Ketvirtadienį prie Ukrainos prezidentūros Kijeve susirinko šimtai žmonių, protestuojančių dėl vis dažniau pasitaikančių išpuolių prieš aktyvistus. Demonstracija surengta po to, kai savaitgalį per išpuolį buvo sunkiai sužeistas su korupcija kovojantis šalies aktyvistas.
Šeštadienį įvykęs prieš korupciją pasisakančio politiko Olego Mychailyko užpuolimas – naujausias incidentas virtinėje panašių, prieš Ukrainos aktyvistus ir vyriausybės kritikus nukreiptų atakų.
O. Mychailykas, partijos „Žmonių galia“ Odesos skyriaus vadovas, šeštadienį nežinomų užpuolikų buvo pašautas ir kritinės būklės paguldytas į ligoninę.
Jis ne kartą yra organizavęs protestus prieš Odesos merą Genadijų Truchanovą, kurį kaltino korupcija.
Ukrainos aktyvistų skaičiavimais, nuo 2017-ųjų pradžios prieš valdžios kritikus buvo įvykdyta daugiau kaip 50 išpuolių. Nė vieno iš jų vykdytojai nebuvo nubausti.
„Reikalaujame greito ir veiksmingo išpuolių prieš aktyvistus tyrimo“, – sakoma pareiškime, kurį pasirašė dešimčių Ukrainos nevyriausybinių organizacijų atstovai.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Dabar vis aiškiau, kad tarsi gražiai ir solidžiai taikios revoliucijos pagalba į valdžią atėjęs naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas turi bjaurų bruožą. Dėl ekonominių Armėnijos bėdų jis kaltina tiek artimus, tiek tolimus kaimynus. Kaltina visą pasaulį, išskyrus saviškius.
Kad dėl apvergtinos padėties Armėnijos valstybėje gali būti kaltos ne vien „nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės“ ar „blogi kaimynai“, N.Pašinianas, regis, nesvarsto. Kad dėl iškerojusios korupcijos, silpnos ekonomikos, įtemtų santykių su kaimynais bei Armėnijos neįdomumo Europai tikriausiai esama ir pačių armėnų kaltės, N.Pašinianas vis dar nenori pripažinti. Arba tai yra tokia naujojo premjero taktika – kaltinti visą Pasaulį, nematant „rasto savo akyse“.
Akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas ir po liūdnai pagarsėjusio Seržo Sargsiano nuvertimo laikosi agresyvios antiturkiškos bei antiazerbaidžanietiškos politikos. Oficialiojo Jerevano požiūris toks – dėl 1915-ųjų tragedijos kalta vien Osmanų imperija; jų, tais lemtingaisiais metais perėjusių į turkų priešų gretas, t.y. klastingai suvariusių turkams peilį į nugarą, kaltės – jokios. Arba: visas civilizuotas pasaulis, neišskiriant nei NATO, nei Europos Sąjungos, mano, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, tuo tarpu Jerevanas kurpia kažin kokias kvailas teorijas, kodėl azerbaidžanietiškas Juodasis Sodas neva privalo priklausyti jiems.
Taigi su Turkija ir Azerbaidžanu oficialusis Jerevanas konfliktuoti, regis, pasiruošęs amžinai – iki pasaulio pabaigos. Kokius santykius Armėnija linkusi palaikyti su Rusija – taip pat akivaizdu. Ji klusniai klausys Kremliaus nurodymų.
Tiesa, vos tik buvo nuverstas nekenčiamas prorusiškas S.Sargsianas, dešimtmetį valdęs Armėniją taip, kad klestėtų vien jo klanas, naujasis Armėnijos lyderis N.Pašinianas pabandė šokdinti Kremlių. Visas civilizuotas pasaulis mato: Kalnų Karabachą savo rankose armėnams pavyksta išlaikyti ne dėl „armėniško kietumo“, „armėniškos vienybės“ ar „armėniško patriotizmo“ – vien tik Rusijos kariuomenės dėka (Giumri mieste ilgiems dešimtmečiams įsikūrė rusiška karinė bazė). Tad akivaizdu, jog oficialusis Jerevanas, jei neatsisakys prieš Azerbaidžaną nukreiptų teritorinių pretenzijų, privalo pataikauti Kremliui. Bet N.Pašinianas pamanė esąs labai gudrus, įžvalgus: neatšauks pretenzijų į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir atsuks nugarą Vladimirui Putinui. Nepavyko. Armėniški protestai, esą Rusijos kariuomenė privalo nešdintis iš Armėnijos, – greitai išsikvėpė. Panaudodamas slaptas spaudimo priemones Kremlius parodė tikrąją N.Pašiniano vietą: jei nori išlaikyti okupuotą Kalnų Karabachą, šoksi pagal Rusijos dūdelę. N.Pašinianas klusniai raportavo: klausau.
Žodžiu, oficialusis Jerevanas tebešantažuoja turkus su azerbaidžaniečiais, dabar štai dar pabandė pastumdyti Rusiją. Bet vis – nesėkmingai. Turkai ir azerbaidžaniečiai nebijo armėniškų grasinimų. Juolab Rusijai nėra ko baimintis N.Pašiniano šantažų – per pastaruosius keletą dešimtmečių Armėnija labai giliai įklimpo į politinius, ekonominius ir kultūrinius rusiškus tinklus. Vargu ar N.Pašinianui pavyks pergudrauti V.Putiną.
Tad N.Pašinianas puolė ieškoti naujos aukos. Ką dabar jis pradėjo šantažuoti? Ogi – Europos Sąjungą. Per paskutiniąją kelionę į Briuselį šis politikas turėjo svarbių susitikimų su ES lyderiais. Tik N.Pašinianas kažkodėl nesidžiaugia, kad ES vadovai skyrė užtektinai daug dėmesio ne itin įtakingai bei mažai kam žinomai Armėnijai. Maža to, N.Pašinianas puolė viešai demonstruoti nepasitenkinimą dėl ES požiūro į porevoliucinę Armėniją. Pykčiu viešai pratrūko vos tik sužinojęs, kiek ES skirs lėšų Armėnijos ekonomikai gelbėti.
ES požiūris į Armėniją – tikrai pragmatiškas. Dar korupcionieriaus S.Sargsiano laikais Briuselio ir Strasbūro biurokatai žadėjo Jerevanui paaukoti 160 milijonų eurų ekonomikai gaivinti. Dabar, vadovaujant N.Pašinianui, ES pareiškė padidinsiant paramą … dešimčia milijonų eurų, t.y duos ne 160, o 170 milijonų.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
N.Pašinianas įsižeidė, kad Europa nemato skirtumo tarp jo ir nuverstojo S.Sargsiano? N.Pašinianui nepatinka, kad Europa demonstruoja įžvalgumą: pirma – reformos, tik po to – pinigai? N.Pašinianas įsitikinęs, kad korupciją jis išgyvendino iš Armėnijos visiems laikams – vos per dvejis mėnesius? N.Pašinianas mano esąs ypatingai protingas ir svarbus politikas?
Štai tik keletas viešų N.Pašiniano nepasitenkinimo protrūkių: „ES sveikino permainas Armėnijoje tik žodžiais, bet ne darbais“, „be Vakarų pagalbos jie per dvejis mėnesius išgyvendino korupciją, tai padaryta ir be europietiškų milijonų, tad atsainus požiūris į mus stebina“; „Armėnijai reikia sumažinti susižavėjimą Europa…“; „Dvidešimt metų iš eilės Europa skyrė Jerevanui lėšų kovai su korupcija, ir kur tie pinigai dabar, kokia iš jų nauda, koks jų efektyvumas?“
Ypač įsiminė štai tokie N.Pašiniano žodžiai: „Neslėpsiu, vienas iš ES aukšto rango pareigūnų manęs paklausė – kaip atsitiko, kad Armėnijoje tiek daug paslėptos korupcijos? Aš jam atsakiau – tik nereikia iš mūsų tyčiotis. Jūs viską puikiai žinojote apie egzistuojančią korupciją ir apie kitus panašius dalykus. Bet, matyt, ES tuomet turėjo savų geopolitinių išskaičiavimų…“
Taip, Europa – ne šenta karvė. Bet viešai nuskambėję N.Pašiniano priekaištai – stebina. Dešimt metų oficialusis Jerevanas demonstravo Briuseliui lojalumą. Ir še tau kad nori: Armėnijai nereikalinga Europa, bet europietiškos lėšos vis tik praverstų? N.Pašinianas pamiršo seną kaip pasaulis patarlę: „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima”. Užuot padėkojęs tegul ir už menką paramą, jis pradeda rėmėjams draskyti akis. Nematytas, negirdėtas įžūlumas!
Matyt, kalta politinės patirties stoka. N.Pašinianas valdžioje dar nė metų neišsilaikė. Iš kur jam semtis įžvalgumo? Įtariu, kad šiuo atveju gali įtakos turėti ir specifinis armėniškas charakteris – niekad nematyti savų klaidų. Kad ir kaip N.Pašinianas burnotų Europą, Europa neskolinga Armėnijai nė euro. Europai nė motais ir Armėnijos draugiškumas – Briuselis su Strasbūru tikrai neprapuls, jei ši Pietų Kaukazo respublika nusisuks. Europa teisi ir tuomet, kai sako, jog korupcija – tai Armėnijos vidaus reikalas: norite – sudrausminkite savus finansinius sukčius, jei nenorite pažaboti vagišių – gyvenkite pagal finansinių aferistų sukurptas taisykles kiek tik geidžia širdis. Europa supranta ir tikrąsias Armėnijos nesutarimo su Turkija ir Azerbaidžanu priežastis. Armėnija privalo liautis pretenduoti į svetimas žemes bei reikalauti, kad kaimyninės šalys į istoriją žvelgtų Jerevano akimis. Štai tada santykiai tiek su Ankara, tiek su Baku iš karto taptų normalesni.
Deja, N.Pašinianas mano apgausiąs visus: kaštus už Armėnijos saugumą ir imperines ambicijas padengs rusiškais pinigais, finansinę paramą gerbūviui ir prabangai sems iš Europos aruodų, žodžiu, visus ekonomiškai išnaudos bei šantažuos, o pats ramiai sėdės ant kelių kėdžių nieko niekam neduodamas, niekuo niekam neįsipareigodamas – vien tik liaupsindamas savo šalies išskirtinumą ir unikalumą.
