Turkija griežtai sukritikavo Prancūzijos planus balandžio 24-ąją skelbti „nacionaline armėnų genocido atminimo diena“. Jo šalis smerkia šią iniciatyvą, trečiadienį pareiškė Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano atstovas.
„Kalbėti apie vadinamąjį genocidą yra politinis melas, neturintis teisinio pagrindo ir prieštaraujantis istoriniams faktams“, – pabrėžė atstovas, kurį cituoja valstybinė naujienų agentūra „Andolu“.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas antradienį tviteryje pareiškė, kad ketina balandžio 24-ąją paskelbti nacionaline masinių armėnų žudynių atminimo diena. „Prancūzija žvelgia istorijai į veidą“, – teigė jis. Prancūzija žiaurumus armėnų atžvilgiu Osmanų imperijoje yra oficialiai pripažinusi genocidu.
Per Pirmąjį pasaulinį karą armėnai buvo sistemingai persekiojami. Skaičiuojama, kad 1915/1916 metais Osmanų imperijoje žuvo iki 1,5 mln. armėnų. Armėnija jau seniai reikalauja, kad Turkija, kuri yra Osmanų imperijos teisių perėmėja, žudynes pripažintų genocidu. Turkija, priešingai nei daugelis istorikų, neigia, kad tai buvo genocidas.
Turkijos teismas penktadienį patvirtino kaltinimus šnipinėjimu ir bandymu nuversti vyriausybę Jungtinių Valstijų konsulato Stambule darbuotojui, praneša valstybinė Anatolijos naujienų agentūra.
Metinas Topuzas, dirbantis su JAV narkotikų kontrolės agentūra, yra kaltinamas palaikant ryšius su JAV gyvenančiu Fethullah Gulenu. Ankara kaltina F. Guleną organizavus nepavykusį 2016 m. valstybės perversmą, tačiau jis kaltinimus neigia.
Stambulo teismas, patvirtinęs prokurorų gruodį iškeltus kaltinimus, nurodė M. Topuzą ir toliau laikyti kalėjime, skelbia Anatolijos agentūra. M. Topuzas yra sulaikytas jau nuo 2017 m. rugsėjo.
Kaltinamo M. Topuzo teismo procesas prasidės kovo 26 d., o pirmasis posėdis truks 3 dienas. Jei M. Topuzas bus pripažintas kaltu, jam gresia kalėjimas iki gyvos galvos.
Konsulato darbuotojas yra įtariamas palaikius ryšį su buvusiais policijos pareigūnais ir iš Turkijos pabėgusiu prokuroru, siejamais su F. Guleno judėjimu.
Agentūra pridūrė, kad pateiktuose kaltinimuose teigiama, jog M. Topuzas palaikė ryšius su policijos pareigūnais, minimais 2013 m. valdžios pareigūnų korupcijos tyrime. Savo ruožtu, Ankara tvirtina, kad 2013 m. korupcijos tyrimas yra F. Guleno judėjimo organizuoto perversmo dalis.
Turkijos Alanijos mieste oficialiai atidarytas šeštasis Lietuvos Respublikos garbės konsulatas šioje šalyje.
Paskirtasis garbės konsulas Mehmetas Sahinas – Alanijos pramonės ir prekybos rūmų prezidentas. Lietuvos garbės konsulato atidarymo iškilmėse dalyvavo Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.
Lietuvos užsienio reikalų ministras džiaugėsi, kad naujo garbės konsulato atidarymas Alanijoje rodo Lietuvos interesą plėtoti glaudesnius ryšius su šiuo svarbiu Turkijos regionu. Pasak L. Linkevičiaus, garbės konsulatas ypač didelį dėmesį turėtų skirti dvišalių ekonominių ryšių ir investicijų skatinimui bei naujų rinkų lietuviškoms prekėms paieškai.
Pagal pranešimą, dvišaliame susitikime su Turkijos užsienio reikalų ministru aptartos užsienio politikos aktualijos, regioninio saugumo ir dvišalio bendradarbiavimo klausimai, situacija Juodojoje ir Azovo jūrose.
„Šiuo sudėtingu metu NATO turi didinti paramą su naujais Rusijos išpuoliais susiduriančiai Ukrainai. Aljanso partneriai turi vieningai paremti Ukrainą, kad ji būtų labiau pasirengusi apsiginti nuo išorės agresijos. Tik tvirtas ir vieningas tarptautinės bendruomenės atsakas gali sustabdyti tolesnius Rusijos agresyvius veiksmus“, – sakė ministras. Lankydamasis Alanijoje, L. Linkevičius taip pat susitiko su lietuvių bendruomenės Turkijoje atstovais. Šio miesto lietuvių bendruomenė Alanijos miesto savivaldybėje įregistruota 2014 metais. Tai – pirmoji oficialiai užregistruota lietuvių bendruomenė Turkijoje. Lietuvos ambasados duomenimis, Turkijoje šiuo metu gyvena apie 600 lietuvių.
Internetinė erdvė, kuri vadinama youtube.com, labai vertinga. Ten – milijonai videointerviu pačiomis įvairiausiomis temomis. Taip, kartais ten galima aptikti meluojančių, dezinformuojančių, klaidinančių videosiužetų. Taip, ten galima aptikti melo ir falšo. Nereikia stebėtis, jei ten savus siužetus skelbia ir slaptosios tarnybos, kuriančios savas teorijas ir legendas. Nereikia piktintis ir tuo, kad kartais šioje erdvėje – daug kvailų, primityvių siužetų, kurių solidi redakcija niekad neįsileistų. Žodžiu, youtube.com šiek tiek panašus į sąvartyną, kuriame galima rasti visko – ir šiukšlių, ir deimantų.
Prie kurių derėtų priskirti armėno Filipo Ekozjanco politinio pobūdžio videointerviu, kuriuose daug dėmesio skiriama Armėnijai ir jos santykiams su Turkija, Azerbaidžanu? Keletą iš jų peržiūrėjome. Sudomino. Keli komentarai, portalo slaptai.lt nuomone, – aktualūs. Pavyzdžiui, tas, kuris pavadintas „Ką daryti armėnams?“
Pirmiausia šį videointerviu, mūsų manymu, turėtų išgirsti patys armėnai, įskaitant ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą, niekaip nenorintį trauktis iš Kalnų Karabacho. Bet šį konkretų videointerviu nepakenktų atidžiai peržiūrėti ir lietuviams, kurie apart armėniškos propagandos apie neva žiaurius turkus ir azerbaidžaniečius nėra nieko girdėję, kurie ir dabar dar nenori įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano argumentus. Šis videointerviu praverstų ir Lietuvos politikams, kurie labai lengvai 1915-ųjų karinę tragediją pakrikštijo genocidu.
Slaptai.lt pateikia žodinį armėno Filipo Ekozjanco (Филипп Экозьянц; Что делать армянам) videointerviu vertimą į lietuvių kalbą. Beje, Ukrainoje gyvenantis F.Ekozjancas tvirtina, kad jis – anūkas to armėno, kuris neteko visos savo šeimos 1915-aisiais, bet, nepaisant šios aplinkybės, niekad niekur niekam nėra pasakęs, kad turkai yra armėnų priešai.
XXX
Filipas Ekozjancas
Ką daryti armėnams? Tai – ne retorinis, o gyvybiškai svarbus klausimas. Norint į jį atsakyti nereikia pamiršti, kad armėnų tautos likimas niekad nebuvo sprendžiamas nei revoliucijų, nei kontrrevoliucijų pagalba. Armėnai netrukus patys įsitikins, kad jų neišgelbės nei revoliucijos, nei kontrrevoliucijos. Jiems dabar atrodo, kad pats nuoširdžiausias ir geriausias armėnų lyderis yra Pašinianas. Vakar jiems atrodė, kad pats puikiausias lyderis – Sarksianas. Užvakar – kad Kočiaranas. Armėnai daro nesąmonę, kai gaišta brangų laiką, eikvoja jėgas, rizikuoja net sveikata ir gyvybe keisdami vieną „lyderį“ kitu, jau neva sąžiningesniu, padoresniu. Pikta bus vėliau, kai supras, jog valdžios pakeitimai neatneša jokios naudos. Pakeitus vieną premjerą kitu viskas liks taip, kaip buvo iki šiol.
Armėnams reikėtų mokytis iš savo diasporos, gyvenančios tiek Europoje, tiek Amerikoje. Armėniška diaspora skelbia itin patriotinius lozungus. Labai gražiai kalba apie patriotizmą, pasiaukojimą. Apie naujas kovas kuriant didžiąją Armėniją, atsiimant neva prarastas teritorijas.
Ypač daug ašarų liejama dėl 1915-ųjų metų. Tie, kurie, sėdėmami San Franciske, Paryžiuje ar Maskvoje, dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus, – elgiasi nesąžiningai. Bet jų nesąžiningumas – dvigubas. Nes jie ir šiandien ragina armėnus kilti į žygius – susigrąžinant turkiškas teritorijas, žygiuojant iki pat Baku.
Tačiau tie armėniškos diasporos atstovai, kurie dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus ir ragina armėnus nūnai vėl pulti turkus, vis tik patys su turkais ir azerbaidžaniečiais nesipyksta – bendrauja, prekiauja, draugauja. Sudaro prekybines sutartis, kartu žiūri TV, drauge žaidžia futbolą. Jiems bendrauti su turkais netrukdo skirtingas žvilgsnis į istorinius įvykius, religiją, politiką. Tie diasporos atstovai, kurie Armėnijos armėnus kviečia vėl konfrontuoti su turkais, patys su turkais nekariauja. Armėnų diaspora elgiasi vadovaudamasi sveiku protu. Diaspora nekonfrontuoja, nesimuša, nesipyksta su turkais. Jie su turkais sėkmingai prekiauja. Todėl ir klesti, todėl ir turtingi, laimingi.
O Armėnija, kuriai diaspora liepia konfrontuoti su kaimynais, – skursta. Kitaip ir būti negali – skurdas neišvengiamas. Nes Armėnijai neleidžiama draugiškai sugyventi su kaimynais – turkais, azerbaidžaniečiais, gruzinais, rusais. Armėnijai peršama nuomonė, kad 1915-aisiais prieš armėnus buvo surengtas pats tikriausias genocidas, kad dar daug armėniškų žemių reikia atsiimti iš turkų, mat jas okupavę turkai su azerbaidžaniečiais.
Ką galėčiau pasakyti savo broliams armėnams, gyvenantiems Armėnijoje? Jūs uždaryti narve, izoliuoti nuo pasaulio. Ir jei elgsitės taip, kaip elgiatės iki šiol, jūs taip ir liksite uždaryti narve, nesvarbu, kas beateitų į valdžią Jerevane.
