Dr. advokatas Antanas Bartusevičius, šios analizės autorius

Pastaruoju metu itin padažnėjo vadinamųjų nacinių karo nusikaltėlių pasimėgaujantis vienpusiškas ketvirčiavimas spaudoje, televizijoje, internete, būtinai prie jų kategoriškai ir beatodairiškai priskiriant Lietuvos pasipriešinimo sovietiniams okupantams partizaninės kovos vadovus bei kitus žymius lietuvius.

Viena vertus, tiems, kurie daugiau ar mažiau domisi politika, tai nieko naujo ar baisaus. Antra vertus, pagrįstai kelia susirūpinimą tai, kaip matysime, kad „teisingumui“ įvairiose valstybėse Rytų Europoje, Lietuvoje ar už Atlanto talkininkauja vis tos pačios liūdnai pagarsėjusios Sovietų Sąjungos institucijos: prokuratūra, KGB ir teismai. Jų turtingi ir kraupūs, kupini klastočių archyvai, iki šiol geba, kai politiškai kažkam reikalinga, bet ką apšaukti ir padaryti nusikaltėliu, pateikti sufabrikuotus „įrodomuosius dokumentus“ (sąrašas „polietileniniame maišelyje“, R. Vanagaitė), į liudytojų ir net kaltinamųjų lūpas įsprausti tokius „parodymus“ bei „prisipažinimus“, kokie reikalingi konkrečiai pasirinktai aukai likviduoti.

Šiame straipsnyje anaiptol neketinama užtarti ar ginti tikrųjų nacinių karo nusikaltėlių, nes tokių buvo. Tačiau čia daugiausiai kalbėsime apie „tariamą teisingumą“, apskritai nederantį su civilizuotojo pasaulio teisingumo principais, nesvarbu, kur tai vyktų – dabartinėje Lietuvoje, JAV ar kurioje nors kitoje demokratinėje teisinėje valstybėje. Jeigu tai prieštarauja mūsų Kostitucijoms, įstatymams, asmens procesinėms teisėms, kurios turi būti suteiktos kaltinamajam asmeniui apsiginti nuo būtų ar tariamų ir nepagrįstų kaltinimų, aklai pasikliaujant Sovietų Sąjungos represinių įstaigų dažnais atvejais paslaugiai pateiktais suklastotais „dokumentiniais įrodymais“. Tokios Sovietinių institucijų paslaugos – kitų valstybių įstaigų aprūpinimas sovietiniais „įrodymais“, užuot siekusios teisingumo, turi visiškai kitas užmačias – iš vienos pusės kompromituoti Sovietų Sąjungai (dabar – Rusijai ar dar kažkam) nepatinkančias valstybes ir jų piliečius, o iš antros pusės – diskredituoti tų valstybių teisingumo organus ir kitas įstaigas.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Truputis užatlantinės istorijos

JAV Atstovų Rūmų Teisių Komiteto nariams Elizabeth Holtzman’aitei ir Joshua Eilberg’ui 1974 metais pavyko nacinių karo nusikaltėlių klausimą įterpti JAV Kongreso darbotvarkėn. Ta proga priekaištauta Imigracijos ir Pilietybės Tarnybai (INS), kad po Antrojo pasaulinio karo nesirūpinta į JAV emigravusių „nacinių karo nusikaltėlių“ deportavimu. Nors iš tikrųjų toks priekaištas buvo perdėtas.

Dar 1951 m. gegužės 9 d. iškelta deportacijos byla buvusiam Kroatijos Vidaus reikalų ir teisingumo ministrui Andrija Artukovič’ui, kurią perėmė ir tęsė 1979 m. įsteigtoji Specialiųjų tyrimų tarnyba (Office of Special Investigations – OSI).

1973 m. po ilgo tąsymosi po teismus išduota Vakarų Vokietijos teisingumo organams nacių koncentracijos stovyklų prižiūrėtoja Hermine Braunsteiner-Ryan (tai vienas iš nedaugelio nacinių karo nusikaltėlių deportacijos ekstradicinis atvejis).

Jono Noreikos pagerbimo akcija prie Vrublevskių bibliotekos. Slaptai.lt nuotr.

Be to, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba kėlė išpilietinimo ir deportacijos bylas federaliniuose ir imigracijos administraciniuose teismuose (Frankui Valui, Boleslovui Maikowskiui, Broniui Kaminskui, Viliui Herneriui, etc.), vykdė su įtariamais naciniais karo nusikaltėliais susijusias kvotas, tyrinėjo ir sprendė tos rūšies skundus, dar prieš įsteigiant ne tik Specialiųjų tyrimų tarnybą (OSI), bet net ir Specialaus Proceso Vienetą (Special Litigation Unit – SLU), 1977 m. (In: Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing. Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15).

Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD

Atstovų Rūmuose prasidėjusi „raganių“ medžioklė viešai skleidė garsą, kad „naciniai karo nusikaltėliai“ yra emigravę į JAV prisidengę apgaule – nuo imigracijos įstaigų nuslėpę karo metu savo nusikalstamą veiklą – ir Amerikos pilietybę gavo neteisėtai. Priekaištauta visai grupei JAV valdžios įstaigų (Valstybės departamentui, Armijos, Laivyno ir Aviacijos žvalgyboms, CIA, FBI, Radio Free Europe, Radio Liberty, et.), kad jos, žinodamos jų praeities veiklą, padėjusios kai kuriems naciniams karo nusikaltėliams imigruoti į šį kraštą ir naudojusios jų paslaugas šaltajame kare.

Šiuos priekaištus spauda ir televizija nuolat kartojo. Ilgainiui  nacinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir deportavimo mintis susilaukė vis daugiau palankumo abiejuose Kongreso rūmuose. Atstovų rūmai 1978 m. rugsėjo 26 d., Senatas 1978 m. spalio10 d. priėmė pagrindinio 1952 m. Imigracijos ir Pilietybės Akto atitinkamų nuostatų pakeitimus, be kitų dalykų, suteikiančius teisę Generaliniam prokurorui deportuoti nacinius karo nusikaltėlius, naujai priimtojo įstatymo pakeitimo žodžiais tariant: „Kiekvieną svetimšalį, kuris (…) nacių vyriausybės pavestas ar su ja bičiuliaudamasis, – įsakė, paskatino, parėmė žmonių persekiojimą dėl jų rasės, religijos, tautinės kilmės arba kitu būdu prie to prisidėjo“.

Elizabeth Holtzman’aitės vadovaujamoms jėgoms akstinant,  Imigracijos ir Pilietybės Tarnyboje ir buvo įsteigtas Specialaus Proceso Vienetas. Tuo nepasitenkinta. Vėliau, 1979 m. jau atitinkamai pakeitus ir papildžius Imigracijos ir Pilietybės Aktą,  nacinių karo nusikaltėlių reikalai išimami iš Imigracijos ir Pilietybės Tarnybos, perkeliant į Teisingumo departamento Kriminalinį skyrių ir jų rūpinimasis nepaprastai sustiprinamas. Minėtame Kriminaliniame skyriuje įstegiama Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), kurios vienintelis uždavinys – surasti ir persekioti nacinius karo nusikaltėlius. Specialiai šiai Tarnybai kasmet skiriamas vis didesnis finansavimas. Įstaigos autonomiškumas sustiprintas, išplėstas. Joje dirba 50 tarnautojų: teisininkų, istorikų, etc.

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) direktorius Walter Rockler ir jo pavaduotojas Allan A. Ryan, Jr. 1980 m. sausyje lankėsi Maskvoje prašyti, kad Sovietų Sąjungos Vyriausybė leistų OSI advokatams ir tardytojamas, bei kai reikia, gynybos advokatui atvykti Sovietų Sąjungon šnekėtis su liudytojais ir paimti jų parodymus, kurie galėtų būti pateikiami kaip įrodymai JAV teismams naciniams karo nusikaltėliams iškeltose bylose. Kaip matyti iš JAV Prezidentui 1981 m vasario 6 d. adresuoto rašto, pasirašyto 104 Atstovų Rūmų narių J. Carterio Vyriausiasis Prokuroras: „Mr. Civiletti rado laiko matytis su Sovietų Sąjungos ir kitų vyriausybių aukščiausiaisiais pokuratūros ir teismo pareigūnais, kad paprašytų pagalbos – parūpinti liudytojų ir įrodymų šiose bylose“ (Iš Atstovų Rūmuose jų nario William Lehman’o pasakytos kalbos: Congressional Record, March 2, 1982, E 692). Specialiųjų Tyrimų Tarnybos vadovai Maskvoje susitarė su Sovietų Sąjungos Generaliniu prokuroru, kad sovietinės įstaigos parūpins dokumentų ir liudytojų bylose prieš nacinius karo nusikaltėlius, gyvenančius JAV, daugumoje Amerikos piliečius. (Apie Sovietų liudytojų ir dokumentų patikimumą bei sovietinių paslaugų pavojus dar pakalbėsime).

