Mes gyvename laukiniame krašte. Čia dažnai kalbama apie parengties pasipriešinti galimai Rusijos okupacijai budinimą, kas yra labai teisinga, tačiau dabartinė mūsų valdžia kartas nuo karto parodo ne mažiau baisų savo veidą nei įsivaizduojamas okupanto ambrozdėlis.
Skaitytoją iškart noriu nuraminti dėl to, kad toks teisėtai išrinktos valdžios lyginimas su baisiausiu priešu demokratinėje visuomenėje yra ne tik galimas, kai yra tam pagrindas, bet ir teisėtas. Jau ne kartą turėjau progą atkreipti dėmesį, jog tautos kaip suvereno teisės ir administracinė valdžia yra labai skirtingi, kartais net stojantys priešpriešai vienas kitam dalykai https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2016/07/07/news/valdzia-nera-valstybes-dalis-1269138/. Lietuvoje vyraujančios demokratinės būklės luošumą rodo ir tai, kad tokios svarbios institucijos kaip Valstybės saugumo departamentas (VSD) direktorius savo viešuose pasisakymuose kartas nuo karto valstybę tapatina su valdžia, nė truputėlio dėl to nenurausdamas, nejausdamas jokio konfūzo. Tai bent nervai! Tiesą sakant, net nežinau, ko čia daugiau yra tokiame sąvokų sumaišymą – visiško dalykų padėties neišmanymo, politinio neraštingumo ar nesugebėjimo suvaldyti savo prasikišantį norą įsiteikti vienadieniams politikams?
Nesunku nuspėti, kad nežmogiškos batalijos čia užvirė dėl to, jog našlaitė mergaitė jau yra pažadėta taip pat įvaikinimo siekiančiai porai iš Naujosios Zelandijos. Kas galėtų paneigti, kad dideli pinigai už mergaitę jau yra sumokėti, dabar kažkam reikia atidirbti. Galiausiai, jeigu afera neišdegtų, naujazelandiečiai gali viešai paporinti apie tai, kokie pinigai vaikšto šiame versle. Dėl to galimai ir draskosi vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojai, kuriems būtų patogiau pratupėti šešėlyje, tačiau degant šiknai privalantys išlįsti į viešumą (skaitant komentarus po interviu, kaip žarija išdžiūvusio šieno kupetoje prasikiša galimai pinigus į savo kišenę paėmusių žmogeliukų mekenimai).
Kita vertus, šioje istorijoje dėl vienos našlaitės mergaitės pasimato visu gražumu atgrasus mūsų valdžios supuvimas. Ar jūs girdėjoje, kad buvo imtasi kokių nors akcijų, Mindaugui Puidokui viešai paskelbus, jog Lietuva nesilaiko tarptautinių įsipareigojimų atskirti vaiko teisių gynimo instituciją nuo įvaikinimo tarnybos. Kaip visi suprantame, toks atskyrimas yra būtinas mažinant korupcijos riziką labiausiai jautrioje našlaičių įvaikinimo sferoje! Ar Saulius Skvernelis pajudino savo storą šikną, skubėdamas spręsti šį nesusipratimą. M.Puidokas taip pat kalbėjo, kad tik Lietuvoje ir dar keliose (berods, dviejose be Lietuvos) labiausia atsilikusiose Azijos šalyse veikia privačios našlaičių įvaikinimo į užsienio šalį bendrovės. Ar išvis tokia privati įstaiga Lietuvoje kaip „Įvaikinimas į Naująją Zelandiją“ gali veikti pagal mūsų šalies įstatymus ir sveiko proto principus? Išties, protu tai nesuvokiama, tačiau pinigai Lietuvoje kuria net labiausiai neįtikinamus siurrealistinius spektaklius. Ar būtų galima bent įsivaizduoti, kad šitokių bendrovių veikla Lietuvoje domėtųsi gerai įmitę vyrukai iš STT, VSD, Generalinės prokuratūros ir panašių institucijų?
Įdomu dar ir tai, kad vaikų grobimo iš šeimų ir jų įvaikinimo svetur iniciatyvas Lietuvoje palaiko užsienio kapitalo sukurti interneto portalai ir aptarnaujantys užsienio kapitalą broliai šaunuoliai apžvalgininkai. Jiems Lietuva yra tik Ferma, nieko daugiau.
