Ukraina

AktualijosSkaitomiausios

Ukraina švenčia Nepriklausomybės dieną. EPA – ELTA nuotr.

Laisvės kovas, pasipriešinimą okupantui mes tik sąlyginai skirstome į etapus, į laikotarpius, į rezistencijos vadovų veiklos tarpsnius. Bet kaip rodo istorija, ta kova niekada nesibaigia.

Naujas jos etapas atsivėrė aneksavus Krymą, Rusijos remiamoms pajėgoms užėmus pramoninius Rytų Ukrainos rajonus. Natūralu, kad Kijevas laukia paramos. Lietuvai taip pat kyla naujos grėsmės, mes taip pat tikimės sąjungininkų paramos.

Kodėl jiems turime padėti?

Neseniai Maidanas pažymėjo 4-ąsias metines. Tad dar keletas sutapimų. Beveik tuo pačiu metu, 1953-aisiais, išsikvėpė rezistencinis judėjimas Lietuvoje ir Ukrainoje. Dar keletą metų – iki 1955-ųjų – su okupantais kovojo pavieniai pasipriešinimo dalyviai. Istorikai tvirtina, kad 1954 m. suėmus paskutinį UPA vadą Vasilijų Kuką, organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietams Ukrainoje baigėsi.

Tų pačių metų lapkritį Maskvos Butyrkų kalėjime buvo sušaudytas generolas Jonas Žemaitis. Tiesa, 1956-ųjų spalį buvo suimtas A. Ramanauskas – Vanagas, sušaudytas kitų metų lapkričio 29 d. Iki pat 1965 m. pavasario slapstėsi Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis – Siaubūnas. Kaip jau rašėme, ukrainiečių kovotojus įkvėpė Stepanas Bandera, saugumiečio nužudytas Miunchene 1959 – ųjų spalį. Laikykime tai rezistencijos tąsa.

Ar mums kas padėjo? Žodžiais, deklaracijomis, pažadais – taip. Mūsų partizanai, juos remiantys žmonės ilgai puoselėjo viltį, kad okupacija netrukus baigsis, ir Lietuvą „amerikonai“ išvaduos. Realybė buvo kita: Maršalo planas, kuriam 1948 m. pritarė JAV Kongresas, 15-kai Europos valstybių ir Turkijai suteikė milijardinę paramą – 13,2 mlrd. dol., bet J. Stalino nurodymu SSRS jos atsisakė. Žlugo ir ši viltis.

Atgimimas vėl suteikė vilčių. „Dainuojanti revoliucija“ buvo beginklė, tačiau tokia galinga, kad pasaulis stebėjosi: kaip gali laisvės ištroškusi tauta tik su minios skanduojama daina „Pabudome ir kelkimės“ išvyti sovietinį okupantą su visa nenugalima armada? Būtume neteisūs sakydami, kad niekas mūsų nepalaikė. Gal ir tai lėmė, kad, lyginant, pavyzdžiui, su Maidano Dangaus šimtine, mūsų laisvės kova nenusinešė daug aukų…

Bet pagaliau pripažinkime: ar ukrainiečiai nelaukia tokios paramos iš mūsų, iš viso pasaulio? Ir gal būt jau prarastas geriausias laikas, kai ta pagalba būtų efektyvi. Matyt, iš vokiečių nukopijuota realpolitik kaip reikiant užspaudžia tą paramos kraujagyslę…

Kukli Lietuva padeda ukrainiečiams

Kita vertus, karo su gerai ginkluotais separatistais fronte vien laidynėmis nepakariausi. Reikalingas letalinis, t.y. mirtį nešantis, atsakomasis ginklas. Tik visai neseniai, lapkričio 29-ąją, Lietuvos Respublikos vyriausybė priėmė nutarimą Ukrainos gynybos ministerijai  neatlygintinai perduoti nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu Lietuvos kariuomenės patikėjimo teise valdomą turtą. Neatlygintinai bus perduota Lietuvos kariuomenėje nebenaudojama, ne NATO kalibro ginkluotė ir šaudmenys, kuriuos Lietuvos kariuomenė naudojo iki apginklavimo standartinių NATO kalibrų ginklais. Šioje paramos siuntoje bus automatiniai šautuvai ir karabinai, kulkosvaidžiai, minosvaidžiai, prieštankiniai pabūklai, amunicija ir atsarginės ginkluotės dalys.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su Ukrainos kariais – savanoriais. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Nutarime detalizuojama, kad Lietuva planuoja perduoti Ukrainai daugiau kaip 7 tūkst. „Kalašnikovo“ automatų, šovinių bei kitos ginkluotės, tarp jų ir prieštankinės. Visos perduodamos ginkluotės vertė šiuo metu siekia 1,93 mln. eurų, o juos įsigydama Lietuva buvo išleidusi per 3 mln. eurų, nepamirštama pabrėžti nutarimo projekte. Didžiąją dalį iš daugiau kaip 7 tūkst. vienetų ginklų sudaro Lietuvos nebenaudojami „Kalašnikovo“ automatai, beveik 2 mln. vienetų šovinių. Taip pat bus perduodama daugiau kaip 80 kulkosvaidžių, keliolika minosvaidžių, prieštankinių ginklų, kitokios ginkluotės.

Lietuva nebe pirmą kartą šalies karinėms pajėgoms nebereikalingą ginkluotę perduoda Ukrainai, dėl to yra gavusi Rusijos notą. Pirmą kartą Lietuva ginkluotės elementų Ukrainai perdavė 2014 metais, netrukus po to, kai Ukrainos rytuose prasidėjo konfliktas tarp Rusijos remiamų separatistų ir vyriausybės pajėgų.

Bet netrukus, 2016 metais, Ukraina iš Lietuvos vėl gavo 146 vienetų mirtino Sovietų Sąjungos laikų gamybos ginklo. Tarp jų 60 didelio kalibro Vladimirovo kulkosvaidžių ir 86 didelio kalibro Degtiariovo — Špagino kulkosvaidžių. Apie tai skelbė agentūra „Ukrinform” su nuoroda į JT bazę „Informacija apie pasaulinę prekybą ginklais”.

Trišalė brigada suerzino Maskvą

Tuometinis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, įkvėptas Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus, tada pareiškė, kad trys šalys kuria ukrainiečių, lenkų ir lietuvių brigadą, kuri vyks ne į karo frontą, bet „tai turėtų būti brigada, kur Ukrainos armija norėtų įgyti patirties, kuri būtų naudinga tęsiant priartėjimo prie NATO armijos standartų procesą“. 2015 m. pavasarį rašėme, kad per dvejus metus bus suformuota trijų šalių karinė brigada LITPOLUKRBRIG (lietuviškas trumpinys – LUL brigada), kurios vyriausioji būstinė bus Liubline, kur kol kas tėra lenkų 50 žmonių vadavietė ir 250 kareivių batalionas. Manoma, kad iš viso brigadoje tarnaus maždaug 4400 kariškų – iš Lenkijos apie 3500, iš Ukrainos – 545, o iš Lietuvos – iki 350 žmonių.

Ukrainietė mergina

Maskvai tai nepatiko. Rusijos žiniasklaida jautriai sureagavo į baigiamąjį LUL brigados steigimo etapą, ypač į tai, kad Lenkijos prezidento B. Komarowskio įsakas buvo pasirašytas sovietinės Pergalės 70-mečio išvakarėse. Kremliaus propagandistai iškart pasigavo istorinę koliziją. Maskvos universiteto politologas Vladislavas Gulevičius ironiškai svarstė, kad taip gaivinama sena Juzefo Pilsudskio idėja realizuoti vadinamą Tarpjūrio (Intermarum) doktriną, įtraukiant į ją ne tik Baltijos šalis, bet ir Ukrainą, Vengriją, Rumuniją, Balkanų valstybes, Čekiją bei Slovakiją, gal net Baltarusiją ir Suomiją. Naujos sąjungos tikslas – aprėpti plačias teritorijas nuo Baltijos jūros iki Adriatikos ir Juodosios jūros (iš čia kilusi santrumpa ABC – Adryatyk – Baltyk – Morze Carne). Akivaizdu, rašo V. Gulevičius, kad šioje sąjungoje, kaip kažkada ATR, Varšuva tikisi groti pirmu smuiku. Ne šiaip sau pagrindinė šiuolaikinės trijų valstybių brigados vadavietė yra Liubline – vos už 209 km nuo Lvovo…

Apie šios brigados veiklą mes nežinome beveik nieko. Wikipedia rašo, kad 2016 m. vasarį ji dalyvavo pratybose „Brave Band“, keliuose paraduose Kijeve. Tų metų rugsėjį, kaip fiksuoja Lietuvos KAM tinklapis, pasirašytas susitarimas, kad brigada suformuota pagal visus NATO standartus. Brigadai vadovauja lenkų pulkininkas, Lietuvos štabo vadu paskirtas pulkininkas leitenantas Eligijus Senulis. Pranešime rašoma, kad 2017 m. ir toliau bus vykdomas vienas pagrindinių LITPOLUKRBRIG projektų – pratybos „Maple Arch“, kurias planuoja ir organizuoja Kanados karinės pajėgos kartu su Lietuva, Lenkija ir Ukraina. 2017 m. šios pratybos vyko Lenkijoje. Konkrečių, kad ir taikdariškų veiksmų Ukrainos teritorijoje, juo labiau pafrontės zonoje, ši brigada nevykdo…

Žodžiai, svarstymai, abejonės…

Jei kaimynai tokie pasyvūs, gal tarptautinė bendrija skiria daugiau dėmesio letalinių ginklų tiekimui Ukrainai? Rugpjūtį Rusijos žiniasklaidos flagmanas „Sputnik“ iš Vilniaus citavo Amerikos laikraštį „The Wall Street Journal“, kad JAV planuoja tiekti Ukrainos kariuomenei prieštankinių raketų ir kitos ginkluotės – raketų kompleksų „Javelin” ir oro gynybos sistemų. Ši ginkluotė negalės būti naudojama pafrontės zonoje. Paskatintas JAV planų Ukrainos gynybos ministerijos vadovas Stepanas Poltorakas pareiškė, kad Kijevas laukia paramos iš visų savo partnerių, tačiau iki šiol mirtiną ginklą suteikė tik Lietuva.

Bet prieš šio ginklo siuntimą į Ukrainą pasisako kai kurie Vakarų politikai. Antai, Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras, buvęs ESBO pirmininkas, Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris yra pareiškęs, kad ginklų tiekimas į Ukrainą yra labai rizikingas ir neproduktyvus išėjimo iš krizės būdas. NATO Karinio komiteto pirmininkas, čekų generolas Petras Pavelas pareiškė, kad jis nemato būtinumo tiekti mirtiną ginklą Kijevui, nes tai „tik padidins žmonių kančias”.

„The Washington Post“ praneša, kad Donaldo Trumpo administracija vis dar negali apsispręsti, ar tiekti Ukrainai letalinį gynybinį ginklą. Nors 2015 m. Atstovų rūmai 348 balsais prieš 48 priėmė Baraką Obamą įpareigojančią rezoliuciją, Vašingtonas jau atsisakė tiekti prieštankinius kompleksus „Javelin“, priešradarinius įrenginius, žvalgybines sistemas ir komunikacijos įrengimus. D. Trumpas vis dar tikisi, kad pavyks įgyvendinti Minsko susitarimus. Paskutiniais pranešimais, Valstybės departamentas vėl svarsto galimybę paveikti administraciją, kad ši sutiktų tiekti Ukrainai letalinės ginkluotės už 47 mln. dolerių. Lapkričio 17 d. JAV Senatas pritarė įstatymo projektui „Dėl JAV biudžeto išlaidų 2018 m. nacionalinės gynybos reikalams“, kuriame numatyta 350 mln. dol. paramą Ukrainai…

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su reabilitaciją Lietuvoje atlikusiais Ukrainos kariais. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

***

Kol kas, kaip pas mus sakoma, šakėmis po vandenį. Ukrainos pietryčiuose kasdien žūsta po keletą Ukrainos karių, griaunami namai, žmonės badauja ir šąla nešildomuose būstuose, tu metu iš Rusijos per sieną separatistams plūsta naujausi kariniai įrengimai, ginklai ir mašinos. Kremliui nereikia papildomų Dūmos sprendimų, V. Putinas veikia vienvaldiškai. O Vakarai tūpčioja vietoje: ar tik atsakomasis separatistams ginklas neįžiebs dar didesnės ugnies, gal reikia laikytis Minsk-1, o gal Minsk-2 susitarimų?

Kaip ir tais rūsčiais pokario laikais. Delsimas reiškia pralaimėjimą. Pralaimėjęs visada tampa vergu. Beteisiu savo žemėje. Niekinamu visų – ir savų, ir svetimų. Pavyzdžių neieškokime giliuose istorijos kloduose. Jie čia pat.  

2017.12.06; 04:30

Trumposios naujienos

Protestuotojai Kijeve reikalavo apkaltos Ukrainos prezidentui. EPA-ELTA nuotr.

Ukrainos sostinėje – skatlinga protesto akcija. Susirinkusieji reikalauja, kad Prezidentui Petro Porošenkai būtų pareikšta apkalta. Jei šito Ukrainos parlamentas nepadarys, protestuotojai grasina rengsią masinius protesto mitingus tol, kog P.Porošenko nebus atstatydintas.

Kol kas nėra iki galo aišku, kas ir kodėl organizuoja šią akciją. Ukrainoje užtektinai netvarkos, korupcijos, kyšininkavimo, menki atlyginimai, didelės būtiniausių maisto produktų kainos. taigi yra už ką kritikuoti valdžią.

Tačiau nereikia pamiršti, kad Rusijai būtų naudingi neramumai, peraugsiantys į riaušias ir dar didesnį visuomenės susiskaldymą. Rusijos specialiosios tarnybos tikrai ieško priežasčių šalyje kurstyti neramumus. Kremliui reikalingas nestabilumas Ukrainoje.

Tad reikia būti labai atidiems, kas gi iš tiesų yra tie protestuotojai. Kad bėgdami nuo vilko ukrainiečiai nepatektų į glėbį meškai.