Ką reikia daryti, norint išsiveržti iš užburto bėdų rato? Pirmiausia liaukimės kelti teritorines pretenzijas į žemes, kurios niekad mums nepriklausė. Mes neturime į jas jokios teisės, nei moralinės, nei juridinės, nes ten gyvenome ne tik mes, bet ir kitos tautos. Taip pat reikia liautis įtikinėti visą pasaulį, kad turkai – žvėrys, ištroškę armėnų kraujo. Nė viena pasaulio tauta nėra nusikaltėlių tauta. Mes negalime vadinti genocidu to, kas nutiko 1915-iaisiais metais. Jei tai – genocidas, vadinasi, turkai norėjo išžudyti visą armėnų tautą? Bet juk turkai niekad niekada nesiekė išžudyti armėnų tautos. Jeigu saujelė turkų ir norėjo tai padaryti, tai juos ir smerkime. Beje, jų pavardės seniai žinomos ir jie seniai nuteisti. Todėl dėl 1915-ųjų kaltinti visą turkų tautą – idiotizmas. Aš tūkstantį kartų girdėjau armėnus sakant, kad jie nori išžudyti visus turkus pasaulyje ir neva tik tada armėnai pradės gyventi gerai. Net ir po šiuo mano videointerviu yra paskelbta panašaus pobūdžio komentarų. Todėl ir klausiu – nejaugi kelių pamišėlių nuomonė byloja, kad mes visi taip manome?
Nieko tokio, ką galima pavadinti genocidu, 1915-aisiais nebuvo. 1915-aisiais vyko pasaulinis karas. Ir tuo pačiu – pilietinis karas. Už šį karą atsakingi visi, taip pat – ir armėnai. Ne mes asmeniškai atsakingi, o tie keli tūkstančiai armėnų tautybės ideologų, kurie nepasiteiravę visos tautos, pradėjo idiotišką karą tam, kad Osmanų imperijos teritorijoje būtų įkurta nepriklausoma Armėnijos valstybė. Tokių pamišėlių buvo mažuma. Bet jie primetė savo valią daugumai. Jie pasirinko karą nepasiklausę visų armėnų nuomonės. Beje, tais laikais surengti apklausų net nebuvo įmanoma.
Ką gavo armėnai mainais už pastangas įkurti nepriklausomą valstybę svetimose žemėse? Kokia nauda iš to, kad mes turime Armėniją? Mus lydėjo tremtys, susirėmimai, kaimynų pykčiai. Galų gale mes turime žemės lopinėlį, kurį vadiname Armėnijos valstybe. Bet mums vėl blogai. Blogai buvo gyventi Osmanų imperijoje, dabar bloga gyventi Armėnijoje. Mums vis blogai ir blogai. Kas nutiko? Bjauriausia, kad dabar jau nėra ko kaltinti dėl sunkaus gyvenimo Armėnijoje. Bet mes vis kaltiname kaimynus ir nežiūrime, kokių klaidų esame patys padarę. Mūsų silpnoji pusė – dėl padarytų klaidų kaltiname kitus.
Sujaukti santykius su kaimynais – labai lengva. Atkurti juos – labai sunku. Bet stengtis atkurti tai, kas buvo sulaužyta, – būtina. Juk mes, armėnai, – labai protinga tauta. Mes puikiai žinote, kaip veikia propaganda. Jei aš turėčiau 200 milijonų dolerių ir du profesionalius TV kanalus, aš galėčiau per penkerius metus daugumai įpiršti kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Pavyzdžiui, kad Armėnijoje būtina įkurti nepriklausomą Malakanijos respubliką. Esą Malakanija privalo atsiskirti nuo Armėnijos. Aš penkerius metus kalsiu į galvas mintį, esą ši tauta Armėnijos teritorijoje gyvena jau 5 tūkst. metų. Aš penkerius metus šauksiu, esą pasaulis privalo ginti malakanų tautą nuo armėnų barbariškumo. Dieną naktį pasakosiu, kaip armėnai skriaudžia Malakaniją, neleidžia jai vystyti kultūros, kalbos, papročių. Aš pateiksiu neva tikrų genocido pavyzdžių, kaip armėnai žudo malakanus vien dėl to, kad jie – ne armėnai, aš nupirksiu žymių pasaulyje režisierių, kurie sukurs dokumentinių filmų, pasakojančių, kaip tironas skriaudžia savo auką. Ir vieną sykį išauš diena, kai niekam nerūpės tiesa – ar tikrai ten gyvena malakanai, ar tikrai juos skriaudžia armėnai. Visiems knietės kuo greičiau įsijungti į kovą už malakanų laisvę. Nes tiesa ne visuomet reikalinga. Esama jėgų, kurioms reikia ne tiesos, o kovos.
Todėl ir klausiu, kaip nutiko, kad dvi šalia viena kitos gyvenusios tautos buvo supjudytos? Kas tie niekšai, kurie pradėjo kalbėti visų armėnų vardu, esą būtina išsivaduoti iš Osmanų imperijos jungo įkuriant ten savo valstybę? Įsidėmėkime – įkurti valstybę ne bet kur, o svetimoje žemėje. Taigi prasidėjo nuožmus karas dėl teisės įkurti valstybę teritorijoje, kuri mums nepriklauso, kur nuo seno gyveno kitos tautos. Karo kurstytojų buvo mažuma, jie neturėjo armėnų tautos mandato. Jų buvo tik saujelė. Bet už jų sugalvotas idėjas atsakė visa armėnų tauta. Atsakė praliedama marias kraujo. Neteko tėvynės, gyvybių. Prarado kaimynų pasitikėjimą. O tie, kurie užvirė šią mėsmalę, ir toliau ramiai gyvena užsieniuose. Ne šiaip sau gyvena, o turtingai gyvena. Jie – pasiturintys, laimingi. Jie kviečia mus į naujus pseudo žygius, neva reikalingus tam, kad būtų išlaisvintos svetimųjų jungą neva iki šiol patiriančios armėniškos teritorijos. Jie ir toliau remia didžiosios Armėnijos idėją.
O juk genocidas – tai ne turkų atsakas į mūsų surengtas nesąmones kuriant valstybę. Tikrasis genocidas – kai mes, armėnai, patikėjome tomis nesąmonėmis ir pabandėme jas bet kokia kaina įgyvendinti.
Armėnija teturi vienintelį teisingą kelią – nustot kelti teritorines pretenzijas kaimynams ir atkurti draugiškus santykius tiek su turkais, tiek su azeraidžaniečiais. Jokio kito teisingo kelio nėra. Visi kiti keliai veda į nežinią arba į bedugnę.
Informacijos šaltinis: Что делать армянам. /Филипп Экозьянц/ (youtube.com)
Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad pati didžiausia Amerikos ambasada veikia … Irake. Bagdade įkurta JAV ambasada primena tikrą tvirtovę, kuri pajėgi išgyventi nepriklausomai nuo irakietiškų tiekimų. Amerikiečių diplomatinė įstaiga Irake ne tik ilgokai galinti gyvuoti autonomiškai (jei, sakykim, Irakas nustotų tiekti geriamą vandenį, maistą, medikamentus), bet ji dar ir fiziškai puikiai apsaugota. Apsaugota ir nuo stambaus kulkosvaidžio šūvių, ir ne visi artilerijos sviediniai bei raketos pramuštų ambasadą saugojančias aukštas ir tvirtas betonines sienas.
Kaip 2012-aisiais tvirtino JAV spauda, iki šios datos ambasadoje dirbo 2 tūkst. diplomatų ir 14 tūkst. samdomų darbuotojų. Vėliau šis skaičius sumažėjo. Ir vis dėlto amerikiečių ambasada Irake laikoma viena didžiausių JAV ambasadų pasaulyje. Bent jau tokią žinią skelbia rusiškas leidinys fondsk.ru.
Kad amerikiečiai turi skaitlingą ambasadą Irake, – nereikia stebėtis. Ten juk būta pačio tikriausio karo. Ir iki šiol padėtis ten – nestabili, bet kada galinti išaugti į naujus kruvinus neramumus.
O kur įkurta antroji pagal dydį JAV ambasada? Jūs nepatikėsite – Armėnijoje. Ar taip gali būti? Juk Armėnijoje – vos trys milijonai gyventojų. Armėnijos teritorija – vos 29743 kvadratiniai kilometrai. Armėnija neturi išėjimo nė į vieną jūrą. Ir vis tik, remiantis užsienio spaudos pranešimais, JAV ambasadoje Jerevane pluša nuo 2000 iki 2500 amerikiečių diplomatų. Palyginimui pateiksime tokį skaičių: Rusijoje (iki garsiojo diplomatinio skandalo, kai abi šalys išsiuntė daug diplomatų) darbavosi apie 500 amerikiečių diplomatų. Dar vienas palyginimas: rusų diplomatų Jerevane iki 2018-ųjų revoliucijos būta vos šešiasdešimt.
Taigi suskaičiavus visus pliusus ir minusus brėžiama versija, kad pati didžiausia ir skaitlingiausia JAV diplomatinė atstovybė įkurta vis tik ne Irake, bet greičiausiai Armėnijoje.
JAV ambasada Jerevane užima beveik 9 ektarų plotą (14 tūkst. kvadratinių metrų) prie Jerevano ežero, kurį kadaise įsigijo vos už 5 milijonus JAV dolerių (už grašius). Penketą ambasados pastatų saugo aukštos, stiprios sienos, nebijančios šūvių iš stambaus kalibro ginklų. Ambasada Jerevane pajėgi gyventi autonomiškai, nepriklausomai nuo Armėnijos valdžios tiekimų.
Viename iš ambasados pastatų įsikūrę JAV jūrų pėstininkai. Atidarymo dieną jų buvo šeši. Remiantis JAVspaudos pranešimais, 2013-aisiais Jerevane jau dirbo 800 jūrų pėstininkų (vaizdžiai tariant, Jerevane buvo įkurta JAV karinė bazė).
Žodžiu, belieka klausti, kodėl amerikiečiams prireikė tokios didelės ambasados mažytėje šalyje be išėjimo prie jūrų, be strategiškai svarbių gamtinių išteklių, be, vertinant tarptautiniu požiūriu, – stambių investicinių projektų? Nejaugi oficialusis Vašingtonas laiko Armėniją patikima sąjungininke, nejaugi ja aklai pasitiki?
Į šį klausimą atsako Danielis Geinoras, JAV nacionalinės politikos centro, pavadinto Amerikos prezidento Trumeno vardu, darbuotojas. Skelbiame keletą minčių iš jo straipsnio „JAV santykiai su Armėnija“. Armėnija įsikūrusi labai svarbiame regione. Ji turi sienas su tokiomis svarbiomis Amerikai valstybėmis kaip Turkija, Iranas, Azerbaidžanas ir Gruzija. Be to, kaip buvusi sovietinė respublika ji susipainiojusi su Rusija. O tai reiškia, kad Armėnija greičiausiai tapo vieta, iš kurios Amerika stebi visų šio regiono (ne tik Kaukazo) valstybių politiką. Nes kai Amerika atidarė Jerevane itin didelę ambasadą, kilo įtarimas, jog tai – ne tiek diplomatinė atstovybė, kiek karinis – žvalgybinis centras. Taigi JAV žvalgyba čia turi puikų placdarmą – ambasadą Jerevane. Būtent šios diplomatinės atstovybės pagalba Amerika renka žvalgybinius duomenis apie regione esančias valstybes (Armėnija vargu ar gali pasigirti paslaptimis, kurios itin domintų amerikiečius, arba paslaptimis, kurių amerikiečiai nežinotų).