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) veikla

Dosniai finansuojama (apie 3 mln. JAV dolerių per metus), prisisamdžiusi tarnautojų, užsitikrinusi Sovietų Sąjungos atitinkamų įstaigų paslaugas, Izraelio policijos ir kai kurių privačių institucijų (kaip Simono Wiesenthalio, Vienoje, Austrijoje) paspirtį, Teisingumo departamento Kriminaliniame skyriuje įsteigta Specialiųjų Tyrimų Tarnybos įstaiga labai suintensyvino savo veiklą. Naciniams karo nusikaltėliams teismuose iškeltųjų bylų skaičius padvigubėjo, o tardytų asmenų persirito per 400 (1980 m. sausyje).

Simono Vyzentalio centro iškaba

Tos įstaigos pastangomis JAV federaliniai teismai pilietybę atšaukė 6 asmenims. Jų bylos, išskyrus 1 (mirusiojo Wolodymir Osidach), perduotos į atitinkamus imigracijos administracinius teismus, kad pastarieji nutartų juos deportuoti. Ligi 1985 m. balandžio mėnesio nebuvo nė vieno deportuoto. Deportacinės bylos užtrunka ilgai (e.g., seniausia buvo A. Artukovič’iaus byla: ji tęsėsi nuo 1951 m. gegužės 9 d.). Išpilietinimo bylas svarsto JAV federaliniai teismai, o deportacijos – imigracijos administraciniai teismai. Išpilietinimo ir deportacijos bylos svarstomos be JAV teisingumo tradicijai būdingos prisiekusiųjų institucijos. Išpilietinimo ir deportacijos bylos nelaikomos baudžiamosiomis bylomis. Teismo išlaidų mokėti neišgalintiems įtariamiems kaltinamiesiems nepripažįstami ir neskiriami valstybės lėšomis apmokami advokatai ir neatlyginamos kitos bylinėjimosi išlaidos.

Esant tokiai padėčiai, kad apkaltintiems tautiečiams būtų suteikta būtinai reikalinga finansinė pagalba, trys Amerikos lietuvių organizacijos: VLIK’as, ALT’as ir JAV LB – sukūrė Jungtinį lietuvių teisėms ginti komitetą. (In: „Draugas“, 1983 m. lapkričio 16 d.).

Sovietinių teisinių paslaugų pavojai

JAV Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) susitarimas su Sovietų Sąjungos įstaigomis, – kad jos parūpintų dokumentų ir liudytojų prieš nacinius karo nusikaltėlius, kuriems keliamos bylos JAV teismuose, – buvo nepaprastai pavojingas.

Senas ir akivaizdus faktas, kad Sovietų Sąjungos įstaigos klastoja ir padirbinėja dokumentus, „apšlifuoja“ liudytojus arba vietoje jų „pastato“ pasamdytus savo tarnybų agentus, kurie „paliudija“ tai, kas jiems liepiama.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Antai, JAV LB visuomeniniams reikalams tarybos patarėjas advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. 1981 m. paaiškino, kaip būtų atlikta 4 liudininkų apklausa Vilniuje: apklausa vykdoma remiantis sovietine teismine procedūra; liudytojų parodymus į anglų kalbą verstų sovietų paskirtas vertėjas; tik sovietų valdžios patvirtintam amerikiečiui advokatui būtų leista atstovauti kaltinamąjį apklausos metu; visa teisinė procedūra vyktų sovietiniame teisme. Advokato E. Raskausko, Jr. teigimu, „Jei kaltinamasis amerikietis nutartų stebėti liudytojų apklausą (ką jam garantuoja JAV įstatymai), jį, nuvykus į Vilnių, sovietiniai saugumo organai galėtų suimti“. Tikėtina, kad tai nebuvo ir nėra paslaptis JAV Teisingumo departamentui bei jo įstaigoms.

Vadinasi, sovietai aprūpino ir ateityje aprūpins Specialiųjų Tyrimų Tarnybą (ar kitas įvairių valstybių institucijas) suklastotais ir padirbtais dokumentais bei netikrais liudytojų parodymais.

Kruvinosios KGB tarnybos ženklas

Tokie „įrodymai“ arba, kaip dabar mėgsta dažnai išsireikšti JAV Prezidentas Donald’as Trump’as – „fake news“, priimti JAV teismų, lėmė ir turbūt lems likimą dažnais atvejais nekaltų žmonių, nepagrįstai tąsomų, ekonomiškai ir moraliai naikinamų.

Antra vertus, sovietinių „įrodymų“ naudojimas JAV teismuose atvėrė vartus JAV teritorijoje vykdančių operatyvinę žvalgybinę veiklą sovietų agentams naują veiklos barą – ieškoti būdų įskųsti  Specialiųjų Tyrimų Tarnybai kiek galima daugiau antisovietiškai nusiteikusių ateivių iš Rytų Europos, kad šie, remiantis Maskvos parūpintais „dokumentais“ ir „liudytojų“ parodymais, būtų deportuoti į Sovietų Sąjungą ir tada sovietų sunaikinti.

Net šiandien niekas negali numanyti, kiek nekaltų aukų pareikalaus sankalba su sovietinėmis įstaigomis ir kam lems Frank Walaus (Walus) nelaimės ir kentėjimų dalią. (Šiuo atveju prisimintina Rūtos Vanagaitės-Zuroff, etc., atgaivinta šmeižto kampanija partizaninio pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovams. Pavyzdžiui, Lietuvos karininkams, partizanų vadams: Jonui Žemaičiui – Vytautui – dimisijos brigados generolui, Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Laikinosios Vyriausybės ministrui pirmininkui Kaziui Škirpai, etc. Bet apie tai pareikšime įvairias nuomones truputį vėliau.).

Dabar trumpai susipažinkime su viena itin įdomia teisiniu požiūriu byla. Frank Walus, susipykus su jo nuomininku Michael Alper, 1974 m. buvo įskųstas Čikagos žydų agentūrai. To pakako, kad F. Walus byla atsidurtų teisme. Skundikas ir jo žmona liudijo, kad F. Walus, jiems bendrai gyvenant, pasakojęs apie savo bendrininkavimą su naciais, vykdant žiaurybes Lenkijoje. Vienok, teismas liudytoja nepatikėjo, nes nė vienas jų negalėjo paaiškinti, kodėl taip ilgai tylėta.

Tačiau  F. Walus bėdos tuo nesibaigė. Pagarsėjęs Vienos nacių gaudytojas Simon Wiesenthal’is jį apšaukė „Čikagos lenku, kuris vykdė savo pareigas su gestapu Čenstakavos ir Kielcų getuose bei išdavė keletą žydų gestapui“.  Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba, paakinta Wiesenthal’io mestų kaltinimų, Izraelio policijai nusiuntė Frank Walus fotografiją. Ši, dar nuo savęs Frank Walus paaukštinusi iš bendradarbio į tikrus gestapininkus, Izraelio laikraščiuose paskelbė, kad ieškoma liudytojų gestapo valdininko Frank Walus Čenstakavos ir Kielcuose padarytiems nusikaltimams įrodyti. Iš 44  galimų liudytojų, kuriems buvo parodytos fotografijos, 7 pareiškė, jog teisme jie „identifikuosią“ Frank Walus.

