Nacionalinio tapatumo politika strategijoje “Lietuva 2030”


Print

Aiškesnis nacionalinio tapatumo kaitos vaizdas reikalingas ne tik mūsų pačių savivokai, bet ir eurointegracinių vyksmų skatinimo politikai, taip pat ieškant deramų atsakų į vis naujus ne tik mums, bet ir Europos Sąjungai kylančius iššūkius bei grėsmes. Europiniam tapatumui (europinimo ar europeizacijos vyksmas) kurti pasitelkiamas nuo nacionalumo apraiškų apvalytas pilietinis europietiškumas.

Tačiau ir europinimui, ir pilietinio europietiškumo sklaidai reikalingi nacionalinių kultūrų “mechanizmai”, taip pat europinių komunikacijos ir informacijos tinklų plėtra. Drįstume teigti, kad norėdami sukurti veiksmingas ES plėtros, europinio pilietiškumo ugdymo programas, o ypač bandydami įveikti ES būdingas demokratijos, visuomenės ir kitokias stokas, turime pasitelkti nacionalinių jausenų “klijus” socialinei sanglaudai stiprinti – laisvoje demokratinėje Europoje nacionalinių tapatumų savikūra ir raiška turi laiduoti europinio bendrumo jausenos ugdymą, o ne skatinti tautinį uždarumą ir priešiškumą.

Taip pat yra svarbu patiems kurti ir įgyvendinti veiksmingą nacionalinio tapatumo stiprinimo programą, kuri skatintų “europėti” ne menkinant ar ardant nacionalinį tapatumą, o jį puoselėjant ir tvirtinant europinėje kultūros ir politikos erdvėje. ES paskatino valstybes nares kurti ilgalaikes, iki 2030 metų raidos strategijas.

Skaitant įvairių šalių strategijas ir jas lyginant akivaizdi tampa nacionalinių dalykų ir nacionalinio tapatumo stiprinimo svarba. Kokie gi mūsų laimėjimai šioje srityje? Kaip mes savojoje strategijoje įsivaizduojame tautos ir visuomenės gyvavimą? O juk kaip tik nuo šio įsivaizdavimo ir priklauso realios kultūros ir švietimo politikos gairės. Šiuo požiūriu ypač svarbi mokyklose įtvirtinama nacionalinio tapatumo, sakytume, ideologija, nes mokykla yra ir nacionalinės kultūros stuburas, ir esminis nacionalinio tapatumo tvirtinimo įrankis.

Nors ir atsilikęs nuo kaimyninių šalių, ypač nuo Estijos, Lietuvos politinis elitas kuria Lietuvos tvarios raidos strategiją “Lietuva 2030”. Visuomenei svarstyti jau buvo pateikti keli, tiesa, nedaug besiskiriantys šio dokumento variantai. Kad ir ką manytume apie tokio pobūdžio dokumentus – Lietuvoje strategijų sukurta geras šimtas, nors niekas taip ir nesiruošia jų vykdyti, – šis svarbus dėl kelių priežasčių.

Tiesa, kai kurie strategijos rengėjai patys siūlo nekreipti į jį dėmesio, nes dokumentas nelabai siejasi su mūsų gyvenama tikrove. Vis dėlto – apie svarbą. Pirmiausia šis dokumantas skiriamas Europos Sąjungos politiniam ir intelektualiniam elitui. Tokias strategijas kuria visos šalys, tad jų intelektinis ir ideologinis turinys europinio politinio elito bus vienaip ar kitaip suvokiamas. Kitaip tariant, aukštu lygiu rodysime savo politinę, kultūrinę ir intelektinę brandą arba jos stoką.

Kitas dalykas tas, kad tokia strategija galėtų būti geras pagrindas telkti tautą ir visuomenę tam tikriems proveržio darbams, įtvirtinant aiškesnes ateities gaires. Norint tokias gaires įtvirtinti, būtina kuo atviriau jas apsvarstyti ir siekti plataus nacionalinio sutarimo, kad šių gairių vykdymas jau nebepriklausytų nuo politinės konjunktūros ar naujų “prisikėlusiųjų” seimūnų įgeidžių.

Be to, dokumentas ne tik gali, bet ir turėtų būti ideologinis ateitin nukreiptų darbų pagrindimas, tvirtinantis ir aiškius vertybinius visuomenės raidos orientyrus. Nedera bijoti ideologijos sąvokos, nes visiems politinams dokumentams būdingas vienoks ar kitoks ideologiškumas, kadangi jie skirti žmonėms įtikinti ir telkti. Svarbiausia numatyti aiškų, visiems Lietuvos žmonėms ar bent didžiajai jų daliai suvokiamą tikslą ir galimus iššūkius bei grėsmes, kilsiančias įgyvendinant tą tikslą.

