Irano parlamento narys pasiūlė 3 mln. dolerių (apie 2,7 mln. eurų) „bet kam, kas nužudys“ JAV prezidentą Donaldą Trumpą ir taip atkeršys už vieno aukščiausių Irano generolo Qasemo Soleimani nužudymą, pranešė pusiau oficiali naujienų agentūra ISNA.
Mažai žinomas Irano parlamentaras Ahmadas Hamzehas pasiūlymą pateikė Kermano miesto gyventojų vardu. Būtent Kermanas yra gimtasis Q. Soleimani miestas ir jo amžinojo poilsio vieta.
„Duosime 3 mln. dolerių bet kam, kas nužudys D. Trumpą“, – teigė A. Hamzehas, atstovaujantis apygardai netoli pietrytinio Kermano miesto.
Tiesa, šis pasiūlymas nuskambėjo likus vos mėnesiui iki Irano parlamento rinkimų, o pats parlamentaras neatskleidė, kas gi mokės pinigus už D. Trumpo galvą.
Q. Soleimani, vienas populiariausių viešų asmenų Irane, buvo nužudytas sausio 3 d. per JAV drono smūgį Bagdado oro uoste.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Rašytojas Antanas Žukauskas – Vienuolis knygoje „Astronomas Šmukštaras“ (1962) savo atsiminimuose aukština poetą Antaną Baranauską už poemos „Anykščių šilelis“ parašymą, ją vadina deimantinio lygio, lygina ją su Adomo Mickievičiaus poema „Ponas Tadas“… Rašytojas kelia klausimą: „Kodėl gi A. Baranauskas, jaunystėje taip gražiai pradėjęs, taip aukštai iškilęs su savo deimantu „Anykščių šileliu“, į senatvę lenkomanu pavirto“.
Kokios priežastys į nutautėjimą veda lietuvius šiais laikais? Dabar sunku surasti šeimą, kurios nebūtų palietusi „tautų mainymosi“ reiškinys, taip vadinamoji emigracija. Gal Marijonas Mikutavičius pradės naują dainą, įdėdamas kitus žodžius į pavadinimą „Trys miljonai“, skirtą prieš dešimtmetį lietuvių krepšinio komandos laimėjimui – vietoje trijų, įstatydamas du, vieną, o jeigu nei vieno milijono? Estai, kurių gyventojų virš miljono, ekonomiškai mus pralenkia, bet savo kalbos neatsisakė. Jų kalba artimesnė suomių. Kaip jiems tai pasisekė harmonizuoti savo kalbą su ekonomika, juk jų gyventojų emigracija į Suomiją bei kitas vastybes daug mažesnė nei lietuvų.
A. Vienuolis atsiminimuose apie kunigo J. Tumo įvardintą A. Baranausko „psichinę paslaptį“ rašo: „Tai tema ištisam kursui, kai bus plačiau literatūros medžiaga išstudijuota“. Lietuvių poetai – klasikai Justinas Marcinkevičius, Albinas Žukauskas išvertė Vienuolio pateiktus eilėraščius Karoliną Praniauskaitę įsimylėjusiam A. Baranauskui ir Jos lietuvių poetui. Išvertė puikiai, galima pasakyti, kad jie įvykdė ir antrają, ir J. Tumo, ir A. Vienuolio, užduotį.
Prie istorijos šaltinių darbuojasi istorikai. Bet tokio įdirbio nepakanka. Vadinasi, nei literatūros ar istorijos dydžiai nemažina emigracijos. A. Vienuolis savo atsiminimų pradžioje išsako, mano supratimu, pagrindinę priežastį: „Lietuvis kaimietis gyveno greta lietuvio bajoro, dvarininko, bet vieną nuo kito skyrė ne kraujas, o bedugnė – kalba. Ne lietuviška kalba vyravo ir Lietuvos miestuose, ir miesteliuose. Kalba nustatydavo ir kam kokius rūbais dėvėti – švarku ar miline… Paniekintas už savo bočių kalbos vartojimą ir sunkaus vargo prispaustas kaimietis gyveno ir nieko nelaukė, nieko nesitikėjo. Savo krašto garbingos praeities jis nežinojo, dabartį jam atstodavo smuklė ir bažnyčia, o ateitis atrodė sunki. Taip ėjo dienos, metai…“
Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Teisūs tie rašantys ar sakantys, kad reikia atgaivinti garbingos praeities atminimą, nes mūsų kaimas, kažkada buvęs gyventojų lyderiu, nyksta, o jauni lietuviai išsikrausto į miestus, gerai kad į Lietuvos, bet jeigu užsienio, padidindami emigrantų dalį?