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar visai neseniai S.Skvernelis draskėsi viešojoje erdvėje, gąsdindamas mus dėl to, kad neva Lietuvoje puoselėjami planai nuversti jo paties ir Ramūno Karbauskio valdžią. Tiesą sakant, aš neišsigandau! Tačiau ši nešvanki istorija apie manipuliacijas mažo žmogučio, našlaitėlio likimu prikišamai rodo, kad reikia ne tik puoselėti planus, bet jau nieko nelaukus versti iš valdžios Skvernelį, miežti visą šitą Karbauskio mėšlą. Nežinau kaip tai daroma, kaip galima būtų organizuoti, tačiau šeimos užpuolimui ir našlaičių pardavinėjimui privalome priešintis visomis įmanomomis priemonėmis, taip pat ir išeidami į gatves su masinio nepaklusnumo akcijomis.
Tai yra ne tik tautos kaip suvereno teisė, bet ir pareiga.
Nuo šių metų liepos 1-os dienos įsigaliojo naujoji Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija. Tai skandinaviškas modelis, kuris įteisina labai platų ir ankstyvą valstybės ir savivaldos institucijų įsikišimą į šeimą, kuri galimai susiduria su problemomis. Ar tai gerai ar blogai – pamatysime jau netrukus.
Aišku, visi suprantame, kad nebūna blogų įstatymų, jie būna tik arba neužbaigti, arba nepritaikyti konkrečiai visuomenei.
Kitas svarbus klausimas – įstatymo vykdymas, juk labai daug priklauso nuo to, ar įstatymo vykdytojai aklai žiūrės raidės, ar remsis protingumo kriterijais. Mūsų visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad jei tavimi susidomėjo valdžia – nieko gero nelauk. O faktą, kad savivaldybėje ar valstybinėje įstaigoje dirbančių žmonių pagrindinis uždavinys yra suteikti pagalbą piliečiui, supranta tik vienetai. Aišku, dažnai tas supratimas ne iš dangaus nukritęs, o susiformavęs per ilgą laiką susiduriant su valstybinėmis įstaigomis ir tarnautojų bei pareigūnų chrestomatiniu elgesiu.
Tačiau grįžkime prie pačios reformos. Griežtos šio įstatymo nuostatos visuomenėje ilgus metus kėlė audringas diskusijas, todėl Seimas vis atidėdavo šį teisės aktą „geresniems“ laikams. Tačiau, 2017 metų pradžioje dviejų narkomanų surengta egzekucija penkerių metų Matukui nepaliko abejingų. Žiniasklaidai išsiūbavus šią jautrią temą, parlamentarai susirinko į neeilinę sesiją ir vienbalsiai, be jokių diskusijų priėmė šį įstatymą. Tai buvo jautru, solidaru, jausminga ir … neprotinga. Tokios reformos nedaromos impulsyviai, joms ruošiamasi palaipsniui, kartais užtrunkant ne vienerius ir net ne dvejus metus. Jau dabar matomi kai kurie naujojo įstatymo neaiškumai, vietos, kur daug kas priklausys nuo konkretaus pareigūno sprendimų ir interpretacijų. Trūksta specialistų, poįstatyminių teisės aktų, o kartais elementaraus nuoseklumo. Tokia jau visų reformų dalia: juk reforma valstybėje, tai kaip remontas bute, daug dulkių, neaiškumų ir chaoso. Bet, kaip sakoma, neklysta tik tas, kas nedirba.
Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.
Šia reforma siekiama, kad šeima gautų kuo daugiau kvalifikuotų ir prieinamų paslaugų iš valstybės ir savivaldos, taip pat labai svarbu, kad tos paslaugos būtų suteiktos laiku, kai šeimai sunkumai tik prasideda. Juk visi žinome, kad jei žmogų užpuolė vėžys, jo išgyvenimo šansai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip anksti jam buvo pradėtas gydymas.
Tas pats ir su šeimomis, jei krizės pradžioje bus suteikta kvalifikuota pagalba, tai daug šansų, kad šeima išliks ir tėvai patys užaugins savo vaikus. Taip pat reforma nustato labai aiškius reikalavimus dėl terminų, ką ir kada ir per kiek turi atlikti viena ar kita institucija. Kita labai svarbi įstatymo įtvirtinta naujovė – privalomas vaikų psichologo dalyvavimas mažamečių (asmenų iki 14 metų amžiaus) apklausose. Juk suprasti vaiko parodymus ir juos teisingai užrašyti eiliniam policijos ar prokuratūros pareigūnui tikrai trūksta kompetencijos. Susikalbėti su stresą patiriančiu vaiku yra didelis iššūkis, o ypač svetimam žmogui. Todėl mažamečio parodymai, gauti be specialiai pasiruošusio psichologo, teismo gali būti traktuojami labai įvairiai.
Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Budintis globotojas – svajonių darbas“. Būtent taip savo socialinėje reklamoje šią naują, valstybės išlaikomą pareigybę savo reklaminiame klipe pristato Kauno miesto savivaldybė. Budintis globotojas – tai asmuo, kuris globoja dėl įvairių situacijų iš šeimos paimtus vaikus. Jie vykdo laikinąją globą, o išvertus į žmonių kalbą, tiesiog suteikia pastogę, meilę ir dėmesį vaikams tol, kol šie galės grįžti atgal į savo šeimą arba jiems bus surastas nuolatinis globėjas, tačiau ne ilgiau kaip 12 mėnesių.
Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, ši reforma vykdoma pagal skandinaviškąjį modelį. Skandinavijai per daugelį dešimtmečių pavyko sukurti vadinamą „gerovės valstybę“, tai tokia socialinė, politinė, ekonominė ir kultūrinė sistema, kurioje gyvendamas žmogus gali jaustis visomis prasmėmis saugus. Visa tai atėjo ne iš karto, ji buvo kuriama „žingsnis po žingsnio“ principu. Žmonės išsikovojo šeimai palankius darbo santykius, padorius atlyginimus, plačią socialinio saugumo sistemą ir labai išvystytą kokybiškų ir visiems prieinamų viešųjų paslaugų sistemą. Tikriausiai visi pritarsime, kad jei žmogus daug gauna iš valstybės, tai valstybė turi teisę daug iš jo ir pareikalauti. Ir ji reikalauja, juk Skandinavijoje mokesčiai yra faktiškai didžiausi pasaulyje, dar daugiau, valstybė yra nustačiusi sistemą, kaip turi būti auginami ir auklėjami vaikai ir griežtai kontroliuoja kaip jos laikomasi. Šeimoms, kurios nepakankamai laikosi nustatytos tvarkos ar susiduria su vaikų elgesio problemomis, yra siūlomi mokymai, prevencinės programos, socialinė, medicininė ir pedagoginė pagalba. Kraštutiniu atveju vykdomas vaikų paėmimas iš šeimų, o jų gimdytojams net uždraudžiama matytis ir bendrauti su vaikais.
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nuo šios sistemos ypač skaudžiai nukentėjo Norvegijos imigrantų šeimos, jos tiesiog bendravo su vaikais ir jais rūpinosi taip, kaip buvo įpratę, taip, kaip diktavo jų kultūra ir papročiai. Tas, kas lietuviui, lenkui ar rumunui atrodė savaime suprantamas dalykas, norvegui galėjo pasirodyti brutalus ir žiaurus laukinių elgesys. Norvegijos vaiko teisių tarnybos pradėjo vaikų paėmimo iš šeimų veiksmus, atiduodavo juos į kitakalbę aplinką arba net į vadinamas „vienalytes šeimas“. Kaip jaustis normaliai šeimai, kai žinai, kad su lyg kiekviena diena tavo vaikas užmiršta tave, užmiršta savo gimtąją kalbą, kasdien mato iškreiptą amoralią „šeimos“ parodiją iš dviejų „tėčių“ ar dviejų „mamų“ ir žinai, kad nieko negali padaryti, esi bejėgis prieš likimus luošinančią sistemą. Kartais stebint ir gilinantis į tokius atvejus nevalingai pradedi galvoti, gal taip norvegai tiesiog nori atkeršyti už žiaurius eksperimentus, kurie su jų šalies vaikais buvo vykdomi II pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Todėl, jei koks pernelyg uolus valdininkas bandys vadovautis norvegiškomis praktikomis Lietuvoje – bus nemažai skaudžių atvejų, gal net panašių į Garliavos tragediją. Bet mes juk tikime valstybės tarnautojų sveiku protu?
