Seime vykusioje Opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus spaudos konferencijoje buvo apžvelgtos svarbiausios politinės aktualijos.
Kas aiškėja po D. A. Barakausko pasitraukimo?
Ministro Dailio Alfonso Barakausko atsistatydinimas buvo dėsningas, pavėluotas ir nulemtas ne sveikatos problemų, o problemų su teisėsauga.
Pagal darbuotojų gaunamų atlyginimų dydį iš visų 27-ių Europos Sąjungos šalių 2010 metais „pirmavo“ Latvija, Lietuva ir Rumunija – šiose trijose šalyse daugiau nei ketvirtadalis visų darbuotojų gauna mažus atlyginimus. Lietuvoje jis tik 2012-aisiais padidintas 50 litų ir siekė vos 850 litų.
Suprantama, toks atlyginimų lygis, atskaičius mokesčius, yra itin žemas, todėl ne veltui dabartinės valdančiosios daugumos partijos laimėjo rinkimus, iškėlusios šūkį pakelti minimalią mėnesinę algą (MMA) iki 1000 ir net 1509 litų dydžio.
Vienas pirmųjų naujosios Vyriausybės žingsnių buvo sprendimas nuo sausio 1 d. didinti MMA iki 1 tūkst. litų. Tokį sprendimą patvirtino premjeras Algirdas Butkevičius. Prieškalėdinę savaitę interviu „Žinių radijui“ jis kalbėjo: „Žinote, Lietuvoje vergavimo laikotarpis turi pasibaigti. Žmonės nėra vergai, o kada jie gaus nors truputį didesnes pajamas, jas išleis vidaus vartojimui. Tas verslininkas, kuris yra orientuotas į vidaus rinką, po 3–4 mėnesių pamatys, kad ekonominis procesas pradėjo greitėti, perkamumas auga, o didėjant jam, didėja pajamos bei gamyba“.
Čia tas atvejis, kai žurnalistui apie mitingą nereikia nieko rašyti. Visas tekstas nuotraukose. Žiūrėkite, skaitykite ir dėkitės į galvą: tie, kurie negalėjote arba nenorėjote natūroje pamatyti gražaus reginio, kurie lindėjote namie. Gal per daug stipriai pasakyta, bet taip buvo pasakyta, dalyvaujant Tautiškos giesmės autoriui Vincui Kudirkai. Jis, man regis, liko patenkintas.
Turbūt šventvagiška sakyti, kad reginys buvo gražus. Oranžinės, raudonos, baltos, geltonos vėliavos, spalvingi demonstrantų drabužiai – ir plakatai, transparantai, šūkiai… Ir dūdos, būgnų tratėjimas, ir “duonos”, “darbo” reikalavimas balsu, kad net ausyse spengia… Žmonės susirinko genami nevilties, o aš grožiuosi spalvingomis vėliavomis! Ne vien tuo grožiuosi.
Man patinka, kad daromės piliečiai, kurių buvo pilnas Gedimino prospektas – nuo Seimo iki Vyriausybės. Iš visos Lietuvos. Ir tie, kurie tuo metu stovėjo, ėjo šaligatviais – ne visi buvo abejingi, pritarė ir tekstams, ir žodžiams. Jie gal dar bijojo eiti gatve, bijojo prarasti ir tą, ką dar turi: darbą, duonos. Gal kitą kartą ir jie nulips nuo šaligatvio.
Apibendrinant galima pasakyti, kad šį kartą buvo keliami iš esmės tik ekonominiai reikalavimai. O bėdų turime žymiai daugiau. Trūksta ne tik darbo ir duonos: ir pagarbos, dėmesio tautai, jos kultūrai ir kalbai. Mačiau kelis plakatus, dėkojančius parlamentarui tautininkui Gintarui Songailai, mačiau kelis pažįstamus žmones, kuriems šios vertybės labai svarbios, bet apie tai kalbų nebuvo. Kai kalbėjo minėtas Seimo narys, gerai nesupratau – minia jam pritaria ar nelabai, kai dūdavo, plojo… Gal nelabai žino, ką jis veikia Seime, kokias vertybes gina?
Algirdui Butkevičiui demonstrantai plojo žymiai entuziastingiau. Ir man dėl to neramu. Neramu matant, kas dabar dedasi už Vinco Kudirkos nugaros, bet aš bijau ir ateities, kitų metų, kai į valdžią gali ateiti dar daugiau žmonių, kuriems mes, – demonstrantai, ubagai ir pensininkai, – dar mažiau rūpėsim, kurie abejingi lietuvių tautai, jos kultūrai. Dėl to, kas dabar dedasi, ne Andrius Kubilius kalčiausias. Kaltas, bet ne kalčiausias. Suprantu, jeigu tokius žodžius būčiau ištaręs prie Vinco Kudirkos paminklo, būčiau buvęs nušvilptas.
Tą patį vakarą, grįžęs nano, televizijos ekrane mačiau man nerimą keliančius vaizdus: kaip Arūno Valinsko juokdariai jungiasi su tais, kuriems nei ubagai, nei pensininkai nerūpi, kurie labiausiai bijo, kad jų vilos, lėktuvai, jachtos ir “ferariai” nenukentėtų. O juk valinskams salėse ir ubagai, ir pensininkai ploja!
Vytauto Visocko nuotr.
2011.12.11
Valdančioji dauguma kaip velnias kryžiaus bijo gausių protesto mitingų. Todėl visais įmanomais būdais tautos energiją ir dėmesį stengiasi nukreipti netikrų problemų ir rūpesčių link. Pavyzdžiui, į vadinamuosius šokių ir dainų projektus, kurių demonstravimu noriai rūpinasi mūsų populiariosios televizijos. Suprask, tegul tauta svarsto, kuri pora gražiau sukasi ant parketo, kokio dainininko balsas sodresnis ar kurios damos suknelė prabangesnė. Dėl tokių “aktualijų” besiginčijanti tauta – nekonfliktiška. Tokiomis “aktualijomis” besirūpinantys tautiečiai neina į protesto akcijas, referendumus, politines diskusijas, jiems nė motais Lietuvos energetinės nepriklausomybės įtvirtinimo ar Medininkų žudynių bylos tyrimo peripetijos.
Stengdamasi kontroliuoti visuomenės nuotaikas, šiandieninė Lietuvos valdžia imasi ir kai kurių kitų gudrybių, neišskiriant nei grasinimų, nei bauginimų. Apie tai – Tautos Ateities Forumo (TAF) valdybos nario Rimo Urbaus komentaras.
Continue reading „Apie valdžios intrigas slopinant visuomenės aktyvumą”
Lietuvoje valdžia, o ypač Seimas ir Vyriausybė, dažnai kaltinama, kad ji nesitaria su žmonėmis priimadmas naujus įstatymus. Paprastai sakoma, kad valdžia tik primeta savo valią. Dar sakoma, kad valdžia negirdi arba nenori girdėti žmonių. Tokių kaltinimų nė viena valdančioji dauguma nemėgo ir vis bandė gintis, kad ji visada yra atvira pasiūlymams ir tautos balsui.
Šį kartą pabandžiau sąžiningai patyrinėti bent jau Seimo “atvirumą”. Štai internetinėje mūsų Parlamento svetainėje yra tokia rubrika “Projektai, paskelbti visuomenei svarstyti”. Su šia rubrika mes galime labai lengvai susipažinti paspaudę vos vieną kompiuterio klavišą.
Continue reading „Kaip valdžia tariasi su žmonėmis? Diskusijų nėra, reikia tik pritarti”