Negana to, E. Holzman’aitės spaudžiama, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba 1976 m. sausyje pasiuntė Izraelin savo tardytojus. Jie, kaip ir Izraelio policija, visai nekreipė dėmesio, kad Europos archyvai nerodė Frank Walus buvus karo nusikaltėliu, vokiečių okupacijos metu gyvenusį Lenkijoje, turėjusį bet kokių ryšių su gestapu. Tačiau užteko to, kad 7 Izraelyje gyveną asmenys „identifikuotų“ vos įžiūrimą Frank Walus veidą 20-ties metų amžiaus fotografijoje su gestapo žudiko, kurį jie matė prieš 35 metus, veidu.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Frank Walus advokatas Bob Korenkiewicz, nuvykęs Vokietijon ir pasisamdęs Miuncheno advokatą, parūpino tokius kaltinimą paneigiančius įrodymus: a) Visuotinių vietinių ligonių kasų (Allgemeine Orts- Krankenkasse-AOK) dokumentus, rodančius, kad Frank Walus karo metu gyveno Vokietijoje; b) Raudonojo Kryžiaus įsteigtos tarptautinės nacių ieškojimo organizacijos pažymėjimą, paliudijantį AOK dokumentų autentiškumą; c) Berlyno Dokumentų centro (sąjungininkams patekusių nacių dokumentų rinkinys) raštą, pažymintį, kad ten nėra jokių žinių apie Frank Walus priklausymą gestapui; d) 12  Frank Walus pažinusių Lenkijos gyventojų pareiškimus, kad jie niekada nėra jo dėvint vokiečių uniformą ir nieko nežino apie jokį jo bendradarbiavimą su naciais; e) įrodymą, kad SS nacių minimalus ūgis buvo nustatytas 5 pėdos 6 coliai (Frank Walus buvo 2 coliais žemesnis).

Be to, kaltintojams buvo žinoma, kad Vokietijoje yra daug liudytojų, pasiruošusių prisiekti  Frank Walus gyvenus kartu su jais Vokietijoje visą karo metą. (Taigi, jis negalėjo būti tuo pačiu metu Lenkijoje).

Šiuos įrodymus gynybos advokatas 1977 m. spalyje įteikė teismui ir prašė bylą nutraukti. Kaltintojai ne tik kad neatsisakė nuo tolimesnio bylinėjimosi, bet net nesistengė jų patikrinti (Išpilietinimo bylose įstatymas onus probandi (įrodinėjimo pareiga) prievolę uždeda valstybei, ne teisiamajam). Kaltintojų atstovas John Gubbins tvirtino, jog jis manąs (jo prievolė tai įrodyti), kad AOK dokumentai esą padirbti po karo, siekiant sudaryti Frank Walus alibi, o visi jo liudytojai meluoja, gelbėdami savo draugą nacį.

Frank Walus teismo posėdžiai vyko Čikagoje 1978 kovo mėnesį su visomis nacinių karo nusikaltėlių žeminančiomis spaudos ir televizijos „iškilmėmis“. Iš Vokietijos atvyko 6 liudytojai. Jie teisme patvirtino minėtų dokumentų tikrumą ir Frank Walus kaltinimo nepagrįstumą. Tačiau teisėjas Julius Hoffman‘as patikėjo ne jais, bet Izraelio liudytojais ir kaltintojų prielaidomis. Teismo sprendimas buvo paskelbtas 1978 m. gegužę kaltintojų naudai.

Iš spaudos sužinojęs apie  Frank Walus nedalią, atsiliepė prancūzas Andre Bosserdet, kuris 1941 ir 1942 metais būdamas belaisvis Vokietijoje, jį pažinojo. Atsirado dar 5  liudytojai iš Lenkijos, kurie karo metu buvo išvežti priverčiamiesiems darbams į Vokietiją ir ten pažinojo Frank Walus. Šiuos ir kitus įrodymus gynybos advokatas Bob Korenkiewicz 1978 m. spalio 30 d. įteikė teismui ir prašė panaikinti ankstesnį sprendimą, padarytą Frank Walus nenaudai. Tačiau tas pats teisėjas J. Hoffman‘as prašymą atmetė.

Pulkininkas Kazys Škirpa. LGGRTC nuotr.

Apeliacinis teismas 1980 m. vasaryje pripažino kaltintojų poziciją „silpna“, o gynybos advokato įrodymus „nenuginčijamus“ (compelling). Tik po to buvo susirūpinta reikiamai ištirti gynybos pateiktuosius įrodymus. Po jo Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) atstovai – Allan A. Ryan, Jr. ir advokatas Tom Sullivan 1980 m. lapkričio 26 d. pareiškė šią bylą gavusiam teisėjui Prentice H. Marshall, kad JAV nebekaltins Frank Walus.

Vadinasi, Frank Walus bylą laimėjo. Tačiau kone 7-erių metų tąsynės gerokai suardė jo sveikatą, sužlugdė jį ekonomiškai ir moraliai. Šių nuoskriaudų jam niekas nebeatitaisė. (Beje, analogiškoje byloje išteisintajam lietuviui Juozui Kungiui advokatų Ivars Berzins ir Donald Williamson paslaugos kainavo 200 000 dolerių.). (In: Viena kregždė – ne pavasaris. „Draugas“, 1983 m. lapkričio 18 d.). Sovietų įstaigoms savo paslaugomis įsiterpus į raganių medžioklę, daugelio likimas bus baisesnis už Frank Walus ir Juozo Kungio. Bylų kėlėjai net spaudoje skelbė tokį savo credo: „Gaudykime nacius, kol dar jie nėra mirę“.

Savo ruožtu, 8 tautybių atstovai, tarp jų lietuviai, latviai, estai, gudai, ukrainiečiai, rumunai ir kiti įkūrė savo organizaciją – Americans for Due Process (ADP), jos koordinatore tapo p. Rasa Razgaitienė. ADP tikslas – informacijos telkimas ir teikimas, koordinacinė veikla siekiant kaltinamiesiems teisingo proceso, pagalba surandant advokatus gynybai, objektyvus OSI metodų, tikslų ir darbų skelbimas.

Apie naudojimąsi sovietinėmis „teisinėmis“ paslaugomis, vienu ar kitu aspektu susijusiomis su Baltijos valstybėmis – Lietuva, Latvija ir Estija bei jų žmonėmis, tenka pažymėti, kad minėtos valstybės buvo okupuotos ir inkorporuotos į Sovietų Sąjungą. Jos nebuvo kombatantės. Šių valstybių žmones iš abiejų pusių persekiojo ir žudė naciniai ir sovietiniai okupantai. Tai suponuoja specialias išvadas. Turint omenyje tai, kad nors anuo metu Sovietų Sąjunga buvo po arabų labiausiai antisemitinė šalis, tačiau KGB per OSI dėjosi žydų draugais ir kėlė nesantaiką tarp rytų europiečių ir žydų etninių bendruomenių. Tačiau JAV Kongreso atstovės Elizabeth Holtzman’aitės iškeltoji nacių karo nusikaltėlių gaudymo ir deportavimo mintis, iki šiol remiama tam tikrų visuomenės sluoksnių ar pavienių asmenų, tebėra  populiari ir gaji, todėl ir čia aprašytieji to užmojo įgyvendinimo metodai ilgainiui tapo ne tik nekaltai apkaltintiems žmonėms atgrasūs, bet taip pat priešingi teisingumo principams. 

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Net oficialiuose raštuose kriminaliniais karo nusikaltėliais vadinamų asmenų bylos iš esmės yra baudžiamosios bylos, bet jos paruošiamos, nagrinėjamos ir sprendžiamos civilinės teisenos tvarka, tuo būdu nepaprastai sumenkinant teisiamųjų apsigynimo galimybę. Teismams pateikiami sovietiniai „įrodymai“ (dokumentai ir sovietinių liudytojų parodymai), kurių patikrinimas gynybai nėra prieinamas. Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), siekdama iškelti savo vaidmenį, pateisinti ir kiek galint ilgiau pratęsti savo gyvavimą (tai jai pavyko, nes įsteigta 1979 metais veikė iki 2010 metų kovo, kai buvo transformuota į Žmogaus teisių ir specialaus persekiojimo skyrių (Human Rights and Special Prosecutions Section). Taigi OSI nuolat griebėsi naujų aukų ir be adairos apeliavo pralaimėtas bylas. Tai išryškina OSI direktoriaus  Allan A. Ryan, Jr., pareiškimas: „Jei rytoj iškeltume labai aiškią bylą prieš natūralizuotą JAV pilietį ir nebūtų teismo atidėliojimų, tai vistiek reikėtų 8 -erių metų, kol ji užsibaigtų“.(In: J.T.A. Daily News Bulletin, 1980  m. birželio 3 d.).

