Vytautas Visockas. Inkščia kaip šunys ir apgaulinga reklama


Print

Inkščia kaip šunys

Tiek inkštimo, kiek girdžiu iš dabartinio žmogaus, nesu girdėjęs net iš Sibirą ištvėrusių senelių.

Vytautas Visockas, šių dviejų komentarų autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sėdėdamas ant Mažvydo bobliotekos laiptų, taip pasakė dainininkas, „Lietuvos Ryto“ žurnalistas, aktorius, telvizijos laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius. Jį, kaip Lietuvos įžymybę, rugpjūčio 26 d. kalbino Gintarė Urnikienė (Delfi „Veidai“ redaktorė. Sakinys labai sureikšmintas: iškeltas net antraštėje).

Interviu kaip interviu. Nekvailas vaikinas, nes neketina dalyvauti Prezidento rinkimuose, milijonierius, dainos „Trys milijonai“ autorius. Gali atsitikti, kad jau niekas nežinos, kas yra šios dainos autorius, o ji bus dainuojama. Gera daina. To nepasakyčiau apie „Aš labai myliu Lietuvą“ – primityvi, nenuoširdi.

Bet aš ne apie tai, o apie žodį „inkščia“. Kai inkščia sužeistas, kankinamas šuo, daugeliui „dabartinių žmonių“ jo gaila, gyvūno kankintojai net baudžiami, tie gyvūnai atiduodami jautresniems žmonėms. Kankinamų, badu marinamų gyvūnų (ir ne tik!) mūsuose dar labai daug, tik vienas kitas patenka televizijų akiratin ir būna išgelbėtas.

O Lietuvos įžymybę Mikutavičių Lietuvos žmonių “inkštimas“, atrodo, erzina, jam jų, atrodo, negaila.

Mikutavičiaus seneliai anūkėliui galėjo paaiškinti, kodėl tada jie, ištvėrę Sibirą, „neinkštė“, o dainavo: gera gyventi mūsų kolūkiečiams – žydi jiems laukų gėlelės ir saulutė šviečia.

Panašių dainų buvo daug: tada nežinojome kitos tokios šalies, „gde tak volno dyšit čelovek“, tada mes labai mylėjom Tarybų Lietuvą, kaip dabar Mikutavičius myli  „inkščiančią“ Lietuvą. Galėčiau paaiškinti, kodėl jo seneliai taip dainavo, kodėl „neinkštė“, bet kažkaip nepatogu. To betrūko, kad imčiau mokyti Lietuvos įžymybę!

O neįžymybėms norėčiau priminti, kad žmonės vaitoja, dejuoja, rauda, kenčia, bet neinkščia. Net lietuviai. Nebent vaitojančiojo, dejuojančiojo labai nekenti kaip šuns, tada jis gali ir inkšti.    

XXX

Reklama, kaip visada, apgavo

Nusivyliau „Emilija iš Laisvės alėjos“, vakar parodytos per lrt televiziją. Iki filmo pabaigos net neištvėriau.

Ir aš, kaip Emilija, tą dieną buvau Laisvės alėjoje. Grįždamas iš žurnalistinės komandiruotės Jonavoje, užsukau pas žmonos dėdę Julių Petkevičių, tada žinomą futbolininką (apie jį yra išleista Leono Karaliūno knyga „Odinio kamuolio pavilioti“). Iš jo ir sužinojau, kas tą dieną atsitiko Kaune. Einam, sako man Julius, pasižiūrėti, kas ten dabar dedasi. Buvo pavakarys. Kulminacija jau įvykusi, bet Laisvės alėjoje ties teatru dar daug susijaudinusių kauniečių, o kiek atokiau – daug kareivių dengtuose automobiliuose, pilna milicininkų. Štai du pareigūnai už parankių veda jaunuolį. Staiga jis pasimuisto, išsilaisvina ir dingsta minioje. Žmonės pareigūnams tarsi netyčia trukdo persekioti nusikaltėlį.

Emilija iš Laisvės alėjos. Filmo reklaminis plakatas

Buvau sužavėtas ta scenele be žodžių, iki šiol ją gerai prisimenu. Visi vėl tylūs vaikštinėja, kaip niekur nieko. Galėjo būti ir taip, kad tiedu milicininkai net apsidžiaugė tokia incidento baigtimi, juk jie, tikriausiai, buvo kauniečiai.

Tais laikais dažnai užsukdavau į Kauną įkvėpti lietuviško oro – Vilniuje jo pasigesdavau. Gatvėse, autobusuose – lietuvių kalba. Rusai čia nebuvo tokie įžūlūs kaip Vilniuje.

Dar norėčiau pasakyti, kad tada buvau pažįstamas su skulptoriumi Robertu Antiniu, esu ne kartą jį kalbinęs kaip radijo žurnalistas, bet iki šiol piktinuosi jo paminklu Romui Kalantai. Yra paminklas, ir paminklo nėra. Įtariu, tokiu kūriniu siekiama, kad jis nebūtų pastebėtas. Teatro sodelyje turbūt nemalonu matyti tragišką įvykį, sukrėtusį ne tik Lietuvą.

Degančiom rankom jums dalinu/ Kiekvienam po žariją./ Nebijokite ištiesti delnų -/ Tegul žaizda neužgyja. (poetas Kazys Bradūnas).

„Emilija“ man priminė tuos jau tolimus laikus, ir už tai aš jai esu dėkingas. Tik tiek. Gausių jos gerbėjų prašau man atleisti, kad esu toks neišmanėlis. Matau daug jos trūkumų. O juk tikėjausi, laukiau įvykio, verto Valstybės šimtmečio. Bet reklama, kaip visada, apgavo. Pasakysiu tik tiek, kad, nors, ačiū Dievui, turiu geras ausis, dažnai nesuprasdavau, ką aktoriai pusbalsiu nusisukę kalba, galėjai tik spėlioti iš vieno kito žodžio. Gal čia tik televizijos varianto trūkumas?

Antra vertus, sekso scenos suprantamos ir be žodžių. Vargšę Emiliją kamera užklupo sėdinčią ant klozeto. Filmo statytojai turbūt norėjo pasakyti, kad tais laikais moterys nesinaudojo tualetiniu popieriumi?

2017.08.29; 15:05