EPA – ELTA nuotraukoje: protestuotojai Kijeve reikalavo apkaltos Ukrainos prezidentui. 

2017.12.05; 03:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Artėjant lapkričio 24-ąją Briuselyje surengtam penktam „Rytų partnerystės“ susitikimui Europos Sąjungos (ES) strateginės komunikacijos operatyvinė grupė „East StratCom Task Force“ informavo apie virš 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos dezinformacijos faktų „Partnerystėje“ dalyvaujančiose šalyse.

Primintina, kad „Rytų partnerystė“ – geopolitinė iniciatyva, kurioje ES bendradarbiauja su šešiomis posovietinėmis respublikomis Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldova bei Ukraina.

Lenkijos užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis susitikimo Briuselyje išvakarėse pareiškė, jog „Rytų partnerystės“ programa patyrė nesėkmę, mat iki šiol nesuteikė jos dalyvėms narystės ES perspektyvos. Prieš lenkų politiką šia tema pasisakiusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai aptakiai suformulavo, kad Bendrija neplanuoja plėtros, priimant į ją buvusias posovietines respublikas.

Pridėkime dar Vengrijos užsienio reikalų ministro Péterio Szijjártó pareiškimą šiam jau atvykus į Briuselio susitikimą, jog Budapeštas nepalaikys Ukrainos euroatlantinių lūkesčių, kol Kijevas neatšauks, Vengrijos manymu, diskriminacinio Švietimo įstatymo, pagal kurį pagrindinis mokymas bendrojo lavinimo mokyklose Ukrainoje turi vykti ukrainiečių kalba. Pasak vengrų politiko, priimdamas šį įstatymą Kijevas grubiai pažeidė rugsėjo pradžioje įsigaliojusią Ukrainos ir ES asociacijos sutartį, jo šalis ant pasaulinės politikos altoriaus Užkarpatės vengrų neaukos. 

ES ir Rusijos dvikova

Čia išvardyti faktai gali nuteikti ne ypač optimistinei minčiai, kad „Rytų partnerystės“ projektas Maskvos pasitenkinimui yra labai geopolitiškai „nešiojamas“ ir gal net apskritai pasmerktas. Rizikos iš tiesų esama, todėl rytų europiečių lūkesčius labai gerai suprantantys Lietuvos seimo nariai kovą patvirtino Andriaus Kubiliaus inicijuotą „Marshalo planą Ukrainai“, kuriame siūloma suteikti jai papildomą pagalbą, tikintis, kad tai skatins Ukrainą tęsti reformas.

Pasak politiko, gegužės pradžioje pasirašyta bevizio režimo tarp ES ir Ukrainos sutartis užbaigė vieną Ukrainos ir Europos santykių etapą, parama reformoms gali pradėti blėsti, ES kol kas nesugebant pasiūlyti narystės perspektyvos Ukrainai. Šalis gali tapti Rusijos prezidento Vladimiro Putino „hibridinių“ politinių manipuliacijų taikiniu, Maskva neabejotinai tikisi, kad po parlamento rinkimų šioje šalyje į valdžią ateis publika, kuriai reformos rūpės mažiausiai.

Tinkamas pavyzdys šia prasme yra Moldova, kur nusivylę žmonės prezidentu išsirinko prorusišką Igorį Dodoną. Ukrainai trūksta investicinių pinigų, Tarptautinio valiutos fondo bei kita parama skirta ne tiek ekonomikai skatinti, kiek makroekonominiam stabilumui palaikyti. Ekspertų (buvusios Ukrainos finansų ministrės Natalijos Jaresko bei švedų ekonomisto Anderso Asslundo) vertinimu, reiktų apie 25 milijardų dolerių per 5-eris metus, kad Ukrainos ekonomika augtų po 6-8 proc. vietoj dabartinių 2 proc. „Marshalo plano Ukrainai“ donorų konferencija planuojama vasarį-kovą.

Poreikis permąstyti „Rytų partnerystės“ gaires skatino suprantamą skepsį, gal todėl, tarkime, Moldovos politikai bei ekspertai apie lapkričio 24-osios susitikimą Briuselyje atsiliepė santūriai. Kišiniovo politologas Ernestas Vardaneanas jo išvakarėse patarė koncentruotis ties darbais namuose, juo labiau, kad Moldova visai neturi ilgalaikės strategijos, kaip laipsniškai integruotis į ES struktūras. Pasak politologo, šaliai nederėtų gyventi vien lūkesčiais nuo vieno „Rytų partnerystės“ susitikimo iki kito, kurie šiaip jau gali baigtis skirtingai – nesėkme Rygoje prieš pustrečių metų arba sąlygišku proveržiu Vilniuje prieš 4-eris metus (tada parafuotos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys su Moldova ir Gruzija, Ukraina tą daryti atsisakė – žinoma, kokia situacija šioje šalyje galų gale susiklostė iki pat dabartinės akimirkos).

Kita vertus, buvęs Moldovos užsienio reikalų viceministras (atsakingas už eurointegraciją) Julianas Groza mano, jog jo šalyje ir valdžia, ir visuomenė vis dėlto puoselėja yaptingus lūkesčius su „Rytų partneryste“ bei viliasi, kad ES organizaciškai pagelbės palaipsniui integruotis į Bendrijos struktūras.

Taigi netrūksta ženklų, jog šis formatas iš „romantinių lūkesčių“ įžengia į darbinę, rutininę, nebūtinai optimizmu trykštančią raidos fazę. Kaip susitikimo Briuselyje išvakarėse pastebėjo Ukrainos užsienio reikalų viceministrė eurointegracijos klausimais Olena Zerkal, jos šalies žinia „Rytų partnerystei“ – vis daugiau (more for more) integracijos reformų tęstinumo atveju iki formaliai įtvirtintos perspektyvos Ukrainai tapti visateise ES nare. Lietuvoje vargu ar kas prisimena „Step by Step“ koncepciją, mūsų šaliai judant integracijos į euroatlantines struktūras link praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje, tai vaizdi iliustracija to, kur mentaliniu bei geopolitiniu požiūriu dabar yra Baltijos šalys, ir kur – „Rytų partnertystės“ programos dalyvės. Ukrainos diplomatės vertinimu, vienintelė išeitis siekiant eurointegracijos progreso yra blaiviai vertinti dabartinių programos dalyvių motyvus bei vaduotis iš nepamatuotų lūkesčių. Vis dėlto, O. Zerkal manymu, Ukrainos visuomenę vykdyti reformas labiausiai ir skatina narystės ES perspektyva, ukrainiečiai tikrąja ta žodžio prasme priversti kautis dėl dėl europietiškų vertybių.

Apie taip pat lietuvių politikų stumiamą „Marshalo planą Ukrainai“ čia jau kalbėta, nebent primintina, kad lapkričio 24-osios susitikime jis neaktualizuotas, o koncentruotasi ties aptarimu modelio „Rytų partnerystė+“, kuris numato Ukrainai, Moldovai bei Gruzijai galimybę prisijungti prie ES muitų bei energetinių sąjungų, Šengeno zonos, dalyvauti formuojant Bendrijos saugumo ir gynybos politiką, tarifų už tarptinklinį ryšį ES teritorijoje panaikinimą. „Rytų partnerystė+“ programa taip pat numato Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos socialinės-ekonominės infrastruktūros vystymui skirto investicinio fondo steigimą.

Bet esama, pavadinkime, „Rytų partnerystę“ lydinčių procesų, strateginėje perspektyvoje veiksiančių akivaizdžiai nenaudai Maskvos, kuri, pasak Kijeve kaip tik „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse viešėjusios istorikės, Pulitzerio premijos laureatės Annės Applebaum (knygos „Raudonasis badas. Stalino karas prieš Ukrainą“ autorės), siekia susigrąžinti Sovietų Sąjungos laikais turėtą įtaką tarptautinėje arenoje taip pat karų Ukrainoje bei Sirijoje pagalba. Susigrąžinti norėti galima, tačiau pasak lapkričio viduryje fondo „Demokratinės iniciatyvos“ atliktos apklausos, Ukrainos piliečių parama narystei NATO šiuo metu siekia rekordinius 47 proc., o jungimąsi prie Maskvos vadovaujamos Nepriklausomų valstybių sandraugos tepalaiko 26 proc. apklaustųjų.

Irgi „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse interviu Ukrainos leidiniui „Evropeiskaya pravda“ (11 22) ES atstovybės vadovas Kijeve Huguesas Mingarellis pažymėjo, jog Ukraina per pastaruosiu 3-4 metus įvykdė daugiau reformų nei bet kuri kita šios programos dalyvė ir yra neabejotinas „Partnerystės“ varantysis lokomotyvas. Be to, stipri šios šalies pilietinė visuomenė gali būti įkvepiančiu pavyzdžiu kitoms posovietinėms respublikoms. Lapkričio 24-osios susitikimo išvakarėse paskelbta, kad Moldovos sostinėje gruodį pradės veikti NATO biuras, jo steigimo sutartį praėjusių metų pabaigoje pasirašė Moldovos ministras pirmininkas Pavelas Filipas ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Biuro veiklos prioritetai šiaip jau labai konkretūs – padėti Moldovos žemės ūkio įmonėms utilizuoti iš sovietinių laikų užsilikusius pesticidus, padėti kautis su kibernetinėmis atakomis, bendradarbiauti modernizuojant šios šalies ginkluotąsias pajėgas.

Europos Sąjungos vėliavos

„Rytų partnerystės“ 5-ojo susitikimo baigiamojoje deklaracijoje patvirtinami visų banrdadarbiaujančių pusių įsipareigojimai stiprinti demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises bei laisves, nes šios vertybės sudaro „Rytų partnerystės“ pagrindą. Šiaip jau biurokratinė geopolitinė formuluotė. Kita vertus, susitikimo dalyviai formaliai įtvirtino ir reikalavimą atnaujinti konfliktų sureguliavimą programos narių šalių teritorijose. Europos parlamentas savo ruožtu pabrėžia būtinumą nesiliauti spausti Rusijos dėl konflikto Ukrainos rytuose, ypač artėjant diskusijai 2018-ųjų sausį dėl sankcijų pratęsimo Maskvai, taip pat stiprinti paramą rytų partnerių pastangoms atsilaikyti prieš kibernetines atakas, dezinformaciją bei kitas destabilizavimo formas, įskaitant užsakomąsias žmogžudystes.

„Budinčiais” pareiškimais „Rytų partnerystės“ susitikimo kuluaruose labai suprantamai pasižymėjo Baltijos šalių politikai, bet jų citavimą verta atidėti dar vienai „Rytų partnerystės“ temai skirtai publikacijai – tai subtili tema, laiku ištrūkti iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ ir „geopolitinį svorį“ įgiję Baltijos politikai (be abejo, taip pat Lietuvos) turi būti ypač atidūs ir atsakingi visų šešių „Rytų partnerystės“ programos narių atvilgiu. Programoje dalyvauja labai skirtingos šalys – trys turi Asociacijos sutartį su ES, dvi įeina į Rusijos vadovaujamas Eurazijos ekonominę sąjungą bei Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją. Dvi šalys naujausioje istorijoje yra patyrusios Rusijos agresiją, teritorinių konfliktų židinių čia iš viso 6, penkiuose (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija) dalyvauja viena ir ta pati žinoma valstybė.

Taigi šia tema – kitoje publikacijoje.

2017.11.27; 05:44

Gordijo mazgas

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nario Andriaus Kubiliaus iniciatyva grupė Seimo narių kreipiasi į Vengrijos parlamento narius, prašydami ištaisyti grubią Vengrijos Vyriausybės klaidą ir visomis išgalėmis padėti, o ne trukdyti Ukrainai prisijungti prie Europos Sąjungos (ES) ir NATO.

Lietuvos parlamentarai buvo nemaloniai nustebinti ir net šokiruoti Vengrijos Vyriausybės ultimatyvių pareiškimų, grasinant blokuoti Ukrainos suartėjimą su ES ir NATO, jeigu Ukraina pagal Vengrijos pageidavimus nepakeis naujo švietimo įstatymo, kuriame apibrėžta tautinėms mažumoms priklausančių asmenų švietimo specifika.

„Suprantame, kad tautinių mažumų švietimo ir jų integracijos į valstybės gyvenimą klausimai visada yra ypač jautrūs ir turi būti sprendžiami konstruktyvaus dialogo keliu. Matome Ukrainos pastangas būtent taip spręsti kylančias svarbias problemas, todėl reikėtų ieškoti tinkamiausių visoms pusėms sprendimų. Tačiau mus stebina Vengrijos valdžios skelbiami ultimatumai Ukrainai, grasinant šaliai geopolitinėmis pasekmėmis bei Ukrainos integracijos į ES blokavimu“, – teigė A. Kubilius.

Lietuvos parlamentarai kviečia šiandieninės Vengrijos politikus vadovautis europietiškomis vertybėmis, ypač prisimenant, kiek daug aukų sovietmečiu paaukota padedant kovoti už laisvę, ir prisiminti Centrinę Europą vienijantį šūkį – „Už jūsų ir mūsų laisvę“.

„Esame įsitikinę, kad tokie naujų ES valstybių pareiškimai, teigiantys, jog dėl kokių nors istorinių ar dabartinių nesutarimų su kaimynėmis jos yra pasirengusios blokuoti tų šalių pastangas integruotis į ES, yra visiškai nepriimtini. Tokie pareiškimai absoliučiai nesuderinami su europietiško solidarumo vertybėmis ir nesuderinami su pamatiniu vieningos ir laisvos Europos tikslu“, – pažymėjo A. Kubilius.

Kreipimąsi į Vengrijos parlamento narius palaiko Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis, seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, buvę ministrai Rasa Juknevičienė, Ingrida Šimonytė, Audronius Ažubalis, Dainius Kreivys, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Juozas Bernatonis, TS-LKD frakcijos, Lietuvos socialdemokratų partijos, Lietuvos socialdemokratų darbo bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijų, taip pat Mišrios Seimo narių grupės atstovai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.09; 00:01

Trumposios naujienos

Antikorupcijos mitingo Kijeve dalyviai. EPA – ELTA nuotr.