Jei jau pabandytume įsivaizduoti nacionalinį sutarimą dėl esminių raidos gairių ir vertybių, kuris įpareigotų politinį elitą tų gairių siekti, tada jau turėtume ne tik dokumentą, bet ir nacionalinės svarbos veiklos programą. Kas krito į akis pirminiame dokumento, kuris vadinamas “Lietuvos pažangos strategija “Lietuva 2030”, variante? Pirmiausia – strategijos abstraktumas.

Ji atsieta nuo tautos ir visuomenės išgyvenamų bėdų bei rūpesčių, taip pat nuo grėsmių ir iššūkių. Niekas nesikeistų vietoj Lietuvos įrašius bet kokios šalies pavadinimą. Abstraktūs gero gyvenimo ir naujo žmogaus kūrimo šūkiai. Aiškiai išreikštas siekis ugdyti naują žmogų su politikų įsivaizduojamom gerom savybėm. Tas siekis primena sovietines naujo žmogaus ugdymo programas. Gal šitaip mūsų penkiasdešimtmečių politikų ir jų pasitelktų ekspertų galvose ir atgimsta komjaunuoliškos jaunystės paveldas, kurio apraiškų gausu daugybės valdininkų, ypaš Švietimo ir mokslo ministerijos, veikloje.

Kitas svarbus, jei ne svarbiausias dalykas, kad šiame dokumente nebuvo užsiminta nei apie lietuvių tautą, nei apie nacionalinį tapatumą, nei apie lietuvių kultūrą. Tai jau nėra nereikšmingas neapsižiūrėjimas. Kodėl? Todėl, kad atgautos nepriklausomybės metais, kaip jau minėjome, tapo lyg ir nepadoru, politiškai nekorektiška kalbėti apie lietuvių tautą, lietuvybę, jos ligas ir bėdas. Buvo įgyvendinama politinė nuostata išstumti tautinius ir nacionalinius dalykus iš viešo politinės ir intelektualinės šnekos lauko. Taip pat ir iš švietimo bei ugdymo programų.

Vengiant lietuvių tautos sąvokos buvo sugalvotas ir naujadaras – Lietuvos tauta. Šis visus tautiškumus “subendrina” ir šitaip ištrina politiniame pilietiškume. Esame jau ne tauta ir ne Lietuvoje gyvenančios tautos, o Lietuvos piliečiai, tad jei norime vadintis tauta, tai ir vadinkimės Lietuvos tauta. Vargu ar pavyktų vokiečius, lenkus ar anglus įtikinti, kad vieni yra Vokietijos, kiti – Lenkijos, o treti – Anglijos tauta. Bet mūsiškiams šitai jau nerūpi. Tad darytina išvada, kad strategijoje įgyvendinama politiniame elite įsitvirtinusi valstybės išnacionalinimo ir ištautinimo nuostata.

Tokia strategija niekaip negalės sutelkti tautos ir visuomenės grėsmingų iššūkių ir vis daugėjančių vidinių bėdų akivaizdoje. Niekaip ji netvirtins kasdien vis labiau menkstančio mūsų valstybingumo, kurį gali tvirtinti tik nacionalinės jausenos ugdymas, grindžiamas tautų sugyvenimo ir kūrybinio jų bendravimo principu.

Strategijoje keliamas pagrindinis tikslas formuluojamas taip: šalies pažanga ir žmogaus gerovė. Pagrindiniai veikėjai – visuomenė ir žmogus. Didesnių abstrakcijų Vakarų civilizacijos istorijoje nėra sugalvota. Tad nei lietuvybė, nei nacionalinis tapatumas, nei etnokultūriniai tapatumai ir jų ryšiai su lietuvybe strategijos rengėjams visiškai nerūpi. Pažanga suvokiama kaip įvairių ekonominių ir globalizacijos vidurkių atitikimas ar jų peržengimas.

Pasirodo, mes dar atsiliekame nuo globalizacijos vidurkio, tad reikės žmones telkti kaip nors į jį “įsividurkinti”. Sveiko proto nepraradusiam žmogui aišku, kad Lietuva jau senokai eina globalizacijos priešaky – valstybės finansai užsienio bankų rankose, šilumos ūkis ir pramonė – rusų dujininkų, naftos perdirbimas – lenkų, o svarbiausia – klaikus emigravusių ir emigruojančių skaičius. Tokiais vidurkiais jokie kaimynai negali pasigirti.

