Sergejus Lavrovas. EPA – ELTA nuotr.
Aštrėjant konfliktui Rytų Ukrainoje, Maskva įspėja dėl ginklų tiekimo Kijevui.
„Mes raginame visas šalis, su kuriomis kalbamės, tarp jų – Turkija, išanalizuoti visuomet karingus Kijevo režimo pasisakymus, – pirmadienį lankydamasis Egipte sakė užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kurį cituoja agentūra „Interfax“. – Mes įspėjame jas nekurstyti šių militaristinių nuotaikų“.
Turkija toliau tiekia Ukrainai kovinius dronus. Kijevas jau 2019 metais pasirašė atitinkamą susitarimą. Pusė tuzino dronų, anot žiniasklaidos, jau gauta. Pasak Gynybos ministerijos Kijeve, praėjusį gruodį sudaryti nauji susitarimai dėl kovinių dronų, įskaitant amuniciją, pristatymo bei patrulinių laivų pirkimo.
S. Lavrovas, be to, kritikavo JAV karo laivų nusiuntimą į Juodąją jūrą. Klausimas esą lieka atviras – ko JAV ten, už tūkstančių kilometrų nuo savo teritorijos, nori.
ES, jos pačios teigimu, su dideliu nerimu stebi Rusijos dalinių judėjimą netoli sienos su Ukraina ir Krymo pusiasalyje. Maskva raginama atsisakyti visų žingsnių, kurie kelia tolesnę įtampą, sakė ES užsienio politikos įgaliotinio Josepo Borrellio atstovas. Nauja konflikto eskalacija, ES požiūriu, būtų nepriimtina.
Be to, Rusija raginama sustiprinti pastangas įgyvendinti 2015 metų taikos planą, kalbėjo atstovas. ES sveikina Ukrainos pastangas šia kryptimi.
Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė nuotoliniu būdu susitiko su Turkijos ambasadoriumi Gökhanu Turanu ir aptarė dvišalius santykius ir bendradarbiavimą.
Ingrida Šimonytė. Vyriausybės nuotr.
Per susitikimą pabrėžta, kad Turkija yra NATO sąjungininkė ir svarbi ES partnerė. Pažymėta, kad pernai minėta Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių užmezgimo 90 m. sukaktis, o istoriniai ryšiai tęsiasi dar nuo seniau.
Turkijos ambasadorius Gokhan Turan. Slaptai.lt nuotrauka
Ministrė Pirmininkė pabrėžė investicijų į gynybą svarbą.
„Lietuvos Vyriausybė mato geopolitinius iššūkius regione, todėl nuosekliai pasisakome už investicijų į gynybą didinimą. Tai svarbu NATO, bet pirmiausia tai atitinka pačios Lietuvos interesus“, – sakė I. Šimonytė.
Susitikime buvo aptarti Turkijos planai įsitraukti į NATO Baltijos oro policijos misiją, kurioje šios šalies naikintuvai jau dalyvavo 2006 m., taip pat bendradarbiavimas NATO energetinio saugumo kompetencijų centre. (NATO Energy Security Centre of Excellence), kur dirba Turkijos ekspertas.
Turkija – Lietuva
Kalbėta apie ekonominius santykius, pabrėžtas bendradarbiavimo potencialas energetikos, transporto, mokslo ir inovacijų srityse.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pareiškė „rimtų abejonių“ dėl Aljanso narės Turkijos. Aljanse yra „didelių nesutarimų“ su Ankara, sakė jis bendrame Užsienio reikalų ir Gynybos komitetų posėdyje Europos Parlamente.
J. Stoltenbergas paminėjo konfliktą dėl dujų išteklių Viduržemio jūroje, Ankaros sprendimą įsigyti rusišką oro gynybos sistemą „S-400“ ir „demokratinių teisių Turkijoje“ klausimą.
Kartu NATO vadovas pabrėžė, kad Aljanse, kurio 30 narių istorija, geografija ir politika yra skirtinga, visuomet bus skirtinų nuomonių. Todėl NATO uždavinys yra būti „svarbia platforma“, kad galėtų vykti „rimti debatai“ apie problemas ir būtų mažinama įtampa.
J. Stoltenbergas atkreipė dėmesį į Turkijos konfliktą su Graikija ir Kipru dėl dujų išteklių Viduržemio jūroje. Čia esą NATO sušvelnino įtampą pasitelkdama karinių konfliktų vengimo mechanizmą. Ir tai atvėrė kelią pokalbiams tarp Graikijos ir Turkijos dėl ginčo priežasčių.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dabar, kai įsivėlėme į užtektinai rimtą trintį dėl įvykių Sakartvele, verta susimąstyti, ką Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis nuveikė netinkamo, viešėdamas Tbilisyje.
Keletas gruziniškų pastabų
Domėtis Sakartvele įsiplieskiančioms politinėms nuostatoms, – kodėl gi ne? Pateikti net ir aštroką nuomonę, ką manome apie opozicijos lyderių suėmimą arba gravitaciją Kremliaus pusėn, – ne tik galima, bet ir būtina. Taip pat sutikime, kad aukso viduriuko pozicija kartais – neįmanoma. Jei paremsi poziciją, būtinai įsižeis opozicija. Jei palaikysi mitinguojančius, įsižeis valdžia. Žiūrint iš šios pusės Lietuvos Seimo URK vadovas nepadarė nieko blogo.
Tačiau turime pripažinti, jog, žaisdami pagal šias taisykles tuomet privalome būti pakantūs mūsų pusėn pažeriamais priekaištais. Jei, pavyzdžiui, į Tbilisį atvykęs aukšto rango Lietuvos politikas galįs nurodyti gruzinams, su kuo privalu taikiai šnekučiuotis prie derybų stalo, turėtume sutikti, kad ir gruzinų politikai, kada nors atvykę į Vilnių, turės teisę nurodinėti Ž.Pavilioniui, kaip jis privaląs elgtis. Maždaug taip.
Prisipažįstu, kadaise patiko Michailo Saakašvilio politinė laikysena, kol vadovavo Gruzijai. Bet kai atvykęs į Ukrainą puolė aršiai patarti ukrainiečius, kaip jiems gyventi be korupcijos, – liko nemalonus kartėlis. Ar tikrai M.Saakašvilis – toks išmintingas, kad turįs neginčijamą teisę mokyti ukrainiečius demokratijos abėcėlės? Nejaugi dešimtis milijonų gyventojų turinti Ukraina negalinti rasti bent jau M.Saakašviliui lygaus ukrainiečio – drąsaus, principingo, demokratiją gerbiančio? Tokios štai slogios mintys tada kirbėjo galvoje.
Kodėl – slogios? Nesiginčiju, atvykęs į Ukrainą politikuoti M.Saakašvilis vadovavosi kuo gražiausiais ketinimais – padėti ukrainiečiams. Bet ar šis jo žingsnis neturėjo pažeminimo gaidelių: žiūrėk, ukrainiečiai žiopli, be gruzinų patarėjų – nė iš vietos?
Jei vertiname Lietuvos Seimo URK pirmininko elgesį Sakartvele, turėtume analizuoti ne tik tai, ką jis teigiamo ar neigiamo nuveikė, bet ir analizuoti, ko jis nepadarė, nors turėjo padaryti. Mat diplomatijoje svarbu ne tik tai, ką tu garsiai įvardini, bet ir tai, ko nepasakai, ką nutyli. Jei jau mes tokie drąsūs, principingi, nebijome į atlapus kibti net ir milijardus gyventojų turinčiai Kinijai, kodėl nepasveikinome Azerbaidžano, praėjusių metų pabaigoje vos per šešias savaites trukusį karą susigrąžinusio daug 1992 – 1994-aisiais prarasto Kalnų Karabacho teritorijų, įskaitant ir septynetą gretimų, su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas)?
Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
Juk 2020-ųjų rugsėjo 27 dieną prasidėjęs ir šešias savaites trukęs karas – tai unikali karinė operacija, kurios metu Azerbaidžanas susigrąžino didžiąją dalį pagal tarptautinę teisę jam priklausančių žemių. Nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo laikų savų teritorijų neteko net kelios valstybės: Moldova, Azerbaidžanas, Sakartvelas ir Ukraina. Bet tik Azerbaidžanui pavyko atgauti tai, kas iš jo buvo neteisėtai atplėšta. Susigrąžinant Kalnų Karabacho kontrolę Azerbaidžanui nuoširdžiai talkino Ankara, tad galėjome pasakyti „ačiū“ net ir Turkijai.
Nepasveikino nei Azerbaidžano, nei Turkijos
Bet Lietuva nepasveikino nei oficialiojo Baku, nei oficialiosios Ankaros. Subtili situacija. Konfliktas dėl Kalnų Karabacho likviduotas be ES Rytų partnerysčių programų pagalbos. Iš tų Rytų partnerystės programų išėjo didelis šnipštas. Jos pasirodė nieko vertos bent jau omenyje turint prarastų teritorijų problematiką.
Būkime atviri: kai kurie iš mūsų graužia nagus dar ir dėl to, kad Azerbaidžanas nė trupučio nenusileido Armėnijos separatistams. Lietuvoje gausu proarmeniškai nusiteikusiųjų, tvirtinančių, girdi, nors pagal tarptautinę teisę Kalnų Karabachas – Azerbaidžanas, vis tik būtų buvę geriau, jei ši teritorija atitektų armėnams. Ir šią savo idėją visokiausiais būdais mėgino įteisinti ieškodami įvairiausių pretekstų – nebūtų Azerbaidžano ir Turkijos nuodėmių. Kuo tik nebandyta kaltinti Azerbaidžaną: pagalbon pasitelkė samdinių – teroristų (grubus melas, jokių samdinių nebūta), specialiai šaudė į civilius armėnų objektus (atvirkščiai – tai Armėnija apšaudė civilius Azerbaidžano miestus Terterą, Bardą ir Giandžą), pasidavė Rusijos įtakon (Rusijos politinė įtaka po sėkmingos Azerbaidžano karinės operacijos kaip tik sumenko).
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civiliusArmėnijos opozicija šaukia, kad premjeras Nikolas Pašinianas atsistatydintų iki vidurnakčio. EPA-ELTA nuotr.
Nūnai net atsiranda “gudročių“, kurie siekia Azerbaidžaną sukiršinti su Iranu. Esą jei Azerbaidžanas atsiėmė Kalnų Karabachą, netrukus ieškos galimybių susigrąžinti ir kadaise Iranui atitekusias teritorijas. Tuo tarpu oficialusis Baku nepuoselėja jokių teritorinių pretenzijų Teheranui. To, kas nutiko 17 – 19 amžiais, negalima palyginti su tuo, kas nutiko 1988 – 1994 metais.
Moralas būtų toks: jei norime būti ypatingai sąžiningi ir principingi analizuodami situaciją Sakartvele, privalome sąžiningumą ir principingumą išlaikyti visur – taip pat vertindami padėtį Azerbaidžane ir Armėnijoje. Mes jau esame priskaldę malkų, siųsdami Armėnijai klaidingus signalus, esą nors pagal tarptautinę teisę Kalnų Karabachas nėra Armėnija, galbūt kaip nors pavyks pergudrauti Azerbaidžaną išprievartaujant nuolaidoms. Užuot pastaruosius tris dešimtmečius Armėnijai aiškiai rėžę, jog griežtai gerbiame Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir niekad niekada nepripažinsime Kalnų Karabacho esant armėnišku, mes vis vengėme atviro tiesos sakymo. Padarėme Jerevanui meškos paslaugą. Suteikėme nepagrįstų vilčių.
Nikolas Pašinianas – joks demokratas
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ragina kariuomenę „tarnauti šalies žmonėms“. EPA – ELTA nuotr.
Žodžiu, liaukimės apgaudinėję tiek save, tiek kitus. Nustokime kūrę mitus, esą Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas yra demokratas, tad Azerbaidžano ir Turkijos pergalė atsiimant Kalnų Karabachą sutrukdys demokratiniams procesams Armėnijoje. Svetimų teritorijų besigviešiantis, okupuotų rajonų grąžinti nesutinkantis politikas negali būti demokratas. O juk N.Pašinianas ne sykį yra pareiškęs: „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. Tad vadinti jį demokatu neapsiverčia liežuvis.