Skausmingosios bylos 

Čia norėtume paminėti dar keletą bylų dėl lietuvių išpilietinimo ir deportacijos iš JAV. „The Washingtone Post“, August 14, 1980, Tomo O. Toole straipsnyje „Citizen Accused as Death Camp Guard“ (Pilietis apkaltintas kaip Mirties stovyklos sargybinis), informavo, kad: „Liudas Kairys Čikagos teisme neteko JAV pilietybės. (…). Jis tarnavo SS Oberwachmann’u (SS vyr. prižiūrėtoju, sargybiniu) Treblinkos konclageryje nuo 1943 kovo iki 1944 liepos mėnesio. Jo pavardė iškilo kito Treblinkos sargybinio Franz Swidersky byloje. Civiliniame ieškinyje Kairys nekaltinamas žydų egzekucijomis. Paprastai tariant, jo tarnyba buvo dalimi apsaugos, palydos persekiojamų civilių kalinių žydų“ („The suit does not charge Kairys with the execution of Jews. It says simply that his service „constitued assistance in the persecution of Jewish civilian prisoners“.)

Liudą Kairį gynė garsios JAV advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ 4 advokatai. Du iš jų dirbo pilnu laiku. Jeigu apie 1985 metus advokatų firma būtų pateikusi sąskaitą, tai kaina suktųsi apie 750 000 JAV dolerių. L. Kairys negalėjo tiek sumokėti. Šiuo atveju, jam padėjo tai, kad Amerikoje įprasta, jog tam tikros didelės advokatų firmos mažą savo klientų dalį apie 10 proc. gintų veltui pro bono publico. Tai klientai, kurie už savo gynybą patys nepajėgia sumokėti. Tuos klientus šioms firmoms jų laisvu sutikimu priskiria teisėjai.

Tokiu būdu čikagietis Liudas Kairys ir gavo didžiosios advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ teisines paslaugas. Toliau L. Kairio atveju, spaudoje tokie pranešimai. JTA (Jewish Telegraph Agency), April 12, 1993 metais pranešė: „Liudas Kairys baigė 13 metų trukusį bylinėjimasi ir praeitą penktadienį buvo deportuotas į Vokietiją“. Taip pat, pranešimas iš WASHINGTON, April 9 /U.S. Newswire/ — The Department of Justice announced today that Liudas Kairys, 72, of Chicago was deported to Germany last night for his role as an armed Nazi SS guard and platoon commander at the Treblinka labor camp [Treblinka I, the muderous labour camp. knm] during World War II. „The Washingtone Poste“: „Liudas Kairys, 72 m. amžiaus deportuotas į Vokietiją“. Vadinasi, bylinėjimas ir deportacija truko apie 13  metų.

Dar viena skausminga lietuvio Kazio Palčiausko byla. Jo byloje vienintelis klausimas, kurį sprendė teisėjas, buvo tas: ar nacių okupacijos laikotarpiu K. Palčiauskas buvo Kauno burmistras? Įrodžius, kad jis tokį titulą tikrai nešiojo (ir kad jis tą faktą pilietybės prašydamas buvo „nuslėpęs“, pažymėdamas tik tiek, kad buvo Kauno savivaldybės tarnautojas, teisėjas jį ir rado kaltu, visiškai nesvarstęs klausimo, ar K. Palčiauskas kaip burmistras būtų turėjęs nors kiek galios sustabdyti ar pristabdyti žydų naikinimą, nei klausimo, ar K. Palčiauskas buvo asmeniškai kuo nors prie to naikinimo tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjęs.

Kazys Palčiauskas buvo išpilietintas ir priimtas sprendimas jį deportuoti. (In: Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“, 1983 m. lapkričio 1 d.).

Kazio Palčiausko gynybos advokatu buvo advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. Beje, vėliau, 1991-1992 metais jis buvo vienas iš pagrindinių Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso aktyvių organizatorių JAV, šio Kongreso įvykusio Vilniuje 1992 m. gegužės 25- 30 dienomis, Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų organizacinio komiteto Pirmininko Pirmuoju pavaduotoju.

Kam naudinga raganių medžioklė?

Šio straipsnio pradžioje mes užsiminėme, kad kažkam tokia raganių medžioklė – tai ne tik teisingumo siekimas, bet ir materialinės naudos troškimas. Žemiau pateiksime keleto autorių nuomones, kurie atvirai ir tiesiai įvardina kas slypi po tuo paslaptinguoja kažkas. Tai strategija ir taktika.

Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai, Dr. Algimantas Lebionka straipsnyje: „Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (Kam naudinga?)“. Dr. A. Lebionkos nuomone, galimas dalykas, kad Vanagaitės-Zurofo pora, šmeižianti mūsų Tautą, jos didvyrius, juodinanti mus užsienyje, turi daug gilesnį ir pragmatiškesnį tikslą. Gali būti, kad šis tikslas – begalinė istorija dėl žydų turto. Tam buvo reikalinga ir įteisintos „išimtys“ suteikti Lietuvos pilietybę tarpukaryje išvykusių žydų palikuonims. Turto grąžinimo bombą po mūsų valstybės pamatu padėjo dar Algirdas Mykolas Brazauskas. Tuometinis premjero patarėjas privatizavimo klausimams „A.D.“ dr. Algimantui Lebionkai privačiame pokalbyje pasakė: „Religinių bendruomenių turto grąžinimas – yra bomba. Krikščionių religinės bendruomenės – kelios dešimtys vienuolynų, namų, bažnyčių. Pas žydus kitaip, visas jų turėtas turtas – religinės bendruomenės: ligoninės, mokyklos, kirpyklos, skerdyklos, parduotuvės ir t.t. Palauks, kol bus atstatyta, suremontuota, kol Lietuva praturtės, tada atsiims“.

Kaip geriau pasiekti šio tikslo? Kuo labiau apjuodinti pasaulyje mūsų tautą. Rėkti: „žiūrėkite, ši „žydšaudžių tauta“ nenori grąžinti aukoms turto! „Žydšaudžių tauta“ – ši etiketė mūsų tautai klijuojama nuolatos. Taip mus yra pavadinęs prieš dešimtmetį net Izraelio ambasadorius Lietuvai, tuomet rezidavęs Rygoje. Mūsų konformistinė valdžia tada tyliai nurijo šitą  šmeižtą.

Kova dėl turto

Kad veiksmas su vanagaitėmis ir zurofais vystosi būtent tokia linkme, papildomą įrodymą pateikė pranešimas Izraelio spaudoje. Izraelio portalas 9 tv. paskelbė pranešimą: „Izraelyje pasipiktinę: Lenkija daro viską, kad negrąžintų žydų turto“. Pranešime rašoma: „Izraelio užsienio reikalų ministerija nusiuntė oficialų protestą Lenkijai dėl naujojo Restitucijos įstatymo projekto, kuris daro beveik neįmanomu grąžinti turtą aukų, nukentėjusių holokausto metu ar jų įpėdiniams.“

Naujas įstatymo projektas numato „grąžinti turtą, konfiskuotą nacistinės Lenkijos okupacijos ar jį pakeitusio prokomunistinio Lenkijos darbo partijos (PZPR) valdymo periodu ir tiktai šalies piliečiams arba asmenims, gyvenusiems Lenkijoje okupacijos metu ir po jo. Akivaizdu, kad šios sąlygos daugumai žydų išeivių iš Lenkijos yra neįvykdomos, nes jie išvyko iš šalies iki nacių okupacijos, jos metu ar po kurio laiko po Vermachto sutriuškinimo. Be to, teisę į turto grąžinimą turi tiktai tiesioginiai paveldėtojai – vaikai ir anūkai, tuo metu kai daugeliu atvejų gyvenantys įpėdiniai holokausto metu žuvusių žydų yra žuvusiųjų žydų broliai, seserys ar sūnėnai. Naujasis Restitucijos įstatymo projektas taip pat nenumato kompensacijos už vertę įmonių akcijų, kurias turėjo Lenkijos žydai iki okupaciniu periodu. Be to, nustatant terminą paraiškų dėl nuosavybės grąžinimo – per metus nuo įstatymo įsigaliojimo momento, Lenkijos vyriausybė nepalieka laiko surinkti visus reikiamus dokumentus.“

Dėl šio Restitucijos įstatymo projekto Izraelio užsienio reikalų ministerija įteikė protesto notą Lenkijos ambasadoriui Izraelyje. Dr. A. Lebionkos nuomone, Izraelio ir žydų organizacijų tikslas – pasitelkus „Holokausto industriją“ amžinai melžti Rytų europiečių tautas, o Vanagaitės-Zurofo kartelis – tėra šio mechanizmo sraigtelis, senutėlė sudedamoji dalis.

In:

http://9tv.co.il/news/2017/10/26/249676.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html

Gelbėjimosi ratas R. Vanagaitei – Zuroff

Labai teisingai pastebėjo  Vidmantas Valiušaitis: T. Venclovos mestas „gelbėjimosi ratas“ R. Vanagaitei, esą ją kritikuojantieji „tarnauja Putinui“, stulbina. Ne, ne pačiu „ištiestos rankos“ judesiu, ką galima suprasti, bet argumentacija, kuri negali nekelti nusistebėjimo: ne R. Vanagaitė daro paslaugą V. Putinui, bet jos kritikai!

