybos posėdyje TS-LKD frakcija siūlys peržiūrėti ir sustiprinti Vilniaus miesto Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijos vaidmenį ir aiškiai sutarti dėl koalicijos programoje numatytų istorinės atminties klausimų svarstymo“, – teigia L. Kazlavickas.
 
Taip pat, anot L. Kazlavicko, bus inicijuotas Istorinių tyrimų komisijos sukūrimas, kurioje mokslininkai-tyrėjai išnagrinėtų, susistemintų ir įvertintų nedemokratinių, ksenofobinių, totalitarinių ir autoritarinių požymių turinčių ženklų Vilniuje vietas ir pateiktų siūlymus miesto politikams.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
 
„Tik toks kelias gali išlaikyti visuomenės santarvę, svarstant skaudžius ir nevienareikšmiškus mūsų valstybės istorijos tarpsnius“, – pažymėjo L. Kazlavickas.
 
Praėjusį šeštadienį Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pavedimu nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos nukelta Jono Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lenta sukėlė visuomenėje nuostabą ir audringas diskusijas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.30; 09:00

Vyriausybė posėdyje ketina pritarti siūlymui sudaryti tarpžinybinę komisiją, kuri prižiūrėtų Macikų nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų Sąjungos gulago lagerių objektų komplekso (1941–1955 m.) sutvarkymą.  
 
Gegužę Vyriausybė pritarė darbo grupės parengtai Macikų komplekso sutvarkymo koncepcijai ir jos įgyvendinimo 2019-2024 m. veiksmų planui.
 
„Macikų lageriai – unikalus istorinis objektas, kuris reikšmingas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu aspektu. Tai vienintelė vieta Lietuvoje ir viena iš retų vietų Rytų ir Vidurio Europoje, kurioje persipina abiejų totalitarinių režimų žmonių kalinimo ir žudymo struktūros. Skirtingais laikotarpiais Macikuose buvo kalinami lietuviai, amerikiečiai, austrai, australai, belgai, britai, čekai, kanadiečiai, lenkai, prancūzai, rumunai, rusai, vengrai, vokiečiai bei kitų tautybių žmonės. Privalome deramai įamžinti jų atminimą, tad Vyriausybė ir ateityje didelį dėmesį skirs svarbių istorinės bei kultūrinės atminties objektų sutvarkymui ir išsaugojimui“, – sakė Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis.
 
Pagal planą visų pirma numatyta sutvarkyti Macikų lagerių belaisvių kapines ir deramai įamžinti aukų atminimą. Antras tikslas – įrengti vientisą Macikų lagerių muziejų-memorialą, skleidžiantį žinią apie XX a. viduryje Macikuose vykdytus totalitarinių nacistinio ir stalininio režimų nusikaltimus bei jų tragiškas pasekmes.
 
Ketinama ekshumuoti Macikų lagerių belaisvių palaikus, rastus masinėje kapavietėje Armalėnų kaime ir juos pagarbiai palaidoti naujame žemės sklype šalia Macikų lagerių belaisvių kapinių. Bus sutvarkyta Macikų belaisvių kapinių teritorija, išplėtojant kapinių infrastruktūrą, numatoma įamžinti Macikų lagerių aukų atminimą sukuriant memorialinį akcentą.
 
Vykdant parengtą planą, Macikų lagerių objektų komplekse muziejinei-memorialinei veiklai plėtoti žadama suformuoti kompaktišką vientisą 4,7 ha teritoriją. Ji apimtų Macikų lagerių karcerį ir pirtį, sklypą viešiesiems renginiams organizuoti, automobilių aikštelei bei kitos infrastruktūros plėtrai, belaisvių kapines ir žemės sklypą, kuriame numatoma palaidoti Armalėnų kaime rastus Macikų lageriuose mirusių ar nužudytų belaisvių palaikus.
 
Taip pat būtina sutvarkyti Macikų lagerių muziejaus-memorialo teritoriją, skirtą muziejinei veiklai, ir joje esančius buvusius lagerių statinius pritaikyti ekspozicijoms.
 
Ateityje ketinama išplėtoti Macikų lagerių muziejaus-memorialo lankytojų aptarnavimo infrastruktūrą: nutiesti takus, įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, sanitarinius mazgus, atitinkamus mažosios architektūros elementus, apšvietimą, informacinius stendus. Taip pat numatoma įrengti aikštę, skirtą viešiesiems renginiams; aktualizuoti, atnaujinti, išplėsti arba įrengti naujas Macikų lagerių muziejaus-memorialo ekspozicijas.
 
