Ramūnas Vilpišauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Ramūnas Vilpišauskas nemano, kad didelė lėšų dalis, skiriama iš ES biudžeto žemės ūkiui bei tiesioginėms išmokoms, yra gerai. Jis taip pat pažymėjo, kad prezidentas Gitanas Nausėda derybose Europos Vadovų Taryboje (EVT) parodė nenuoseklumą, politiškai iškeldamas ūkininkus aukščiau Lietuvos ekonomikos intereso.
 
„Jei žiūrėtume iš Lietuvos ūkininkų perspektyvos, tai yra dalinis laimėjimas, nes numatytas paramos jiems didėjimas, bet nesulyginamas su tomis sumomis, kurias gauna senbuvių šalių ūkininkai. Bet jei žiūrėtume bendrai iš visos ES ar Lietuvos perspektyvos, tai, jog žemės ūkiui bus toliau skiriama maždaug trečdalis viso biudžeto lėšų, o konkrečiai tiesioginėms išmokoms ketvirtadalis, tai nėra teigiamas dalykas.
Įvertinant tai, kad, daugelio analitikų nuomone, šios išlaidos neefektyvios ir kelia socialinio teisingumo klausimų, ypač atsižvelgiant į dabartinę krizę ir kitus šiuolaikinius iššūkius ES, būtų prasmingiau nukreipti ribotas ES biudžeto lėšas tiems dalykams, kurie iš tiesų duoda pridėtinę vertę, prisideda prie visos ekonomikos augimo, o ne tiesiog palaiko aukštesnį tam tikros visuomenės pajamų lygį“, – Eltai sakė R. Vilpišauskas.
 
Jo nuomone, G. Nausėda, sprendžiant, kaip panaudoti ES lėšas, turėtų akcentuoti veiksnius, kurie svarbūs ilgalaikiam šalies ekonomikos augimui.
 
„Manau, kaip ekonomistas jis supranta, kad ilgalaikiam ekonomikos augimui visų pirma apskritai svarbus bendras Lietuvos produktyvumas ir kuriama pridėtinė vertė, gebėjimas prisitaikyti prie krizių, įskaitant tokias krizes, kaip dabartinė, ar kokia buvo prieš kiek daugiau nei 10 metų, susijusi su finansų krize pasaulyje. O produktyvumo augimas vis labiau priklauso nuo įmonių inovatyvumo. Nepaisant to, kad prezidentas vis prisimena paminėti skaitmenizaciją ar žaliąją ekonomiką, bet kai žiūrime į konkrečius derybų klausimus, atrodo, kad politiškai jam daug svarbesnė parama žemės ūkiui. Tai matau čia tam tikrą nenuoseklumą, atotrūkį, kuris veikiausiai rodo, kad ūkininkai jam, kaip politikos veikėjai, svarbesni nei bendras Lietuvos ekonomikos interesas“, – kalbėjo politologas.
 
Pasak R. Vilpišausko, Lietuva, jei norės prisijungti prie turtingesnių ES šalių klubo, turės susitaikyti su Sanglaudos politikos lėšų mažėjimu.
 
„Sanglaudos lėšų mažėjimas susijęs su Lietuvos ekonomikos augimu. Tai lėšos, siejamos su šalies santykiniu išsivystymo lygiu. Kuo turtingesnė šalis, lyginant su ES vidurkiu, tuo ji mažiau gali pretenduoti į šias lėšas, bent jau toks bendras principas. Jei norime, kad Lietuva taptų turtingesnė, neišvengiamai turėsime susitaikyti su Sanglaudos lėšų mažėjimu ir ieškoti kitų ekonomikos augimo šaltinių. Dabartinės krizės fone Atsigavimo fondo lėšos tampa svarbios, bet daug svarbiau nei konkrečios sumos – tai, kaip lėšos bus panaudotos Lietuvos ekonomikos ilgalaikiam augimuiׅ“, – Eltai sakė R. Vilpišauskas.
 
