Dr. Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Norint pridengti kažkokį sunkiai paaiškinamą poelgį, sprendimą, ypač iš politikų girdime paaiškinimą, kad mes (t.y. jie) tai darome vadovaudamiesi vertybėmis. Tik dažniausiai taip ir lieka nepaaiškinta, o kokiomis vertybėmis vadovaujantis taip buvo daroma. Problema ta, kad Vertybės samprata pas kiekvieną ją išpažįstantį yra savita.

Lietuvių kalbos žodynas sekančiai aiškina žodį Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reikšmių charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę žmogui, kolektyvui, visuomenei. Objektai ir reiškiniai tampa vertybėmis tik dėl to, kad jie įtraukiami į žmonių visuomenės būties sferas. Todėl vertybės paprastai yra tokie nuo visuomenės priklausomi objektai ir reiškiniai, kurie, patenkindami kuriuos nors žmogaus poreikius bei interesus, turi teigiamos reikšmės.

Kaip matome, esminis šios sampratos aiškinimas remiasi į svarbiausią elementą į teigiamą reikšmę. Atrodo, lyg viskas ir aišku. Bet sutikite, kaip gyvenime nėra vien tik juodų ir baltų spalvų, taip ir mūsų suvokime apie tam tikrus reiškinius irgi daug kas priklauso nuo subjektyvaus bendro realios tikrovės suvokimo. Beje, čia turime pastebėti, kad asmeninis suvokimas ir tam tikrų dalykų priėmimas daugeliu atveju priklauso nuo mus supančios aplinkos įtakos. Todėl bet kurios, savo pirmapradėje reikšmėje, panaudojamos sąvokos nuo teigiamos jos reikšmės suvokimo galimas poliškumo pakeitimas į negatyvą, blogąją pusę. Ir kas blogiausia šiandien vyksta mūsų Vakarų civilizacijoje, ir jos dalelėje Lietuvoje, tai kada realios tikrosios mūsų protėvių krauju aplaistytos ir kančiomis iškentėtos tradicinės vertybės tampa niekinėmis ir sparčiai keičiamos erzacinėmis pseudo vertybėmis. Pastarosios dažnai jėga brukamos į visuomenės gyvenimą pateikiant tai, kaip modernų gėrį.

Kryžių kalne. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Supriešinant kartas bandoma pakeisti tūkstantmečiais pasiteisinusias žmonių gerbūvio ir sugyvenimo sampratas tuo pačiu pakeičiant patį mūsų gyvenimo būdą. Jau keli dešimtmečiai iš mūsų viešo gyvenimo išgujama Dievo samprata. Ir, deja, tai vyksta ne SSRS, kurios nebėra, o Vakarų civilizacijos forpostais save laikančiose valstybėse. Lietuva tik uoliai tai kopijuoja. Nes mūsuose  išplito mada imti iš taip vadinamų Vakarų visas šiukšles. Panašiai kaip lietuviški TV kanalai, taupydami pinigus, mums pastoviai bruka, vos ne praeito šimtmečio filmus. Dievo sampratą netapatinu su religijomis, su žmonių kūriniais bažnyčiomis. Nors tai didingi istorijos, kultūros kūriniai.

Man artimesnė gerbiamo profesoriaus Alvydo Jakubaičio nuomonė, kad Dievybė – tai žmogaus fundamentalaus egzistencinio tikslo Tikėjimo Amžinybe paradigma, be kurios mūsų buvimas šioje Žemės planetoje netenka prasmės. Ir ne tiek svarbu, ar tu tiki į savo, kaip individo pomirtinį gyvenimą, ar savęs įsikūnijimą palikuonyse. Esmė ne tame. Svarbu, kad tu gerbi ir vertini tą Didingą Kūrinijos Paveikslą, kurio dalelę išvysti vos pažvelgęs naktį į žvaigždėtą Dangų. Negalima Dievo sampratą suprimityvinti pagal mūsų ribotą žmogiškos asmenybės suvokimą. Lygiai kaip negalima ir visą mus supančią Visatą, arba Multi Visatą (kaip jau fizikai teigia) paaiškinti tik mūsų pažintų Gamtos dėsnių samprata. Juk visada išlieka amžinas klausimas, o kas sukūrė tuos Gamtos dėsnius? Be to, kiek dar jų nežinome? Todėl primityviai auklėti jaunąją kartą ateizmo dvasia, kad bažnyčiai jau atgyveno ir krikščionybę reikia išguiti iš mūsų gyvenamosios aplinkos, manau, yra gerokai perdėta. Tik gaila, kad naujiems pseudo laisvės vertybių šaukliams tai geriau sekasi nei galėjo apie tai pasvajoti sovietiniai ateizmo ideologai.