Armėnijos spaudoje taip pat būta užuominų, jog Amerika turi Pietų Kaukaze ir stiprų agentūrinį tinklą, kurį pridengia nevyriausybinės armėnų organizacijos. Nevyriausybinių organizacijų Armėnijoje išties daug. Daugiau nei du šimtai. Kasmet jų veiklai Amerika skiria 250 milijonų dolerių.
Štai tokia informacija, kurią pavyko surinkti analizuojant viešuosius šaltinius apie JAV ambasadą Jerevane.
Pirmoji nauja naftos perdirbimo gamykla per paskutinius 30 metų Turkijoje Izmiro mieste šalia Egėjo jūros buvo atidaryta naftos kompanijos SOCAR. SOCAR – tai valstybinė Azerbaidžano naftos kompanija. Atidarymo ceremonijoje dalyvavo Turkijos prezidentas Recep Tayyip Erdogan ir Azerbaidžano prezidentas Ilham Aliyev.
Naftos gamyklos atidarymo iškilmės Turkijos mieste Izmire. Pirmoje eilėje iš kairės: Azerbaidžano prezidentas Ilham Aliyev ir Turkijos preziidentas Recep Tayyip Erdogan
6,3 milijardo JAV dolerių kainavusi naftos perdirbimo gamykla STAR sumažins Turkijos priklausomybę nuo importuojamų naftos produktų. Ji taip pat padidins Turkijos naftos gamybą 30-čia procentų.
„Atidarius STAR gamyklą, Turkijos ir Azrbaidžano broliški strateginiai ryšiai pereis į naują lygį,“ – sakė Turkijos vadovas R. T. Erdogan savo kalbos metu, pridėdamas, kad ši gamykla buvo „didžiausia investicija į žaliąją zoną Turkijoje per paskutiniuosius tris dešimtmečius.
R. T. Erdogan pastebėjo, kad „ši gamykla leis Turkijai sutaupyti 1,5 milijardo JAV dolerių per metus“ ir pridūrė, kad gamykloje bus sukurta per 1100 darbo vietų.
Azerbaidžano lyderis I. Aliyev teigė, kad šie dvišaliai susitarimai tarp valstybių buvo aukščiausio lygio, pridėdamas, kad tai buvo gana normalu žmonėms, buvusiems kartu per daugelį amžių.
Jis taip pat pastebėjo, kad Turkija ir Azerbaidžanas parodė tvirtą politinę valią papildydamos Eurazijos energergetinį ir transporto žemėlapius.
„Šiuos žemėlapius, reikalaujančius didelių investicijų, puošia mūsų parašai,“ – sakė Aliyev apie naujas bendras su Turkija investicijas.
Informacijos šaltinis: commonspace.eu su Hurriyet Daily News
Žurnalistas Jamalis Khashoggis, pagarsėjęs Saudo Arabijos kronprinco Mohammedo bin Salmano kritika. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prokurorai pradėjo tyrimą dėl dingusio žurnalisto iš Saudo Arabijos, informuoja BBC.
Žurnalistas Jamalis Khashoggis, pagarsėjęs Saudo Arabijos kronprinco Mohammedo bin Salmano kritika, paskutinį kartą matytas antradienį, kai atvyko į Saudo Arabijos konsulatą Stambule.
„Reuters“ ir „Washington Post“ šaltiniai Turkijoje mano, kad žurnalistas galėjo būti nužudytas konsulato pastate. Tiesa, šie šaltiniai nepateikė jokių įrodymų ar informacijos apie tai, kaip J. Khashoggis galėjo būti nužudytas.
Saudo Arabijos pareigūnai situacijos kol kas nekomentuoja. Tačiau šaltinis konsulate, anot „Reuters“, šiuos kaltinimus pavadino nepagrįstais.
Tuo metu „Washington Post“ cituojamas šaltinis tvirtina, kad žurnalistą nužudė 15 narių komanda, specialiai dėl šios užduoties atsiųsta iš Saudo Arabijos.
Jeigu gandai pasitvirtins, Saudo Arabijos užsakytas žinomo disidento nužudymas Turkijos teritorijoje tik dar labiau pablogins įtemptus abiejų šalių santykius.
Disidentas, rašytojas ir žurnalistas Jamalis Khashoggis. EPA – ELTA nuotr.
Saudo Arabija sekmadienį paneigė pranešimus, kad žymus 59-erių disidentas, rašytojas ir žurnalistas Jamalis Khashoggis buvo nužudytas jos konsulate Stambule.
Žurnalistas, iki šiol aštriai kritikavęs įtakingą Saudo Arabijos kronprincą Mohammadą bin Salmaną, dingo antradienį, lankydamasis savo šalies konsulate Turkijoje. Šeštadienio vakarą artimas vyro draugas naujienų agentūrai DPA anonimiškai papasakojo, kad konsulate J. Khashoggis buvo nužudytas. Anot šaltinio, tai pavirtino ir Turkijos policija. Disidento kūnas esą rastas sukapotas į gabalus.
Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano patarėjas sekmadienį Saudo Arabijos konsulatą paragino pasiaiškinti dėl žurnalisto dingimo. Pasak patarėjo Yasino Aktay’aus, J. Khashoggis konsulato pastato nepaliko „įprastu būdu“. Patarėjas taip pat pridūrė, kad turkų policija tiria visas galimas versijas, o prezidentas pats „labai atidžiai seka“ bylos eigą.
Savo ruožtu Saudo Arabija tvirtina, kad J. Khasoggis konsulato teritoriją paliko dar prieš pradingdamas.
Šeštadienį kalbėdamasis su „Bloomberg“, 33-ejų sosto įpėdinis princas Mohammadas bin Salmanas teigė, kad žurnalisto Saudo Arabijos konsulate Stambule nebebuvo, o jo šalis esą pasiruošusi leisti Turkijos pareigūnams apieškoti pastatą.
Anot su žurnalistu dirbusio JAV dienraščio „Washington Post,“ J. Khashoggis nuo praeitų metų gyveno savanoriškoje tremtyje Jungtinėse Valstijose, nes baiminosi, kad gali būti suimtas ar neteks teisės keliauti.
R. T. Erdoganas Kelne atidarė vieną didžiausių mečečių Europoje. EPA-ELTA nuotr.
Baigdamas savo vizitą Vokietijoje, šeštadienį Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas Kelne atidarė vieną didžiausių mečečių Europoje, informuoja BBC. Kelne tą pačią dieną mitingus surengė ir R. T. Erdogano rėmėjai, ir oponentai.
Baigdamas savo vizitą Vokietijoje, šeštadienį Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas Kelne atidarė vieną didžiausių mečečių Europoje.
Pasak prezidento, Kelno mečetė yra taikos simbolis. Jis taip pat padėkojo Vokietijos vyriausybei nepasidavus protestams ir prisidėjus prie islamo šventyklos statybų.
R. T. Erdoganui lankantis Kelne, kur gyvena daug emigravusių turkų, policijos pajėgos buvo ypač sustiprintos.
Trijų dienų prezidento vizitas laikomas prieštaringu, nes Turkijos lyderis viešnagės metu nevengė pakritikuoti jį priimančią šalį. Šiuo metu Vokietijoje gyvena apie 3 milijonus turkų išeivių.
Kelno centrinę mečetę pastatė islamo grupė, palaikanti artimus ryšius su Turkijos valstybe.
Vokietijoje vyksta protestai prieš artėjantį R. T. Erdogano vizitą. EPA-ELTA nuotr.
Keliuose Vokietijos miestuose šeštadienį žmonės išėjo į gatves protestuoti prieš šalyje planuojamą Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano vizitą.
Keli šimtai žmonių dalyvavo demonstracijoje Vokietijos sostinėje Berlyne. Protestuotojai laikė plakatus su užrašais „Erdoganas nelaukiamas“. Kelių vakarinių Vokietijos miestų gatvėmis žygiavo nuo 80 iki 200 žmonių grupės.
Ateinantį penktadienį ir šeštadienį Berlyne ir Kelno mieste planuojami keli didžiuliai protestai. Kiekviename iš jų tikimasi sulaukti iki 10 tūkst. dalyvių.
Turkijos prezidentas atvyksta ketvirtadienį. Šeštadienį numatytas jo apsilankymas Kelne.
Siekiant pralaužti ledus dvišaliuose santykiuose, kurie atšalo po sužlugdyto karinio perversmo Turkijoje 2016 metais, vizito Vokietijoje metu R. T. Erdoganas turi susitikti su Vokietijos lyderiais.
Po nesėkmingo bandymo įvykdyti karinį perversmą Turkijoje prasidėjo susidorojimas su tūkstančiais įtariamų perversmininkų. Berlynas griežtai kritikavo žmogaus teisių pažeidimus vykdant susidorojimą.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu ir Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Susitikime su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlutu Cavusoglu Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis pabrėžė Turkijos svarbą NATO aljansui ir teigė tikįs, kad dvišaliai ekonominiai saitai turi potencialo stiprėti.
„Turkija yra viena svarbiausių NATO partnerių, reikšminga partnerė kovoje su terorizmu, atlieka vadovaujantį vaidmenį NATO misijoje Afganistane. Didžiulė šalies reikšmė Europos energetiniam saugumui ir sprendžiant migracijos iššūkį. Esame dėkingi už solidarumą ir paramą NATO sprendimams dėl Baltijos šalių saugumo sustiprinimo galimų grėsmių iš Rusijos pusės akivaizdoje“, – sakė ministras pirmininkas.
Susitikimo metu aptartas dvišalės prekybos augimo potencialas, ypač aukštųjų technologijų, chemijos pramonės ir gyvybės mokslų srityse. Spalį Turkijoje vyks pirmasis dvišalis ekonomikos ir prekybos komisijos (JETCO) posėdis.
Lietuvos ir Turkijos Vyriausybės jau yra pasirašiusios susitarimą dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos. Turkijos verslas pakviestas naudotis Klaipėdos uostu, Vilniaus ir Kauno intermodaliniais terminalais bei tarptautiniu konteinerių traukiniu „Vikingas“.
Aptartos ir turizmo galimybės. Lietuvos gyventojams Turkija yra viena populiariausia atostogų kryptis – nuo Nepriklausomybės atkūrimo daugiau nei milijonas Lietuvos gyventojų aplankė Turkiją. Turkijos gyventojai atranda Lietuvą – 2017 m. Lietuvą aplankė apie 9 tūkst. Turkijos gyventojų ir, palyginti su 2016 m., šis skaičius išaugo 12,5 proc.
Prezidentė susitinka su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlüt Çavuşoğlu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlütu Çavuşoğlu. Susitikime aptartos globalioje erdvėje kylančios įtampos, Europos Sąjungos ir Turkijos santykiai bei dvišalis bendradarbiavimas.
Pasak šalies vadovės, geopolitinių saugumo ir ekonominių iššūkių akivaizdoje Europa negali nusisukti nuo finansinius sunkumus patiriančios Turkijos. Būtina ieškoti sprendimų, kaip padėti šiai šaliai, kurios indėlis yra strateginis pažabojant terorizmo ir migracijos keliamas grėsmes Europai.