Gal dėl ilgų sovietinės okupacijos metų, o gal dėl įvairių nesibaigiančių reformų nepriklausomybės laikotarpių Lietuvoje nebuvo sukurta efektyvi sava vaiko teisių apsaugos sistema. Greičiausiai todėl ekspertai, kurie ruošė šią reformą, nusprendė pasinaudoti Skandinavijos patirtimi. Kadangi sistema yra perkeliama, o ne natūraliai susiformavus, ji mūsų visuomenėje sukelia įvairias diskusijas, ypač dėl kai kurių naujojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų. Paminėsiu keletą iš jų, kurios jau dabar visuomenėje iššaukia labai nevienareikšmių vertinimų ir diskusijų.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visų pirma, tai nulinė tolerancija alkoholiui šeimoje, kurioje auga nepilnamečiai. Pateiksiu gyvenimišką pavyzdį: sakykim, jei vaikus auginanti šeima penktadienio vakarą nusprendė pasikviesti keletą draugų ir pasimėgauti šašlyku su alumi ar vyno taure, ji privalės samdytis auklę, nuvežti vaikus pas senelius arba vienas iš tėvų negalės sau leisti nei lašo alkoholio, todėl, kad mama ar tėtis po stiklinės alaus vairuoti dar galės (nuo tokio kiekio 0,4 promilės neįmanoma pasiekti), bet vaiku pasirūpinti jau negalės. Juk niekas nežino, kiek vaikų bus paimta iš šeimų, kol tai mūsų visuomenėje taps norma.
Kitas ne mažiau svarbus pokytis, tai įstatyme įtvirtinama nuostata, kad iki 6 metų vaikas negalės būti paliktas vienas. Kai kurie ekspertai sako, kad tai tik pradžia ir tikisi, kad įstatymų leidėjas nuosekliai kels kartelę iki 10, o gal 12 metų. Visuomenė pagrįstai tikisi, kad ši kartelė kils proporcingai su paslaugų šeimoms augimu, visų pirma su darželių tinklo plėtra ir „visos dienos“ mokyklos įvedimu pradinėse klasėse.
Taip pat po naujosios reformos stipriai išplečiamos grėsmės vaikui ir smurto sąvokos, o su tuo atsiranda tikimybė, kad vaikų, kurie bus laikinai paimami iš savo šeimų, skaičius didės, tai irgi kelia audringų diskusijų visuomenėje, juk dar visai neseniai „beržinė košė“ buvo traktuojama kaip „pažangus auklėjimo būdas“, o liaudyje vis dar populiari aritmetinė patarlė – „kiek nemuštų už vieną muštą duoda“.
O kur dar „socialinės rizikos šeimų“ sąvokos išbraukimas iš įstatymų taip panaikinant valstybės institucijų skirtingą požiūrį į šeimas, kurios išsilaiko iš gaunamų pašalpų bei paramos ir tas šeimas, kurios išsilaiko pačios ir savo mokesčiais išlaiko pirmąsias. Vieni dėl to džiaugiasi, o kiti jaučiasi nuvertinti.
Nieko nepadarysi, diskusijos diskusijomis, bet įstatymas galioja ir mes visi jo privalome laikytis jau dabar. Aišku, reiktų priminti, kad jei piliečiai pastebi, kad kai kurios įstatymo nuostatos yra netobulos, perteklinės ar neteisingos, jie turi teisę kreiptis į savo išrinktus Seimo narius ar jas iškėlusias partijas ir reikalauti teisės aktus keisti bei tobulinti. Teko net girdėti nuomonių visuomenėje, kad „socialinės rizikos šeimos“ sąvoka naikinama būtent dabar todėl, kad būtų lengviau daugiau vaikų paimti iš normalių, sveikų šeimų, kuriuos vėliau būtų nesunku atiduoti užsienio globėjams, aišku, už solidų honorarą.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Na, bet kalbos kalbomis, o mes negalime tam nei pritarti, nei šito paneigti. Nors paranoja yra rimta liga, bet juk sakoma, kad „nėra dūmų be ugnies“. Viskas priklausys nuo mūsų, jei mes, piliečiai įtakosim ir kontroliuosim sistemą – mes laimėsim, jei ne – sistema mus sutraiškys. Todėl į vaiko teisių ir pareigų užtikrinimą turi įsitraukti kuo daugiau bendruomenių, visuomeninių organizacijų ir pilietiškų žmonių, nes sistema be visuomenininkų aktyvaus dalyvavimo – tai automobilis be vairuotojo, galingas, aklas ir labai pavojingas.