Išvarę Dievą mes per pastaruosius dešimtmečius sparčiai baigiame sugriauti bet kurios žmonių bendruomenės fundamentą – ŠEIMĄ. Pastebėkite, koks puolimas jau seniai vyksta prieš Žmonijos Sakralinį Kūrinį Šeimą! Nors čia pat stebime paradoksą, kad gan vieninga ir savo tikslų agresyviai siekianti LGBT bendruomenė sėkmingai kovoja už vienalytę šeimą. Kur logika? O logika yra labai paprasta. LGBT to viešai neskelbia, bet jų elgesys tai atskleidžia. Jie homoseksualizmą laiko vertybe. Tačiau autorius nebūdamas priešiškas homoseksualistams, niekaip neįžvelgia, kad kokia tai lytinė orientacija gali būti vertybe. Vertybė yra jau Kūrėjo ar Gyvosios Gamtos (kas kuo tiki) suteikta – tai Žmonijos kaip mąstančių būtybių bendruomenės tęstinumas.

Paminėjau tik dvi fundamentalias Žmonijos Vertybes, su kuriomis šiandienos save laikančios modernistinėmis ideologijos gan agresyviai kovoja. Ir reikia pripažinti, kad bent Vakarų civilizacijoje joms sekasi. Nors džiaugtis nėra kuo, nes tuo pačiu jos tai civilizacijai baigia iškasti duobę. Nes be vertybių ji liks tik tuščias kevalas, kuris ilgainiui išnyks.

Senjoro ženklas. Slaptai.lt foto

Bent kiek daugiau mąstantiems akis bado akivaizdūs tokių, dar neseniai taip vertintų ir puoselėtų, bendražmogiškų vertybių, kaip Meilė, Atjauta, Pagalba, Bendruomeniškumas, Bendras Gėris ir eilės kitų tikrųjų  gan agresyvūs bandymai jas pakeisti nieko nepaaiškinančiu naratyvu taip įvardijamomis Žmogaus teisėmis. Deja, kalbant apie žmogaus teisių sampratą čia pakliūname į tokias sąvokų pelkes, kad ir paskęsti nesunku. Juk į šias pseudo teises sutempiama viskas: ir narkotikų laisvas vartojimas; bei vaikų savo tėvų skundikais darymas; genderizmo ideologijos brutalus brukimas darželinukams, dar nemokantiems skaityti; neribota laisvės samprata atskiroms socialinėms grupėms be jokios moralės ir atsakomybės ir  pan.

Grimasos. Slaptai.lt nuotr.

Deja, esminė Žmogaus Teisė – oriai gyventi. Dirbti ir už tai gauti teisingą atlyginimą. Nuo vaikystės nebūti pažemintu, jeigu gimei neturtingoje šeimoje. Nebūti persekiojamu už savo nuomonės viešą sakymą arba savo teisių gynimą, net neužsimenama. Šiandien eilinis Lietuvos gyventojas, turintis nedideles pajamas, yra pasmerktas jaustis antrarūšiu arba net trečiarūšiu. Jo teisių niekas negina, jis gyvena skurdžiai ir dar net negali pasakyti, kad taip neteisinga, save laikančioje demokratine ir teisine valstybėje. Susimastykite patys, kada jūsų iš daugiau nei pusės milijono Lietuvos gyventojų, balansuojančių ant skurdo ribos, ką nors matėte TV ekrane, arba apie juos buvo didžiuosiuose interneto portaluose rašoma. Užtat ten apstu nežine kieno prikurtų ,,žvaigždučių“ ir vėl gi nežinia kieno išaukštintų už neaiškius nuopelnus ,,žinomų/žymių žmonių“.

Tapo jau madinga, kad po kokio nors aštresnio, ne parinkto, kalbėtojo pasisakymo ar straipsnio iškart lyg pagal užsakymą, atsiranda jo taip vadinamų ,,žymių žmonių“ pasmerkimas. Tarp tų ale pasmerkimų pilna asmeninių įžeidimų, žmogaus orumo pažeminimo, atvirų patyčių ir net kvietimo juos sukišti į kalėjimus arba nušauti. Tai konkretūs faktai, kurių čia neminiu, nes jie visiems žinomi. Taip kuriamos ir palaipsniui brukamos pseudo vertybės. Ir kas blogiausia, taip keičiamas mūsų gyvenimo būdas. O tai veda į prisitaikėliškumą ir pamėgdžiojimą ne to, kas tauru ir gera, o tai, kas atgrasu ir žema. Tarp kitko, kaip sakoma, nieko naujo po Saule. Ne vienas, matyt, prisimena, kaip SSRS buvo smerkiami sovietinia disidentai. Visada atsirasdavo veikėjų, kurie per TV ar laikraščius juos pasmerkdavo, apie juos nelabai ką bežinodami. Taip, kad netoli mūsų dabartiniai smerkėjai nukeliavo. Deja, būdami pilkomis asmenybėmis, vidutinių gabumų ir todėl tiesiog patologiškai nekenčiantys už save protingesnių ir doresnių, yra išaukštinami ir jaunajai kartai pateikiami, kaip sektinas pavyzdys. Taip kuriama armija nemąstančių, pamėgdžioti tesugebančių ale įžymybių, kuriais labai lengva manipuliuoti.

