Gintaras Visockas. Kokios pozicijos laikysis Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis?


Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Įsivaizduokime situaciją. Ginkluota grupė žmonių nusprendžia, esą štai anas namas, stovįs vaizdingoje vietoje, neabejotinai priklausąs jiems. Ginkluotieji griebiasi drastiškų priemonių – jėga išveja iš ten gyvenusius šeimininkus ir įsitvirtina užgrobtoje teritorijoje. O kad būtų patogiau išlaikyti užgrobtąjį mūrą, įsiveržia dar į septynetą gretimų sodybų. Tad jau savo rankose, matematiškai skaičiuojant, neteisėtai okupavę laiko net aštuonetą ūkių.

Kokių priemonių griebiasi teisėsauga? Kaip pridera – pirmiausia derasi, kad įsibrovėliai geruoju pasitrauktų. Kaip elgiasi tarptautinė bendruomenė? Remdamasi nusistovėjusiomis taisyklėmis ji ginčija įsiveržėlių teises į namą vaizdingoje vietovėje.

Bet užpuolikai nesitraukia. Spaudoje skelbia pranešimus, esą tas gražuolis mūras jiems priklausąs, nes kažkada, maždaug prieš tūkstantį metų, ten neva klestėjusi didinga jų karalystė. Derybos neatneša jokių rezultatų. Tada teisėsauga liepia šturmuoti namus, kuriuose apsigyveno įsibrovėliai, ir juos iš ten jėga išveja. Ne tik išveja, bet likusius gyvus – areštuoja, baudžia. Juk padarytas nusikaltimas.

Štai kokia logika. Ji civilizuotui žmogui ir suprantama, ir priimtina. Visi žinome, kad nei su bankų plėšikais, nei su įkaitų pagrobėjais, nei su vagimis, nei su lėktuvą užgrobusiais teroristais niekas ilgai nesiterlioja. Derybos netrunka metų metus. Jei įstatymą pažeidusieji nenusileidžia, juos nuginkluoja jėga net tais atvejais, jei įkaitams ir aplinkiniams gresia mirtinas pavojus. Nieko nepadarysi – teisingumas privaląs triumfuoti. Kaltieji privalo sėsti į kaltinamųjų suolą.

Jei imčiau įrodinėti, esą įsiveržusiųjų į svetimus namus ne tik kad negalima jėga išvyti, bet dar privalu su jais palaikyti draugiškus santykius, teikti jiems ekonominę pagalbą, piršti įvairiausias partnersytės programas, – mane greičiausiai palaikytumėte bepročiu. Ir būtumėte teisūs.

Bet juk Lietuva, žvelgdama į Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą, elgiasi labai panašiai – kaip tas, kuriam labiau rūpi ne aukos, o agresoriaus interesai. Užuot stojusi neteisėtai Kalnų Karabachą praradusio Azerbaidžano pusėn, Lietuva visus pastaruosius tris dešimtmečius dėjosi tarsi nesuprantanti, kas čia teisus. Tiesa, visi oficialūs Lietuvos dokumentai, kaip ir tarptautiniai, surašyti teisingai – pabrėžiama, jog NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi.  