Gruzijos eksprezidentas ir buvęs Ukrainos Odesos srities gubernatorius Michailas Saakašvilis antradienį antikorupciniame mitinge prie federalinio parlamento Kijeve prisijungė prie tūkstančių protestuotojų.

Apytikriais policijos skaičiavimais, mitinge dalyvavo apie 4 tūkst. 500 protestuotojų. Siekdami parodyti paramą M. Saakašvilio kovos su korupcija pastangoms, didžioji dalis protestuotojų šaukė „Miša“ (M. Saakašvilio vardo mažybinė forma).

Protestuotojai reikalavo steigti teismą, kurio vienintelė užduotis būtų kova su korupcija, ir ragino iš parlamentarų atimti imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo. Nepaisant pastangų Ukrainoje įgyvendinti reformas, Europos Audito Rūmai pernai pareiškė, kad Ukraina vis dar laikoma labiausiai korumpuota šalimi Europoje.

Proteste dalyvavęs M. Saakašvilis taip pat kritikavo Ukrainos prezidentą. M. Saakašvilio teigimu, norint matyti Ukrainoje pokyčius, Petro Porošenkai reikia vykdyti antikorupcines reformas arba atsisakyti valdžios.

„Neįmanoma jokia kova su korupcija, kol valdžioje yra P. Porošenka. Pats metas jiems išgirsti mus“, – sakė politikas.

M. Saakašvilis beveik dešimtmetį (iki 2013 metų) ėjo Gruzijos prezidento pareigas ir nuo 2015 metų iki pernai metų buvo Odesos srities gubernatorius. Iš šio posto M. Saakašvilis atsistatydino pernai, pareiškęs, kad nebeturi jėgų kovoti su šalies korupcine sistema.

Liepos mėnesį M. Saakašviliui išvykus iš šalies, Ukrainos prezidentas atėmė iš politiko Ukrainos pilietybę, nors politikas prieš tai jau buvo netekęs Gruzijos pilietybės. Praėjusį mėnesį šalininkų remiamas M. Saakašvilis jėga pateko į Ukrainą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.17; 23:30

Trumposios naujienos

Antradienio vakarą užsiliepsnojo vienas didžiausių Ukrainos amunicijos sandėlių.

Ukrainos žinybos nurodė evakuoti aplinkinius kaimus ir uždarė oro erdvę 50 km spinduliu virš saugyklos. Sprogimai buvo iti galingi bei pavojingi.

Ukrainos specialiosios tarnybos mano, kad tai – diversija. Įtariama, jog dėl šio incidento kalta karinė Rusijos žvalgyba.

EPA – ELTA nuotr.

2017.09.28; 02:30

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Lietuvoje lankosi Europos Komisijos narys V. P. Andriukaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Tautos priešas. Lietuvos konservatoriai rado eilinį „tautos priešą“ – pareikalavo už „meilę Rusijai“ atšaukti europarlamentarą Vytenį Andriukaitį, rašo „Obzor.lt“, remdamasis „Regnum“ informacijos agentūra. Reikalavimo priežastis – žiniasklaidoje pasirodę V. Andriukaičio tvirtinimai, kuriais jis kenkia Lietuvai („esą kenkia“ – rašo „Obzor“), neigia energetinės nepriklausomybės politiką ir tvirtą Lietuvos poziciją dėl Baltarusijos Astravo atominės elektrinės.

V.Andriukaitis, pasak konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio, jau pradėjo 2019 m. prezidento rinkimų kampaniją ir stengiasi pelnyti rinkėjų, simpatizuojančių Kremliaus politikai. Kokie neteisingi, iš piršto laužti kaltinimai. Senas ir patyręs politikas Vytenis Andriukaitis rūpinasi Lietuva ir gina jos interesus: nori, kad Lietuvos žmonėms būtų gerai, kad gyventume draugiškai su kaimynais, kad mūsų ekonomika būti ekonomiška…

Skundimo menas. Duomenys apie „įtartinus asmenis“, pavyzdžiui, tokius, kurie garsiai klauso muzikos rusų kalba, Lietuvoje bus viešinami, – piktinasi „Obzor“, remdamasis „Regnum“ informacija. Tai, esą, skundimo meno viršūnė: Lietuvoje pristatyta interneto platforma „akylas.lt“, kurioje galima skųsti nelojalius gyventojus. Ir pristatė ją pats Edmundas Jakilaitis…

Tiesa, šioje platformoje (kuri šiuo metu dar testuojama) prašoma pranešti apie mėginimus verbuoti, taip pat įtartinus technikos ir žmonių judėjimus pasienio ruože, ginkluotų žmonių grupes, provokacijas ir pan. Apie garsų muzikos rusų kalba klausymąsi – nieko. Bet juk tokia gera proga dar kartą pagąsdinti, kokie tie lietuviai netolerantiški nacionalinėms mažumoms, rusofobiški, nedraugiški, pikti ir, be abejo, skundikai.

Nepakvietė. Jau kokie tie lietuviai, o ypač prezidentė Dalia Grybauskaitė, užsisipyrę nedraugauti su rusais, jau piktinasi ir Vakarai, – rašo „Litovskij kurjer“. Į Vilniuje vykusį Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos IV kongresą lietuviai nepakvietė Rusijos Konstitucinio Teismo atstovų. O Venecijos komisijos pirmininkas Giannis Buquicchio pasisakė, kad reikia siekti dialogo, o ne izoliacijos. Anot jo, Rusijos Konstitucinio Teismo atstovams reikėjo padaryti išimtį ir leisti atvykti į renginį.

Bet negi lietuviai taip padarys. „Niekada nesveikinsime ir nespausime rankos tiems, kurie pamina teisės viršenybę ir kurių sprendimai laužo tūkstančių žmonių likimus“, – pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet ne visi tokie. Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas atkreipė dėmesį, kad sprendimą neįsileisti Rusijos delegacijos priėmė ne Konstitucinis teismas, o šalies vykdomoji valdžia. 

LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Akligatvis. Lietuva, Latvija ir Estija elgiasi kaip ta gulbė, vėžys ir lydeka iš Krylovo pasakėčios, pastebi „Litovskij kurjer“. Latvija galutinai palaidojo viltis susitarti dėl bendros Baltijos šalių suskystintų gamtinių dujų rinkos pagal Lietuvos scenarijų. O scenarijus būtų leidęs prašyti ES paramos išpirkti SGD terminalą „Independence“… Beje, kaip pastebi „Litovskij kurjer“, ir Estija visą laiką nesakė nei taip, nei ne, o laukė, kuo baigsis Lietuvos ir Latvijos ginčas.

Lietuviai patys kalti, nes nepaisydami Europos komisijos sprendimo statyti ir finansuoti SGD terminalą Estijoje, įrengė jį savo šalyje. Lietuvos valdininkai netgi tikėjosi gauti EK finansavimą ir tikėjosi, kad Latvija su Estija pirks dujas iš jų, o ne iš „Gazpromo“. Taigi, nei Briuselis nepalaikė mūsų dėl tų dujų, nei latviai su estais dabar nepalaiko. Akligatvis.

Ukrainietė mergina

Ukrainizacija. Baltijos šalys daug davė didesnėms Ukrainai, Gruzijai ir Moldavijai, ir tuo didžiuojasi. Tačiau ar nepasikeitė mokytojas su mokiniu vietomis ir ar nesulauks dabar Baltijos šalys ukrainizacijos, – klausia „RuBaltic“. O Baltijos šalys ne tik nesipriešina, bet netgi skatina šį reiškinį…

Ukrainizacija, pasak propagandistų, – nieko gero. XX amžiuje taip vadintas prievartinis ukrainiečių kalbos ir kultūros diegimas Ukrainos sovietų socialistinės respublikos teritorijoje. O dabar ukrainizacija įvyks dėl panaikinto vizų režimo – ukrainiečiai atvažiuos dirbti į Baltijos šalis, o kadangi pastarosiose vietinių gyventojų tragiškai mažėja, tai ims ir pasiliks. Nesusitvarkysime su jais. Ir tapsime pamažėle Ukrainos dalimi. Bijoti ir nebemėgti ukrainiečių turėtume pradėti jau dabar, perša mintį straipsnis.

Nukentėjo. Žinomam Lietuvos visuomenės veikėjui Jurijui Subotinui gresia kalėjimas – už valdžios kritiką, taip vadinamos sovietų okupacijos neigimą ir kvietimą gyventi darniai ir taikiai su Rusija, – pranešė „RuBaltic“ korespondentas. Esą, Jurijus Subotinas nukentėjo už viešą savo nuomonės reiškimą. Socialiniame tinkle kilusioje diskusijoje jis palietė „šventą“ temą: pareiškė, kad jokios „sovietų okupacijos“ nebuvo, o Rusija yra ne priešiška šalis, o draugiška Lietuvai valstybė.

Antrankiai

Va kokį šventą žmogų Lietuva kiša už grotų. Tiesa, tas „RuBaltic“ korespondentas kai ko „nežinojo“. Kad J. Subotinas ne tik reiškė nuomonę, bet ir kvietė įvesti į Lietuvą rusų tankus. Ne tik per socialinį tinklą, bet ir per televiziją. Beje, J .Subotino pasisakymai įžeidė daugybę žmonių – ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne prokuratūros ar policijos, o privataus žmogaus iniciatyva.

Sovietinė Baltija. Ir Baltijos šalys, o po jų ir Gruzija pasiprašė nebebūti vadinamos postsovietinėmis šalimis, tačiau tiek „Vesti.lv“, tiek kiti propagandiniai portalai teigia, kad šios šalis – net ne postsovietinės, o tiesiog sovietinės. Nes jų visuomeniniame politiniame gyvenime išliko grynai sovietiniai institutai ir praktikos, o buvę partijos sekretoriai ir komjaunimo instruktoriai ir toliau vietoj racionalaus požiūrio į pasaulį kiša ideologinius štampus. Ir šiaip, šiuolaikines Baltijos šalis sukūrė komunistai. O priešų balsų tildymas – tai grynai sovietinė praktika. Tai va, nereikia čia mums vaidinti kažkokių europiečių.

Blogiau už lietuvius. Kad lietuviai – rusofobai, propagandistai jau pavargo kartoti. Bet, pasirodo, būna ir dar blogiau. „Lenta.ru“ paskelbė žinutę apie 29 m. amžiaus ukrainiečių išeivį, kuris Izraelyje sumušė ukrainietę, nes palaikė ją ruse.

Nukentėjusioji papasakojo, kad žmogus priėjo prie jos ir kažko paklausė ukrainietiškai. Moteris jo nesuprato ir perklausė rusiškai. O tada tas žmogus išvadino ją rusų prostitute, puolė kumščiais mušti per veidą ir galvą, mėgino nuplėšti drabužius. Kaip vėliau užpuolikas pareiškė policijai, moteris kėlė grėsmę jam ir jo šeimai. Va kokie tie ukrainiečiai…

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.09.19; 07:00

Trumposios naujienos

Ukrainos vėliava

Kačerginėje iki liepos 5-osios veiks pirmoji Lietuvos ir Ukrainos vaikų vasaros mainų stovykla. Ji organizuota pagal Kauno rajono savivaldybės ir Ukrainos Užkarpatės srities pasirašytą bendradarbiavimo sutartį, kurioje numatyta plėtoti ne tik ekonominius, bet ir kultūrinius ryšius, keistis patirtimi, meno kolektyvais.

„Labai svarbu, kad abiejų šalių vaikai bendrautų, susipažintų su kultūra, papročiais, kad tą gerąją dvasią perduotų iš kartos į kartą“, – pabrėžė Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, dviračiu atmynęs į Pyplių ūkio kepyklą, kur stovyklautojams surengta tradicinės lietuviškos duonos kepimo pamoka.

Ukrainiečiai pasitiko merą smagiomis huculų melodijomis. Paaiškėjo, kad dešimt ukrainiečių stovyklautojų yra Rachovsko rajono Veliko Bičkivo muzikos mokyklos huculų ansamblio „Bičkivski muziki“ nariai. Tai – kolektyvas, kuris gerai žinomas visoje šalyje, yra TV projekto „Ukrainos talentai“ dalyvis, ne kartą koncertavęs Kijeve, kituose miestuose.

„Jūs, lietuviai, mums esate kaip broliai. Būdami Kauno rajone, visur jaučiame jūsų dėmesį ir gerumą“, – kalbėjo nusipelnęs Ukrainos kultūros darbuotojas Vasilis Popovičius, ansamblio „Bičkivski muziki“ vadovas.

Kartu su ukrainiečiais Kačerginėje stovyklauja ir 7 mokiniai iš Zapyškio, Babtų, Kačerginės, Neveronių, kitų mokyklų. Stovyklautojai gyvena Kačerginės daugiafunkciame centre, kur juos pasitiko ir įsikurti padėjo savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Irena Marcinkevičienė ir šio centro direktorė Aurika Laurinaiteinė.

Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistė Miglė Trainienė pasakojo, kad tarptautinėje vasaros mainų programoje numatyta daug įvairių veiklų – žygiai po Kauno rajoną, ekskursijos į Kauną, Vilnių bei Trakus. Organizuojamos sporto varžybos, rengiama nacionalinių patiekalų ir žaidimų diena bei realizuojama nemažai visokių švietėjiškų programų.

Liepos 2-11 dienomis dvylika Kauno rajono mokinių turės galimybę dalyvauti tarptautinėje Lietuvos ir Ukrainos mokinių vasaros poilsio stovykloje Užkarpatės apskrities ekonatūrinio centro Volovecko filiale.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.29; 15:36

Aktualijos

Europos Sąjungos institucijos baigė derinti šūsnį dokumentų ir po kelerių metų derybų pagaliau atveria savo sienas Ukrainos piliečiams atvykti be vizų. Ta proga Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka apsikeitė sveikinimais bei džiūgavimais. P. Porošenka net pasakė, kad taip Ukraina „galutinai įformino savo skyrybas su Rusijos imperija, ir būtent taip, filosofiškai, privalome tai suprasti“. 

Ukrainos piliečiai švenčia bevzio režimo į Šengeno erdvės šalis pradžią. EPA – ELTA nuotr.