Kyla logiškas klausimas o kam viso to reikia? Atsakymas yra aiškus kaip du kartu du. Tai būtina, kad pratęsti šios rafinuotos parazituojančios sistemos egzistenciją. Tie kurie sukūrė šią vartotojišką visuomenę pirmiausia tai įdiegė ekonomikoje. O kai pamatė, kad  manipuliacija žmonėmis neša didžiausius pelnus nusprendė tai pritaikyti plačiau. Pastebėkite kas dabar daugiausia lobsta. Tai įvairūs finansiniai ir kitokie  tarpininkai, patys realiai nieko nesukurdami,  bei tie kurie pelnosi vogdami iš valstybės. Ar per 32 atkurtos Nepriklausomybės metus nors ką už machinacijas, vagystes, bei kyšius rimtai nubaudė. Ką bekalbėti apie realias bausmes. Niekas iš rimtesnių aferistų nebuvo net viešai pasmerktas. O kadangi to nevyko ir nevyksta, tai toks elgesys tampa norma ir bent dalyje visuomenės formuojasi nuostata, kad taip ir turi būti.

Liūdesys. Slaptai.lt foto

Suprantama, kad tokioje terpėje, ją sukūrusiems ir palaikantiems nereikia aktyvių, mąstančių asmenybių. Jiems reikia paklusnių vartotojų. O ko reikia vartotojui? Kuo daugiau pseudo pramogų ir iliuzinės laisvės, leidžiančios tenkinti savo pačius žemiausius poreikius. Ir jie jums tai suteikia. Tačiau tam jiems būtina atimti iš žmonių istorinę atmintį, gyvenimo prasmę bei jo pilnatvę, paverčiant žmogų nemąstančia, bet uoliai ir klusniai vartojančia būtybe.

Štai link ko veda tradicijų ir fundamentalių bendražmogiškų vertybių atsisakymas. Tautos Šviesuolių niekinimas ir jų Kūrybos menkinimas tampa norma. Ne be reikalo visi, kurie apie tai prabyla, apipilami purvais ir paverčiami marginalais. Vienintelė Viltis, kad šis maras dar ne visą mūsų Tautą apėmęs, bet sergančių jau daug.

Daktaras Algimantas Matulevičius – buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo narys bei NSGK pirmininkas, LPK Garbės Prezidentas, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas.

2022.11.13; 16:42

Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.

Budapeštas, liepos 23 d. (dpa-ELTA). Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas kasmetinio forumo Rumunijoje metu užsipuolė Vakarų valstybes, kaltindamas jas bandymais primesti jo šaliai svetimas vertybes ir kritikuodamas ES bei JAV strategiją Ukrainoje, informuoja dpa.
 
„Vakarų civilizacijos galybė, prestižas ir gebėjimas veikti silpsta“, – V. Orbanas pareiškė tūkstančiams žmonių lankydamasis Rumunijos kurorte Beile Tušnade, Transilvanijoje, kur gyvena vengrų mažuma.
 
Apie save jis kalbėjo kaip apie Vengrijos kultūrinio ir politinio identiteto gynėją nuo „Briuselio biurokratų“. Vengrijos premjeras dar kartą pakartojo sąmokslo teoriją, kad Europos politiką neva diktuoja JAV milijardierius ir investuotojas Georgeas Sorosas.
 
„Jie gali gyventi kaip nori, bet turėtų ir mums leisti gyventi taip, kaip mes norime“, –  reikalavo V. Orbanas, užsimindamas apie ES bylą prieš Vengriją dėl įstatymo apribojančio informaciją apie LGBTQ bendruomenės problemas.
 
Jis taip pat kalbėjo apie Rusijos karą Ukrainoje ir peikė Vakarus už tai, kad jie neva ignoravo Rusijos saugumo interesus prieš tai, kai jos pajėgos įsiveržė į Ukrainą.
 
Pasak V. Orbano, jeigu valdžioje vis dar būtų JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, tai karas Ukrainoje net nebūtų prasidėjęs.
 
Rumunijos nacionalistai bandė nutraukti V. Orbano kalbą vos jam pradėjus kalbėti. Jie skandavo „Transilvanija visada bus Rumunijos žemė“, tačiau juos išvedė policija.
 
