Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Prabėgusios savaitės Penktadienis buvo pirmoji diena, kai šalyje dėl koronaviruso epidemijos pavojaus nebevyko užsiėmimai bendrojo lavinimo mokyklose. Jeigu net nieko nebūtum girdėjęs, staiga prabudęs iš kelių mėnesių letargo miego, apie naująjį užkratą, vis tiek buvo galima spėti, kad šalyje prasidėjo kažkokie radikalūs pasikeitimai, vedantys nežinia kur.

Į akis visų pirma krito tai, kad aplink parduotuves mikrorajone ir parko prieigose didėja, bematant auga paauglių susiėjimai, iškrikusios jų virtinės sklaidosi šaligatviais, tarsi anie jau būtų išsiruošę į kelionę, bet nežinotų kur eiti be juos prižiūrinčių pedagogų (gr. paidagogos – vergas, vedantis šeimininko vaikus į mokyklą ir parvedantis tiesiausiu keliu atgal).

Aplink tvyrojo  keistoko pagyvėjimo nuotaikos su isteriško paūmėjimo atvejais, kai vienas ar kitas pradeda šūkauti kaip indėnas, išėjęs į karo taką, kažkas iš jų springdamas kvatoja, kiti juokiasi iš užspringusio, negalėdami sustoti, tarsi visi čia būtų prisiriję linksminančiųjų dujų.

Neskubu spręsti, ar toks ūmus nuotaikos pagyvėjimas yra egzistencinis dar nelabai aiškaus pavojaus pasitikimo su jaunatviškos egzaltacijos prasiveržimais indikatorius, ar šitai yra paauglių, pirmą kartą taip akivaizdžiai atiduotų į savo pačių rankas, natūralaus fiziologinio, taigi dėsningo pagal gamtos ritmiką džiaugsmo išplitimas, įgyjantis masinį, gatves užplūdusį pavidalą?

Vaikų žaidimų aikštelė. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu kažkas niekinančiai sakytų, kad šiame, iš natūros nupieštame vaizdelyje prasikiša atgrasaus nebrendilų elgesio kompleksai, aš be išlygų nesutikčiau su tokiu kategorišku teiginiu, atsakydamas, jog toks yra ir tikriausiai turėtų pagal idėją būti mūsų atžalynas, kuris dabar pasimatė visu gražumu, tarsi staiga būtų išguitas į gatvę iš kažkokio pogrindžio. Viso populiacijos atsinaujinimo mechanizmo su prieauglio dinamika mes anksčiau nematėme taip akivaizdžiai, kaip galėjome išvysti jau savaitgalį, dėl tos paprasčiausios priežasties, kad moksleiviško amžiaus Lietuvos piliečiai anksčiau dienomis būdavo užrakinami mokyklose, vakarais savo tėvų – spaudžiami į kampą ruošti namų darbaus,  o dabar jie iškart ir su akį rėžiančiu masyvumu pasimatė dar ir kitu savo rakursu, t. y. kaip palaida bala prie neparadinės parduotuvių sienos ir parkų prieigose.

Eidamas apsipirkti mačiau kaip prie parduotuvės nugarinės sienos tarsi į mitingą rinkosi paauglių kolonos, vaikinukai ir mergaitės, susimetę grupelėmis, gėrė iš butelių alų (įsigytą, regis, su benamių arba begėdžių suaugusiųjų pagalba), spygavo, keikėsi, spjaudėsi. Nemoralizuosiu dėl jaunųjų šalies piliečių nepagarbaus aplinkinių žmonių atžvilgiu elgesio, tikriausiai kažkada pats toks buvau, neatsimenu. Tačiau drauge klausiu savęs ir įgaliotų bei įpareigotų valdininkų, ekstremaliosios padėties prievaizdų – kur mes padėsime tą prasiveržusį tarsi pavasarinis ledonešis paauglių užplūdimo mikrorajono užkulisiais tvaną, kur užrakinsime, uždarysime dirbtinių užtvarų nemėgstančią ir linkusią burtis, ypač palaikyti bendravimą didžiųjų iššūkių kontekste mūsų jaunuomenę?

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nesu toks tikras kaip valdininkai, kad užsiėmimų nutraukimas bendrojo lavinimo mokyklose yra būtinoji kovos prieš koronaviruso paplitimą priemonė. Šiandien, paplūdę miesto  gatvėse, atlaisvinti nuo pamokų jaunosios kartos bendrapiliečiai turės galimybę išplatinti užkratą daug sėkmingiau nei tuo atveju, kai jie būtų uždaromi mokyklų rezervatuose drauge su juos prižiūrinčiais mokytojais, – dabar kalbu net ne tiek apie tą virusą, kuris persiduoda oro-lašeliniu būdu ir nuo užkrėstų paviršių, kiek apie egzaltacijos virusą, egzistencinį maro nuotaikų padauginimą ir dekadentiškas valios konvulsijas, atsirandančias matant besivalkiojančius ir neprižiūrimus tarsi benamiai šunys miesto paslėpsniuose paauglius.

Ar gali atsitikti taip, kad mūsų valdžia imsis pačių griežčiausių priemonių ir, tarkime, pradės gaudyti į krūvą besirenkančius paauglius tinklais, kaip darė komunistinės Kinijos pareigūnai? Žinia, tokia pagunda yra, galima drąsiai spėti, kad naujos generacijos valdžiai, viską mėgstančiai drausti ir smulkmeniškai reguliuoti, iš tiesų niežti nagai. Jeigu viskas pakryptų tokia linkme, toliau, būnant nuosekliems, sektų būtinybė visą valdžią sutelkti vienintelio Verygos rankose, įteikiant jam diktatoriaus įgaliojimus ir suteikiant vyriausiojo žvejo titulą,  koronaviruso išplitimo metu užmirštant, kad teisėtai sielų Žveju galėjo vadintis tik Kristus, o Žvejo žiedą teisėtai dėvi tik Popiežius, Dievo vietininkas žemėje.