Tačiau bent jau pastarąjį dešimtmetį, kai intensyviai domiuosi šiuo konfliktu, daug kas iš mūsų politikų, žurnalistų, istorikų, keliautojų karšligiškai ieškojo ne tiesos, o argumentų, kaip būtų galima pateisinti Armėniją ir įgelti Azerbaidžanui. Kūrė keistas draugystės su Kalnų Karabacho separatistais grupes Seime, nelegaliai, apeidami Azerbaidžaną, keliaudavo į Kalnų Karabachą, kad sugrįžę iš ten galėtų piešti graudžius pasakojimus, kaip „taikūs armėnai bijo žiaurių musulmonų“. O štai noro išsiaiškinti, kaip jaučiasi iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho išvyti azeraidžaniečių pabėgėliai, nepareikšdavo. Net jei tokia proga pasitaikydavo, ja nepasinaudodavo. Omenyje turiu kolegas žurnalistus, kuriuos buvau sutikęs Baku tarptautiniuose humanitariniuose forumuose ir kurie, sugrįžę iš kelionės, nebrūkštelėjo nė vienos trumputės žinutės.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Su didžiausiu entuziazmu mes nusigriebdavome kiekvieno pranešimo, esą Azerbaidžanas naikina krikščioniškus maldos namus. O apie tai, kad, armėnų separatistams įsitvirtinus Kalnų Karabache, šiame regione nebeliko 60-ies mečečių, 473 istorinių, azerbaidžaniečiams brangių paminklų, 927 bibliotekų, saugojusių azerbaidžaniečiams brangias senoviškas knygas ir rankraščius, kad į Armėniją iš Kalnų Karabacho išvežta per 40 tūkst. vertingų azerbaidžanietiškų muziejų eksponatų, kad musulmoniškose mečetėse buvo laikomos kiaulės, – nė žodelio. Jei kalbėdavome apie žiaurumus, tai, žinoma, ieškodavome vien faktų, kaip netinkamai pasielgę „musulmonai azerbaidžaniečiai“. „Brolių armėnų“ klastų (pavyzdžiui, Sumgaito skerdynės) ir žiaurumų (sakykim, Hodžaly skerdynės) nenarpliodavome, nenagrinėdavome. Tai prieštaraudavo mūsų įsikaltai versijai, jog Armėnija – visuomet teisi, Azerbaidžanas – visuomet neteisus.

Dabar – situacija kiek kitokia. Krypsta gerojon pusėn. Štai europarlametaras Andrius Kubilius jau viešai pripažįsta, kad Armėnija padariusi klaidą, kai negrąžino Azerbaidžanui 1992 – 1994-aisiais užgrobtų septynių rajonų, niekaip nesusijusių su Kalnų Karabachu (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas).

Bet iki tikro objektyvumo – dar labai toli.

Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius. Diskusija. Slaptai.lt nuotr.

Yotube.com erdvėje peržiūrėjau 2020 metų spalio 2 dieną paskelbtą Lietuvos europarlamentarų Rasos Juknevičienės ir Andriaus Kubiliaus diskusiją dėl to, kas šiandien dedasi Pietų Kaukaze. Laida nebūtų ypatingai užkliuvusi, jei ne tas tebesikartojantis primityvus tendencingumas: nė menkiausios užuominos, kam priklausąs Kalnų Karabachas, žvelgiant tarptautinės bendrijos akimis. Tarsi NATO ir ES nebūtų suformulavusi nuomonės, jog Kalnų Karabachas yra ne Armėnija, o Azerbaidžanas. Žinoma, europarlamentas A.Kubilius turįs teisę Kalnų Karabachą vadinti armėniškuoju. Tokios demokratijos taisyklės. Bet oficialiame videokomentare, paženklintame Europos Parlamento logotipais, nė sykio nepaminėti, kokia oficiali tarptautinės bendrijos pozicija dėl Kalnų Karabacho, – mažų mažiausiai neetiška, netaktiška.

Beje, jei ankstesniame savo tekste „Ką pasakė ir ką nutylėjo europarlamentaras Andrius Kubilius“ daugiausia dėmesio skyriau buvusio premjero pasisakymams dėl konflikto Pietų Kaukaze, šį sykį dėmesį patraukė tarsi užkeikimas kartojama europarlamentarės R.Juknevičienės nuomonė, esą visus konfliktus narplioti privalu tik taikiomis priemonėmis. Ką tuo norima pasakyti – Azerbaidžanas pasielgė neteisingai, po beveik tris dešimtmečius trukusių beviltiškų derybų jėga susigrąžindamas savas žemes? O kur, jei bent jau apsimetame esą objektyvus, priešinga nuomonė, girdi, teritorinius konfliktus taikiomis priemonėmis išlukštenti dažniausiai neįmanoma? Kur buvusio Vladimiro Putino patarėjo, nūnai JAV Katono instituto vyriausiojo analitiko Andrejaus Ilarionovo analizė (Echo Moskvy), jog teritoriniai ginčai be karinės jėgos neišnarpliojami, nes tokia žmonių prigimtis?