Macikų lagerių objektų kompleksas pripažintas valstybės saugomu objektu. Atkūrus šalies nepriklausomybę, atitinkamų šalių iniciatyva čia spontaniškai buvo statomi atminimo ženklai, tačiau visas kompleksas nebuvo tinkamai istoriškai įamžintas ir pritaikytas lankytojams.
 
Macikų lageryje kalėjo, buvo kankinami ir mirė daugiau nei dvidešimties šalių piliečiai. 1939-1944 metais hitlerinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu čia veikė karo belaisvių stovykla „Stalag luft VI“, kurioje buvo kalinami Anglijos, Belgijos, JAV, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, SSRS karo belaisviai. 1944-1946 metais sovietai čia kalino vokiečius, rumunus, vengrus, austrus, olandus, lenkus, čekus.
 
1946 metais įsteigtas GULAG’o Šilutės (Macikų) lageris, kuriame iki 1955 metų buvo kalinami neįtikę sovietų okupacinei valdžiai Lietuvos piliečiai, tarp kurių profesoriai, dvasininkai, kultūros žmonės, ūkininkai, taip pat moterys bei lageryje gimę jų vaikai. Mirtingumas Macikų lageryje buvo itin didelis – Šilutės rajone jau yra rastos ir vis dar atrandamos masinės kapavietės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.17; 00:30

Vadinamasis Memorialo koridorius, ant kurio sienų išgraviruoti žuvusiųjų vardai

Bronius Puzinavičius

Šių metų rugpjūčio 31 dieną Lukiškių aikštėje Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė prisipažino, jog „jaučia alergiją paminklams“, nes bet kuris jų verčia galvoti ne apie dabartį ir ateitį, o apie praeitį, sakė, jog paliktų aikštę gyvą, kad žmonės joje galėtų džiaugtis, žaisti.

Lukiškių aikštė – vis dar be didingo Lietuvos laisvės paminklo. Ir, atrodo, didingas paminklas Laisvei nebebus statomas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokiu būdu, manau, Prezidentė faktiškai pritarė Kultūros ministerijos ir Vilniaus savivaldybės pastangoms paneigti Seimo nutarimu įtvirtintą Lukiškių aikštės kaip reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės su laisvės kovų memorialiniais akcentais statusą ir paversti ją vien tik pramogų, poilsio, triukšmingų renginių ir pasilinksminimų arena. Bet ar tokiems dalykams ši aikštė yra tinkamiausia vieta? Juk joje, ar prie pat jos kažkada stovėjo Muravjovo-Koriko kartuvės, buvo NKVD-KGB kalėjimo rūsiai, kuriuose buvo kalinti, kankinti Lietuvos patriotai, vien tik 1944-1947 m. nužudyta beveik 800 žmonių. Ar turėtume pamiršti šiuos istorinius faktus ir jų nepaisyti, nepagarbiai, nerūpestingai ir triukšmingai elgtis, linksmintis būtent tuos įvykius menančiose vietose ar visai šalia jų, po buvusio kankinimo ir žudymo kalėjimo rūsių langais?

Ir kur tada Lietuvos sostinėje tinkamiausia vieta kovotojus už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę menančiam, pagarbą jiems išreiškiančiam bei Lietuvos valstybingumą simbolizuojančiam ir įtvirtinančiam monumentui, kurio jau daugelį metų visai pagrįstai reikalauja Lietuvos rezistentus, laisvės kovotojus, politinius kalinius ir tremtinius atstovaujančios organizacijos, visos Lietuvos patriotinės jėgos?

Lukiškių aikštėje – šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.
Estijos Prezidentė pagerbia žuvusiųjų už Tėvynę atminimą prie Nepriklausomybės monumento

Senovės romėnai sakydavo, kad žmonės, nežinantys istorijos, visą gyvenimą lieka vaikais, o praeitis yra pamatas, ant kurio yra statoma ateitis. Ar mes norime būti savo istorijos nežinančiais, į praeitį nežvelgiančiais  vaikais ir, praeities nežinodami, jos negerbdami, neturėti tvirtų pamatų ateičiai? Kaip medis gali gyvuoti, augti tik giliai įsišaknijęs žemėje, taip ir tauta savo gyvybės syvus traukia iš praeities, iš savo tėvų, senelių ir prosenelių.  Turbūt ne šiaip sau – vien tik dėl žodžių dermės, o ne dėl jų prasmės ir Tautiškoje giesmėje, tapusioje Lietuvos valstybės himnu, skamba  žodžiai – „iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.