 Kremliaus istorikas Aleksandras Diukovas, kurio prieš porą metų Lietuva apdairiai neįsileido platinti čia savo propagandos, rafinuotai manipuliuojantis istorijos faktais, orkestruojantis juos pagal V. Putino politinės strategijos reikmes, sudarinėjantis ir leidžiantis Lietuvą diskredituojančias knygas, be abejo, daro Lietuvai žalos. Jis kalba iš esmės tą patį, ką ir R. Vanagaitė, tik nuosaikiau. Tačiau A. Diukovo daroma žala sąmonės deformacijoms, lyginant su ta, kurią tam tikrai daliai Lietuvos ir užsienio auditorijų daro „Mūsiškių“ autorės neatsakingi rašinėjimai ir kalbėjimai istorijos temomis, yra minimali. Kadangi visiems aišku, kad tai V. Putino režimo janyčaro pastangų vaisius. R. Vanagaitės „įnašas“ – nepalyginamai didesnis. Nes čia – „mūsiškė“. Galimybių manipuliuoti jos išvedžiojimais istorijos analfabetų auditorijose – daugiau. („,) „Mūsiškiai“ yra moralizavimo himnas. Pretenzingo, pedagoginiu patosu, aikštingu savęs eksponavimu persmelkto moralizavimo. Tokiu tonu parašytą kokią nors „lietuviško patriotizmo“ knygą skaityti būtų tiesiog koktu. Bet svarbiausia, kad tas moralizavimas grindžiamas iš dalies tariamais, iš dalies nutylėtais faktais ir neišmanėliškais įvykių aiškinimais. Todėl tėra tik masalas lengvatikiams ir PR įspūdžio įkaitams. Tai nieko bendra neturi su „cenzūra” ar asmeninių laisvių „varžymu“. Autorė laisva spausdinti knygas toliau ir platinti savo lėšomis bei nuožiūra. (…) T. Venclova – ne toks. Bet jeigu tokios rūšies lektūrą jis vertina, tai daro ne dėl jos kokybės savyje, bet dėl „antrame plane“ palikusio dunksoti jo paties intereso: kai aršiai ir beatodairiškai puolami rezistentai bei kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, net mirusiems nedovanojama ir jie keliami iš kapo pastatyti prie sienos sušaudymui visuotine užmarštimi, bent iš dalies tuo pateisinami ar nors sumenkinama atsakomybė tų, kurie Lietuvą 1940 m. išdavė.

O visuomenės reakcijomis į R. Vanagaitės knygą galima tik pasidžiaugti. Jomis kaip tik buvo parodyta, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje egzistuoja ir moralinės raudonos linijos, kurių peržengti padorumo nepraradusiam žmogui nevalia, vis dėlto yra. Ir tai parodė ne tik žmonės, išreiškę savo asmeninį požiūrį socialiniuose tinkluose, spaudoje, televizijoje.(…)  Tuo metu visuomenė šiuo atveju tik nusigręžė nuo kalbėjimų ir išvedžiojimų, kurie pasirodė tai visuomenei aiškiai „už raudonos linijos“, palikusi jų autorę vieną pačią su savo „atradimais“, „sensacijomis“, „nesuprastu humoru“ ir „viešųjų ryšių“ kampanijomis.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-valiusaitis-t-venclovos-gelbejimosi-ratas-r-vanagaitei-stulbina.d?id=76196507

Manytume, kad Arnoldas Aleksandravičius savo straipsnyje taikliai atkreipia dėmesį į tai, jog šiais laikais nuolat svarstoma, kaip Europos tautos prieš 75 metus išlaikė holokausto egzaminą. Izraelio Simono Vyzentalio (Simon Wiesenthal) centro Jeruzalės skyriaus vadovas Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino sukurtos organizacijos „Pasaulis be nacizmo“, kurios paskirtis – apšmeižti Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą ir lietuvių antisovietinių partizanų atminimą, valdybos pirmininkas Rusijos oligarchas Borisas Špygelis tvirtina, kad lietuviai susikirto, pradėję žudyti vietinius žydus anksčiau negu pabėgo Raudonoji armijai ir atėjo Vermachtas, nesiliovė iki pat tos dienos, kai sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą. Tačiau vienas dokumentas, kuriam šiomis dienomis sukanka 75 metai, įrodo, kad buvo visiškai priešingai – Lietuva labai garbingai laikėsi ir veikė Hitlerio ir Stalino karštos draugystės, virtusios abipuse neapykanta, apnuodytoje Europoje.

Trijų politikų memorandumas

Tuo metu, kai  Vokietijos karo mašina, sutraiškiusi Vakarų Europą, beveik nustūmė sovietų kariuomenę į Volgos upę, giliame Trečiojo reicho užnugaryje trys Lietuvos Respublikos, prieš metus paverstos nacionalsocialistinės Vokietijos generaline sritimi, žinomi politikai – buvęs valstybės vadovas Kazys Grinius ir du buvę žemės ūkio ministrai Jonas Pranas Aleksa bei Mykolas Krupavičius, jau nebejauni žmonės, 1942 m. lapkričio 9 d. pasiuntė registruotą laišką okupacinės administracijos vadovui, Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos funkcionieriui Teodorui Adrianui von Rentelnui (Theodor Adrian von Renteln)“. Tai nebuvo graudus prašymas, bet memorandumas, ultimatumas. Trys lietuvių inteligentai viešai, argumentuotai pareikalavo liautis lietuviškas žemes apgyvendinti vokiečių kolonistais, tuoj pat nutraukti visų Lietuvos piliečių genocidą, nepriešinti lietuvių su kitataučiais Lietuvos gyventojais. (In: A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ ).

Tačiau ne tik visuomenė, bet ir valstybės teisėsaugos institucijos neturi likti nuošalyje, nusišalinti nuo tokių klausimų sprendimo. Priešingai, reikia imtis sisteminių darbų legalizuoto blogio nekaltoms aukoms gelbėti. Atsibuskite tie, kurie laikote save esančiais aukštai viršuje virš mūsų. Bet ne virš Dievo. Valstybės institucijos turi ginti savo valstybės žmones, kuriems atimta apsigynimo teisė, nes jie – Anapilyje.

2017 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Konstitucinis teismas svarstė uždarame posėdyje vieno Lietuvos Seimo nario seksualinio priekabiavimo bylą. Ar tokie klausimai turi būti svarstomi Konstituciniame teisme? O kodėl tokia neglegentia (lot. abejingumas, nepaisymas, negerbimas) per Pasaulį skleidžiamam lietuvių kaip „žydšaudžių tautos“ mitui? Regis, per visą savo veiklos laikotarpį iki šių dienų OSI veiklos rezultatas – 43 JAV pilietybės netekę ir 35 deportuoti asmenys. Lietuvių jų tarpe nedaug. Manyčiau, turėtų rastis Lietuvos Respublikos Seimo narys/ė ar jų grupė ir pateikti paprastą klausimą Lietuvos Konstituciniam teismui: „Ar lietuviai yra „žydšaudžių tauta“ ir ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitoms tarptautinės teisės normoms?“ Manyčiau, jeigu kiltų tokia byla, tai ji turėtų būti svarstoma viešame Konstitucinio teismo posėdyje, tiesiogiai transliuojama per radiją, televiziją ir internetą.

Šį straipsnį norėčiau baigti p. Rasos Razgaitienės nuostabiais žodžiais: „Jei pasaulis, kuriame mes gyvename, kalba apie mus, moraliai vertina mūsų praeitį ir šmeižia mus, mes neturime teisės pasilikti savo uždarame, saugiame ratelyje ir tarpusavyje skųstis, kad mes esame skriaudžiami. Ši problema yra aštri ir reikalaujanti sumanumo, politinių sugebėjimų, pasišventimo ir gilaus įsitikinimo, kad tai, kas yra daroma mums, yra neteisinga“. (In: Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

Rašant šį straipsnį, naudotasi:

Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing.Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15.

Dr. Algimantas Lebionka. Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (kam naudinga?). 2017.

Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ .

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-valiusaitis-t-venclovos-gelbejimosi-ratas-r-vanagaitei-stulbina.d?id=76196507

Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“,1983 m. lapkričio 1 d.

http://9tv.co.il/news/2017/10/26/249676.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html

2017.11.22; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Ankstesniais laikais žydai turėjo tokią tautos patriarchų ypač praktikuojamą maldą, kai besimeldžiantysis dėkoja ir dėkoja Viešpačiui už tai, kad Aukščiausiasis nesutvėrė jo moterimi ir ne žydu.

Palikime dabar nuošalyje lyčių skirtumus, tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, čia randame labai brangintiną tautinės tapatybės įsisąmoninimo formulę, kurią būtų galima pabandyti perkelti taip pat ir į lietuvišką dirvą,  lengvai įsivaizduojant galimybę, kad lietuvis dėkoja  Aukščiausiajam už tai, jog iš jo gavosi ne kas kita, o lietuvis, giedąs šlovinančią Kūrėją giesmę, džiaugdamasis savo lietuviška tapatybe.

Tarkime, niekas šiandien jau tokių užkeikimų netaria, apskritai mažai kas meldžiasi  Aukščiausiajam, tačiau tokios maldos žodžiai gali padėti iki galo dekoduoti,  paryškintu šriftu verbalizuoti atvirumo pasaulio įvairovei nuojautą, jau ir anksčiau teikusiai galimybę kažką nutuokti apie tai, kad tavoji lietuviška tapatybė yra pats geriausias dalykas, kas galėjo įvykti ir atsitiko tikrai ne pačiame geriausiame iš galimų pasaulyje. Kas be ko, čia jau būtų galima dėti tašką, kol mūsų komfortinė būsena dėl savo tapatybės neperaugo į egzaltuotą šūkaliojimą. Tačiau pasukime pokalbį ramesne vaga, keldami klausimą – kokią yra tokios brangintinos Dievo garbės ar likimo dovanos kaip lietuviškoji tapatybė tarptautinė vertė?

Kaip atrodo, tai, kad esi lietuvis, tavo sėkmei ar nesėkmei visame pasaulyje nieko negali pernelyg nei pridėti nei atimti. Gimdamas lietuviu tu nepaveldi kažkokių aktyvų, kurie leistų tau įgyti pranašumų tarptautinės veiklos sferoje, tačiau niekas čia nelaikys tavęs ir raupsuotoju vien dėl to, jog esi lietuvis. Būna retos akimirkos, kai viso pasaulio dėmesys nukrypsta į tavo tautos gyvenimo aplinkybes, tačiau  dažniausiai bus taip, kad tau pačiam reikės įrodyti savo vertę, apginti reputaciją, stengtis, kad tavo darbai įgytų tarptautinį pripažinimą.

Kita vertus, pasirodo, tavo lietuviškoji tapatybė vis dėlto gali pasitarnauti kaip lengvinanti aplinkybė, kaip patogi starto pozicija siekiant tarptautinio žinomumo, – be jokios abejonės, čia kalbama apie tą išskirtinai liūdną atvejį, kai lietuvis ryžtasi paknopstomis tenkinti tarptautiniu mastu deklaruotą įtakingų lobistų poreikį ar kažkokį fantasmagorinį lūkestį, jog kažkas iš pačių lietuvių ims ir pavadins savo tautą žydšaudžių ir išgamų populiacija, nevengiant pačio didžiausio spalvų sutirštinimo ir smaginimosi siurrealistinės vaizduotės įpirštomis detalėmis.

Nieko asmeniško, yra tokia paklausa, atsiranda ir pasiūla, tikintis, kad tokiu būdu bus atverti vartai, tenkinant pačias didžiausias ambicijas. Kai kurios KGB  išpopuliarintos idėjos, dabartinei Rusijai, ieškančiai vietos po saule, yra ne mažiau svarbios nei sovietijos laikais, be visa ko kito, sumaišties įneša dar ir tai, kad Holokausto tema vis dažniau yra įžaidinėjama komerciniais tikslas, didelę žmonių tragediją ir atmintį paverčiant, neduokdie, smulkių interesų tampomu simuliakru.

Tikriausiai girdėjote teiginį, kad svarbiausias dalykas čia yra net ne faktai apie žydų žudynes Lietuvoje, objektyvūs istorikų tyrimai, o bandymas išjudinti žmonių emocijas, užkuriant vaizduotę neįtikėtinomis detalėmis. Tačiau nežinau, kur dėti iš gėdos akis, matydamas, kad beletristika apipinti šią žydų žudynių temą arba, kaip sakoma, meniškai ją įprasminti, ryžtasi tie lietuvių autoriai, kurie per jėgą, neįvertindami savo tikrųjų galių, veržiasi į tarptautinę meninės produkcijos rinką, talento trūkumą bandydami kompensuoti temos apie neva lietuvių tautos degradavimą, naikinant bendrapiliečius žydus, aktualumu. Sigitas Parulskis ir Rūta Vanagaitė, – tai, regis, ne paskutiniai pavyzdžiai, kai tokiu būdu bandoma apgauti likimą.

Svarbu net ne tai, kiek to talento čia pritrūksta – metro, kilometro ar centimetro? Vis tik negali atsikratyti įspūdžio, kad buvai priverstas stebėti luošių varžybas dėl savotiškai suprastos garbės. Galop falšas sunaikina viską, net milimetrines literatūrinio talento ataugas.

2017.11.25; 06:00

Gruodžio 21-ąją Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta prasminga konferencija, skirta iškilmingai paminėti Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo 90 metų sukatį.

Joje perskaityta svarbių, įdomių pranešimų. Pavyzdžiui, Dr. Algimanto Liekio – „Nepriklausoma tautinė prezidentinė Lietuva ir to laikotarpio vaidmuo istorijoje“, Dovilo Petkaus – „Generolas P.Plechavičius ir jo vaidmuo kuriant tautinę nepriklausomą Lietuvą“. 

Prezidentinė Lietuva. Istoriko Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Konferencijos dalyviai taip pat priėmė rezoliuciją, kurioje apgailestaujama dėl Prezidento Antano Smetonos nuopelnų menkinimo šiandieninėje Lietuvoje.

Rezoliucijoje rašoma: „LR Seimas 2016.12.17 iškilmingai pagerbė Prezidento, Ministro Pirmininko, Steigiamojo Seimo, I-III Seimų nario, publicisto Kazio Griniaus 150-ąsias gimimo metines. Minėjime deramai įvertintas K.Griniaus demokratiškas valstybės valdymas. Deja, nevertinta valstybininko, turėjusio tvirtinti valstybės pamatus, veikla. Gal todėl, kad tokios veiklos formuoti tautiškai susipratusią pilietinę visuomenę, tvirtinti demokratinės valstybės pagrindus nebuvo. Šiuos siekius įgyvendinti teko Prezidentui Smetonai. Pažymėtina, kad iškeliant K.Griniaus svarbą Lietuvos valstybės kūrime, A.Smetonos veikla nustumta į šešėlį“.

Rezolucijos autoriai (Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija, Lietuvos atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjunga, Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos Sąjūdis) taip pat pabrėžia: „Prezidentas K.Grinius ir to meto Vyriausybė nepasižymėjo įžvalgumu dėl tautai ir nepriklausomai Lietuvai gresiančių pavojų, vengė imtis drąsių, stiprinančių lietuvių tautą ir nepriklausomą Lietuvą sprendimų. A.Smetona jau nuo 1926 metų rugsėjo lietuvių patriotinėms jėgoms buvo tuo žmogumi, kuris galėtų garantuoti ir Tautos vienybę, ir valstybės pažangą bei nepriklausomybę. Todėl po 1926-ųjų gruodžio 17-osios kariuomenės paspausimo Prezidentas K.Grinius ir premjeras M.Šleževičius atsistatydino. Trečiasis, vadinamasis kairiųjų Seimas naujuoju Prezidentu išsirinko A.Smetoną, premjeru – prof. A.Voldemarą. Visa valdžios pasikeitimo procedūra buvo įvykdyta griežtai vadovaujantis 1922-ųjų metų Konstitucija. (…) Lietuvis pasijuto tikruoju savo valstybės šeimininku, patriotu, ir jo neįveikė beveik 50 metų trukusi sovietinė okupacija“.

Prasmingi ir konferencijos dalyvių reikalavimai: iki 2018-ųjų vasario 16-osios 100-mečio minėjimo įamžinti Pirmojo Prezidento Antano Smetonos atminimą pastatant jam amžinosios mūsų sostinės Vilniaus centre paminklą bei išleidžiant jo raštus.  