Taip nebuvo ir nebus. N.Pašinianui derėtų pasimokyti pragmatiškumo iš Ukrainos prezidento Petro Porošenkos. Šis taip pat ne visuomet patenkintas ir per maža, ir ne visuomet laiku išmokama europietiška parama. Bet P.Porošenko niekad kategoriškai nekaltino Europos nei abejingumu, nei skūpumu. Ukrainos lyderis puikiai supranta, kad dėl daugelio šiandieninių Ukrainos bėdų kalti jie patys – ukrainiečiai.
Grupė kairiųjų pažiūrų čekų politikų sukėlė Ukrainos vyriausybės pasipiktinimą dar kartą apsilankiusi Rusijos aneksuotame Krymo pusiasalyje, pirmadienį pranešė Čekijos naujienų agentūra CTK.
Skelbiama, kad Europos Parlamento (EP) narys Jaromiras Kohličekas ir keli aukšti pareigūnai, priklausantys Čekijos komunistų partijai, dalyvavo Sevastopolyje vykusiame Juodosios jūros flotilės parade.
Be kita ko, jie planavo vykti į Jaltą ir „Arteko“ vaikų stovyklą.
Ukraina kritikavo politikų apsilankymą teritorijoje, kurią 2014 metų kovą aneksavo Rusija. Europos Sąjunga ir daugelis kitų šalių Krymo aneksijos nepripažįsta.
Kijevas įspėjo, kad Čekijos įstatymų leidėjams gali grėsti „plataus spektro sankcijos“.
Rusija pasišaipė iš JAV pareiškimo, kad Vašingtonas nepripažins Maskvos įvykdytos Krymo aneksijos, teigdama, kad JAV politika Ukrainos atžvilgiu ateityje dar gali pasikeisti.
„Žinome tas „ištikimas deklaracijas“, – sarkastiškame komentare socialiniame tinkle „Facebook“ rašė Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova.
Atstovė teigė mananti, kad Vašingtono pozicija Krymo klausimu dar gali pasikeisti – galbūt ateityje, kai šaliai vadovaus naujas lyderis.
Pasak M. Zacharovos, Bendras išsamių veiksmų planas dėl Irano branduolinių ambicijų pažabojimo ir Paryžiaus klimato kaitos susitarimas „neseniai taip pat buvo oficiali JAV politika“, nes taip „asmeniškai nusprendė“ D. Trumpo pirmtakas Barackas Obama.
„O tada atėjo Trumpas ir nusprendė kitaip“, – trečiadienį vakare socialiniame tinkle rašė M. Zacharova.
JAV vyriausybė trečiadienį pareiškė nepripažinsianti Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijos. Toks pareiškimas padarytas D. Trumpui vis aktyviau mėginant sušvelninti pasipiktinimą, kilusį po itin prieštaringai vertinamo praėjusios savaitės susitiko su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu.
D. Trumpas trečiadienį, be kita ko, paskelbė atidedantis planuotą naują susitikimą su V. Putinu iki kitų metų. Tą jis padarė kitą dieną po to, kai Kremlius pranešė, kad V. Putinas ir D. Trumpas Helsinkyje susitarė toliau palaikyti „naudingus kontaktus“.
Arkadijus Babčenka. Facebook.com ir Gordonua.com nuotr.
Kijevas pažadėjo artimiausiu laiku pateikti įrodymus, jog sužlugdytas pasikėsinimas į žurnalisto gyvybę buvo rengiamas Maskvos įsakymu.
Kijevas neabejoja buvus Maskvos įsakymą
Prieš kelias dienas vienas Ukrainos prezidento administracijos vadovų vokiečių leidiniui „Tagesspiegel“ pasakė: Ukrainos saugumo organai jau artimiausiu laiku pateiks visuomenei ir tarptautinei bendrijai aiškius įrodymus, jog rengiant žurnalisto Arkadijaus Babčenkos nužudymą dalyvavo Rusijos specialiosios tarnybos. Valdininko žodžiais, tai reikalinga padaryti kuo anksčiau tam, kad būtų išsaugotas užsienio partnerių ir žurnalistų pasitikėjimas Ukrainos valdžia. Slapta operacija buvo vienintelė galimybė išgelbėti žurnalisto ir jo šeimos narių gyvybę.
Be to, ši mistifikacija leido ne tik išaiškinti ir sulaikyti galimą žudiką, tačiau ir nustatyti aiškų ryšį tarp kaltojo asmens ir Rusijos. Į saugumo tarnybos darbuotojų rankas pateko daugiau kaip 40 asmenų sąrašas – jiems grėsė fizinis likvidavimas Rusijos specialiųjų tarnybų įsakymu.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
Ukrainos valdžia užsimojo padaryti tai, ko iki šiol niekam nepavyko: įrodyti, kad žudikai turėjo veikti Rusijos specialiųjų tarnybų užsakymu. Prieš dvejus metus Londone viešąjį tyrimą vykdęs teisėjas padarė išvadą: Aleksandro Litvinenkos žudikai 2006 metais veikė Rusijos saugumo tarnybos (FSB) nurodymu, o tai, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tam pritarė, yra „beveik neabejotina“ (probably šiuo atveju reiškė didžiausią tikimybės laipsnį ir taip sakoma negalint tiesiai apkaltinti asmenų, jų neišklausius; Londono teismo išvada nėra kaltinamasis nuosprendis tikrąją, teisine, šių žodžių prasme). Ukrainos valdžia užsimojo užčiaupti Kremlių, kuris kiekvieną sykį į panašius kaltinimus atsikerta: „Provokacija!” ir „O jūs įrodykite!”
Tiesa sakant, itin drąsiu užmoju reikėtų laikyti ir Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) užmojį imituoti nusikaltimą. Prezidento administracijos valdininkas ne veltui pasakė ir apie žurnalistų pasitikėjimą. Daugelis jų mano taip, kaip „The Guardian“ (Didžioji Britanija) apžvalgininkas: Arkadijaus Babčenkos kolegos ir bičiuliai apsidžiaugė jį likus gyvą, tačiau netrukus ėmė svarstyti, ar dėl specialiosios operacijos reikėjo suklaidinti visą pasaulį? Jeigu Kijevas pateiks geležinius įrodymus, kad sužlugdytas pasikėsinimas buvo rengiamas Maskvos įsakymu, tai visa ši istorija įsimins kaip drąsi, gal net ginčytina, tačiau sėkminga operacija. Priešingu atveju…
Įtariamasis tikina veikęs Ukrainos labui…
Iki šiol žinoma Ukrainos saugumiečius „Babčenkos byloje“ sulaikius vieną asmenį – nusikaltimo bendrininką (jį vadina „nužudymo organizatoriumi“). Saugumiečiai surakino jam rankas už nugaros tiesiog gatvėje, vidury baltos dienos. Rytojaus dieną teismas skyrė terorizmu įtariamam 50 metų Ukrainos piliečiui bendros Ukrainos-Vokietija įmonės „Šmaiser“ vykdomajam direktoriui Borisui Germanui kardomąją priemonę – suėmimą dviem mėnesiams. Netrukus po šito Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka žurnalistams papasakojo, kas įvyko sulaikytąjį atvežus į tam tikrą vietą. Teko ilgokai palaukti atvykstant Germano advokatų. Atvažiavę jie priėjo prie kliento ir paklausė, už ką sulaikė: tas pats – ginklai? Anot pokalbį girdėjusio prokuroro, Germanas atsakė: taip, ginklai (2016 metais policija buvo pradėjusi tyrimą dėl jo dalyvavimo neteisėtoje ginklų apyvartoje). Advokatai atsiprašė, kad užtruko: „Ten tikras beprotnamis. Žurnalistas, kurį užmušė, pasirodo gyvas.“ Po šitų žodžių Germanas staiga išbalo ir pratarė: „Man galas“. Prokuroro manymu, Germanas nė neįtarė, už ką jį iš tikrųjų sulaikė. „Ir kai sužinojo, prieš jo akis iškilo viskas“.
Nadija Savčenko. EPA-ELTA nuotr.
Vaizdingai papasakota, tačiau „prieš jo akis iškilusio visko“ į bylą, kaip sakoma, neįsegsi. Teisme gavęs žodį įtariamasis neatrodė visiškai sugniuždytas, nors baigdamas ir prisipažino, kad „truputį jaudinasi“. Negalima sakyti, jog Germano kalba visus pribloškė, tačiau suklusti, o gal ir sumišti tikrai privertė.
Įtariamasis kreipęsis į teismą ukrainietiškai ir tuoj pat paprašęs leidimo kalbėti rusiškai (taip man paprasčiau). Ir tuoj pat, be įžangos, pareiškęs, kad bendradarbiauja su vidaus žvalgyba aiškinantis Rusijos Federacijos veikimą Ukrainos teritorijoje, kuriuo siekiama prievarta pakeisti šalyje valdžią. Tai jis darąs jau senokai, apie pusę metų. Tai atsitikę po to, kai į jį kreipėsi senas jo pažįstamas, dabar gyvenantis Maskvoje. Bendraujant paaiškėję, kad tas maskvietis Putino fonde užsiima sumaiščių kėlimu Ukrainoje (организацией беспорядков в Украине). Apie tai jis pranešęs vidaus kontržvalgybos vadovybei. Tai buvusi kontržvalgyba, ne Ukrainos saugumo tarnyba. Toji kontržvalgyba suteikusi jam galimybę ir įgaliojimus tirti Rusijos pusės veikimą: kaip, per ką ir kam siunčiami į Ukrainą pinigai, kokias partijas ir politinius veikėjus, kokias teroristines grupes jie finansuoja, kaip kaupiamos ginklų atsargos, kokie jų planai ir panašiai.
Dėl „žudiko“, tai jį, pasak Germano, pasirinkusi kontržvalgyba, nes žinojo jį dalyvavus antiteroristinėje operacijoje. Visi jie nė kiek neabejoję, kad jis iškart nubėgs į SBU ir viską išpasakos. Nebūsią jokio nužudymo, viskas bus inscenizuota, nes jie patys viską į tą pusę ir kreipę. Tokiu būdu jie norėję įgyti Rusijos pusės pasitikėjimą ir išgauti Putino fondo planus dėl prievartinio valdžios nuvertimo Ukrainoje. Ir iš tikrųjų – jis gavęs sąrašą su 30 pavardžių tų asmenų, kuriuos tie norėjo likviduoti Ukrainoje, ir jį tuoj pat atidavęs kontržvalgybai. Visa tai, dokumentuota, viskas kontržvalgyboje žinoma. Per tą laiką jis išaiškinęs daug pinigų pristatymo į Ukrainą kanalų ir apie tai pranešęs. Viskas buvo daroma vien Ukrainos valstybės labui. Jis žinąs daug politine prasme įdomių faktų, tačiau negalįs jų atskleisti.
