Apie tai, kaip yra ir kaip turėtų būti


Print

Kovo 21 d. Seime įvyko konferencija “Tautos istorija ir jos sklaida”. Tema labai aktuali. Gaila, nedalyvavo žmonės nei iš Švietimo ir mokslo, nei iš Kultūros ministerijos. Didelis stačiakampis stalas Konstitucijos salėje nebuvo pilnai apsėstas, trūko kokių trijų dešimčių istorijos mokytojų, kultūros veikėjų, neabejingų mūsų istorijai ir jos sklaidai.

Buvo pasakyta, kad konferencija transliuojama internetinėmis priemonėmis, kad matyti ir girdėti gali tūkstančiai. Gerai, kad transliuojama, gal vienas kitas vieną kitą žodį ir išgirs. Tik vienas kitas, vieną kitą žodį. Nes kas gi visą dieną sėdės prie kompiuterio ir klausysis, ką sako istorikas prof., dr. Eugenijus Jovaiša, jo mokinė, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė, istorikas Algimantas Liekis, mitologas Dainius Razauskas, istorinių romanų rašytojas Jonas Užurka, istorikė Inga Baranauskienė, Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Endriukaitis ir kiti pranešėjai, diskusijos dalyviai!

Nors pasiklausyti buvo labai naudinga, o ypač ponams iš minėtų ministerijų – būtų buvę, taip pat istorijos mokytojams, tiesiogiai, betarpiškai atsakingiems už Lietuvos istorijos sklaidą mokyklose. Ne kartą esu piktinęsis: nepakankamai rūpinamasi, kad konferencijose perskaityti pranešimai būtų kuo plačiau paskleisti, darytų kuo didesnę įtaką, negulėtų pranešėjų ir konferencijų organizatorių stalčiuose. Ypač tokie pranešimai, kaip istorijos mokytojos Jūratės Litvinaitės (jį paskelbėme portale Slaptai.lt).

Reikia siekti, kad visiems rūpėtų, kodėl per du dešimtmečius užaugo karta, “ne visai tokia, kokios mes tikėjomės. Emigracija nuolat auga ir, jei nesiimsime priemonių, augs. Demokratiniuose rinkimuose, dėl kurių Lietuva šitiek kovojo, dalyvaujančio jaunimo žymiai mažiau, nei garbaus amžiaus rinkėjų. Tolerancija ir pagarba, ši šimtmečius lietuviška legenda buvusi tautos savybė akivaizdžiai nyksta. Pirmaujame pasaulyje pagal patyčias, savižudybes ir savęs naikinimą. Dalis Lietuvos piliečių skuba išsiimti kitų valstybių kortas, nes jiems jų gimta valstybė nebėra vertybė” (J.Litvinaitė).

sklaida_1

Bėdų labai daug, bet steponavičiai ir gėlūnai apie jas nenori nieko girdėti, nes jiems gerai, kad “Sausio 13-osios viešuose poezijos skaitymuose televizijoje, skirtuose Laisvės Gynėjų dienai, nė karto neištartas žodis Tėvynė, Patriotas, Laisvės Gynėjas, Nepriklausomybė, o pagrindinis kultūrinis savaitraštis nė žodžio neišspausdino apie Sausio įvykius, apie Valstybės atkūrimo dieną, apie Nepriklausomybę” (iš J.Užurkos pranešimo).

Vieniems tai negerovės, kurias reikia šalinti, kitiems – didžiulis laimėjimas. Nėra, beveik nėra filmų apie partizanų kovas, apie tų kovų didvyrius ir išdavikus (pavyzdžiui, Adolfą Ramanauską-Vanagą , Markulį). Ir gerai, kad nėra. Mes neleisime, kad jaunimas mylėtų Lietuvą, domėtųsi jos istorija, tegul domisi Europos Sąjunga ir Europos, pasaulio istorija. Šimtmečius žemėlapiuose Lietuvos nebuvo – ir vėl nebus. Mums reikia pasaulio piliečių, ir tokius mes jau beveik turime, šimtus tūkstančių.

Kadangi dar neišmirė tie, kuriems Tauta, Tėvynė – svarbu, svarbiausia, turime laviruoti, apsimetinėti, žadėti ir netesėti. Statom filmą apie Žalgirio mūšį ir nepastatom, o šimtus tūkstančių įsidedam į kišenes ir tenkinamės lenkiškom, vokiškom, rusiškom šio istorinio fakto meninėm bei politinėm versijom.

sklaida_2 

Skaudų antausį dar visiškai neišnykusiems patriotams skėlė Darius Baronas su Dangiru Mačiuliu, taip pat Antanas Gailius ir Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, išsityčioję iš Pilėnų gynėjų. Algimanto Bučio straipsnis apie mokslininkus, virtusius pamokslininkais, vargu ar neutralizavo jaunajai kartai padarytą žalą, nes jis ne toks sensacingas, kaip minėtų istorikų monografija, o jaunimas sensacijas mėgsta. 

