Ne tie akcentai, ponai lietuviai !


Print

Puiku – jau šiek tiek daugiau žinome apie vadinamąsias nesistemines partijas, šių metų rudenį trokštančias patekti į Seimą. Savo kandidatų sąrašą neseniai paskelbė “Drąsos kelias”.

Maždaug tuo pačiu metu savųjų kandidatų sąrašą įvardino ir judėjimo “Už Lietuvą Lietuvoje” vadovai.

Atvirai kalbant – nieko įspūdingo. Ir vienoje, ir kitoje grupėje esama žmonių, už kuriuos norėtųsi balsuoti. Pavyzdžiui, be didesnių svarstymų balsuočiau už prof. Vytautą Daujotį, kunigystę sustabdžiusį Joną Varkalą, tautininką Gintarą Songailą, žurnalistą Gintarą Aleknonį.

Bet juk minėtuose sąrašuose puikuojasi pavardės ir tokių, kurių nesinorėtų remti. Sakykim, Andriaus Nako, ELTA spaudos konferencijų salėje sykį pareiškusio, esą atėję į valdžią jie, be kita ko, siektų panaikinti senaties terminus ekonominiams nusikaltimams. Lyg ir gražus sumanymas. Tačiau populizmu dvelkia. Kadaise ir pats maniau, jog senaties terminai sumanyti tik tam, kad nuo teisingumo besislapstantys blogiukai galėtų išvengti pelnytos bausmės.

O juk senaties terminai – reikalingi. Beveik visur, beveik visada. Priešingu atveju valstybėje galįs įsisiautėti dar didesnis chaosas. Nejaugi neaišku, kad bet kokių senaties terminų panaikinimas stabdytų ekonominę pažangą bei ekonomines iniciatyvas ir taip jau prabanga nepasižyminčioje Lietuvoje? 

Ekonominiai, finansiniai nusikaltimai Lietuvoje silpnokai gliaudomi visai ne dėl to, jog terminai, per kuriuos privalo būti ištirti konkretūs atvejai, – labai trumpučiai. Ekonominiai, finansiniai nusikaltimai Lietuvoje narpliojami prastokai dėl to, kad esama įtakingų jėgų, kurioms nenaudingos sėkmingai tiriamos bylos. Ekonominius, finansinius nusikaltimus, kokie bebūtų jie sudėtingi, įmanoma išaiškinti ir esant šiandieniniams senaties terminams. Tereikia noro, kompetencijos, principingumo ir drąsos. Tad priežastys – visai kitur. Internetinės svetainės ekspertai.eu, pretenduojančios narplioti teisinius dalykus, atstovui šios aksiomos turėtų būti žinomos. 

Čia būtų galima prisiminti “Čili Holdings” savininko Tado Karoso interviu, prieš keletą dienų duotą internetiniam portalui 15min.lt (verslininką kalbina Dalia Daškevičiūtė). Interviu pavadintas šitaip – “Lietuvoje labai mažai turtingų žmonių”. Ypač įsiminė šie verslininko, kuriam pareikšti įtarimai, žodžiai: “Visuomenė kažkodėl su pagarba žiūri į tuos triukšmingus parodomuosius sulaikymus, toleruoja žmogaus teisių pažeidimus. Pastebėjote, kad garsiai rėkiama apie visokius įtarimus ir su jais susijusius sulaikymus. Tačiau kažkodėl nutylima, kai tie įtarimai vėliau nepasitvirtina ar kai tie “burbulai” subliūkšta. Keista, bet taip vyksta. Kartais atrodo, kad pas mus yra taip, kad kažkas gali ateiti ir sugriauti tavo gyvenimą ar dešimtmečiais kurtą verslą. Be jokio pagrindo, įrodymų ir atsakomybės”.