Įtariamojo kalbą raštu atkūrusi ukrainiečių leidinio „Gordon.ua“ žurnalistė skliaustuose pažymėjo, kad po šių žodžių advokatas savo klientui kažką pasakė ir tas perklausė: „Reikia atskleisti?“ Advokatui linktelėjus galva, jis pasakęs partijos, kurią finansuoja šis fondas, privatus Putino fondas, pavadinimą. Ir tuoj pat pareiškęs apgailestavimą, kad po šio pareiškimo kontaktai su „tais žmonėmis“ gali nutrūkti, o jis pats sulaukti iš jų „kai kokių nemalonumų“. Tačiau iki šio laiko pavykus išaiškinti nemažai banditinių grupių, kurios turėjo būti aprūpintos ginklais. Juos pateikusi ta pati kontržvalgyba, tas pats majoras (įtariamojo kuratorius kontržvalgyboje) ir jie pasekę, kur tie ginklai buvo paslėpti, kas jais naudojasi, kokie telefonai.
Įtariamasis tikino teismą ne tik nenorėjęs žurnalistų mirčių, tačiau ir padėjęs su kontržvalgyba jų išvengti: ačiū Dievui, kad ši informacija patekusi į jų rankas, nes jeigu būtų patekusi ne jiems, tai žurnalistams tikrai būtų buvusi mirtis. „Tie žmonės“ Ukrainoje esą turi apie 100 samdomų žudikų. Visi jie – buvę Donecko ir Luhansko gyventojai, dabar išsisisklaidę po visą Ukrainą. Jie dirba tik dėl pinigų. Jiems nieko nereiškia moralinės nuostatos, visuomenės interesai ir pati Ukraina. Jie skursta, jiems reikia užsidirbti pragyvenimui. Ir jie užsidirba, kaip moka. Ar tai gerai, ar blogai? Blogai! Blogai, kad mūsų SBU ir mūsų kontržvalgyba sužino apie tai labai pavėluotai. Štai kas blogai.
…ir perspėja apie valstybei gresiantį pavojų
Tuo įtariamasis tarytum ir norėjo baigti (Visų šių veiksmų buvo imtasi norint, kad nebūtų jokių mirčių, kad viskas būtų normalu ir būtų išaiškinta kuo daugiau išdavikų Ukrainos teritorijoje). Tačiau advokatas vėl pašnibždėjo ir jis paklusniai atskleidė „to maskviečio“ vardą ir pavardę. Ukrainos pilietis. Atsakingas privačiame Putino fonde už teroristinių aktų ir ginkluoto valstybės perversmo rengimą per būsimuosius prezidento rinkimus, konkrečiai atsakingas už visą Ukrainą. Ir tai esą ne pasaka ar kokia mistika – viskas patvirtinama. Šį žmogų jis pažinojęs labai seniai, jam gyvenant Ukrainoje.
Įtariamasis atsikirto ir į kaltinimą mėginus išsisukti nuo tyrimo (rengėsi nuskristi į Milaną, o iš ten, prokurorų spėjimu, pabėgti į Rusiją). Bėgioti – ne jo būdas. Jis turįs važinėti darbo reikalais, tartis, kad Ukrainos kariuomenė turėtų normalius pistoletus, normalius šiuolaikinius ginklus. Valstybė turėtų tuo tik džiaugtis, užuot griebus vidury gatvės likus dviem valandoms iki lėktuvo, vertus veidu į kapotą ir šaukus, kad jis banditas. Na koks aš banditas? Ar banditų nematėte? Mūsų Aukščiausioje Radoje didesni banditai negu aš. Germano žodžiais, vyko vidaus kontržvalgybos operacija. Jis kreipęsis į kontržvalgybą, manydamas ten esant mažiau „kurmių“ negu SBU. Apie operaciją žinojo tik keletas žmonių. O dabar žino visi. Į sveikatą! Aš tik noriu kreiptis į žmones, kurie valdo šią valstybę: žiū-rė-kite valstybės! O ne savęs! Todėl kad greitai neliks nei jūsų, nei valstybės, jeigu taip elgsitės. Rusai labai daug pinigų ir pastangų deda tam, kad pasiimtų Ukrainą. Labai daug! O jūs to nenorite matyti arba einate išvien su jais. Pagalvokite apie tai. Viskas, aš baigiau.
TV kameromis apstatytoje salėje stojus tylai, susižodžiavo advokatas su prokuroru. Po šito įtariamasis, ilgai neraginamas, nurodė, kas per vienas tas žmogus iš kontržvalgybos: vardu Dmitrijus, Dima. Ir dar kreipėsi į žurnalistus, kad jie paskleistų žmonėse vieną mintį: Ukrainiečiai, baikite rietis tarpusavyje. Pradėkite dirbti ir kurti šalį. Šalis turi tapti normali. Pas mus neturėtų būti pensininkų šiukšlynuose. Pas mus neturėtų būti turtais pertekusių žmonių, kurie apiplėšia visą šalį ir tuoj pat finansuoja karą. „Tie žmonės“ jam kalbėję apie draugą Achmetovą (milijardierių Rinatą Achmetovą), kuris finansuoja karą Donbase iš jų pusės. Išeina, kad ukrainiečių pinigai eina karui prieš juos pačius. Atsipeikėkite! (šiuo perspėjimu – “Схаменіться” – prasideda vienas Taraso Čevčenkos eilėraščių). Kitaip prarasite šią šalį per artimiausius dvejus metus. Neliks Ukrainos. Ir visi verks, kaip tai yra blogai. Reikia vis dėlto pagalvoti apie vaikus. O jūs visi galvojate apie tai, kaip prisivogti ir pabėgti. Viskas, atleiskite, aš baigiau.
Taip kalbėjo žurnalisto „nužudymo organizatorius“ teisme. Kitomis aplinkybėmis ko gero būtų susilaukęs plojimų.
Gynybos linija
Netrukus BBC Ukrainos naujienų tarnyba paskelbė interviu su įtariamojo advokatu Jevgenijumi Solodka. Šis kalbėjo beveik tą patį, kaip ir jo klientas teismo posėdyje, tačiau kai ką ir pridėjo. Borisas Germanas neigia turėjęs ketinimų nužudyti A. Babčenką, tačiau pripažįsta, kad gavo pinigus ir nurodymus iš „rusų kuratoriaus“ ir netgi surado „žudiką“. Anot advokato, tai buvo dvigubas žaidimas Ukrainos specialiosios tarnybos naudai. Kai „rusų kuratorius“ pasirodė Ukrainoje ir pasiūlė jo klientui prisidėti prie neteisėtos veiklos prieš Ukrainos valstybę, Borisas, kaip tikras patriotas, kreipėsi į pažįstamą, dirbantį vienoje specialiųjų tarnybų. Kaip vadinasi toji tarnyba? Borisas kreipėsi į žmogų, kuriuo pasitikėjo, ir jis pats tiksliai nežino, kokioje tarnyboje tas Dmitrijus dirba. Ir kas gali pasakyti, kiek dabar Ukrainoje yra specialiųjų tarnybų?
SBU ženkliukas
Gavęs „rusų kuratoriaus“ užduotį surasti žudiką, Borisas kreipėsi į savo seną pažįstamą – šis pustrečių metų kariavo, o Borisas jiems tiekė ginklus ir kita. Dabar jis yra dvasininkas, ir Borisas buvo tikras, kad nežudys. Be to, Dmitrijus labai greitai pranešė, kad „žudikas“ po pokalbio su Borisu kreipėsi į SBU. „Žudikas“ du su puse mėnesio vaizdavo dvejojantį, tačiau Borisą sekančiai Rusijos pusei turėjo atrodyti, kad jis tikrai jiems padeda ir planuoja nužudymą. To ir siekta – kad jie patikėtų. Su „žudiku“ buvo susitarta, kad įvykdęs užduotį gaus 30 tūkstančių dolerių. Anot advokato, jo klientas pinigus gavo iš „kuratoriaus“. Jis nežino, kiek, tačiau Borisas sau pinigų tikrai neėmė. Nežino ir to, ar po „nužudymo“ Borisas pranešė apie tai „kuratoriui“.
Kai BBC korespondentas paprašė patikslinti, ar Germanas, pranešęs ukrainiečių specialiosioms tarnyboms apie Rusijos pusės pasiūlymą, toliau veikė pagal „rusų kuratoriaus“ nurodymus tam, kad nustatytų pasikėsinimo nužudyti užsakovus ir galiausiai išgelbėtų Andrejui Babčenkai gyvybę, advokatas atkirto: Kuo čia dėtas Babčenka, kas toks Babčenka iš viso? Rusijos pusė rengė valstybės perversmą. Ar neaišku, kad tai rimta ir svarbu? Germanas norėjo padėti išaiškinti juos ir užkirsti kelią valstybės perversmui. Borisas Germanas įvykdė žygdarbį.
Generalinis prokuroras paneigė įtariamąjį buvus kuo nors susijusį su SBU ir tai buvo nustatyta iki jo sulaikymo. Visa tai – gynybos metodai, ne daugiau, – pareiškė jis žurnalistams. Prieš kelias dienas prabilo ir Ukrainos užsienio žvalgybos tarnyba (SVRU): pasikėsinimo į Rusijos žurnalistą A. Babčenką rengimu įtariamas Borisas Germanas neturi nieko bendra su šia tarnyba. Advokato aiškinimai žiniasklaidoje, esą jo ginamasis dalyvavo SVRU specialiojoje operacijoje Rusijos diversantų finansavimo kanalams atskleisti, neatitinka tikrovės. Tokiais pareiškimais mėginama išteisinti Germaną, kaltinamą sunkiais nusikaltimais. Taip pat tai gali būti dar vienas išpuolis informaciniame kare prieš Ukrainą – mėginimas parodyti specialiąsias tarnybas nekoordinuojant savo veiksmų. SVRU pareiškime patikinama, jog užsienio žvalgybos tarnyba nuolatos ir glaudžiai sąveikauja su saugumo tarnyba šalies gynime nuo išorės grėsmių.
Prokurorai slepia. Ar neturi ką pasakyti?
Išeitų, Borisas Germanas ir „kontržvalgybą“, ir „Dimą“ prasimanė? Įžvalgieji antai pastebėjo, jog ir buvusi Aukščiausiosios rados deputatė Nadežda Savčenko, įtariama valstybės perversmo rengimu, aiškina einanti prieš blogį. Gudrūs! Germanas tik dėjosi karštu Maidano šalininku? Ir antiteroristinės operacijos pajėgoms talkino tam, kad paslėptų savo tikruosius kėslus? Tačiau kodėl jis tokiu atveju nė nemirktelėjęs išdavė „užsakovą“ – juk galėjo pasakyti pirmą į galvą šovusį vardą?