Štai skaitau vieną iš paskutiniųjų Lietuvos spaudoje pasirodžiusių publikacijų apie dabartinę padėtį Armėnijoje. Omenyje turiu Vaido Saldžiūno rašinį „Kas taip įsiutino Rusiją: vienas Armėnijos premjero sakinys privedė prie perversmo slenksčio“ (delfi.lt). Įdomi publikacija. Daug faktų, daug palyginimų. Akivaizdu, jog padėtis Armėijoje – sudėtinga. Dar neaišku, ar pavyks išvengti karinio perversmo, ar nebus pereita prie teroristinių išpuolių, užsakomųjų žmogžudysčių. Bet toje publikacijoje – nė menkiausios užuominos, jog dėl tokios padėties kaltas pats Jerevanas. Svetimų terotorijų užgrobimai okupantams retai kada atneša laimės.
Latviški akcentai
Hodžaly tragediją primenantis plakatas
O kol lietuviškoji žiniasklaida vis dar nedrįsta aiškiai pasakyti, kam Kalnų Karabachą priskiria tarptautinės teritorinio vientisumo taisyklės, Latvijos spaudoje jau pasirodė tekstų, kurių autoriai ieško tikrosios tiesos. Štai telekanalas Rigatv24 paskelbė išsamų reportažą apie azerbaidžanietiško Hodžaly miesto tragediną, kai 1992-ųjų vasario 25 – 26 dienomis armėnų separatistai išžudė šio miesto gyventojus (didžioji Lietuvos žiniasklaida apie tai – nė žodelio).
O leidinyje pietiek.com paskelbtas Dainio Memešonoko rašinys, kuriame brėžiamos paralelės tarp Latvijos ir Azerbaidžano istorijų. Autorius mato daug panašumų. Autorius pastebi, jog pastaraisiais dešimtmečiais apie Azerbaidžaną paskelbta daug melo ir netiesos. Autorius taip pat akcentuoja, kad azerbaidžaniečiai, kurdami savo valstybę, ėjo tuo pačiu keliu kaip ir latviai – demokratijos, padorumo, taikos keliu.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas pareiškė, kad Baku neprieštaraus Ankaros ir Jerevano santykių normalizavimui, taip pat Turkijos ir Armėnijos sienos atidarymui.
„Atsižvelgdami į naują situaciją, mes teigiamai žiūrime į Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimą. Dabar mes neturime atskirosios nuomonės dėl šių santykių normalizavimo. Turkija pati nuspręs, kada gali būti atidarytos sienos ir normalizuoti santykiai su Armėnija. Šiaip ar taip, Azerbaidžano nuomonė nebus neigiama“, – sakė jis penktadienį interviu užsienio žurnalistams.
„Visa, kas bus naudinga Turkijai, bus naudinga ir Azerbaidžanui“, – pridūrė I. Alijevas.
Nors Armėnija ir Turkija turi bendrą sieną, jos nepalaiko diplomatinių santykių. 2009 metais Ciuriche dviejų valstybių užsienio reikalų ministrai pasirašė diplomatinių santykių užmezgimo ir savitarpio santykių principų protokolus, bet šalys šių dokumentų neratifikavo. 2018 metų kovo 1 d. Armėnija pareiškė anuliuojanti protokolus.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu ketvirtadienį pareiškė, kad Ankara smerkia mėginimą įvykdyti perversmą Armėnijoje.
„Turkija yra prieš mėginimus jėga užgrobti valdžią bet kurioje pasaulio šalyje, taip pat ir Armėnijoje“, – sakė jis per spaudos konferenciją Budapešte po derybų su Vengrijos URM vadovu Péteriu Szijjártó.
Anot M. Çavuşoğlu, Turkija „neturėjo kontaktų su Armėnijos valdžia“, bet Ankara „laikosi principinės pozicijos perversmų atžvilgiu“. Turkijos diplomatijos vadovas pridūrė, kad „regione yra galimybių langas, kuriuo visi turi pasinaudoti“.
Anksčiau ketvirtadienį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas paskelbė pareiškimą, kuriame pareikalavo, kad šalies ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir vyriausybė atsistatydintų.
Nustebino, kad į Prezidento Gitano Nausėdos sušauktą Užsienio politikos koordinacinės tarybos posėdį buvo pakviestas VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis. Ar istorikas Š.Liekis – būtent tas asmuo, be kurio negalėtų išsiversti ši taryba?
Tendencingumai dėl įvykių Pietų Kaukaze
Nemanau, jog Lietuva privalo vadovautis principu, esą „kitokį požiūrį turinčius asmenis vejame šalin“. Nėra blogai, kai žmonės nebijo viešai dėstyti savo požiūrių. Tačiau vis tik nereikėtų pamiršti, jog šis istorikas dar visai neseniai LRT.lt portale kėlė klausimą „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“
Demokratinėje valstybėje tokia nuomonė galima. Tačiau už užsienio politiką atsakingos institucijos privalančios neužmiršti, jog tokie istoriko Š.Liekio pareiškimai prieštarauja visuotinai Pasaulyje įsigaliojusioms teritorinio vientisumo taisyklėms. Negalima ignoruoti, jog šis emocingas Š.Liekio akibrokštas – diametrialiai priešingas NATO ir Europos Sąjungos nuomonei, jog Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Šūkavimai dėl tautų apsisprendimo teisės šiuo konkrečiu atveju neverti nė sudilusio skatiko bent jau todėl, kad armėnų tauta turinti valstybę – Armėniją. Tik pamanyk – vienos valstybės armėnams neužtenka. Jie norėtų turėti net dvi valstybes!?
Profesorius Šarūnas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bent akimirkai įsivaizduokime, jog Lietuva įsiklauso į istoriko Š.Liekio raginimus – pripažįsta Kalnų Karabachą esant Arcachu. Kas tuomet nutiktų? Šitaip Lietuva sukurtų precedentą, kuris leistų pasaulyje subujoti pačioms įvairausioms teritorinėms pretenzijoms – nuo Šalčininkų, Latgalos, Narvos ir baigiant į gabalus draskoma Ukraina, Gruzija, Moldova. Nesusipratimų sąrašą nesunku pratęsti: kokios garantijos, jog savas valstybes ilgainiui nesumanys kurti gausiai Prancūzijoje, JAV gyvenantys armėnai, Vokietijoje įsikūrusi skaitlinga turkų bendruomenė, Didžiojoje Britanijoje apsistoję išeiviai iš Indijos, nekils naujų karų buvusios Jugoslavijos žemėse? Jei iš naujo pradėsime braižyti valstybių sienas, ar pavyks jas braižyti taikiai, be barnių, pykčių? Jei konkrečioje teritorijoje gyvena gausi bendruomenė, tai dar nereiškia, kad ji visuomet turinti teisę kurti valstybę. O santvarka, demokaratinė ar diktatūrinė, čia niekuo dėtos. Nemanau, jog prof. Š.Liekis neišmano šių elementarių dalykų. Tik kodėl jis (ne vien jis) kursto aistras ten, kur jos visiškai nereikalingos? Jei jis – tendencingas Pietų Kaukazo reikaluose, kokios garantijos, jog bus objektyvus dėl kitų sudėtingų užsienio politikos temų?
Lietuvos požiūris į Pietų Kaukazo skaudulius, į Armėnijos – Azerbaidžano – Turkijos nesutarimus – vis dar dažnusyk nenuoseklus, prieštaringas. Lyg ir suprantame, jog Azerbaidžanas – teisus, o Armėnija – neteisi, bet vis tiek gudraujame, slapukaujame. Imkime konkretų pavyzdį: 2011 metų gegužės mėnesį buvo paskelbta publikacija, kurioje rašoma, esą „Armėnijoje viešinti Dalia Grybauskaitė ragino Kalnų Karabachą konfliktą spręsti taikiai“.
O jei taikiai – nepavyksta?
Sakysite, kas gali būti gražiau už humanišką požiūrį? Neapsigaukime. Tokius lozungus derėtų traktuoti kaip beprasmius, nes, mano įsitikinimu, tarsi užkeikimą kartojant „tik taikiai“ visuomet privalu pridurti, o kaip siūloma elgtis, jei konflikto nepavyskta taikiai neutralizuoti? Kvailas, prmityvus socialinių tinklų komentatorius turįs teisę gromulioti pačias didžiausias nesąmones. Tuo tarpu tuščiai burnos neaušinantis valstybės vadovas, ištaręs „tik taikiomis priemonėmis“, čia pat, nedelsdamas, privaląs paaiškinti, kokių priemonių jis grebtųsi, jei konflikto nepavyktų išrutulioti taikiai. Tokia laikysena būtų garbinga, sąžininga.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet Lietuvos politikai, istorikai, komentatoriai iki šiol dažnai apsiribodavę būtent raginimu „spręskime taikiai“. Jie apsimesdavę neva nežinantys, jog okupantai iš svetimų žemių retai tepasitraukia gražiuoju, be kraujo praliejimo. Vis dar tebeieškau lietuviškoje spaudoje pranešimų, kaip Lietuvos prezidentai, Seimo pirmininkai, užsienio reikalų ministrai būtų aiškiai, nedviprasmiškai raginę Armėniją grąžinti Azerbaidžanui bent tuos su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusius septynetą rajonų, kuriuos 1992 – 1994-aisiais okupavusi pripažįsta net pati Armėnija. Kol kas tokių neradau.
Beje, oficialusis Jerevanas iki šiol įrodinėja, esą septynetas rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas) jai reikalingi kaip saugumo koridoriai. Lietuvoje, deja, atsirasdavę „išminčių“, šaukiančių, girdi, Armėnijai jie tikrai būtini siekiant apsisaugoti nuo piktų kaimynų. Šiuo klausimu Armėnijai palankūs Lietuvos komentatoriai net nesusimąstydavę, jog, teisindami Armėnijos veiksmus dėl minėtų septynių rajonų, jie norom nenorom teisina ir tuometinio Kremliaus agresiją prieš Baltijos šalis 1940-aisiais. „Vargšui“ Stalinui neva juk taip pat reikėję buferio, kuris saugotų SSRS nuo Vokietijos puolimo.
Kur ieškoti patikimesnės informacijos?
Žvilgsnis į Rytų Europos studijų centrą
Vienas iš tų, objektyviai į Pietų Kaukazo problemas žvelgiančiųjų, – Lino Kojalos vadovaujamas Rytų Europos studijų centras. Oficialiame jų tinklalapyje skelbiamose apžvalgose „Pasaulio pulsas“ bent jau aiškiai pabrėžiama, jog „Arcacho pasaulis nepripažįsta ir regioną laiko Azerbaidžano dalimi“. Šiame portale nevengiama pasakyti, jog „Armėnija – Rusijos sąjungininkė, jog Armėnijoje – Rusijos karinė bazė“.
Rytų Europos studijų centras
Taip pat nebijoma cituoti VD Universiteto Regionistikos katedros prof., islamo tyrinėtojo Egdūno Račiaus nuomonės, jog Kalnų Karabacho konfliktas nėra religinis. Į šiuos profesoriaus žodžius derėtų atidžiai įsiklausyti tiems mūsų religiniams fanatikams, kurie į ginčą dėl Kalnų Karabacho primityviai žvelgia vien per prizmę, esą „bjaurūs musulmonai skriaudžia vargšus krikščionis“.
Jei atvirai, būtent šiame portale, nepaisant kai kurių niuansų (esą Azerbaidžanas nenorėjo orientuotis į Vakarus, esą dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – didžiausias demokratas, esą Vakarai labai nuoširdžiai stengėsi sutaikyti Azerbaidžaną su Armėnija), į Azerbaidžano – Armėnijos konfliktą, į Turkijos vaidmenį šiame regione žvelgiama užtektinai objektyviai ir nešališkai.
Žvilgsnis Turkijos pusėn
Tačiau kiek nustebino 2020-ųjų rugpjūtį ten paskelbta Justino Mickaus analizė „Lietuvos ir Turkijos santykiai bei Baltijos regiono saugumas“ (mokslinis redaktorius – dr. Deividas Šlekys). Pirmiausia turiu pripažinti, jog šis tekstas (paskelbtas eesc.lt, 2020 metų rugpjūtis) – ne tik reikalingas, bet ir įdomus, informatyvus. Turkija – įtakinga, galinga valstybė, palaikanti Azerbaidžaną. Turkija – svarbi NATO narė. Tad Lietuvai, norim ar nenorim, tiesiog privalu pažinti turkus.