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Po derybų taip pat liko neatsakyti keli klausimai: dėl naujų mokesčių įvedimo siekiant finansuoti paskolintą ES Gaivinimo fondo paketą bei, jei to nepavyks padaryti, ar didės šalių narių įnašai į ES biudžetą. Anot politologo, šių klausimų nepavyko išspręsti derybose, todėl jų sprendimas perleistas Europos Parlamentui (EP).
 
„Tai priklausys nuo tolesnių derybų, nes šitie klausimai iš esmės liko neatsakyti ir atidėti vėlesniam laikui. Tikėtina, kad juos aktyviai kels ir EP nariai, kai procesas persikelia į šią instituciją, kur bus svarstomas EVT priimtas susitarimas. Turbūt bus bandoma daugiau įsipareigojimų su galimais finansavimo šaltiniais numatyti“, – sakė jis, pridurdamas, kad dėl vadinamojo plastiko mokesčio ar kai kurių taršos mokesčių gali būti rastas sutarimas, tačiau dėl kitų mokesčių derybos gali užsitęsti.
 
„Daugelis šalių atsargiai žiūri į naujų mokesčių įvedimą, nes tai gali būti papildoma mokestinė našta ES mokesčių mokėtojams arba gali apriboti šalių galimybes pritraukti investicijas, o tokia iki šiol buvo Lietuvos pozicija. Tai, kas dabar sutarta tarp ES šalių vadovų, palieka daugiausiai neatsakytų klausimų būtent dėl įmokų į daugiametį ES biudžetą ir dėl to, kaip bus grąžinamos pasiskolintos Atsigavimo fondo lėšos. Tai tiesiog pripažinimas, kad šie klausimai politiškai buvo tokie sudėtingi, kad į juos galutinai atsakyti nepavyko ir bus ieškoma atsakymų ateityje“, – komentavo R. Vilpišauskas.
 
Palyginti su praėjusia, šioje finansinėje perspektyvoje, 2021-2027 metams, Lietuvai pavyko išsiderėti 1,7 mlrd. eurų daugiau, o bendra ES lėšų Lietuvai skiriama suma siekia 14,5 mlrd. eurų.
Traktorius Lietuvos laukuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Sanglaudos politikos įgyvendinimui Lietuvai skirta 6,2 mlrd. eurų. Žemės ūkio finansavimui bus skirta iš viso 5 mlrd. eurų.
 
Pagal EVT pasiektą susitarimą, tiesioginės išmokos 2021 metais sudarys 178 eurus už hektarą, o 2022 metais pakils iki 200 eurų už hektarą ir toliau didės. Pritarta, kad Lietuvos ūkininkų tiesioginės išmokos augtų, kol 2027 metais pasiektų 215 eurų už hektarą.
 
Šiuo metu tiesioginės išmokos Lietuvos ir Baltijos šalių ūkininkams siekia apie 170 eurų už hektarą, o ES vidurkis – daugiau kaip 250 eurų.
 
ES šalių narių vadovai sutarė dėl bendro ES atsako į pandemijos sukeltą sveikatos, socialinę bei ekonomikos krizę. Šiam tikslui kuriamas ES Gaivinimo ir atsparumo fondas, kuriame Lietuvai skirta 2,4 mlrd. eurų.
 
Šalies vadovas pažymėjo, kad, prireikus, Lietuva taip pat galėtų pasiskolinti iš Gaivinimo ir atsparumo fondo iki 4,7 proc. nuo Lietuvos bendrojo nacionalinio produkto, arba 2,2 mlrd. eurų, reformoms įgyvendinti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.24; 06:20

Didžiosios Britanijos sosto įpėdinis princas Charlesas paragino savo tautiečius per koronakrizę padėti ūkininkams nuimti derlių. „Maistas neatsiranda pabūrus“, – sakė ekologine žemdirbyste užsiimantis princas antradienį paskelbtame vaizdo įraše. Jis darytas jo darže Škotijos dvare.
 