Rusijos žurnalistai surado žmogų tokiu vardu ir pavarde. Tai – vienas ribotos atsakomybės bendrovės „Ukrainos visuomeninė saugumo tarnyba“ steigėjų. Kitas šios bendrovės steigėjas žinomas kaip Rusijoje veikiančio Nacionalinio ir tarptautinio saugumo fondo ekspertas. Šiam fondui vadovavo sovietinis generolas Leonidas Šeršniovas (mirė 2014-ųjų pabaigoje), kadaise ėjęs aukštas pareigas SSRS ginkluotųjų pajėgų vyriausiojoje politinėje valdyboje, vadovavęs specialiosios propagandos grupei, veikusiai Afganistane sovietinės kariuomenės sudėtyje. Dar Šeršniovas įsteigė fondą „Rusai“ – tautiečių vienijimuisi padėti (kiti jį vadina tiesiog „nacionalistiniu“). 2014-ųjų pavasarį Šeršniovas ragino ginti rusų žmones Ukrainoje nuo „rudojo maro“ (fašistų), jo pasiuntiniai veikė Kryme ir Donbase, tam veikimui ne visada užtekdavę pinigų ir tada generolas, kaip parašyta, aukodavęs iš savo pensijos… „Nužudymo organizatorius“ tikrai turėjo pažinoti „užsakovą“, nes jie kartu veikė dar vienoje bendrovėje Ukrainoje. Ši bendrovė – Maskvoje veikiančios kompanijos padalinys ir tą kompaniją įsteigė buvęs Rusijos dūmos deputatas, gerai žinomo veikėjo Dmitrijaus Rogozino bičiulis ir bendražygis… Ne per toliausia ir iki Putino.
SBU paskelbtame vaizdo įraše šnara „žudiko“ skaičiuojami pinigai. Dolerius jam atvežęs „nužudymo organizatorius“ teismo salėje pasakė, iš kur pats juos ėmė. O gal „nužudymo organizatorius“ nė nemirktelėjęs išdavė „užsakovą“ tam, kad suklaidintų tyrėjus, ir visa jo pasakyta yra šnipštas?
Kitą dieną po teismo posėdžio, kuriame Borisas Germanas nurodė „užsakovą“, generalinis prokuroras Lucenka žurnalistams pranešė, kad įtariamasis buvo „užsakęs“ dar du nužudymus. Germanas prasitaręs SBU specialiojoje operacijoje dalyvaujančiam „žudikui“, kad iš viso sąraše – apie 30 žmonių. Pasak prokuroro, nužudymo imitavimas buvo reikalingas nustatyti, kas dar pateko į tą sąrašą. Užsakovas yra Rusijoje, tačiau prokuroras negalįs pasakyti, kuo tai grindžiama. Iš prokuroro žodžių galima buvo suprasti, kad kai kas jau nustatyta, tačiau įkalčių bus ieškoma ir toliau. Antai tikrinami du telefonai, kurie, kaip mano tyrėjai, priklauso Germanui.
Iš prokuroro tikėtasi paskelbiant: tai, ką teisme apie pasikėsinimo užsakovą pasakė Borisas Germanas, tyrėjams jau buvo žinoma. Tačiau žurnalistai to neišgirdo. Gal taip reikia dėl tyrimo. Tačiau iki šiol negirdėti nė menkiausios užuominos apie kokį kitą į Rusiją vedantį pėdsaką.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas paragino Rusiją prisiimti atsakomybę dėl MH17 reisu skridusio Malaizijos lėktuvo sudužimo. Numušus orlaivį, 2014 metų liepą Rytų Ukrainoje žuvo 298 žmonės. Lėktuvo sudužimas yra tiesioginis Rusijos agresijos prieš Ukrainą padarinys, pirmadienį Varšuvoje pabrėžė J. Stoltenbergas.
„Aš pritariu Olandijos vyriausybei, kuri ragina Rusiją prisiimti atsakomybę dėl sudužimo“, – kalbėjo NATO vadovas. Jis vienu didžiausių iššūkių saugumui NATO valstybėse pavadino „vis atkaklesnę“ Rusiją. Maskva esą kišasi į demokratinius procesus, yra atsakinga už kibernetines atakas ir įrodė esanti pasirengusi prieš kaimynę panaudoti karinę jėgą. NATO, pasak J. Stoltenbergo, į šį iššūkį reaguos atgrasymo ir politinio dialogo kombinacija.
J. Stoltenbergas pirmadienį Varšuvoje susitiko su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda. Prieš tai jis sakė kalbą Varšuvoje posėdžiaujančiai NATO Parlamentinei Asamblėjai. Šalių narių delegatai čia, be kita ko, tarėsi, kaip reaguoti į hibridines grėsmes, apie Rusijos įtaką rinkimams ir referendumams Aljanso šalyse bei apie padėtį Afganistane.
NATO, pasak J. Stoltenbergo, ir toliau sieks, kad teroristinė organizacija „Islamo valstybė“ (IS) negrįžtų į teritorijas, kuriose buvo įveikta. Jis taip pat paskelbė apie tolesnę politinę paramą Ukrainai ir Gruzijai ir pavadino abi šalis artimomis NATO partnerėmis.
Nuotraukų paroda, skirta Ukrainos laisvės gynėjams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trys Ukrainos kariai žuvo per konfliktą su prorusiškais separatistais rytinėje šalies dalyje, suaktyvėjus mūšiams regione, sekmadienį informuoja Kijevas.
Anot Ukrainos gynybos ministerijos, vienas karys žuvo per mūšį vėlų šeštadienio vakarą. Šalies saugumo tarnyba (SBU) vėliau sekmadienį patvirtino, kad dar du kariai žuvo per apšaudymus Luhansko regione.
„Be to, keturi mūsų kariai buvo sužeisti, patyrę įvairaus sunkumo sužeidimų“, – sakė Ukrainos gynybos ministerijos atstovas Dmytro’as Gutsulyakas.
Pastarosiomis savaitėmis įtampa rytinėje Ukrainoje išaugo. Du ukrainiečių kariai ir keturi civiliai, įskaitant 13-metį paauglį, žuvo per konfliktą praėjusią savaitę.
Prieš savaitę Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) specialiosios misijos Ukrainoje vyriausiasis stebėtojas Alexanderas Hugas paliko konflikto zoną dėl „smarkiai pablogėjusios situacijos regione“, pranešta ESBO.
Nuo 2014 m. balandžio, kai Rytų Ukrainoje kilo ir iki šiol tebesitęsia ginkluotas konfliktas tarp Kijevo pajėgų ir prorusiškų separatistų, Rusijai aneksavus Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį, žuvo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių.
Ukraina ir jos Vakarų sąjungininkės kaltina Rusiją, kad ši siunčia karius ir ginklus separatistams, taip tik pakurstydama konfliktą. Maskva tokius kaltinimus neigia, nepaisant akivaizdžių įrodymų, kad ji dalyvauja konflikte ir teikia politinę paramą separatistams.
Bendra ES ir Vakarų Balkanų šalių lyderių nuotrauka. EPA-ELTA nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad Serbijos bandymas atsistoti tarp dviejų skirtingų vertybinių pasaulių trukdys valstybei judėti pirmyn ir įsilieti į Europos Sąjungą.
Po penktadienį Belgrade įvykusio susitikimo su Serbijos Prezidentu Aleksandaru Vučičiumi D. Grybauskaitė žurnalistams sakė, kad nepaisant to, jog Serbija eina reformų keliu ir siekia tapti vakarietiška valstybe, tarp jos ir ES šalių išlieka nemažai nepaaiškinamų skirtumų.
Prezidentė pabrėžė, kad vertybių ir saugumo suvokimo nesuderinamumas, gali tapti reikšmingu trukdžiu valstybei suartėti su ES. Kaip vieną iš reikšmingiausių skirtumų ir Lietuvai jautriausių klausimų Prezidentė įvardijo tai, kad Serbija kartu su Rusija visai šalia Lietuvos sienų Baltarusijoje vykdė karines pratybas.
Pasak D. Grybauskaitės, Serbija turi pati padaryti sprendimą su kuo ir kur ji norėtų būti.
„Dvejonės arba buvimas tarp dviejų visiškai skirtingų vertybinių pasaulių išties trukdys šiai šaliai judėti pirmyn“, – pabrėžė D. Grybauskaitė.
Prezidentė samprotavo Serbijos politikoje įžvelgianti panašių svyravimų, kokie buvo Viktoro Janukovičiaus valdomoje Ukrainoje ir Armėnijoje, iki jai prisijungiant prie Rusijos dominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos 2015 m.
„Mes matėme tokių pavyzdžių ir Ukrainos Prezidento Janukovičiaus laikotarpiu, mes matėme panašią situaciją Armėnijoje, kai Armėnija praktiškai priartėjusi prie asociacijos sutarties su Europa, staiga pasirašė prekybinius sąjunginius susitarimus su Rusija ir užkirto kelią sau link Europos Sąjungos. Matome kažkokius ženklus ir čia (Serbijoje – ELTA)“, – apibendrino D. Grybauskaitė.
Prezidentūros penktadienį išplatintame pranešime skelbiama, kad D. Grybauskaitės ir A. Vučičiaus susitikime aptartos Serbijos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje, Serbijos ir NATO bendradarbiavimo, dvišaliai verslo santykiai ir Lietuvos investicijų Serbijoje apsauga.
Šeštadienį Ukraina išreiškė griežtą protestą dėl neteisėtų Rusijos Federacijos veiksmų, sulaikant Ukrainos žvejybinį laivą ir jo įgulą netoli Krymo krantų, sakoma išplatintame Ukrainos užsienio reikalų ministerijos pareiškime.
„Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja yra išaiškinusi, kad neteisėta Rusijos agresija nepakeičia Krymo, kaip Ukrainos suverenios teritorijos, statuso. Ukraina tebėra pakrantės valstybė, o vandenys aplink Krymą, įskaitant teritorinius vandenis 12 jūrmylių nuo Krymo krantų, priklauso jai“, – sakoma pareiškime.
Pareiškime teigiama, kad Rusijos įvykdytas laivo sulaikymas uzurpuoja suverenias Ukrainos teises jos vandenyse, o tai yra Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencijos ir tarptautinių įstatymų pažeidimas.
Ukraina reikalauja nedelsiant paleisti žvejybinį laivą ir jo įgulą.