Keisčiausia, kad europarlamentarė R.Juknevičienė, drauge su kolega A.Kubiliumi liaupsindama „taikias priemones“, tarsi nepastebėjo, jog pati sau prieštarauja, prisimindama Serbijos ir Kosovo konfliktą. Juk šis susidūrimas taip pat nebuvo išspręstas be kraujo praliejimo. Serbai ir albanai buvo sutaikyti (jei tikrai sutaikyti) grubiomis karinėmis priemonėmis. Tuo konkrečiu atveju po gausių ultimatumų Amerika griebėsi tarptautinio policininko veiksmų. Grubių veiksmų. Beje, man, anuomet redagavusiam karinį priedą „Vardan Lietuvos“, su tuometiniu krašto apsaugos ministru Linu Linkevičiumi teko aplankyti ten dislokuotus Lietuvos taikdarius. Net buvome supažindinti su Balkanų regione įkurtos amerikiečių karinės bazės vadu. Savo akimis mačiau, kokia įspūdingai didelė, kokiais moderniausiais ginklais apginkluota buvo toji amerikiečių bazė. Jei ne į Balkanus mesti amerikiečių kariškiai, serbai su albanais iki šiol pjautųsi, o Vokietijos ir Prancūzijos vadovaujama Europos Sąjunga beviltiškai skėsčiotų rankomis. Įsidėmėkime: pirmiausia buvo karas, ir tik po to įsivyravo taika (bent jau sąlyginė).

Jau tada Europos Sąjunga pademonstravo nesugebanti nutraukti serbų ir albanų priešpriešos dėl Kosovo. Tai padarė Vašingtonas. Pirmiausia – bombardavo, sprogdino, šaudė, ir tik paskui siūlė ekonominę pagalbą, kad abi nesutariančios tautos mieliau rinktųsi prekybą nei apkasus. Nemanau, kad šiandien būtų kas nors kardinaliai pasikeitę. Europos Sąjunga buvo ir tebėra nepajėgi užgesinti įsiplieskusių konfliktų nei savo teritorijoje, nei, tuo labiau, Pietų Kaukaze. Per silpna, per daug ištižusi, per daug susiskaldžiusi. Lietuvos europarlamentarai labai naivūs manydami, esą ES, jei tik susiimtų, jei tik norėtų, galėtų žaisti kur kas rimtesnius geopolitinius žaidimus.

Tad europarlamentarės R.Juknevičienės kartojimus, esą Gordijo mazgą dėl Kalnų Karabacho išnarplioti buvo leistina „tik taikiomis priemonėmis“, aš supantu kaip dar vieną subtilų mėginimą sumenkinti Azeraidžaną. Suprask, jis neturėjo teisės kariauti.

Rasa Juknevičienė, europarlamentarė. Slaptai.lt nuotr.

Kaip bebūtų liūdna, tame youtibe.com paskelbtame videointerviu esama ir daugiau keistų užuominų. Europarlamentarė R.Juknevičienė užsimena, kad galbūt Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šį sykį armėnų interesų negynė, nes troško pakenkti demokratišku būdu į valdžią atėjusiam ir neva korupcionieriais politikais atsikratyti besistengiančiam Nikolui Pašinianui? Leiskite nuoširdžiai nusistebėti: N.Pašinianas – tikras, nuoširdus demokratas?

