Jonas Burokas. Prezidentinė Lietuva laisvės kovotojų atmintyje


Print

Gruodžio 21-ąją Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta prasminga konferencija, skirta iškilmingai paminėti Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo 90 metų sukatį.

Joje perskaityta svarbių, įdomių pranešimų. Pavyzdžiui, Dr. Algimanto Liekio – „Nepriklausoma tautinė prezidentinė Lietuva ir to laikotarpio vaidmuo istorijoje“, Dovilo Petkaus – „Generolas P.Plechavičius ir jo vaidmuo kuriant tautinę nepriklausomą Lietuvą“. 

Prezidentinė Lietuva. Istoriko Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Konferencijos dalyviai taip pat priėmė rezoliuciją, kurioje apgailestaujama dėl Prezidento Antano Smetonos nuopelnų menkinimo šiandieninėje Lietuvoje.

Rezoliucijoje rašoma: „LR Seimas 2016.12.17 iškilmingai pagerbė Prezidento, Ministro Pirmininko, Steigiamojo Seimo, I-III Seimų nario, publicisto Kazio Griniaus 150-ąsias gimimo metines. Minėjime deramai įvertintas K.Griniaus demokratiškas valstybės valdymas. Deja, nevertinta valstybininko, turėjusio tvirtinti valstybės pamatus, veikla. Gal todėl, kad tokios veiklos formuoti tautiškai susipratusią pilietinę visuomenę, tvirtinti demokratinės valstybės pagrindus nebuvo. Šiuos siekius įgyvendinti teko Prezidentui Smetonai. Pažymėtina, kad iškeliant K.Griniaus svarbą Lietuvos valstybės kūrime, A.Smetonos veikla nustumta į šešėlį“.

Rezolucijos autoriai (Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija, Lietuvos atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjunga, Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos Sąjūdis) taip pat pabrėžia: „Prezidentas K.Grinius ir to meto Vyriausybė nepasižymėjo įžvalgumu dėl tautai ir nepriklausomai Lietuvai gresiančių pavojų, vengė imtis drąsių, stiprinančių lietuvių tautą ir nepriklausomą Lietuvą sprendimų. A.Smetona jau nuo 1926 metų rugsėjo lietuvių patriotinėms jėgoms buvo tuo žmogumi, kuris galėtų garantuoti ir Tautos vienybę, ir valstybės pažangą bei nepriklausomybę. Todėl po 1926-ųjų gruodžio 17-osios kariuomenės paspausimo Prezidentas K.Grinius ir premjeras M.Šleževičius atsistatydino. Trečiasis, vadinamasis kairiųjų Seimas naujuoju Prezidentu išsirinko A.Smetoną, premjeru – prof. A.Voldemarą. Visa valdžios pasikeitimo procedūra buvo įvykdyta griežtai vadovaujantis 1922-ųjų metų Konstitucija. (…) Lietuvis pasijuto tikruoju savo valstybės šeimininku, patriotu, ir jo neįveikė beveik 50 metų trukusi sovietinė okupacija“.

Prasmingi ir konferencijos dalyvių reikalavimai: iki 2018-ųjų vasario 16-osios 100-mečio minėjimo įamžinti Pirmojo Prezidento Antano Smetonos atminimą pastatant jam amžinosios mūsų sostinės Vilniaus centre paminklą bei išleidžiant jo raštus.  

O dabar skelbiame konferencijoje perskaitytą Jono Buroko pranešimą „Prezidentinė Lietuva laisvės kovotojų atmintyje“.

XXX

Jonas Burokas. Prezidentinė Lietuva laisvės kovotojų atmintyje

Šiomis dienomis minime Lietuvos prezidento Kazio Griniaus 150 metines. Jo garbei pašvęsti net 2016 metai. Tai labai garbinga ir kilnu.

Tačiau mus jaudina toks prezidento K. Griniaus jubiliejaus išskirtinumas, ar tai neperdėta ir istoriškai teisinga. Bandysiu atsakyti. Be to, mus sujaudino informacija, kad Kaune, istorinės laikinosios Lietuvos sostinės buvusioje prezidentūroje bus minima tragiškiausia diena Kauno istorijoje. O ta tragiškiausia diena 2016 m. gruodžio 17-oji.

Jonas Burokas, šio pranešimo autorius. Slaptai.lt nuotr.