2018-05-03 d. nuo 9 val. Vilniaus Sąjūdžio taryba Nepriklausomybės aikštėje organizuoja mitingą dėl bandymų pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją įteisinant nelietuviškas raides ir dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijos metinių minėjimo LR Seime.
70 pasirašiusių ir prisiekusių A. Kubiliaus-G. Landsbergio, G. Kirkilo–I. Šiaulienės ir S. Skvernelio grupuočių parlamentarų dėl lenkiškų raidžių vartojimo lietuviškuose dokumentuose pažeidė LR Konstituciją ir paniekino priešrinkiminius įsipareigojimus.
ATKREIPIAME DĖMESĮ, kad tarp 150 šalies kultūros ir mokslo darbuotojų, agitavusių rinkti 50 tūkst. parašų dėl valstybinės kalbos išsaugojimo, buvo ir prof. V. Pranckietis. V. Pranckietis, tapęs Seimo Pirmininku, balsuodamas prisideda prie paminėtų grupuočių TRIMS NELIETIVIŠKOMS RAIDĖMS ĮTEISINTI. SEPTYNIASDEŠIMTUKAS talkina tomaševskininkams niekinant Lietuvą.
2018-05-03 d. 10 val. LR Seime vyks minėjimas, skirtas Gegužės 3 – osios Konstitucijos metinėms. Minėjime dalyvaus Lenkijos ir Ukrainos Parlamentų vadovai.
ŽINOMA, kad šioje Konstitucijoje nėra paminėtas Lietuvos vardas.
DAUGELIUI AIŠKU, kad 1791 m. Gegužės 3-osios Konstitucijoje visiškai nekalbama apie Lietuvos valstybę. Tos Konstitucijos pasekmė – pradėta naikinti Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir išaukštinama Lenkija.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Reikėtų, kad LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis iš tribūnos pasisakytų apie lenkišką Vilniaus krašto okupaciją 1920-1939 metais, apie armijos Krajovos vykdytas žudynes Lietuvoje, apie bandymus sukurti Vilniaus krašto teritorinę autonomiją. Seimo pirmininkas turėtų įvardyti Lietuvos patirtus nuostolius ir praradimus dėl paminėtų Lenkijos veiksmų.
Seimo narys A. Kubilius iš tribūnos privalėtų pasakyti, kad Lietuvos raštija apsieis be lenkiškų raidžių, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
REIKALAUKIME, KAD LENKIJOS IR LIETUVOS POLITIKAI TARPVALSTYBINIUOSE REIKALUOSE NESIEKTŲ NAUDOS IŠ LENKIŠKŲ RAIDŽIŲ ĮVEDIMO Į LIETUVOS RAŠTIJĄ.
Ypatingas dėmesys ir pagarba Lietuvoje ir Seime turėtų būti parodytas Ukrainos delegacijai, ukrainiečių kovai prieš Rusijos agresiją ir padedant Ukrainai.
Ukrainoje vyksta atminimo renginiai, skirti Černobylio katastrofos 32-osioms metinėms. Naktį į ketvirtadienį įvyko eitynės prie memorialinio pilkapio „Černobylio didvyriams“, kur žmonės atnešė gėlių ir uždegė žvakes. 1 valandą buvo laikomos pamaldos už žuvusiuosius, po to virš pilkapio suskambo varpai.
„Ukraina ir visas pasaulis niekada nepamirš siaubingų 1986 metų balandžio 26-osios įvykių. Černobylis amžinai liks negyjančia žaizda šalies širdyje, milijonų žmonių širdyse… Ir šiandien mes turime ne tik padaryti visa, kad ši tragedija niekada nepasikartotų. Mes turime padaryti išvadas iš tų įvykių. Černobylio zona turi tapti naujų pažangių technologijų teritorija“, – ketvirtadienio rytą savo „Facebook“ paskyroje parašė Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.
1986 metų balandžio 26 d. dėl avarijos Černobylio atominės elektrinės 4-ajame reaktoriuje buvo radioaktyviai užkrėsta daugiau kaip 200 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorija, pirmiausia Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje. Iš 30 kilometrų zonos buvo evakuota apie 115 tūkstančių žmonių. Avarijos padarinių likvidavimo darbuose dalyvavo daugiau kaip 600 tūkstančių žmonių. Iš jų apie 10 procentų mirė, 165 tūkstančiai tapo neįgaliaisiais.
Europos Parlamentas (EP) aptarė padėtį Rusijoje. Daugelis kalbėjusių europarlamentarų ragino netoleruoti agresyvių Vladimiro Putino režimo veiksmų ir taikyti jam griežtas sankcijas, praneša EP spaudos tarnyba.
„Neseniai panaudotas cheminis ginklas Europos žemėje ir Sirijoje, tęstinis karas prieš Ukrainą ir išpuoliai kibernetinėje erdvėje dar kartą patvirtino būtinybę atgrasyti Rusiją nuo tolesnių agresyvių veiksmų. (…) Turime priversti Kremlių sumokėti didesnę kainą už savo veiksmus, pritaikydami ir įgyvendindami išsamias priemones finansų, technologijų ir energetikos srityse. Taip pat turime ir toliau taikyti priemones asmenims, kurie atsakingi už tarptautinės teisės pažeidimus, bei tiems milijardieriams iš V. Putino vidinio rato, kurie dalyvauja, finansuoja ar valdo purvinas režimo intervencijas užsienyje“, – sakė Europos liaudies partijos vardu kalbėjusi Sandra Kalnietė (Latvija).
Socialistų ir demokratų atstovas Knutas Fleckensteinas (Vokietija) siūlė imtis ne tik sankcijų, bet ir daugiau pasitikėjimo stiprinimo priemonių – pratęsti tarptautines ginklų kontrolės sutartis, taip pat atnaujinti dialogą su Rusijos Dūmos nariais. Europos konservatorių ir reformistų atstovė Anna Elžbieta Fotyga (Lenkija) piktinosi skirtinga Vakarų šalių reakcija į Rusijos veiksmus Ukrainoje ir Sirijoje, nors abiejose šalyse kovoja privačios V. Putino samdinių grupuotės.
„Susiduriame su 21-ojo amžiaus šaltuoju karu, kuris skiriasi nuo ankstesnio: nedeklaruojamas, daugiau hibridinis ir mažiau ideologinis“, – sakė Liberalų ir demokratų atstovas Petras Auštrevičius. Jo nuomone, „šiuo metu turi būti skiriamos papildomos sankcijos, nukreiptos būtent į tuos Rusijos magnatus ir oligarchus, kurie yra tikrieji V. Putino rėmėjai, finansuojantys milijardus kainuojančias operacijas, tokias kaip propagandos kampanijos arba samdinių siuntimas į Siriją bei Ukrainą.
„Žaliųjų lyderė Rebecca Harms (Vokietija) teigė, kad Rusijai eskaluojant padėtį Ukrainoje ir Sirijoje ir nepavykstant paskatinti režimo pokyčių, nėra kito kelio kaip plėtoti sankcijas. Europos vieningųjų kairiųjų atstovas Helmutas Scholzas (Vokietija) buvo įsitikinęs, kad šiandienos situacija yra „konfliktas tarp skirtingų interesų ir dėl to, kas dominuos pasaulio bei šalies mastu.“
Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europos frakcijos atstovas James’as Carveris (Jungtinė Karalystė) sakė, kad „mūsų požiūris į Rusiją turi būti daugiasluoksnis ir turi būti atsižvelgiama į Rusijos nacionalinius interesus.“ Tautų ir laisvės Europos frakcijos vardu kalbėjusi Janice Atkinson (Jungtinė Karalystė) piktinosi, kad taikomi „dvigubi standartai“ kritikuojant Rusiją dėl demokratijos trūkumo, o kartu pateisinant Kiniją.
Diskusijoje kalbėjęs Bronis Ropė (Žalieji) pasigedo „stipraus ir principingo ES balso“ bei veiksmų. „Štai „Gazprom“ stumiamas „Nord Stream 2“ projektas, kuris suskaldo Europą ir yra geopolitiškai labai pavojingas, deja, nepasakant visų įvykių, sėkmingai skinasi kelią. Mums reikia ryžtingos Europos Komisijos lyderystės ir pozicijos, kuri atitiktų dabartines realijas“, – pridūrė EP narys.
Ukrainos parlamento deputatė Nadija Savčenko, suimta pagal kaltinimą teroro akto ir valstybės perversmo rengimu, trims dienoms nutraukia bado streiką, kad ją būtų galima apklausti melo detektoriumi. Tai penktadienį žurnalistams pranešė jos advokatas Olehas Solovejus.
„Nadija sutiko trims dienoms nutraukti bado streiką, kad jos sveikatos būklė leistų ją patikrinti poligrafu“, – sakė teisininkas.
Pasak O. Solovejaus, jo ginamoji valgys tik tuos produktus, kuriuos leidžiama vartoti esant jos būklės, o balandžio 16-ąją dalyvaus apklausoje poligrafu. Jis neatmetė, kad procedūra, kuri buvo nutraukta penktadienį dėl jos blogos savijautos, kurios priežastis – suimtosios bado streikas, gali būti pradėta nuo pat pradžios.
Kaip pranešė penktadienį N. Savčenko sesuo Vira, nuo kovo 23 d. badaujančiai Nadijai diagnozuota tachikardija ir padidėjusi temperatūra, kurios neleidžia daryti korektiškų išvadų, ar jos atsakymai teisingi.
Kovo 23 d. N. Savčenko neteko deputato neliečiamybės ir buvo suimta. Pagal tyrėjų versiją, ji planavo teroro aktus Ukrainos parlamente ir vyriausybės pastatų kvartale. Jai gresia įkalinimas nuo penkerių metų iki gyvos galvos.
N. Savčenko buvo žinomiausia konflikto tarp Ukrainos kariuomenės ir prorusiškų separatistų Rytų Ukrainoje belaisvė. 2014 metais ji pateko į nelaisvę ir buvo išvežta į Rusiją, o į Ukrainą sugrįžo kaip nacionalinė didvyrė. Vėliau moteris tapo Ukrainos parlamento nare.
Ukrainos palaikymo akcija Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka antradienį pasirašė įstatymą, leisiantį šaliai panaudoti karinę jėgą prieš Rusiją.
Šis įstatymas reikalingas tam, kad padėtų Ukrainai reintegruoti du labiausiai į rytus nutolusius savo regionus, tviteryje rašė P. Porošenka.
Dalį šių su Rusija besiribojančių regionų kontroliuoja prorusiški separatistai.