Turkija yra patikima NATO narė, jos vaidmuo esminis užtikrinant viso Aljanso kolektyvinę gynybą. Todėl susitikime Prezidentė pabrėžė, jog transatlantiniam saugumui itin svarbu, kad dvi sąjungininkės – JAV ir Turkija – rastų būdų tarpusavio įtampai įveikti.
Lietuva taip pat nuosekliai remia ES ir Turkijos dialogą. Prekybos, saugumo, migracijos bei kitose srityse Europai reikalinga Turkija, o Turkijai Europa. Sėkmingas tokios partnerystės pavyzdys – prieš dvejus metus įsigaliojęs ES ir Turkijos susitarimas dėl migracijos. Tai – veiksmingiausias instrumentas suvaldant iš Sirijos į Europą plūstantį pabėgėlių srautą, kuris nelegalių atvykimų skaičių sumažino 95 proc.
Susitikimo su Turkijos užsienio reikalų ministru ir Turkijos ambasadore Lietuvoje akimirka. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Aptariant dvišalius santykius pabrėžta, kad Turkija tampa vis svarbesne Lietuvos prekybos partnere. Per praėjusius metus dvišalė prekyba išaugo 59 proc. ir siekė daugiau nei pusę milijardo eurų. Itin perspektyvios sritys yra informacinės technologijos, lazeriai, biomedicina ir gyvybės mokslai. Lietuva palaiko tolesnį ES ir Turkijos muitų sąjungos gilinimą, kuris dar labiau paskatintų dvišalius ekonominius ryšius ir būtų abipusiškai naudingas.
Abi valstybes sieja ir stiprūs žmonių tarpusavio kontaktai. Turkija – pagrindinė lietuvių atostogų ir turizmo kryptis. Pernai šioje šalyje apsilankė 135 tūkst. turistų iš Lietuvos.
Turkija taip pat yra viena iš Vilniuje veikiančio NATO energetinio saugumo kompetencijos centro steigėjų, o jos karo laivai šiemet dalyvavo Aljanso pratybose Baltijos jūroje „BALTOPS“.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.
Rugpjūčio 27-28 dienomis Lietuvoje lankysis Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.
Vizito metu ministras susitiks su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, prezidente Dalia Grybauskaite, ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu, Seimo atstovais.
Susitikimų metu, pasak Užsienio reikalų ministerijos, bus aptariami dvišaliai diplomatiniai ir ekonominiai santykiai, regioninis saugumas ir bendradarbiavimas NATO, situacija Sirijoje ir Artimuosiuose Rytuose, Turkijos ir ES klausimai.
Vizito metu planuojama pasirašyti atnaujintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Turkijos Respublikos Vyriausybės sutartį dėl abipusio investicijų skatinimo ir apsaugos.
M. Cavusoglu į Lietuvą atvyksta su atsakomuoju vizitu po Lietuvos užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus vizitų Ankaroje 2016 metais ir 2018 metais.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Dabar vis aiškiau, kad tarsi gražiai ir solidžiai taikios revoliucijos pagalba į valdžią atėjęs naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas turi bjaurų bruožą. Dėl ekonominių Armėnijos bėdų jis kaltina tiek artimus, tiek tolimus kaimynus. Kaltina visą pasaulį, išskyrus saviškius.
Kad dėl apvergtinos padėties Armėnijos valstybėje gali būti kaltos ne vien „nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės“ ar „blogi kaimynai“, N.Pašinianas, regis, nesvarsto. Kad dėl iškerojusios korupcijos, silpnos ekonomikos, įtemtų santykių su kaimynais bei Armėnijos neįdomumo Europai tikriausiai esama ir pačių armėnų kaltės, N.Pašinianas vis dar nenori pripažinti. Arba tai yra tokia naujojo premjero taktika – kaltinti visą Pasaulį, nematant „rasto savo akyse“.
Akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas ir po liūdnai pagarsėjusio Seržo Sargsiano nuvertimo laikosi agresyvios antiturkiškos bei antiazerbaidžanietiškos politikos. Oficialiojo Jerevano požiūris toks – dėl 1915-ųjų tragedijos kalta vien Osmanų imperija; jų, tais lemtingaisiais metais perėjusių į turkų priešų gretas, t.y. klastingai suvariusių turkams peilį į nugarą, kaltės – jokios. Arba: visas civilizuotas pasaulis, neišskiriant nei NATO, nei Europos Sąjungos, mano, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, tuo tarpu Jerevanas kurpia kažin kokias kvailas teorijas, kodėl azerbaidžanietiškas Juodasis Sodas neva privalo priklausyti jiems.
Taigi su Turkija ir Azerbaidžanu oficialusis Jerevanas konfliktuoti, regis, pasiruošęs amžinai – iki pasaulio pabaigos. Kokius santykius Armėnija linkusi palaikyti su Rusija – taip pat akivaizdu. Ji klusniai klausys Kremliaus nurodymų.
Tiesa, vos tik buvo nuverstas nekenčiamas prorusiškas S.Sargsianas, dešimtmetį valdęs Armėniją taip, kad klestėtų vien jo klanas, naujasis Armėnijos lyderis N.Pašinianas pabandė šokdinti Kremlių. Visas civilizuotas pasaulis mato: Kalnų Karabachą savo rankose armėnams pavyksta išlaikyti ne dėl „armėniško kietumo“, „armėniškos vienybės“ ar „armėniško patriotizmo“ – vien tik Rusijos kariuomenės dėka (Giumri mieste ilgiems dešimtmečiams įsikūrė rusiška karinė bazė). Tad akivaizdu, jog oficialusis Jerevanas, jei neatsisakys prieš Azerbaidžaną nukreiptų teritorinių pretenzijų, privalo pataikauti Kremliui. Bet N.Pašinianas pamanė esąs labai gudrus, įžvalgus: neatšauks pretenzijų į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir atsuks nugarą Vladimirui Putinui. Nepavyko. Armėniški protestai, esą Rusijos kariuomenė privalo nešdintis iš Armėnijos, – greitai išsikvėpė. Panaudodamas slaptas spaudimo priemones Kremlius parodė tikrąją N.Pašiniano vietą: jei nori išlaikyti okupuotą Kalnų Karabachą, šoksi pagal Rusijos dūdelę. N.Pašinianas klusniai raportavo: klausau.
Žodžiu, oficialusis Jerevanas tebešantažuoja turkus su azerbaidžaniečiais, dabar štai dar pabandė pastumdyti Rusiją. Bet vis – nesėkmingai. Turkai ir azerbaidžaniečiai nebijo armėniškų grasinimų. Juolab Rusijai nėra ko baimintis N.Pašiniano šantažų – per pastaruosius keletą dešimtmečių Armėnija labai giliai įklimpo į politinius, ekonominius ir kultūrinius rusiškus tinklus. Vargu ar N.Pašinianui pavyks pergudrauti V.Putiną.
Tad N.Pašinianas puolė ieškoti naujos aukos. Ką dabar jis pradėjo šantažuoti? Ogi – Europos Sąjungą. Per paskutiniąją kelionę į Briuselį šis politikas turėjo svarbių susitikimų su ES lyderiais. Tik N.Pašinianas kažkodėl nesidžiaugia, kad ES vadovai skyrė užtektinai daug dėmesio ne itin įtakingai bei mažai kam žinomai Armėnijai. Maža to, N.Pašinianas puolė viešai demonstruoti nepasitenkinimą dėl ES požiūro į porevoliucinę Armėniją. Pykčiu viešai pratrūko vos tik sužinojęs, kiek ES skirs lėšų Armėnijos ekonomikai gelbėti.
ES požiūris į Armėniją – tikrai pragmatiškas. Dar korupcionieriaus S.Sargsiano laikais Briuselio ir Strasbūro biurokatai žadėjo Jerevanui paaukoti 160 milijonų eurų ekonomikai gaivinti. Dabar, vadovaujant N.Pašinianui, ES pareiškė padidinsiant paramą … dešimčia milijonų eurų, t.y duos ne 160, o 170 milijonų.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
N.Pašinianas įsižeidė, kad Europa nemato skirtumo tarp jo ir nuverstojo S.Sargsiano? N.Pašinianui nepatinka, kad Europa demonstruoja įžvalgumą: pirma – reformos, tik po to – pinigai? N.Pašinianas įsitikinęs, kad korupciją jis išgyvendino iš Armėnijos visiems laikams – vos per dvejis mėnesius? N.Pašinianas mano esąs ypatingai protingas ir svarbus politikas?
Štai tik keletas viešų N.Pašiniano nepasitenkinimo protrūkių: „ES sveikino permainas Armėnijoje tik žodžiais, bet ne darbais“, „be Vakarų pagalbos jie per dvejis mėnesius išgyvendino korupciją, tai padaryta ir be europietiškų milijonų, tad atsainus požiūris į mus stebina“; „Armėnijai reikia sumažinti susižavėjimą Europa…“; „Dvidešimt metų iš eilės Europa skyrė Jerevanui lėšų kovai su korupcija, ir kur tie pinigai dabar, kokia iš jų nauda, koks jų efektyvumas?“
Ypač įsiminė štai tokie N.Pašiniano žodžiai: „Neslėpsiu, vienas iš ES aukšto rango pareigūnų manęs paklausė – kaip atsitiko, kad Armėnijoje tiek daug paslėptos korupcijos? Aš jam atsakiau – tik nereikia iš mūsų tyčiotis. Jūs viską puikiai žinojote apie egzistuojančią korupciją ir apie kitus panašius dalykus. Bet, matyt, ES tuomet turėjo savų geopolitinių išskaičiavimų…“
Taip, Europa – ne šenta karvė. Bet viešai nuskambėję N.Pašiniano priekaištai – stebina. Dešimt metų oficialusis Jerevanas demonstravo Briuseliui lojalumą. Ir še tau kad nori: Armėnijai nereikalinga Europa, bet europietiškos lėšos vis tik praverstų? N.Pašinianas pamiršo seną kaip pasaulis patarlę: „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima”. Užuot padėkojęs tegul ir už menką paramą, jis pradeda rėmėjams draskyti akis. Nematytas, negirdėtas įžūlumas!
Matyt, kalta politinės patirties stoka. N.Pašinianas valdžioje dar nė metų neišsilaikė. Iš kur jam semtis įžvalgumo? Įtariu, kad šiuo atveju gali įtakos turėti ir specifinis armėniškas charakteris – niekad nematyti savų klaidų. Kad ir kaip N.Pašinianas burnotų Europą, Europa neskolinga Armėnijai nė euro. Europai nė motais ir Armėnijos draugiškumas – Briuselis su Strasbūru tikrai neprapuls, jei ši Pietų Kaukazo respublika nusisuks. Europa teisi ir tuomet, kai sako, jog korupcija – tai Armėnijos vidaus reikalas: norite – sudrausminkite savus finansinius sukčius, jei nenorite pažaboti vagišių – gyvenkite pagal finansinių aferistų sukurptas taisykles kiek tik geidžia širdis. Europa supranta ir tikrąsias Armėnijos nesutarimo su Turkija ir Azerbaidžanu priežastis. Armėnija privalo liautis pretenduoti į svetimas žemes bei reikalauti, kad kaimyninės šalys į istoriją žvelgtų Jerevano akimis. Štai tada santykiai tiek su Ankara, tiek su Baku iš karto taptų normalesni.