Justinas Mickus. Lietuvos ir Turkijos santykiai
Taip pat šio teksto autorius – vienas iš tų, kurie, man regis, stengiasi nuoširdžiai perprasti visus Lietuvos – Turkijos diplomatinių santykių niuansus. Atidžiai skaitant minėtą J.Mickaus analizę rasite daug teisingų išvadų. Pavyzdžiui, Turkija galinti rimtai paveikti Lietuvos interesus, sakykim, blokuodama NATO planus ginant Baltijos valstybes, o Lietuva per daug maža, kad galėtų stumtelėti šią valstybę sau norima linkme. Lietuvą neramina Turkijos sprendimas rinktis rusiškas S-400 raketines gynybos sistemas, Ankaros griežtas tonas persekiojant Fetulos Giuleno (Fethullan Gulen) šalininkus, aštrūs Ankaros ginčai su Prancūzija ir Vokietija, ignoruojamos žmogaus ir spaudos teisės bei lasvės…
Kur – lietuviškųjų klaidų analizė?
Tačiau leiskite paklausti, kodėl šioje analizėje tepateikiamas tik vakarietiškas požiūris į F. Giuleno judėjimą, o apie oficialius Turkijos argumentus – nė mur mur? J.Mickaus darbas apie Lietuvos – Turkijos santykius vadintinas moksliniu (ne šiaip sau nurodytas mokslinis redaktorius). O moksliniame darbe, kurį skelbia ne privatus leidinys, bet Rytų Europos studijų centras, turėtų būti bent trumpai išdėstyti Ankaros argumentai, patinka jie mus ar ne. Tada aš, skaitytojas, lygindamas vakarietiškąjį ir turkiškąjį variantus, galėčiau pats susidaryti savo nuomonę. Ar ne taip?
Į akis krenta ir kitas keistas aspektas – nė kiek neanalizuojamos Lietuvos klaidos, padarytos bendraujant su Turkija. Neanalizuojamos todėl, kad jų nėra, ar todėl, kad siekiama jas nutylėti? Bet kokiu atveju – toks elgesys nėra toliaregiškas. Mokslinio darbo autorius pripažįsta, jog Turkija reikalinga Lietuvai ir kaip karinė sąjungininkė (pavyzdžiui, ji turinti patirties kovojant prieš privačią rusų karinę kompaniją Wagner, ji turi interesą neutralizuoti Rusijos keliamas grėsmes, turkų karo lakūnai jau saugoję mūsų oro erdvę, Turkija užmezgusi draugiškus santykius su Ukraina, Gruzija, Azerbaidžanu, siekia plėtoti per jos teritoriją Europon tiesiamus dujotiekius ir naftotiekius), ir kaip šalis, su kuria būtina intensyviau plėtoti prekybinius santykius.
Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.Tikrasis Anos Akopian veidas. Karinėse pratybose – su automatu rankose. Socialiniai tinklai
Tačiau drįstu manyti, jog realiai Lietuva elgiasi taip, tarsi jai sarbiausia būtų palaikyti … kuo draugiškesnius santykius su Turijos oponente Armėnija. Analizėje pasigedau svarstymų, kodėl tuometinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis skridęs oficialaus vizito į Armėniją, bet ne į Turkiją, kodėl naujojo Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė buvo priėmusi kažin kokį taikos planą dėl Kalnų Karabacho atvežusią Armėnijos premjero N.Pašiniano žmoną, o ne Turkijos vadovų žmonas, taip pat, be abejo, turinčias nuomonę apie nesusipratimus dėl Kalnų Karabacho. Lietuvoje pastatyti net trys armėniški hačkarai, o turkams svarbaus akcento mūsų miestuose – nė vieno.
Kaip pasielgė Lietuvos Mokslų Akademija?
Štai J.Mickus tarsi pripažįsta, jog Turkiją gali erzinti, kam 2005 metais Lietuva priėmė rezoliuciją, kuria pripažino buvus armėnų tautos genocidą. Tačiau šį Lietuvos žingsnį, mano supratimu, per daug lengvai pateisina: Lietuva neva galinti deeskaluoti Seimo 2005 metų priimtus sprendimus pripažįstant armėnų tautos genocidą kaip nuoseklų rūpinimąsį tautų, etninių grupių ir žmogaus teisių problemomis.
Turkų mokslininkas Turgutas Kerem Tuncel, kurio paskaitos neįsileido Lietuvos Mokslų Akademija. Slaptai.lt nuotr.
Ar tikrai? Kodėl J.Mickaus mokslinėje studijoje smulkiai nepapasakota, kaip toji rezoliucija buvo priimta? Ogi pustuštėje Seimo posėdžių salėje Naujųjų metų švenčių išvakarėse, kai daugeliui parlamentarų rūpėjo šventinės dovanos ir šventinės vakarienės. Bet svarbiausia štai kas: rašant apie 2005-ųjų priimtą rezoliuciją visuomet būtina pabrėžti, jog Lietuva, prieš žengdama lemtingąjį žingsnį, nė nepasistengė išklausyti Turkijos argumentų. Prieš priimdama Armėnijai palankią rezoliuciją mes nenusiuntėme į Turkijos archyvus nė vieno istoriko, nė vieno tyrinėtojo. Žodžiu, neišklausėme antrosios pusės. Tai – skandalinga. Tai – nedovanotina. Solidi, rimtai į politiką žvelgianti, valstybę reprezentuojanti institucija taip neturėjo pasielgti. Pirma – išsami turkiškų archyvų analizė (Armėnija į savo archyvus neįsileidžianti), ir tik po to – išsami diskusija dėl genocido Seimo plenarinių posėdžių salėje. Juk pareiškimas dėl genocido – tai ne niekuo neįpareigojantis sveikinimas nepriklausomybės dienos proga. Tai – rimtas kaltinimas.
Beje, 2019-ųjų metų gruodžio 13 dieną Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas drauge su Eurazijos studijų centro vyresniuoju analitiku, mokslų daktaru Turgut Kerem Tuncel buvo susiruošę į Lietuvos Mokslų Akademiją – ten ketino pristatyti turkiškąjį požiūrį į tragiškus tiek turkams, tiek armėnams 1915-uosius metus. Bet paskutinę akimirką Turkijos ambasadoriui ir jį lydintiems istorikams bei politikams nebuvo leista išdėstyti savo nuomonės. Lietuvos Mokslų Akademija jų neįsileido. Nors Turkijos ambasada su MA vadovybe buvo iš anksto susitariusi dėl salės.
Kur – Armėnijos ambasados intrigų analizė?
Lietuvos Mokslų Akademija, neįsileidusi Turkijos ambasadoriaus lydimų turkų istorikų. Slaptai.lt nuotr.
Taigi MA neįsileido Turkijos, kurios karo lakūnai jau saugojo mūsų padangę, ambasadoriaus! Tuo tarpu Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčianui su savais istorikais kiek anksčiau leista kiek tik geidžia širdis vienoje iš MA salių kritikuoti tiek tuometinę Osmanų imperiją, tiek dabartinę Turkijos valdžią. J.Mickaus analizėje „Lietuvos ir Turkijos santykiai bei Baltijos regiono saugumas“apie šį incidentą – nė žodelio. Nesuprantu, nesuvokiu, kaip apsiverčia liežuvis kalbėti apie Lietuvos – Turkijos tarpusavio santykius ir nutylėti šį nepagarbų spjūvį Turkijos pusėn? Iš Turkijos reikalaujame milžiniškos karinės apsaugos, bet turkams neleidžiame nė prasitarti diskutuojant dėl istorinių įvykių? Man regis, rašydamas šį veikalą J.Mickus privalėjo ne tik paminėti buvus tokį skandalą, bet ir reikalauti iš Lietuvos Mokslų Akademijos vadovų oficialaus, išsamaus paaiškinimo, kas, kaip ir kodėl juos paskutinę akimirką privertė pakeisti nuomonę – Turkijai atsukti nugarą? Primityvūs akademijos pasiaiškinimai, jog salės netikėtai prireikė kitam labai svarbiam renginiui, – neįtikinami. Nė neabejoju, jog tąsyk intrigas sumaniai kurpė Lietuvoje reziduojantys Armėnijos diplomatai.
Turkijos ambasadorius Gokhan Turan. Slaptai.lt nuotrauka
Žodžiu, skaityti J.Mickaus darbą buvo įdomu. Bet nuolat kirbėjo mintis retoriškai paklausti, ar autorius prašęs Turkijos ambasados paaiškinimų? Šį klausimą nusiunčiau Turkijos ambasadoriui G.Turanui. Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas atsakęs: „Ne, niekas pas mus nesikreipė“.
Turkijos nuomonių laikyti šventa tiesa nebūtina. Į oficialias Turkijos pozicijas verta žiūrėti kritiškai, priekabiai. Bet jei siekiame kuo didesnio objektyvumo, jų negalima ignoruoti. Mums reikia žinoti, koks oficialus Ankaros požiūris į F.Giuleno judėjimą, kodėl ji pasirinkusi rusiškas raketas, kodėl kai kuriuos kurdų kovotojus laikanti teroristais, kodėl nesutaria dėl teritorinių vandenų su Graikija, kodėl jai nepriimtinas Prancūzijos prezidento elgesys.
Jei analizuosime vien Prancūzijos, JAV, Armėnijos ar Graikijos žvilgsnį į Turkiją, visko iki galo nesuprasime. Ilgainiui tik malkų priskaldysime.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas antradienį teigė norintis pagerinti santykius su ES, jis esą viliasi, kad to paties siekia ir 27 valstybių narių bendrija.
R. T. Erdoganas tokį komentarą pateikė po metų įtampos dėl Turkijos užsienio reikalų politikos pobūdžio rytinėje Viduržemio jūros dalyje, Libijoje bei tam tikrose teritorijose Artimuosiuose Rytuose.
Dėl tokios politikos Turkijos ryšiai su Graikija ir Prancūzija tapo ypač įtempti.
Tačiau šalies prezidentas televizijos transliuoto susitikimo su ES ambasadoriais metu ėmėsi švelninti toną.
„Esame pasiruošę taisyti santykius, – ambasadoriams sakė jis. – Tikimės iš mūsų Europos draugų, kad šie parodys tokią pat gerą valią.“
Turkija ir Graikija šią savaitę susitarė sausio 25 d. Stambule vyksiančių derybų metu spręsti jau įsisenėjusį ginčą dėl jūrinių sienų.
„Manome, kad derybos bus naujos eros pradžia“, – teigė R. T. Erdoganas.
Jis taip pat tvirtino esąs pasirengęs geresniems santykiams su Paryžiumi po mėnesius trukusių ginčų su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu.
R. T. Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas penktadienį Donaldo Trumpo šalininkų sukeltas riaušes JAV Kongrese gėda, kuri esą „šokiravo žmoniją“.
R. T. Erdoganas palaikė artimą asmeninę draugystę su kadenciją baigiančiu D. Trumpu ir laukė tris dienas iki pasveikindamas Joe Bideną su pergale lapkričio 3 d. vykusiuose prezidento rinkimuose.
Vis dėlto, jis nebuvo švelnus ir pasmerkė trečiadienio neramumus, kaip teigė R. T. Erdoganas „vadinamajame demokratijos lopšyje“.
„Tai yra demokratijos gėda“, – žurnalistams Stambule sakė R. T. Erdoganas.
„Tikimės, kad valdžios perdavimas ponui J. Bidenui sausio 20 d. bus taikus, o Amerikoje vėl įsivyraus taika“, – teigė jis.
Turkijos lyderis taip pat išreiškė užuojautą riaušių aukų artimiesiems.
Ankaros santykiai su Vašingtonu subjuro po nepavykusio 2016 m. perversmo Turkijoje, dėl kurio R. T. Erdoganas kaltina JAV gyvenantį musulmonų dvasininką, kurio Jungtinės Valstijos neišduoda Turkija.
Visgi R. T. Erdogano draugystė su D. Trumpu padėjo Turkijai išvengti sankcijų ir nutildė JAV kritiką dėl prastėjančios žmogaus teisių padėties R. T. Erdogano vadovaujamoje Turkijoje.