(Bus daugiau)

2020.03.16

Sirijoje nuo pilietinio karo pradžios gimė mažiausiai 4,8 mln. vaikų. Karo metais 9 000 vaikų žuvo arba buvo sužaloti, skelbia Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF).
 
UNICEF teigimu, nuo konflikto pradžios 2011 metų kovo 15 d. dar milijonas sirų vaikų gimė jau kaip pabėgėliai kaimyninėse šalyse.
 
„Karui įžengiant į 10-ius metus, milijonai vaikų žengia į antrąją savo gyvenimo dešimtį apsupti karo, smurto, mirties ir perkėlimo“, – sakė UNICEF vykdomoji direktorė Henrietta Fore.
 
UNICEF, remdamasi patikrintais duomenimis nuo 2014 metų, kai buvo pradėtas oficialus stebėjimas, nurodo, kad žuvo 5 427 vaikai ir dar 3 639 buvo sužeisti. Tuo pačiu laikotarpiu beveik 5 000 vaikų buvo užverbuoti kovoti, atakuota beveik 1 000 švietimo ir medicinos įstaigų.
 
Dėl karo dar daugiau kaip 2,8 mln. vaikų nelanko mokyklos pačioje Sirijoje ir kaimyninėse šalyse. UNICEF teigimu, dvi iš penkių mokyklų negali būti naudojamos, nes yra sugadintos ir sugriautos, jose glaudžiasi perkeltos šeimos arba jos yra naudojamos kariniais tikslais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.16; 03:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Perskaičiau Jūratės Laučiūtės nuotaikingą rašinį Slaptai.lt (https://slaptai.lt/jurate-lauciute-svajones-norai-igeidziai/), veidaknygės paskyroje truputį pasiginčijau, kas yra pozityvas ir negatyvas, ir nutariau, kad Pelenų dieną (o saulė pavasariškai šviečia, maloniai nugarą šildo ir D vitaminą siunčia) verta ne pelenais galvą barstyti, o pamąstyti apie Šviesą, o ne apie purvą ir tamsą.

Ar kartą per metus mes vieną dieną skiriame ne ėdimo, persivalgymo pertraukai, o dvasiniam pasninkui? Taip taip, negalvojame apie koronavirusą, Karbauskio išdaigas, Rusijos klastą, politikų šėliones, medžiotojų nužudytą stumbrę, o apie tai, kas, jūsų nuomone, gražu. Žinoma, kiekvienas grožį supranta kitaip.

Pavyzdžiui, Pelenų dienos rytą netikėtai skaisčiai nušvinta saulė. Žengiu ryškiai apšviestu Gedimino prospektu ir nesinori lįsti į kokią kavinę, į tamsą, į žmonių marmalynę. Vis tik knygyne paimu į rankas Mariaus Luckos knygelę „Jaunystė“. Gruodį šis jaunuolis (jam apie 26-ri) prisipažino, kad tai jo slapyvardis: „luck“ reiškia „laimingas“. Neseniai jis sukėlė skandalą Knygų mugėje, kažkaip įžeidęs tokius pramogų pasaulio ir žiniasklaidos mamutus kaip A. Tapiną, I. ir A. Valinskus.

Tai va, jis apkeliavo kone visą pasaulį, o pradžia buvo – Indija. Mat, vieną kartą kompiuterio pelės žymeklis jį užvedė ant Indijos miesto Lucknow, kurį galima versti „laimė dabar“. Dar jis perskaitė Jacko Kerouaco „Kelyje“, ir jaunuolis pasileido į kelionę…

Aš nemėgstu tokių knygų: joje begalė keiksmažodžių, nenorminių, verstinių kalbos draiskalų, kurie rodo, arba koks autorius „krūtas“, arba koks nerūpestingai laisvas. Jis savo knygą skiria gimtajai Antazavei, bet kaimą nuolat lygina tai su Deliu, tai su Bogota, tai su Vilniumi. Bet, kita vertus, M. Lucka yra šviesiai paviršutiniškas, nepažabotas kasdienės įtampos, toks lengvas ir suprantamas, kad net patiki, jog jam: „lengva pakalbinti nepažįstamus gatvėje ir paklausti, kaip jie gyvena, – sulaukus malonaus atsako diena iš karto pasidaro šviesesnė“ (iš interviu žurnale „Žmonės“, 2019 12 15).

Parduotuvės vitrina. Slaptai.lt nuotr.

Sakykite, ar jums nesunku gatvėje pakalbinti žmogų, prieiti prie pavargusio ir paklausti, kuo gali padėti, pamojuoti gražiai moteriai, nusišypsoti vaikui, pakelti bjaurią šiukšlę?

Ne? Puiku. O jeigu to nedarote, toliau šio rašinio galite neskaityti.

Iš tiesų, šiais laikais būti pozityvistu ir svajoti nėra madinga. J. Laučiūtei pagrįstai širdį skauda, kad jaunimas vengia svajoti apie savo ateitį, specialybę, tolesnį gyvenimą. Atvirkščiai: anava, belaukdamas savo anūkų viename karatė būrelyje užsuku į mažytę Maximos kavinukę, kurioje nuolat dar su mokyklinėmis kuprinėmis ir telefonais rankose sėdinėja keletas paaugliukių. Girdžiu tik laikinimus, postinimus, užbaninimus, kikenimus iš kavalierių ir – jokios rimtesnės šnekos, ginčo, diskusijos… Ar moka, ar išmokytos, ar tėvų įskiepytos šios gražios auskaruotos mergaitės mąstyti, svajoti, vertinti, planuoti rytdieną? Nors naiviai, paviršutiniškai, skurdžiomis sąvokomis? Kartą šioms kėdėse išsidriuokusioms gražuolėms pasakiau švelnią pastabą, jos nužvelgė mane kaip į sukriošusį diedą ir nusižvengė…

Meilės alėja. Slaptai.lt foto

Oi, ne, aš nepritariu kolegės minčiai, kad tokio jaunimo dauguma. Būtent dauguma jaunų žmonių su savo įpročiais, potraukiais, instinktyviais norais ir troškimais praeina pro mus gatve, sėdi kavinėse, rengia mitingus, mokosi ir keliauja po pasaulį. Tik mes pozityvo nepastebime, jis ne toks akį ir ausį rėžiantis, kaip negatyvas.