Nežiūrint visų straipsnyje išvardintų sunkumų ir problemų, kurios susijusios su šia reforma, norėčiau pasidžiaugti, kad valstybė stengiasi nelikti abejinga šeimų tragedijoms ir deda visas pastangas, kad jos nesikartotų. Tikiu, kad plečiant nemokamų ir visiems prieinamų socialinių paslaugų tinklą ir kuriant šeimai palankią aplinką, bus galima įgalinti šeimą iš vaiko užauginti išprususią, išmintingą ir svarbiausiai – dorą asmenybę. Noriu tikėti, kad atsiradus papildomiems specialistams ir atsakingoms institucijoms išgryninus funkcijas, Lietuvoje nebebus nuo savo tėvų ar globėjų rankos žūstančių ir traumuojamų vaikų, o tuo pačiu nebus daromos klaidos, kai vaikas paimamas iš šeimos neatsakingai ir neapgalvotai, taip traumuojant patį vaiką ir griaunant šeimos vientisumą.
Valstybė turi visų pirma suteikti pagalbą, informuoti, šviesti visuomenę ir tik kraštutiniais atvejais bausti ar naudoti prievartą. Netikėkite tam tikrų „vaiko teisių ekspertų“ teiginiais, kad vaikas priklauso valstybei, o ne šeimai. Neužmirškime, kad vaikai – tai šeimos dalis ir būtent šeima yra ta vieta, kur turi augti vaikas, o valstybės pareiga sutelkus visus savo resursus padėti šeimoms, kad vaikams jose būtų saugu ir gera, tada nereikės nei prievartos, nei prevencinių ar intervencinių programų, o mūsų ir mūsų tautos ateitis bus patikimų, dorai išauklėtų žmonių rankose.
Mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė – griežta! Niekas to nenuginčys ir, atrodo, net nemėgina nuginčyti. Pasakė – kaip kirviu nukirto…
Vyrus, ypač tuos, kurie kenčia nuo savo nepilnavertystės, tokia jos kalbėjimo maniera tiesiog siutina. Man gi – nė motais. Nes vadovaujuosi taisykle: nežiūrėk, KAS ir KAIP kalba, klausykis, apie KĄ ir KĄ kalba. Ir matyt todėl man labai dažnai patinka tai, ką išgirstu. Bet retkarčiais ir aš įtariai suklūstu ir nesiryžtu saliutuoti kai kuriems kategorišku tonu pasakytiems Prezidentės teiginiams (raginimams, nurodymams…). Pavyzdžiui, nurodymui naikinti Lietuvoje vaikų namus, o betėvius vaikus apgyvendinti šeimose…
Jau esu rašiusi (ir „Lietuvos žiniose“ skelbusi… čia reikėtų patalpinti šypsenėlę) apie tai, jog didelėmis dotacijomis „paauksinus“ vien įtėvių buitį, būtų nuvertinama biologinių tėvų meilė ir pasiaukojimas savo natūraliems vaikams. Kilo ir etinio pobūdžio abejonių: jei iki šiol prie vaikų namų nestovi įsivaikinti trokštančiųjų eilės, kaip situaciją pakeistų dosnūs valstybės pinigai? Lietuvoje atsirastų daugiau atjautos ir meilės? Už pinigus?!
Ne, aš jokiu būdu ne prieš valstybės paramą šeimoms, auginančioms vaikus, tik ji neturėtų tapti diskriminacine… Bet dar svarbiau, kad ne tik valdžia, bet ir visuomenė negalvotų, jog pinigai užglaistys mūsų visuomenės moralinius trūkumus, duobes ir plyšius, kuriuose baigia prasmegti meilė, pagalba artimui, užuojauta, bendruomeniškumas… Nes vaikai – ne tik valdžios, bet ir visos visuomenės ateitis. Žinoma, jei visuomenė dar galvoja apie savo ateitį…
Idėja apie valstybę be vaikų namų nėra nei nauja, nei ekstremali. Yra ne viena tauta, ne viena valstybė, kuriose kiekvienas vaikas turi namus ir žmones, kuriuos teisėtai vadina tėvais. Viena tokių – Izraelis.
Žydai nuo seno garsėja savo ypatingu dėmesiu ir meile vaikams. Šiandieniniame Izraelyje, kaip teko girdėti, jaunavedžiai jau nuo pirmosios savo vestuvių dienos (ar nakties) pradeda planuoti šeimos gausėjimą. Ir jei praėjus metams, moteris vis dar negali pastoti, susirūpinusi pora bėga į Dirbtinio apvaisinimo centrą, kurio gana brangias procedūras apmoka valstybė.