Prisiminti savo istorinę praeitį, iš jos pasimokyti, ją įamžinti šiemet turime išskirtinę progą – minime savo valstybės atkūrimo šimtmetį. Šimtmetinį jubiliejų švenčiame ne tik mes, bet ir mūsų kaimynai. Manau, tai gera proga pasidairyti ir pas juos, pažvelgti, kaip jie  pažymi savo valstybių jubiliejų, ką jubiliejaus proga nuveikė savo istorinės atminties puoselėjimo ir įamžinimo srityje. Šį kartą siūlau bent kiek plačiau  pasidairyti po Estiją, kuri, kaip žinia, dažnai pristatoma kaip viena sėkmingiausiai besivystanti posovietinė  valstybė.

Garbingam šimtmečio jubiliejui Estijoje pradėta rengtis gerokai iš anksto. Kai kurie jubiliejaus verti projektai buvo įgyvendinti  iki jubiliejinių metų likus keliems, ar net keliolikai metų. Antai jau 2009 m. Talino centre suformuotoje Laisvės aikštėje buvo pastatytas ir atidengtas Estijos kovų už Nepriklausomybę monumentas – stela, kurią vainikuoja Estijos Laisvės  kryžiaus ordino atvaizdas. Būtent čia, šioje aikštėje prie Nepriklausomybės atkūrimą menančio paminklo šių metų vasario 24 d. įvyko pagrindinės Estijos Nepriklausomybės šimtmečio minėjimo iškilmės (neskaitant anksti rytą kiek atokiau rengiamos ir gražia tradicija tapusios Estijos valstybinės vėliavos pakėlimo ceremonijos virš Tompea pilies bokšto Saulei tekant).

Estijos premjeras deda vainiką prie Nepriklausomybės paminklo Taline

Iškilmės Laisvės aikštėje prasidėjo kovotojų už Estijos Nepriklausomybę pagerbimu ir vainikų bei gėlių padėjimo ceremonija prie Nepriklausomybės paminklo. Ceremoniją pradėjo Estijos Respublikos Prezidentė Kersti Kaljulaid. Po jos kovotojų atminimą pagerbė Estijos parlamento vadovas Eikis Nestoras (Eiki Nestor), ministras pirmininkas Juris Ratas (Jüri Ratas), Kariuomenės vadas generolas Rihas Teras  (Riho Terras), Talino meras Tavis Asas (Taavi Aas)  ir kiti valstybės pareigūnai, visuomeninių organizacijų atstovai.

Lukiškių aikštėje iki šiol nėra Lietuvos valstybingumą ir kovas už laisvę menančio didingo paminklo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kiek vėliau, po vainikų ir gėlių padėjimo ceremonijos, Estijos Prezidentė pagerbė ir pasveikino aikštėje išsirikiavusius Estijos ir jos sąjungininkų karius, jų vėliavas, priėmė aikštėje priešais Nepriklausomybės paminklą surengtą didelį karinį paradą su karinės technikos, taip pat ir sunkiosios, demonstravimu. O Estijos ir kitų Baltijos šalių oro erdvę saugantys NATO naikintuvai Estijos ir Talino padangėje suko ratus visą karinio parado laiką ir virš iškilmių vietos praskrido ne vieną kartą, kaip kad būna pas mus, bet gal kokius 5 kartus, tiksliai net ir nesuskaičiavau. Pas mus Vasario 16 dienos pagrindinių iškilmių Daukanto aikštėje programoje, deja, nebuvo nei deramo kovotojų už Tėvynės Laisvę ir Nepriklausomybę pagerbimo, nei karinio parado.

Istorinės atminties įamžinimo prasme labai simboliška ir tai, kad Nepriklausomybės šventės ir Estijos valstybingumo šimtmečio iškilmės buvo pratęstos 2016 metais atidarytame didžiuliame 350 m. ilgio ir 34 tūkst. kvadratinių metrų ploto modernios, gal net futuristinės architektūros pastate – naujajame Estijos Nacionaliniame muziejuje, pastatytame visai šalia  kito labai svarbaus Estijos kultūros ir mokslo centro – Tartu miesto, buvusioje sovietų karinio aerodromo teritorijoje.