Taip Charlesas parėmė vyriausybės ir žemės ūkio iniciatyvą: būgštaujama, kad vaisiai ir daržovės daugelyje Didžiosios Britanijos ūkių gali tiesiog supūti, nes dėl pandemijos nėra darbo jėgos iš užsienio. Dėl to norima ateinančiais mėnesiais pasitelkti studentus.
 
Situaciją žemės ūkyje aštrina ir „Brexitas“. Daug pagalbininkų, pirmiausiai iš Rytų Europos, dėl „Brexito“ atsuko Jungtinei Karalystei nugarą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.19; 00:30

Žemdirbių protesto akcija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ketvirtadienį Baltijos šalių žemdirbiai dalyvaus protesto akcijoje Briuselyje dėl didesnių tiesioginių išmokų pagal ES bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP). Proteste dalyvaus 170 ūkininkų iš Lietuvos.
 
Kaip skelbė Lietuvos žemės ūkio taryba, ūkininkai reikalaus suvienodinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių tiesiogines išmokas su Europos Sąjungos vidurkiu. Ūkininkai susirinks prieš neeilinį Europos valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimą.
 
Nurodoma, kad nors Baltijos šalių ūkininkai gauna mažiausias tiesiogines išmokas ES, jų gamybos išlaidos yra didesnės nei ES vidurkis – atitinkamai 129 proc. Estijoje, 112 proc. – Lietuvoje ir 113 proc. Latvijoje.
 
Žemės ūkio taryba nurodo, kad nuo 2013 metų Baltijos šalių ūkininkai gauna ne daugiau kaip 54-60 proc. Europos vidurkio tiesioginių išmokų.
 
Baltijos šalių ūkininkai taip pat yra susirūpinę, kad augančios ES ekologinio susitarimo ir klimato neutralumo tikslo ambicijos nėra suderintos su tinkamu BŽŪP finansavimu.
 
Tai jau ne pirmas ūkininkų vykdomas protestas dėl didesnių tiesioginių išmokų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.20; 08:39

Trečiadienį vyks Lietuvos vežėjų protesto akcija, kuria siekiama atkreipti dėmesį į valdžios sprendimus.
 
Akcijos, kuri prasidės 11 val., metu krovininių automobilių vilkstinė, lydima policijos ekipažų, nedideliu greičiu suks ratus po Vilniaus centrą.
 
Numatoma, kad automobilių vilkstinė judės Gedimino prospektu pro Seimą, ministerijas ir Vyriausybę, taip pat važiuos A. Goštauto gatve. Sunkiasvorės transporto priemonės bus paruoštos inscenizuojant Lietuvos transporto sektoriaus laidotuves.
 
„Iš anksto atsiprašome vilniečių vairuotojų ir viešojo transporto keleivių, jeigu organizuojama akcija sukels laikinų nepatogumų dėl eismo. Tačiau mums, smulkaus verslo atstovams, tai paskutinė proga atkreipti valdžios dėmesį atsikvošėti ir atšaukti sprendimus, kurie paprasčiausiai palaidos smulkiuosius vežėjus“, – sako „Linavos“ asociacijos generalinis sekretorius Mečislavas Atroškevičius.
 
Vežėjai tokios akcijos nusprendė imtis po to, kai Vyriausybė priėmė sprendimą vairuotojų algų koeficientą padidinti nuo 1,3 iki 1,65. Anot „Linavos“, toks sprendimas Lietuvoje buvo padarytas tuo pačiu metu, kai ES atlieka procedūras, po kurių bus priimtas Mobilumo paketas.
 
Siekdami iki galo išnaudoti konstruktyvaus dialogo galimybes su valstybės institucijomis, „Linavos“ vežėjai jau buvo atšaukę lapkričio 20 d. planuotą protesto akciją prie Seimo rūmų. Vietoje šios protesto akcijos valdžios institucijoms buvo įteikta deklaracija, kurią pasirašė 279 Lietuvos vežėjų įmonės.
 
Kaip ELTA jau rašė, antradienį šimtai ūkininkų su traktoriais protestuodami išvažiavo į šalies kelius.
 