O dabar skelbiame konferencijoje perskaitytą Jono Buroko pranešimą „Prezidentinė Lietuva laisvės kovotojų atmintyje“.

XXX

Jonas Burokas. Prezidentinė Lietuva laisvės kovotojų atmintyje

Šiomis dienomis minime Lietuvos prezidento Kazio Griniaus 150 metines. Jo garbei pašvęsti net 2016 metai. Tai labai garbinga ir kilnu.

Tačiau mus jaudina toks prezidento K. Griniaus jubiliejaus išskirtinumas, ar tai neperdėta ir istoriškai teisinga. Bandysiu atsakyti. Be to, mus sujaudino informacija, kad Kaune, istorinės laikinosios Lietuvos sostinės buvusioje prezidentūroje bus minima tragiškiausia diena Kauno istorijoje. O ta tragiškiausia diena 2016 m. gruodžio 17-oji.

Jonas Burokas, šio pranešimo autorius. Slaptai.lt nuotr.

Praslinkus 90 metų, tokio vertinimo niekas nesitikėjo, nei istorikai, nei šiek tiek apie tų laikų įvykius žinantys piliečiai ir, manau, kauniečiai. Kilo klausimas, kodėl per šimtmetį nepakito tokių vertinimų apie prezidentų kaitą istorija. Juk Kaune per tą laiką vyko gausūs tragiški įvykiai: 1940 m. birželio 15-oji, 1941 m. birželio sukilimas – sukilėlių žūtys, vokiečių okupacija ir holokaustas, antroji pusė amžiaus trukusi sovietinė okupacija su masiniais patriotų suėmimais, žūtimis ir tremtimis. O čia štai – TRAGIŠKIAUSIA DIENA KAUNO ISTORIJOJE.

Kas užsako tokius vertinimus? Aš nemanau, kad Kauno prezidentūros direktorė ar atsitiktinė istorikų, menininkų ar jaunimo suorganizuota grupė. Tokie užsakymai atplaukia iš aukščiau. Tai lyg deguto šaukštas statinėje minint K.Griniaus 150 metų sukaktį. Juk per prezidentinę kaita nežuvo nė vienas pareigūnas ar eilinis žmogus. Tokie įvykiai, kad sutramdytų bolševizmo plitimą į Europą iš Rusijos vyko ir kitose valstybėse: Lenkijoje 1926 metais gegužės mėnesyje perversmo metu, kurį organizavo Juzefas Pilsudskis, baigėsi tragiškai – žuvo 150 žmonių, Italijoje irgi neišvengta aukų. Tiesa, Lietuvoje buvo suimti ir nuteisti 5 LKP CK nariai – 4 buvo sušaudyti, o vienas F. Abramovičius nuteistas iki gyvos galvos. Jų tarpe – 3 žydai.

Po šios egzekucijos LKP CK pirmuoju sekretoriumi tapo Lietuvos budelis Antanas Sniečkus. Šiomis dienomis buvo laida apie jį ir jo veikla apibūdinta gana teigiamai. Ar ne iš čia išplaukia tokia ilgalaikė istorinė neapykanta 1926m. gruodžio įvykiams ir pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai?

Teko dalyvauti iškilmingame Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje minint 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines. Jos paminėtos taip pat įsimintinai. Prezidentas V.Adamkus labai jausmingai įvertino K.Griniaus veiklą, artimai bendravo jo šeima, bet savo kalboje visai neužsiminė apie 1926 metų įvykius. Manau, kad jis nuo tų įvykių vertinimų susilaikė diplomatiškai.

Jaunas naujos kadencijos seimo narys Tomas Tamilinas trumpai apibūdino autoritarinį A. Smetonos valdymą. Jis stebėjosi, kad Lietuvos atgimimo pradžioje Vilniuje gatvių pavadinimai su prezidentų pavadinimais suteikti neapgalvotai. Antano Smetonos gatvė ilgiausia, A.Stulginskio vidutinė, o K.Griniaus labai trumpa ir nepastebima. Jis davė suprasti, kad tai turėjo būti atvirkščiai.

Na, jaunoji liberalė A. Armoškaitė apibūdino K. Grinių kaip liberalios demokratijos įkūnytoją, kurio idėjos labai reikalingos ir šiandien. Kodėl su tokia neapykanta (kaip sovietmečiu) apibūdinama A. Smetonos veikla, nors jis pagal mano artimųjų, laisvės kovotojų, mokytojų, istorikų prisiminimus, kurių dauguma jau amžinybėje, vertinamas kaip daugiausia nusipelnęs žmogus, labiausia pasidarbavęs Lietuvos labui ir daugiau nuveikęs negu visi iki šiol buvę prezidentai. Gal jį galima būtų sulyginti su prof. Vytautu Landsbergiu, tačiau, manau, profesorius neužpyks, pirmenybę skirčiau A. Smetonai, nes jis, įvedus tautinio valdymo prezidentinį modelį, susitvarkė ne tik su užsienio, bet ir vidaus politika – Lietuva iš atsilikusio krašto tapo žinoma Europoje.

Pasikeitus prezidentams buvo sustabdyta bolševikų idėjų propaganda, jų veržimąsis į Lietuvą, labai gerai dirbo Lietuvos saugumas. Todėl neatsitiktinai sovietams okupavus Lietuvą pirmiausia buvo susidorota su vidaus reikalų ministru Kaziu Skuču ir saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu. Jų suėmime „pirmuoju smuiku“ grojo A. Sniečkus ir J. Paleckis. O atgimus Lietuvai ir nepriėmus desovietizacijos įstatymo, teisės aktu neįvertinus LKP kaip nusikalstomos represinės struktūros kartu su okupantais, pražudžiusiais trečdalį tautos, įsigalėjo sovietinė nomenklatūra, kuri ir toliau bruka sovietinę pasaulėžiūrą, klastoja istorinę atmintį.

Ta klastotė ryški prof. Henriko Šadžiaus šiais metais išleistoje monografijoje „Tautos dvasia (1939-1953)“ ir kitose tokio pobūdžio knygose. Negalima nepastebėti arba reikia apsimesti aklu, kaip Lietuva, valdoma prezidento A. Smetonos, keitė savo vaizdą. Per trumpą laiką iš šiaudais dengtų bakužių tapo mūrinė smetoninė Lietuva su pertvarkytais pieno centrais, „Maisto“ ir kitais susivienijimais ir kooperatyvais, augo mokyklų skaičius, plito amatininkystė, pateko net į krizę – neturėjo kur dėti maisto produktų, inteligentai turėjo išpirkti žąsis.

Kadangi esu gimęs Ukmergėje, labai daug girdėjau apie gerus prezidento darbus. Prezidentas taip pat buvo gimęs šiaudais dengtoje bakužėje. Tapus jam prezidentu labai greitai pakito ir Ukmergės kraštas. Ukmergėje buvo pastatytos vienos gražiausių Lietuvos gimnazijų, pastatyta moderni amatų mokykla, kurioje sovietiniais laikais buvo technikumas.

Nepakito į A. Smetoną kaip asmenį požiūris ir sovietmečiu. Kolūkiečiai sakydavo – kaip gerai buvo tvarkomas ūkis prie Smetonos. 1964 metais atvykus į kolūkio kontorą, į Smetonos tėviškę, o tai buvo birželio 13-ojj- Antaninės, neradau nė vieno kolūkiečio. Paklausus praeivių, kur yra darbuotojai, atsakė – nejaugi nežinote, kad Antaninės, visi švenčia, geria už Prezidento sveikatą – nors jis tragiškai neaiškiomis aplinkybėmis buvo žuvęs.

Šiose apylinkėse sovietmečiu labai aktyviai veikė partizanai. Ne vieną kartą Taujėnai, Siesikai ir kiti miesteliai buvo užimti partizanų, kaimuose gegužinėse skambėjo partizaniškos dainos. Pirmuoju „Vyčio“ apygardos vadu buvo prezidento sesers sūnus karininkas kapitonas Juozas Krištaponis. Jis žuvo įnirtingame mūšyje 1945-01-02 Lėno miške apsupus reguliariai sovietų kariuomenei. Tame mūšyje žuvo apie pusė iš 40 apsuptyje buvusių partizanų, o sovietinių karių ir stribų – 10 kartų daugiau. Kartu su juo buvo sunkiai sužeistas jo brolis Antanas, vėliau nukankintas Ukmergės saugume.