Naujasis įstatymas leis Ukrainos kariuomenei „panaudoti jėgą“ siekiant „atgrasyti Rusijos Federaciją nuo ginkluotos agresijos Donecko ir Luhansko regionuose“, rašoma parlamento interneto svetainėje skelbiamoje galutinėje įstatymo versijoje.
Rusijos užsienio reikalų ministerija praėjusį mėnesį šį įstatymą buvo pavadinusi „pasirengimu naujam karui“.
Ukrainos kariuomenės ir separatistų kovos tęsiasi jau bemaž ketverius metus. Per tą laiką žuvo jau daugiau kaip 10 tūkst. žmonių.
Tuo metu skelbiama, kad anksčiau antradienį Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Petro Porošenka telefonu aptarė galimybę, kad konflikto alinamuose Ukrainos regionuose galėtų pradėti veikti Jungtinių Tautų (JT) taikos palaikymo misija.
Be to, jiedu diskutavo, kaip pasiekti ilgalaikių paliaubų, bei aptarė galimą kariaujančių pusių apsikeitimą belaisviais, teigė A. Merkel atstovas Steffenas Seibertas.
Ukrainos parlamentas ketvirtadienį šalies rytuose vykstantį karą oficialiai pripažino „laikina Rusijos okupacija“, taip sukeldamas separatistų ir Maskvos įniršį.
Naująjį įstatymą, apibrėžiantį Ukrainos pajėgų ir prorusiškų separatistų konfliktą, Kijevas priėmė praėjus bemaž ketveriems metams nuo kovų, jau pareikalavusių daugiau kaip 10 tūkst. gyvybių, pradžios. Jis kilo netrukus po to, kai per protestus Kijeve buvo nuversta Kremliui palanki šalies vadovybė.
Ukraina ir Vakarų sąjungininkės ilgą laiką kaltino Rusiją konfliktą Rytų Ukrainoje pradėjus kaip atsaką į Kijevo sprendimą palaikyti glaudesnius ryšius su Europos Sąjunga (ES).
Naujajame įstatyme Rusija, be kita ko, kaltinama agresija. Tačiau Kremlius, nepaisydamas daugybės įrodymų, kad jo kariai ir ginkluotė kirsdavo Ukrainos-Rusijos sieną ir patekdavo į konflikto zoną, tokį kaltinimą neigia.
Be to, pagal ketvirtadienį priimtą įstatymą vadovavimas kampanijai Ukrainos rytuose iš saugumo tarnybos rankų pereina šalies kariuomenei.
Kad įstatymas įsigaliotų, ji dar turės pasirašyti prezidentas Petro Porošenka, pats pateikęs ji parlamentui.
„Ir toliau dėsime pamatus, kurie leistų okupuotas Ukrainos teritorijas reintegruoti (į šalies sudėtį) pasitelkiant politines ir diplomatines priemones“, – po balsavimo, kuriame už įstatymo projektą pasisakė 280 deputatų, prieš – 36, rašė P. Porošenka.
JAV prezidento Donaldo Trumpo vyriausybė svarsto tiekti ginklus Ukrainai. Nuspręsta suteikti šaliai „geresnius gynybinius pajėgumus“, Vašingtone pareiškė Valstybės departamento atstovė Heather Nauert. Taip esą norima paremti Ukrainos pastangas ginti savo suverenumą ir teritorinį integralumą bei užkirsti kelią tolesnėms agresijoms.
Pasak stoties „ABC News“, JAV vyriausybė planuoja tiekti šaliai prieštankinių raketų.
Šis žingsnis gali dar labiau paaštrinti ir taip įtemptus santykius tarp JAV ir Rusijos. Rytų Ukrainoje jau daugiau kaip trejus metus vyriausybiniai daliniai kaunasi su Maskvos remiamais separatistais. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, iki šiol žuvo daugiau kaip 10 000 žmonių. 2015 metais sutartas taikos planas įgyvendinamas labai vangiai. Abi pusės trečiadienį susitarė dėl paliaubų žiemos švenčių dienomis.
H. Nauert pareiškė, kad JAV parama yra grynai gynybinio pobūdžio. Ukraina esą yra suvereni valstybė ir turi teisę gintis.
Parduodant ginklus kitoms šalims reikalingas JAV Kongreso pritarimas. Tačiau tikėtina, kad tam bus duotas leidimas. Senatoriai, pavyzdžiui, respublikonas Johnas McCainas jau seniai spaudžia aprūpinti Ukrainą ginklais. D. Trumpo pirmtako Baracko Obamos vyriausybė tai atmetė.
Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.
Ukrainoje užvirė tikra košė. Michailas Saakašvilis, įgijęs šios šalies pilietybę ir paragavęs Odesos gubernatoriaus posto, trūks plyš siekia atidaryti Maidaną-2. Kariauti su P. Porošenka kol kas jam sekasi, nes jį remia dabartinės valdžios opozicija, radikalai ir šiaip nepatenkinti valdžios reformomis. Kodėl malonybiškai vadinamas Miša panoro į šią šalį importuoti gruzinišką „rožių revoliuciją“, kuri kvepia ne rožių aromatu, o vėl degėsiais ir nauju pilietiniu karu?
Gruziniškas nukrypimas
Atsakymo bandau ieškoti gruziniškame charakteryje ir prisimenu savo netikėtą apsilankymą Tbilisyje tolimą 1992-ųjų rudenį. Kaukazui tai buvo tragiškas laikotarpis. Sovietų pogromai Baku ir Tbilisyje, SSRS griūtis, M. Gorbačiovo „perestroikos“ paskatintas nepriklausomybių paradas, Čečėnijos akibrokštas Maskvai…
Trijų Lietuvos televizijos kūrėjų grupė buvo pakviesta dalyvauti pirmųjų Čečėnijos nepriklausomybės metinių iškilmėse. Po interviu su Džoharu Dudajevu pirmasis Ičkerijos vadovas pasiūlė: o gal nuvykite į Tbilisį? Ir nurodė tuometiniam užsienio reikalų ministrui Movladžiui Udugovui pasirūpinti šia kelione. Pasamdytame taksi penkiese per Nazranę, Vladikaukazą, neramiu Gruzinų karo keliu patekome į išbadėjusią ir sušaudytą Gruzijos sostinę. Iš tiesų, Rustavelio prospektas buvo niūrus, tuščias. Vyriausybės rūmų fasadas buvo nužymėtas kulkų ir minų duobėmis, o vieno šalia augusio kipariso kamiene buvo įstrigęs minosvaidžio sviedinys…
Mus pamaitino šių apdegusių ir beveik tuščių rūmų valgykloje, o viešbutin gruziniško lavašo (nors tai armėniška duona) galėjome nusipirkti tik „per pažintis“ naktinėje kepykloje: mieste trūko duonos ir būtiniausių maisto produktų, parduotuvės neveikė, miestiečius maitino giminės ir pažįstami iš kaimo.
Savo bute Kijeve sulaikytas M. Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
Į Grozną pabėgusio pirmojo nepriklausomos valstybės vadovo Zviado Gamsachurdijos bičiuliai pasirūpino, kad mūsų TV grupė patektų pas Eduardą Ševardnadzę – tik prieš pusmetį, kovo mėnesį, Rusijos importuotą Gruzijos prezidentą. Praėjome keletą patikrinimų, ypač įtemptas pokalbis mūsų laukė su tuometiniu jo dešiniąja ranka, paskui baudžiamųjų būriu „Mchedrioni“ vadu Džaba Joselianiu, mums besigyrusiu, kaip šauniai iš Tbilisio jis išrūkęs „zviadistus“ (apie tai rašiau 2007 m. kovą portale Bernardinai.lt).
O tik ką KGB vadovo pareigas ėjęs E. Ševardnadzė į kabinetą įžengė kuklus, tylus, susikaupęs. Mums jis atrodė kažkoks liūdnas, prislėgtas, jo interviu dvelkė neužtikrintumu, balse girdėjosi ar persišaldymo, ar streso likučiai. Naujasis promaskvietiškos Gruzijos lyderis sveikino Lietuvą, pasiryžusią pirmąja rinktis nepriklausomybės kelią, ir tvirtino, kad Gruzija žengs Vakarų demokratijos kursu.
Žodžiu, įspūdis buvo netikėtai malonus. Jau sugrįžus į Grozną, Ičkerijos vadovai tvirtino, kad po Z. Gamsachurdijos nuvertimo (jis gyveno viloje miesto pakraštyje) santykiai su E. Ševardnadzės režimu taip pat yra gana šilti…
Jis valdė iki 2003 m., kai šio politiko era baigėsi ir į areną su 30 tūkst. Laisvės aikštėje susirinkusių mitinguotojų įsiveržė Michailas Saakašvilis, pareikalavęs paskandinti E. Ševardnadzės režimą pelenuose. Šiam atsistatydinus Miša išrinktas trečiuoju nepriklausomos Gruzijos prezidentu… Charizmatiškasis teisininkas, gavęs išsilavinimą įvairiuose Vakarų universitetuose ir beveik metus dirbęs teisingumo ministru E. Ševardnadzės vyriausybėje, M. Saakašvilis – ši visiška priešingybė kitiems Gruzijos lyderiams – netvėrė savo kailyje…
Kodėl aš tai prisimenu? Gruzija pergyveno savo Aukso amžių ir nuosmukį, Rusijos imperijos priespaudą, tautinį atgimimą ir nepriklausomybės troškulį. Bet ji viena pirmųjų po 1917 m. bolševikų revoliucijos paskelbė socialdemokratinę respubliką ir netrukus buvo inkorporuota į SSRS. Ji išugdė Džiugašvilį – Staliną. Tapusi nepriklausoma ji atsisakė stoti į NVS. Jos lyderiai – Z. Gamsachurdija ir E. Ševardnadzė – disidentas ir „kagėbė“ veikėjas – nebuvo karšto gruziniško mentaliteto, o, kiek galėjau patirti, pavargę, nusivylę, lyg netikintys šviesia Gruzijos ateitimi politikai. Bet E. Ševardnadzė nužudė savo pirmtaką, o Rusija pradėjo žudikišką karą Čečėnijoje. 2003 m. lapkritį prezidento poste įsitvirtino M. Saakašvilis, po penkerių metų praradęs Pietų Osetiją ir Abchaziją. Užtai jis 2012 m. užmokėjo postu ir vos ne savo galva, tad buvo priverstas bėgti į JAV.