Pirmoji ūkininkų protesto akcijos dalis „Žaliasis kryžius“ vyksta nuo lapkričio pradžios. Ūkininkai savo laukuose stato žalius kryžius, kurie, anot akcijos rengėjų, simbolizuoja ne tik derlingą dirvožemį, sveiką aplinką, sveiką ir skanų maistą, bet ir atspindi Lietuvos žemdirbių diskriminaciją ES, žemdirbių supriešinimą su visuomene.
 
Kryžių statymu taip pat protestuojama prieš žemdirbio vardo menkinimą ir jo amato žlugdymą.
 
Nesulaukę valdžios reakcijos į protestą, gruodžio pradžioje visos Lietuvos ūkininkai ketina traktoriais keliauti į Vilnių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.27; 07:13

Protestuodami prieš aplinkosaugos reikalavimus, tūkstančiai ūkininkų trečiadienį Hagoje traktoriais blokavo gatves. Prie centrinės geležinkelio stoties jie sprogdino petardas. Policija atitvėrė vyriausybinį kvartalą. Meras ir vyriausybė įspėjo ūkininkus nenaudoti smurto.
 
Ūkininkai skundžiasi, kad jiems taikomi per griežti reikalavimai dėl azoto išmetimo mažinimo. Remiantis aukščiausiojo teismo sprendimu, šalis privalo radikaliai sumažinti azoto išmetimą pirmiausiai gamtosaugos zonose. Ypač didelės azoto emisijos yra gyvulininkystės sektoriuje.
 
Dėl to vyriausybė paskelbė apie priemones. Pavyzdžiui, norima apriboti ūkių plėtrą. Be to, vyriausybė nori pradėti programą ūkiams išpirkti. Taip pat planuojamas greičio limito mažinimas keliuose. Dėl per didelio azoto išmetimo ketinama laikinai stabdyti 18 000 statybos projektų.
 
Tai yra jau antra didelė ūkininkų protesto akcija šį mėnesį. Protestų praėjusiomis dienomis būta ir provincijose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.17; 04:00

Ūkininkų protestas Nyderlanduose. EPA-ELTA nuotr.
Protestuojantys ūkininkai Nyderlanduose sukėlė transporto chaosą.
 
Iš visos šalies antradienį Hagos link pajudėjo daugiau kaip 2 000 ūkininkų su traktoriais. Didieji įvažiavimai į miestą buvo užkimšti.
 
Iš viso spūsčių ilgis siekė daugiau kaip 1 100 km.
 
Ūkininkai protestuoja prieš tai, kad žemės ūkiui, jų požiūriu, vienpusiškai suverčiama atsakomybė dėl  tokių aplinkos problemų, kaip klimato kaita ir per didelės azoto emisijos.
 
Protestų organizatoriai mitinge tikisi dalyvausiant per 10 000 žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.02; 05:23

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kovo mėnesio pabaigoje savaitraštyje „Ūkininko patarėjas“ pasirodė Juozo Skripkausko straipsnis „Kaimo bibliotekos kapanojasi mirusių sielų voratinkliuose“.

Nustebino ir, atvirai kalbant, papiktino tendencinga, pagiežinga jau pati straipsnio pradžia. Spręskite patys: „Gyventojų skaičiaus mažėjimas ne visiems yra blogai, kai kas tuo išmaniai naudojasi. Kaimuose dar sovietmečiu įsteigtos bibliotekos turėtų neatsidžiaugti mažu darbo krūviu, nors savo ataskaitose deklaruoja nuveikiančios milžiniškus darbus“.

Užbaigiamas straipsnis irgi panašiu irzliu, demaskuotojišku tonu: „Ant kokių pamatų suręsta Lietuvos kaimo švietimo sistema, jeigu dažnas apie ją nieko nežino, o jei žino – negali pasinaudoti? Gali būti, kad ji egzistuoja pati dėl savęs: vidaus aplinkraščių, planų, ataskaitų, formalių renginių ir garsių šūkių, kokie jie reikalingi“.