Kita vertus, ar mes iš kitokio molio drėbti? Ar mus užauginę tėvai ir seneliai specialius gerumo kursus praėję? O ir šiandien – ar dažnai pasidžiaugiame saulėtu rytu, gražiu poelgiu, doru paprasto kaimyno gyvenimu, galų gale – savo Lietuva?

2020.02.26; 16:00

Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Jau antrąsyk premjeras Saulius Skvernelis demonstruoja nepagarbą valstybei, jos pirmajam asmeniui ir valstybės institucijoms. Savo, kaip kandidato į šalies prezidentus, kalboje pareiškęs, jog Prezidentūroje turėtų krykštauti vaikai, jis aiškiai leido suprasti, kad šalį valdo šeimos neturinti prezidentė. Ir galbūt ir ateityje valdys žmogus, dar neturintis šeimos…

Šitoks akibrokštas yra pats tikriausias seksizmas, pareiškė viena moterų teisių gynimo atstovė. Gaila, tuo viskas ir pasibaigė, nors, regis, turėjo būti daug audringesnė reakcija; nors ir netiesiogiai, tačiau labai jau nedviprasmiškai premjeras ir kandidatas į prezidentus taikė į galbūt vieną iš skaudžiausių – vaikų neturinčių, o galbūt ir negalinčių turėti – žmogaus  vietų.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vakar Svernelis žengė dar toliau.

Prezidentei Daliai Grybauskaitei pareiškus, jog Irmos Gudžiūnaitės kandidatūra į aplinkos ministro postą netinka todėl, kad jai trūksta kompetencijos, premjeras vėl pratrūko: „Su šia prezidente suderinti naujo ministro kandidatūros bus neįmanoma. Gudžiūnaitės kandidatūra su šalies vadove buvo suderinta iš anksto (pabraukta aut.) – todėl ir pateikta. Maža to, prezidentė kandidatei po pokalbio sakė, kad sprendimas bus teigiamas, todėl šiandienos pareiškimas iš tikrųjų stebina“, – savo „Facebook“ paskyroje, matyt, pasekęs D. Trampo pavyzdžiu, parašė Saulius Skvernelis.

Norėtųsi premjero paklausti, ar jam, kadais studijuojant policinius mokslus, buvo dėstoma logika? Galbūt kandidatūrą, o tiksliau – susitikimą su kandidate ir buvo galima (o ir reikėjo!) suderinti iš anksto, tačiau ar tai jau reiškia, kad prezidentė, kandidatės dar nemačius, būtinai turėjo ją patvirtinti, kai pamatė ir išgirdo?… Juolab, kad pretendentė į ministrus, atsakinėdama į žurnalistų pateiktus klausimus, net nesugebėjo ištarti tikslaus ministerijos, kuriai ji norėjo vadovauti, pavadinimo.

Aplinkos ministerija yra viena iš sudėtingiausių ministerijų, į kurios valdymą patenka daug valstybei labai svarbių sričių; patirties neturinčiam tuose tyruose – misija neįmanoma.

Premjeras kategorišku tonu pareiškė, kad aplinkos ministro pareigas toliau laikinai eis energetikos ministras ir daugiau kandidatų į šią poziciją jis neieškos. „Žinodamas, kiek užtruko derinimas ir koks prezidentės požiūris, darau išvadą, jog bus atmesta bet kuri kita mano teikiama kandidatūra. Tai reiškia, kad su šia prezidente suderinti naujo ministro kandidatūros bus neįmanoma.

 R. Karbauskis rėžė dar stipriau: „Tyčiotis neleisime“.

Įdomu tik, kas ir iš ko čia tyčiojasi.

Taigi, regis, iki naujos vyriausybės suformavimo išrinkus naująjį prezidentą, o tai įvyks maždaug po pusmečio, aplinkos ministerija liks be vadovo.

Susidaro įspūdis, jog premjeras jaučiasi taip, tarsi tvarkytųsi ne valstybėje, o savo nuosavame darže.

Gal, užuot sėdėjus V. Kudirkos aikštėje ir dairantis į S. Daukanto aikštę, reikėtų vis dėlto apsispręsti?

2019.02.07; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pradėsiu nuo to, kas šįkart buvo geriau nei praeitą kartą. Štai dabartinis Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis nepavadino streikuojančių mokytojų Kremliaus statytiniais, ką lengva ranka daugmaž darė ankstesnės vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius, susidūręs su mokytojų keliamais reikalavimais ir gąsdinimais streiku.

Sakykite, ką norite, bet tai didžiulės pažangos rodiklis, rodantis nueitą kelią. Jau vien dėl to negalėčiau dabartinio premjero pavadinti menkysta, nors su didžiausiu apgailestavimu ir liūdesiu turiu pripažinti ir tai, kad jo vadovaujamos vyriausybės pralaimėjimas, regis, yra užprogramuotas, neatšaukiamas.     