Praslinkus 90 metų, tokio vertinimo niekas nesitikėjo, nei istorikai, nei šiek tiek apie tų laikų įvykius žinantys piliečiai ir, manau, kauniečiai. Kilo klausimas, kodėl per šimtmetį nepakito tokių vertinimų apie prezidentų kaitą istorija. Juk Kaune per tą laiką vyko gausūs tragiški įvykiai: 1940 m. birželio 15-oji, 1941 m. birželio sukilimas – sukilėlių žūtys, vokiečių okupacija ir holokaustas, antroji pusė amžiaus trukusi sovietinė okupacija su masiniais patriotų suėmimais, žūtimis ir tremtimis. O čia štai – TRAGIŠKIAUSIA DIENA KAUNO ISTORIJOJE.

Kas užsako tokius vertinimus? Aš nemanau, kad Kauno prezidentūros direktorė ar atsitiktinė istorikų, menininkų ar jaunimo suorganizuota grupė. Tokie užsakymai atplaukia iš aukščiau. Tai lyg deguto šaukštas statinėje minint K.Griniaus 150 metų sukaktį. Juk per prezidentinę kaita nežuvo nė vienas pareigūnas ar eilinis žmogus. Tokie įvykiai, kad sutramdytų bolševizmo plitimą į Europą iš Rusijos vyko ir kitose valstybėse: Lenkijoje 1926 metais gegužės mėnesyje perversmo metu, kurį organizavo Juzefas Pilsudskis, baigėsi tragiškai – žuvo 150 žmonių, Italijoje irgi neišvengta aukų. Tiesa, Lietuvoje buvo suimti ir nuteisti 5 LKP CK nariai – 4 buvo sušaudyti, o vienas F. Abramovičius nuteistas iki gyvos galvos. Jų tarpe – 3 žydai.

Po šios egzekucijos LKP CK pirmuoju sekretoriumi tapo Lietuvos budelis Antanas Sniečkus. Šiomis dienomis buvo laida apie jį ir jo veikla apibūdinta gana teigiamai. Ar ne iš čia išplaukia tokia ilgalaikė istorinė neapykanta 1926m. gruodžio įvykiams ir pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai?

Teko dalyvauti iškilmingame Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje minint 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines. Jos paminėtos taip pat įsimintinai. Prezidentas V.Adamkus labai jausmingai įvertino K.Griniaus veiklą, artimai bendravo jo šeima, bet savo kalboje visai neužsiminė apie 1926 metų įvykius. Manau, kad jis nuo tų įvykių vertinimų susilaikė diplomatiškai.

Jaunas naujos kadencijos seimo narys Tomas Tamilinas trumpai apibūdino autoritarinį A. Smetonos valdymą. Jis stebėjosi, kad Lietuvos atgimimo pradžioje Vilniuje gatvių pavadinimai su prezidentų pavadinimais suteikti neapgalvotai. Antano Smetonos gatvė ilgiausia, A.Stulginskio vidutinė, o K.Griniaus labai trumpa ir nepastebima. Jis davė suprasti, kad tai turėjo būti atvirkščiai.

Na, jaunoji liberalė A. Armoškaitė apibūdino K. Grinių kaip liberalios demokratijos įkūnytoją, kurio idėjos labai reikalingos ir šiandien. Kodėl su tokia neapykanta (kaip sovietmečiu) apibūdinama A. Smetonos veikla, nors jis pagal mano artimųjų, laisvės kovotojų, mokytojų, istorikų prisiminimus, kurių dauguma jau amžinybėje, vertinamas kaip daugiausia nusipelnęs žmogus, labiausia pasidarbavęs Lietuvos labui ir daugiau nuveikęs negu visi iki šiol buvę prezidentai. Gal jį galima būtų sulyginti su prof. Vytautu Landsbergiu, tačiau, manau, profesorius neužpyks, pirmenybę skirčiau A. Smetonai, nes jis, įvedus tautinio valdymo prezidentinį modelį, susitvarkė ne tik su užsienio, bet ir vidaus politika – Lietuva iš atsilikusio krašto tapo žinoma Europoje.

Pasikeitus prezidentams buvo sustabdyta bolševikų idėjų propaganda, jų veržimąsis į Lietuvą, labai gerai dirbo Lietuvos saugumas. Todėl neatsitiktinai sovietams okupavus Lietuvą pirmiausia buvo susidorota su vidaus reikalų ministru Kaziu Skuču ir saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu. Jų suėmime „pirmuoju smuiku“ grojo A. Sniečkus ir J. Paleckis. O atgimus Lietuvai ir nepriėmus desovietizacijos įstatymo, teisės aktu neįvertinus LKP kaip nusikalstomos represinės struktūros kartu su okupantais, pražudžiusiais trečdalį tautos, įsigalėjo sovietinė nomenklatūra, kuri ir toliau bruka sovietinę pasaulėžiūrą, klastoja istorinę atmintį.