Beile Tusnadas – nedidelis miestelis Transilvanijoje, kuriame gyvena etninių vengrų mažuma. Iki 1918 m. šis regionas priklausė Vengrijai.
Vengrijos politinė partija „Fidesz“ šiame miestelyje daugiau nei tris dešimtmečius rengia vasaros stovyklą, o V. Orbanas, vienas iš partijos įkūrėjų, čia tradiciškai kasmet sako baigiamąją kalbą.
 
V. Orbanas Vengrijos premjero postą užima nuo 2010 m., jau keturias kadencijas iš eilės. Tačiau Vengrija gali tapti pirmąja ES nare, kuriai dėl teisės viršenybės pažeidimų gali būti sumažintas ES finansavimas.
 
Karolis Broga (DPA)
 
2022.07.25; 07:36

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Nuoširdžiai sakau – vis dažniau nebesuprantu Vakarų civilizacijos.

Kodėl nebesuvokiu? Papasakosiu istoriją, nutikusią tuomet, kai viešėjau Azerbaidžane. Sykį teko važiuoti požeminiu Baku metru. Vagonas, į kurį įlipau, buvo sausakimšas. Nė vienos laisvos sėdimos vietos. Didžioji dauguma keleivių – jauni ir labai jauni. Tada nutiko tai, ko visai nesitikėjau. Priešais ant kėdžių sėdėję azarbaidžaniečiai pašoko kaip įgelti. Gal koks dešimt vaikinų ir merginų. Jie rankų mostais ir šypsenomis rodė: sėskis, kur tau patogu. Maloniai nustebau: nejaugi aš toks senas? Man juk – tik penkiasdešimt. Jiems – apie dvidešimt – trisdešimt metų.

Senjoro ženklas. Slaptai.lt foto

Grįžtant tuo pačiu metro – tas pats. Vos tik peržengiau traukinio slenkstį, azerbaidžaniečių studentai iškart pakilo nuo kėdžių primygtinai liepdami prisėsti.

Lietuvos autobusuose ir troleibusuose, kuriais važinėju nuo pat mažens, – nepatyriau nė vieno panašaus siurprizo. Vis dažniau matau šiurpą keliančius vaizdus: autobusas sausakimšas, jame daug ir lazdelėmis besiramsčiuojančių senjorų, ir į mobiliuosius įnikusių moksleivių, studentų. Skirtumas štai koks: senutės ir seneliai kantriai stovi, o moksleiviai patogiai sėdi ir net nepakelia galvų pažiūrėti, kas aplink dedasi. Lietuvos jaunuoliai sutūpę net ant tų kėdžių, kurios paženklintos specialiu lazdele pasirėmusio senelio ženklu. Kartą, neiškentęs neteisybės, liepiau merginoms kuo greičiau leist atsisėst senutei. Pakilo. Bet buvo labai nepatenkintos. O pensininkė, kuriai nutariau pagelbėti, liūdnai atsiduso: „Būk atsargus, dar paduos į teismą už tai, kad pažeistos vaikų teisės“.

Kitas nutikimas: viena Lietuvos aukštoji mokykla paskelbė, kad nuo šiol rekomenduoja vengti moteriškumą ir vyriškumą bylojančių kreipinių. Verčiau neva vartoti lyčiai neutralius kreipinius. Bet kodėl? Kas čia smerktino, jei į moterį kreipiamasi kaip į damą, o į vyrą – kaip į džentelmeną? Ko siekiama, prigalvojant tokių taisyklių? Kitas etapas – rekomenduosite aukštosiose mokyklose įrengti bendrus tualetus? Juokas – juokais, bet Rektoriaus vis tik noriu paklausti, kaip man nuo šiol elgtis, Vilniaus universitete tarpduryje sutikus moterį? Leisti jai pirmai žingsniuoti ar pačiam brautis? O jei dėstytoja, kuriai suteiksiu pirmumo teisę, paduos į teismą už įžeidimą, girdi, toks mano mandagumas ją žemina, nes ji – ne silpnoji lytis?

„Prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Trečiasis pasakojimas. Prie Vyriausybės rūmų Vilniuje prieš keletą dienų buvo surengtas piketas, kurio dalyviai įrodinėjo, jog „prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas“. Kelios dešimtys akcijos dalyvių tvirtino, esą „Lietuvos taikoma apgręžimo politika nėra teisinga“, esą „visi žmonės yra lygūs“, esą „dar teks nukulniuoti ilgą kelią, kol pakeisime požiūrį į migrantus“.

O kas sako, kad prieglobsčio prašymas yra smerktinas? Nelegalus valstybinės sienos kirtimas – štai kas yra bjaurus nusižengimas. Nusikalstama ir tuomet, kai jėga bandoma prasiveržti į svetimą teritoriją. Nusižengiama dar ir tada, kai ardoma spygliuota tvora.