Lietuvos politinio elito kuriamoje strategijoje neieškota būdų, kaip tvarkytis su globalizacijos ar kitokiais iššūkiais, o linkstama besąlygiškai priimti globalizacijos vyksmus. Pagrindinėmis puoselėtinomis ir ugdytinomis vertybėmis ir naujojo strateginio žmogaus savybėmis, turėsiančiomis laiduoti šalies pažangą, laikomas atvirumas, kūrybingumas ir atsakingumas. O juk besąlygiškas atvirumas – nėra sveiko, juolab atsakingo proto požymis.

Niekas nėra prieš kūrybingumą ir atsakingumą, tačiau kaip ugdyti kūrybingumą, jei visiškai apeinama lietuvių kultūra. Gyvybinga kultūra ugdo kūrybingumą, o kultūrai gyvybės teikia švietimo sistema. Susinant kultūrą – ugdyti kūrybingumą? Strategijoje išskirtos vertybės rodo, kad dokumanto rengėjai žmogų įsivaizduoja kaip betautį individą. Kaip visiškas nesusipratimas atrodo rengėjų tvirinama ideologinė nuostata auklėti nebijantį klysti žmogų, kuris suvokia būtinumą laužyti stereotipus. Tereikia tik įsivaizduoti, kad mokykloje ima daugėti nebijančių klysti ir stereotipus laužyti mokinių, kurie tampa nebijančių klysti visuomene.

Ar galime įsivaizduoti nebijančius klysti vairuotojus, gydytojus, bankininkus, apskritai bet kokios profesijos žmones? Vargu. Sunku suvokti, ką tuo “nebijojimu” norėjo pasakyti dokumento kūrėjai. Gal jie tokį klydimą laiko esminiu kūrybingumo bruožu? Jei taip, varganas būtų toks klystančių kūrybingumas, nes kūrybingumo esmė yra ne klydimas, o naujų dalykų kūrimas. Kūryba vertintina naujumo, svarumo, išradingumo, o ne klaidingumo požiūriu. Kūrybinis produktas niekada nebūna klaidos pasekmė, o pačioje kūryboje neveikia teisingumo ir klaidingumo priešingumas.

Tad ir auklėti reikia kūrybišką žmogų. Pavojingas visuomenės sveikatai yra ir ideologinis tikslas – laužyti stereotipus. Visi socialiniai santykiai yra stereotipiniai. Tokie pat yra ir visokie draudimai bei paskatos. Stereotipai yra ir dešimt Dievo įsakymų. Fiodoras Dostojevskis romane “Nusikaltimas ir bausmė” puikiai parodė, kur veda žmogų įsitikinimas, esą jis gali imti ir sulaužyti esminį stereotipą – nežudyk. Matome, kokios įnirtingas kautynės vyksta laužant stereotipinį šeimos ir dviejų lyčių supratimą. Gal strategija ir norima paskatinti kaip tik laužyti šiuos stereotipus? Graudu, kad toks tuščias, tačiau agresyvus fundamentalistinio liberalizmo produktas tampa Lietuvos ateities strateguotojų vizija.

Strategija kreipiama į tris pažangos sritis – visuomenę, ekonomiką ir valdžią, tad nesiūlomas joks ideologinis, lietuvių tautą ir Lietuvos visuomenę saistantis ir vieningai veikti skatinantis tikslas. Naivu būtų manyti, kad žmonės gali kilti į kovą ar aukotis už atvirumą ar kūrybingumą, tačiau jie ne tik gali, bet ir aukojasi už savo gimtinę, tautą, valstybę.

Tautiškumas ir nacionalumas pastaruoju metu vis labiau pripažįstami kaip esminiai žmones į bendruomenes susaistantys “klijai”, kurie jau savaime diegia ir patriotiškumo, ir atsakingumo tautai, taip pat visuomenei nuostatas. Juk ir iš sovietinės okupacijos laisvinomės nacionalinės jausenos pakylėti, o ne kaip atvirumo ar laisvos rinkos malonės siekiančių individų minia.

Strategijos rengėjai visiškai neatsižvelgė į pasaulines valstybinių santykių valstybingumo tvirtinimo tendencijas. Šiuo metu daugelyje ES šalių svarbiausiais pripažįstami nacionalinio tapatumo ir nacionalinės kultūros tvirtinimo klausimai. Jiems teikiama strateginė prioritetinė reikšmė. Prancūzija, Vokietija, Lenkija – akivaizdūs šios tendencijos pavyzdžiai. Pasaulyje stiprėja Rusijos, Kinijos ir kitų didžiųjų valstybių nacionalinės jausenos, taip pat ir didžiųjų tautų nacionalizmas.