S. Skverneliui kartas nuo karto prikišamas pomėgis laidyti labai savito tipo, artimo juodajam humorui, juokelius, vadinamus skvernelizmais, tačiau, kaip atrodo, nepalyginamai didesnį pavojų gali užtraukti visai neturintis humoro jausmo premjeras, linkstantis atlyginimo pakėlimo reikalaujančius mokytojus pavadinti vos ne liaudies (ar tautos) priešais. Žiūri toks premjeras kiaulėno akimis iš TV ekrano ir bando išstenėti kažkokias užuominas apie parsidavusius priešui Lietuvos mokytojus, ar prisimenate?.. Jau geriau bet kokios spalvos humoras nei šitoks sąmonės invalidumas.

Ta proga pabandykime pateikti ir nuorodos „menkysta“ apibrėžimą. Menkysta – tai žmogus, kuris savo sėdynės šildymo valdžios krėsle reikalus prilygina svarbiausiems valstybės interesams, o iškilusius pavojus krėslui – kasimuisi po valstybės pamatais.

Net jeigu dėkingumą už tai, ko dabartinis premjeras nepasakė, palikčiau nuošalyje, net ir tokiu atveju didžiausiu šiandienos blogiu nelaikyčiau tos per ilgus tarnybos metus įgytos žmogaus bendravimo manieros, kurią dabar sąlyginai pavadinkime policininko storžieviškumu, „kieto faro“ demonstracine stilistika.

Cenzūra

Pernelyg didelis manieringumas, nesuvaldytas mergiškas jausmingumas, verksmingumas, juolab pseudoteisuolio pozos viešojoje erdvėje erzina dar labiau. Žinia, dabar S. Skvernelis apsistatė  žmonėmis, kuriuos pažįsta iš darbo policijoje laikų. Kaip atrodo, bėda vis dėlto ne ta, kad premjeras renkasi žmones, kuriais pasitiki, su kuriais, kaip sakoma, yra suvalgęs pūdą druskos. Didžiausia bėda, vedanti į neišvengiamą pralaimėjimą, regis, yra tai, kad tiems „kietiems farams“ labiausiai už viską trūksta humanitarinės refleksijos.

Žinoma, jie patys tokio trūkumo jokiu būdu nejaučia, nes tokio trūkumo suvokimui yra reikalinga bent užuomazginė refleksija, kurios čia nerasime nė su žiburiu. Galima pabandyti įsivaizduoti, kad humanitarijos dėmenį jie savo aplinkoje geriausiu atveju supranta kaip filologinį išsilavinimą turinčių mergužėlių lakstymą su segtuvais, tačiau nuogo užpakalio delnu nepridengsi, yla visados išlenda iš maišo, tarkime, tipiškas tokios liūdnos padėties pavyzdys yra tas atvejis, kai vaiko paėmimo iš šeimos bylą kuruojanti miesto prokurorė spaudos konferencijoje tvirtina, kad ji jokiu būdu negali išviešinti ikiteisminio tyrimo duomenų, tačiau neva ta pačia proga privalo pasakyti ir tai, kad įtariamajai motinai poligrafo tyrimo duomenys buvo nepalankūs (sic).

Vaikams skirti žaidimai. Slaptai.lt nuotr.

Situacija įdomi dar ir dėl to, kad teisės mokslus baigusių specialistų netinka vadinti technokratais, o, kita vertus, nuo humanitarijos sferos šios gildijos žmonės yra atsimūriję daug storesne siena nei, tarkime, mašinų gamybos inžinieriai arba metalo apdirbimo pramonės specialistai. Ar ne laikas mesti akmenį į universiteto daržą?.. Kyla įspūdis, kad Lietuvos universitetai, paruošdami teisininkus profesijos linkme, bendrojo išsilavinimo pagrindų jiems nesuteikia. Kad ir kaip žiūrėtume, teisininkas su barbaro siela gali užtraukti valstybės įvaizdžiui, o ir pačiai valstybei didesnį pavojų nei, tarkime, žmogaus iš liaudies pasibėdojimai dėl valstybinių institucijų nedėmesingumo arba, kitaip tariant, valdiško požiūrio į jam iškilusias problemas.

Protestuoja Lietuvos mokytojai. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Tačiau dabar įžengsime į didžiųjų paradoksų žemę. Jeigu  būsime atidūs, tikrai nesunku bus pastebėti, kad iš tiesų ne S. Skvernelis, nežiūrint jo kelių nevykusių pajuokavimų, puoselėja policijos valstybės idealą, o greičiau tokia visiems gerai žinoma humanitarė, žurnalistikos guru kaip Rita Miliūtė savo kuriamoje laidoje, tendencingai formuluodama klausimus, bandžiusi jau įpiršti nuomonę, kad prieš neteisėtus miškų kirtimus ir vaikų grobimus iš šeimų kovoja nedidelė žmonių grupelė, visados tie patys pašlemėkai, matomai kurstomi iš rytų https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/234667/d-sakaliene-jauciuosi-kaip-kosmariskame-sapne.