Deja, N.Pašinianas mano apgausiąs visus: kaštus už Armėnijos saugumą ir imperines ambicijas padengs rusiškais pinigais, finansinę paramą gerbūviui ir prabangai sems iš Europos aruodų, žodžiu, visus ekonomiškai išnaudos bei šantažuos, o pats ramiai sėdės ant kelių kėdžių nieko niekam neduodamas, niekuo niekam neįsipareigodamas – vien tik liaupsindamas savo šalies išskirtinumą ir unikalumą.
Taip nebuvo ir nebus. N.Pašinianui derėtų pasimokyti pragmatiškumo iš Ukrainos prezidento Petro Porošenkos. Šis taip pat ne visuomet patenkintas ir per maža, ir ne visuomet laiku išmokama europietiška parama. Bet P.Porošenko niekad kategoriškai nekaltino Europos nei abejingumu, nei skūpumu. Ukrainos lyderis puikiai supranta, kad dėl daugelio šiandieninių Ukrainos bėdų kalti jie patys – ukrainiečiai.
Turkijoje suimtas dar vienas žmogus, kuris gali būti susijęs su Rusijos ambasadoriaus nužudymu. EPA-ELTA nuotr.
Turkijoje suimtas dar vienas asmuo, kuris, kaip įtariama, gali būti susijęs su Rusijos ambasadoriaus Andrejaus Karlovo nužudymu. Tai pirmadienį pranešė Anatolijos agentūra.
Gautomis žiniomis, pareigūnai suėmė Ayse`ę Sogut, kuri yra vieno iš Rusijos ambasadoriaus žudiko Mevluto Merto Altintaso kontaktinių asmenų žmona. Šis kontaktinis asmuo – balandžio 6 d. suimtas Sahinas Sogutas. Jis, kaip pažymi agentūra, priklausė „Fethullah teroro organizacijai“ (FETO), kurią Ankara kaltina mėginus įvykdyti valstybės perversmą 2016 metų liepą, ir pats perdavė Mevlutui Mertui Altintasui įsakymą nužudyti A. Karlovą.
Tyrėjų duomenimis, moteris dirbo vienoje iš bendrovių, susijusių su FETO, taip pat naudojo programėlę „ByLock“ susirašinėjimui šifruoti. Šią programėlę per pučą naudojo ir sąmokslininkai. Iki šiol A. Karlovo nužudymo byloje jau suimta 10 žmonių.
Rusijos ambasadorius A. Karlovas buvo nušautas 2016 metų gruodžio 19 d. per fotoparodos atidarymą Ankaroje. Išpuolį surengė buvęs Turkijos policijos darbuotojas Mevlutas Mertas Altintasas, kurį vėliau nukovė saugumo pajėgų pareigūnai. Rusijos URM šį incidentą pavadino teroro aktu.
Izraelio parlamentas atšaukė antradienį numatytą balsavimą dėl per Pirmąjį pasaulinį karą vykusių armėnų žudynių pripažinimo genocidu, nes tam priešinosi šalies vyriausybė, informavo iniciatyvos autorė.
Praėjusį mėnesį Knesetas pritarė opozicinės kairiųjų partijos „Meretz“ narės Tamaros Zandberg parengtam siūlymui surengti plenarinio posėdžio diskusiją ir balsuoti dėl armėnų genocido pripažinimo.
Turkija pareiškė nepritarimą tokiai iniciatyvai todėl, kad užsitikrintų valdančiosios koalicijos paramą savo siūlymui, T. Zandberg sutiko nukelti balsavimą po Turkijos prezidento ir parlamento rinkimų. Jie vyko sekmadienį.
Tačiau pirmadienį paaiškėjo, kad net ir pasibaigus Turkijos rinkimams Izraelio valdančioji koalicija vis dar nepritaria parlamentarės iniciatyvai.
„Nepaisant pažadų ir atidėliojimų ir to, kad rinkimai Turkijoje jau įvyko, vyriausybė ir koalicija atsisako pripažinti armėnų genocidą“, – pirmadienį tviteryje rašė T. Zandberg.
T.Zandberg iniciatyva nebūtų buvusi laikoma Izraelio vyriausybės žingsniu, tačiau vis vien galėjo pabloginti ir taip įtemptus šalies santykius su Turkija. Dėl dešimčių palestiniečių žūties Gazos Ruožo ir Izraelio pasienyje Ankara Tel Avivą kaltina nacizmu.
Turkijos prezidentu tapo R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pirmadienį pasveikino Turkijos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą su perrinkimu dar vienai kadencijai šalies vadovo poste. Tačiau tuo pat metu jis pabrėžė, kad Aljansas buvo įkurtas vadovaujantis tokiomis kertinėmis vertybėmis kaip demokratija, asmens laisvė ir teisės viršenybė.
Sekmadienį vykusiuose prezidento rinkimuose R. T. Erdoganas buvo perrinktas dar vienai penkerių metų kadencijai ir pažadėjo įgyvendinti pokyčius, kurie sustiprins jo valdžią. Oponentai baiminasi, kad planuojami pokyčiai prezidentui suteiks autokratinę galią.
Turkija dėl savo strategiškai svarbios vietos yra reikšminga NATO narė. Be to, ji atliko itin svarbų vaidmenį kovoje su grupuote „Islamo valstybė“ (IS).
Tačiau jos ir kitų Aljanso narių santykiuose pastaruoju metu pasitaikydavo įtampų, ypač dėl R. T. Erdogano suartėjimo su Maskva ir šalies sprendimo įsigyti rusišką oro gynybos sistemą. Tuo metu su Vašingtonu Ankara nesutarė dėl kurdų kovotojų dalyvavimo kovoje su IS.
„Pasveikinsiu prezidentą Erdoganą su perrinkimu. Taip pat sveikinu Turkijos žmones dėl aktyvaus dalyvavimo rinkimuose“, – atvykdamas į Liuksemburge vyksiantį Europos Sąjungos užsienio reikalų ir gynybos ministrų susitikimą sakė J. Stoltenbergas.
Po žlugusio mėginimo nuversti R. T. Erdoganą surengti masiniai valymai, per kuriuos Turkijoje buvo suimta tūkstančiai žmonių, buvo privertę sunerimti daugelį Vakarų šalių.
„NATO remiasi keliomis kertinėmis vertybėmis: demokratija, asmens laisve, teisės viršenybe. Aš asmeniškai šias vertybes laikau labai svarbiomis ir pabrėžiu jų svarbą daugelyje NATO sostinių, įskaitant Ankarą, kai ten susitikau su Turkijos lyderiais“, – teigė J. Stoltenbergas.
R. T. Erdoganas skelbia pergalę Turkijos prezidento rinkimuose. EPA-ELTA nuotr.
Turkija vykdo demokratinę revoliuciją, rinkdama naująjį prezidentą. Tai sekmadienį pareiškė šalies prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, atidavęs savo balsą rinkimų apylinkėje. Trumpą prezidento pasisakymą transliavo televizijos kanalas NTV.
„Šie rinkimai yra ypač svarbūs. Turkija jų dėka faktiškai vykdo demokratinę revoliuciją“, – sakė Turkijos lyderis. Kalbėdamas su žurnalistais, prezidentas taip pat pabrėžė „stiprų aktyvumą rinkimuose“. Pasak jo, šiuo metu „jau balsavo per 50 proc.“
Sekmadienį, birželio 24-ąją, Turkijos piliečiai atiduoda savo balsą Turkijos parlamento ir prezidento rinkimuose. Pirmųjų rezultatų laukiama vėlai vakare.
Savo balsus jau atidavė du pagrindiniai R. T. Erdogano varžovai, Muharremas Ince, kurį kandidatu iškėlė pagrindinė opozicinė Respublikonų liaudies partija (CHP), ir buvusi vidaus reikalų ministrė, 61 metų Meral Aksener. Kandidatai pažadėjo būti budrūs dėl galimų rezultatų klastojimo.
Be minėtų kandidatų, prezidento rinkimuose dalyvauja dar trys: „Islamistinės palaimos“ partijos lyderis Temelas Karamollaoglu, Dogu Perincekas, kairiosios Turkijos patriotų atstovas, ir Selahattinas Demirtas, į kurdų reikalus orientuotos Liaudies demokratinės partijos atstovas, kampaniją vykdęs iš už kalėjimo grotų.
Rinkimų apylinkės atvėrė duris 8.00 valandą vietos laiku (ir Lietuvos laiku). Balsavimas baigsis 17 val. vietos laiku. Pasibaigus balsavimui, pirmiausia bus suskaičiuoti balsai, atiduoti už kandidatus į prezidentus.
Balsuoti šiuose rinkimuose gali apie 60 mln. turkų, įskaitant 3 mln. išeivių.
Anksčiau planuota, kad rinkimai vyks 2019-ųjų lapkritį, tačiau šių metų balandžio 18 d. R. T. Erdoganas netikėtai paskyrė pirmalaikius rinkimus birželio 24-ąją.
Rinkėjai sekmadienį turės išrinkti prezidentą ir naujojo parlamento sudėtį, nuo šiol parlamentas bus sudarytas ne iš 550, o iš 600 deputatų. Anksčiau parlamentaru buvo galima tapti sulaukus 25-erių metų, o dabar įgyti deputato mandatą bus galima ir 18-os.
Tiesiamas azerbaidžanietiškas dujotiekis Europos link. Azertaq.az nuotr.
Šventė „Pietų dujų koridoriuje“
Iškilmingame dujotiekio TANAP atidarymo iškilmėse birželio 12 d. Turkijoje, Eskišehiro provincijoje, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas kalbėjo ne šiaip apie dviejų šalių – Turkijos ir Azerbaidžano – bendradarbiavimą. TANAP, pasak jo, “tai broliškų santykių tarp Turkijos ir Azerbaidžano liudijimas“.
Abiejų valstybių politine valia įrašyta svari pergalė į XXI amžiaus energetikos metraštį. Redžepas Erdoganas projektą pavadino „energetiniu Šilko keliu“ ir „istoriniu žingsniu mūsų regionui ir šaliai“, o Azerbaidžano prezidentą – „brangiu broliu“. Jis kalbėjo, kad abi šalys pradėjo nuo dujotiekio Baku-Tbilisis-Džeihanas, vėliau Turkija pratęsė strateginį bendradarbiavimą su Azerbaidžanu ir Gruzija tiesiant dujotiekį Baku-Tbilisis-Erzerumas, kuriuo Azerbaidžano dujos pasiekė Turkiją. Nesitenkinta vien energetikos projektais. Su Azerbaidžanu ir Gruzija nutiestas geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas: „Mes sujungėme Londoną ir Pekiną“. TANAP yra naujų bendrų projektų ateityje pranašas.