Šis Turkijos lyderio komentaras yra vienas griežčiausių D. Trumpo administracijos pasmerkimų.
Turkijos Užsienio reikalų ministerija trečiadienį paskelbė nuosaikesnį pranešimą, kuriame ragino JAV „brandžiai įveikti šią vidaus politikos krizę“.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Įsivaizduokime situaciją. Ginkluota grupė žmonių nusprendžia, esą štai anas namas, stovįs vaizdingoje vietoje, neabejotinai priklausąs jiems. Ginkluotieji griebiasi drastiškų priemonių – jėga išveja iš ten gyvenusius šeimininkus ir įsitvirtina užgrobtoje teritorijoje. O kad būtų patogiau išlaikyti užgrobtąjį mūrą, įsiveržia dar į septynetą gretimų sodybų. Tad jau savo rankose, matematiškai skaičiuojant, neteisėtai okupavę laiko net aštuonetą ūkių.
Kokių priemonių griebiasi teisėsauga? Kaip pridera – pirmiausia derasi, kad įsibrovėliai geruoju pasitrauktų. Kaip elgiasi tarptautinė bendruomenė? Remdamasi nusistovėjusiomis taisyklėmis ji ginčija įsiveržėlių teises į namą vaizdingoje vietovėje.
Bet užpuolikai nesitraukia. Spaudoje skelbia pranešimus, esą tas gražuolis mūras jiems priklausąs, nes kažkada, maždaug prieš tūkstantį metų, ten neva klestėjusi didinga jų karalystė. Derybos neatneša jokių rezultatų. Tada teisėsauga liepia šturmuoti namus, kuriuose apsigyveno įsibrovėliai, ir juos iš ten jėga išveja. Ne tik išveja, bet likusius gyvus – areštuoja, baudžia. Juk padarytas nusikaltimas.
Štai kokia logika. Ji civilizuotui žmogui ir suprantama, ir priimtina. Visi žinome, kad nei su bankų plėšikais, nei su įkaitų pagrobėjais, nei su vagimis, nei su lėktuvą užgrobusiais teroristais niekas ilgai nesiterlioja. Derybos netrunka metų metus. Jei įstatymą pažeidusieji nenusileidžia, juos nuginkluoja jėga net tais atvejais, jei įkaitams ir aplinkiniams gresia mirtinas pavojus. Nieko nepadarysi – teisingumas privaląs triumfuoti. Kaltieji privalo sėsti į kaltinamųjų suolą.
Jei imčiau įrodinėti, esą įsiveržusiųjų į svetimus namus ne tik kad negalima jėga išvyti, bet dar privalu su jais palaikyti draugiškus santykius, teikti jiems ekonominę pagalbą, piršti įvairiausias partnersytės programas, – mane greičiausiai palaikytumėte bepročiu. Ir būtumėte teisūs.
Bet juk Lietuva, žvelgdama į Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą, elgiasi labai panašiai – kaip tas, kuriam labiau rūpi ne aukos, o agresoriaus interesai. Užuot stojusi neteisėtai Kalnų Karabachą praradusio Azerbaidžano pusėn, Lietuva visus pastaruosius tris dešimtmečius dėjosi tarsi nesuprantanti, kas čia teisus. Tiesa, visi oficialūs Lietuvos dokumentai, kaip ir tarptautiniai, surašyti teisingai – pabrėžiama, jog NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi.
Tačiau bent jau pastarąjį dešimtmetį, kai intensyviai domiuosi šiuo konfliktu, daug kas iš mūsų politikų, žurnalistų, istorikų, keliautojų karšligiškai ieškojo ne tiesos, o argumentų, kaip būtų galima pateisinti Armėniją ir įgelti Azerbaidžanui. Kūrė keistas draugystės su Kalnų Karabacho separatistais grupes Seime, nelegaliai, apeidami Azerbaidžaną, keliaudavo į Kalnų Karabachą, kad sugrįžę iš ten galėtų piešti graudžius pasakojimus, kaip „taikūs armėnai bijo žiaurių musulmonų“. O štai noro išsiaiškinti, kaip jaučiasi iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho išvyti azeraidžaniečių pabėgėliai, nepareikšdavo. Net jei tokia proga pasitaikydavo, ja nepasinaudodavo. Omenyje turiu kolegas žurnalistus, kuriuos buvau sutikęs Baku tarptautiniuose humanitariniuose forumuose ir kurie, sugrįžę iš kelionės, nebrūkštelėjo nė vienos trumputės žinutės.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Su didžiausiu entuziazmu mes nusigriebdavome kiekvieno pranešimo, esą Azerbaidžanas naikina krikščioniškus maldos namus. O apie tai, kad, armėnų separatistams įsitvirtinus Kalnų Karabache, šiame regione nebeliko 60-ies mečečių, 473 istorinių, azerbaidžaniečiams brangių paminklų, 927 bibliotekų, saugojusių azerbaidžaniečiams brangias senoviškas knygas ir rankraščius, kad į Armėniją iš Kalnų Karabacho išvežta per 40 tūkst. vertingų azerbaidžanietiškų muziejų eksponatų, kad musulmoniškose mečetėse buvo laikomos kiaulės, – nė žodelio. Jei kalbėdavome apie žiaurumus, tai, žinoma, ieškodavome vien faktų, kaip netinkamai pasielgę „musulmonai azerbaidžaniečiai“. „Brolių armėnų“ klastų (pavyzdžiui, Sumgaito skerdynės) ir žiaurumų (sakykim, Hodžaly skerdynės) nenarpliodavome, nenagrinėdavome. Tai prieštaraudavo mūsų įsikaltai versijai, jog Armėnija – visuomet teisi, Azerbaidžanas – visuomet neteisus.
Dabar – situacija kiek kitokia. Krypsta gerojon pusėn. Štai europarlametaras Andrius Kubilius jau viešai pripažįsta, kad Armėnija padariusi klaidą, kai negrąžino Azerbaidžanui 1992 – 1994-aisiais užgrobtų septynių rajonų, niekaip nesusijusių su Kalnų Karabachu (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas).
Bet iki tikro objektyvumo – dar labai toli.
Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius. Diskusija. Slaptai.lt nuotr.
Yotube.com erdvėje peržiūrėjau 2020 metų spalio 2 dieną paskelbtą Lietuvos europarlamentarų Rasos Juknevičienės ir Andriaus Kubiliaus diskusiją dėl to, kas šiandien dedasi Pietų Kaukaze. Laida nebūtų ypatingai užkliuvusi, jei ne tas tebesikartojantis primityvus tendencingumas: nė menkiausios užuominos, kam priklausąs Kalnų Karabachas, žvelgiant tarptautinės bendrijos akimis. Tarsi NATO ir ES nebūtų suformulavusi nuomonės, jog Kalnų Karabachas yra ne Armėnija, o Azerbaidžanas. Žinoma, europarlamentas A.Kubilius turįs teisę Kalnų Karabachą vadinti armėniškuoju. Tokios demokratijos taisyklės. Bet oficialiame videokomentare, paženklintame Europos Parlamento logotipais, nė sykio nepaminėti, kokia oficiali tarptautinės bendrijos pozicija dėl Kalnų Karabacho, – mažų mažiausiai neetiška, netaktiška.
Beje, jei ankstesniame savo tekste „Ką pasakė ir ką nutylėjo europarlamentaras Andrius Kubilius“ daugiausia dėmesio skyriau buvusio premjero pasisakymams dėl konflikto Pietų Kaukaze, šį sykį dėmesį patraukė tarsi užkeikimas kartojama europarlamentarės R.Juknevičienės nuomonė, esą visus konfliktus narplioti privalu tik taikiomis priemonėmis. Ką tuo norima pasakyti – Azerbaidžanas pasielgė neteisingai, po beveik tris dešimtmečius trukusių beviltiškų derybų jėga susigrąžindamas savas žemes? O kur, jei bent jau apsimetame esą objektyvus, priešinga nuomonė, girdi, teritorinius konfliktus taikiomis priemonėmis išlukštenti dažniausiai neįmanoma? Kur buvusio Vladimiro Putino patarėjo, nūnai JAV Katono instituto vyriausiojo analitiko Andrejaus Ilarionovo analizė (Echo Moskvy), jog teritoriniai ginčai be karinės jėgos neišnarpliojami, nes tokia žmonių prigimtis?
Keisčiausia, kad europarlamentarė R.Juknevičienė, drauge su kolega A.Kubiliumi liaupsindama „taikias priemones“, tarsi nepastebėjo, jog pati sau prieštarauja, prisimindama Serbijos ir Kosovo konfliktą. Juk šis susidūrimas taip pat nebuvo išspręstas be kraujo praliejimo. Serbai ir albanai buvo sutaikyti (jei tikrai sutaikyti) grubiomis karinėmis priemonėmis. Tuo konkrečiu atveju po gausių ultimatumų Amerika griebėsi tarptautinio policininko veiksmų. Grubių veiksmų. Beje, man, anuomet redagavusiam karinį priedą „Vardan Lietuvos“, su tuometiniu krašto apsaugos ministru Linu Linkevičiumi teko aplankyti ten dislokuotus Lietuvos taikdarius. Net buvome supažindinti su Balkanų regione įkurtos amerikiečių karinės bazės vadu. Savo akimis mačiau, kokia įspūdingai didelė, kokiais moderniausiais ginklais apginkluota buvo toji amerikiečių bazė. Jei ne į Balkanus mesti amerikiečių kariškiai, serbai su albanais iki šiol pjautųsi, o Vokietijos ir Prancūzijos vadovaujama Europos Sąjunga beviltiškai skėsčiotų rankomis. Įsidėmėkime: pirmiausia buvo karas, ir tik po to įsivyravo taika (bent jau sąlyginė).
Jau tada Europos Sąjunga pademonstravo nesugebanti nutraukti serbų ir albanų priešpriešos dėl Kosovo. Tai padarė Vašingtonas. Pirmiausia – bombardavo, sprogdino, šaudė, ir tik paskui siūlė ekonominę pagalbą, kad abi nesutariančios tautos mieliau rinktųsi prekybą nei apkasus. Nemanau, kad šiandien būtų kas nors kardinaliai pasikeitę. Europos Sąjunga buvo ir tebėra nepajėgi užgesinti įsiplieskusių konfliktų nei savo teritorijoje, nei, tuo labiau, Pietų Kaukaze. Per silpna, per daug ištižusi, per daug susiskaldžiusi. Lietuvos europarlamentarai labai naivūs manydami, esą ES, jei tik susiimtų, jei tik norėtų, galėtų žaisti kur kas rimtesnius geopolitinius žaidimus.
Tad europarlamentarės R.Juknevičienės kartojimus, esą Gordijo mazgą dėl Kalnų Karabacho išnarplioti buvo leistina „tik taikiomis priemonėmis“, aš supantu kaip dar vieną subtilų mėginimą sumenkinti Azeraidžaną. Suprask, jis neturėjo teisės kariauti.
Rasa Juknevičienė, europarlamentarė. Slaptai.lt nuotr.
Kaip bebūtų liūdna, tame youtibe.com paskelbtame videointerviu esama ir daugiau keistų užuominų. Europarlamentarė R.Juknevičienė užsimena, kad galbūt Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šį sykį armėnų interesų negynė, nes troško pakenkti demokratišku būdu į valdžią atėjusiam ir neva korupcionieriais politikais atsikratyti besistengiančiam Nikolui Pašinianui? Leiskite nuoširdžiai nusistebėti: N.Pašinianas – tikras, nuoširdus demokratas?
O jei N.Pašinianas – net demokratiškiausias žmogus pasaulyje, nereikia į vieną krūvą suplakti skirtingų temų: šalies santvarkos ir šalies teritorinio vientisumo taisyklių. Jei Aliaksandras Lukašenka – štai koks baisus, ar tai reiškia, kad Lietuva ar kuri nors kita valstybė turinti teisę iš Baltarusijos atimti, sakykim, Gardiną ir Lydą? Jei Italiją beveik tris dešimtmečius valdė „didysis demokratas“ Silvijo Berluskonis, ar tai suteikė teisę kaimyninėms šalims iš italų atimti bent vieną itališką regioną?
