Kai gyvenimas Lietuvoje dėl pandemijos ir įvesto koronaviruso sulėtėjo visose sferose, STT baruose net plika akimi nesunku yra užmatyti šios tarnybos veiklos paūmėjimus arba net kažkokį karštligiškumą, diena iš dienos girdint pranešimus apie kovos prieš korupciją naujas pergales, suimtus nenaudėlius, pradėtas ikiteismines bylas. STT įsisiautėjo ne juokais!
O ar tai – blogai, – paklaus koks nors pilietis. Žinoma, viskas tik į gerą šiame geriausiame iš geriausių pasaulyje, nors čia išlieka maža abejonė dėl to – ar su koronaviruso pasklidimu mūsų padangėje vagys, kyšininkai ir kitoks brudas visiškai prarado budrumą ir atsargumą, tapdami lengvu pareigūnų grobiu demaskavimų paūmėjimo fiestoje, prasidėjusioje su nauja prezidento kadencija? Vis tik neduoda ramybės bloga analogija iš tų laikų, kai praeitą kartą, siekdami įsiteikti, STT vyrukai Gedvydo Vainausko skalpą tuometei prezidentei Daliai Grybauskaitei įteikė anosios gimimo dienos proga https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-septyni-ziniasklaidos-gundymai-lietuvoje/, taigi niekas negali būti užtikrintas, jog ir šįkart viena iš specialiųjų tarnybų nesieks įsiteikti naujai išrinkto prezidento nevykėliams patarėjams, kurie siūlo prezidentui išplėsti slaptųjų tarnybų teises, įtvirtinti jų nekontroliuojamumą. Net nekalbu apie tą menkai tikėtiną atvejį, kad pats prezidentas, pagrįstai ar nepagrįstai pelnęs silpno prezidento reputaciją, siekdamas užčiaupti burnas ir pasirodyti kietu biču, savo vienasmeniu apsisprendimu užsiundytų kovinius šunis prieš pilietinę visuomenę…
Jau girdžiu sakant, kad niekuo nenusikaltusiam žmogui nėra ko baimintis, esą nereikia baidytis savo šešėlio. Tai tiesa, nėra ko baidytis savo šešėlio, tačiau didėjantis STT šešėlis dėl gausėjančių nuorodų apie tarnybos pomėgį falsifikuoti faktus, klastoti įrodymus ir rengti demokratinės šalies institucijai netinkamas provokacijas, neįkvepia optimizmo.
Kaip dabar atrodo man pačiam, visi ką tik išsakyti mano žodžiai ir pretenzijos iškart prarastų prasmę, jeigu nepasakočiau apie liūdną savo patirtį, kai maždaug prieš keletą dešimtmečių, dėstytojaujant viename Kauno universitete, STT ar panaši institucija bandė jūsų nuolankiam tarnui įbrukti kyšį, o, to nepavykus padaryti, operacijoje dalyvavę vyrukai kone pagrasino fiziniu susidorojimu. Įsivaizduokite situaciją: prieš korupciją kovojanti institucija siūlo pasirinkti – arba imi kyšį, arba gausi į snukį?.. Tai tikrai ne retorikos pratybos!
Labai aiškiai ir viešai pareiškiu, kad niekados niekam nesu teikęs nė mažiausio preteksto pagalvoti apie tai, kad galėčiau parsiduoti. Mano dėstomas dalykas profiliniuose universitetuose buvo šalutinė disciplina, todėl net ir nesimokantiems studentams greitai surašydavau teigiamus pažymius, blogiausiu atveju reikėdavo ateiti antrą kartą į egzamino perlaikymą, tačiau nebuvo tokio nutikimo, kad atsiskaitymai už įgytas ar neįgytas žinias užtruktų ilgiau. Todėl nemėgau tų studentų, kurie tokioje paprastoje situacijoje dar ieškodavo užtarimo (pasitaikė tik keletą kartų), dabar nesu visiškai tikras, kad tokiu atveju jų pažymys bent iš dalies nenukentėdavo.