TANAP atidarymo dieną JAV dar kartą patvirtino palaikanti „Pietų dujų koridoriaus“ projektą. Ši dujotiekių sistema leis Vidurio Azijos, Kaukazo, Irako, Rytų Viduržemio šalims nukreipti savo energetinius išteklius į Europą. Jungtinės Valstijos tikisi sėkmingos projekto plėtros. Nors JAV vyriausybė tiesiogiai nedalyvauja šiame projekte, sakoma Valstybės departamento pareiškime, tačiau per įvairias kompanijas prisideda prie jo vykdymo. Tai liudija, kokią didelę svarbą JAV teikia „Pietų dujų koridoriui“ – esminiam Europos energetinio saugumo veiksniui. JAV remia ir rems savo partnerių energetinį saugumą.
Dujotiekis TANAP (Trans-Anatolian Natural Gas Pipeline) – antroji „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpa. Rytuose jis susietas su Azerbaidžaną ir Gruziją kertančiu Pietų Kaukazo dujotiekiu (SCP). 2020-aisiais Turkijos vakariniame pasienyje prie TANAP prijungs per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūros dugnu iki Italijos pietinio kyšulio einantį dujotiekį TAP (Trans Adriatic Pipeline). Azerbaidžanui priklausančiame Kaspijos jūros pakraštyje esančios verslovės pradžioje per metus patieks 16 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų, iš kurių 6 milijardai teks Turkijai, o 10 milijardų pasieks Europą.
TANAP atidarymo iškilmių išvakarėse visi rašė, kad Azerbaidžane išgaunamos dujos Europos Sąjungą pasieks 2020 metais. Kad tai įvyks po to, kai Turkijos-Graikijos pasienyje prie TANAP bus prijungtas per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūrą iki Pietų Italijos einantis dujotiekis – TAP. Europos energetinės sąjungos vardu vieno jos vadovų Marošo Šefčovičiaus pareiškime sakoma, kad Europos Sąjunga siekia sukurti bendrą Europos energetikos rinką, pagrįstą laisvąja prekyba, konkurencija, įvairiais energijos gavimo ir transportavimo šaltiniais. „Pietų dujų koridorius“ yra strategiškai svarbus Europos Sąjungos energetiniam saugumui, ypač lengviausiai pažeidžiamose jos dalyse – Pietryčių Europoje ir Pietų Italijoje“. Šiame pareiškime taip pat reiškiamas lūkestis sulaukti Kaspijos dujas pasiekiant Europą iki 2020 metų.
Redžepas Erdoganas iškilmėse pabrėžė, kad visų projekte dalyvaujančių šalių bendradarbiavimas leido dujotiekį TANAP paleisti anksčiau numatyto termino. O svarbiausia: „Pietų dujų koridoriumi“ dujos jau ateinančių metų birželį pasieks Graikiją. Be pirmaisiais smuikais griežiančių Azerbaidžano ir Turkijos, šiame projekte dalyvauja Gruzija, Bulgarija, Graikija, Albanija ir Italija. Dar anksčiau kalbėta, kad prisidės Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Juodkalnija. Beveik apsisprendė Turkmėnistanas. Svarsto Kazachija, Izraelis…
Galima pavydėti tokio vaisingo bendradarbiavimo!
Iškilmėse dalyvavo Ukrainos ir Serbijos prezidentai Petro Porošenka ir Aleksandras Vučičius. Porošenka kalbėjo, kad Kijevas visiškai palaiko šį projektą ir kad tikisi „Pietų dujų koridoriumi“ ateisiant dujas į jų šalį – per Bulgariją ir Rumuniją. Visam regionui atsiveria platesnės energetinės perspektyvos ir garantuojamas didesnis saugumas. „Pastaraisiais metais Rusijos Federacija piktnaudžiavo energetiniais ištekliais: projektas „Severnyj potok-2“ tokio spaudimo pavyzdys.“
Vučičius sakė, jog Serbija labai domisi tokiais projektais ir pasirengusi prie jo įgyvendinimo prisidėti savo indėliu. Tokie projektai esą svarbūs ne tik Serbijai, tačiau tarnauja ir viso regiono energetiniam saugumui. „Aš tikiu, kad dujotiekis TANAP prisidės prie energetinio saugumo ir Pietryčių Europoje.“
Maskva per naktį pastatė šerį
Kremlius birželio 12-ąją šventė Rusijos dieną, tačiau ir šiokiu metu būtų nė nepažvelgęs į Turkijos pusę. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ vakare santūriai pranešė apie iškilmes ir tik antraštė rodė, kad Maskva nelabai tuo džiaugiasi: „Turkijoje atidarė dujotiekį, aplenkiantį Rusiją“. Tačiau birželio 13-osios rytą pasirodė atnaujintas pranešimas ir antraštėje tie patys žodžiai išdėstyti kitaip: „Aplenkiant Rusiją: Turkijoje paleido dujotiekį TANAP“ (vienas skaitytojas iškart pakomentavo: Juk TANAP ir neplanavo tiesti per Rusiją, tad „aplenkiant Rusiją“ kvepia provokacija. Lygiai taip pat galima parašyti „Aplenkiant Ukrainą“). Atnaujintame pranešime kalbama ir apie „Porošenkos norus“, nutylimas tik „Rusijos Federacijos piktnaudžiavimas“. „Novosti“ pridėjo, kad Rusijos koncernas „Gazprom“ dabar „realizuoja“ dujotiekio Turkijoje projektą. 2014 metų pabaigoje Rusija paskelbė „Turkijos srauto“ atsisakanti dėl nekonstruktyvios Europos Sąjungos pozicijos“, tačiau dabar „Gazprom“ svarsto „Turkijos srauto“ tęsinio per Bulgariją ir Turkiją arba Graikiją ir Italiją variantus.
TANAP iškilmingas atidarymas. Azerbaidžano ir Turkijos prezidentai Ilhamas Alijevas ir Redžepas Erdoganas – centre. Trend.az nuotr.
Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ irgi kelis sykius papildė pranešimą iš Turkijos. Po vidurnakčio šis Kremliui antrinantis leidinys rašė: „TANAP: Azerbaidžano dujų tiekimas į Turkiją bus pradėtas birželio 30-ąją“. O rytą pasirodė kita antraštė: „Dujos, kurių Europos Sąjungoje nepastebės? Paleistas dujotiekis TANAP“. Leidinys pasitelkė savo apžvalgininką, kuris pareiškė, kad JAV, Europos ir Baku politikai siekė „Pietų dujų koridorių“ iškelti vos ne kaip vienintelę alternatyvą rusiškajam „Turkijos srautui“ (Ankarai dėl suprantamos priežasties nepriekaištaujama).
Iš tikrųjų „Pietų dujų koridorius“ negali konkuruoti su „Turkijos srautu“, nes juo bus tiekiami nedideli dujų kiekiai – Europos rinkoje tų dujų gali ir nepastebėti. Be to, nauja Italijos vyriausybė pareiškė ketinimą svarstyti, ar verta prisidėti prie dujotiekio TAP. „Regnum“ pirmajame pranešime parašė, kad TANAP atidarė Turkijos, Azerbaidžano ir Ukrainos prezidentai. Įdėjo nuotrauką, kurioje tarp stovinčių prie simbolinio čiaupo matyti… ir Serbijos prezidentas. Leidinys dar kelis sykius „plėtojo siužetą“, tačiau taip ir nenurodė iškilmėse dalyvavus Aleksandrą Vučičių…
Kas neperka Rusijos dujų – tas prieš Rusiją
Šių metų kovo pradžioje, BNS pranešus apie numatomą dujotiekio, siekiančio Kaliningrado sritį, remontą Kauno ruože, „Regnum“ sutrimitavo pavojaus signalą. Ar tai nebus „Lietuvos geopolitinio žaidimo elementas“? Kompanijos „Amber Grid“ atstovas paaiškino, kad dėl to dujų tiekimo į Rusijos eksklavą nenutrauks, remonto metu kurą tieks iš SGD terminalo Klaipėdoje. „Regnum“ surado Kaliningrade ekspertą, kuris pareiškė abejonių dėl tokios „schemos“ patikimumo (leidinys skliaustuose nei į tvorą, nei į mietą pastebėjo: 2017 metais Lietuvos ministras pirmininkas oficialiai pripažino jūrinį terminalą Klaipėdoje esant nerentabilų – įgėlė…). Ekspertas paragino atkreipti dėmesį į „kai kurių įvykių sutapimą“. Lietuva pranešė apie numatomą dujotiekio remontą praėjus trims dienoms po to, kai „mūsų prezidentas atidarė prie Kaliningrado dvi dujomis kūrenamas šilumines elektrines“ (kiek anksčiau „Regnum“ parašė, kad Putino atidarytos elektrinės – „sprigtas Vilniui per nosį“) ir tuo „mes sustiprinome Kaliningrado energetinį saugumą“.
Dujos ateina tik per Lietuvą, porino „Regnum“ pašnekovas, ir naujos elektros stotys be dujų liks vien „metalo krūva“. Lietuviai teigia suspėsiantys viską padaryti per keturias paras. Tačiau prisiminkime naftotiekį „Družba“. Juk jį uždarė irgi laikinai – avarijos padariniams likviduoti. O dabar „Družba“ visų pamiršta. „Dabar lietuviai irgi gali pasakyti, atleiskite, dujotiekis pasirodė besąs skylėtas ir reikalauja rimtesnio remonto, o pinigų tam nėra.“
Dujotiekio „Družba“ (Draugystė) uždarymą dar prisimename. 2006 metais vasarą sužinojome šiame naftotiekyje kažinkur prie Briansko įvyko avariją. Iš tikrųjų – „uždarė laikinai“. O kitais metais perskaitėme: „Draugystė“ baigėsi. Dujotiekio į Lietuvą nesuremontuos niekada“. Esą Lietuva padarė savo pasirinkimą (pardavė Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą lenkų „Orlen“, o ne Rusijos kompanijoms) ir tegul dabar vežasi naftą tanklaiviais, moka rinkos kainą… 2008 metų pavasarį Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojas Igoris Sečinas į lietuvių prašymą atnaujinti naftos tiekimą į Mažeikius atkirto: „Kokie gali būti reikalavimai mums ir pretenzijos? Kodėl mes turėtume dalyti savo išteklius?“
2014 metais Ukrainai netekus rusiškų dujų, rusiškai rašantys žurnalistai klausinėjo mūsų specialistų: ką darysime, jeigu Rusija ir mums užsuks čiaupą? Vienas atsakė: Kol už Lietuvos yra Kaliningradas, Rusija neužsuks dujų. Neilgai trukus, kai ukrainiečiai blokavo Krymą, klausė jau kitaip: ar neužsuksite čiaupo į Kaliningradą? Atsakymą žinojo patys: „Lietuva gerai supranta: kai tik jie užsuks ventilį pasienyje su Kaliningradu, tuoj pat bus nutrauktas dujų tiekimas jų pasienyje. O šalti civilizuotame Baltijos krašte labai nesinori.“
2015 metų pabaigoje mūsų kompanija „Amber Grid“ su „Gazprom“ sudarė 10 metų sutartį dėl rusiškų dujų tiekimo į Kaliningrado sritį. Tuo metu Rusijos eksklave 94 proc. elektros energijos buvo pagaminama deginant dujotiekiu Minskas-Vilnius-Kaunas-Kaliningradas gaunamą kurą. 2016-ųjų rudenį Eadaily.com rašė, kad ateinančiais metais „Gazprom“ Baltijos jūroje prie Kaliningrado pastatys suskystintųjų gamtinių dujų terminalą ir „atsiras galimybė nepriklausyti nuo dujų tiekimo dujotiekiu, einančiu per Baltarusiją ir Lietuvą“ (toli gražu ne pirmas toks pareiškimas). Vienas ekspertas neslėpė piktdžiugos: dabar „Gazprom“ galės „pažaisti čiaupu“ Lietuvos pasienyje, atsakydamas į Lietuvos antirusišką akibrokštą – SGD terminalą Klaipėdoje.