Beje, bibliotekos, ir kaimo, ir miesto, pagal dabartinį funkcijų paskirstymą priklauso kultūros sistemai; švietimo sistemai priklausytų mokyklinės ir ikimokyklinės įstaigos, bet ūkininkams skirto laikraščio autorius, matyt, nematė reikalo vargintis dėl tokių smulkmenų. Pakalbino tris – keturias 90-ties metų senutes, apibendrino, jog potencialios skaitytojos nieko nežino apie „švietimo sistemą“ – ir apkaltino, jog bibliotekos egzistuojančios pačios dėl savęs!..

Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.

Taip ir norisi pasiteirauti, ar nemėgino autorius su jomis  pasirokuoti dar ir apie vegetarizmą, depiliacijas ir kalnų slidinėjimo Alpėse privalumus? Būtų galėjęs nustebinęs skaitytojus dar originalesnėmis išvadomis…

Tiek to, retorinius klausimus paliksime ateičiai. J. Skripkauskas – žemaitis, kilęs iš to paties Kretingos rajono, kurio bibliotekas kartu su Klaipėdos rajono bibliotekų tinklu jis ištyrinėjo su padidinamuoju stiklu, tad realią padėtį galėjo pamatyti ir įvertinti geriau nei kokie nors biurokratai iš Vilniaus, kurie dažniausiai tiek ir tedaro, kad skaitinėja ataskaitas, kurias jiems siuntinėja kaimų ir miestų bibliotekos.

Pamatyti tai pamatė. Kaip pamato vanagas, višta, fotografas, o ką jau kalbėti apie visokius dronus. Bet KĄ  būtent pamatė, ar pavyko įvertinti tai, kas pamatyta, ar pavyko užčiuopti priežastis bei numatyti pasekmes ne tik abejotinos išminties sostinės biurokratinių sprendimų, bet ir savo parašytų žodžių ir išvadų? Vargu… 

Knygų lentyna. Slaptai.lt nuotr.

Pamatė: kai kuriuose kaimuose nėra net kasdienių prekių parduotuvės, o „renovuota biblioteka žibėte žiba“ – ir pasmerkė, išvadino tokias bibliotekas „išmintingai sukonstruotų mirusių sielų voratinkliu“.

Nepamatė: parduotuvės priklauso privataus kapitalo ir laisvos rinkos veikimo sferai. Parduotuvių savininkai eina ten, kur pinigai, o kaimų gyventojai – ne pats mokiausias šiandien gyventojų sluoksnius. Bet skaityti dar (vis dar!) moka visi, o valstybė – vis dar! – suinteresuota išsaugoti kuo civilizuotesnį ne tik jauno, bet ir pagyvenusio žmogaus pavidalą, tad nors ir vangiai, bet rūpinasi bibliotekomis, kultūros namais bei centrais, sveikatos įstaigomis ir net

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

keliais, net jeigu jais autobusas į gyvenvietę iš rajono centro atvažiuoja 1 – 2 kartus per savaitę.

Tik čia iškyla problemėlė: vienai daliai Lietuvoje gyvenančių žmonių atrodo, kad valstybė, valdžia per mažai rūpinasi regionais, kaimų ir miestelių Lietuva, numesdama jiems tik mažą dalį to, ką pasiskiria sau ir poros didesnių miestų reikmėms.

Kitai daliai, priešingai, toji kaimų Lietuva – akmuo po kaklu, trukdantis sau, savo reikmėms susišluoti ir tą varganą biudžeto dalį, kuri šiandien dar patraiškoma regionų kultūrai, švietimui, sveikatos apsaugai. Nežinau, kurių daugiau, bet tie, kurie svajoja sunaikinti kaimą, rėksmingesni, įtakingesni, ir jiems uoliau tarnauja armija rašančių, įrodinėjančių, agituojančių.