Partizanavo ir kiti Smetonų giminės žmonės Antanas Smetona, Stasys Markauskas, Marijonas Smetona. Žuvus partizanų vadui karininkui Danieliui Vaiteliui, vadovavimą vėl perėmė garbingos šeimos karys – Alfonsas Smetona-Žygaudas. Jis taip pat žuvo. Partizanų palaikų vietos daugumoje nežinomos.

Eligijus Smetona buvo suimtas, pateko į Vorkutos lagerius. Ten kartu su kitais lietuviais organizavo 1953 ir 1955 metų politinių kalinių sukilimus. Ir pasiekė pergalę. Šimtai tūkstančių kalinių išėjo į laisvę, tačiau negalutinę. Jis dar sulaukė Lietuvos Atgimimo ir atliko dar didelius darbus Lietuvos labui. Tai štai kokia buvo ir yra Smetonų giminė.

Beje, Juozas Krištaponis buvo kaltinamas kaip žydšaudys, norėta atimti po mirties suteiktą kario-savanorio vardą, nuversti jam pastatytą Ukmergėje paminklą ir tik didelių pastangų dėka, pateikus papildomus duomenis, garbingas jo vardas buvo išsaugotas.

Mūsų spaudoje, kai kurių istorikų šaltiniuose skleidžiami įvairūs pramanai, patyčios apie Prezidentą. Ypač dažniausia – bėgo iš Lietuvos per upelį, pasiraitęs kelnes. Jis ne bėgo, o traukėsi nuo sovietinio teroro kaip ir Griniaus ir kitų žymių žmonių karininkų ir kitų inteligentų šeimos, kunigai. Pasitraukus taip pat reikėjo saugotis nuo KGB pinklių. Į KGB pinkles pakliuvo generolas P. Kubiliūnas, seserys Milda ir Ramunė Alseikaitės, žymus žurnalistas, LLKS narys Antanas Valiukėnas ir daugelis kitų. Dalis jų buvo sušaudyti arba nukankinti sovietiniuose lageriuose. Bandyta pargabenti į sovietų Lietuvą generolus P. Plechavičių, St. Raštikį, S. Kairį ir daugelį kitų.

Dar iki galo nėra aišku, kas konkrečiai prisidėjo prie A.Smetonos žūties. Turėtume žinoti ir tai, kas pirmasis lietuvius pavadino „žydšaudžių tauta“.

Šios konferencijos lektoriai išdėstė 1926 metų įvykių aplinkybes. Tačiau kai kurias konkrečias pastabas, neabejotinai nusikalstomas, norėčiau dar priminti ir papildyti. Pirmiausia M. Šleževičiaus vyriausybė paleido iš kalėjimų visus bolševikus ir kitus Lietuvos ardytojus, kad galėtų vykdyti anarchiją ir skleisti suirutę – panaikino karo stovį, panaikino cenzūrą, kad laisvai galėtų reikštis komunistinė Maskvos spauda, pradėjo masiškai atleidinėti ištikimus valstybei pareigūnus, panaikino saugumo policiją, planavo iki minimumo apkarpyti kariuomenės finansavimą, leido siautulingas bolševikų demonstracijas su Stalino, Lenino portretais ir raudonomis vėliavomis, sutrypė su žirgais tam prieštaraujančią studentų demonstraciją, pradėjo Lietuvą kompromituoti prieš Vatikaną, nutraukė konkordatą, kad Lietuvą paverstų ateistine valstybe.

Taigi absurdas valstybės vardu minėti K.Griniaus atminimą. Šis žmogus pastatė valstybę ties bedugnės riba. Jis imitavo demokratiją, kai viskas leidžiama, o ištikrųjų savo veiksmais tarnavo bolševizmui. Griniaus-Šleževičiaus valdymo metus galima būtų gretinti su Kazimiros Prunskienės vyriausybe. 1926 metais vyriausybė tarnavo tik bolševikams ir tautinėms mažumoms (žydams, lenkams), nes tik jų balsų dėka Seime turėjo daugumą ir vykdė jų užgaidas. Per trumpą laiką atidarė daug lenkiškų mokyklų ir nė vienos lietuviškos. Vietiniai bolševikai jau buvo apsiginklavę ir darė karinius apmokymus valdžiai užgrobti. Tai raginta viešai. Kurstė darbininkus niokoti gamybos priemones, priklausančias „fašistams“. Vyriausybė jų nebaudė, nekėlė bylų. Spaudoje ir kalbose kariuomenė vadinta žmogžudžiais.

Reikėtų paminėti nusipelniusius tautinės valstybės kūrimo pradininkus St. Šilingą, L. Bistrą, karininkus, P. Plechavičių, A. Mačiuiką, J. Petruitį, V. Glovackį ir kitus, kurie su A.Smetona priešakyje įvedė Lietuvoje tvarką ir išgelbėjo nuo bolševizmo. Mano artimieji pasakojo, kaip Ukmergėje gatvėmis žygiavo bolševikuojantys asmenys su raudonomis vėliavomis, Stalino, Lenino portretais, kaip jie mėtė nuo karininkų galvų uniformines kepures, virė bolševikines sriubas bei košes ir maitino demonstrantus. Tai buvo ne maltiečių, o propagandinės bolševikinės sriubos. Toms demonstracijoms daugiausia vadovavo žydai. 

Konferencijos dalyviai. Pirmasis – Kovo 11-osos Akto signataras Saulius Pečeliūnas. Slaptai.lt nuotr.

Norėčiau priminti, kad pirmos okupacijos metu K. Griniui ir jo šeimai okupantai už „demokratinę“ veiklą atsidėkojo. Jis ramiausiai dirbo švietėjišką darbą medicinos srityje, redagavo mėnraštį „Liaudies sveikata“, vadovavo Higienos muziejui. Tuo tarpu prezidentas A.Stulginskis buvo ištremtas, nuteistas ir grįžo iškankintas į Lietuvą tik 1954 metais.

Vis dėlto artėjant antrajai sovietiniai okupacijai pabūgo ir K.Grinius ir, kaip vertina A. Smetoną mūsų istorikai, „pabėgo“ iš Lietuvos, tik jam nereikėjo bristi atsiraitojus kelnes per upelį. Todėl turime nedelsiant atstatyti istorinę atmintį, sugrąžinti garbingą Lietuvos prezidento Antano Smetonos vardą, pastatyti iki 2018.02.16 dienos Vilniuje jam paminklą, naujai išleisti A.Smetonos raštus. Reikia baigti įsigaliojusią nuo sovietmečio istorinę klastotę.

2016-12-22; 06:03

Pagaliau turime „aktualią“, dėmesio vertą knygą. Omeny turiu  Rūtos Vanagaitės rašinį apie lietuvius žydšaudžius.

Turbūt ji tikrai „aktuali ir dėmesio verta“, jeigu  visos Lietuvos televizijos ją reklamuoja, įvyko knygos pristatymas, dalyvaujant Efraimui Zurofui, Simono Viezentalio centro Jeruzalės biuro direktoriui, kurį žurnalistas Andrius Užkalnis apibūdina taip: „…tačiau tai, ką vienas iš Izraelio sūnų daro Lietuvoje (viešųjų ryšių prasme) yra taip kvaila, trumparegiška ir priešiška sveikam protui ir susitaikymui, kad man norisi ranka užsidengti veidą ir tyliai kūkčioti“.

Continue reading „Dar sykį – esu kaltas…”

sklaida_0

Kovo 21 d. Seime įvyko konferencija “Tautos istorija ir jos sklaida”. Tema labai aktuali. Gaila, nedalyvavo žmonės nei iš Švietimo ir mokslo, nei iš Kultūros ministerijos. Didelis stačiakampis stalas Konstitucijos salėje nebuvo pilnai apsėstas, trūko kokių trijų dešimčių istorijos mokytojų, kultūros veikėjų, neabejingų mūsų istorijai ir jos sklaidai.

Buvo pasakyta, kad konferencija transliuojama internetinėmis priemonėmis, kad matyti ir girdėti gali tūkstančiai. Gerai, kad transliuojama, gal vienas kitas vieną kitą žodį ir išgirs. Tik vienas kitas, vieną kitą žodį. Nes kas gi visą dieną sėdės prie kompiuterio ir klausysis, ką sako istorikas prof., dr. Eugenijus Jovaiša, jo mokinė, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė, istorikas Algimantas Liekis, mitologas Dainius Razauskas, istorinių romanų rašytojas Jonas Užurka, istorikė Inga Baranauskienė, Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Endriukaitis ir kiti pranešėjai, diskusijos dalyviai!

Continue reading „Apie tai, kaip yra ir kaip turėtų būti”