Ta klastotė ryški prof. Henriko Šadžiaus šiais metais išleistoje monografijoje „Tautos dvasia (1939-1953)“ ir kitose tokio pobūdžio knygose. Negalima nepastebėti arba reikia apsimesti aklu, kaip Lietuva, valdoma prezidento A. Smetonos, keitė savo vaizdą. Per trumpą laiką iš šiaudais dengtų bakužių tapo mūrinė smetoninė Lietuva su pertvarkytais pieno centrais, „Maisto“ ir kitais susivienijimais ir kooperatyvais, augo mokyklų skaičius, plito amatininkystė, pateko net į krizę – neturėjo kur dėti maisto produktų, inteligentai turėjo išpirkti žąsis.

Kadangi esu gimęs Ukmergėje, labai daug girdėjau apie gerus prezidento darbus. Prezidentas taip pat buvo gimęs šiaudais dengtoje bakužėje. Tapus jam prezidentu labai greitai pakito ir Ukmergės kraštas. Ukmergėje buvo pastatytos vienos gražiausių Lietuvos gimnazijų, pastatyta moderni amatų mokykla, kurioje sovietiniais laikais buvo technikumas.

Nepakito į A. Smetoną kaip asmenį požiūris ir sovietmečiu. Kolūkiečiai sakydavo – kaip gerai buvo tvarkomas ūkis prie Smetonos. 1964 metais atvykus į kolūkio kontorą, į Smetonos tėviškę, o tai buvo birželio 13-ojj- Antaninės, neradau nė vieno kolūkiečio. Paklausus praeivių, kur yra darbuotojai, atsakė – nejaugi nežinote, kad Antaninės, visi švenčia, geria už Prezidento sveikatą – nors jis tragiškai neaiškiomis aplinkybėmis buvo žuvęs.

Šiose apylinkėse sovietmečiu labai aktyviai veikė partizanai. Ne vieną kartą Taujėnai, Siesikai ir kiti miesteliai buvo užimti partizanų, kaimuose gegužinėse skambėjo partizaniškos dainos. Pirmuoju „Vyčio“ apygardos vadu buvo prezidento sesers sūnus karininkas kapitonas Juozas Krištaponis. Jis žuvo įnirtingame mūšyje 1945-01-02 Lėno miške apsupus reguliariai sovietų kariuomenei. Tame mūšyje žuvo apie pusė iš 40 apsuptyje buvusių partizanų, o sovietinių karių ir stribų – 10 kartų daugiau. Kartu su juo buvo sunkiai sužeistas jo brolis Antanas, vėliau nukankintas Ukmergės saugume.

Partizanavo ir kiti Smetonų giminės žmonės Antanas Smetona, Stasys Markauskas, Marijonas Smetona. Žuvus partizanų vadui karininkui Danieliui Vaiteliui, vadovavimą vėl perėmė garbingos šeimos karys – Alfonsas Smetona-Žygaudas. Jis taip pat žuvo. Partizanų palaikų vietos daugumoje nežinomos.

Eligijus Smetona buvo suimtas, pateko į Vorkutos lagerius. Ten kartu su kitais lietuviais organizavo 1953 ir 1955 metų politinių kalinių sukilimus. Ir pasiekė pergalę. Šimtai tūkstančių kalinių išėjo į laisvę, tačiau negalutinę. Jis dar sulaukė Lietuvos Atgimimo ir atliko dar didelius darbus Lietuvos labui. Tai štai kokia buvo ir yra Smetonų giminė.

Beje, Juozas Krištaponis buvo kaltinamas kaip žydšaudys, norėta atimti po mirties suteiktą kario-savanorio vardą, nuversti jam pastatytą Ukmergėje paminklą ir tik didelių pastangų dėka, pateikus papildomus duomenis, garbingas jo vardas buvo išsaugotas.

Mūsų spaudoje, kai kurių istorikų šaltiniuose skleidžiami įvairūs pramanai, patyčios apie Prezidentą. Ypač dažniausia – bėgo iš Lietuvos per upelį, pasiraitęs kelnes. Jis ne bėgo, o traukėsi nuo sovietinio teroro kaip ir Griniaus ir kitų žymių žmonių karininkų ir kitų inteligentų šeimos, kunigai. Pasitraukus taip pat reikėjo saugotis nuo KGB pinklių. Į KGB pinkles pakliuvo generolas P. Kubiliūnas, seserys Milda ir Ramunė Alseikaitės, žymus žurnalistas, LLKS narys Antanas Valiukėnas ir daugelis kitų. Dalis jų buvo sušaudyti arba nukankinti sovietiniuose lageriuose. Bandyta pargabenti į sovietų Lietuvą generolus P. Plechavičių, St. Raštikį, S. Kairį ir daugelį kitų.