Verčiau tegul politikė prisimena, kaip 2012-aisiais, būdama krašto apsaugos ministre, su Armėnija atnaujino susitarimą dėl dvišalio bendradarbiavimo gynybos srityje? Juk visi draugystės būdai su Armėnija – įtartini, mat ten dislokuota Rusijos karinė bazė. Leiskite paklausti, kaip į NATO ir ES besiorientuojančiai Lietuvai šovė į galvą pasirašyti bendradarbiavimus su šalimi, kurioje šeimininkauja galinga karinė rusų grupuotė?
Analizuodamas to meto spaudą aptikau pranešimų, kad Lietuva pasižadanti pagelbėti Armėnijai mokslo srityje – leis armėnų kariškiams įgyti patirties Lietuvos karo akademijoje Vilniuje ir Baltijos gynybos koledže Tartu mieste. Gal ir gražu. Bet kokios garantijos, kad tie armėnų karininkai, kurie studijavo Lietuvos karo akademijoje ir Baltijos gynybos koledže, nesuteikė išsamių ataskaitų apie Lietuvos karines struktūras Rusijos žvalgyboms?
Ano meto spauda cituoja ir tokius žodžius, priskiriamus tuometinei krašto apsaugos ministrei R.Juknevičienei: „šitas vizitas buvo didžiulis Armėnijos interesas. Jie dėjo visas pastangas, kad jis įvyktų“. Gal europarlamentarė R.Juknevičienė galėtų bent šiandien smulkiau paaiškinti, koks gi tuomet buvo Lietuvos interesas bičiuliautis su Rusijos karinę bazę turinčia Armėnija ir tuo pačiu erzinti NATO struktūrose didžiulią įtaką turinčią Turkiją?
Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com
Taip pat džiaugčiausi, jei europarlamentarė R.Juknevičienė patikslintų sakinį, esą „Armėnija dėjo visas pastangas, kad Lietuva su ja atnaujintų dvišalį bendradarbiavimą gynybos srityje“. Šis klausimas – ypač svarbus, nes, Lietuvos požiūriu, tuometinė Armėnijos valdžia, įskaitant prezidentą Seržą Sargsianą, tikrai nebuvo laikoma nei demokratiška, nei padoria, nei provakarietiška.
Žodžiu, tendencingumų – vis dar daug. Pavyzdžiui, LRT laidoje („Kultūringai su Nomeda“) kalbėjo fotografas Vidmantas Balkūnas, tas pats, kuris neseniai keliavo po Kalnų Karabachą ir Lietuvos spaudoje paskelbė šūsnį fotografijų, kaip kenčia armėnai nuo Azerbaidžano karinių operacijų. Kalbinamas Nomedos Marčėnaitės jis prasitarė, esą konflikte dėl Kalnų Karabacho – ne viskas taip paprasta. Dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto – viskas aišku. O dėl Kalnų Karabacho – gal būt ir vieni truputį teisūs, ir kiti.
Demokratinėje visuomenėje tokią nuomonę dera gerbti. Ir vis tik kas gi čia neaiškaus, jei tarptautinė bendruomenė gerbia šalių teritorinį vientisumą, pripažindama Kalnų Karabachą esant neatskiriama azerbaidžanietiška teritorija, jei Kalnų Karabacho atskira nepriklausoma valstybe nepripažįsta net pati Armėnija??
Belieka viltis, kad naujasis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis dabos ne vien Armėnijos, bet ir Lietuvos ir jos sąjugininkės NATO aljanse Turkijos interesus.
Turkija ir Didžioji Britanija antradienį pasirašė laisvosios prekybos susitarimą, užtikrinantį dvišalės prekybos tęstinumą po šią savaitę įvyksiančio britų pasitraukimo iš ES Bendrosios rinkos ir muitų sąjungos.
Susitarimas įsigalios sausio 1 d., vaizdo konferencijoje, kurioje dalyvavo ir Didžiosios Britanijos tarptautinės prekybos sekretorė Liz Truss, sakė Turkijos prekybos ministrė Ruhsar Pekcan.
Šių žinių sulaukta po to, kai praėjusią savaitę britams pavyko pasiekti prekybos susitarimą su ES.
R. Pekcan antradienio susitarimą pavadino „istoriniu“. Jame atkartojamos dabartinės prekybos sąlygos tarp Turkijos, turinčios muitų sąjungos susitarimą su ES, ir Didžiosios Britanijos, už kelių dienų paliksiančios bloko Bendrąją rinką.
Be šio susitarimo dėl papildomų mokestinių įsipareigojimų Turkija būtų patyrusi 2,4 mlrd. dolerių eksporto į Didžiąją Britaniją nuostolių, sakė R. Pekcan.
Pasak britų Tarptautinės prekybos ministerijos, prekyba tarp Turkijos ir Didžiosios Britanijos 2019 m. sudarė 18,6 mlrd. svarų sterlingų (20,5 mlrd. eurų).
Didžioji Britanija yra antra pagal dydį Turkijos eksporto rinka po Vokietijos.
Susitarimas dėl prekybos be muitų apima visas žemės ūkio ir pramonės prekes, sakė R. Pekcan, pridurdama, kad Turkija sieks susitarimą išplėsti, jog jis taip pat apimtų investicijas ir paslaugas.
L. Truss sakė, kad susitarimas „nutiesia kelią naujam, ambicingesniam susitarimui su Turkija netolimoje ateityje, ir yra dalis mūsų plano pastatyti JK modernių susitarimų su dinamiškomis ekonomikomis tinklo centre.“
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pirmadienį sakė, kad antradienį šalis pasirašys laisvosios prekybos susitarimą su Didžiąja Britanija, rašo „Reuters“.
Didžiosios Britanijos prekybos ministerija sekmadienį sakė, kad abi valstybės pasirašys susitarimą, kuriame bus pakartotos esamos prekybos sąlygos. Dvišalės prekybos apimtys pernai sudarė 18,6 mlrd. svarų sterlingų (20,5 mlrd. eurų).
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuviškoje spaudoje pasirodė pirmieji nedrąsūs straipsniai, į konfliktą dėl Kalnų Karabacho žvelgiantys bent kiek giliau, objektyviau, nei elgtasi iki šiol.
Publikacijų, kuriose giedama ta pati dainelė, esą Armėnija šiame kare absoliučiai teisi, o Azerbaidžanas neturįs nė menkiausių teisių į Kalnų Karabachą, – be abejo, vis dar gausu. Tačiau štai šių metų gruodžio 11-ąją portalas 15min.lt paskelbė mūsų europarlamentaro Andriaus Kubiliaus publikaciją „Pietų Kaukazas – Armėnijos dilema“.
Ji išsiskiria iš lietuviškojo konteksto dėl kelių aspektų. Pirma, A.Kubilius nemano, kaip, pavyzdžiui, jo kolega iš Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Seimo narys Kęstutis Masiulis („Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas, delfi.lt; 2020 metų lapkričio 15 diena), kad šį rudenį Pietų Kaukaze pergalę švenčia Rusija. Parlamentaras A.Kubilius tvirtina, kad „daugiausia laimėjo Erdoganas, nes privertė Rusiją atsisakyti iki šiol turėto geopolitinio monopolio Pietų Kaukaze Turkijos naudai“.
Šia savo išvada europarlamentaras A.Kubilius tarsi oponuoja Lietuvos politikams, apžvalgininkams, ekspertams, kurie linkę sureikšminti rusų taikdarių vaidmenį Kalnų Karabache. Be abejo, rusų taikdariai – jokie taikdariai, kur jie bebūtų dislokuoti. Visi mes jaustume palengvėjimą, jei rusų taikdarių pasaulyje būtų kuo mažiau. Tačiau „Propagandos dekonstrukcijas“ portale delfi.lt skelbiantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis galėjo būti santūresnis savo autorinėje laidoje „Rusijos „taikdarystė“ – tiesus kelias į okupaciją“. Šiai E.Jakilaičio laidai labai trūko nuomonės, kurią šiandien lietuviškosios žiniasklaidos erdvėje įvardinęs Europos Parlamento narys A. Kubilius („Kremlius paprasčiausiai neišdrįso padėti Armėnijai ginti Kalnų Karabacho“).
Andrius Kubilius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kita dėmesio verta A.Kubiliaus įžvalga – Armėnijai pats metas analizuoti savąsias klaidas. Analizuoti ne menamus, o tikruosius, giluminius klystkelius.
Europarlamentaras savo straipsnyje „Pietų Kaukazas – Armėnijos dilema“ viešai klausia: „ar buvo protinga Armėnijai visus tuos metus, nuo pat 1992-1994-ųjų pirmojo Karabacho karo laikų, kurį Armėnija laimėjo, stengtis išlaikyti tik „status-quo“, iš esmės nesiekiant ilgalaikio susitarimo dėl taikos, ir vardan taikos atsisakant tų teritorijų, kurios po pirmojo Karabacho karo liko Armėnijos okupuotomis, nors ir nepriklausė tikrajam armėniškajam Karabachui?“
Berods, pirmą kartą aukšto rango Lietuvos politikas didelį tiražą skaičiuojančiame leidinyje išdrįso papriekaištauti Jerevanui, kad šis 1992 – 1994-aisiais užėmė ne tik Kalnų Karabachą, bet ir septynetą su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusių rajonų. Tie septyni rajonai (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas), jei kas vis dar nežino, teritorija ir gyventojų skaičiumi kur kas didesni nei Kalnų Karabachas (11 tūkst. kvadratinių kilometrų prieš maždaug 5 tūkst. kvadratinių kilometrų).
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Antrasis retorinis A.Kubiliaus klausimas: „ar strategiškai teisinga buvo visą šį laiką savo geoplitinį saugumą sieti tik su viena kaimyne, Rusija, kuri priešinosi bet kokioms Armėnijos pastangoms intensyviau suartėti su Vakarais, su Europos Sąjunga?“
A.Kubilius teisus ir tuomet, kai tvirtina, esą patys armėnai „turi nebijoti tokių atsakymų ieškoti“.
Deja, čia europarlamentaro objektyvumas senka. A.Kubiliaus tekste karts nuo karto prasprūsta sąvoka „tikrasis armėniškas Karabachas“.
Ši tezė – labai svarbi. Ar tikrai Karabachas – armėniškas? Aklai palaikyti Armėnijos pusę demokratinėje šalyje niekam neuždrausta. Bet ar solidus, rimtas Lietuvos politikas turįs teisę nutylėti aplinkybę, jog tarptautinė bendruomenė, įskaitant NATO ir Europos Sąjungos šalis, Kalnų Karabachą vis tik traktuoja neatskiriama Azerbaidžano teritorija? Minėtame europarlamentaro tekste (šia tema A.Kubilius savas įžvalgas pareiškė jau ne sykį) niekur neaptikau konkretaus pabrėžimo, kad, remiantis tarptautine teise ir teritorinį šalių vientisumą apibrėžiančioms taisyklėms, kurias gerbiame ir mes, lietuviai, Kalnų Karabachas vis tik yra Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Jerevanas, kad ir kaip jam nepatiktų, privaląs į tai atsižvelgti.
Mano supratimu, sąžiningai neatsakius į šį klausimą, beprasmės visos kitos diskusijos. Pagirtina, kai europarlamentaras A.Kubilius svarsto, kaip Europos Sąjunga galėtų ekonomiškai padėti Armėnijai. Padėti Armėnijai ne tik galima, bet ir reikia. Tik pirmiausia būtina suvokti, kodėl tarptautinė bendruomenė oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho armėnišku, o štai europarlamentaras A.Kubilius (ne tik jis vienas) vartoja sąvoką „tikrasis armėniškas Karabachas“, tarsi Karabache niekad negyventa azerbaidžaniečių, tarsi istorija niekad nebūtų užfiksavusi Karabacho chanato.
Štai tokie gudravimai solidumo Lietuvai neprideda. Jei pripažįstame, kad pastaruosius 26-erius metus Armėnija neteisėtai užgrobusi laikė septynetą kaimyninės šalies rajonų, kodėl beveik tris dešimtmečius Lietuva nė sykio Armėnijai oficialiai, viešai nepapriekaištavo ją esant okupante? Kodėl niekas iš Lietuvos politikų, įskaitant europarlametarus, nekėlė klausimo – ar padoru į Rytų Partnerystės programą įtraukti šalį, kuri okupavusi svetimas žemes? Gal pirma dera pareikalauti, kad ši grąžintų tai, kas jai nepriklauso, ir tik paskui ją kvieskime sėstis prie Europos stalo, skirkime jai ekonominę pagalbą?