“Ir toliau meno kūrėjų balsą užgoš mūsų protėvių atmintį ir Tautos praeitį laidojantys šventiniai milijoniniai fejerverkai bei pasauliui platinamos nepagrįstai, iš savęs pasityčiojančios, žinios: “Lietuviai nužudė Brunoną”, “Lietuviai – žydšaudžių tauta”. Ir toliau, tyliai ignoruodami talentingus meno kūrinius, populiarins, pristatinės, visokeriopai rems svetimus, netgi mūsų Tautą žeminančius meno kūrinius istorine tematika” (iš J.Užurkos pranešimo).

sklaida_3

Svarbiausia – jaunimas, jaunoji karta. Šitą suprato Leninas, suprantame ir mes, todėl ir ateity sieksime, kad valstybiniai dokumentai neužtikrintų vidurinį išsilavinimą įgijusiam jaunuoliui turėti elementarų supratimą apie tautos istoriją, jos kultūrą. “Lietuvos valstybės švietimo sistema nesirūpina, kad Lietuvos jaunimas puikiai išmanytų unikalią baltų kultūrą” (J.Litvinaitė).

Konferencijoje buvo teiginiais ir pavyzdžiais pailiustruota, kad per dvidešimtmetį toli nueita, daug padaryta, siekiant naikinti tautiškumą, patriotiškumą, tėvynės meilę.

“Mokyklinėse istorijos dėstymo programose mokinio istorinio pažinimo akiratis turi būti nuosekliai plečiamas, pateikiant visas šio pažinimo grandis nuo lokalinio iki pasaulinio lygmens. Lietuvos istorijos dėstymui turi būti skiriamas prioritetinis dėmesys, jai turi būti grąžintas atskiro dalyko statusas, o pati Lietuvos istorijos mokymo programa turėtų apimti tris mokiniui artimiausio istorijos pažinimo lygmenis: a) lokaliąją istoriją bei etnokultūrą – gimtojo krašto (seniūnijos, rajono, miesto, kaimo) istorijos bei etnokultūros pažinimą (turi būti parengta jos dėstymo metodika ir konkretūs leidiniai atskiroms vietovėms ir/arba regionams), (b) bendrąją Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istoriją, ir (c) baltų istoriją, kaip pirmą žingsnį į platesnį Lietuvos istorijos pateikimo kontekstą. Dėstant visuotinę (Europos ir viso pasaulio) istoriją būtina didesnį dėmesį skirti mūsų regiono – Vidurio ir Rytų Europos – istorijai, nes tik per ją Lietuvos istoriją galima susieti su pasaulio istorija ir parodyti jos vietą žmonijos istorijos kontekste.”

sklaida_4

Taip nėra, taip tik turėtų būti – rašoma konferencijos rezoliucijos “Dėl Tautos istorinės atminties puoselėjimo ir sklaidos” projekte. Kad taip būtų, mažų mažiausia reikia kitokių pažiūrų (ne kosmopolitinių) švietimo ir mokslo bei kultūros ministerijų vadovų. Reikia tokių ministrų, koks buvo akademikas Zigmas Zinkevičius, daug nuveikęs per labai trumpą laiką. Bet iš kur juos paimsi, kai tautininkai (plačiąja, ne partine, prasme) nustumti beveik už įstatymo ribų, o patriotai vis dar vadinami idiotais.

Tiesa, patriotiškumas neretai suprantamas labai banaliai, primityviai, paviršutiniškai, tiesmukiškai. Jeigu žodį “tėvynė” tu rašai mažąja raide, tai nesi patriotas arba bent mažesnis už mane, nes aš rašau didžiąja. Jeigu neatėjai į renginį, kuriame bejėgiškai barstomi “aukšti”, bet darbais neparemti žodžiai, tu ne patriotas. Jeigu vienu kitu neesminiu klausimu nepritari vyraujančiai, lyderio nuomonei – tu ne patriotas, esi labai įtartinas. Ir jau jokiu būdu nesiginčyk su prof. Vytautu Landsbergiu – mažų mažiausiai būsi labai neaiškus, įtartinas.

Tačiau nedera pamiršti, kad priešas skaldyti ir valdyti stengiasi per tuos savo įtakos agentus, kurie susitapatina su pačiais radikaliausiais šnipinėjamos valstybės veikėjais. Gal ir dėl to esame tokie susiskaldė, susipriešinę, tiek daug praradę?

sklaida_5

sklaida_6

sklaida_7

sklaida_8

sklaida_9

sklaida_10

sklaida_12

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: kai kurie konferencijos “Tautos istorija ir jos sklaida” dalyviai.

2012.03.27


Prisijunkite prie diskusijos