Ar politikai buvo atviri? Ar sprendimas dėl vizų panaikinimo priimtas modeliuojant kaip tai paveiks ES ir pačią Ukrainą? Eiliniai žmonės Lvovo ir Kijevo gatvėse naujieną suprato labai paprastai ir galvoja tą patį, ką galvojo dažnas lietuvis 2004 m., kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą: emigruosiu!

Sutvirtės Ukrainos ir ES ryšiai

Europos Sąjungos vizų panaikinimas, pirmiausia, yra politinis Kijevo laimėjimas. Ukrainos politikai džiaugiasi įrodę rinkėjams, kad gali pasiekti realaus proveržio ir naudos savo šaliai. Daug kas pačioje Ukrainoje iki šiol netikėjo, kad tai įmanoma. Kokia tai svarbi žinia, parodė paties prezidento P. Porošenko kreipimasis į žmones per nacionalinę televiziją.

Antras svarbus politinis Kijevo laimėjimas yra konkurencinė kova su Maskva. Ukrainiečių visuomenė nėra iki galo vieninga ir sunkiai nutraukia gijas su Rusija, todėl bet kokia žinia, kad Ukraina pasiekė ką nors daugiau nei Rusija yra politinė sėkmė. Žmonės pradėjo lyginti ukrainietišką pasą su rusišku, o kadangi pastarasis neatveria bevizio režimo, tai akivaizdus įrodymas kas geriau. 35 eurai, kuriuos anksčiau ukrainiečiai mokėdavo už vizą – neturtingoje valstybėje dideli pinigai.

Europos Sąjunga, suteikdama bevizį režimą, politinius argumentus įvertino kaip svarbesnius nei visus kitus. Aiškiai buvo paremtos Ukrainos reformos, europietiška šalies kryptis ir suteikta vizija, kad Ukraina ir toliau gali artėti prie Europos Sąjungos, o tai reiškia ir artėti prie vakarietiškų gyvenimo standartų, kurie labai patinka gyventojams.

Kijeve džiaugiamasi, kad sutvirtės verslo ryšiai, bus paprasčiau ukrainietiškiems gaminiams atsidurti turtingoje ES rinkoje. Tikimasi, kad padaugės investicijų iš Europos, o Ukraina galėtų tapti Europos fabriku, pakeisdama brangstančią Kiniją ir nestabilią Turkiją.

 Ukrainoje Kremlius iki šiol skleisdavo daug mitų bei gandų apie Europos Sąjungą ir ypač NATO, taip siekdamas ukrainiečius atitolinti nuo suartėjimo su ES ar JAV. Ir tai veikdavo, nes užsienyje yra buvę vos 23 proc. šalies gyventojų. Gal savo akimis pamatę kaip gyvenama Vakaruose, patys ukrainiečiai labiau palaikys valstybės kursą į Vakarus?

Ukrainiečių jau gausu visoje Europoje

Nedideliame Vakarų Ukrainos miestelyje Beregove, prie sienos su Vengrija, beveik visi automobilių numeriai vengriški. Dauguma žmonių klauso vengrų radijo, gatvių užrašai taip pat vengriški, o ir gyventojai savo miestelį mielai vadina Beregszász. Šios Ukrainos dalies, kurios gyventojai daugiausiai yra vengrų kilmės, pagal Budapešto įstatymus turi teisę į dvigubą pilietybę, o tai reiškia ir į emigraciją, kuria mielai naudojasi. Kasmet maždaug po 500 vietos gyventojų atvyksta į Vengriją ir paprašo suteikti jiems pilietybę. 

Bevizis režimas – didelis Ukrainos prezidento Petro Porošenkos nuopelnas. EPA – ELTA nuotr.

Be oficialios imigracijos į Vengriją, veikia ir nelegalus žmonių gabenimo tinklas, kuriame skaičiai apie migrantus gali būti kelis kartus didesni. Juodojoje rinkoje už fiktyvius dokumentus ir popierių sutvarkymą, kad žmogus yra vengrų kilmės, reikia mokėti 5–30 tūkst. eurų. Tai labai dideli pinigai Ukrainoje, todėl dažniau pasirenkamas tiesiog nelegalus sienos kirtimas. Nedidelio Vengrijos kaimo Kispalado, esančio šalia sienos su Ukraina, meras pasakoja, kad per paskutinius keletą metų jo kaimo gyventojų skaičius daugiau nei padvigubėjo, o dauguma naujųjų gyventojų (apie 800) yra iš už sienos.

Ukrainiečiai vyksta į Vengriją, Italiją, Čekiją, Estiją, Vokietiją, bet didžiausia bendruomenė iš Europos Sąjungos šalių įsikūrusi Lenkijoje. Ekspertai sako, kad migrantų iš Rytų šalyje gali būti per 1 mln. Pradžioje darbininkai atvyksta trumpam laikui, vėliau prašo ilgalaikės vizos, atsiveža šeimas, tada prašo pilietybės ir jau dingsta iš oficialiosios imigrantų statistikos. Nemaža dalis, oficialiai atvykusių į Lenkiją, neužsilieka šalyje, o traukia toliau į Vakarus. Kaip ir Vengrijoje, pastaruoju metu atvykėlių srautai didėja.

Ukrainai gresia masinė emigracija

Kol Ukraina po karo sunkiai vaduojasi iš ekonominių griuvėsių, o vidutiniškai alga siekia vos 233 eurų, Europoje džiūgaujama dėl stipraus ūkio atsigavimo. Atskiros šalys ir tarptautinės organizacijos fiksuoja vis gerėjančius gamybos, prekybos, atlyginimų ir mažėjančio nedarbo rodiklius. Susidarė Ukrainai, kaip valstybei, labai nepalanki konkurencinė aplinka ir iškyla klausimas – kaip tokiomis sąlygomis išlaikyti talentus gimtinėje. Ar kas nors rimtai apie tai galvoja Kijeve?

Lenkijos ūkio augimas irgi viršijo lūkesčius, šiemet jau pakeltas minimalus atlyginimas, pensijos, o nedarbas nukrito į 26 metus nematytas žemumas. Darbdaviai skatina vyriausybę įsileisti daugiau migrantų iš Ukrainos ir Vyriausybė tokius prašymus girdi. Čekija, kurioje nedarbo lygis dar mažesnis ir laisvų darbo vietų skaičius artėja prie 140 tūkst., darbo leidimų skaičių ukrainiečiams šiemet padidino dvigubai.

Taigi vizų panaikinimas Ukrainos piliečiams labai supaprastins darbo paieškas Vakaruose. Briuselyje teigiama, kad vizų atšaukimas nesuteiks leidimo dirbti, bet nėra abejonių, kad tai palengvins galimybę darbdaviams sutikti savo darbuotojus ir skatins emigraciją iš Ukrainos, kaip 2004 m. paskatino lietuvių emigraciją įstojimas į ES.

Ukrainoje – tikra šventė. EPA – ELTA nuotr.

Jau dabar visa Vakarų Ukraina nukabinėta skelbimais, siūlančiais darbą Lenkijoje, tas pats laikraščiuose ir internete. Daugėjant jau įsitvirtinusių ukrainiečių Lenkijoje, paskui juos atvyksta šeimos nariai, giminaičiai ir draugai. Šią tendenciją pastebėjo ir politikai. Naujasis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda Berlyne aiškindamas, kodėl nenori priimti pabėgėlių iš Artimųjų Rytų, sako besibaiminantis, kad iš Ukrainos į Lenkiją gali atvykti dar keli šimtai tūkstančių žmonių.

Pastaruoju metu pastebima, kad į Lenkiją pradėjo vykti jau ne tik vakarinių Ukrainos sričių gyventojai, bet ir rytinių. Kol kas tai daugiausiai pabėgėliai iš okupuoto Donbaso, kurių šalyje atsirado apie 1,7 mln. Jiems sunkiai sekasi integruotis kituose regionuose – rasti būstą ir darbą. Net 56,4 proc. negali rasti darbo, o neturėjimas darbo yra labai rimta paskata išvykti.

Vis tik didžiausias masinės emigracijos į Europos Sąjungą užtaisas yra labai prastos nuotaikos tarp gyventojų.  Žmonės nepasitiki savo vyriausybe, netiki valstybe, politikais, o be to, kaip ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, gyventi Vakaruose yra ir socialinio statuso klausimas. „Vakarai“ buvusiems sovietiniams žmonėms yra gerovės, klestėjimo, prestižo ir aukštesnės klasės sinonimas. Ukrainoje žmonės iš Vakarų yra labai gerbiami ir jiems pavydima. „Daug žmonių nori išvykti, nes nėra ateities šioje šalyje“ – sako 21 m. studentė iš Kijevo Anastasija Dorošenko. Vyraujant tokioms depresinėms nuotaikoms, net 65 proc. apklaustųjų norėtų išvykti iš Ukrainos, rodo sociologinė apklausa. Tai žymiai daugiau nei prieš metus. Kitos apklausos šias tendencijas patvirtina. 65 procentai – tai labai grėsmingas skaičius, o ar matyti perspektyvų, kad artimiausiu laiku tokių norinčių išvykti sumažėtų?

Ką laimės Europa ir kas gresia Ukrainai?

Ukrainai gerinti ir stiprinti ryšius su Europos Sąjunga yra gyvybiškai svarbu. Kuo greičiau ukrainietiškos prekės atras kelius eksportui į Europą, tuo geresnių ekonominių rodiklių galima tikėtis. Ne mažiau svarbu ir investicijų pritraukimas, kuriam tikrai padės bevizis režimas, tačiau kaip Kijevas spręs emigracijos problemą yra visiškai neaišku. Ar šalis bus pasiruošusi netekti 3, 5, o gal 10 milijonų gyventojų?

Europos Sąjungos valstybės pasinaudos ukrainiečių noru emigruoti. Pirmiausia, iš to išloš Rytų Europos šalys, pačios kenčiančios dėl emigracijos. Kaip rodo tyrimai, dėl kalbos barjero, artimų kultūrinių ryšių ir gero susisiekimo ukrainiečiai mielai pasirenka gyvenimui Rytų ir Vidurio Europos šalis. Tai yra galimybė centrinei Europai stabilizuoti savo gyventojų skaičių. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Kitos Europos ir pasaulio valstybės labiausiai domisi galimybe prisivilioti Ukrainos talentus, kurie galėtų sukurti didžiausią pridėtinę vertę. Per dvejus metus ES ir JAV jau išviliojo apie 9 tūkst. taip pageidaujamų informacinių technologijų specialistų. Izraelis, kuris sprendžia savo demografines problemas su palestiniečių bendruomene, net atidarė specialią atstovybę Kijeve ir vilioja žydų kilmės gyventojus vykti į Pažadėtąją žemę. Tokia galimybe jau pasinaudojo 3,2 tūkst. žmonių, o skaičiuojama, kad potencialai tokių persikėlėlių galėtų būti iki 260 tūkst.

Ukrainos žmonės protestuose Maidane aiškiai pasakė, kad nori savo šalies Europoje. Briuselyje tai buvo išgirsta, bet ar iš tikrųjų Ukraina pasiruošusi konkurencijai dėl savo žmonių išlikimo savo žemėje? Niūriai nuteikia ukrainiečių studentų, kurių kasmet vis daugėja Lenkijos universitetuose, apklausos rezultatai. Tik 2,4 proc. norėtų grįžti atgal į Tėvynę.

2017.06.11; 17:47

Fotoreportažai

Su darbo vizitu Ukrainoje viešinti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė davė startą Lietuvos dienų Charkove renginiui. Tai tradicinis Lietuvos ambasados Ukrainoje organizuojamas renginys, šiemet vykstantis Charkove ir Odesoje. 

Pasak Prezidentės, simboliška, kad Lietuvos dienos vyksta Charkove – mieste, kuris žino, ką reiškia apginti savo laisvę. Ukrainos rytuose įsikūrusį Charkovą 2014 m. bandė užimti rusų separatistai, tačiau mobilizavusis nacionalinei gvardijai, piliečiams ir futbolo aistruoliams miestas buvo apgintas. 

Prezidentės teigimu, mūsų istorija ne kartą patvirtino, kad lietuviai ir ukrainiečiai yra draugai, kaimynai ir bendraminčiai. Nes mūsų tikslas tas pats – nepriklausomybė, demokratija, Europa. Todėl Lietuvos dienos Charkove – galimybė dar labiau pažinti mūsų šalį, kultūrą, muziką, o mums tai proga pasidalyti Lietuvos dalimi su Ukrainos žmonėmis. 

Prezidentės vizitas Ukrainoje vyksta likus vos 30 valandų iki tos akimirkos, kai ukrainiečiai galės keliauti į Europą be vizų. Nuo birželio 11 d. Ukrainos piliečiai galės laisvai keliauti po ES šalis. Pasak Prezidentės, tai ženklas Ukrainos žmonėms, kad Europa yra su jais, o Ukrainos ateitis – Europoje. 

Lietuvos dienų Charkove metu veiks tradicinių lietuviškų amatų mugė, bus pristatomos turizmo ir studentų mainų galimybės, organizuojamas Lietuvos ir Ukrainos verslo forumas, kuriame dalyvaus beveik 30 Lietuvos verslo atstovų. Taip pat Lietuva ketina pasidalyti savo kultūros sostinių tradicija, kai kasmet kitame mieste ir miestelyje organizuojami renginiai atveria galimybę regionų plėtrai. 

Lietuvos dienų tradicija Ukrainoje prasidėjo prieš dešimtmetį, jos tikslas – populiarinti Lietuvą, ypač tuose Ukrainos regionuose, kurie turi didelį dvišalio bendradarbiavimo potencialą, pritraukti į Lietuvą daugiau turistų, studentų, plėsti verslo ryšius.

 Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2017.06.10; 08:30

Aktualijos

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį Briuselyje dalyvavo Europos Sąjungos Užsienio reikalų tarybos (URT) posėdyje, kurio darbotvarkėje – Rytų partnerystės, Afrikos kyšulio, ES ir Afrikos santykių, ES globalios užsienio ir saugumo politikos strategijos įgyvendinimo saugumo ir gynybos srityje klausimai.