Naujasis Estijos Nacionalinis muziejus – dar viena labai graži, tvari ir ilgalaikė estų tautos ir valstybės dovana Estijos Nepriklausomybės šimtmečiui, bene didžiausia Estijos valstybės investicija kultūros srityje po Nepriklausomybės atkūrimo. Nors muziejaus architektūriniai sprendimai labai modernūs ir šiuolaikiški, bet jo, kaip ir daugelio kitų muziejų ekspozicijos, paprastai koncentruojasi į istorinę praeitį, siekia atskleisti tautų  ir kultūrų istorines šaknis, kuriomis maitinasi jų dabartis ir ateitis. Šis muziejus tarsi įkūnija praeities ir dabarties simbiozę, yra ypatingas dar ir tuo,  kad jo ekspozicijose siekiama parodyti ne tik estų , bet ir visų ugro-finų nueitą istorinį kelią.

Čia, šio muziejaus konferencijų salėje, 2018 m. vasario 24 d. vakarą, buvo surengtas Estijos valstybės Nepriklausomybės šventei ir Šimtmečio jubiliejui skirtas iškilmingas priėmimas, kuriame dalyvavo apie 1,5 tūkst. svečių iš Estijos ir užsienio. (Lietuvoje, kiek žinau, tokio, ar panašaus priėmimo šių metų Vasario 16 d. visai nebuvo). Svarbiausioji šių iškilmių viešnia, o kartu ir šeimininkė buvo Estijos Respublikos Prezidentė Kersti Kaljulaid, į muziejų atvykusi kartu su savo sutuoktiniu Georgijumi-Rene Maksimovskiu (Georgi-Rene Maksimovski).

Karinės technikos paradas Taline 2018 m. vasrio 24 dieną

Priėmime pasakytoje kalboje Prezidentė apžvelgė estų tautos istorinį kelią, jos kovą už laisvę ir nepriklausomybę,  ragino savo tautiečius ir toliau saugoti savo estiškąją tapatybę dabartinėje iššūkių kupinoje pasaulio globalizacijos tikrovėje. Ji sakė, kad mažos tautos išlikimo kovoje ypač svarbus vaidmuo tenka mokyklai ir  jaunosios kartos ugdymui. Mokykla turi ugdyti veiklius, mąstančius (ir mąstančius estiškai!) Tėvynės patriotus, kurie būtų pasirengę ne tik būti konkurencingi darbo rinkoje, bet ir apginti bei išsaugoti estiškąją tapatybę bei savo tautos egzistenciją ir valstybingumą. Anot Estijos Prezidentės, didelės tautos gali sau leisti, kad visuomeniškai aktyvi ir veikliu patriotizmu pasižyminti būtų tik nedidelė tautos dalis, o mums, mažai tautai, labai svarbu, kad patriotiškai mąstytų ir  aktyviai, konstruktyviai veiktų visa tauta. Prezidentė Kersti Kaljulaid savo kalbą baigė kviesdama susitelkti ir dėti visas pastangas, kad Estija būtų išsaugota, paskelbė šūkį „Išsaugokime Estiją“!

Remonto darbai Lukiškių aikštė. Vyčio čia nebus, todėl aikštė – nyki, atgrasi, svetima. Slaptai.lt nuotr.

Visai neseniai, šių metų rugpjūčio 23 – Juodojo kaspino bei Tarptautinę totalitarinių režimų atminties dieną visa Estija ir jos sostinė praturtėjo dar vienu labai svarbiu istorinės atminties įamžinimo objektu. Taline, ant Marjamiagi (Maarjamäe) kalvos buvo atidengtas Komunistinio teroro aukų memorialas, kurio plokštėse lazeriu išgraviruoti daugiau kai 22 tūkstančių komunistinio teroro aukų vardai, palikta vietos ir kitų aukų vardams, jei jie bus atskleisti ir prikelti iš užmaršties. Šį Komunizmo aukų memorialą bendromis pastangomis kūrė  Estijos istorinės atminties institutas, Estijos Respublikos Teisingumo ministerija bei renginių ciklo „Estijos Respublikai 100 metų“ organizacinis komitetas. (O kad taip ir pas mus būtų – ne nuolatiniai, neretai tarpusavio rietenomis ir abipusiais kaltinimais virstantys bevaisiai ir nesibaigiantys ginčai, bet darnus ir sutelktas veikimas!).