Olego Poliakovo knygos apie lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vieni jų, pasitelkdami visą modernią liberaliąją terminologiją, dejuoja, kiek nedovanotinai daug kvadratinių metrų tenka moksleiviams mažėjančių miestelių tuštėjančiose mokyklose, kiek jų, tų gražių mokyklų būtų galima privatizuoti (įdomu, kokiam reikalui), o kiti paprastesni, žemiškesni, nuo gimtųjų dirvonų netoli teatsiplėšę, paprastos liaudies terminais ir socialistiniais argumentais niekina ir trypia dar teberusenančius kaimų ir miestelių kultūros (sveikatos, švietimo) židinėlius.

Pamatė: galimą skirtumą tarp darbo krūvio, kuris, viena vertus, tenka keliasdešimt pacientų per dieną priiminėjantiems gydytojams ir, kita vertus, lengvai (taip, sprendžiant iš teksto, bibliotekininkų darbą įsivaizduoja autorius) knygeles kilnojančioms ištuštėjusių kaimų bibliotekininkėms.

Nepamatė: skirtumo tarp gydytojų ir bibliotekininkų pajamų. Būtent – pajamų, o ne algų, nes  labai ir labai dažnas gydytojas be teisėtos algos į namus parneša dar ir neoficialių pajamų – labai apčiuopiamų pacientų dėkingumo apraiškų. O bibliotekų darbuotojai iš savo keliskart mažesnių algų dar papildomai „finansuoja“ savo pačių veiklą. Čia ir gėlės, arbata bibliotekų svečiams, atvykstantiems į susitikimus su skaitytojais, dailiai apiforminti pakvietimai, be kurių į bibliotekos renginius įdomesnių svečių neprisikviesi, o kur dar saldumynai ar vaisiai vaikams, moksleiviams, kurie dažnai savo žodžiu paįvairina, pagyvina rimtą renginį. O kur dar išlaidos, apnešiojant/apvežiojant knygomis neįgalius skaitytoju, nes nei transporto, nei komandiruotpinigių šiai tauriai misijai  valdžia neskiria? 

Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl“. Apie lietuvių ir žydų tarpusavio santykius.

Svarbiausia, nepamatė, nepajuto to degininančio nepilnavertiškumo, kurį patiria bibliotekininkai, kai, ruošiantis įdomesniam renginiui, bet negavus pakankamo finansavimo iš „valdžios“, tenka su ištiesta ranka apeiti vietos „mecenatus“, kuriais paprastai tampa smulkieji verslininkai – pagarba ir padėka jiems.

Bibliotekininkus suprasti gali nebent mažųjų miestelių ir kaimų kultūros centrų, skyrių vadovai, besistengiantys iš debesų nuvyti kultūros „virvę“ – prisikviesti įdomesnį atlikėją, koncertuojančią grupę ar, su didžiausiu vargu subūrus šaunesnę kapelą, šokėjų grupę, kur nors nuvežti juos savęs parodyti, žmonių pasižiūrėti. Nieko keista: jie irgi priklauso tam pačiam ujamam, Vilniaus ir vietos valdžios dažnai peikiamam kaimų kultūros židinėlių kurstytojų sluoksniui. 

Pamatė: „kitame rajone nuo centrinės bibliotekos įsikūrę net trys kaimų filialai – einant tiesiai nebus nė trijų kilometrų“.

Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nepamatė: šiais laikais nei tiesiai, nei aplinkui trijų ar daugiau kilometrų nors į biblioteką, nors į mokyklą ar į kultūros centrą pėsčias jau niekas nebeis, ypač pensininkai, tie aktyviausieji skaitytojai. Kilometrus pėstute beskaičiuoja nebent grybautojai. O autobusai po gyvenvietes važinėja retai ir ne kiekvieną dieną.

Nepamatė ir kito naujųjų laikų reiškinio: kadangi, kaip žinia, skaitoma ne kojomis, šiandien rūpinamasi ir visai nevaikštančiais, tik specialiuoju transportu važinėjančiais skaitytojais, įrengiant jiems specialius įvažiavimus ar keltuvus.