Anot Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, posėdyje ministrai aptarė pasirengimą lapkričio 24 dieną Briuselyje vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui. L. Linkevičius pasidžiaugė prieš kelias dienas priimtu sprendimu dėl bevizio režimo suteikimo Ukrainai, bet pabrėžė, kad „Rytų partnerystės viršūnių susitikimo sėkmei užtikrinti nepakaks vien tik šios politikos pasiekimų apžvalgos – būtina apibrėžti ir Rytų partnerystės ateities viziją bei ypač paremti partneres, kurios įgyvendina Asociacijos susitarimus“.

Ministras priminė, kad dar visai neseniai bevizis režimas Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai buvo laikomas ilgalaikiu tikslu, todėl nereikia baimintis ilgalaikių ambicingų uždavinių. „Rengiantis lapkričio susitikimui ES piliečiams turi būti aiškiai komunikuojama politinė Rytų partnerystės svarba bei teikiama nauda partnerėms, ES ir valstybėms narėms“, – sakė L. Linkevičius.

Užsienio reikalų ministrai aptarė ES globalios užsienio ir saugumo politikos strategijos įgyvendinimą gynybos ir saugumo srityje. Pasidžiaugta, kad per pusę metų šiuo klausimu padaryta didelė pažanga, tačiau prieš akis dar yra darbų, kuriuos ES turi atlikti, ypač struktūruoto bendradarbiavimo, krizių valdymo, kovinių grupių srityse.

L.Linkevičius sakė, kad pastarosiomis dienomis įvykdyti kibernetiniai išpuoliai tik sustiprina poreikį peržiūrėti ES pajėgumus tinkamai reaguoti į tokius naujus iššūkius kaip hibridinės ir kibernetinės grėsmės, nelegali migracija, terorizmas. „Svarbu, kad sudarytume sąlygas mums visiems kartu stiprinti savo saugumą ir stiprindami europinius pajėgumus nešvaistytume mokesčių mokėtojų pinigų dubliuodami NATO struktūras“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Išsamesnė diskusija šiuo klausimu planuojama gegužės 18 d. gynybos ministrų susitikime.

Posėdyje taip pat aptarta sudėtinga politinė, saugumo ir humanitarinė situacija Afrikos kyšulyje ir kaip ES galėtų prisidėti sprendžiant šio regiono problemas. Aptariant pasirengimą 5-ajam ES ir Afrikos viršūnių susitikimui, kuris vyks šių metų lapkričio 29-30 dienomis Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje, ministrai sutiko, kad ES turi pereiti nuo donorystės santykių su Afrikos šalimis į tikrą partnerystę su abipusiais įsipareigojimais ir konkrečiais veiksmais iš abiejų pusių. Ypač svarbu sėsti prie vieno stalo ir kalbėti su Afrikos žemyno jaunimu, o ne spręsti jiems kylančias problemas už juos pačius. Ministrai sutarė, kad sprendžiant jaunimo problemas svarbu dirbti su verslo atstovais, kurie padėtų sukurti naujas darbo vietas – tai mažintų regione esančias socialines ir ekonomines problemas, migracijos srautus.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.16; 04:30

Trumposios naujienos

JAV aktoriui, kovos menų meistrui ir muzikantui Stivenui Sigalui (Steven Seagal) penkeriems metams uždrausta pasirodyti Ukrainoje. Priežastis yra jo „socialiai pavojingi veiksmai, prieštaraujantys Ukrainos saugumo interesams“, šalies pareigūnus cituoja „The Washington Post“.

Garsusis 65-erių metų amerikietis ne vienerius metus bičiuliaujasi su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Juodu sieja kovos menų pomėgis ir kruopščiai puoselėjamas „mačo“ įvaizdis.

Ukrainos saugumo struktūros nedetalizuoja tokio sprendimo priežasčių. S. Sigalas yra kartą dalyvavęs proputiniškame motociklų parade aneksuotame Krymo pusiasalyje. Tuomet duodamas interviu aktorius gynė Rusijos įvykdytą aneksiją ir tvirtino, kad Putinas, kuris neva stengiasi „apsaugoti rusakalbius Krymo gyventojus, turtą ir rusų Juodosios jūros karinę bazę Sevastopolyje, elgiasi labai suprantamai“.

Be kita ko, dar viena šalis, paskelbusi S. Sigalą savo teritorijoje „persona non grata“, yra Estija. Čia amerikietis planavo dalyvauti muzikos festivalyje.

Informacijos šaltinis – agentūra ELTA.

2017.05.08; 14:15

 

Gordijo mazgas

Sigitas Jagėla

Vos tik VSD paskelbė naują ataskaitą apie Lietuvai praėjusiais metais kilusius ir būsimus pavojus, kur buvęs – kur nebuvęs pasirodė Mečys Laurinkus. Pasiraitojęs rankoves puolė kritikuoti dokumentą.

Kas skaito „Lietuvos rytą“, tam turėtų būti žinoma buvusio VSD bei diplomato komentarų kryptis. M.Laurinkus senokai kritikuoja mūsiškius tarsi leisdamas suprasti, kas Lietuvoje geriausiai susigaudo subtiliuose šnipų karuose.

Taip, M.Laurinkus nėra diletantas. Turi specifinių žinių, patirties. Valdo plunksną. Jo tekstus skaityti nėra nuobodu. Bet kartais buvęs VSD vadovas jau primena Rusijos interesus ginantį advokatą.  

Naujausiame dviejų skilčių komentare „Be kaukės“ („Lietuvos rytas“, balandžio 8 d.) aptikau per dešimt keistokų M.Laurinkaus tezių.

Pavyzdžiui, M.Laurinkui nepatinka, kad Lietuva vangiai reagavo į teroro išpuolį Sankt Peterburge. Belieka gūžtelėti pečiais. O kaip kitaip mes galėjome pasielgti? Derėjo paskelbti trijų dienų valstybinį gedulą, iki pusės nuleisti juodais kaspinais paženklintas valstybines vėliavas? O gal mums būtų tikę demonstratyviai raudoti, kaip savo diktatoriaus raudojo Šiaurės Korėjos žmonės? Nejaugi teisinga tiek daug tautų nuskriaudusiam ir vis dar tebeskriaudžiančiam Kremliui iš buvusių aukų tikėtis labai nuoširdžių užuojautų?

M.Laurinkus pyksta, kad Lietuva tik „apsidairiusi, kaip elgiasi kitos ES valstybės, pagaliau išspaudė užuojautą Rusijos žmonėms“. Na, užuojautos pareiškimas Rusijos žmonėms nėra užuojautos išspaudimas. Nebent M.Laurinkus geba išmatuoti, kiek oficialiose Prezidentės, Užsienio reikalų ministro, Seimo Pirmininko ir Ministro Pirmininko užuojautose esama nuoširdumo ir kiek – dirbtinumo. Įdomu, o prie kokių – nuoširdžių ar išspaustų – užuojautų M.Laurinkus priskirtų tas, kurios reiškiamos nuo teroro aktų nukentėjusiems pancūzams, švedams, norvegams, egiptiečiams, sirams?

Galų gale kodėl blogai elgiamės, jei savo žingsnius bandome derinti su ES valstybėmis? Bent kol kas esame gausi bendra šeima, kurioje aštresnių kampų gludinimas – neišvengiamas kaip neišvengiami ir nesusipratimai.

M.Laurinkui nepatinka, kad „net iš nakties patalo staiga pakeltam Lietuvos piliečiui aišku, kas yra didžiausia mūsų valstybės grėsmė“. Banalu. Šią nuostatą pakeisti – ne mūsų jėgoms. Kai tik Rusija liausis skriaudusi savo kaimynes, lietuviai lengviau atsikvėps. Kitokie variantai – neįmanomi. Negi tikima abrakadabra: pirma lietuviai nustoja bijoję Rusijos, tada Kremlius liaunasi rodęs iltinius dantis?

M.Laurinkus stebisi: „Nors Rusija savo veiksmams taip pat turi paaiškinimus, „grėsmių vertiname“ jie neminimi. Laikomasi nuostatos, kad tokio žanro kūrinyje, kurį visuomenei pateikė VSD, nėra taikomas principas – audiatur et altera pars (išklausyk ir kitą pusę).“

Šis priekaištas – pats netikėčiausias. Kremlius visąlaik rasdavo priežasčių pasiteisinti, kodėl grobia svetimas žemes. Bet ar mes privalome įsiklausyti į Rusijos argumentus, kodėl ji nejaukiai jaučiasi, praradusi Baltijos valstybes, kodėl negali laimingai, sočiai ir gražiai gyventi be Moldovos, Gruzijos, Ukrainos? O gal M.Laurinkus žino tokių pasaulio žvalgybų, kurios išklauso „kitą pusę“? Kokioje Rusijos grėsmių analizėje bent žodeliu užsimenama apie lietuvių lūkesčius? Rusijos slaptųjų ir karinių tarnybų vadovai niekad nesvarstė, girdi, karinių pratybų „Zapad – 2017“ organizavimas prie Lietuvos sienų – netaktiškas Kremliaus žingsnis, verčiantis lietuvius nerimauti, pergyventi, baimintis. Kremlius niekad taip nesvarstė ir nesvarstys. Jei mes reikalautume iš Rusijos šitaip žvelgti į pasaulį, mus tikriausiai palaikytų bepročiais. Ne tik Rusijoje, bet ir Vakaruose. Bet kodėl tada mes skatinami elgtis tarsi savižudžiai?  

M.Laurinkus stebina savo žiniomis: „Iš to, kas vyksta Ukrainoje, tiesiogiai neseka, jog tai galėtų pasikartoti ir Lietuvoje“. O kas seka iš į gabalus dirbtinai plėšomos Ukrainos nelaimės? Be Ukrainos Rusija nepajėgi įgyvendinti Eurazijos vizijos, o štai be Lietuvos, Latvijos ir Estijos – Rusijos Eurazijos vizija Kremliui atrodo užbaigta, pilnakraujė? Net jeigu Kremliui iki absoliučios laimės tetrūksta Krymo ir Rytų Ukrainos, o su Baltijos valstybių atitolimu ji galutinai susitaikė, ar tai reiškia, kad Lietuva vardan asmeninės ramybės privalo išduoti Ukrainą?

Iš kur toks M.Laurinkaus pasitikėjimas: užpuolusi Lietuvą neva Rusija gali tikėtis … „galingos sistemos, NATO, atsako ir sankcijų tikrai ne personalijų atžvilgiu“. Kad NATO yra galinga sistema, – mes žinome. Bet ar esame tikri, koks būtų konkretus atsakas? Galingas kaip pati sistema, ar simbolinis, kai šūviai agresoriaus pusėn paleidžiami vardan pasiteisinimo „bandėme priešintis, bandėme apginti“?

M.Laurinkui atrodo nuoširdus Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo raginimas „gyventi draugiškai“. Pasak M.Laurinkaus, „girdinčiam tai daug pasako“. Ką pasako? Kol kas tik tiek – Rusijos vadovų kalbos visuomet skirdavosi nuo darbų. Istorija žino šimtus pavyzdžių, kai Rusija sulaužydavo visus savo iškilmingai ištartus įsipareigojimus. Visi, kurie aklai pasitikėjo Rusijos garbės žodžiu, anksčiau ar vėliau nukentėdavo. Atvirai kalbant, tiesiog keista, kad su ponu M.Laurinkumi tenka ginčytis dėl akivaizdžiausių tiesų.

Vienintelė tema, kurią teksto „Be kaukės“ autorius narplioja pagrįstai, – ekonomika. „Lietuvai grėsmė yra ES neaiški ateitis. Ir jeigu dabartinė valdžia, užuot rimtai užsiėmusi ekonomika (…), labai gretai atsidursime prie Rusijos sienos su ištiesta ranka“. Teisingai rašo M.Laurinkus dienraštyje „Lietuvos rytas“. Taip gali nutikti. Po kelerių metų į Lietuvą baigs plūsti ekonominė europietiška parama. Niekas neapsaugotas ir nuo ES griūties. Bet oficialusis Vilnius elgiasi taip, tarsi žinotų, iš kur paimsime pinigų, kai Briuselis ir Strasbūras nebedalins eurų arba subyrės. O juk nežino.

Ir vis dėlto įžvalgiojo M.Laurinkaus knieti pasiteirauti, kuo čia dėta VSD ataskaita dėl būsimų grėsmių valstybei? Ekonomika – pirmiausia Vyriausybės ir Seimo galvos skausmas. Ar tik M.Laurinkus nepainioja adresų?

Baigdamas savo įžvalgas „Be kaukės“ autorius tarsi kirviu nukirto: „Grėsmių vertinimais tegu užsiima politologai“. Tai kuo tada užsiimti Lietuvos valstybės saugumo departamentui, jei jam nebegalima „vertinti grėsmių“? Juolab kad keli politologai jau apsijuokė. Jie viską išmanančiųjų tonu kritikavo VSD dėl to, kad šis atidžiau nei iki šiol pažvelgė į Lietuvoje gyvenančias tautines bendrijas – pamatė galimų silpnųjų vietų. Tuo tarpu Kęstučio Girniaus, Andžėjaus Pukšto teigimu, toje sferoje problemų nėra ir negali būti.

Tačiau balandžio 11-ąją surengtos netikėtos karinės pratybos Šalčininkų krašte akivaizdžiai parodė, kaip vietiniai gyventojai „skuba“ pranešti Vilniui apie jų gatvėse pasirodžiusius įtartinus ginkluotus vyrus, o Šalčininkų policininkai „profesionaliai“ atremia netikėtai pasirodžiusių vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ ataką.

2017.04.12; 08:15

Gordijo mazgas

Europos Komisijos pirmininkas Donaldas Tuskas pranešė, kad naikinamas vizų režimas Ukrainos piliečiams atvykti į Europos Sąjungą. To labai siekė Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, bet ką šie pokyčiai atneš Europai ir pačiai Ukrainai? Tūkstančiai ukrainiečių sako, kad ketina pasinaudoti palengvintu vizų režimu ir emigruoti į Europos Sąjungą. Ar netaps masinė emigracija dar didesniu galvos skausmu Kijevui?