Tiesa, kitas ekspertas prieštaravo: Kaliningrade terminalas reikalingas kaip tik dėl priešingos priežasties – kad Lietuva neužsimanytų „pažaisti čiaupu“. Mat turėdama SGD terminalą, tegul ir brangiai kainavusį, Lietuva gali pradėti „elgtis neadekvačiai“. Juk šios šalies „arkliukas“ visada buvo kalbėti prieš Rusiją. Todėl sutrikimų dujų tranzite į Kaliningrado sritį rizika – „ne nulinė“.
Praėjusį rudenį Rusijos pasiuntinys mūsų šalyje Aleksandras Udalcovas pareiškė: „Gazprom“ paliks Lietuvą be dujų tranzito į Kaliningradą“ (Baltnews.lt). Esą ši Rusijos kompanija iki metų pabaigos ketina paleisti SGD terminalą. O prie Sankt Peterburgo statoma gamtinių dujų skystinimo gamykla, kuri ir tieks atšaldytą kurą į Kaliningrado sritį. Tai reikštų visiškai nepriklausomą srities aprūpinimą dujomis. „Mūsų veiksmai yra priverstiniai ir negali būti jokių kalbų apie kokį nors šantažą“, – kalbėjo diplomatas.
Čia Baltnews.lt priminė, kuo pasiuntinys skundėsi leidiniui ankstesniais kartais: Lietuva sumanė tolintis nuo Rusijos, boikotuoti ją ir netgi grasina „nubausti Maskvą“. Draudimas kai kuriems Rusijos piliečiams įvažiuoti į Lietuvą („Magnitckio įstatymas“) atrodo tiesiog juokingas: „Niekas iš mūsų šalies rimtų žmonių čia seniai neatvažiuoja. Dabar čia nėra nei su kuo, nei apie ką kalbėti.“
Šių metų pradžioje rusiškai perskaitėme, kad Rusijos kompanija „Gazprom“ didina dujų tiekimą į Lietuvą ir rusiško kuro dalis sudaro jau 64 proc. (iš SGD terminalo Klaipėdoje paimta 7,3 proc., likusi dalis – iš saugyklos Latvijoje). Rusijos kompanija, pasak vieno leidinio, „sugniuždė SGD terminalą Lietuvoje“: praėjusiais metais rusiškų dujų dalis sudarė beveik 60 proc. Lietuvos gautų dujų, kai tuo tarpu 2019-aisiais tesudarė 38,5 procento. Šių metų vasario mėnesį Rusijos leidinys „Sputnik“ iš Rygos pranešė, kad SGD terminalas Kaliningrado srityje, Baltijos jūros akvatorijoje, bus paleistas iki 2018 metų pabaigos.
Gal vis dėlto rusai pastatys tą terminalą, pavadintą „Maršalas Vasilevskis“. O iš Rusijos gauname jau vos ne du trečdalius dujų… Ir vis ieškoma priekabių…
Azerbaidžanas iškilmingai atidaro 1 850 km kilometrų ilgio dujotiekį TANAP, įeinantį į „Pietų dujų koridorių“. Centre – Azerbaidžano Prezidentas Ilhamas Alijevas. Azetaq. az nuotr.
Birželio 12 d. Turkijoje iškilmingai atidaromas šalį kertantis daugiau kaip 1 850 km kilometrų ilgio dujotiekis TANAP, įeinantis į „Pietų dujų koridorių“, kuriuo Azerbaidžane išgaunamos gamtinės dujos bus tiekiamos į Europą.
Diversifikavimas, o ne diversija prieš Rusiją
Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ šių metų vasario pradžioje ne be pasitenkinimo pranešė, kad „generolas Šaltis verčia Europą pamilti „Gazpromą“: pasitaikius šaltesnei žiemai Europa neturi iš kur paimti papildomai kuro, išskyrus Rusijos monopoliją. Ir ateityje Europa neišsivers be rusiškų dujų: Norvegija neplės verslovių, o Nyderlandai du kartus sumažins gavybą didžiausiame Europoje sausumo telkinyje (buvo išgaunama 24 milijardai kubinių metrų per metus). Jau tik specialistai prisimena sužlugusį „Nabucco“, o „didžiausias neįgyvendintas projektas“ rusiškų dujų apmažinimui – naftotiekis Kataras-ES liko nenutiestas „puikiai pasidarbavus Rusijos kariuomenei Sirijoje“. Pastarąją kiek miglotą valstybinės naujienų tarnybos užuominą išlukšteno vienas komentatorius: Rusijos tikslas Sirijoje yra neleisti Katarui ir jo sąjungininkams atkovoti Europos dujų rinką.
Rusija, regisi, net naktimis nepaliauja raudojusi dėl jai daromų skriaudų, bent jau leidinys „Lenta.ru“ du tekstus apie gamtinių dujų eksportą į Europos Sąjungos valstybes įdėjo pačiame vidurnaktyje. Vienas tekstų pavadintas „Aplink priešai“ (Кругом враги). „Europa panoro atsisėsti ant Azerbaidžano vamzdžio. Rusijai teks pasislinkti.“ 2017 metais Rusija patiekė Europai 194 milijardus kubinių metrų dujų, antrą vietą užėmė Norvegija – 122 milijardai.
Abi šalys padidino šio kuro tiekimą, tačiau norvegų eksporto didėjimas nekelia europiečiams nerimo, o štai „Gazprom“ – priešingai. Anot leidinio, europiečių abejones aitrina JAV, tenykštis žurnalas „Foreign Policy“ rašo: pigios rusiškos dujos padeda vystyti Europos ekonomiką, tačiau iš tikrųjų jos yra Maskvos įkeltas „Trojos arklys“ Europos Sąjungos vienybei suskaldyti.
Toliau rusiško leidinio pateiktame tekste kyšo „peilis nugaroje“ (Нож в спину): rusiškoms dujoms perspektyvi rinka yra Turkija, tačiau sykiu ji ir „Gazprom“ konkurentams atvėrė „langą į Europą“. Per Turkiją nusidrieks dujotiekis TANAP, sudarantis dalį „Pietų dujų koridoriaus“, kuriuo Azerbaidžane išgaunamos dujos 2020-aisiais ims plūsti į Europą.
O štai kito teksto – kaip tik apie artėjantį TANAP atidarymą – antraštėje „Lenta.ru“ autorius nurodė kitą išdavystės įnagį, gal pamanęs jį geriau atitinkant azijietišką dvasią: „Iešmas į nugarą“ (Шампур в спину). „Rusiją aplenkiantį dujotiekį paleis Rusijos dieną. Ačiū Turkijai ir Azerbaidžanui“ (birželio 12-ąją minima 1990 metais priimta deklaracija dėl RSFSR suvereniteto). Tiesa, labai greitai paaiškėja, kad tai tiesiog sutapimas, o ne azijiečių klasta. O dėl pakenkimo Rusijos monopolijos „Gazprom“ per Juodąją jūrą tiesiamam „Turkijos srautui“, tai TANAP pajėgumas yra palyginti nedidelis ir Maskvoje visiškai nesibaiminama konkurencijos šia, pietų, kryptimi. Turkija yra antra pagal dydį rusiškų dujų eksporto rinka, praėjusiais metais turkams patiekta daugiau kaip 29 milijardai kubinių metrų. Dviejų „Turkijos srauto“ šakų pajėgumas du kartus pranoks TANAP. Ir vis dėlto: iešmas į nugarą!
2011 metais Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pasirašytoje bendroje deklaracijoje buvo pasakyta, kad „Pietų dujų koridorius“ yra strateginė iniciatyva dėl Kaspijos jūroje, Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išgaunamų dujų pristatymo į Europos rinką ir pagrindinis diversifikavimo instrumentas energetinių išteklių tiekimo saugumui garantuoti. Projekto įgyvendinime dalyvauja septynios valstybės: Azerbaidžanas, Gruzija, Turkija, Bulgarija, Graikija, Albanija ir Italija. Vokietija suteikė kredito garantijas. JAV prezidentas Donaldas Trampas tarptautinės parodos ir konferencijos „Kaspijos nafta ir dujos 2017“ dalyviams atsiuntė kreipimąsi: „Aš labai vertinu partnerystę su Azerbaidžanu ir tikiuosi ją stiprėsiant. JAV lieka „Pietų dujų koridoriaus“ įgyvendinimo šalininkai. Pareiškiu esąs pasirengęs su jumis bendradarbiauti“.
Baku reguliariai aplankantis vienas Europos komisijos vadovų, Marošas Čefšovičius, šių metų vasarį kalbėjo „Pietų dujų koridorių“ esant strategiškai svarbų Europos energetiniam saugumui. Europos Sąjunga importuoja 69 procentus sunaudojamų gamtinių dujų, 89 procentus naftos ir didžiąją dalį energetinių išteklių tiekia Rusija, Norvegija ir Alžyras. Jis paaiškino, kaip Europoje suprantamas „tikrasis diversifikavimas“: kiekviena Europos Sąjungos narė ar ES partnerė bus iš tikrųjų energetiškai saugi turėdama ne mažiau kaip tris skirtingus gamtinių dujų gavimo šaltinius. „Pietų dujų koridorius“ – pirmas naujas dujotiekis, kuris tieks dujas iš naujo strategiškai svarbaus energetinių išteklių regiono. Azerbaidžano dujos padarys Europą stiprią kai niekada anksčiau.
„Pietų dujų koridoriuje“ daug durų
Netrukus pradėsiantis veikti dujotiekis TANAP (Trans-Anatolian Natural Gas Pipeline) – antroji „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpa. Rytuose jis susietas su Azerbaidžaną ir Gruziją kertančiu Pietų Kaukazo dujotiekiu (SCP). Pastarasis buvo paleistas dar 2006-aisiais, tačiau pastaraisiais metais jo pralaidumą padidino iki 20 milijardų kubinių metrų per metus. Atnaujintą dujotiekį iškilmingai atidarė šių metų gegužės 28 d. ir šią datą pasirinko neatsitiktinai: 2006-ųjų gegužės 28-ąją Azerbaidžano nafta pasiekė Viduržemio jūrą naujuoju 1 774 km ilgio naftotiekiu Baku-Tbilisis-Džeihano naftotiekiu; prezidento Heidaro Alijevo vardu pavadintas naftotiekis simbolizuoja jam valdant pradėtą įgyvendinti Azerbaidžano naująją energetikos strategiją.