Nejaugi nepajėgiame atskirti, kas gerai ir kas – blogai, kas gražu, o kas – bjauru? Mėginu įsivaizduoti, kaip elgtųsi prie Vinco Kudirkos paminklo piketavę, jei, neduok Dieve, į jų namus veržtųsi kelios dešimtys žmonių, reikalaudami pastogės, maisto, užuojautos? Buto savininkai noriai užleistų savo miegamuosius, pultų gaminti sočius pietus?

Ypač akis drasko pareiškimai, esą „turime keisti požiūrį“. Iš kur jie žino, kad būtent jų žvilgsnis – teisingiausias? Kokią jie turi teisę auklėti „kitaip manančius“? Ar tie, kurie mums perša savąsias vertybes, nuoširdžiai tiki tuo, ką sako, ar vis tik turi slaptų tikslų, slaptų užmačių?

Deja, kur pažvelgsi – vien tik keistenybės. Lesbietės ir gėjai savo santuokas mėgina prilyginti vyro ir moters sąjungai, kanapių gerbėjai stumia teisę mėgautis žolelėmis, kiti riekalauja švelnesnių bausmių mažas narkotikų dozes kišenėje turėjusiems…

Net ir mano gerbiama bei mylima Amerika elgiasi keistai. Ką turiu omenyje? Los Andželo teismas šių metų pavasarį leido į Armėniją deportuoti teroristinės organizacijos ASALA narį Hampingą Sasunianą. ASALA smogikas H.Sasunianas liūdnai pagarsėjo 1982 metais, kai sausio 28 dieną su sėbru Krikoru Saliba nužudė Los Andžele dirbusį Turkijos generalinį konsulą Kemalį Arykaną.

Kemalis Arykanas ir Hampingas Sasunianas

Už šį nusikaltimą teroristas H.Sasunianas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos (jo sėbras paspruko, bet žuvo tais pačiais metais karinių susirėmimų Libane metu). Tačiau gausi ir įtakinga Kalifornijos armėnų diaspora pradėjo į Los Andželo teismus siųsti malonės prašymus. Iki šiol Kalifornijos gubernatoriai blokuodavo visus be išimties bandymus išlaisvinti diplomatą nužudžiusį teroristą.

2021-aisiais Kalifornijos gubernatorius netikėtai pareiškė, jog neskųs teismo sprendimo teroristui suteikti galimybę grįžti į Armėniją. Kodėl JAV teisėsauga ir JAV politikai 2021-aisiais tapo maloningi žudikui? Paaiškinti paprasta: kol Vašingtono ir Ankaros santykiai buvo draugiški, kol Turkija ir JAV sutarė, tol H.Sasunianas sėdėjo už grotų viename iš Kalifornijos kalėjimų. Kai turkų ir amerikiečių santykiai pašlijo, Amerika ėmė gudrauti – subtiliai keršija turkams, paleisdama teroristą. Toks paaiškinimas – logiškas.

Tačiau tokia dviveidė JAV teisėsaugos politika veda į aklavietę. Jei amerikiečiai bausmes pradeda taikyti vadovaudamiesi principu „mūsų draugas ar mūsų priešas“, vadinasi, tai jau – ne teisingumas. Tuomet ir Amerikai priešiškoms valstybėms leistina gudrauti. Pavyzdžiui, nuo šiol oficialioji Ankara galinti kritikuoti Ameriką, neva neteisėtai persekiojančią amerikietiškas paslaptis išdavusius Džulijaną Asandžą (Julian Assange) ir Edvardą Snoudeną (Edward Snowden). Jei Amerika leido ASALA teroristui grįžtį į Armėniją ir ten mėgautis laisve, kodėl Ankara ir Stambulas neturi bent jau moralinės teisę šaukti „Šalin rankas nuo E.Snoudeno ir J.Asandžo“.

Bet kur nuves mus toks elgesys? Einame chaoso link, kai mirtinai susipainiosime, nes nuolat koreguojame, tobuliname, plečiame „žmogaus teises“?

Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.11.11; 09:00

Vidas Rachlevičius, šio teksto autorius

Lietuva, būdama Europos užkampis, ilgą laiką buvo santykinės ramybės zonoje. Turiu galvoje Europoje ir JAV vykstančius nuožmius kultūrinius karus, o tiksliau – šliaužiančią neomarksistinę diktatūrą ir bandymus priešintis jai. Jos tikslas yra visiškai aiškus ir ne kartą įvardytas – ne kariniais perversmais ar smurtu, o kultūrinėmis priemonėmis sunaikinti kapitalizmą ir Vakarų civilizaciją.