Ukraina kenčia dėl emigracijos

Ukrainos gyventojų skaičius mažėja jau ketvirtį amžiaus ir visos prognozės rodo, kad artimiausioje ateityje šio reiškinio stabilizuoti nepavyks. Atvirkščiai, Ukrainą krečia ekonominė, finansinė, karinė ir socialinė krizė, todėl gyventojų nuotaikos labai prastos. Tereikia mažų paskatų, kad emigracijos srautai pradėtų didėti. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Šiemet statistikai fiksuoja, kad Ukrainoje gyvena apie 42,5 mln. gyventojų, tai beveik 10 mln. žmonių mažiau nei prieš 20 metų. Be to, kad Ukrainoje daugiau žmonių miršta, nei gimsta, prisideda ir labai didelė emigracija. Skaičiuojama, kad vien piliečių užsienyje gyvena ir dirba apie 5 milijonus. Didžiausios bendruomenės įsikūrusios Rusijoje, Kanadoje, Lenkijoje, JAV, Vokietijoje ir kitur. Tai labai didelė išeivių bendruomenė net Rytų Europos, kur visos šalys kenčia dėl emigracijos, kontekste.

Taigi Europos Sąjungos šalių ryžtas panaikinti vizų režimą ir leisti laisvai atvykti ukrainiečiams į Šengeno zoną gali dar labiau padidinti migraciją iš Ukrainos.

Ukrainiečių jau gausu visoje Europoje

Nedideliame Vakarų Ukrainos miestelyje Berehovėje prie sienos su Vengrija beveik visų automobilių numeriai vengriški. Dauguma žmonių klauso vengrų radijo, gatvių užrašai taip pat vengriški, o ir gyventojai savo miestelį mielai vadina Beregszász. Dauguma šios Ukrainos dalies gyventojų yra vengrų kilmės ir pagal Budapešto įstatymus turi teisę į dvejopą pilietybę, vadinasi, ir teisę į emigraciją ir ja mielai naudojasi. Kasmet maždaug po 500 vietos gyventojų atvyksta į Vengriją ir paprašo suteikti jiems pilietybę, o paskutiniu metu susidomėjimas tokia galimybe itin jaučiamas.

Be oficialios imigracijos į Vengriją, veikia ir nelegalus žmonių gabenimo tinklas, kur migrantų skaičius gali būti kelis kartus didesnis. Juodojoje rinkoje už fiktyvius dokumentus ir popierių, kad žmogus yra vengrų kilmės, sutvarkymą reikia mokėti 5–30 tūkst. eurų. Tai labai dideli pinigai Ukrainoje, todėl dažniau pasirenkamas tiesiog nelegalus sienos kirtimas. Nedidelio Vengrijos kaimo Kišpalado, esančio šalia sienos su Ukraina, meras pasakoja, kad per paskutinius kelerius metus šio kaimo gyventojų daugiau nei padvigubėjo, o dauguma naujų gyventojų (apie 800) yra iš už sienos.

Ukrainiečiai vyksta į Vengriją, Slovakiją, Čekiją, Estiją, o didžiausia bendruomenė iš Europos Sąjungos šalių įsikūrusi Lenkijoje. Ekspertai sako, kad migrantų iš rytų šioje šalyje gali būti apie 600 tūkstančių. Pradžioje darbininkai atvyksta trumpam, vėliau prašo ilgalaikės vizos, atsiveža šeimas, tada prašo pilietybės ir jau dingsta iš oficialiosios imigrantų statistikos. Nemaža dalis oficialiai atvykusių į Lenkiją nepasilieka joje, o traukia toliau į Vakarus. Kaip ir Vengrijoje, pastaruoju metu atvykėlių srautai didėja.

Prielaidos migracijai į Europos Sąjungą

Europoje ekonominė situacija gerėja, daugėja darbo vietų, ekonomika atsigauna, o Ukrainoje šviesių atsigavimo ženklų mažai, be to, yra ir kitų prielaidų, kodėl pagrįstai galima tikėtis padidėsiančio migracijos srauto.

Europoje kalbama apie vizų panaikinimą, o Rusijoje priešingai, garsėja kalbos apie vizų ukrainiečiams įvedimą. Rusijoje dirba apie 2,5 mln. Ukrainos piliečių, o neoficialiai tokių gali būti dar daugiau. Jeigu Rusija pradėtų taikyti jiems vizų režimą arba kitaip imtų riboti galimybę dirbti, tai ką tie žmonės darytų? Ukrainoje ekonominė situacija ir taip yra bloga, darbo vietų trūksta, o nedarbo lygis labai aukštas. Vizų panaikinimas į Europos Sąjungą būtų labai patraukli galimybė pakeisti darbo vietą.

Ukrainiečiai emigruoja į Rusiją ne iš gero gyvenimo tėvynėje. Dėl karo šalies rytuose Ukrainoje atsirado 1,7 mln. persikėlėlių iš okupuotų teritorijų. Jiems sunkiai sekasi integruotis kituose šalies regionuose – rasti būstą ir įsidarbinti. Net 56,4 proc. negali rasti darbo. Tai labai didelė problema ir taip ekonominių bėdų kamuojamoje valstybėje, o darbo neturėjimas yra labai rimta paskata išvykti.

Vis dėlto labiausiai masinę emigraciją į Europos Sąjungą skatina labai prastos gyventojų nuotaikos. Žmonės nepasitiki savo vyriausybe, netiki valstybe, politikais, o be to, kaip ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, gyventi Vakaruose yra ir socialinio statuso klausimas. Vakarai buvusiems sovietiniams žmonėms yra gerovės, klestėjimo, prestižo ir aukštesnės klasės sinonimas. Ukrainoje žmonės iš Vakarų yra labai gerbiami ir jiems pavydima. Taigi nenuostabu, kad vyraujant depresinėms nuotaikoms net 65 proc. apklaustųjų norėtų išvykti iš Ukrainos, tai kur kas daugiau nei prieš metus, rodo sociologinė apklausa.

Kas laimi, o kas pralaimi iš ukrainiečių migracijos

Ukrainos prezidentas P. Porošenka neseniai pakartojo, kad tikisi kuo greitesnio vizų panaikinimo savo šalies piliečiams. Ukraina dėl tokio politinio sprendimo, kuris, tikėtina, sukels dar didesnę emigraciją, galėtų šiek tiek laimėti – sumažėtų socialinė įtampa. Valstybėje dabar labai neramu, daug protestų, mitingų, todėl jeigu labiausiai nepatenkinti išvyktų, galima būtų tikėtis didesnės rimties visuomenėje. Galėtų sumažėti spaudimas ir darbo rinkai, nes akivaizdu, kad šalis nepasiruošusi greitu metu sukurti daug darbo vietų, taip pat padidėtų pinigų perlaidų iš užsienio.

Ukrainos vėliava

Vis dėlto tokie „laimėjimai“ būtų apgaulingi, nes ilguoju periodu socialinės problemos dar labiau didėtų. Išvykti labiausiai linkę darbingi, sveiki ir vaikų galintys susilaukti jauni žmonės, o socialiai pažeidžiami liktų, taigi giluminės visuomenės problemos niekur nedingtų, o tik paaštrėtų.

Europos Sąjungos valstybės galėtų pasinaudoti ukrainiečių noru emigruoti. Pirmiausia iš to galėtų išlošti Rytų Europos šalys, pačios kenčiančios dėl emigracijos. Kaip rodo tyrimai, dėl kalbos barjero, artimų kultūrinių ryšių ir gero susisiekimo ukrainiečiai mielai pasirenka gyvenimui Rytų ir Vidurio Europos šalis. Tai yra galimybė Vidurio Europai stabilizuoti savo gyventojų skaičių.

Kitos Europos ir pasaulio valstybės labiausiai domisi galimybe prisikviesti Ukrainos talentų, galinčių sukurti didžiausią pridėtinę vertę. Per dvejus metus ES ir JAV prisiviliojo apie 9 tūkst. taip pageidaujamų informacinių technologijų specialistų. Izraelis, kuris sprendžia savo demografines problemas su palestiniečių bendruomene, atidarė specialią atstovybę Kijeve ir vilioja žydų kilmės gyventojus vykti į Pažadėtąją žemę. Tokia galimybe jau pasinaudojo 3,2 tūkst. žmonių, o skaičiuojama, kad potencialiai tokių persikėlėlių galėtų būti iki 260 tūkstančių.

Vizų ukrainiečiams panaikinimas galbūt pridės šiek tiek svorio Ukrainos pasui, palyginti su Rusijos pasu, tačiau tai gali išprovokuoti masinę migraciją į Europą. Darbštūs, kultūriškai artimi ir nuosaikūs slavai mielai laukiami senėjančioje Europoje, bet tai gali būti Pyro pergalė Ukrainai kuriant klestinčią valstybę.

Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt.

2017.03.18; 05:08

Atsargiai

Mirė ukrainiečių verslininkas – milijonierius, turėjęs ryšių su Donaldu Trampu (Donald Trump) ir Rusija. Mirė įtartinomis aplinkybėmis. Omenyje turimas 69-erių metų Aleksas Oronovas, Amerikos pilietis. Pastkutiniuoju metu jis vertėsi žemės ūkio verslu savo gimtojoje Ukrainoje. Mirė kovo 2 dieną. 

Verslininkas Aleksas Oronovas.

Šią žinią praneša Rečelas Robertsas leidinyje „The Independent“.

Manoma, kad būtent Aleksas Oronovas organizavo slaptą Donaldo Trampo asmeninio advokato Maiklo Koeno (jo brolis Brajanas – A.Oronovo verslo partneris, Ukrainoje besiverčiantis alkoholio prekyba) ir rusų valdininkais dėl vadinamojo „taikos plano“, kurį priėmus Amerika turėtų pripažinti Krymo prijungimą prie Rusijos teisėtu veiksmu, o ne karine agresija.

Susitikime dėl vadinamojo „taikos plano“ (kuris dabar traktuojamas kaip Ukrainos interesų išdavystė) dalyvavo ukrainiečių politikas Andrėjus Artiomenko, Maiklas Koenas ir Feliksas Sleiteris.

F.Sleiteris – rusų kilmės amerikietis, senas D.Trampo verslo partneris ir, remiantis kai kuriomis žiniomis, susijęs su rusų mafija. Manoma, kad šio susitikimo smulkmenos tapo žinomos Maiklui Flinui, buvusiam D.Trampo patarėjui saugumo reikalais (turėjo atsistatydinti, kai paaiškėjo slapti ryšiai su rusų tarnautojais). Ši informacija publikuojama laikraštyje „The Independent“.

Apie įtakingos trijulės – Andrėjus Artiomenko, Maiklas Koenas ir Feliksas Sleiteris – susitikimą buvo rašoma leidinyje „The New York Times“, kurį D.Trampas kaltina skelbiant išgalvotas žinias. D.Trampo administracija neigia, kad jo aplinkos žmonės aptarė Rusijos inspiruotą planą: „JAV pripažįsta Krymo okupaciją teisėtu pusiasalio prijungimu prie Rusijos Federacijos mainais į gerus santykius su Kremliumi, kovą su terorizmu ar dar kažką panašaus“.

Beje, ukrainiečių politikas A.Artiomenko, vadinantis save „šachmatų pėstininku“, pabrėžia (savo paskyroje Facebook), kad A.Oronovas tiesiog nepakėlė įtampos, susidariusios po kritiškų straipsnių spaudoje ir kilusio neigiamo visuomenės požiūrio.

2017.03.08; 05:24

Politinės intrigos

Andrew Higgins / The New York Times

„Niderlandų vyriausybės narys Haris van Bomelis turėjo įtaigių sąjungininkų, kurie padėjo jam įkalbėti rinkėjus atmesti prekybos sutartį su Ukraina, – tai jo speciali „ukrainiečių komanda“, entuziastinga Rusijai simpatizuojanti kitaminčių emigrantų grupė, – praneša Endrius Higinsas leidinyje The New York Times. – Jie ateidavo į susitikimus su visuomene, pasirodydavo televizijoje, naudojo socialinę žiniasklaidą, kad niekintų provakarietišką Ukrainos vyriausybę kaip kraugerišką kleptokratiją, nevertą Niderlandų paramos. Kaip prisimena van Bomelis, „buvo labai patogu rodyti, kad ne visi ukrainiečiai „už“. Patogu, bet nesąžininga: aktyviausi tos ukrainiečių komandos nariai iš tikrųjų buvo rusai arba išeiviai iš rusakalbių Ukrainos regionų ir bruko Kremliaus liniją“.

„Pernai balandį įvykęs Niderlandų referendumas kaip taranas smogė Europos Sąjungai. Esant mažam balsavusiųjų skaičiui, Niderlandų rinkėjai atmetė Europos Sąjungos  prekybos susitarimą su Ukraina, tuo nudžiugindami Maskvą. Dėl to padrąsėjo prorusiški populistai visoje Europoje, o politinį elitą apėmė siaubas, – sakoma straipsnyje. – Neaišku, ar ukrainiečių komandą valdė Rusija, ar ji veikė simpatizuodama, ir van Bomelis, pasak jo, niekada netikrino jos narių duomenų. Tačiau Europos politinis isteblišmentas, jau sunerimęs dėl britų balsavimo už pasitraukimą iš Europos Sąjungos ir prezidento Trumpo išrinkimo Jungtinėse Valstijose, nuogąstauja, ar referendumas Niderlanduose neišpranašaus to, kas laukia ateityje“.

„Kovo 15 dieną Niderlanduose irgi vyks nacionaliniai rinkimai, ir šalies žvalgybos tarnybos praneša, kad kitos valstybės, konkrečiai, Rusija, per pastaruosius mėnesius šimtus kartų bandė prasiskverbti į vyriausybinių agentūrų bei komercinių kompanijų kompiuterius, – sakoma straipsnyje. – (…) Kol kas niekas konkrečiai nepaliudijo, kad būtent Rusijos valstybė, o ne pavieniai rusai stengiasi paveikti rinkimų rezultatus, ir daugelis negali suprasti, kam Maskvai apskritai reikia užsikrauti rūpesčius tai daryti mažoje šalyje, neturinčioje tokios geopolitinės įtakos, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ir Vokietija. Tačiau (Seibreno) de Jongo (iš Hagos strateginių tyrimų centro) nuomone, pernykštis referendumas parodė, kad „mažos pastangos padeda nueiti ilgą kelią“ ir gali „sugriauti Europos Sąjungą iš vidaus“.