O tos garbingos praeities atgimimui didžiulę įtaką, mano supratimu, daro Nacionalinės ekspedicijos transliavimas per Lietuvos televiziją ir tą ekspediciją įprasminančios knygos. Arba kas keli metai įvyksiančios pasaulinės Dainų ir šokių šventės.
Daug ir kitokių priemonių, kurios Lietuvos gyventojus laiko, prisiršusius prie dabarties, leidžia mums dairytis į ateitį. Pavyzdžiui, Raseinių rajone, Kryžkalnyje, pradėta Lietuvos partizanams skirto monumento statyba. Galbūt ir Lukiškių aikštėje iškils patriotams lauktas paminklas Vyčiui. O visai neseniai iškilmingai palaidojome Rasų kapinėse 1863, 1864 metų sukilimo vadus ir 18 sukilėlių… Sukilimas turėjo šūkį – „Už mūsų ir jūsų laisvę!“
Ir daug kitokių ženklų liudija mums, kad lietuviai išsilaikys gal dar 100, gal 200 metų… O toliau? Mums peršama perspekytyva apie keturių lietuvių milijonų tautą. Šiemet valstybinė radijo stotis transaliavo iš įvairių Lietuvos miestų, miestelių bei kitų užsienio valstybų įdomias laidas. Bet nereikia jomis apsiriboti, o būtinai reikia, kad tų emigrantų tėvai savo vaikus išmokytų lietuvių kalbos, būtina juos įpratinti žaisti pagal lietuviškus papročius. Be tokio išlaikymo – nebus ateities. Emigrantai turi tai atsiminti, kaip jų tėvai ar seneliai yra išmokyti kasdienės maldos „Tėve mūsų“…
Istorikas Gediminas Kulikauskas pokalbyje „Menamas ir tikras lietuvio charakateris“, parengtame žurnalistės Dalios Byčienės (laikraštyje „Vakaro žinios“ 2019 11, 30), sako: „Dabar mes nesame okupuoti, bet didelių pasikeitimų ir kataklizmų virsme galėtume rasti šansą. Jei ne, iš esmės įvyks susiliejimas su kitomis tautomis“.
Išmok lietuviškai kalbėti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas to šanso autorius? Be abejo, kad visa tauta, – ir visų pirma lietuvių kalba, dainos, tradicijos, papročiai, kuriuos turime išsaugoti, – per radijo laidas, per televiziją, per bendruomenines šventes, įjungdami meną, kultūrą…
Skaudžių pavyzdžių turime pakankamai… Nereikia mums nei Vanagaičių, nei kitokių blogų pavardžių, nekeliančių teigiamų rezultatų…
Tiek inkštimo, kiek girdžiu iš dabartinio žmogaus, nesu girdėjęs net iš Sibirą ištvėrusių senelių.
Vytautas Visockas, šių dviejų komentarų autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sėdėdamas ant Mažvydo bobliotekos laiptų, taip pasakė dainininkas, „Lietuvos Ryto“ žurnalistas, aktorius, telvizijos laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius. Jį, kaip Lietuvos įžymybę, rugpjūčio 26 d. kalbino Gintarė Urnikienė (Delfi „Veidai“ redaktorė. Sakinys labai sureikšmintas: iškeltas net antraštėje).
Interviu kaip interviu. Nekvailas vaikinas, nes neketina dalyvauti Prezidento rinkimuose, milijonierius, dainos „Trys milijonai“ autorius. Gali atsitikti, kad jau niekas nežinos, kas yra šios dainos autorius, o ji bus dainuojama. Gera daina. To nepasakyčiau apie „Aš labai myliu Lietuvą“ – primityvi, nenuoširdi.
Bet aš ne apie tai, o apie žodį „inkščia“. Kai inkščia sužeistas, kankinamas šuo, daugeliui „dabartinių žmonių“ jo gaila, gyvūno kankintojai net baudžiami, tie gyvūnai atiduodami jautresniems žmonėms. Kankinamų, badu marinamų gyvūnų (ir ne tik!) mūsuose dar labai daug, tik vienas kitas patenka televizijų akiratin ir būna išgelbėtas.
O Lietuvos įžymybę Mikutavičių Lietuvos žmonių “inkštimas“, atrodo, erzina, jam jų, atrodo, negaila.