Jokia paslaptis, kad už viso to stovi Davoso elitas – Klausas Schwabas & Co., interneto milžinės, globalus kapitalas, G. Sorosas ir jo aplinka, kurie jau yra nupiešę ir paskelbę naujos pasaulinės tvarkos – diktatūros kontūrus. Didžioji meinstryminė žiniasklaida, kontroliuojama šių grupių, suprantama, apie tai nerašo, o jei kur nors kas nors pasisako šia tema, tai iškart nuo grandinių paleidžiami fact-checker‘iai, kurie copy-paste principu iš tų pačių paruoštukų „demaskuoja“ sąmokslo teorijas.

Provincialiai Lietuvai praktiškai nerūpėjo kaip toli šiuo klausimu pasistūmėta Vakaruose, ką visa tai reiškia, apie tai nerašo ir mūsų žiniasklaida. Nors didžiųjų mūšių kanonados aidi kitur, bet jų aidas jau atsirito iki Lietuvos. Kaip visada, dauguma nesuprato ir iki šiol nesupranta, kad, regis, visai menki dalykai yra didelių planų sudėtinė dalis, visuomenės nuomonės tyrimas ir reakcijos zondavimas. Prasidėjo visiškai smulkūs, bet pirmąkart vieši vaivorykštinio suoliuko ir vaivorykštinės perėjos mūšiai. Reikia suprasti, kad mūsų neomarksistinė kariauna – Laisvės partija, didelė dalis TS-LKD ir visokiausio „progresyvaus“ jaunimėlio grupės tikrai neveikia pagal kažkokį iš kažkur jiems nuleistą planą, jie tiesiog jau yra ideologiškai apdoroti ir suformuoti neomarksistinio fronto kariai, ir veikia savarankiškai – kopijuoja vakarietišką patirtį, kur tai jau seniai praeitas etapas. Didelė dalis politikų, vadinamųjų politikos mokslininkų ar viešosios erdvės komentatorių yra paprasti naudos gavėjai, prisitaikėliai ir kolaborantai.

Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.

Ir štai dar viena bomba – Vilniaus Universiteto lyčiai jautrios kalbos gairės. Ir vėl dauguma nesupranta, kas įvyko, o svarbiausia – kas bus toliau. Reikia atkreipti dėmesį į kelis svarbiausius dalykus. Pirma: viešai ir aiškiai pripažįstama, kad tai yra ideologinis apsisprendimas. Taigi, VU vadovybė viešai pripažįsta, kad tai yra politiškai orientuota ir ideologizuota progresyviojo liberalizmo ideologiją išpažįstanti institucija. Su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Antra: kaip ir daugelis kitų šliaužiančio neomarksizmo iniciatyvų, dokumentas atsirado tarsi iš niekur. Mes nežinome, kas jį inicijavo, kiek man žinoma, apie jį VU nebuvo jokios viešos diskusijos. Taigi, jis nuleistas iš viršaus. FB vyksta naivios diskusijos, kad tai tarsi neprivaloma, tai tik įsipareigojimas, esą tai nieko nekeičia. Kiti mokyti žmonės rašo, kad jei VU susiduria su sunkumais kažką vadinti ponia ar ponas, tai lietuvių kalboje yra seniai primirštas žodis Tamsta / Tamstos. Jis neutralus lyties požiūriu“.

Kokios problemos? O jos didelės ir esminės. Nereikia būti pranašu, kad suvoktum, jog tai tik pirmas žingsnis siekiant paversti VU didele smegenų plovykla, kuri tiražuotų naujojo ideologinio fronto karius ir rėmėjus. Neabejoju, kad panašios iniciatyvos netrukus atsiras ir kitose aukštosiose mokyklose. Neomarksizmui reikalingi mokyti durniai su iniciatyva – savo galva negalvojančių, niekuo neabejojančių ir besąlygiškai „mokslu“ bei visais kitais jiems pakišamais dalykais tikinčiųjų kariuomenė, kuri veiks įvairiose gyvenimo srityse. Tai yra armonaičių, šimašių ir gabrielių elektoratas. Kaip atrodys Lietuva, kai jie užvaldys viską, spręskite patys.

Kas toliau? Toliau VU žingsnis po žingsnio vyks tai, kas jau yra įvykę, pavyzdžiui, daugumoje Britanijos ar JAV universitetų. Radikalių kairiųjų užvaldytos studentų organizacijos spręs, kurie dėstytojai yra geri, o kurie blogi, kas gali kalbėti „diskusijų“ klubuose, o kas ne, kurios disciplinos tinkamos, o kurių reikia atsisakyti ir t.t Beje, tokių precedentų jau yra VU TSPMI. Kiekvieną dieną atėjęs į paskaitas studentas nuspręs, kas jis šiandien yra – vyras, moteris, LGBT+, trans.. ar velniai žino kas. Juk lytis, anot progresyviojo liberalizmo – tik socialinis konstruktas, o jie ten, regis, priskaičiuoja 72 lytis. Ir neduok Dieve, koks nors dėstytojas ne taip kreipsis… Bet tai – tikrai ne pabaiga.