Tada juo žavėjosi Ukraina. Juk prezidento M. Saakašvilio administracija kelerius metus laikėsi Gruzijos integracijos į Vakarų struktūras kurso. 2004 m. Gruzija iš Šiaurės Atlanto aljanso gavo Individualiosios partnerystės veiksmų planą. 2006 m. NATO Taryba priėmė sprendimą dėl Gruzijos įtraukimo į aukštesnę stojimo į šią organizaciją pakopą – Intensyvųjį dialogą. Gruzijos ir NATO suartėjimo procesas kėlė susirūpinimą Rusijai, dėl šios spaudimo ir sulėtėjo Gruzijos integracijos į aljansą procesas. 2008 m. balandį Bukarešto viršūnių susitikime Gruzijai nebuvo suteiktas NATO narystės veiksmų planas.
Kas gaudo žuvį drumstam vandeny?
Tbilisio ir Kijevo kelias po Maidano buvo panašus. (Čia verta pridurti, kad ir V. Janukovičiaus pozicijos buvo euroatlantinės, tačiau netrukus jis pakluso Maskvos diktatui). Kijeve Miša studijavo kartu su P. Porošenka, abu – Kremliaus politikos kritikai. Iš pradžių jis tapo P. Porošenkos patarėju. Tai buvo laikas, kai Ukrainoje buvo juntamas užsienio reformatorių sparnas, jiems buvo patikėti labiausiai korumpuoti sektoriai. 2015 m. M. Saakašvilis tapo Odesos srities gubernatoriumi, P. Porošenka jam įteikė Ukrainos piliečio pasą, bet kilus konfliktui pilietybė iš jo buvo atimta.
Sparnai išaugo. 49-rių sulaukęs gruzinas įkūrė „Naujų jėgų judėjimą“, kovojo su korupcija, kaip ir Ukrainos prezidentas stengėsi įveikti oligarchus, tačiau buvusių moksladraugių ir provakarietiškų politikų keliai išsiskyrė. M. Saakašvilis puolė kaltinti P. Porošenką, kad šis pats susijęs su korupcija, todėl turi atsistatydinti (prezidento rinkimai vyks 2018 m., bet jau ne penkeriems, o šešeriems metams). Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, kažkada taip pat draugavęs su tuo politiku, dabar apkaltino jį paramos iš Rusijos gavimu, kad nuverstų Ukrainos valdžią, ir ryšiais su nusikalstamomis grupuotėmis. Nors buvusiam Gruzijos prezidentui netaikomas namų areštas, bet jis perspėtas nevadovauti audringoms savo šalininkų akcijoms prie valstybės pastatų. Jo apklausa numatyta gruodžio 18 d. Olandų kilmės politiko žmona ir aktyvi rėmėja Sandra Roelofs pareiškė bijanti, kad vyras gali būti deportuotas į Gruziją, kur jo laukia kalėjimas.
JAV gynybos sekretorius Džeimsas Metisas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenko. EPA – ELTA nuotr.
Kitaip sakant, bėglys prezidentas, bandantis „įvesti tvarką“ kitoje šalyje, pagrįstai susiduria su dideliu valdžios pasipriešinimu. Surinkęs nemažą minią savo rėmėjų, M. Saakašvilis bando sužadinti ukrainiečius antrajam Maidanui. Tačiau dauguma jų, prisiminę pirmojo pilietinio karo baisumus, kenčia ekonominius nepriteklius ir neremia gruzinų aktyvisto.
Įdomu, kad čia iš politinės užmaršties išnirusi jį puolė palaikyti Julija Tymošenko, kuri kažkada, dar V. Janukovyčiui esant, pati pustrečių metų sėdėjo už grotų, paskui padarė meškos paslaugą Ukrainai, už jos nugaros susitarusi su V. Putinu dėl neva pigesnių dujų.
Vokietijos laikraštis „Frankfurter Rundschau“ pastebi: „Jei Porošenka neparodys griežtumo Saakašvilio atžvilgiu, jį ukrainiečiai apkaltins silpnumu, ir jis praras šansą būti išrinktam. Tuomet ir protestai gali dar labiau radikalizuotis“. Kol kas prezidentas išlošė laiko, išleisdamas M. Saakašvilį į laisvę. Tačiau jam pakibo grėsmė baigti savo politinę karjerą, kaip ją baigė V. Janukovyčius, rašo Vakarų spauda.
Viena aišku, kad šiame sudrumstame vandeny aukso žuveles gaudo Rusija.
Kodėl Lietuva laviruoja?
Kokia gi Lietuvos pozicija? Kai iš Ukrainos ūkio ministro posto pasitraukė garsus Lietuvos verslininkas Aivaras Abromavičius, o į šešėlį nuėjo Prezidentas Valdas Adamkus, Vilnius pasikliovė tik mitingine retorika, remdamas Kijevą. Į Chreščiatiką kartais užsuka nebent Seimo nariai, tapę visuomeniniais P. Porošenkos patarėjais, apžvalgininkai ir žurnalistai, o koordinuotos ir efektyvios Rytų Europos šalių paramos Ukrainai nėra.
Lietuvos ir Ukrainos vadovai Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko susitikimo su Lietuvoje reabilitaciją atlikusiais Ukrainos kariais metu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Visai neseniai Lietuvos vadovai glėbesčiavosi su M. Saakašviliu, kuris atvyko į Vilnių pažymėti Gruzijos žemių aneksijos 9-ųjų metinių ir Lietuvą vadino „viena nuostabiausių tautų pasaulyje“. Gruodžio 7 d. Vilniuje viešėjo P. Porošenka, kurį taip pat su šypsenomis sutiko šalies vadovai. Prezidentė D. Grybauskaitė aptakiai kalbėjo apie kovos su korupcija patyrimą, apie politikų nesikišimą į teisėsaugos darbą ir t.t., tarsi Vilnius čia būtų sukaupęs vertingiausią patirtį.
Mėginimas neerzinti nei M. Saakašvilio, nei dabartinės Ukrainos valdžios kažkaip disonuoja su tais sunkiais Lietuvai laikais, kai jos nepriklausomybę pripažino ir palaikė dauguma pasaulio šalių, ir tada jos nesirinko tariamų kompromisų.
Tad ir šiuo atveju Vilnius turi aiškiai pasakyti: pone Miša, prisidengdamas tauriais siekiais ir opozicija, nedrumskite politinio vandens svetimoje šalyje. Ji susitvarkys pati.
Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Arūnas Spraunius
Publikacijoje „Europos „minkštoji galia“ laimi „Rytų partnerystės“ metodu“ („slaptai.lt“ 11 27) žadėta papildyti „Rytų partnerystės“ temą iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ laiku ištrūkusių Baltijos šalių politikų (be abejo, ir Lietuvos) atsakomybės visų šios programos narių-šalių atžvilgiu tema. Todėl, kad tos šešios posovietinės šalys yra labai skirtingos. Pažadas galioja, kol kas tebelaukiama atsakymų, ką apie tai galvoja Lietuvos europarlamentarai. Kol laukiama, tinkama pateikti gana iliustratyvią to skirtingumo iliustraciją.
Pradėti norisi kiek iš toliau. Paskutinę lapkričio dieną televizijos kanalo „112 Ukraina“ eteryje trečiasis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka priminė, jog Rusija Europos Sąjungoje (ES) parduoda 82 proc. savo energetinių resursų, ES energetinių poreikių struktūroje rusų eksportas tesudaro 30 proc., likusią dalį energetinių resursų Europa gauna iš Šiaurės jūros bei Afrikos. Prezidentas apibendrino, kad atsilygindama už rusiškas dujas bei naftą ES yra didžiausia Rusijos agresijos Donabase, Kryme, Kalnų Karabache, Abchazijoje, Pietų Osetijoje (papildykime – ir Padniestrėje) kreditorė.
Ukrainos žemėlapis
Šį tam tikra prasme beatodairišką pareiškimą galima ginčyti, vis dėlto agresijos posovietinėje erdvėje temą ir ypač požiūrį į ją dar sykį aktualizavo incidentas Kijeve lapkričio 28-30 dienomis vykusioje 50-ojoje jubiliejinėje Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (JJEBO) parlamentinės asamblėjos sesijoje. JJEBO pozicionuoja save 12-a Juodosios jūros baseino bei pietų Balkanų šalių (nebūtinai turinčių priėjimą prie Juodosios jūros) vienijančia tarptautine tarpvyriausybine organizacija, pašaukta skatinti bendradarbiavimą taikos, stabilumo bei klestėjimo regione labui. JJEBO pagrindai padėti 1992-ųjų birželio 25 dieną sutarties dėl Juodosios jūros baseino šalių ekonominio bendradarbiavimo pasirašymu, taigi Kijeve minėtas 25-etis organizacijos, kuriai antrą šių metų pusmetį pirmininkavo Ukraina.
Organizacijos misiją vienas jos generalinių sekretorių moldavų politikas Viktoras Cvirkunas 2013-aisiais yra apibrėžęs taip: JJEBO labai reikalinga Juodosios jūros baseino šalims, ypač sudėtingais laikais, kuomet kai kurios į ją įeinančios šalys yra nutraukusios ne tik politinius, bet ir diplomatinius ryšius, taigi organizacija yra gal net vienintelė platforma jų dialogui. Kokioms šalims ji tampa platforma dialogui, nesunku nuspėti iš JJEBO dalyvių sąrašo – tai Albanija, Armėnija, Azerbaidžanas, Bulgarija, Graikija, Gruzija, Moldova, Rumunija, Rusija, Serbija, Turkija ir Ukraina. Beje, įspūdingas yra organizacijos stebėtojų bei partnerių statusą turinčių šalių sąrašas, kur tarp 22 pozicijų atrasime JAV, Japoniją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Izraelį, Italiją, Pietų Korėją. Lyg ir byloja apie siekį turėti autoritetingos organizacijos įvaizdį. JJEBO save pabrėžtinai pozicionuoja kaip ekonominę organizaciją, vengiančią be kokios politikos, bei skelbia siekianti skatinti smulkaus ir vidutinio verslo vystymąsi regione. Jo projektams bei regioninei plėtrai finansuoti 1997 metų sausio 24 dieną JJEBO įsteigė Juodosios jūros prekybos bei vystymo banką, nuo 2012-ųjų remiama Konrado Adenauerio bei ERENET (vis dėlto pažymėkime – europietiškų) fondų organizuoja verslavimo mokymo programas.