Dar iki galo nėra aišku, kas konkrečiai prisidėjo prie A.Smetonos žūties. Turėtume žinoti ir tai, kas pirmasis lietuvius pavadino „žydšaudžių tauta“.

Šios konferencijos lektoriai išdėstė 1926 metų įvykių aplinkybes. Tačiau kai kurias konkrečias pastabas, neabejotinai nusikalstomas, norėčiau dar priminti ir papildyti. Pirmiausia M. Šleževičiaus vyriausybė paleido iš kalėjimų visus bolševikus ir kitus Lietuvos ardytojus, kad galėtų vykdyti anarchiją ir skleisti suirutę – panaikino karo stovį, panaikino cenzūrą, kad laisvai galėtų reikštis komunistinė Maskvos spauda, pradėjo masiškai atleidinėti ištikimus valstybei pareigūnus, panaikino saugumo policiją, planavo iki minimumo apkarpyti kariuomenės finansavimą, leido siautulingas bolševikų demonstracijas su Stalino, Lenino portretais ir raudonomis vėliavomis, sutrypė su žirgais tam prieštaraujančią studentų demonstraciją, pradėjo Lietuvą kompromituoti prieš Vatikaną, nutraukė konkordatą, kad Lietuvą paverstų ateistine valstybe.

Taigi absurdas valstybės vardu minėti K.Griniaus atminimą. Šis žmogus pastatė valstybę ties bedugnės riba. Jis imitavo demokratiją, kai viskas leidžiama, o ištikrųjų savo veiksmais tarnavo bolševizmui. Griniaus-Šleževičiaus valdymo metus galima būtų gretinti su Kazimiros Prunskienės vyriausybe. 1926 metais vyriausybė tarnavo tik bolševikams ir tautinėms mažumoms (žydams, lenkams), nes tik jų balsų dėka Seime turėjo daugumą ir vykdė jų užgaidas. Per trumpą laiką atidarė daug lenkiškų mokyklų ir nė vienos lietuviškos. Vietiniai bolševikai jau buvo apsiginklavę ir darė karinius apmokymus valdžiai užgrobti. Tai raginta viešai. Kurstė darbininkus niokoti gamybos priemones, priklausančias „fašistams“. Vyriausybė jų nebaudė, nekėlė bylų. Spaudoje ir kalbose kariuomenė vadinta žmogžudžiais.

Reikėtų paminėti nusipelniusius tautinės valstybės kūrimo pradininkus St. Šilingą, L. Bistrą, karininkus, P. Plechavičių, A. Mačiuiką, J. Petruitį, V. Glovackį ir kitus, kurie su A.Smetona priešakyje įvedė Lietuvoje tvarką ir išgelbėjo nuo bolševizmo. Mano artimieji pasakojo, kaip Ukmergėje gatvėmis žygiavo bolševikuojantys asmenys su raudonomis vėliavomis, Stalino, Lenino portretais, kaip jie mėtė nuo karininkų galvų uniformines kepures, virė bolševikines sriubas bei košes ir maitino demonstrantus. Tai buvo ne maltiečių, o propagandinės bolševikinės sriubos. Toms demonstracijoms daugiausia vadovavo žydai. 

Konferencijos dalyviai. Pirmasis – Kovo 11-osos Akto signataras Saulius Pečeliūnas. Slaptai.lt nuotr.

Norėčiau priminti, kad pirmos okupacijos metu K. Griniui ir jo šeimai okupantai už „demokratinę“ veiklą atsidėkojo. Jis ramiausiai dirbo švietėjišką darbą medicinos srityje, redagavo mėnraštį „Liaudies sveikata“, vadovavo Higienos muziejui. Tuo tarpu prezidentas A.Stulginskis buvo ištremtas, nuteistas ir grįžo iškankintas į Lietuvą tik 1954 metais.

Vis dėlto artėjant antrajai sovietiniai okupacijai pabūgo ir K.Grinius ir, kaip vertina A. Smetoną mūsų istorikai, „pabėgo“ iš Lietuvos, tik jam nereikėjo bristi atsiraitojus kelnes per upelį. Todėl turime nedelsiant atstatyti istorinę atmintį, sugrąžinti garbingą Lietuvos prezidento Antano Smetonos vardą, pastatyti iki 2018.02.16 dienos Vilniuje jam paminklą, naujai išleisti A.Smetonos raštus. Reikia baigti įsigaliojusią nuo sovietmečio istorinę klastotę.

2016-12-22; 06:03