Čia tik užsimenama, užvedama ant kelio, bet iš tiesų visuomeninio transliuotojo žiūrovui pačiam leidžiama susidaryti nuomonę dėl to – kokių priemonių turėtų griebtis valstybinės institucijos prieš tokius sukurstytus tautos priešus? Kas be ko, kiekvienas turi teisę turėti savo, net labiausiai nešvankią, nuomonę, tačiau vis tik apgailėtina, kad tokios paplavos liejasi iš visuomeninio transliuotojo ekrano. Švelniai tariant, nepadoru! Ritai Miliūtei savotiškai antrina ne mažiau garsi žurnalistė Indrė Makaraitytė, beveik atviru tekstu skelbianti, kad  prieš vaikų teisių gynimo tarnybos savivaliavimą pasisakantys žmonės geriausiu atveju yra fiziologinės atliekos https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/indre-makaraityte-kai-blaivus-protas-iseigineje-ateina-puidokas.d?id=79643931

Ilgą laiką maniau, kad Georgo Orwelio antiutopija „1984-ieji“ yra  buvusių totalitarinių fašizmo ir bolševizmo režimų retrospekcija, savotiška literatūrinė stilizacija. Tačiau, regis, šis autorius žiūrėjo toli į priekį. „1984-ieji“ nieko nekalba nei apie socialinių klasių antagonizmą, nei apie rasinių prietarų patologiją. Čia prieš mūsų akis atsiveria kraštutinai išgryninta, be jokio žmogiškumo likučio valstybės idėja, atveriamas sterilaus valstybės savitiksliškumo paveikslas, parodoma, kokie stūmokliai galėtų palaikyti tokios valstybės mechanizmų funkcionavimą.

Dabar galėtume pridurti tik tai, kad valstybė, užsimojusi piliečiams pakeisti tėvą ir motiną, anksčiau ar vėliau neišvengiamai taptų visuotinais našlaičių namais arba totaliniu psichoneurologiniu pensionatu. Kaip atrodo, socialinė gerovės valstybė nebūtų jokia išimtis iš šios taisyklės.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuomonių gali būti įvairių, tačiau man, jau mačiusiam kaip tautiečiai, gindami miškus ir vaikus, šoka ant ambrazūrų, buvo beprotiškai gera gyventi Lietuvoje. Kaip yra sakoma, šiame pasaulyje tikrojo džiaugsmo nėra, tačiau dėkoju Viešpačiui bent už tai, kad gimiau lietuviu, tai – didelė kompensacija. Nežiūrint visų ašarų pakalnės nepriteklių, tai – nesunaikinamas turtas.

P.S.

Dėl teisybės reikia pastebėti ir tai, kad streikas streikui nelygu. Šįkart streikininkams pritrūko profesinio solidarumo,  profsąjungos vadovams neįvertinus tos aplinkybės, kad naujoji etatinio apmokėjimo tvarka  mokyklose be žymesnio ar menkesnio atlyginimų pakėlimo  leidžia daug efektyviau apginti mažųjų mokyklų interesus, saugo provincijos mokyklas nuo prasidėjusio jų uždarinėjimo vajaus, įgalina pratęsti prasmingą mažosios mokyklos egzistenciją.

Tačiau profesinio solidarumo trūkumas jokiu būdu negali būti prilygintas tėvynės išdavystei.

X X X

                             visus paukščius

                             o ypač

                             balandžius

                             reikėtų pašalinti

                             iš tobulos

                             valstybės

                              mikliai

                              nes

visur landžioja

negerbia

jo aukštybės

ir valstiečių

dergia (sic)

ant paminklų

 

matosi

kad netrukus

reikės pašalinti

ir  angliakasius kurmius

nes

pneumatiniais

plaktukais

imituoja

tuščias

šūvių papliūpas

kasasi

po pačiais pamatais

pasikaso

ne ten kur reikia

 

žydinčias kriaušes reikės

nes

pina

įtartinos formos vaisius

suformuoja

palankią

opiniją

riaušėms

…………………………

nors

žinoma

reikėtų

pirmiausiai

kuris

girtas

šiandien

nes

nėra čia ko

girtis

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos spaudos konferencija. Eltos nuotr.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė, komentuodama didelio atgarsio sulaukusį vaikų paėmimo atvejį Kaune, teigė, kad dėl vaikų paėmimo iš tėvo etikos bei neteisingo mamos blaivumo pranešimo atliekamas tyrimas, kad tokių klaidų nepasikartotų.

„Įtemptas rytas, suprantame atsakomybę tiek už visą reformą, tiek už specialistų kompetencijas ir atliktą darbą Kauno atveju“, – sakė ji.

Pati reforma, viceministrės nuomone, teisinga ir reikalinga. „Bet neneigsiu, kad gali pasitaikyti dviprasmiškų situacijų, kokiu laikau Kauno atvejį“, – sakė V. Augienė.

Pasak jos, naujas vaiko teisių pagrindų įstatymas numatė tam tikras taisykles. Viena iš jų – susitarimas nebesmurtauti. Kur yra taisyklės, yra galimybė atsirasti subjektyviam jų traktavimui. 

VVTAĮT vadovė Alina Jakavonienė pabrėžė, kad vaikai iš kauniečių šeimos buvo paimti ne dėl pliaukštelėjimo.

„Tarnyba susirūpinusi dėl Kauno vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pasisakymų apie mamos neblaivumą. Viešai atsiprašėme šeimos už paskleistą neteisingą žinią. Vedėja pati atsiprašė šeimos už tai“, – sakė A. Jakavonienė.

Rugsėjo 29 dieną prasidėjusią istoriją, kuri baigėsi dviejų vaikų paėmimu, kauniečiai Gintaras ir Eglė Kručinskai paviešino socialiniuose tinkluose, primena ELTA.

Dvejų ir trejų metukų vaikų kauniečiai neteko po to, kai Eglė su jais išėjo pasivaikščioti Panemunės šile Kaune. Pasak mamos, dvimetis sūnus pasileido bėgti miško takeliu į dviračių taką ir dingo iš akiračio. 