Nors JJEBO kilmė pabrėžtinai ekonominė, dar klausimas, ar painiame šiuolaikiniame pasaulyje ir ekonominiuose klausimuose įmanoma išvengti geopolitikos. Su tuo ir teko susidurti Kijevo parlamentinės asamblėjos dalyviams. Ukrainos delegacija lapkričio 29-ąją pasiūlė planuojamoje priimti deklaracijoje pataisas, akcentuojančias neteisėtai organizacijos narių-šalių aneksuotų žemių grąžinimą be jokių išankstinių sąlygų bei jų teritorinio vientisumo atstatymą pagal tarptautinius standartus, kuriuos remia tokios organizacijos kaip Jungtinės Tautos (JT), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), Europos Tarybos parlamentinė asamblėja bei Europos parlamentas.
Juodosios jūros regiono žemėlapis
Prieš klausimo svarstymą Armėnijos delegacija protestuodama paliko JJEBO posėdžių salę, vėliau savo demaršą argumentavusi protestu prieš pirmą kartą istorijoje nutikusį organizacijos tradicijų bei esmės pažeidimą. Kaip lapkričio 29 dieną skelbta Armėnijos nacionalinio susirinkimo interneto puslapyje, visoms delegacijoms apie valandą laukus 50-osios sesijos atidarymo paaiškėjo, jog JJEBO generalinio sekretoriaus bei Ukrainos delegacijos vadovės Liudmilos Denisovos iniciatyva visų delegacijų vadovai, išskyrus Armėnijos, buvo pakviesti aptarti „kažkokio klausimo“. Ukrainos delegacijos narys, Aukščiausiosios rados deputatas Refatas Čiubarovas vėliau paliudijo, kad Ukrainos delegacijos vadovė prieš posėdį pakvietė delegacijų vadovus aptarti ukrainiečių siūlomas pataisas, išskyrus armėnų, nes ukrainiečiams jų pozicija buvo ir taip absoliučiai aiški. Pasak politiko, Armėnijos delegacija irgi siūlė savo pataisas, tarkime, skatinančias susilaikyti nuo sankcijų kitoms JJEBO partnerėms. Galų gale už deklaraciją nubalsavo visos delegacijos, išskyrus armėnų. Šios šalies delegacijos vadovas vėliau iš tribūnos išreiškė pasipiktinimą, kad jai nebuvo leista dalyvauti deklaracijos pataisų aptarime, į ką Ukrainos delegacijos vadovė atrėmė, esą jei armėnai norėjo dalyvauti pataisų svarstyme, jai derėjo apie tai informuoti.
Armėnai situaciją kvalifikavo kaip įžeidimą ne tik jų, bet ir visų delegacijų, paragino visus nepasiduoti provokacijoms ir neaukoti ekonominės struktūros kai kurių valstybių politinių interesų naudai. Armėnijos parlamente ukrainiečių pataisos įvertintos kaip visiškai neatitinkančios tarptautinės teisės, nes jėgos nenaudojimo, pagarbos šalių teritoriniam vientisumui bei tautų laisvo apsisprendimo teisės normos svarstytinos viename pakete ir nė viena jų nėra prioritetinė. Lapkričio 30-ąją Armėnijos parlamento vicepirmininkas Eduardas Sharmazanovas žurnalistams pareiškė, kad priimtos deklaracijos formuluotės neprisideda prie Kalnų Karbacho problemos taikaus sureguliavimo, prieštarauja tarptautinei teisei, ES, Kalnų Karabacho konflikto sprendimo ESBO Minsko grupei bendrai vadovaujančių Prancūzijos, Rusijos ir JAV oficialiai pozicijai. Į asamblėją Kijevo nepakviestos Rusijos delegacijos vadovas Michailas Jemeljanovas situaciją įvertino kaip reglamento tradicijų bei parlamentinės demokratijos principų pažeidimą, kuris bus apsvarstytas ir įvertintas kitoje asamblėjoje.
R.Čiubarovas Armėnijos delegacijos demaršą susiejo su Maskvos įtaka – kadangi Rusijos delegacijos nebuvo, jos vaidmenį esą atliko armėnai. Pasak kito Ukrainos delegacijos nario, irgi Rados deputato Romano Semenuchos, kalbant apie JJEBO ekonominę raidą negalima ignoruoti saugumo situacijos regione, taigi ir problemų Azerbaidžane, Gruzijoje, Moldovoje bei Ukrainoje. Ir irgi pareiškė manąs, jog Armėnijos delegatų protestą sugestijavo Maskva ir kad armėnai nepriėmė sprendimo vien savarankiškai. R.Semenuchos žiniomis, Armėnijos delegacija iš anksto nesirengė balsuoti už pataisas, jos tikslas buvo torpeduoti deklaracijos priėmimą, akcentuojant vien ekonominį turinį ir ignoruojant saugumo problemas.
Ukrainos aukščiausiosios rados pirmininko Andrejaus Parubijo asamblėjos atidarymo bei uždarymo kalbose iš tiesų netrūko politinių akcentų, raginant JJEBO nares šalis susitelkti prieš Rusiją, nes vienos organizacijos narės agresyvi politika kitų narių atžvilgiu ir okupacinių karinių dalinių įvedimas į Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritoriją naikina šios organizacijos veiklos pagrindus. Pasak Ukrainos parlamento pirmininko, JJEBO turi susivienyti ir priversti Rusiją gerbti esminius taikaus sugyvenimo bei kaimynystės pricipus, nes Maskvos agresija gresia stabilumui Juodosios jūros regione bei trukdo JJEBO konstruktyviai partnerystei.
Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.
Atleiskite, o ką turėtų kalbėti lyderis parlamento šalies, kuri dėl išorės karinės agresijos nužudytaisiais jau prarado per 10 tūkstančių savo piliečių ir bent 20 proc. ekonomikos? Ir apskritai – kas smerktino autoritetingų tarptautinių institucijų pripažįstamoje teritorinį vientisumą palaikančioje deklaracijoje? Tarkime, ar kam pakaktų vaizduotės patikėti, kad dėl tokios deklaracijos kiltų problemų bet kur Europoje?
Grįžtama prie tos pačios, deja, geopolitinės istorijos – konfliktų židinių „Rytų partnerystės“ veikimo teritorijoje (ją beveik pilnai „dengia“ ir JJEBO galiojimo sfera), yra iš viso šeši, penkiuose (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija) dalyvauja viena ir ta pati žinoma valstybė. Viename likusiame, kurio vardas Kalnų Karabachas, ta pati žinoma valstybė Rusija yra Armėnijos sąjungininkė (Giumri mieste ilgam dislokuota rusų karinė bazė) – armėnų separatistai su Maskvos karine pagalba iš Azerbaidžano atėmė Kalnų Karabachą. ES bei NATO pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą su Kalnų Karabachu, ES yra paskelbusi pluoštą rezoliucijų, reikalaujančių armėnų ginkluotąsias pajėgas pasitraukti iš svetimų teritorijų, bet šį reikalavimą Jerevanas ignoruoja ne vieną dešimtmetį.
Armėnija vengia dalyvauti Maskvos pastangose logistiškai izoliuoti Ukrainą. Na, ir pagaliau žinomi faktai, kai Jerevanas užsiima neretai nešvariu ir neteisėtu savo interesų lobavimu ES struktūrose (apie tai – galutinai baigiant temą Baltijos šalių politikų atsakomybės tema visų buvusių posovietinių respublikų atžvilgiu). Atmetus politinę sofistiką, štai ir visas iš Sovietų Sąjungos paveldėtas geopolitinis turinys.
Klausimas vis tiek vertybinis, susijęs su solidarumu nuo imperinių Rusijos ambicijų kenčiančioms šalims bei skirtingu posovietinių respublikų santykiu į vakarietiškas demokratijos vertybes. Beje, iškart po „Rytų partnerystės“ susitikimo Briuselyje Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas nuskubėjo į Minską, virūnių susitikimą Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, į kurios sudėtį įeina Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Rusija ir Tadžikistanas. Nors buvo pirmą kartą kviestas, Baltarusijos prezidentas Aleksnadras Lukašenka į Briuselį vykti nesiryžo. Savaip simboliška.
Kokiu keliu eina šiandieninė Europos Sąjunga? Ar esama pavojaus, kad lietuviai ištirps ES erdvėje? Kokia nauda iš Rytų partnerystės programų? Kodėl į ES tempiama Rusijos karines bazes įsileidusi, svetimas žemes – Kalnų Karabachą – okupavusi Armėnija? Ar Briuselio ir Strasbūro biurokratams negaila Ukrainos?
Į Slaptai.lt portalo klausimus atsako europarlamentaras Algirdas SAUDARGAS.
Maskvoje atidaryta Rusijos prezidentą V. Putiną šlovinanti paroda „Superputin“. EPA-ELTA nuotr.
Ketvirtadienį Vienoje (Austrija) vykstančiame Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) užsienio reikalų ministrų susitikime Jungtinės Valstijos įspėjo Rusiją, kad jos santykiai su Vakarais nepagerės tol, kol ši neišves savo pajėgų iš Ukrainos.
Diplomatai tikėjosi, kad oficialaus 57 nares vienijančios organizacijos susitikimo kuluaruose pavyks pasiekti pažangos tariantis dėl Jungtinių Tautų (JT) taikos palaikymo pajėgų dislokavimo Ukrainoje sąlygų.
Tačiau pagrindinės konflikto pusės vis dar nesutaria, o JAV valstybės sekretorius Reksas Tilersonas (Rex Tillerson) net pareiškė, kad nesutarimai dėl Ukrainos – svarbiausia kliūtis, trukdanti Vašingtono ir Maskvos santykių atšilimui.
R. Tilersonas su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu susitiko už uždarų durų, tačiau kiek anksčiau kreipdamiesi į ESBO tarybą, jie apsikeitė įtarimais dėl kišimosi į Ukrainos reikalus ir atrodė, kad pasiekti kompromisą beveik neįmanoma.
R. Tilersonas spaudos konferencijoje, kurioje dalyvavo kartu su Austrijos užsienio reikalų ministru Sebastianu Kurcu (Sebastian Kurz), priminė, kad pernykštės rinkimų kampanijos metu prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) neslėpė noro palaikyti geresnius santykius su Rusija.
„Tačiau tam trukdo Ukrainos klausimas“, – pabrėžė R. Tilersonas po rytinio ministrų susitikimo, kuriame jo ir S. Lavrovo nuomonės itin ženkliai išsiskyrė.
„Tarp mūsų gali būti skirtumų kitose srityse… bet kai viena šalis įsiveržia į kitą – tai skirtumas, į kurį sunku nekreipti dėmesio ar su juo susitaikyti“, – įspėjo JAV valstybės sekretorius.
„Mes labai aiškiai tai sakėme nuo pat pradžių: privalome spręsti Ukrainos klausimą. Tai – didžiausia kliūtis, trukdanti normalizuoti santykius“, – pridūrė R. Tilersonas.