Žinoma, ir Izraelyje atsiranda moterų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių renkasi ne gimdymą, o abortą. Specialistai, psichologai bendrauja su tokiomis nėščiosiomis, ragina visgi gimdyti vaiką ir, jei nepakeičia nuostatos jo neauginti, naujagimiui iškart surandami įtėviai, o valstybė dar ir dosniai atlygina gimdyvei. Beje, nuo vaikų motinos Izraelyje atsisako labai retai, o paliktiems vaikams iškart surandami nauji namai.
Tiesa, ir Izraelyje nutinka visko: ne tik motinos atsisako vaiko, bet nestinga ir objektyvių priežasčių, dėl kurių vaikai lieka be tėvų (nelaimingi atsitikimai, avarijos, teroristų išpuoliai). Pagaliau, įvaikinimo procesą neretai sutrukdo ir įvairios biurokratinės – juridinės procedūros. Todėl ir Izraelis neapsieina be įstaigos, kurią galima būtų vadinti vaikų namais. Mažiukams ikimokyklinukams tokiais namais tampa kokia nors daugiavaikė šeima, kuri už atlyginimą (be abejo, dosnų) apsiima laikinai prižiūrėti ir svetimus vaikus. O mokyklinio amžiaus vaikai, kol sulaukia savo naujos šeimos, apgyvendinami internatuose. Bet kadangi šeimų, norinčių įsivaikinti, yra daugiau, nei vaikų, netekusių tėvų, vaikams ilgai laukti netenka. Nelieka be dėmesio ir meilės taipogi sergantys vaikai, invalidai…
Patys izraeliečiai tvirtina, jog pas juos įvaikinamas kiekvienas vaikas, kuris liko be savo biologinių tėvų… Kodėl? Izraeliečių įsitikinimu, žmonės, kurie rūpinasi ne tik savo, bet ir svetimais vaikais, tuo pačiu rūpinasi ir savo valstybės ateitimi.
Tai – ir iš širdies, ir iš gyvenimiškos išminties išplaukiantis įsitikinimas, o ne kažkurios valdžios galvos sugalvotas ir žiniasklaidos išplatintas lozungas.
Pirmadienis, sausio 9 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia Seimui įstatymų pataisas, kurios padės užtikrinti rizikos šeimose augančių vaikų saugumą, padidins tėvų ir institucijų atsakomybę, paspartins vaikų globos ir įvaikinimo procesus.
Pasak Prezidentės, valstybė, jos institucijos ir visuomenė turi padaryti viską, kad būtų sustabdyta virtinė pasibaisėjimą keliančių tragedijų, kuriose dėl suaugusiųjų smurto ir atsakomybės stokos nukenčia įvairaus amžiaus vaikai, netgi kūdikiai. Dalis institucijų, privalančių pasirūpinti šių vaikų gerove, savo pareigą atlieka formaliai ir rūpinasi tik savo išlaikymu, o žmonės, norintys vaikus globoti ar įsivaikinti, ir toliau susiduria su biurokratinėmis kliūtimis. Ne veltui daugelis vaikų globos namus vadina tautos gėda.
Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotraukoje: susitikimo su SADM minitru, Vaiko teisių apsaugos kontroliere, NVO atstovais, ekspertais bei vaikų globėjais metu.
Šiuo metu Lietuvoje yra beveik 10 tūkstančių rizikos šeimų, kuriose auga 18 664 vaikai. Praėjusiais metais smurtą patyrė per 2 tūkstančius vaikų. Iš viso globa yra nustatyta daugiau kaip 9 tūkstančiams, iš jų globos įstaigose auga daugiau kaip 3 tūkstančiai vaikų, kiti – šeimose ir šeimynose. Pernai buvo įvaikinti 78 vaikai.
Valstybės vadovės teikiamos įstatymų pataisos įpareigos Vaiko teisių apsaugos tarnybą (VTAT) į vaikams grėsmingas situacijas reaguoti operatyviai – ne vėliau kaip per vieną dieną, net jeigu tai savaitgalis ar šventinė diena, perkelti vaiką į saugią aplinką: apgyvendinti jį su motina krizių centre, perduoti šeimynai arba profesionaliam globėjui.