Siaubūnas. Vytauto Visocko nuotr.

Štai vienos didžiausių Britanijos šakinių profsąjungų Universitetų ir kolegijų sąjungos (UCU) Edinburgo skyrius socialinėje žiniasklaidoje dar kartą patvirtino savo poziciją dėl „transintegracijos“, pareikšdamas, kad „išsivadavimas negali būti grindžiamas atskirtimi“. Šiuo atveju „tikintys mokslu“ kalba apie… transrasiškumą. Tai reškia, kad žmonės gali save identifikuoti kaip kitą rasę. Šios naujos beprotybės formos pradžia yra 2019 m. dokumentas „UCU pozicija dėl trans įtraukties“, kuriame profsąjunga teigė, kad jos nariai gali save identifikuoti kaip „juodus, neįgalius, LGBT+ ar moteris“. Žiniasklaidos šaltiniai teigia, kad „profsąjungos filialas naudojamas kaip ideologinio kryžiaus žygio platforma, o Edinburgo universiteto vadovybė tam nesipriešina“. Profesinė sąjunga teigė, kad yra (kaip ir VU dokumente) įsipareigojusi laikytis „tarpsektorinio požiūrio visame savo darbe“. Paprasta kalba tai reiškia, kad profesinė sąjunga leido savo nariams identifikuoti save kaip juodaodžius bei neįgaliuosius ir tam nereikia nei „mokslinių“ argumentų, nei kokių nors kitų įrodymų. Tai tiesiog asmens apsisprendimas.

Pirmą kartą toks apsisprendimas sulaukė tarptautinio dėmesio po to, kai biologiškai baltaodė (abu tėvai baltieji) Amerikos skyriaus žmogaus teisių organizacijos NAACP prezidentė Rachel Dolezal apsiskelbė juodaode. Ji tuomet vartojo progresyviojo liberalizmo štampą, kad „rasė yra socialinis konstruktas“. Vėliau ji pasikeitė vardą ir tapo Nkechi Amare Diallo, kildinamą iš Vakarų Afrikos, reiškiantį „Dievo dovana“. Visai neseniai britų interneto asmenybė Oli London paskelbė, kad po daugybės plastinių operacijų baigė perėjimo baltaodžio į azijietį procesą ir tapo … korėjiete ar korėjiečiu, atleiskit, nesusigaudau, nes tas žmogus yra ne tik transeksualas, bet ir „transracial“, o kreiptis į jį (ją) reikia tik „they/them/Korean/Jimin”.

Informacijos šaltinis – Facebook

2021.10.17; 06:00

Tekstas

« 2 2 »

Tokio staigaus ir netikėto socialinio, kultūrinio, ideologinio perversmo, kuris vyksta dabar, mūsų akyse, turbūt nebuvo nuo trylikto, keturiolikto amžiaus. Net turint omeny penkis okupacijos dešimtmečius. Tada buvome naikinami fiziškai, tremiami į sibirus, pūdomi kalėjimuose, bet niekas mūsų nevertė keisti lytį arba būti belyčiu…

Kai stojome į Europos Sąjungą, mums buvo žadama: niekas nelies jūsų tradicijų, papročių, kalbos… Būsite ir liksite savimi. Tik dabar  ima ryškėti, kaip ir kuo turėsime atsilyginti už  eurus žemdirbiams, keliams, renovacijai, už laisvą judėjimą po Europos šalis. Mokėsime pačia didžiausia kaina: valstybės smurtu prieš šeimą, tarpusavio sekimo ir skundimo sistema, lytinės tapatybės ribų naikinimu, „socialinės lyties” ideologija, vaikų skatinimu nesitapatinti su savo lytimi, įvedant tam skirtas mokymo programas…

Vakarų pasaulis atkakliai, ciniškai naikina pats save, nes naikina šeimą, tūkstantmečiais susiformavusias tradicijas, papročius, dvasines vertybes, tikėjimą…

Panašų išbandymą jau esame patyrę, žinome, kam už tai turime būti dėkingi: Marksui, Leninui, Stalinui, Hitleriui… Atrodė, kad jie jau niekada negrįš. Bent mes, lietuviai, to tikėjomės prieš ketvirtį amžiaus, kai „Baltijos keliu” veržėmės į Europą.

Apsirikome, žmogaus nužmoginimo ideologija niekur nedingo, hidra vėl užsiaugino nukirstą galvą. XX amžiuje tautos ne iš karto suprato, kas dedasi „civilizuotame” pasaulyje, todėl tas supratimas labai brangiai joms  kainavo. Dabar, XXI amžiuje, „nemirtingos komunizmo idėjos” vėl valdo mus, skirtumas tik tas, kad vietoj raudonos spalvos – žydra. Ta pati panelė, tik kita suknelė.