Šis sudėtingas klausimas turėtų būti aktualus ir naująjam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabreliui Landsbergiui, kuriam, be abejo, teks susidurti su Pietų Kaukazo problematika. Dviprasmybių – gausu.
Štai Lietuvos ambasada Jerevane skyrė labdaros nuo karinių veiksmų nukentėjusiems armėnams Kalnų Karabache. Toks žingsnis – pagirtinas, sveikintinas.
Tačiau tada objektyviai besielgiantys politikai turėtų svarstyti, kaip Lietuva galėtų bent simboliškai pagelbėti Bardoje, Tertere ir Giandžoje nukentėjusiems azerbaidžaniečiams? O gal apsimetame nežiną, kad šį rudenį, įsiplieskus karui dėl Kalnų Karabacho, Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė niekuo su Kalnų Karabachu ir tais septyniais rajonais nesusijusius Bardos, Tertero ir Giandžos miestus? Per agresyvias atakas žuvo 69 civiliai, dar 322 civilių buvo sužeista, net 3000 gyvenamųjų namų sugriauta.
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Man regis, šį rudenį Armėnijos kariškiai, apšaudydami Giandžą, Terterą ir Bardą, žengė žingsnį, nusipenusį tarptautinių tribunolų dėmesio. Jei Lietuva – nešališka, objektyvi, ji privalanti bent simboliškai paremti šiuose miestuose nukentėjusius civilius azerbaidžaniečius. Mes neturėtume vadovautis principu „Armėnija skurdi, todėl jai reikia padėti“, o „Azerbaidžanas – turtingas, todėl jam nedera ištiesti pagalbos rankos“. Šiuo atveju svarbus nešališkumo, objektyvumo principas.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Dar, beje, į akis krenta europarlamentaro A.Kubiliaus nuolatinis virkavimas, esą Armėnija – vos ne labiausiai pasaulyje nukentėjusi šalis („Ypač kai prisimeni tragišką paskutinių amžių Armėnijos istoriją, su armėnų tautos genocidu ir su tokia nesaugia geopolitine kaimynyste, kurią Armėnijai lėmė jos geografija“).
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo
Europarlamentarui privalu žinoti, kad paskutiniaisiais amžiais kentėjusi ne tik armėnų tauta. Daug kraujo netekusios ir turkų bei azerbaidžaniečių tautos. Nejaugi A.Kubilius neturįs nė menkiausios informacijos apie milijoną azerbaidžaniečių pabėgėlių, kurie buvo išvyti ir iš Jerevano, ir iš Kalnų Karabacho, nejaugi jis neturi nė menkiausio supratimo apie Dašnakcutiun, ASALA nusikaltimus?
Vienų kančias nuolat minėti, o kitų – ignoruoti, – tai ne tas kelias, kuris Pietų Kaukazą paversiąs stabiliu regionu.
Mūsų pgalba Armėnijai neturi tapti panaši į „meškos paslaugą”.
Turkija pasmerkė Graikijos valdžią, kuri įsakė suimti Rodo saloje rezidavusį Turkijos Generalinio konsulato sekretorių Sebachatiną Bairamą. Šis asmuo graikų specialiųjų tarnybų apkaltintas šnipinėjimu, nes esą filmavo graikų laivus neturėdamas tam leidimo.
Turkija piktinasi, kad buvo suimtas jų diplomatinės atstovybės narys, beje, turintis Graikijos pilietybę. Oficialioji Ankara mananti, kad tokiu elgesiu Graikija pažeidė Vienos konvenciją, reglamentuojančią konsulatų veiklą, o taip pat nepaisė tarptautinių nuostatų, skelbiančių, kad diplomatai ir jų šeimos nariai turį teisę į privatų gyvenimą.
Tokiais veiksmais, pasak Ankaros, Graikija toliau intensyviai siekia konfrontacijos su Turkija
R. T. Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas penktadienį pareiškė, kad Rusijos vadovas Vladimiras Putinas pritarė Baku idėjai sukurti platformą regiono saugumui užtikrinti, kuriai galėtų priklausyti Turkija, Rusija, Azerbaidžanas, Iranas, Sakartvelas ir Armėnija.
Turkijos lyderis tai pranešė žurnalistams savo lėktuve, grįždamas iš Azerbaidžano, kur jis lankėsi su dviejų dienų vizitu.
„Ponas Putinas teigiamai žiūri į šią idėją. Telefoninio pokalbio metu jis pasiteiravo, kokia mano nuomonė šiuo klausimu. Aš jam atsakiau, jog po to, kai (Azerbaidžano prezidentas Ilhamas) Alijevas teigiamai atsiliepė apie tai, svarbu, kad ir aš teigiamai tai vertinčiau. Šia tema netgi Sakartvelas įsitraukė į darbotvarkę“, – pateikia R. T. Erdogano žodžius televizijos kanalas „Habertürk“.
Be to, R. T. Erdoganas pareiškė, jog jei Jerevanas prisijungs prie šios platformos, Turkijos ir Armėnijos santykiuose „gali būti atverstas naujas puslapis“.
Ketvirtadienį Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas po derybų su Turkijos vadovu teigė, jog, pasibaigus karo veiksmams Kalnų Karabache, Baku ir Ankara turi suformuoti regione naują daugiašalę bendradarbiavimo platformą.
Turkijos žvalgybos būstinė
Turkijoje sulaikyti Rusijos televizijos kanalo NTV žurnalistai kaltinami šnipinėjimu. Tai pirmadienį pranešė kanalas, nenurodydamas šios informacijos šaltinio.
Ryšys su laidos „Centrinė televizija“ žurnalistu Aleksejumi Petruška ir operatoriumi Ivanu Malyškinu nutrūko gruodžio 3 d. Vėliau buvo sužinota, kad jie buvo sulaikyti, kai mėgino filmuoti netoli dronų gamyklos. Stambulo merijos atstovai pareiškė, kad Rusijos žurnalistai buvo sulaikyti už filmavimą be leidimo.
Pirmadienį jie buvo pristatyti į teismą, pranešė NTV.
Pasak naujienų agentūros „Interfax“, Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pirmadienį pareiškė, jog Maskva tikisi, kad žurnalistai netrukus bus paleisti ir kad incidentą pavyks sureguliuoti dialogu.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Kovodama su koronavirusu, Turkijos valdžia priėmė sprendimą įvesti komendanto valandą šiokiadieniais. Tai pirmadienį pranešė šalies prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.
„Šiokiadieniais nuo 21 val. iki 5 val. įvedami ėjimo iš namų apribojimai Komendanto valanda taip pat galios nuo penktadienio 21 val. iki pirmadienio 5 val. Tad šeštadienį ir sekmadienį mes visi būsime namie“, – pabrėžė jis.
Be to, Turkijoje bus ribojamas maisto prekių parduotuvių ir prekybos centrų lankytojų skaičius. Įeinant į juos bus nuskaitomi QR kodai, jau praminti „sveikatos kodais“.
R. T. Erdoganas paragino šalies gyventojus nekviesti į namus svečių, taip pat nešvęsti Naujųjų metų.
Covid-19 Turkijoje pirmą kartą buvo diagnozuotas kovo 10 d. vietos gyventojui, grįžusiam iš Europos. Iki šiol infekuotųjų skaičius šalyje viršijo 494 tūkst., mirė 13 558 žmonės.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Puikiai prisimenu, kaip Lietuvos kariuomenės atstovas Ekstremalių situacijų operacijų centre kapitonas Mažvydas Kunevičius informacinei agentūrai ELTA yra teigęs: vien šių metų spalio mėnesį mūsų kariuomenė užfiksavo net 272 dezinformacijos atvejus internetinėje erdvėje.
„Pasauliui toliau kovojant su koronaviruso pandemija, nemažėja ir klaidinamos informacijos mastas, kuris, deja, kelia itin didelę grėsmę apsunkinant valstybių bei institucijų priimamus sprendimus, bandant suvaldyti situaciją“, – spaudos konferencijoje tąsyk sakė kpt. M. Kunevičius.
Melagingi pranešimai
Džiugu, kad mūsų kariniai ekspertai fiskuoja viešojoje erdvėje pasirodančius melagingus pranešimus dėl koronaviruso, narystės NATO aljanse, energetinės nepriklausomybės, Europos Sąjungoje besirutuliojančių procesų. Bet tai – tik pusė darbo. Dezinformacija – ne tik paskelbti melagingi pranešimai. Dezinformacija – dar ir tai, kas nutylima, kas neskelbiama. Ar mūsų kariniai ekspertai analizuoja, pavyzdžiui, ką mūsų žiniasklaida nutylinti, ignoruojanti? Ar domisi, kodėl nutyli, kodėl ignoruoja? Ar tokie nutylėjimai ir ignoravimai, žvelgiant mūsų karinių analitikų akimis, nėra įtartini, pavojingi?
Aš kalbu visų pirma apie Pietų Kaukazo aktualijas. Mat šia tema Lietuvos žiniasklaidoje regiu itin daug tendencingumų, iškraipymų.
Niekaip iš atminties neišdyla neseniai delfi.lt portale Edmundo Jakilaičio moderuota diskusija skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume tuomet dalyvavo net keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.
Diskusija dėl Kalnų Karabacho ateities. Lietuvos politikos forumas. Delfi.lt
Daug pašnekovų, o laida – tendencinga. Akivaizdžiai pūsta tik į vienus vartus. Ginčams nebuvo pakviestas nė vienas Azerbaidžano ir Turkijos poziciją palaikantis komentatorius. Laidoje net aiškiai nepabrėžta, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Niekas iš kalbėjusiųjų šito neakcentavo. Net L.Kasčiūnas, tuomet būdamas draugystės su Azerbaidžanu grupės narys, aiškiai nepratarė, jog Lietuva, gerbdama šalių teritorinį vientisumą, pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, jog oficialusis Vilnius savo išvadas privalo dėlioti vadovaudamasis pirmiausia šiuo postulatu. Taigi aiškiai neįvardino pačio svarbiausio. O neištarus pačio svarbiausio rimta diskusija, kuo gresia atsinaujinęs karas, – argi prasminga?
Mečio Laurinkaus fenomenas
Tačiau toji E.Jakilaičio moderuota laida – ne pati tendencingiausia Pietų Kaukazo tema (omenyje turiu dar ir Šarūno Liekio, Zigmo Vitkaus, Rimvydo Valatkos straipsnius, Margaritos Šešelgytės komentarus). Vienas iš tendencingiausių Pietų Kaukazo aktualijomis pasirodžiusių pastarojo meto rašinių, mano supratimu, – tai buvusio Lietuvos saugumo vadovo Mečio Laurinkaus tekstas „Karo atomazgoje – mįslingas V.Putino perspėjimas ir Vakarų Europos tyla“. Kas skaitė šį lrytas.lt portale paskelbtą tekstą, puikiai suprato, kurioje pusėje autorius. Subtiliai peršama nuomonė, jog Kalnų Karabachas nėra Azerbaidžanas. Apie tai, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą vis tik laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, – nė žodelio.
Be kita ko, savo rašinyje M.Laurinkus subtiliai propaguoja daugelio komentatorių, apžvalgininkų, žurnalistų Lietuvos spaudoje įkyriai peršamą versiją, esą šių metų rudenį kilusiuose kariniuose susidūrimuose laimėtoja tapusi tik Rusija. Azerbaidžanas neva nieko neišlošęs (taip jau nieko neišlošė?). Dar peršamos užuominos, jog Azerbaidžanas, atsiimdamas savas žemes, pakenkė demokratinėms reformoms Armėnijoje. Dar užsipuolama Turkija, neva nepagrįstai kritikuojanti Prancūziją.
Skaitau ir savo akimis netikiu: Turkiją reikia išmesti iš NATO, nes ji, tik pamanyk, vienašališkai įsivėlė į karą Pietų Kaukaze.