Mikutavičiaus seneliai anūkėliui galėjo paaiškinti, kodėl tada jie, ištvėrę Sibirą, „neinkštė“, o dainavo: gera gyventi mūsų kolūkiečiams – žydi jiems laukų gėlelės ir saulutė šviečia.
Panašių dainų buvo daug: tada nežinojome kitos tokios šalies, „gde tak volno dyšit čelovek“, tada mes labai mylėjom Tarybų Lietuvą, kaip dabar Mikutavičius myli „inkščiančią“ Lietuvą. Galėčiau paaiškinti, kodėl jo seneliai taip dainavo, kodėl „neinkštė“, bet kažkaip nepatogu. To betrūko, kad imčiau mokyti Lietuvos įžymybę!
O neįžymybėms norėčiau priminti, kad žmonės vaitoja, dejuoja, rauda, kenčia, bet neinkščia. Net lietuviai. Nebent vaitojančiojo, dejuojančiojo labai nekenti kaip šuns, tada jis gali ir inkšti.
XXX
Reklama, kaip visada, apgavo
Nusivyliau „Emilija iš Laisvės alėjos“, vakar parodytos per lrt televiziją. Iki filmo pabaigos net neištvėriau.
Ir aš, kaip Emilija, tą dieną buvau Laisvės alėjoje. Grįždamas iš žurnalistinės komandiruotės Jonavoje, užsukau pas žmonos dėdę Julių Petkevičių, tada žinomą futbolininką (apie jį yra išleista Leono Karaliūno knyga „Odinio kamuolio pavilioti“). Iš jo ir sužinojau, kas tą dieną atsitiko Kaune. Einam, sako man Julius, pasižiūrėti, kas ten dabar dedasi. Buvo pavakarys. Kulminacija jau įvykusi, bet Laisvės alėjoje ties teatru dar daug susijaudinusių kauniečių, o kiek atokiau – daug kareivių dengtuose automobiliuose, pilna milicininkų. Štai du pareigūnai už parankių veda jaunuolį. Staiga jis pasimuisto, išsilaisvina ir dingsta minioje. Žmonės pareigūnams tarsi netyčia trukdo persekioti nusikaltėlį.
Emilija iš Laisvės alėjos. Filmo reklaminis plakatas
Buvau sužavėtas ta scenele be žodžių, iki šiol ją gerai prisimenu. Visi vėl tylūs vaikštinėja, kaip niekur nieko. Galėjo būti ir taip, kad tiedu milicininkai net apsidžiaugė tokia incidento baigtimi, juk jie, tikriausiai, buvo kauniečiai.
Tais laikais dažnai užsukdavau į Kauną įkvėpti lietuviško oro – Vilniuje jo pasigesdavau. Gatvėse, autobusuose – lietuvių kalba. Rusai čia nebuvo tokie įžūlūs kaip Vilniuje.
Dar norėčiau pasakyti, kad tada buvau pažįstamas su skulptoriumi Robertu Antiniu, esu ne kartą jį kalbinęs kaip radijo žurnalistas, bet iki šiol piktinuosi jo paminklu Romui Kalantai. Yra paminklas, ir paminklo nėra. Įtariu, tokiu kūriniu siekiama, kad jis nebūtų pastebėtas. Teatro sodelyje turbūt nemalonu matyti tragišką įvykį, sukrėtusį ne tik Lietuvą.
Degančiom rankom jums dalinu/ Kiekvienam po žariją./ Nebijokite ištiesti delnų -/ Tegul žaizda neužgyja. (poetas Kazys Bradūnas).
„Emilija“ man priminė tuos jau tolimus laikus, ir už tai aš jai esu dėkingas. Tik tiek. Gausių jos gerbėjų prašau man atleisti, kad esu toks neišmanėlis. Matau daug jos trūkumų. O juk tikėjausi, laukiau įvykio, verto Valstybės šimtmečio. Bet reklama, kaip visada, apgavo. Pasakysiu tik tiek, kad, nors, ačiū Dievui, turiu geras ausis, dažnai nesuprasdavau, ką aktoriai pusbalsiu nusisukę kalba, galėjai tik spėlioti iš vieno kito žodžio. Gal čia tik televizijos varianto trūkumas?
Antra vertus, sekso scenos suprantamos ir be žodžių. Vargšę Emiliją kamera užklupo sėdinčią ant klozeto. Filmo statytojai turbūt norėjo pasakyti, kad tais laikais moterys nesinaudojo tualetiniu popieriumi?
