Linas Jankus. Sunku būti Vanagaite


Suomijos vėliava (Finland)

Nėra jokių abejonių, kad paskutinėmis savaitėmis itin liūdnai pagarsėjusi Rūta Vanagaitė – asmenybė, jau palikusi ryškių pėdsakų Lietuvos kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Galbūt paliksianti ir ateity. Tik, galima įtarti, jau ne pirmą kartą daranti paprastą, bet lemtingą klaidą. Arba tiesiog atliekanti užduotis.

Įgaliojimų, kompetencijų viršijimas. Savęs pervertinimas. Mėginimas pelnyti populiarumą bet kokiomis priemonėmis. Gal būtent tai lėmė situaciją, kai žmogus per drąsiai daro išvadas apie tautos didvyrį, per aštriai juokauja apie tai, kas tegali išgelbėti Lietuvą, sužlugdo savo paties sukurtą puikų festivalį.

Antra vertus, gali kilti ir kitoks įtarimas. Galimi R. Vanagaitės nemalonumai dar mokykliniais metais dėl antisovietinės veiklos ir staiga – po to sekančios studijos Maskvoje, išvykimas sovietmečiu gyventi į užsienį, glaudokos sąsajos su Rolandu Paksu… Bent jau teoriškai visai įmanoma, kad Rusijos propagandai taip palankūs šio rudens R. Vanagaitės pasisakymai – tam tikrų nurodymų iš kitos valstybės vykdymas. Po nurodymais gal slepiasi ne meilė, o šantažas, tačiau ir tokios versijos visiškai atmesti neįmanoma.

Kad taptų aiškiau, be išankstinių nuostatų trumpai prisiminkime, ką iki šiolei yra nuveikusi R. Vanagaitė.

Teatrinis gyvenimo etapas

Anglų kalbos dėstytojos ir vertėjos bei statybos inžinieriaus šeimoje 1955 m. gimusi Rūta mokėsi Vilniaus Antakalnio vidurinėje mokykloje. Kaip jai sekėsi mokykloje, duomenų nėra, tačiau iš tų laikų šias dienas pasiekia vienas įvykis: po Romo Kalantos laidotuvių 1972 m., kuriose R. Vanagaitė dalyvavo su seserimi dvyne, ji turėjo palikti mokyklą ir perėjo mokytis į Antano Vienuolio vidurinę mokyklą.

kalanta_romas
Lietuvos didvyris Romas Kalanta

Kad ir kaip būtų keista, po tokios disidentinės, o gal tiesiog jaunatviškai maksimalistinės apraiškos R. Vanagaitė stojo studijuoti Maskvoje. 1978 m. ji ten su pagyrimu baigė A. Lunačarskio teatro meno instituto teatrologijos specialybę. Ir tolesnis jos gyvenimo etapas buvo gana glaudžiai susijęs su teartu. Jau 21 metų pradėjo rašyti straipsnius teatro tema, 23 metų tapo kultūros mėnraščio „Kultūros barai“ Teatro, kino ir televizijos skyriaus vedėja, vėliau dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (čia ir kai kur toliau remiamasi R. Vanagaitės Vyriausiai rinkimų komisijai 2012 m. pateiktais duomenimis).

Toliau R. Vanagaitės gyvenimas pasisuka gana staigiai: 1983 m. ji išteka už Suomijos piliečio sociologo Ronaldo Wimano, su juo kurį laiką gyvena Vakarų Afrikoje, Ganoje, o 1985–1989 m. – Suomijoje, Helsinkyje. Per vienerius metus išmokusi suomių kalbą dirba Helsinkio universiteto Slavistikos bibliotekoje, rašo straipsnius kultūros ir visuomeninėmis temomis didžiausiame Suomijos dienraštyje „Helsingin Sanomat“. 1987-aisiais Suomijoje gimsta duktė Adelė Veronika.