Prašau – išmeskite. Bet tada, vadovaujantis M.Laurinkaus išmintimi, iš NATO išprašyti privalu ir Didžiąją Britaniją, vos prieš keletą dešimtmečių užpuolusią Argentiną dėl ginčytinų Folkleno (Malvinų) salų, ir Ameriką, dažnai priimančią vienpusiškus karinius sprendimus?
Beje, ištrenkti derėtų ir Prancūziją, kuri leisdama saviems „karikatūristams“ teplioti šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, man regis, specialiai kiršina Europą su islamo pasauliu. Nežinia kokių tikslų vedina, demagogiškai prisidengdama žodžio, spaudos ir saviraiškos laisve, Prancūzija kryptingai, atkakliai erzina musulmonus visame pasaulyje.
Mečys Laurinkus. Slaptai.lt nuotr.
Niekad niekur nesu sakęs, jog krikščionys turėtų nusileisti musulmonams, pataikauti musulmonams, tenkinti nepagrįstus musulmonų reikalavimus. Jokiu būdu neleiskime užsilipti mums ant galvų. Visuomet duokime griežtą atkirtį, jei mums primetamos svetimos tvarkos. Bet idiotiškos karikatūros – tikrai ne tas daiktas, dėl kurio krikščionims derėtų rungtis su musulmonais. Mano įsitikinimu, kiekvienas doras krikščionis privalo smerkti ne vien fanatikus, kurie žudė „karikatūristus“, bet ir „dailininkus“, atkakliai besityčiojusius iš musulmonams šventų simbolių.
Deja, apie šias problemas M.Laurinkaus tekste – nė raidelės. Tarsi Prancūzija būtų šventa karvė.
O ko verta M.Laurinkaus užuomina, kurios jis neva nenorėjęs ištarti, bet vis tik leptelėjo: pripažinkime armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą nepriklausoma šalimi! Kaip šitą buvusio VSD direktoriaus išsišokimą vertina VSD analitikai? Kaip šį M.Laurinkaus raginimą apibūdina Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas? NATO narę Lietuvą vardan svetimas žemes okupavusių armėnų separatistų interesų bandoma sukiršinti su NATO nare Turkija – ar tai normalu, pateisinama, valstybiška?
Seimo nario Kęstučio Masiulio akibrokštas
Prie tendencingų rašinių priskirtinas ir Seimo nario Kęstučio Masiulio tekstas „Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas“ (delfi.lt). K.Masliulis, kaip ir ponas M.Laurinkus, tendencingas jau vien dėl to, kad nedrįsta viešai ir aiškiai pasakyti, kam, remiantis tarptautine teise, priklauso Kalnų Karabachas. Nutyli, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas. Todėl viešai klausiu parlamentaro K.Masiulio: jūs ginčijate nūnai nusistovėjusias šalių teritorinio vientisumo taisykles?
Taip pat keisti Seimo nario K.Masiulio įrodinėjimai, girdi, šiame konflikte tėra viena nugalėtoja – Rusija. Esą šių metų rudens kariniai įvykiai buvo valdomi iš Kremliaus.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Taip, Rusija mėgino kištis į šį konfliktą, stengėsi jam vadovauti, mėgino išpešti kuo daugiau naudos. Ir, be abejo, nėra taip, kad su rusiška nuomone dėl Kalnų Karabacho niekas nesiskaitytų. Ir vis tik tie, kurie mano, jog Pietų Kaukaze laimėjo Rusija, – klysta.
Taikos derybos – tik iliuzija
Susiraskite buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrejaus Ilarionovo (dabar jis – Katono instituto Vašingtone vyriausiasis mokslinis bendradarbis) komentarus tiek ukrainietiškame gordonua.com, tiek rusiškame echo.msk.ru.
Pirma, šis įtakingas, visame pasaulyje žinomas analitikas nesutinka, kad teritorinius konfliktus įmanoma išrutulioti taikiomis derybomis. Nereikia būti naiviais, nereikia vadovautis iliuzijomis. Duodamas gordonua.com žurnalistei Alesiai Bacman interviu jis tvirtina atvirkščiai: per visą žmonijos istoriją niekas niekad savų teritorijų nesusigrąžino gera valia – taikių derybų būdu. Derybos – tuščias laiko gaišinimas. Stipriai at kojų bestovintis okupantas užgrobtų žemių negrąžina. Derybos galinčios būti labai ilgos, derybose dalyvauti galį didžiausi išminčiai, bet jei agresorius nenorės atiduoti žemių, jis jų neatiduos. Tėra vienintelis būdas jį priverst grąžinti tai, kas jam nepriklauso – arba karinėmis priemonėmis, arba ekonominiu spaudimu. Derybos efektingos tik tuomet, kai agresorius parklupdytas ant kelių, nusilpęs, išsikvėpęs. Šitaip aiškindamas A.Ilarionovas omenyje turėjo Rusijos – Ukrainos derybas dėl Krymo, bet ši jo pastaba tinkanti visiems teritoriniams konfliktams, taip pat – ir dėl Kalnų Karabacho.
Andrejus Ilarionovas – apie Vladimiro Putino pralaimėjimus
O štai echo.msk.ru portale asmeniniame bloge A.Ilarionovas tvirtina, kad pastarąjame kare dėl Kalnų Karabacho skaudžiausią smūgį patyręs būtent Vladimiras Putinas. Nugalėtojais šis analitikas pripažįsta tik Azerbaidžaną ir Turkiją.
Be kita ko, A.Ilarionovas nurodo ne vieną, o dešimt priežasčių, kodėl šį sykį V.Putinas Pietų Kaukaze skaudžiai prašovęs.
Andrejus Ilarionovas. Komentaras dėl Vladimiro Putino pralaimėjimų Kalnų Karabacho fronte
Pirmiausia A.Ilarionovas mano, kad V.Putinas nesugebėjo pasipriešinti Azerbaidžano planams jėga susigrąžinti Kalnų Karabachą. Azerbaidžanas pradėjęs karinę operaciją nepaisydamas V.Putino draudimų. V.Putinas nepajėgė Azerbaidžano kariuomenės puolimo sustabdyti nei šių metų rugsėjo 27 dieną, nei spalio 19-20 dienomis, kai prasidėjo derybos dėl kovinių veiksmų stabdymo. Azerbaidžanas demonstratyviai nepaisė Kremliaus nuomonės. Karas buvo sustabdytas tik lapkričio 9 dieną. Bet ne todėl, kad to reikalavo V.Putinas. Azerbaidžanas pats sustabdė pergalingą puolimą tuomet, kai paėmė strategiškai svarbų Kalnų Karabacho miestą Šušą (iškilo grėsmė, jog kris Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas, ir Armėnija buvo priversta kapituliuoti).
Taigi V.Putinui nepavyko sustabdyti Azerbaidžano puolimo nei operacijos išvakarėse, nei pirmosiomis valandomis, nei vėliau. Kariniai veiksmai nutraukti buvo tik tuomet, kai juos nutraukti nusprendė oficialusis Baku. Visas 44 karo dienas Azerbaidžanas elgęsis savarankiškai, ignoruodamas V.Putino valią.
Kitas V.Putino paralaimėjimas – nesugebėjimas padėti Armėnijai. V.Putinas yra viešai tvirtinęs, jog Armėnija nebuvo palikta vienui viena, esą Rusija visus įsipareigojimus, duotus Jerevanui, įvykdė. Ką tai reiškia? Turkijos pagalba Azerbaidžanui buvo veiksmingesnė, efektyvesnė nei Rusijos pagalba – Armėnijai. Šį rudenį surengtas Azerbaidžano puolimas išryškino visas spilpnąsias Rusijos puses.
A.Ilarionovas mato ir daugiau Rusijos pralaimėjimų. Pavyzdžiui, anksčiau Rusija buvo viena iš trijų įtakingų Minsko grupės derybininkių. Lygi su Prancūzija ir JAV. Po 40 karo dienų šį rudenį V.Putinas jau derėjosi tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu (Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas prie stalo sėdėjo tik tarp kitko, kaip statistas). Prancūzijos ir JAV prezidentų – nė kvapo. V.Putinui – tai didelis pažeminimas. Ir, beje, V.Putinas pasirašė derybų dokumentą, pasak A.Ilarionovo, tik kaip techninis korektorius, turįs teisę ištaisyti vien pastebėtas korektūros klaidas tekste, kurį jam įteikęs Azerbaidžano prezidentas.
Dar viena pastaba – šiame regione taikdariais būsią ne tik rusų kariai. Į Azerbaidžaną koją įkelia turkų kariai. Tai reiškia, kad Azerbaidžano saugumu rūpinsis viena iš įtakingiausių NATO narių – Turkija. Iki tol V.Putinas itin liguistai reaguodavo į bet kokį buvusios SSRS respublikos norą bičiuliautis su NATO. Tik trims Baltijos šalims pavyko įstoti į NATO be teritorinių praradimų. O štai Moldova, Sakartvelas (Gruzija) ir Ukraina nukentėjo, pareiškusios norą judėti Vakarų pusėn. Jos buvo klastingai užpultos ir neteko kai kurių teritorijų. Toks anuomet buvęs Kremliaus kerštas, tokie buvo Kremliaus trukdymai.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Azerbaidžano atveju Rusija taip pat norėjusi pasielgti panašiai – grubiai, agresyviai. Jei tik būtų galėjusi, pultų Azerbaidžaną ir atplėštų bent mažiuką žemės gabaliuką. Dabar gi V.Putinas sutinkąs į postsovietinę erdvę, kuri neva visa yra Rusijos įtakos zonoje, įsileisti Turkijos, su kuria ne sykį kariavo, kariškius! Kremlius taip elgtis nenorėjo. Kremliui – didžiausias antausis, jei Azerbaidžane bus dislokuota Turkijos karių. Bet Kremlius priverstas nusileisti. Jis neturi kitos išeities. Kremlius pripažįsta, kad Turkija – lygus žaidėjas. Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos atveju V.Putinas visuomet įrodinėjęs, kad šios buvusios SSRS respublikos neturinčios teisės savarankiškai pasirinkti sąjungininkų. Šių metų rudenį V.Putinas raštiškai, savo asmeniniu parašu, patvirtinęs, kad Azerbaidžanas turįs teisę draugauti su NATO nare Turkija. Tai byloja, kad Kremlius šį sykį ne tik kad nesustabdė NATO narės Turkijos, bet net buvo išprievartautas įsileisti turkų karius į teritorijas, kurios, V.Putino akimis, yra tik jos, Maskvos, interesų zonoje.
Žodžiu, A.Ilarionovas mato net dešimt argumentų (visų nebevardinu), kodėl V.Putinas patyrė fiasko Pietų Kaukaze. O mūsų lietuviškiesiems ekspertams vaidenasi vien V.Putino pergalės.
Tegul slaptai.lt skaitytojai patys sprendžia, kas teisus.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Perskaičiau prof. Šarūno Liekio publikacijas dėl padėties Kalnų Karabache. Jos kelia nuostabą. Jos ne tik tendencingos, nes nutyli daug Armėnijai nepalankių faktų. Jos dar ir pavojingos, mat ragina Lietuvą elgtis neteisingai – pripažinti azerbaidžanietišką regioną esant armėnišku. Omenyje turiu LRT.lt portale paskelbtus du profesoriaus straipsnius „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“.
Kai sūnus nutyli tėvo veikalą…
Profesorius Šarūnas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mano supratimu, visuomeninio leidinio statusą turintis LRT portalas, skirtingai nei privatūs leidiniai, privalo išklausyti ne tik Armėnijai, bet ir Azerbaidžanui, Turkijai svarbius argumentus.