NATO naikintuvai Talino padangėje Estijos Nepriklausomybės dieną

Memorialą atidarė Estijos Respublikos Prezidentė Kersti Kaljulaid  ir, atrodo, joks alergijos priepuolis jos  prie šio didelio memorialo neištiko, nes sugebėjo pasakyti netrumpą, turiningą ir progai pritaikytą kalbą, kurioje pasmerkė totalitarizmą, pabrėžė, kokios baisios buvo totalitarinių režimų pasekmės, apie kurias  gerai žino estai ir kitos komunistinių režimų jungą patyrusios tautos. Ji sakė, kad ir šiandien dar pasitaiko tokių, kurie teigia, jog vienas ar kitas diktatorius, esą, siekė kilnių tikslų, tik jam nepavyko jų įgyvendinti. Bet mes turime suprasti, kad kiekviena totalitarinė ideologija yra  nesutaikomas laisvės priešas, o šia ideologija grindžiamų politinių režimų kainą mes žinome iš savo istorinės patirties. Todėl ir šiandien turime budėti demokratijos, laisvės, žmogaus teisių sargyboje, neleisti, kad politiniai sprendimai būtų priimami vadovaujantis neapykanta ir smurtu. Tik tada galėsime būti ramūs dėl savo vaikų ir  kitų  būsimųjų kartų ateities.

Memorialo atidarymo iškilmėse dalyvavęs  Estijos Teisingumo ministras Urmas Reinsalas (Reinsalu) padėkojo visiems, kurie vienu ar kitu būdu prisidėjo prie šio memorialo sukūrimo, o ypač tiems, kurie rinko medžiagą apie komunistinio teroro aukas. Jis sakė, kad Memorialo atidarymo iškilmių dieną atiduodame pagarbą Estijos žmonėms – vyrams, moterims, vaikams, kurie tapo teroro ir prievartos aukomis. Dėl nacių ir sovietų suokalbio nepriklausomybę praradusi Estija neteko penktadalio savo gyventojų. Čia, šiame memoriale, aukų artimieji ir visi mes galėsime pagerbti visus tuos, kurie buvo nužudyti, žuvo kovoje arba būdami tremtyje, toli nuo savo namų. Daugelio jų palaidojimo vieta nėra žinoma. Todėl memorialas su ant jo sienų išgraviruotais žuvusiųjų vardais bus jų atminimo  ir pagarbos jiems teikimo vieta bei priminis dabartinei ir ateities kartoms apie totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus.

Estijos istorinės atminties instituto atstovė Sandra Vok (Vokk) savo kalboje pabrėžė, jog  nacizmo nusikaltimai yra jau gana gerai žinomi pasaulyje ir pasmerkti. To, deja, dar negalima pasakyti  apie komunistinių režimų  nusikaltimus. Dėl raudonojo teroro  didžiulių nuostolių patyrė ir estų tauta bei kitų tautybių Estijos gyventojai. Todėl Estijai tenka ypatingai svarbus vaidmuo skelbiant pasauliui tiesą apie komunizmo nusikaltimus. Tikriausiai ir mes, lietuviai, sekdami estų pavyzdžiu, turėtume dar aktyviau ir išraiškingiau prie to svarbaus ir prasmingo darbo  prisidėti.

Estijos Prezidentė kalba Komunizmo aukų memorialo atidarymo iškilmėse

Estijos Respublikos Nepriklausomybės šimtmečio proga sukurtą ir Taline, ant Marjamiagi kalvos atidarytą Komunistinio teroro aukų memorialą sudaro dvi dalys – „Kelias“ ir „Tėviškės sodas“. Kelią sudaro memorialinis koridorius, ant kurio sienų, kai jau minėta, išgraviruoti daugiau kaip 22 tūkstančių žuvusiųjų vardai, daugelio kurių palaidojimo vietos nėra žinomos. Šis koridorius simbolizuoja totalitarinio režimo žiaurumą ir nežmoniškumą. Ramybę ir saugumą teikia „Tėviškės sodas“, pasodintas priešais memorialo sieną, kurios plokštumą  iš sodo pusės  puošia darbščiųjų bitelių  atvaizdai.