Beje, įdomią medžiagą apie R. Vanagaitės suomiškąjį gyvenimo periodą pateikia interneto portalas „Karštas komentaras“ (http://komentaras.lt/ka-ruta-vanagaite-papasakojo-kgb-agentui-skvorec/), esą vienas spec. tarnybos agentas, lankydamasis Suomijoje, buvo susitikęs su Rūta Vanagaite-Viman ir iš jos gavęs informacijos. „Karštas komentaras“ nurodo ir dokumentą, kuriuo remdamasis šitaip teigia.

Life is LIFE

1989 m., prasidėjus Sąjūdžiui, R. Vanagaitė su dukra grįžta į Lietuvą ir tampa Valstybinio jaunimo teatro meno vadove. O 1991 m. prasideda labiausiai R. Vanagaitę išgarsinęs tarptautinis teatro festivalis LIFE. LIFE, įkurtas kaip pelno nesiekianti įmonė, gyvavo iki 2001 m. Nuo pat pradžios iki 1998 m. jam vadovavo R. Vanagaitė, o nuo 1993 iki 1998 m. su LIFE glaudžiai bendradarbiavo režisierius Eimuntas Nekrošius. Už LIFE organizavimą 1993 m. R. Vanagaitė buvo apdovanota „Metų moters“ titulu, o pats festivalis pelnė Kristoforo apdovanojimą.

Skulptūrėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Turbūt niekas neabejoja, kad būtent LIFE prikėlė teatrą Lietuvoje naujam gyvenimui, bet dėl festivalio žlugimo yra įvairių versijų. Viena jų – kad kalčiausias režisieriaus E. Nekrošiaus pasitraukimas. R. Vanagaitė viešai pareiškė, kad Nekrošius yra LIFE nuosavybė. Tačiau, kad nesijaustų kieno nors nuosavybe, režisierius pasitraukė į savąjį „Meno fortą”, kurį jam paslaugiai akimirksniu „surentė” tuometis kultūros ministras Saulius Šaltenis. Kita versija – kad LIFE sau nuosprendį paskelbė 1998 m., kai žiūrovams buvo pateikta netradicinė, cirko ir akrobatikos elementų pilna programa, orientuota į platesnę publiką. Tais metais festivalis patyrė didelių nuostolių, o direktorė R. Vanagaitė pasitraukė iš savo pareigų, pareikšdama, kad Lietuvos publika nėra pakankamai supratinga ir išsilavinusi.

Politika ir verslas

Negalima sakyti, kad tolesniame gyvenimo kelyje R. Vanagaitė nusisuko nuo kultūros. Tačiau jos gyvenime gerokai padaugėjo politikos ir verslo. Pati R. Vanagaitė tai vadina posūkiu į visuomeninę veiklą. Ji VRK pateiktoje biografijoje giriasi dalyvavusi rengiant pirmąją Valdo Adamkaus rinkimų kampaniją, du kartus dirbusi LR vyriausybėje: 1999 m. ir 2000–2001 m. buvusi premjero Rolando Pakso patarėja kultūrai ir ryšiams su visuomene.

2001 m. R. Vanagaitė įkūrė savo ryšių su visuomene agentūrą „Acta publica“. 2004-aisiais, Lietuvai vėluojant rengti paraišką Europos Komisijai „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, tapo kūrybinės paraiškos rengimo grupės vadove, vėliau kurį laiką dirbo pačioje Europos kultūros sostinės projektą įgyvendinusioje VšĮ VEKS2009, tačiau 2006 m. vasarą šių pareigų atsisakė. Beje, VšĮ VEKS2009 veiklą trikdė tiek vidiniai, tiek išoriniai nesutarimai. 2008 m. pabaigoje VšĮ VEKS2009 steigėjams nutarus, jog buvusi įstaigos taryba veikė netinkamai ir neskaidriai, taryba buvo perrinkta iš jos pašalinant tarybai vadovavusį Artūrą Zuoką ir buvusį kultūros viceministrą Gintarą Sodeiką. Na, o R. Vanagaitė 2006 m. rudenį įkūrė savo kultūros ir socialinių projektų agentūrą – viešąją įstaigą „Vilko valia“.