Neišdegs ir šį kartą, tačiau aukų bus daug. Pakliuvome į gudriai paspęstus spąstus. Bėgome nuo vilko, užbėgome ant meškos.

Seime artimiausiu metu ketinama priimti įstatymų pataisas, kuriose, manipuliuojant „kova prieš smurtą” ir „vaikų teisėmis”, sudaromos sąlygos pareigūnų savivaliavimui ir grubiam valstybės kišimuisi į Šeimą, atimant iš vaiko brangiausius dalykus – tėtį, mamą ir gimtuosius namus, – citata iš lankstinuko, kurį vakar  parsinešiau  iš mitingo Arkikatedros aikštėje. „Apginsime Šeimą – išsaugosime Lietuvą! Burkimės į Lietuvos Šeimų sąjūdį!”

Tėtės, mamos, kunigai, mokslo žmonės labai protingai ir suprantamai kalbėjo jaunoms mamoms, jauniems tėčiams su kūdikiais ant rankų, vežimėliuose.  Kaip reta – labai graži kompanija buvo susirinkusi, kaip reta – jauna. Vis pensininkai, kurie neturi ko prarasti, o čia – jaunimas, Lietuvos ateitis.

Tačiau sekmadienį Arkikatedros aikštėje aš pasigedau visų tų, kurie pernai ir šiemet rinkosi Garliavoje, ne kartą mitingavo Mokslų akademijos salėje, prie Seimo, Vinco Kudirkos aikštėje, žygiavo Gedimino prospektu. Jų ir tų renginių organizatorių aš pasigedau.  Ar Šeimos gynimas – tik mažamečius vaikus auginančių tėvų reikalas? Tik nėščių moterų reikalas? Visų kitų tai neliečia?

Jeigu taip – mūsų reikalai prasti. Pasipriešinimas XXI amžiaus beprotybėms – aiškiai nepakankamas. Kaip sakė monsinjoras Alfonsas Svarinskas, „Gėda!” – ne tas žodis, kurį dabar reikia skanduoti.  Jis sakė, kad reikia nebijoti  net savo kraują pralieti…

Burkimės į Lietuvos Šeimų sąjūdį!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.06.17 

rubavicius-rubavicius

Aiškesnis nacionalinio tapatumo kaitos vaizdas reikalingas ne tik mūsų pačių savivokai, bet ir eurointegracinių vyksmų skatinimo politikai, taip pat ieškant deramų atsakų į vis naujus ne tik mums, bet ir Europos Sąjungai kylančius iššūkius bei grėsmes. Europiniam tapatumui (europinimo ar europeizacijos vyksmas) kurti pasitelkiamas nuo nacionalumo apraiškų apvalytas pilietinis europietiškumas.

Tačiau ir europinimui, ir pilietinio europietiškumo sklaidai reikalingi nacionalinių kultūrų “mechanizmai”, taip pat europinių komunikacijos ir informacijos tinklų plėtra. Drįstume teigti, kad norėdami sukurti veiksmingas ES plėtros, europinio pilietiškumo ugdymo programas, o ypač bandydami įveikti ES būdingas demokratijos, visuomenės ir kitokias stokas, turime pasitelkti nacionalinių jausenų “klijus” socialinei sanglaudai stiprinti – laisvoje demokratinėje Europoje nacionalinių tapatumų savikūra ir raiška turi laiduoti europinio bendrumo jausenos ugdymą, o ne skatinti tautinį uždarumą ir priešiškumą.

Continue reading „Nacionalinio tapatumo politika strategijoje “Lietuva 2030””

vytautas_visockas

Kartą gūdžiais brežneviniais laikais kolega pasakojo apie darbą žvejybiniuose laivuose, kai sugautą žuvį plukdydavo ne namo, o į Afrikos, Pietų Amerikos šalis, kurias Sovietų Sąjunga maitino, ketindama išlaikyti jas savo įtakoje, paversti komunistinėmis. Būdami arčiau kranto, pasakojo jis, matydavome vienos ar kitos kapitalistinės šalies televiziją.

Tribūnoje  matome tik švepluojantį Leonidą Iljičių, piktinamės, kad brangsta degtinė (Esli vodka būdet vosem, vsio ravno mi pitj nebrosim. Peredaite Iljičiu – nam i desetj po plečių. Nu, a esli budet bolše – vam dostanetse kak v Polše); televizijos ekranuose ir laikraščiuose džiaugiamės, kad kolchozuose užauginami didžiuliai javų derliai, gamyklose vykdomi ir viršijami penkmečio planai… 

Continue reading „Reklamiškai beprotiškas pasaulis”