„Niderlandų žvalgybos agentūra AIVD oficialiai publikuotame Rusijos veiksmų vertinime pripažino, kad labai sunku išmatuoti bet kokio valstybės apmokamo Rusijos kišimosi mastus, nes Maskvos veiksmai formuojant visuomenės nuomonę dažnai „priklauso tarpinei zonai tarp diplomatijos ir žvalgybos“, – praneša Higinsas. – Tačiau šioje ataskaitoje taip pat sakoma, kad Niderlandai tapo Rusijos taikiniu „globalioje kampanijoje, siekiant paveikti politiką ir sampratą apie Rusiją“, kurioje Maskva pasinaudojo „metų metais regztų kontaktų tinklu“.

„Darbo partijos narys parlamente Michelis Servasa pasisakė už sutartį su Ukraina. (…) Jis prisimena, kaip viename susitikime su visuomene jį užsipuolė kritikuoti viena klausytoja, kuri prisistatė esanti ukrainietė, bet, pasirodo, ji buvo rusė“, – perduoda autorius.

„Tai iš tikrųjų šokiravo. Žmonės prisistatinėjo esą ukrainiečiai, o iš tikrųjų buvo rusai“, – prisimena Servasas.

Informacijos šaltinis: The New York Times.

2017.02.22; 12:15

Atsargiai

Unian.net portalo skaitytojai šią savaitę labiausiai domėjosi separatisto Givio nužudymo detalėmis, stebėjo skandalą, kurį sukėlė Vokietijos ambasadoriaus Ukrainoje pareiškimai, ir piktinosi Lenkijos grasinimais užtrenkti mums duris į ES dėl Banderos.

Kačinskis gana aštriai pasisakė apie Stepaną Banderą.

Ši savaitė prasidėjo skandalingais Lenkijos valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ lyderio Jaroslavo Kačinskio pareiškimais. Jis gana aršiai pasisakė apie tokią personą, kaip Stepanas Bandera, ir požiūrį į jį Ukrainoje. Pasak jo, Lenkijai niekada nebus priimtina, kad Ukrainoje egzistuoja „žmonių, vykdžiusių lenkų genocidą, kultas“, pridurdamas, kad ukrainiečiai „žiaurumu lenkų atžvilgiu pranoko vokiečius“.

Ir dar jis papasakojo apie griežtą pokalbį apie tai su Ukrainos prezidentu. „Aš aiškiai pasakiau ponui Porošenkai, kad su Bandera jie (Ukraina) į Europą neįžengs. Tas dalykas man aiškus, mes ir taip buvome labai kantrūs, bet viskam yra ribos“, – pabrėžė Kačinskis.

Žiūrint plačiau, tas Lenkijos politiko pasisakymas buvo tarsi brūkšnys, užbaigiantis laikotarpį, kai Lenkija buvo vadinama „Ukrainos advokate Europoje“. Dabar galutinai aišku, kad mūsų keliai pradeda skirtis į truputį skirtingas puses, ir naujo „gėlių ir konfeti“ laikotarpio mūsų santykiuose artimiausiu laikotarpiu nenusimato.

Deja, Ukraina oficialiame lygmenyje į tokius lenko oficialius pareiškimus reagavo gana vangiai, jei nesakytume, kad apskritai nepastebėjo. Matyt, mūsų valdantieji labiau užsiėmę svarbesniais reikalais, todėl ir pražiopsojo nuotaikų pasikeitimą kaimyninėje šalyje. Arba paprasčiausiai numojo ranka į tokio sprendimo paieškas ginčytinais istoriniais klausimais, kuris patenkintų abi šalis ir leistų užversti tą mūsų santykių puslapį.

Šiek tiek aiškiau paskutinę provokacijų bangą Ukrainoje ir Lenkijoje (kur paskutinės – eisena Peremyšle ir Lenkijos konsulato užpuolimas Lvove), užsibaigusią šituo Kačinskio pareiškimu, pakomentavo tik Aukščiausiosios Rados saugumo pakomitečio vadovė Irina Fryz. Jos nuomone, Ukrainos ir Lenkijos kaktomuša neapsiėjo be Kremliaus pagalbos, – šis uoliai darbuojasi skleisdamas Lenkijoje antiukrainietiškas nuotaikas, tuo pačiu blogindamas požiūrį į lenkus Ukrainoje. Fryz išsakė turinti vilties, kad, nepaisant visų prieštaravimų, Kijevas ir Varšuva vis dėlto sukoordinuos savo pastangas ir neleis Kremliui įkalti pleišto į mūsų santykius.

Šaltinis – unian.net portalas

2017.02.18; 05:05

Aktualijos

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo Europos Vadovų Tarybos (EVT) posėdyje. Posėdyje aptartas įstrigęs ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties ratifikavimo procesas, padėtis Sirijoje ir Minsko susitarimų įgyvendinimas, naujos priemonės ES saugumui ir gynybai stiprinti, migracijos klausimai.

EVT pasiektas susitarimas dėl ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties ratifikavimo. EVT patvirtino teisiškai privalomą sprendimą, kuris leis Nyderlandų parlamentui ratifikuoti sutartį. ES šalių vadovai taip pat pasveikino politinį Tarybos pritarimą suteikti bevizį režimą Gruzijai ir Ukrainai. Tikimasi, kad jis bus pradėtas taikyti 2017 m. pavasarį. Lietuvos Prezidentė Ukrainos europietiškus siekius palaiko visuose tarptautiniuose formatuose.

„Bendromis jėgomis artėjame prie Ukrainos žmonėms svarbaus sprendimo. EVT pasiektas susitarimas neužkerta Ukrainai europinės integracijos kelio. Europos durys Ukrainai yra ir liks atviros. Ukrainiečių pastangos, su Lietuvos ir kitų šalių pagalba vykdomos reformos jau duoda rezultatų, svarbu nesustoti“, – pabrėžia Prezidentė.

Dėl ES ekonominių sankcijų Rusijai, nevykdančiai Minsko susitarimų, EVT jau nediskutuojama – pradedama rašytinė jų pratęsimo procedūra.

Tuo tarpu visas žmogiškumo ribas peržengę Rusijos veiksmai Sirijoje susilaukė dar griežtesnio įvertinimo ir visuotinio pasmerkimo. EVT susitikime dalyvavo ir Alepo meras Brita Hagi Hassanas, kuris Europos vadovus informavo apie šį Sirijos miestą ištikusią humanitarinę katastrofą.

Pasak Prezidentės, Rusijos keliama įtampa yra globali grėsmė, todėl ES taip pat būtinas naujas požiūris į savo saugumą.

Europos vadovai kartu su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu aptarė, kaip stiprinti ES gynybą nedubliuojant NATO, ir įvertino bendros ES ir NATO deklaracijos įgyvendinimo priemones. EVT taip pat aptarė Komisijos pasiūlymą įsteigti iki 5 mlrd. eurų vertės Europos Gynybos fondą, kuris skirs lėšų ES karinės pramonės modernizavimui, moksliniams tyrimams ir pažangių gynybinių technologijų vystymui.

Investicijų gynybai didinimas, aktyvi kova su kibernetinėmis atakomis, hibridinėmis grėsmėmis, veiksminga išorinių sienų apsauga tampa ne tik atskirų ES šalių ar regionų, o visos Bendrijos prioritetiniu uždaviniu. Prezidentės teigimu, Europa pradėjo adekvačiai vertinti Rusijos keliamas grėsmes ir imasi atsakomybės už savo saugumą.

Kitas iššūkis ES saugumui – nelegali migracija. EVT aptartas ES ir Turkijos susitarimas ir naujos priemonės pabėgėlių srautams valdyti. Įsigaliojus šiam susitarimui pabėgėlių į Europą sumažėjo nuo 1700 iki 80 asmenų per dieną. Tačiau tam, kad srautai neatsinaujintų, būtina ne tik išlaikyti dialogą su Turkija, bet ir ieškoti naujų. Taip pat vyksta derybos dėl nelegaliai migracijai stabdyti skirtų susitarimų su 5 šalimis Afrikoje. Sutartys numatys priemones, kurios padės stabdyti migracijos srautus į ES, grąžinti nelegalius migrantus, prisidės gerinant ekonominę, socialinę ir teisinę padėtį šiose valstybėse.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.12.17; 04:36

Trumposios naujienos

Pirmadienis, gruodžio 12 d. (Kijevas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Kijeve susitiko su Ukrainos Prezidentu Petro Porošenka. Šalių vadovai pirmininkavo devintajam Lietuvos ir Ukrainos Prezidentų Tarybos posėdžiui, kuriame aptarta Ukrainos europinė integracija, saugumo padėtis šalyje, dvišalių santykių stiprinimas. 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pagerbia Maidane žuvusiųjų atminimą. Prezidento kanceliariijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Prezidentės teigimu, mūsų šalių bendradarbiavimas nepavaldus geopolitiniams vėjams – Lietuva visada buvo ir bus su Ukrainos žmonėmis, nuosekliai remdama europietišką Ukrainos kelią.

Minint Lietuvos ir Ukrainos diplomatinių santykių 25-metį, Prezidentai paskelbė bendrą politinę deklaraciją ir pasirašė strateginio bendradarbiavimo gaires 2017–2018 metams.

Net ir karo sąlygomis Ukrainai pavyko įgyvendinti beviziam režimui su ES būtinas sąlygas ir kitąmet Ukrainos žmonės jau galės laisvai keliauti po Europą.

Lietuva tvirtai pasisako  ir už kuo spartesnį ES Asociacijos sutarties ratifikavimą bei sankcijų Rusijai tęsimą, kol nebus pilnai įgyvendinti Minsko susitarimai.

„Ukraina per pastaruosius dvejus metus padarė daugiau reformų nei per du dešimtmečius, tačiau spartesnę europinę integraciją ir valstybės raidą stabdo ne tik karas, bet ir korupcija. Ir politikai, ir verslininkai turi suprasti, kad šalies ateitis yra svarbesnė negu asmeninė gerovė“, – sako Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidentės teigimu, Lietuvos ekspertai padeda Ukrainai įvairiose srityse, esame pasirengę pasidalinti su ukrainiečiais ir kovos su korupcija patirtimi.

Ukraina jau sukūrė kovai su korupcija reikalingas institucijas, pradėjo turto ir pajamų deklaravimą, teismų, valstybės tarnybos, gynybos reformas, stiprina energetinę nepriklausomybę, gerina sąlygas verslui. Tačiau visuomenės nusivylimą vis dar kelia neteisėto praturtėjimo atvejai, korumpuoti teismai, neskaidrus ir politizuotas energetikos sektorius, skaidrių užsienio investicijų stoka.

Pirmosios politikų ir teisėjų turto ir pajamų deklaracijos Ukrainoje atskleidė didelį neteisėto praturtėjimo mastą – vien Aukščiausiosios Rados narių deklaruotos santaupos grynaisiais siekia beveik 0,5 mlrd. JAV dolerių. Tačiau Ukraina jau pradėjo pirmuosius ikiteisminius tyrimus dėl neteisėto praturtėjimo, vengdami deklaravimo, daug korumpuotų teisėjų neteko darbo.

Skaidraus verslo svarbą Prezidentė akcentuos Kijeve rengiamame Lietuvos ir Ukrainos ekonomikos forume, kuriame dalyvaus 200 verslininkų iš abiejų šalių. Ukraina yra svarbi Lietuvos ekonominė partnerė. Pernai mūsų šalių prekybos apyvarta siekė 840 mln. eurų.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.12.12; 18:00

Politinės intrigos

Romanas Cimbaliukas

Kasmet Rusijoje vis mažėja veikiančiosios valdžios oponentų. Daugelis „nesutinkančiųjų“ tampa „sutinkančiais“, daugelis išvažiuoja iš šalies, o tie, kas lieka, stengiasi sėdėti ramiai ir neišsišokti, ir tuo labiau – vengti viešų politinių diskusijų.

Rašytojas, satyrikas, žurnalistas Viktoras ŠENDEROVIČIUS – ne toks. Šenderovičius skundžiasi, kad Ukrainos žurnalistai pastaruoju metu, prašydami jo interviu, užduoda identiškus klausimus – nors nekaltina kolegų nelemtu ukrainocentrizmu.

Rusijos žurnalistas, satyrikas, rašytojas Viktoras Šenderovičius, nebijantis kritikuoti Kremliaus vadovo Vladimiro Putino.
Rusijos žurnalistas, satyrikas, rašytojas Viktoras Šenderovičius, nebijantis kritikuoti Kremliaus vadovo Vladimiro Putino.

Mes nusprendėme pasikalbėti su Viktoru Šenderovičium apie Rusiją – Rusijos žurnalistiką, Rusijos visuomenę ir išgyvenimą jose. Pokalbis tapo filosofiškas – užtat Šenderovičiaus įvardintos mintys leidžia suprasti, kad taikos ir tautų draugystės su šiaurine kaimyne Ukrainai greitai tikėtis neverta.

Vėlyvojoje SSSR, o paskui ir Rusijoje, buvo didelė satyros paklausa. Dabar jos, satyros, nėra. Sakoma, humoras ir satyra gyvybiškai svarbūs žmonėms – taip išsaugomas kritiškas požiūris į pasaulį.

Šia prasme, kas bus su Rusijos piliečiais, kuriems asortimentas susiaurėjo iki Zadornovo su jo amžinais „bukais amerikiečiais“?

Žinoma, satyros paklausa egzistuoja, ir kuo aštresnė problema, kuo bjauresnė valdžia, kuo mažiau galimybių visuomenės reakcijai pasireikšti – per parlamentą, teismą, mitingus, žiniasklaidą, – tuo didesnė satyros paklausa! Uzbekistane, manau, satyros paklausa – milžiniška… Paprasčiausiai, skirtingai nei Anglijoje, ten neįmanoma net įsivaizduoti tautos tėvo karikatūros pirmajame leidinio puslapyje.