O jei N.Pašinianas – net demokratiškiausias žmogus pasaulyje, nereikia į vieną krūvą suplakti skirtingų temų: šalies santvarkos ir šalies teritorinio vientisumo taisyklių. Jei Aliaksandras Lukašenka – štai koks baisus, ar tai reiškia, kad Lietuva ar kuri nors kita valstybė turinti teisę iš Baltarusijos atimti, sakykim, Gardiną ir Lydą? Jei Italiją beveik tris dešimtmečius valdė „didysis demokratas“ Silvijo Berluskonis, ar tai suteikė teisę kaimyninėms šalims iš italų atimti bent vieną itališką regioną?

Verčiau tegul politikė prisimena, kaip 2012-aisiais, būdama krašto apsaugos ministre, su Armėnija atnaujino susitarimą dėl dvišalio bendradarbiavimo gynybos srityje? Juk visi draugystės būdai su Armėnija – įtartini, mat ten dislokuota Rusijos karinė bazė. Leiskite paklausti, kaip į NATO ir ES besiorientuojančiai Lietuvai šovė į galvą pasirašyti bendradarbiavimus su šalimi, kurioje šeimininkauja galinga karinė rusų grupuotė?

Analizuodamas to meto spaudą aptikau pranešimų, kad Lietuva pasižadanti pagelbėti Armėnijai mokslo srityje – leis armėnų kariškiams įgyti patirties Lietuvos karo akademijoje Vilniuje ir Baltijos gynybos koledže Tartu mieste. Gal ir gražu. Bet kokios garantijos, kad tie armėnų karininkai, kurie studijavo Lietuvos karo akademijoje ir Baltijos gynybos koledže, nesuteikė išsamių ataskaitų apie Lietuvos karines struktūras Rusijos žvalgyboms?

Ano meto spauda cituoja ir tokius žodžius, priskiriamus tuometinei krašto apsaugos ministrei R.Juknevičienei: „šitas vizitas buvo didžiulis Armėnijos interesas. Jie dėjo visas pastangas, kad jis įvyktų“. Gal europarlamentarė R.Juknevičienė galėtų bent šiandien smulkiau paaiškinti, koks gi tuomet buvo Lietuvos interesas bičiuliautis su Rusijos karinę bazę turinčia Armėnija ir tuo pačiu erzinti NATO struktūrose didžiulią įtaką turinčią Turkiją?

Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com

Taip pat džiaugčiausi, jei europarlamentarė R.Juknevičienė patikslintų sakinį, esą „Armėnija dėjo visas pastangas, kad Lietuva su ja atnaujintų dvišalį bendradarbiavimą gynybos srityje“. Šis klausimas – ypač svarbus, nes, Lietuvos požiūriu, tuometinė Armėnijos valdžia, įskaitant prezidentą Seržą Sargsianą, tikrai nebuvo laikoma nei demokratiška, nei padoria, nei provakarietiška.

Žodžiu, tendencingumų – vis dar daug. Pavyzdžiui, LRT laidoje („Kultūringai su Nomeda“) kalbėjo fotografas Vidmantas Balkūnas, tas pats, kuris neseniai keliavo po Kalnų Karabachą ir Lietuvos spaudoje paskelbė šūsnį fotografijų, kaip kenčia armėnai nuo Azerbaidžano karinių operacijų. Kalbinamas Nomedos Marčėnaitės jis prasitarė, esą konflikte dėl Kalnų Karabacho – ne viskas taip paprasta. Dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto – viskas aišku. O dėl Kalnų Karabacho – gal būt ir vieni truputį teisūs, ir kiti.

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Demokratinėje visuomenėje tokią nuomonę dera gerbti. Ir vis tik kas gi čia neaiškaus, jei tarptautinė bendruomenė gerbia šalių teritorinį vientisumą, pripažindama Kalnų Karabachą esant neatskiriama azerbaidžanietiška teritorija, jei Kalnų Karabacho atskira nepriklausoma valstybe nepripažįsta net pati Armėnija??

Belieka viltis, kad naujasis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis dabos ne vien Armėnijos, bet ir Lietuvos ir jos sąjugininkės NATO aljanse Turkijos interesus.

2021.01.05; 09:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.