Kviesdama sūnų sugrįžti, bėgdama ir už rankos laikydama trimetę dukrą, bandžiau jį pasivyti. Matydama, kad nepavysiu, palikau dukrą ir puoliau vytis sūnaus. Pasivijusi pliaukštelėjau porą kartų per kombinezoną, bet vaikas nesuprato, juokėsi ir vėl norėjo bėgti. Sudaviau per rankytę, kad vaikas sureaguotų. Vedant jis toliau priešinosi ir ketino vėl pabėgti, tad vėl sudaviau ranka porą kartų per kombinezoną. Tuomet netoli nuo įvykio vietos su žmona ir vaikais buvęs nepažįstamas vyras pradėjo šaukti: „Kodėl muši vaiką?!“ Pribėgęs prie manęs, jis ėmė filmuoti ir šaukti: „Ką darai?“ Išsigandusi tokio riksmo ir agresijos, saugodama vaikus (nes jie labai išsigando to šauksmo ir telefono kišimo prie nugaros), kartu su jais sprukau nuo to vyro. Konflikto metu aš jam pasakiau: „Atstok, beproti, iškviesiu policiją“, – dalijosi Eglė.

Norėdama pasprukti nuo persekiojančio praeivio, ji sparčiu žingsniu pasuko į miško tankmę vingiuojančiu takeliu, žmonių aplinkui nebuvo.

„Išjungęs telefoną, tas vyras man pagrasino: „Dabar aš tave primušiu“. Išsigandusi skambinau vyrui, kviesdama jį į pagalbą. Bėgdama mišku pasiklydau. Tas žmogus mane persekiojo. Mano vyras, sutikęs tą žmogų, vėliau klausė, kodėl persekioja jo žmoną, ir vyriškai, be smurto, pasikalbėjo“, – pasakojo vaikų netekusi mama.

Išėję į kelią, sutuoktiniai pamatė policijos ekipažą. Pareigūnai įsodino mamą į policijos automobilį. Norėjo apklausti, nufotografuoti ir vaikus, tačiau pora to padaryti neleido. Policijos automobilis lėtai sekė paskui einantį vyrą su vaikais. 

Prie namų atvažiavo kitas ekipažas su vilkšuniu, į kurį buvo įsodinta mama. Pasak moters, šuo labai lojo ir tai labai ją gąsdino.

Nei vyrui, nei jai nebuvo pranešta, kur važiuojama. Izoliatoriuje moteriai atliko kratą, paėmė telefoną, tikrino girtumą alkotesteriu. 

„Vakare, atlikus apžiūrą (pirštų atspaudų nuėmimas, DNR tyrimas, fotografavimas), jaučiausi labai alkana ir silpna. Kai paprašiau pareigūno maisto, buvo pasakyta, kad valgyti gausiu tik ryte. Tą patį vakarą, kai vyras paskambino ir pasiteiravo, ar žmona bus pamaitinta ir ar ja bus pasirūpinta, buvo atsakyta: „Taip, ja pasirūpinta.“ Naktį praleidau vienoje kameroje su girta moteriške. Ryte pažadino ir liepė eiti į koridorių – neleido net apsirengti. Pareigūnas garsiai šaukdamas liepė nusisukti veidu į sieną ir šaukiant vardą atsiliepti. Per naktį man pakilo kraujo spaudimas, pasijutau blogai. Ryte, pamatavus spaudimą, jis buvo 170/110. Tik tuomet buvo suteikta medicininė pagalba“, – dalijosi sveikatos problemų turinti kaunietė.

Vaikų teisių atstovai jos vyrui pranešė, kad žmona bus laikoma už grotų iki 48 valandų. 

Savo istorija pasidalijo ir jis. Pasak Gintaro, jį su vaikais grįžtantį iš Panemunės šilo prie namų pasitiko policijos pareigūnai. Apklausę apie įvykį šile, surašė protokolą.

„Siūlė vaiką vežti, kad būtų atlikta teismo ekspertizė. Kadangi berniukas labai bijo gydytojų, o tuo metu jis dar ir miegojo, nenorėjau, kad jis patirtų dar didesnį stresą, juk ir taip didelį stresą jau buvo patyręs, tad tuo metu atsisakiau vežti ekspertizei. Man pasakė, kad vaikas bet kuriuo atveju bus vežamas – arba su manimi, arba su vaiko teisių apsaugos skyriaus pareigūnais. Atvažiavus VTAS pareigūnams, iš karto pajutau išankstinį priešišką nusistatymą. Šįkart buvo pasiūlyta jau abu vaikus vežti atlikti ekspertizę. Man atsisakius tuo momentu tai daryti, buvo paaiškinta, kad vis tiek juos išveš. Žmona iš policijos ekipažo paskambino mūsų šeimos draugei ir paprašė pagalbos – ji skubiai atvyko į mūsų namus. VTAS pareigūnas gana priešiškai sutiko ir mūsų šeimos draugę. Man vis dėlto teko sutikti važiuoti atlikti sūnui ekspertizę, o dukrytė buvo palikta su šeimos drauge. Žmona tuo metu jau buvo sulaikyta policijos“, – teigė Gintaras. 

Nuvažiavus į Kauno klinikas, jam buvo pasiūlyta pasirašyti sutikimo atlikti medicininę apžiūrą lapą. Pasirašyti vyras nesutiko. Atsakomybę už tai prisiėmė VTAS pareigūnai. Patikros metu medikai paprašė Gintarą vaiką nurengti nuogai. Berniukas jų neprisileido, mušė per rankas ir iš baimės mykė.

„Nesusitvarkydamas su vaiku gydytojas pasakė, kad nenori būti esesininkas, ir liepė man laikyti vaiko rankas. Aš atsisakiau, įvardindamas tai, kaip smurtą prieš vaiką. Tuomet buvo iškviesta dar viena gydytoja, ji pareiškė: „Arba tėvas laiko vaiko rankas, arba bus išvestas iš kabineto, ir jie susitvarkys patys.“ Gydytoja įdėjo sūnaus rankas į mano rankas. Taip aš buvau priverstas laikyti vaiką, nes nenorėjau palikto jo vieno. Jaučiausi labai pažemintas. Jokių smurto žymių ant sūnaus kūno nebuvo rasta. Tuomet aš paklausiau: „Ką radote, kad šitaip reikėjo elgtis su vaiku?“ Į tai VTAS psichologas atsakė paminėdamas atvejį, kai tėvas vaikui šokinėjo ant galvos“, – pasakojo kaunietis.