Prof. Š.Liekiui tai padaryti daugiau nei paprasta. Tegul ima ir atsiverčia Mokslotyros instituto 2016-aisiais metais išleistą prof. dr. Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Joje rasite atsakymus į visus aštriausius klausimus: kodėl Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija, kaip Rusijos imperija per pastaruosius kelis šimtus metų dirbtinai kėlė tūkstančius armėnų į azerbaidžanietiškas žemes, įskaitant Kalnų Karabachą, kokių nusikaltimų yra padariusios sukarintos teroristinės Dašnakcutiun, Gnčak, ASALA, Krunk organizacijos, kaip jos talkinusios Maskvai puolant Osmanų imperiją, kaip jos 1918-aisiais teriojo nepriklausomybę paskelbusią Azerbaidžano respubliką, kiek tūkstančių azerbaidžaniečių sovietmečiu buvo išvyta vien iš Jerevano, kas tikrasis kaltininkas dėl skerdynių Sumgaito, Hodžaly miestuose…
Istoriko Algimanto Liekio veikalu remiuosi ne todėl, kad jis – daugiau nei 43 monografinio pobūdžio knygų bei daugiau nei 1500 tūkstančio mokslinių straipsnių autorius. Jo veikalą apie sudėtingus armėnų, azerbaidžaniečių, turkų santykius šiandien prisimenu pirmiausia todėl, kad jis – Š.Liekio tėvas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: dr. Algimantas Liekis.Tautų kraustymai Kaukaze. Prof. Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Turime unikalią situaciją. Algimantas Liekis konfliktą dėl Kalnų Karabacho matė visai kitaip nei šiandien LRT.lt puslapiuose tvirtina jo sūnus Šarūnas Liekis. Be jokios abejonės, tėvų ir vaikų nuomonės neprivalo būti identiškos.
Bet, mano supratimu, dėstydamas savąsias tiesas, pabrėžiu, ne privačiame, o visuomeninį statusą turinčiame leidinyje, prof. Š.Liekis privalėjo bent žodeliu užsiminti, kad jo tėvas, beje, taip pat – profesorius, rėmė Azerbaidžaną ir yra smulkiai savo nuomonę išguldęs minėtoje knygoje. Šitaip pasielgti Š.Liekis galėjo vien iš pagarbos 2019-aisiais metais mirusiam Tėvui A.Liekiui. Taip pasielgti VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekaną, Politologijos katedros profesorių įpareigoja elementarus padorumas – bent paminėk, jog egzistuoja kardinaliai priešinga tau labai artimo žmogaus nuomonė.
Jei atvirai, Š.Liekio tekstuose apie konfliktą Pietų Kaukaze neradau nė vienos bent kiek objektyvesnės minties. Neverta nė aušinti burnos ginčijantis. Užsiminsiu tik dėl kelių, labiausiai akis badančių.
Kas atsakys už azerbaidžaniečių civilių aukas?
Štai prof. Š.Liekis savo tekstuose tvirtina, jog šalys, kurioms svarbus moralumas, privalo ginti civilių teisę į gyvenimą. Pirmyn – ginkime! Bet gerbkime visų civilių teisę į gyvenimą. Teisę į gyveimą turį ne tik armėnų civiliai. Kodėl pagarbos reikalaujantis Š.Liekis neužsimena apie civilių azerbaidžaniečių žūtis nieko bendro su Kalnų Karabacho konfliktu neturinčiuose Tertero, Bardos, Giandžos miestuose ir jų apylinkėse? Priminsiu: vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė su Kalnų Karabachu nesusijusius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Armėnijos pajėgos taip pat šaudė į Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo atakuoti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių miestai ir kaimai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prieš Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.
Atkreipkime dėmesį – po šių barbariškų išpuolių Azerbaidžanas elgėsi džentelmeniškai. Nekeršijo. Jerevano ir kitų didžiųjų Armėnijos miestų nebombardavo. Azerbaidžaniečiai kovėsi tik dėl teritorijų, kurios jiems priklauso pagal tarpautinę teisę – kovėsi išimtinai dėl Kalnų Karabacho miestų ir gyvenviečių.
Kai nebežinome, kas yra demokratija
Ir vis tiek N.Pašinianas vadinamas provakarietišku demokratu! Man regis, po Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimų į šio vyro veiklą derėtų pažvelgti karo nusikaltimus tiriančio tarptautinio Hagos tribunolo akimis. Kiekvieną kartą, kai N.Pašinianas vadinamas demokratišku vyru, šių eilučių autorius gūžčioja iš nuostabos pečiais. N.Pašinianas, kaip ir jo pirmtakai, man pirmiausia asocijuojasi su barbarais, kurie nepakluso Jungtinių Tautų reikalavimams išvesti armėniškus karinius dalinius iš Kalnų Karabacho. O gal prof. Š.Liekis nieko nežinąs apie JT rezoliucijas, įpareigojančias armėnų karius palikti ir Šušą, ir Hankendį, ir visus kitus šio regiono miestus bei gyvenvietes? Kaip drįstama rašyti apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus nė vieno sakinio neskiriant JT rezoliucijoms, bylojančioms, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, jog oficiali Lietuvos užsienio politika – gerbianti Azerbaidžano teritorinį vientisumą su Kalnų Karabachu?
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo
Nejaugi tikrai svetimas teritorijas užgrobusią valstybę galima laikyti demokratiška, o jos vadovus – demokratais? Antra: šokiruoja Š.Liekio išvada, jog „dažnos analogijos ir palyginimai su Donbaso ar Krymo okupacija nėra tinkami vien dėl politinės sistemos skirtumų. Armėnija yra demokratinė respublika, o Azerbaidžanas velkasi visų reitingų pabaigoje“.
Ar Š.Liekis supranta, ką pasakęs? Teisę išsaugoti savas teritorijas turinčios ne visos šalys? Kur mus nuvestų tokia logika? Norime dar didesnio pasaulinio chaoso? Kas nutiktų, jei vieną dieną, neduok Dieve, Lietuvą pradėtų geležiniu kumščiu valdyti pats žiauriausias pasaulyje diktatorius? Tokiu atveju lietuviai jau prarastų teisę į Vilniaus ir Klaipėdos kraštus? Jei, sakykim, Lenkija bus Briuselio apkaltinta antidemokratiškumu, Punsko ir Seinų lietuviai įgaus teisių skelbti nepriklausomybę – bėgti nuo neva antidemokratiškos Varšuvos ir dreifuoti demokratiško Vilniaus pusėn? O jei po keliolikos metų Lenkija vėl taps demokratiška, jai bus leistina susigrąžinti Punską ir Seinus? Bet gal tuomet etniniai Punsko ir Seinų lietuviai jau nebenorės grįžti po Lenkijos sparneliu? Žodžiu, tai, kokias žaidimo taisykles siūlo Š.Liekis, – sunku suvokti vadovaujantis sveiku protu…
Prancūziškas tendencingumas
Š.Liekis apgailestauja, kad Prancūzijos ir JAV pastangos įtakoti įvykius Pietų Kaukaze buvo vangios ir neveiksmingos. Pirma, nemanau, kad jos buvo jau tokios vangios. Ypač aršiai ardėsi Prancūzijos prezidentas Emmanunelis Macronas. Bet oficialusis Paryžius, jei norime būti nešališki, neturėtų kištis į šį konfliktą, nes nėra objektyvus. Vertinti Prancūzijos užsienio politiką ir nė žodeliu neužsiminti apie ten gyvenančią įtakingą armėnų bendruomenę, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos.
Lietuviškas tendencingumas
Tvirtinti, jog Lietuva, stebėdama įvykius Pietų Kaukaze, elgėsi per daug pasyviai, – vėl tik pusė tiesos. Prisiminkime tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vos prieš metus surengtą vojažą į Armėniją (pirmiau – į Armėniją, tik po to – į Azerbaidžaną). Prisiminkime, kaip Prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė visai neseniai buvo priėmusi Vilniuje viešėjusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, sumaniusią mums parodyti kažin kokį taikos planą. Taikos planas – sveikintina iniciatyva. Bet jei esame nešališki, objektyvūs, turėjome klausti Baku ir Ankaros, o kokius taikos planus yra parengusios Azerbaidžano ir Turkijos prezidentų žmonos? Lietuvos prezidentūroje drauge su Armėnijos premjero žmona prie vieno stalo privalėjo sėdėti Turkijos ir Azerbaidžano lyderių antrosios pusės. Tik taip, ir niekaip kitaip. Bet mes išklausėme tik vieną – armėniškąjį – taikos planą. Tiksliau tariant, pasielgėme tendencingai.
Lietuvos Mokslų Akademija, neįsileidusi Turkijos ambasadoriaus lydimų turkų istorikų. Slaptai.lt nuotr.
Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė įsileido Armėnijos ambasadorių Tigraną Mikrčianą, atvykusį su Jerevanui palankiais istorikais, o Turkijos istorikus, kuriuos lydėjo Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas, – pravijo šalin. Ar toks Lietuvos elgesys – demokratiškas, civilizuotas? Kodėl vengiame išgirsti turkiškus argumentus, jei Armėnija tikrai visur ir visada akivaizdžiai teisi? Bijome, kad oficialiojo Jerevano propaganda subliukš kaip pradurtas oro balionas?
Filipo Ekozjanco pozicija
Filipas Ekozjancas ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Š.Liekis savo publikacijose kaip neginčijamą tiesą liudija, esą armėnai šiandien pagrįstai bijo vadinamojo antrojo genocido. O ar būta genocido 1915-aisiais? Tegul Š.Liekis tvirtina, kad buvo (nors turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų jis nestudijavo). Bet tada tegul bent užsimena, kad dėl 1915-ųjų tragedijos esama ir kitokių nuomonių net tarp pačių armėnų. Kaip galima tvirtinti 1915-uosius buvus genocidu ir nė neprasitarti apie armėnų kilmės istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjancą (neseniai išleistos knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorių), kuris, duodamas interviu mano portalui, pabrėžė:
„Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką,kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“
Ar vien turkai kalti?
Š.Liekio komentaruose daug kliūna šiandieninei Turkijai. Ankara kaltinama bandanti atkurti Osmanų imperiją. Gal ir taip. Bet kodėl nepripažįstama, kad turkai kelis dešimtmečius beldėsi į Europos Sąjungos duris? Kas beliko į ES šeimą nepriimtiems turkams? Rautis plaukus iš nevilties, nusižeminus dar intensyviau klibinti Briuselio ir Strasbūro kabinetų rankenas? ES atstūmė Turkiją, Turkija puolė ieškoti kitų kelių, kitų išeičių, kitų sąjungininkų.
Nematau nieko nusikalstamo, nieko atgamtiško.
Slaptai.lt redakcijos prierašas.
Šį straipsnį esu nusiuntęs LRT.lt redakcijai. Pažiūrėsime, ar publikuos.
Turkijoje po žemės drebėjimo – dideli sugriovimai. EPA – ELTA nuotr.
Vakarinę Turkijos dalį sudrebinusio galingo žemės drebėjimo aukų skaičius antradienį išaugo iki 100, praneša šalies nelaimių ir ekstremalių situacijų valdymo agentūra AFAD.
AFAD nurodo, kad per 7 balų stiprumo žemės drebėjimą sužaloti 994 žmonės, 147 sužaloti asmenys tebegydomi ligoninėse.
Be kita ko, vėlų pirmadienį žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad, praėjus 65 valandoms po stipraus žemės drebėjimo, Turkijoje iš po griuvėsių ištraukta gyva trejų metų amžiaus mergaitė Elif. Tai suteikia gelbėtojams vilties surasti daugiau po griuvėsiais įstrigusių gyvų žmonių.
Elif buvo 106 žmogus, po drebėjimo išgelbėtas iš po sugriuvusių pastatų nuolaužų. Jos motina ir trys broliai ir seserys išgelbėti šeštadienio vakarą, bet vėliau vienas išgelbėtas brolis mirė.
Penktadienį įvykęs žemės drebėjimas supurtė Turkiją ir Graikiją. Žemės drebėjimas įvyko prie Turkijos Egėjo jūros pakrantės, į šiaurę nuo Samo salos. Griuvo pastatai, kilo bangos, kurios užtvindė teritorijas Turkijoje ir Samo saloje.
Per žemės drebėjimą Graikijai priklausančioje Samo saloje žuvo du paaugliai.
Kaip teigiama, tai pražūtingiausias per beveik dešimtmetį Turkijai smogęs žemės drebėjimas. 2011 metais per žemės drebėjimą Vano mieste žuvo daugiau kaip 500 žmonių.
Turkijoje po žemės drebėjimo užfiksuoti dar 1 464 pakartotiniai požeminiai smūgiai, 44 iš jų stiprumas buvo didesnis nei keturi balai.
Baiminantis, kad gali sugriūti daugiau pastatų, Izmire tūkstančiai gyventojų ketvirtą naktį iš eilės miegojo palapinėse.