Dėl teisybės reikia paminėti ir tą išimtį, kai pradėjus dirbti su studentais sovietiniais laikais vadinamame institute, prieš pirmą mano biografijoje egzaminą egzaminuotojo statuse į kabinetą užsuko prodekanas, kuris dekano vardu paprašė parašyti gerą pažymį vienam neakivaizdinių studijų studentui, tarpininko žodžiais tariant, kaskart gelbstinčiam dekaną, kai sugenda jo mašina (sovietiniais laikais reikėdavo išlaukti dideles eiles mašinų remonto dirbtuvėse). Ieškodama tokios išeities padėties, kad vilkas liktų sotus, o avis (mano sąžinė) nenukentėtų, studentų auditorijai tąkart pareiškiau, kad jų dekanas paprašė už vieną studentą, tačiau aš proteguojamojo pavardę pamiršau, todėl gerus įvertinimus parašysiu visiems atvykusiems į egzaminą. Tas dekanas vėliau ne kartą sutikęs mano vyresniuosius kolegas klausdavo apie mane: iš kur jūs ir atkasate tokius prietrankas?
Tačiau štai nepriklausomybės laikais išaušo X diena, kai per kelias savaites forsuotu pavidalu buvau gundomas didelėmis pinigų sumomis parašyti teigiamą egzamino pažymį, nors mano dėstomo dalyko pažymiai paprastai būdavo teigiami be jokių papildomų insinuacijų.
Studentė prieš egzaminą pateikė vadinamąją studijų knygutę su stambiomis kupiūromis, o kai atkreipiau į tai visos auditorijos dėmesį – iš pradžių to net bandė išsiginti. Po kelių dienų egzamino metu buvau iškviestas išeiti už durų, kur keli dėdės bandė įgrūsti į kišenę taip pat kažkokius velnio pinigus. Dar juokingiau buvo kitą kartą tos pačios sesijos metu, kai leidausi į kojas, kad atsikratyčiau įkyriai siūlančiųjų kyšį pertraukos tarp egzaminų metu, o grįžęs į fakultetą buvau apstotas trijų raumeningų vyrukų, neslepiančių savo ketinimų griebtis fizinės prievartos, o vienas iš jų pro sukąstus dantis iškošė – kodėl nepaėmei?..
Jeigu leisite, šią situaciją, kurią norėčiau pamiršti, bet to nesugebu padaryti, nusakysiu tokiais žodžiais – kaip aš tąsyk užuodžiau kanopų dvoką? Jaučiu iki šiol, kad tokį pažeminimą, kai tave pabandė išprievartauti gyvulys, galima nuplauti tik krauju. Jeigu žinočiau tikslias tokios provokacijos užmanytojų koordinates, rimtai pamokyčiau, nežiūrit to, kokiais specialiųjų įgaliojimų pažymėjimais toks mėšlavabalis pridengia savo menkystę.
Ar ši provokacija, bandant įkišti kyšį, buvo kažkas panašaus į neapykantos nusikaltimą, kai nusususio mentaliteto pareigūnas, tarkime, pajunta baisų pasidygėjimą žmogumi, kalbančiu apie Immanuelio Kanto moralės sampratą, kraupią panieką dėstytojui, nedalyvaujančiam galios žaidimuose, bet pakylėtu tonu bylojančiam apie nepriklausomybės stebuklą? O gal viskas yra dar banaliau, tarkime, koks nors specialiųjų tarnybų debiliukas taip bandė atkeršyti universiteto dėstytojui už jo atžalai parašytą pažymį, netenkinantį liguisto įsivaizdavimo apie atžalos sugebėjimus.
Bijau, kad neseniai užstojusių keistų pervartų laikais tokių debiliukų poreikis vėl sustiprės.
(Bus daugiau)
2020.05.17; 17:32