Pareigūnai jį informavo, kad reikės pildyti dokumentus aplinkos grėsmingumo lygiui nustatyti ir dėl suteiktos pagalbos. Gintaras atkreipė dėmesį, kad jokios pagalbos neprašė. Tada, vyro žodžiais, iš pareigūnų išgirdo: „Jei nepriimsi mūsų pagalbos, atimsime vaikus ir išvešime į „Pastogę“. Tu pats varai save į kampą.“ 

Pasak vyro, kėdutėje sūnus pradėjo muistytis, verkti, prašyti tėčio pagalbos. Norėdamas nuraminti verkiantį vaiką, paėmė jį ant rankų. Pareigūnai griežtai reikalavo sodinti vaiką atgal į kėdutę, nes kyla pavojus vaiko gyvybei. 

„Aš bandžiau jį sodinti į kėdutę, bet jis nesidavė. Tuo metu man pačiam pasidarė labai bloga (vaikystėje turėjau problemų su širdimi ir streso metu man būna bloga), vaikas pradėjo rėkti, kad nori išlipti. Automobilis sustojo. Pareigūnai užrakino visas automobilio dureles. Man trūko oro, tad atidariau duris ir su vaiku išlipau iš mašinos. Tai vyko „Lidl“ parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelėje Žemuosiuose Šančiuose. Pareigūnai pradėjo garsiai šaukti, reikalaudami grįžti į automobilį. Pasakiau, kad man reikia įkvėpti gryno oro ir paprašiau palaukti. Pareigūnai, neatsižvelgė į mano prašymą ir paaiškinimą, vėl pareikalavo grįžti į mašiną. Tuomet aš, pasijutęs bejėgis ir užspaustas į kampą, pradėjau šauktis pagalbos ir su vaiku judėti prie kelio, prie pėsčiųjų perėjos, tikėdamasis žmonių pagalbos. Pareigūnai prieš mane su vaiku pradėjo naudoti smurtą. Vaikas pradėjo spiegti. Žmonės aplinkui pradėjo lipti iš automobilių, domėdamiesi, kas čia vyksta. Du vyrai liepė pareigūnams mane paleisti, o man nusiraminti, sakydami: „Ką jūs darote? Pažiūrėkite į vaiką, į jo akis…“ Viena moteris sakė, kad paliudys mačiusi, kaip pareigūnai naudojo jėgą. Ji užsirašė mano telefono numerį. Buvo iškviestas dar vienas policijos ekipažas, bet jis nespėjo atvažiuoti. Po šio įvykio pareigūnų elgesys pasikeitė – kai grįžome į namus, jie buvo paslaugūs ir geranoriški“, – liudijo Gintaras. 

Pasak Kručinskų, jų teisės matyti vaikus apribotos, oficiali laikina globa buvo patikėta šeimos draugei Ritai Lukošienei, spalio 12 dieną sūnus su dukra perduoti į vaikų gerovės centrą „Pastogė“. Spalio 15 dieną vaikai perduoti laikinai globėjai.

Spalio 16 dieną įvyko posėdis dėl tolesnio šeimos likimo. Gintaro teigimu, specialistai įvardijo pastebėję pažangą, stengimąsi atgauti vaikus iš tėvo pusės, bet buvo nutarta, kad vaikų dar negalima grąžinti į šeimą dėl tėvų emocinės būklės, vaikų perduoti tėvui negalima, nes jis gyvena su žmona, o su mama vaikai negali matytis. Kliuvo ir tai, kad Gintaras, kaip teigta, neturi nuolatinio darbo, nors dirba su verslo liudijimu. 

Pasak tėvo, vaikus specialistai verčia užregistruoti į darželį, nors jie to neplanavo daryti. 

Posėdyje nutarta pratęsti vaikų laikymą „Pastogėje“ arba pas globėjus dar dviem mėnesiams. „Pastogė“ planuoja sudaryti susitikimo su vaikais grafiką. 

Pirmadienį žiniasklaidai plačiai nušvietus Kručinskų istoriją, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nuo komentarų susilaikė paskelbdama, kad į visus klausimus atsakys antradienio rytą, spaudos konferencijoje.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-23

Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre ketvirtadienį rengiamas demografijos forumas „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?“, kuriame bus pristatoma šalies demografijos strategija ir rengiamas veiksmų planas opiausioms Lietuvos demografinėms problemoms spręsti.

Taip pat žadama paviešinti naujausią migracijos priežasčių tyrimą.

Kaip skelbė ELTA, Seimui priėmus demografijos strategiją, parengtos konkrečios priemonės, kad tėvai lengviau galėtų derinti darbą ir šeimos pareigas, daug dėmesio skirta grįžtantiems iš emigracijos, kad būtų lengviau iš naujo integruotis Lietuvoje, išskirti vyresni žmonės, kurių gerovei strategijos priemonių plane skirta nemažai konkrečių priemonių.

ELTA primena, kad preliminarų Demografijos, migracijos ir integracijos 2018-2030 metų strategijos įgyvendinimo planą rengė valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.

Savo idėjas piliečiai galėjo išreikšti balandžio-gegužės mėnesiais, viešojoje konsultacijoje užpildydami anketą E.pilietis portale. Jos rezultatai ir bus paskelbti Lietuvos demografijos forume „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?”