Pas mus – irgi. Bet šventa vieta nebūna tuščia, ir vanduo susiras plyšelį. Tai, kas Jelcino laikais pasireikšdavo programoje „Lėlės“, Putino Rusijoje pereina į „fotorupužes“, karikatūras, anekdotus…

Gausybę pirmarūšės satyros galima rasti rusiškame internete. Kad jos nėra televizijoje – tai rimta problema. Visai čia pat – neabejotina degradacija: minimumas ironijos savo atžvilgiu, stiprėjanti agresija – prieš amerikiečius, „chocholus“, prieš bet ką. Prie Putino išauga jau ne pirma karta Rusijos piliečių, orientuotų būtent į išorinę agresiją, o ne į savianalizę ir ironiją savęs atžvilgiu.

O satyra visada nukreipta vidun! Džonatano Svifto satyra – prieš anglus, Saltykovo-Ščedrino satyra – prieš rusus. Tai veidrodis, pastatytas priešais tautą, ir tai šansas turėti sveiką protą.

O valstybinė propagandinė satyra – juokeliai apie Obamą ar Klinton – tai visai kas kita, ir nereikia Dievo dovanos painioti su kiaušiniene.

Vėl gi, SSSR piliečiai turėjo kažkokius „skiepus“ nuo radijo ir televizoriaus. Kodėl dabar jų neturi jauni rusai, o senesniesiems jie jau nebeveikia? Kodėl žmonės taip lengvai tiki propaganda ir nesąmonėmis?

Šiandien situacija kai kada blogesnė, nei prie Sovietų Sąjungos. Tada iš tikrųjų buvo tokių skiepų: niekas netikėjo komunizmu, tai buvo negyva ideologija, kuri turėjo užsipildyti – ir užsipildė – kažkuo nauju.

Dabar mes turim reikalą su imperinės ideologijos paaštrėjimu. Ta bakterija aktyvioje fazėje: ir nacionalizmas, ir imperijos tema iš tikrųjų užvaldė mases Putino televizijos dėka, per Putino 15-metį…

Tada klausimas apie bakterijas, arba, tiksliau, apie dabartinės RF „spindulinius bokštus“. Jūs tikriausiai asmeniškai pažįstamas su dabar populiariomis Rusijos žurnalistikos žvaigždėmis: Dmitrijumi Kiseliovu, Vladimiru Solovjovu, su manipuliacijų vadybos įsikūnijimu – Konstantinu Ernstu. Kaip, jūsų požiūriu, jie įveikia prieštaringos informacijos keliamą būseną?

Jie meluoja ir žino, kad meluoja, tauškia nesąmones, ir žino, kad tauškia nesąmones; manipuliuoja, ir tai žino.

Kokia tų žmonių psichinio stabilumo paslaptis? Tai – labai skirtingi atvejai, kaip man atrodo. Man toks įspūdis, kad Ernstas gyvena stipriame kognityviniame disonanse – ir kažkaip stengiasi susitarti su savimi, kad jis – padorus žmogus. 

Rusija - priešų apsuptyje.
Rusija – priešų apsuptyje.

O du kiti (Solovjovas ir Kiseliovas) – visiškai tikslingi žmonės ir, manau, seniai nepatiria jokių vidinių nesutarimų su savimi. Gyvenimas pasisekė, jie konvertavo savo nedidelius talentus į valstybinį statusą, į finansavimą. Manau, jie neturi jokių problemų.

O štai Ernstas kažkaip dar refleksuoja, prisimindamas praeitį, nors – vėlu gerti „Boržomį“ po „berniukų nukryžiavimo“. Aš nesu tos šventos trejybės dvasininkas.

Tai įdomus atvejis, ir aš stengiuosi išstudijuoti tuos tipažus savo literatūriniuose tekstuose. Bet literatūra lieka literatūra, o štai, pavyzdžiui, Malaizijos boingo atveju kalbos peržengė svarstymų apie žurnalistikos kokybę – ji  gera ar bloga – ribas. Tai paprasčiausias kriminalas, bendrininkavimas slepiant sunkų kriminalinį nusikaltimą. Ir aš tikiuosi, kad kartą tai taps juridiniu, o ne publicistiniu klausimu. 

Vienintelis Rusijos sąlyginai nepriklausomas televizijos kanalas „Lietus“ («Дождь»), kur kolegos stengiasi išlikti žurnalistais, nelabai populiarus. Jo stilistika aiškiai ne liaudies masėms. Kodėl taip? Tai kažkoks inteligentinis snobizmas, netoliaregiškumas ar sąmoningas pasirinkimas – kova tik dėl konkretaus segmento auditorijos proto?

„Lietus“ – tai, kas mus skiria nuo sąlyginio Uzbekistano, kur net tai neįmanoma. Tai – tarpas tarp Rytų politinės archaikos ir šių laikų Europos. Viena vertus, kažkokio liberalaus konteksto vis dėlto esama, kita vertus – valdžia pasirūpino, kad jis būtų prieinamas labai siauram ratui.

Rusijoje yra keletas milijonų žmonių, kurie valdžiai yra tarsi atriekta riekė: televizijos kanalo „Lietus“ auditorija nebalsuos už Putiną, bet Vladimirui Vlamirovičiui to ir nereikia. 140 milijonų gyventojų turinčioje šalyje tie trys milijonai niekam neturi įtakos.

„Lietų“ įkišo į apmokamus – ir dar užkrovė begalybę apribojimų… Antai, mane ne kartą kvietė į „Lietų“ su satyrinėmis programomis, ir ne kartą tas siūlymas išnykdavo savaime, matyt, po konsultacijų viršuje. Tai vadinasi – „nesusiderino“.

Analogiška „Maskvos aido“ («Эхо Москвы») situacija. Mes kalbamės veltiniu išklijuotame kambaryje – viduje galima pasikalbėti laisvai, kaip bepročių namuose – sėdėk savo palatoje ir kalbėkis. Toje palatoje – 2-3 milijonai žmonių. Beniliukso šalyse tai paveiktų rinkimų likimą, bet Rusijoje – paklaidos ribose.

O kokia pagrindinė Ukrainos medijų problema? Norėčiau išgirsti nuomonę iš šalies.

Aš nieko nemanau apie Ukrainos žiniasklaidą, nes jos nežinau. Aš atvykstu į Ukrainą kaip svečias ir nesiorientuoju jūsų smulkmenose; man užtenka rusiškų. Įtariu, kad Ukrainoje žurnalistika, kaip ir visur, labai skirtinga. Neabejoju, kad pas jus yra nuostabių žurnalistų, yra ir aptarnaujančio personalo. Ir yra aptarnaujančio personalo, kuris apsimeta esąs žurnalistika.

Man tas kelias užkirstas. Aš landsknechtu svetimoje valstybėje negaliu ir nenoriu dirbti. Mano žanre tai neįmanoma, nors daugelis mano kolegų persikėlė į Ukrainą ir tapo Ukrainos žvaigždėmis. Aš į juos žiūriu, švelniai tariant, įvairiai.

2010 metais po netikro „intymaus video“ publikacijos jūs parašėte labai stiprų ir atvirą dienoraštį. Jame labiausiai įsidėmėtina – tai totalinio sekimo, kontrolės, valstybės įsiskverbimo į žmogaus asmeninį gyvenimą jausmas. Atrodo, po Sovietų Sąjungos griūties jūs pirmasis apie tai prabilote.

Pastaraisiais metais tas skverbimasis iš esmės pagilėjo. Ir ne tik Rusijoje. RF tai vyksta ypač šiurkščiai ir net oficialiai. Kaip taip gyventi? Kaip gyventi, kaip išsaugoti asmeniškumą, kai tą asmeniškumą bandoma atimti – ir dar pagrindžiant įstatymais?

Patikslinsiu: kalbama ne apie atskirą skverbimąsi į svetimą asmeninį gyvenimą, o apie valstybės skverbimąsi! Nes už tos virtinės provokacijų prieš opozicijos žmones stovėjo valstybinės struktūros ir valstybės galimybės. Tai jau – „didysis brolis“.

Kitas žingsnis yra politinė žmogžudystė, ir tas žingsnis buvo žengtas labai greitai… Kaip į tai reaguoti, kiekvienas sprendžia pats. Kai kas išvažiuoja, kai kas nutraukia savo veiklą.

Aš vadovaujuosi tuo, kad viskas, ką darau, rašau laiškuose, kalbu telefonu, yra žinoma mano priešininkams ir gali būti išviešinta. Aš tuo vadovaujuosi ir dirbu savo darbą. Skirtingai nuo jų, aš kriminalinių nusikaltimų nedariau. Ir svarbu pabrėžti štai ką: seniai kalbame ne apie pažiūrų skirtumus, o tiesiog apie kriminalinius nusikaltimus…

Apie pažiūrų skirtumus. Pastaruoju metu Rusijos TV pradėjo spekuliuoti „žydų klausimu“. Televizijos kanalas REN-TV išleido į eterį dokumentinį filmą, kuriame žydai įvardijami pastarojo šimtmečio visų pasaulinių katastrofų kaltininkais. Kada laukti pogromų?

Čia dvi temos. Pirmoji – amžino buitinio antisemitizmo tema, ne tik rusų: jis būna ukrainiečių, ugandiečių, prancūzų, amerikiečių, bet kieno…

Bet yra valstybinis antisemitizmas, ir tai jau iš tiesų pavojinga. Praktika rodo, kad šalys, kuriose antisemitizmas tampa valstybės politika, blogai baigia.

Ir esmė ne žydai, jie tik indikatorius. Nes po žydų „peilis“ laukia intelektualų, ir apskritai bet kokių „kitokių“. Tai tolerantiškumo testas, o žydai, pagal tradiciją, pirmieji sąraše į „svetimųjų“ pareigas. 

Toliau seka ir seksualinės, ir religinės mažumos, ir šiaip kitaminčiai. Sovietinė propaganda neatsitiktinai padarė žydu Andrejų Sacharovą. Tai labai simptomiška ir tiksli remarka: jis „kitoks“, tai kodėl jam nebūti žydu? Publikai bus suprantamiau, jei jis – žydas…

Negaliu neužduoti pavojingo klausimo. Kodėl Rusijos visuomenė, iš principo linkusi į ksenofobiją, nemėgstanti žydų, nekenčianti „pendosų“ (nuo XXI amžiaus pradžios taip rusų liaudis žargonu vadina amerikiečius, – vert.), niekinanti „chocholus“ ir kinus, besišaipanti iš kirgizų ir tadžikų, klykaujanti apie stačiatikybę ir dvasinius sutvirtinimus, – ar tai lojaliai, ar indiferentiškai žiūri į islamą?

Žodžiu, mes girdime: „Rusų pasaulis“, Rusija – jo centras, rusų pasaulio atributas – stačiatikybė. Net baikeriai pas jus stačiatikiai, stačiatikybė – Rusijos sinonimas.

Ir dar – Rusija vis labiau islamizuojasi. Jau garsiai kalbama apie moterų apipjaustymą kaip diskusijų objektą ir priimtiną tradiciją. Tuo tarpu aptarinėjimų apie Rusiją ir islamą globaliu lygiu lyg ir nėra. Ar čia nėra kokio nors prieštaravimo? Ir kodėl to prieštaravimo nepastebi paprasti rusai?

Ksenofobijos virusas – jis klajoja organizme ir pasireiškia įvairiausiais simptomais. Ar jis pasireikš nemeile žydams, azijiečiams, kaukaziečiams, ar – staiga – ir ukrainiečiams – kitas klausimas.

Pas mus per Putino laikotarpį kas tik nebuvo pagrindinis Rusijos priešas: latviai, estai, lenkai, gruzinai… Putinas be priešų negyvena. O ortodoksiško islamo tema – labai skaudi tema pasauliui. Ta prasme Rusija kol kas yra problemos periferijoje, bet problemos kaupiasi.

Kaip paprastai, Rusija laikosi labai dviprasmiškos pozicijos: žodžiais likdama su Vakarų pasauliu, faktiškai remia labai pavojingus režimus, įskaitant ideologiškai persipinančius su agresyviausia islamo atmaina. Mes su HAMAS draugaujam, ką ir bekalbėti…

Pas mus savi klerikalai, stačiatikiai. Putinas, tiesą sakant, grąžino Rusiją prie Uvarovo triados: patvaldystė, stačiatikybė, tautiškumas. Buvęs Rusijos stačiatikių cerkvės spaudos sekretorius Čaplinas neseniai kalbėjo apie priešų fizinio sunaikinimo naudą: labas, štai tau ir mula Omaras…

O kokia dingstim fanatikai ketina mane sunaikinti – man, tiesą sakant, vienas ir tas pats. Man jie visi vienodi.

Sprendžiant iš visų šių pastebėjimų apie Rusijos visuomenę ir valstybę, kaip jums atrodo – ko ukrainiečiai gali tikėtis iš Rusijos?

Aš ne Vanga ir ne Globa. Viena, ką galiu pasakyti, vadovaujantis sveiku protu: kol Rusijoje valdžioje Putinas, jums ramybės nebus. Putinas taikos metu – amžinas nevykėlis, kuris pralošė viską, ką tik įmanoma, ir ekonomikoje, ir užsienio politikoje. Taikos metu jis – „šluba antis“, nelabai legitimus lyderis, užgrobęs valdžią, sugriovęs valiutą, privedęs prie stagnacijos ekonomiką, išprovokavęs kapitalo ir smegenų bėgimą iš Rusijos…

Vienintelis Putino politinis šansas – „Rusija priešų apsuptyje“. Todėl priešai nuolat atgaminami: be jų jis paprasčiausiai negali. Putinas turi ta baidykle gąsdinti gyventojus, atitraukti ir palaikyti įtampą: karas, draugai, dabar ne ekonomika rūpi!

Sunku pasakyti, kas jam ateis į galvą ir kokios apimties bus naujos provokacijos. Bet aišku, kad jis nesustos, ir ketina palaikyti įtampą Ukrainoje.

Čia esama ir piaro. Rusija negali pasidaryti klestinčia šalim, pačių rusų ekonominė padėtis blogėja, ir tokiomis aplinkybėmis Putinui reikia gero fono. Išdraskyta, nuskurdusi ir priklausoma Ukraina – tai idealus fonas!

Žinoma, Putinas toliau kankins Ukrainą – tam Kremlius išteklių turi.

Informacijos šaltinis: www.unian.net.

2016.10.05; 05:21