Ką padarysi, straipsnio autorius, sprendžiant iš visko,  tebežiūri į gyvenimą socializmo statytojo akimis. Neberasdamas kaime jam suprantamesnio sovietmečio šurmulio su trankiais kolūkiečių chorais ir nieko kito neveikiančiomis, tik knygas „mainančiomis“ bibliotekininkėmis, bet užtat ataskaitose paskaitęs jam neįprastų renginių pavadinimus ir nepasivarginęs į juos įsigilinti, korespondentas smarkiai susirūpino: „Ar tik bibliotekos neuzurpuoja kultūros specialistų veiklos?“

Demeniškiuose poeto Viliaus Baltrėno knygos pristatymas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lyg anekdotus J. Skripkauskas cituoja renginių pavadinimus, nuo kurių, kaip pats prisipažino, jam suka vidurius: “Versk knygelės lapus ir raidelės pabus“, „Aš tau pasaką seku“, „Smagūs skaitymėliai“ ir pan.

Nieko keisto: jei gerai įmitusiam vyrui, įpratusiam prie kavos (su brendžiu ar be…), prie alkoholinio ar bealkoholinio alučio, pasiūlytume iš buteliuko patraukti kūdikių mišinėlio, ko gero, irgi vidurius susuktų.

Tačiau negi senokai mišinėlių nebevartojančiam žurnalistui neaišku, jog cituotieji renginiai skirti ne suaugusiems ir net ne vyresnių klasių moksleiviams, o patiems mažiausiems, tik tik pradedantiems sklaidyti pirmąsias knygeles, ir tik didelio didžiausio „Ačiū“, o ne pašaipos nusipelno bibliotekininkės, nuoširdžiai ugdančios būsimuosius skaitytojus, knygų mylėtojus?!

 O gal kažkam kaip tik ir nepatinka tokia į ateitį nukreipta veikla, nes gali sutrukdyti uždaryti paskutines bibliotekas?

Knyga. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadangi aš nuo pat mažumės daug laiko esu praleidusi ir tebeleidžiu bibliotekose, tad remdamasi faktais, sukaupta patirtimi (o ne tendencingai atrinkta statistika) drįstu teigti, jog šiandieninė biblioteka nuo sovietinės skiriasi kaip diena nuo nakties, nes bibliotekininkai šiandien dirba ne tik ir ne tiek su knyga, kiek su knygų SKAITYTOJAIS. Šiandien skaitytojams negana parsinešti-perskaityti-grąžinti knygą, bet rūpi su bibliotekininkų profesionalia pagalba bendraminčių būrelyje naujai pamatyti, išjausti, aptarti, įprasminti supantį pasaulį, kartu įprasminant ir savo – šios žemės gyventojo, šio krašto puoselėtojo, valstybės kūrėjo, pasaulio suvokėjo gyvenimą. Ir šita, nauja misija, išryškina, kuo kultūros centrų, skyrių veikla, turiniu ir uždaviniais orientuota į pramogą, skiriasi nuo šiuolaikinių bibliotekų funkcijų…

Sunku patikėti, kad kaimui, – ūkininkams, valstiečiams – skirto laikraščio redakcijoje neatsirado žmogaus, kuris sulaikytų ranką, botagu užsimojusią ant žmonių, iš paskutinių jėgų tebesupančių – ne, ne saldybių, kaip rašo J.Skripkauskas, – brutaliai „optimizuojamų“ regionų, jų kaimų ir miestelių kultūros lopšį.

Šiandien, kai mūsų liko taip mažai, ir dar tebemažėja, atrodo, turėtume labai atsargiai, jautriai vertinti kiekvieną žmogų, kuris yra šalia mūsų ir dirba mums. Dar jautriau reikėtų kalbėti apie tuos žmones, kurie tebelaukia stebuklo, kurie tiki, kad pagaliau ateis į valdžią protingi žmonės ir sugalvos kažką, padarys kažką, kad nebetirptų Lietuvos kaimas lyg sniegas pavasarį, kad išvykusieji sugrįžtų ir rastų čia jų tebelaukiančius – su meile, su knyga, su gimtuoju žodžiu…

2018.04.12; 09:00