R. Vanagaitė kėlė koją ir į politiką: 1999–2001 m. buvo Lietuvos liberalų sąjungos narė, LLS Kultūros komiteto pirmininkė, Liberalų ir centro sąjungos narė. 2011–2015 m. R. Vanagaitė su Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija pateko į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.

2012 m. R. Vanagaitė mėgino patekti į Seimą. Ji tapo politinės partijos „Sąjunga Taip“ (lyderis – Artūras Zuokas) septintuoju numeriu sąraše, balotiravosi Justiniškių (Vilnius) vienmandatėje apygardoje. Tačiau nepateko į antrąjį turą, kuriame laimėjo konservatorius Paulius Saudargas.

Skandalingoji rašytoja

Nors R. Vanagaitė teigė anksčiau niekada savęs nemačiusi rašytojos vietoje, 2014 m. ji debiutavo su pirmąja knyga – „Pareigos metas“. Pasak aprašymo, tai knyga, kurioje autorė dalijasi asmenine savo tėvų slaugymo patirtimi, tuo, ką patyrė kelerius metus lankydama senus žmonės ligoninėse, globos namuose, ką sužinojo iš tos srities profesionalų bei kitų žmonių, slaugančių savo artimuosius, taip pat savo nuolat veikiančiame Slaugos ir globos priimamajame Vilniaus savivaldybėje.

Po metų R. Vanagaitė išleidžia knygą „Ne bobų vasara“, kurioje kalba apie laisvę būti savimi, šiuo atveju – būtent moterimi. 2016 m. – knygą apie vyro kūną ir sielą, skirtą moterims – „Jis“. Tačiau tais metais ji labiau pagarsėja kita knyga – „Mūsiškiai“. Pasak aprašymo, „… tai knyga apie žudikus ir nužudytuosius. Apie lietuvius ir žydus. Apie tai, kas įvyko prieš 75 metus su mūsiškiais mūsų, Lietuvos, žemėje. Knyga pagrįsta Lietuvos istorikų įžvalgomis, žudikų išpažintimis, žudynių liudininkų pasakojimais ir pokalbiais su Lietuvos senoliais, tebegyvenančiais šalia žudynių vietų, kurias šią vasarą „kelionėje su priešu“, pasaulyje garsiu nacių medžiotoju Efraimu Zuroffu, aplankė autorė“.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Jau tada R. Vanagaitė susilaukė įtarimų, kad jos knygos esmė – ne tiek pristatyti to meto įvykius, kokie jie buvo, kiek susigrąžinti populiarumą, patraukti visuomenės dėmesį. Apie tai, kad toks įvykių pateikimas palankus nedraugiškai nusiteikusios šalies propagandai, tuomet dar nekalbėta. Tačiau prabilta šiemet, kai R. Vanagaitė pristatė naują knygą „Višta strimelės galva“. Autobiografinį kūrinį. Tiesa, paties kūrinio niekas nekritikavo, tačiau leidykla „Alma littera“ staigiai nutraukė R. Vanagaitės knygų prekybą reaguodama į knygos pristatymą palydėjusius skandalingus autorės pasisakymus apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Rašytoja tvirtino radusi duomenų, paneigiančių, kad A.Ramanauskas-Vanagas buvo nukankintas. O viename renginyje Rusijoje ji pareiškusi (teigia, kad su sarkazmu), kad vienintelis būdas stabdyti emigraciją ir išsaugoti Lietuvą – ją turėtų okupuoti Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Vėliau R. Vanagaitė viešai atsiprašiusi. „Mano žodžiai buvo priimti kaip priešiškų jėgų inicijuota ataka prieš Lietuvą. Tokios reakcijos jokiu būdu nesitikėjau ir esu jos sukrėsta“, – tikino R.Vanagaitė.

Ką gi, priešiškoms jėgoms R. Vanagaitės žodžiai vis dėlto tiko. Juk jie tokie parankūs prisimenant šiemet Rusijos propagandinės žiniasklaidos sukeltą šurmulį dėl NATO filmo apie pokario partizanus Baltijos šalyse.