Nesu Finansinių nusikaltimų tyrimų ar panašių institucijų darbuotojas, todėl nežinau, ar pagrįstai pareikšti įtarimai “Čili Holdings” vadovui. Tačiau manau, jog šiuose verslininko žodžiuose esama skaudžios tiesos. 

Tad kaip konkrečiai pasielgti rinkimų dieną, jei ramybės neduoda įvairiausios abejonės?

Gal būtų lengviau apsispręsti, jei bent apytikriai žinotume apie tikrąsias partijos “Drąsos kelias”, judėjimo “Už Lietuvą Lietuvoje” ir visuomenininko Dariaus Kuolio grupės nesutarimų priežastis? Bet mįslė, kas, kodėl ir kaip trukdo Neringai Venckienei, Gintarui Songailai ir Dariui Kuoliui susėsti prie vieno stalo, – tikriausiai nebus įminta.

O gal vienybės trokštame ten, kur jos negali būti? Ar įmanoma įsivaizduoti ranka rankon dirbančius tautininką G.Songailą, atkakliai besirūpinantį ir Vilniaus krašto padėtimi, ir liberalizmo idėjas populiarinantį D.Kuolį? Tiems, kurie skaitė buvusio Švietimo ir mokslo ministro akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygas (sakykim – “Prie Lituanistikos židinio”), pasakojančias, kaip D.Kuolys kadaise trukdė Vilniaus krašte puoselėti lietuvybę, – vienybę įsivaizduoti labai keblu. Tiksliau tariant – neįmanoma.

Štai neseniai dienraštyje “Lietuvos žinios” perskaičiau įdomų europarlamentaro prof. Vytauto Landsbergio rašinį “Didysis rūpestis: pareinantys ar pereinantys”. Verta perskaityti. Bet perspėju, jog skaityti teks labai atidžiai. Nes kitaip bus sunku suvokti visas detales. Nepaisant net to, jog “manipuliacija aiški net arkliui”. Publikacijoje esama labai rimtų temų. Pavyzdžiui: “pabalsavo Seimas kaip Maskvai reikėjo”. Arba: “Tad Gruzijoje bus rimtai demokratiškai sprendžiama: laimi Maskvos pinigai ar ne. O Lietuvoje?”

Iš tiesų – o kaip reikalai klostosi Lietuvoje? Minėtoje publikacijoje prof. V.Landsbergis vaizdingai, įtaigiai atskleidžia šiandieninę Lietuvos situaciją. Bet tuo pačiu – sudėtingai. Net ir labai rimtai politinėmis intrigomis besidominčiam nebus paprasta iki galo suvokti visų palyginimų, metaforų, įžvalgų. O tai reiškia, kad profesoriaus mintys – toli gražu ne visiems įkandamos. Tad ir poveikis – ne toks akivaizdus, kokio norėtųsi.

O štai Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas savo nuostatas ir įžvalgas pateikia paprastesniais, aiškesniais žodžiais. Jis nenaudoja tiek daug sudėtingų metaforų, palyginimų, nutylėjimų. Todėl jį lengviau suvokti ir tiems Lietuvos žmonėms, kurie politika domisi paviršutiniškai. Tad kas švenčia pergalę, visuomenei primesdamas savo tiesas, – nesunku atspėti.

Net gražu žiūrėti, kaip Darbiečių lyderis sugeba išsisukti iš kebliausių situaciją. Štai paaiškėjo, kad jo partijoje – du buvę KGB rezervo atstovai. V.Uspaskicho komentaras – paprastas, glaustas ir tuo pačiu argumentuotas, sunkiai atremiamas. Mokykitės, kaip reikia ginčytis, polemizuoti.