Lietuva gyvena nacionalinį tapatumą stiprinančių valstybių aplinkoje – šitai ryšku ir Rusijoje, ir Lenkijoje, ir Baltarusijoje. Nacionalinio tapatumo tvirtinimo ir sklaidos klausimus pajėgus deramai spręsti vienintelis “subjektas” – valstybė. Didelis ir sunkiai paaiškinamas paradoksas, kad toks dokumentas kurtas vadovaujant premjerui Andriui Kubiliui, nes jo turinys ir ideologija yra visiškai priešingi jo tėvo Vytauto Kubiliaus viso gyvennimo darbui ir idealams.

Galima būtų padaryti nelinksmą išvadą: kadangi strategijoje “išvengta” nacionalinio tapatumo ir nacionalinės kultūros tvirtinimo klausimų, tai strategija ne stiprins, o menkins Lietuvos valstybingumą. Juolab kad mūsų mažozios kaimyninės valstybės labai aiškiai suvokia nacionalinio tapatumo reikšmę tvariai valstybės raidai. Šitai ryšku jau anksčiau priimtose Estijos ir Latvijos strategijose.

Pavyzdinė šiuo požiūriu yra Estija. 2005 m. visų politinių jėgų, akademinio sluoksnio ir visuomenės sutarimu priimtoje “Estijos nacionalinėje tvarios plėtros strategijoje iki 2030 m.” (“Tvari Estija 21”; “Sustainable Estonia 21”) iškeliamas aiškus vienintelis neginčytinas tikslas – estų tautos ir kultūros tvarumas, estiškumo tvirtinimas ir sklaida Europos kultūrinėje erdvėje. Ar kas prisimena kokį mūsų politiką, kalbantį apie lietuvybės tvirtinimą? Valstybės raida pajungiama estų tautos gyvybingumui stiprinti ir jos kūrybos apraiškoms skleisti. O kas ir kokiais būdais gali stiprinti estiškumą?

Atsakymas akivaizdus – kultūra ir jos teikiami būdai, skatinantys estiškumo savikūrą ir kultūrinę kūrybą. Tad labai nuoseklus ir pagrįstas visas Estijos strategijos dokumentas, kuriame išskirti keturi pagrindiniai tikslai: 1. Estijos kultūros erdvės gaja; 2.Gerovės augimas; 3.Sąryšinga visuomenė; 4.Ekologinis balansas. Pagrindiniam tikslui pajungiama ir ekonomika, taip pat mokslu, naujomis medijomis ir technologijomis grindžiama didelę pridėtinę vertę kurianti industrija. Kitaip tariant, visas valstybės mechanizmas ir jos politinė galia pajungiama pagrindiniam siekiui. Šį dokumentą ruošė didelis mokslininkų ir įvairių sričių specialistų kolektyvas, vadovaujamas Talino universiteto mokslininkų.

Panašiu keliu numato eiti ir Latvija. “Latvijos tvarios plėtros strategijoje iki 2030” įtvirtintas pagrindinis tikslas – išsaugoti ir turtinti Latvijos kultūrinę erdvę, stiprinti nacionalinį tapatumą kaip esminį visuomenės kūrybiškumą laiduojantį ir skatinantį veiksnį. Todėl dokumente pirmasis skyrius nusako Latvijos kultūrinės erdvės ir nacionalinio tapatumo stiprinimo plotmes, o antrasis skirtas ilgalaikėms investicijoms į žmogiškąjį kapitalą, kuris suvokiamas nacionalinio tapatumo stiprinimo požiūriu.

Paskutiniame visuomenei pateiktame Lietuvos strategijos variante jau įrašyta lietuvių tauta, o nacionalinio tapatumo stiprinimas pripažįstamas siektinu tikslu. Abu šie reikšmingi žodžiai – pirmoje pastraipoje. Tad rengėjai tarsi atsižvelgė į spaudoje išsakytus nuogąstavimus. Tačiau jų kūrybinių užmojų tik tai pastraipai ir užteko – toliau nei tauta, nei tikslas nebeminimi. O jau numatytuose reformų įgyvendinimo dokumentuose lietuvybės tvirtinimo tikslas visai užmirštamas. Tad galime daryti išvadą, kad kol kas neturime nacionalinio tapatumo ir kultūros tvirtinimo programos, todėl negalime susikurti ir aiškesnių politinių lietuvybės stiprinimo, taip pat deramos jos sklaidos europinės kultūros erdvėje gairių. Deja.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas, rašytojas, publicistas Vytautas Rubavičius.

Žurnalas „METAI“, 2012 metų Nr. 8 – 9, rugpjūčio – rugsėjo mėnuo. 

2012.08.15 


Prisijunkite prie diskusijos