Jei skandalingi R. Vanagaitės pareiškimai buvo skirti populiarumui ir visuomenės dėmesiui pelnyti – blogai. Jei vis dėlto R. Vanagaitė taip pasisakė šantažuojama arba inspiruojama kitos valstybės – dar blogiau. Bet gal yra trečias variantas, kurio dar nežinome. Viską dabar parodys laikas ir tolesni R. Vanagaitės veiksmai.

XXX

Rūta Vanagaitė. Biografija (pagal „Wikipedia“)

Gimė 1955 m. sausio 25 d. Šiauliuose.

1961–1972 m. mokėsi Vilniaus 22-oje vidurinėje mokykloje, 1972–1973 m. Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje mokykloje.

1973–1978 m. Maskvos valstybiniame A. Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS) studijavo teatrologiją.

1976–1977 m. – Valstybinio jaunimo teatro Pedagoginės dalies vedėja.

1977–1983 m. – mėnesinio žurnalo „Kultūros barai“ teatro, kino ir televizijos skyriaus vedėja.

1983–1984 m. – savaitraščio „Literatūra ir menas“ Teatro skyriaus vedėja.

1983 m. ištekėjo už Suomijos piliečio sociologo Ronaldo Vimano kurį laiką gyveno Ganoje (Vakarų Afrika), 1985–1989 m. – Helsinkyje (Suomija).

1985–1989 m. – Helsinkio universiteto Slavistikos bibliotekos asistentė.

1989 m. prasidėjus Sąjūdžiui, su dukra grįžo į Lietuvą.

1989–1991 m. Valstybinio jaunimo teatro meno vadovė.

1991–1998 m. – teatro festivalio „LIFE“ sumanytoja ir direktorė.

1993 m. – Lietuvos metų moteris, už LIFE organizavimą;

1995 m. ištekėjo už aktorius Vlado Bagdono (g. 1949); išsituokusi.

1999 m.birželio–spalio mėn. ir 2000–2001 m. – ministro pirmininko Rolando Pakso patarėja kultūrai ir ryšiams su visuomene, 1999 m. – R. Pakso fondo steigėja.

1999–2001 m. – Lietuvos liberalų sąjungos narė, LLS Kultūros komiteto pirmininkė. Liberalų ir centro sąjungos narė.

2001–2004 m. – viešųjų ryšių agentūros „Acta Publica“ vadovė. Televizijos koncerno „Grey Eminence Productions“ direktorė, laidų „Pagauk kampą“, „J.E.S.“ ir „Vienas prieš vieną“ prodiuserė.

2003–2006 m. – dienraščio „Ekstra žinios“, dienraščio „L.T.“ leidėja.

2007–2008 m. – „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ vykdomoji direktorė.

Nuo 2008 m. – VšĮ „Vilko valia“ direktorė, programos „Aktyvi Europos atmintis“ istorinio projekto „Tremties diena“ sumanytoja. VšĮ „Vilniaus rotušė“ tarybos pirmininkė.

2011–2015 m. su Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė.

2012 m. nesėkmingai dalyvavo rinkimuose į Seimą kaip „Sąjungos Taip“ kandidatė.

2014 m. pradėjo rašytojos karjerą su knyga „Pareigos metas“.

2016 m. – Niujorko Simono Wiesenthalio centro apdovanojimas už drąsą (už knygą „Mūsiškiai“ apie žydų genocidą Lietuvoje 1941 m.).

XXX

Bibliografija:

„Pareigos metas“. Vilnius : Alma littera, 2014, 300, [1] p.

„Ne bobų vasara“. Vilnius : Alma littera, 2015, 166, [1] p.

„Mūsiškiai“. Vilnius : Alma littera, 2016, 296, [6] p.

„Ne bobų reikalai“. Vilnius : Alma littera, [107] p. (sudarytoja)

„Jis“. Vilnius : Alma littera, 2016, 240 p.

„Višta strimelės galva“. Vilnius : Alma littera, 2017.

2017.11.14; 06:00

print