Priminę ir glaustai aptarę  tik kai kuriuos  labai svarbius ir reikšmingus pastarojo laikotarpio ir ankstesnių metų Estijos veiksmus istorinės atminties įamžinimo bei kultūros puoselėjimo srityje, prisiminę tik mažą dalelę Estijos Prezidentės ir kitų valstybės pareigūnų pasakytų  kalbų, labai svarbių tautos savivokai ir jos išlikimui, manau, galime konstatuoti, jog Estija, jos aukščiausio rango valstybės pareigūnai, visa estų tauta, pasitikdami savo valstybės Nepriklausomybės šimtmetį, ir šiais, jubiliejiniais metais, nuveikė daugiau ir reikšmingesnių, išliekamąją vertę turinčių darbų negu mes, gražiau ir prasmingiau paminėjo savo valstybės jubiliejų.

Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Estijos pirmoji pora atvyksta į priėmimą, surengtą Estijos Nepriklausomybės šimtmečio proga

Kodėl taip yra? Priežasčių matyt tiek daug, kad ir ant jaučio odos dydžio lapo jų nesurašysi. Pasakysiu tik tiek, kad gal ir mes visi, mūsų visuomeninės organizacijos, judėjimai, kiti piliečių sambūriai dėl to esame kalti, nes nesugebame susitelkti, vieningai ir tvirtai pareikalauti, kad mūsų aukščiausio lygio rinktieji, ar paskirtieji valstybės pareigūnai nesibodėtų paminklais ir kitais istorinės atminties įamžinimo projektais, nesityčiotų iš „praeities šešėlių“, nebijotų „galvoti apie praeitį“, girdėtų patriotinių jėgų balsą, nestrigtų bevaisių ir beprasmiškų, dirbtinai konstruojamų diskusijų, „švogerysčių“ ir korupcijos voratinkliuose, bet laiku priimtų reikalingus sprendimus ir, dirbtinai nevilkindami,  juos  įgyvendintų, o neatidėliotų iki kitų jubiliejų, kuriuos vėl pasitiks visiškai nepasiruošę.

XXX

Parengta pagal: 1) 100th Anniversary of the Estonian Republic;  2) Independence Day Parade on Tallinn‘s Freedom square;  3) The President of the Republic at the Republic of Estonia Independence Day celebration at the Estonian National Museum; 4) A Memorial for the Estonian Victims of communism in Maarjamae is open; 5) Estonia opens Memorial in remembrance of 22000 victims of communism; 6) A Memorial to the victims of communism opens in Estonia; 7) The Estonian National Museum (Eesti Rahva Muuseum) opens in Tartu;  8) 5 Reasons You should visit the Estonian National Museum in Tartu.

Nuotraukos iš Vikipedijos anglų kalba: 1) War of Independence Column in Tallinn; 2) Freedom Square in Tallinn; 3) Independence Day Parade on Tallinn‘s Freedom square; 4) The Estonian National Museum (Eesti  Rahva Muuseum) in Tartu; 5) A Memorial to the victims of communism opens in Estonia – vaizdai.

2018.09.10; 15:18

Kovo mėnesį Briuselyje, vienoje Europos Parlamento salėje, vyko tarptautinė konferencija „Dovydas ir Galiotas: mažos tautos, valdomos totalitarinių režimų“ („David and Golliath: Small nations under the totalitarian rule“) pagal bendro Europos projekto „Susitaikymas Europos istorijose. Kad geriau suprastume bendrą Europos istoriją“ programą.

Konferencija buvo surengta žymios latvių politikės, Europos Parlamento deputatės, profesorės, Europos tautų partijos (Krikščionių demokratų) grupės Biuro narės Inesos Vaiderės iniciatyva.

Continue reading „Europos Parlamente – tarptautinė konferencija „Mažos tautos, valdomos totalitarinių režimų““

helene_flautre

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia keletą ištraukų iš Vokietijos ir JAV laikraščių. Tos ištraukos akivaizdžiai byloja, jog intrigos dėl CŽV kalėjimų, neva išbarstytų po visą Europą, dar nenutilęs.

Lietuvai ypač priekaištauja vokiečių žurnalistai. Esą Lietuva labai vangiai tiria pasirodžiusią informaciją apie šalia Vilniaus veikusį CŽV kalėjimą, kuriame galimai be teismo sprendimo buvo kalinamas vienas ar keli asmenys. Ne tik kalinami, bet galbūt net ir kankinami.

Continue reading „Triukšmas dėl CŽV kalėjimų vis dar netyla“