Numatyta įteisinti apmokytą profesionalų budintį globėją, kuris įsipareigotų bet kuriuo paros metu nedelsdamas priimti vaiką į šeimą ir juo rūpintis, kol jis bus grąžintas į tėvų šeimą arba bus perkeltas į globėjų ar įtėvių šeimą. Tokius profesionalius budinčius globėjus turi Suomija, Italija, Vokietija, Švedija, Norvegija, Olandija, Didžioji Britanija, Vengrija, Austrija, Slovėnija.
Vaikų saugumas – ne tik VTAT atsakomybė, todėl šiomis pataisomis išplečiamas ratas tų institucijų, kurios privalo praneštiVTAT apie pastebėtus vaikų teisių pažeidimus, jiems keliamą grėsmę arba nederamą elgesį jų atžvilgiu. Prezidentė pabrėžia, kad pilietinės atsakomybės laukiama ir iš visuomenės – kaimynų, bendruomenių, visų neabejingų žmonių.
Pataisomis apibrėžiami terminai, per kuriuos socialinės rizikos šeima turi pasitaisyti, kad vaikas galėtų grįžti į saugią aplinką. Jeigu per 2 mėnesius, kai vaikas buvo paimtas iš šeimos, tėvų elgesys nesikeičia – jie nepriima siūlomos pagalbos, nesistengia išsivaduoti nuo priklausomybių, VTAT privalo kreiptis į teismą su prašymu laikinai riboti jų tėvystės teises. Laikinas tėvystės ribojimas privalo būti peržiūrimas ne vėliau kaip po 12 mėnesių. Per šį laiką su tėvais, negebančiais rūpintis vaikais, bet norinčiais juos susigrąžinti, būtų nuolat aktyviai dirbama – teikiama socialinė ir psichologinė pagalba. Tėvams, rodantiems akivaizdžias pastangas keistis, vaikai gali būti sugrąžinti anksčiau, nei pasibaigs 12 mėnesių terminas.
Tačiau jeigu per visą šį laiką tėvai nepradeda rūpintis savo vaiku, VTAT suteikiama teisė imtis kraštutinės priemonės – kreiptis į teismą, kad laikinasis tėvystės teisių ribojimas būtų pakeistas į nuolatinį, taip atveriant kelią įvaikinimui.
Prezidentė siūlo, atsižvelgiant į vaiko interesus, suteikti pirmenybę įsivaikinti šeimoms arba giminėms, jau laikinai globojantiems įvaikinamą vaiką. Taip pat įteisinama galimybė, vykstant įvaikinimo procesui, vaiką iš globos įstaigos perkelti į šeimą anksčiau, nei bus sutvarkyti įvaikinimo dokumentai.
Globėjams, įtėviams ir biologiniams tėvams, kol tvarkomi dokumentai, numatyta užtikrinti nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir atleisti nuo žyminio mokesčio. Vaiką apleidusiems biologiniams tėvams turi būti atimta iki šiol galiojanti teisė sužinoti būsimų įtėvių asmens duomenis.
Įsivaikinusiai šeimai siūloma suteikti tokias pačias išmokas ir atostogas, kokiomis naudojasi visi tėvai, gimus vaikui. Tai turėtų paskatinti įsivaikinti ne tik kūdikius, bet ir vyresnius vaikus, šiais atvejais atskaitos tašku laikant vaiko atsiradimo šeimoje datą. Praėjusiais metais vyriausias įvaikintas vaikas buvo 9 metų, tik trys vaikai 7–9 metų.
Įstatymų pataisose numatoma centralizuoti vaikų globos apskaitą, kad būtų sudarytos sąlygos globoti ir įvaikinti vaikus iš visos Lietuvos, o ne vien iš tos savivaldybės, kurioje gyvena įtėviai ar globėjai. Taip pat, siekiant išsaugoti vaikų giminystės ryšius, siūloma, kad VTAT per vieną dieną, kai vaikui nustatoma globa, praneštų apie tai jo brolį ar seserį auginančiai globėjų arba įtėvių šeimai, kuriai būtų suteikiama pirmenybė priimti ir šį vaiką.
Asmenims, teistiems už tyčinius nusikaltimus, bus draudžiama įvaikinti ar globoti vaikus net ir teistumui išnykus.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotraukoje: susitikimo su SADM minitru, Vaiko teisių apsaugos kontroliere, NVO atstovais, ekspertais bei vaikų globėjais.