Forumas skirtas su visuomene aptarti situaciją bei dar kartą pakviesti diskusijų, po kurių bus atnaujinamas Vyriausybės parengtas priemonių planas Demografijos, migracijos ir integracijos strategijai įgyvendinti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.21; 06:00

Prezidento Donaldo Trumpo migrantų šeimų atskyrimo politika rodo, kad JAV ir Europos „civilizacijos modelis“ skirtingas, antradienį sakė Prancūzijos vyriausybės atstovas.

„Nenoriu, kad tai, kas vyksta JAV, vyktų Europoje. Mūsų civilizacijos modelis kitoks, akivaizdu, kad mūsų vertybės nėra bendros“, – sakė atstovas Benjaminas Griveaux.

JAV prezidentas D. Trumpas sulaukia vis didesnio spaudimo dėl nelegaliai JAV sieną su Meksika kertančių migrantų šeimų išskyrimo.

D. Trumpas taip pat supykdė Europos lyderius pareikšdamas, kad nuo 2015 metų šimtus tūkstančių nuo karo ir vargo bėgančių žmonių įsileisdama Europa padarė „didelę klaidą“, ir teigė neleisiantis JAV tapti „migrantų stovykla“.

JAV vyriausybė penktadienį pranešė, kad, vykdant jos naująją „nulinės tolerancijos“ politiką, vien tik nuo balandžio 19 dienos iki gegužės 31-osios nuo tėvų arba globėjų buvo atskirti iš viso 1 995 vaikai.

Nuo gegužės pradžios, kai JAV generalinis prokuroras Jeffas Sessionsas paskelbė, kad visi nelegaliai JAV sieną su Meksika kertantys migrantai bus sulaikyti, atskirtų šeimų skaičius itin išaugo. Kadangi vaikai negali būti siunčiami į įstaigas, kur laikomi jų tėvai, šeimos yra atskiriamos.

Tokie Prancūzijos vyriausybės atstovo komentarai pasirodė prieš Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel susitikimą Berlyne, skirtą spręsti dėl bendro ES atsako į migrantų antplūdį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.20; 08:00

Rusijos parlamentarė perspėja rusaites dėl intymių nuotykių su futbolo čempionato svečiais. EPA-ELTA nuotr.

Rusijos parlamento Šeimos komiteto pirmininkė įspėjo savo šalies pilietes dėl seksualinių nuotykių su turistais, atvykusiais į pasaulio futbolo čempionatą. Rusės neturėtų pastoti nuo užsienio svečių, jau nekalbant apie tai, jei jų odos spalva yra kitokia, trečiadienį radijo stočiai „Govorit Moskva“ sakė komunistų deputatė Tamara Pletneva.

Iš tokių santykių gimę vaikai augtų pas vienišas motinas, sakė ji.

„Tai vaikai, kurie dėl to kentės. Jei pasiseks, jų odos spalva bus tokia pat, kaip mamos. Jei priklausys kitai rasei, bus blogiau“, – aiškino politikė. Ji pabrėžė „nesanti nacionalistė“.

Interviu deputatei buvo priminta, kad prezidentas Vladimiras Putinas nori, kad gimstamumo procentas Rusijoje didėtų.

„Mes turėtume pradėti savo vaikus“, – atsakė ji. Keliaujančių pasaulio čempionato turistų pradėti vaikai esą „paprasčiausiai bus palikti savo mamoms“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.14; 18:30

« 1 2 »

Jeigu šis pasaulis kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams.

Justinas Marcinkevičius

Pirmieji mano nuotraukų “herojai” buvo vaikai: seserys, pusseserės, gatvės ir mokyklos draugai. Nes ir pats buvau vaikas, kai Tėvai nupirko stebuklingą dėžutę – fotoaparatą “Liubitel” (“Mėgėjas”).

Ir dabar man maloniausia fotografuoti gamtą ir vaikus, ypač tuos, kurie žengia pirmuosius žingsnius arba dar sėdi ant mamyčių ir tėčių rankų. Jie tokie išraiškingi, tokie tikri ir gražūs! Gaila, kad jų vis mažiau ir mažiau mano Tėvynėje… Kad jie, Jos gerai nepamatę, nepažinę, nepamilę, bėga į svečias šalis. Ne visi, žinoma, ir ne be mūsų – jų tėvų ir senelių – kaltės. Ne be Lietuvos valdžios kaltės…

 Viena iš čia pateikiamų nuotraukų – ne mano. Ta, kur grupė plikagalvių vaikų, o šalia jų – jauna moteris – pirmoji mano Mokytoja, kurios nei vardo, nei pavardės nežinau.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.08.06

Jeigu šis pasaulis kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams.

Justinas Marcinkevičius

Pirmieji mano nuotraukų “herojai” buvo vaikai: seserys, pusseserės, gatvės ir mokyklos draugai. Nes ir pats buvau vaikas, kai Tėvai nupirko stebuklingą dėžutę – fotoaparatą “Liubitel” (“Mėgėjas”).

Ir dabar man maloniausia fotografuoti gamtą ir vaikus, ypač tuos, kurie žengia pirmuosius žingsnius arba dar sėdi ant mamyčių ir tėčių rankų. Jie tokie išraiškingi, tokie tikri ir gražūs! Gaila, kad jų vis mažiau ir mažiau mano Tėvynėje… Kad jie, Jos gerai nepamatę, nepažinę, nepamilę, bėga į svečias šalis. Ne visi, žinoma, ir ne be mūsų – jų tėvų ir senelių – kaltės. Ne be Lietuvos valdžios kaltės…

Viena iš čia pateikiamų nuotraukų – ne mano. Ta, kur grupė plikagalvių vaikų, o šalia jų – jauna moteris – pirmoji mano Mokytoja, kurios nei vardo, nei pavardės nežinau. Dar kelios pokario nuotraukos – gal mano, o gal mano fotografavimo mokytojo Laimučio Igno Sidabro.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.08.04