O prasideda „Pietų dujų koridorius“ Azerbaidžanui priklausančioje Kaspijos jūros pakraštyje, kur 1999 metais buvo aptiktas didžiulis gamtinių dujų telkinys (1,2 trilijono kubinių metrų dujų ir naftos kondensato). Tarptautinio konsorciumo valdoma Šahdenizo verslovė pradėjo veikti 2006 metais, jos metinis pajėgumas – apie 9 milijardai kubinių metrų. Netrukus po TANAP atidarymo paleis šios verslovės „antrąją eilę“, iš kurios gręžinių numatoma išgauti po 16 milijardų kubinių metrų kasmet. 2020-aisiais Turkijos vakariniame pasienyje prie TANAP prijungs per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūros dugnu iki Italijos pietinio kyšulio einantį 878 km ilgio dujotiekį TAP (Trans Adriatic Pipeline). Neseniai Europos investicijų bankas skyrė 1,5 milijardo eurų TAP tiesimo darbams finansuoti – tiek daug dar nebuvo sulaukęs nė vienas energetinis projektas. Pradėjus veikti visoms „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpoms, šios naftotiekių sistemos ilgis sudarys apie 3,8 tūkstančio kilometrų. Šah Denizo-2 verslovė pradžioje per metus patieks 16 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų, iš kurių 6 milijardai teks Turkijai, o 10 milijardų pasieks Europą.
„Dujų tiekimas iš Azerbaidžano – sena Europos svajonė, kuri netrukus bus įgyvendinta.“ Tai pasakė ne politikas ar žurnalistas, o rimtos konsultavimo kompanijos („Mediterranean Energy Political Risk Consultancy“) specialistas. „Pietų dujų koridorius“, kaip sakyta, prisidės prie visos ES energetikos sistemos patvarumo. Ar dujos į Pietų Europą tekėtų iš Kataro, ar iš Irano, ar iš Rusijos, jų laukia kelias per Turkiją, siekiančią tapti svarbiu energijos išteklių skirstymo centru, kaip pasakė šalies prezidentas Redžepas Erdoganas 2015 metų pavasarį, pradedant kloti dujotiekį TANAP. Ekspertų nuomone, Turkija ne tik gaus pajamų iš dujų tranzito per jos teritoriją, tačiau ir turės savo balsą nustatant šio kuro kainą. Turkija įgys didesnį ir ekonominį, ir politinį svorį Europos Sąjungos akyse. 2/3 Turkijos gyventojų tebenori, kad jų šalis įstotų į Europos Sąjungą. „Vieną kartą Turkija prisijungs prie Europos Sąjungos“, – tiki Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris.
Tiesiamas „Pietų dujų koridorius”. Hafta.az nuotr.
„Pietų dujų koridorių“ 51 proc. dujotiekio TANAP akcijų priklauso Azerbaidžano valstybinei naftos kompanijai (SOCAR). Ankara jau sulaukė svarių įdėjimų į šalies energetiką iš Azerbaidžano ir toliau bendradarbiaus su Baku. Azerbaidžanas iš naftos pardavimo uždirbo 130 milijardų dolerių ir pelnysis iš šios žaliavos eksporto dar tris dešimtmečius (2017 metais Baku pratęsė 1994 metais su tarptautiniu naftos kompanijų konsorciumu sudarytą „amžiaus kontraktą“ dėl naftos gavybos azerbaidžaniečiams priklausančioje Kaspijos jūros dalyje iki 2050 metų). Nafta išlieka pasaulyje geru pajamų šaltiniu, tačiau jos strateginė svarba mąžta ir Baku, ekspertų nuomone, pačiu laiku ėmėsi gamtinių dujų gavybos; Azerbaidžanas siekia tapti ir šio kuro eksporto bei ir tranzito šalimi.
Azerbaidžanas į „Pietų dujų koridorių“ įdėjo 9 milijardus USD (iš viso projekto įgyvendinimas kainuos $41,1 milijardo). Greičiau susigrąžinti gręžinių statybai ir dujotiekių tiesimui išleistus milijardus padės ir kartu su dujomis išgaunamas kondensatas (lengvesnė ir brangesnė nafta). 2017 metais Šahdenizo-1 verslovėje išgauta 10,2 milijardo kubinių metrų dujų (vertė – apie $2 milijardai) ir 2,4 milijono tonų kondensato (daugiau kaip $1 milijonas); Šahdenizo-2 verslovėje numatoma gauti 16 milijardų kubinių metrų dujų ir 3,5-4 milijonus tonų kondensato. Azerbaidžane iki šiol išžvalgyti gamtinių dujų ištekliai siekia 2,6 trilijono kubinių metrų.
Azerbaidžano ir Turkijos vykdomuose pastarojo dešimtmečio projektuose (be naftotiekio ir dujotiekio, geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas) dalyvauja ir Gruzija. 2007 metų pradžioje jai gamtines dujas pradėjo tiekti Azerbaidžanas ir Tbilisis ėmė gręžtis nuo Rusijos kompanijos „Gazprom“. Per pastarąjį dešimtmetį tarp šių kaimynų ne kartą perbėgo juoda katė, tačiau strateginiuose reikaluose Gruzija randa bendrą kalbą ir su Azerbaidžanu, ir su Turkija. Nuo šių metų gruzinai visą jiems reikalingą dujų kiekį pirks iš Azerbaidžano. Gruzija tikisi jai itin naudingą būsiant dujų tiekimą per jos teritoriją nusidriekusiu „Pietų dujų koridoriumi“, nes dalis šio kuro (5%) jai, tranzito šaliai, teks nemokamai (gruzinams moka ir kompanija „Gazprom“, tiekianti dujas per jos teritoriją einančiu dujotiekiu Armėnijai).
Galima teigti, kad atsisakymas nuo „Gazprom“ paslaugų yra gryna komercija, ir nieko daugiau. Tačiau dalyvavimas dideliame transnacionaliniame projekte, politologijos profesoriaus Malchazo Macaberidės įsitikinimu, padidina ir politinį respublikos saugumą. Vargu ar Rusija, okupavusi penktadalį šalies teritorijos, ryšis naujoms provokacijoms, matydama, kad ir iš kitų pasaulio valstybių sostinių stebima, kas dedasi Gruzijos padangėje.
Galiausiai ryžosi nerti į Kaspijos dugną
Kaip prisimename, 2011 metais Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pasirašytoje bendroje deklaracijoje buvo pasakyta apie Kaspijos jūroje, Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išgaunamų dujų pristatymo į Europos rinką. 2017 metų rudenį Europos Komisijos patvirtintame svarbiausių strateginių projektų sąraše, be aptartųjų magistralinių naftotiekių, įrašytas ir dar vienas „Pietų dujų koridoriui“ priskiriamas „segmentas“: Kaspijos dujotiekis.
Europos Sąjungoje dar 2006-aisiais pritarė Turkmėnijos ir Azerbaidžano krantus jungiančio povandeninio dujotiekio (300 km) tiesimui. Tas pats EK pirmininkas lankėsi ir Baku, ir Turkmėnbašyje, kur šį reikalą aptarė su šalies prezidentu Gurbanguliu Berdimuhamedovu. 2012 metų rudenį pagarsinamas JAV pasiuntinio Azerbaidžane pareiškimas: Jungtinės Valstijos pasirengusios kiek galėdamos prisidėti prie bendrų Azerbaidžano, Turkmėnistano ir Turkijos bei Europos Sąjungos pastangų įgyvendinti „Kaspijos dujotiekio“ projektą. 2013 rudenį pasigirsta ES patikėtinio Turkmėnijoje raginimas nepraleisti palankiausio meto šiam darbui pradėti: „Pirmas dujotiekis gali būti nutiestas dar iki imantis „Pietų dujų koridoriaus“.
2017 metų pabaigoje po ilgų svarstymų Rusija, Kazachstanas, Azerbaidžanas, Turkmėnistanas ir Iranas suderino konvencijos dėl Kaspijos jūros teisinės padėties projektą ir numatė ją pasirašyti šių metų pirmoje pusėje. Dabar dviem pajūrio valstybėms imantis kokios nors bendros veiklos, kad ir to paties dujotiekio tiesimo, joms priklausančiose Kaspijos dalyse nereikės gauti kitų trijų valstybių sutikimo. Iki tol Rusija ir Iranas ilgai ir atkakliai tam priešinosi (šioms didžiulius gamtinių dujų išteklius turinčioms šalims nepageidaujama visa, kas ugdo konkurentus). Azerbaidžanui ir Turkmėnijai teliko pačioms susitarti, kam priklauso dujų telkiniai, dėl kurių pasitaikė ir nemažų barnių. 2017 metų pabaigoje Europos Komisijoje vėl paskelbta, kad Kaspijos dujotiekio statyba „atitinka Europos interesus“.
Rusijos žiniasklaida, visame kame įtarianti veikimą „aplenkiant Rusiją“, pastebėjo šių metų vasario mėnesį Baku vykusiame „Pietų dujų koridoriaus“ konsultacinės tarybos posėdyje dalyvavus ir Turkmėnijos pasiuntinius. Šios šalies prezidento patarėjas pasakė: „Kaspijos dujotiekis – vienintelis įmanomas maršrutas mūsų dujoms iš Turkmėnbašio jūros dugnu pristatyti į Baku, o iš ten – į Europos rinką.“ Prieš savaitę Azerbaidžano energetikos ministras Parvizas Šachbazovas žurnalistams pasakė, kad „Baku yra pasirengęs suteikti savo dujotiekį turkmėnų dujų tranzitui“. Turkmėnistanas rodo susidomėjimą „Pietų dujų koridoriumi“ ir Azerbaidžanas yra pasirengęs bendradarbiauti su juo. „Tam yra ir techninės galimybės, ir politinė valia.“
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių”. Azertaq.az nuotr.
Prieš kelias dienas žiniasklaida pranešė, kad Gruzija prisidės prie Europos Sąjungos finansuojant Kaspijos dujotiekio techninių išvadų rengimą. Manoma, dviem šio dujotiekio šakoms Kaspijos jūros dugnu pakloti prireiks 1,5 milijardo USD – gerokai mažiau, nei būtų tekę investuoti prieš 10 metų. Mat Turkmėnija iki 2015 metų pabaigos savo išgalėmis ($3 milijardai) nutiesė magistralę „Rytai-Vakarai“, susiejusią į vieningą sistemą visus šalies dujotiekius ir vedančią iki Kaspijos jūros. Manyta šią magistralę tapsiant Europos link vesiančio „Nabucco“ grandimi…
Dabar Turkmėnijos gamtinės dujos Europą gali pasiekti „Pietų dujų koridoriumi“. Ten jų laukiama jau seniai. Turkmėnija yra viena iš keturių didžiausius gamtinių dujų išteklius turinčių pasaulio šalių (dar Rusija, Iranas ir Kataras).