„Esu įsitikinęs, kad ne mažiau dėmesio reikėtų skirti svarbiems komunistų partijos veikėjams bei instruktoriams, kurie ne tik dalyvavo ruošiant KGB rezervininkus, bet ir iki šiol sėkmingai tęsia savo veiklą partijose, ministerijose, Vyriausybėje ir Seime. Juk sovietų laikais KGB nebuvo nepriklausoma organizacija. Ši struktūra priklausė komunistų partijai, o tokių, kurie baigė aukštas partines komunistų mokyklas, pilna visose partijose. Net Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaite iki paskutinio sovietinės Lietuvos atodūsio dėstė tokioje mokykloje. O dabar ji yra šalies vadovė. Ir tai nėra smerktinas dalykas. Keičiasi požiūriai, vertybės. Ir esu tikras, kad D. Grybauskaitė nuoširdžiai tarnauja Lietuvai, nors žmonės baigę aukštas komunistų partines mokyklas idėjiškai buvo kur kas pavojingesni demokratiniams procesams. Todėl noriu pasakyti tiems, kurie gamina ir pila purvą ant Darbo partijos – tai jau seniai mušta korta. O taip pat noriu priminti, kad Darbo partijos nariai ir rinkėjai gali iš tikrųjų didžiuotis, kad aš, kaip politinės organizacijos lyderis, nuo tų sovietinių laikų vienintelis nebuvau nei komjaunuolis, nei komunistas, o gimiau ir išaugau Šiaurėje, tremtinių miestelyje“, – sako V.Uspaskichas (šaltinis – internetinis portalas vtv.lt).

Štai neseniai per LRT stebėjau diskusijų laidą, kurioje dalyvavo žurnalistas Giedrius Drukteinis ir parlamentaras Žilvinas Šilgalis. Diskutuota ir dėl to, ar Lietuva nebuvo pažeminta Londono Olimpiadoje, kai ten nuskambėdavo sutrumpintas mūsų himno variantas. Be abejo – tema reikalinga. Reikalingos ir diskusijos, kaip mūsų sportininkams derėtų apsigaubti trispalve, išeinant pasiimti medalio. Neatmesčiau varianto, jog galbūt reikalingos ir diskusijos, kokia tikroji privalo būti mūsų vėliava – tokia kaip dabar ar su Vyčiumi.

Bet pirmiausiai svarstyti derėtų kur kas rimtesnius klausimus. Pavyzdžiui, tuos, kuriuos portale 15min.lt išryškino žurnalistas Rimvydas Valatka. Omenyje turiu R.Valatkos garsiąją publikaciją “Kas bijo tiesos apie Lietuvos mirtį?” Apibendrinant žurnalisto rašinį galėčiau ironizuot: lietuvių nenumaldomai mažėja, kai kuriose Lietuvos vietovėse žmonių tankis – kaip dykumoje. O mes, užuot svarstę, kaip sumažinti emigraciją ir padidinti gimstamumą, samprotaujame, kiek sekundžių tarptautinėse sporto varžybose privalo užtrukti mūsų himnas – minutę ar pusantros. Ar tokia laikysena neprimena puotos maro metu? Kad tuoj iš viso nebebus kam giedoti lietuviškojo himno, nebebus kam nešti lietuviškosios trispalvės. Nei Vilniuje, nei Londone.

Žurnalisto R.Valatkos publikacija buvo tokia kieta, kad net jo mirtini oponentai buvo priversti sutikti, jog pataikyta tiesiai į dešimtuką.

Sveiku protu keblu suvokti, kas gi mus ištiko, kad savo ribotas jėgas ir galimybes labai noriai koncentruojame į toli gražu ne svarbiausius klausimus. Priemonių, galinčių sušvelninti emigraciją ir paskatinti gimstamumą, privalome ieškoti taip atkakliai, kaip Vatikanas renka naująjį Popiežių. Kol neišrenka, tol nebaigia posėdžiauti. Posėdžiauja tol, kol išrenka.

Lietuva turėtų pasielgti lygiai panašiai – svarstyti tol, kol bus surasti veiksmingi priešnuodžiai, galintys bent jau susilpninti, atitolinti tautos nykimo procesus.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.08.17


Prisijunkite prie diskusijos