ELTA kampas. Ignas Vėgėlė. ELTA / Karolina Gudžiūnienė
Advokatas Ignas Vėgėlė dėl dalyvavimo politikoje šiuo metu kalbasi su visomis politinėmis partijomis, išskyrus valdančiuosius. „Šiuo metu, aš neslėpsiu, diskutuoju su įvairiomis politinėmis jėgomis, išskyrus aš nediskutuoju ir nekalbu su dabartinę koaliciją sudarančiomis politinėmis jėgomis, valdančiąja koalicija“, – interviu portalui „15min“ sakė I. Vėgėlė.
Pasak advokato, su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais (TS-LKD) jam bendradarbiauti šiuo metu būtų sudėtinga dėl kelių priežasčių.
„Manau, kad TS-LKD vadovybė dabar neatliepia ne tik gyventojų, kurie pasitikėjo ir kurie balsavo už šią politinę jėgą, lūkesčių, bet neatliepia net ir savo nemažos dalies partiečių ideologijos arba vizijos“, – portalui sakė advokatas.
„Su politine partija kalbėti nėra kaip – tu gali kalbėti tiktai su vadovybe, tais asmenimis, kurie jai atstovauja. Deja, aš turiu pripažinti, kad su tais, kurie jai atstovauja, vertybiškai mes esame tokioje didelėje atskirtyje, kad susikalbėti būtų ypatingai sunku“, – teigė I. Vėgėlė.
Jis pažymėjo, kad dėl politinių perspektyvų bendrauja ir su mažesnėmis partijomis, kurios nėra patekusios į Seimą.
„Kalbu ir su – visi žino, buvo mano ir viešas paraginimas savivaldybių merams, nepriklausomiems komitetams galvoti apie jų įtaką žmonėms, apie žmonių jiems duotą pasitikėjimą. Jie gali įgyvendinti tiktai labai nedidelę dalį to, ką, mano supratimu, su turima įtaka ir galia galėtų padaryti Lietuvoje“, – interviu portalui teigė „15min“ I. Vėgėlė.
Birželio mėnesį I. Vėgėlė atsidūrė antrojoje realiausių kandidatų užimti šalies vadovo postą reitingų lentelės vietoje. Teisininką liepos mėnesį rinkimuose palaikytų 8,6 proc. apklaustųjų, birželį – 10,1 proc. gyventojų. Tačiau prezidentas Gitanas Nausėda kol kas išlieka realiausiu kandidatu užimti šalies vadovo postą. Birželio mėnesį už jį būtų balsavę 19,3 proc., o liepą – 22,9 proc. apklaustųjų.
Dvikova iki pergalės. Vytauto Visocko nuotr.
Šią savaitę įsiplieskusį skandalą tarp vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės ir buvusio Viešosios saugumo tarnybos (VST) vado Ričardo Pociaus įvertinę politologai vieningai sutaria – viešas konfliktas gali dar labiau sustiprinti visuomenės nepasitikėjimą valdančiaisiais.
Vis tik, svarsto jie, pasekmės veikiausiai bus trumpalaikės. Tuo metu pasipelnyti iš kilusio chaoso, politologų nuomone, pavyko aštriai į situaciją sureagavusiems opozicijos atstovams, o ypač – Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkui Sauliui Skverneliui. Situaciją vertinę politologai taip pat atkreipė dėmesį ir į premjerės Ingridos Šimonytės kol kas neišreikštą aiškią poziciją.
Trečiadienį R. Pociui palikus VST vado pareigas, šis pasidalijo informacija apie pernai rugpjūtį prie Seimo vykusias riaušes. Anot pareigūno, tarnybos buvo gavę įspėjimus apie riaušių grėsmę gerokai anksčiau, tačiau galimiems neramumams nesiruošė, o net ir riaušių metu surinkus pajėgumus, jų malšinimui niekas nevadovavo, situacija, pasak jo, priminė chaosą. Taip pat generolas teigė, kad po riaušių iš ministrės ne kartą sulaukė reikalavimo trauktis iš tarnybos vadovo pareigų ir patyrė nuolatinius tikrinimus.
A. Bilotaitė kaltinimus mobingu ir tariamu jo žeminimu atmeta ir pateikia savo argumentus, tačiau į situaciją sureagavusi opozicija reikalauja daugiau atsakymų ir ketina inicijuoti parlamentinį tyrimą, neatmetama ir interpeliacijos galimybė.
Politologai vieningai sutaria: konfliktas sustiprins visuomenės nepasitikėjimą valdančiaisiais
Klaipėdos universiteto (KU) politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili neabejoja, kad dėl susiklosčiusios situacijos kylantys klausimai ir įvairios abejonės gali turėti įtakos Vyriausybės reputacijai. O gyventojų nepasitikėjimas valdžios institucijomis, nerimauja politologė, gali ardyti valstybingumo pamatus. Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Mūsų visuomenėje pasitikėjimas valdžios struktūromis jau yra žemas. Dabar keliamos įvairios abejonės mūsų atsakingomis saugumo struktūromis, pradėta nepasitikėti jomis ir jų veikimu, kalbu ne vien apie ministrę. Ir tai yra labai didelė reputacinė žala visai Lietuvai, visai vidaus reikalų sistemai“, – Eltai teigė politologė.
„Ir galime tikėtis, kad nepasitikėjimas valdžia išaugs dar labiau, o tai tikrai nėra gerai, nes kuo didesnis nepasitikėjimas svarbiausiomis Lietuvos valdžios institucijomis, tuo labiau ardomi valstybingumo pamatai“, – pridūrė ji.
Išaugęs nepasitikėjimas, anot politologės, veikiausiai atsispindės ir artimiausiose visuomenės apklausose.
„Dabar visuomenėje turime ganėtinai ryškų susiskaidymą į dvi dalis – viena pusė palaiko Pocių, kita gina Bilotaitę. Atitinkamai lieka dalis visuomenės nepalaikančių nė vienos pusės. Ir tai pamatysime artimiausiose visuomenės nuomonės apklausose, nes toks pasiskirstymas bendrai smukdo pasitikėjimą visa valdžia Lietuvoje“, – aiškino G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Analogiškai svarsto ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Jean Monnet profesorius Mindaugas Jurkynas. Jo nuomone, jei ir paaiškės, kad buvusio VST vado R. Pociaus kaltinimai yra nepagrįsti, vis tik, mano politologas, skandalas turės savo kainą.
„Nepaisant ministrės argumentų, reputacinė žala ir kritika vis tiek atiteko jai. Ir bet koks skandalas politikams nėra geras dalykas, kai jo nepavyksta užgniaužti. Todėl, ar ministrės argumentai teisingi, ar ne, vis tiek numuša jos reitingus. Tokia yra skandalo kaina“, – teigė politologas.
„Bet kuriam politikui viena iš taisyklių yra nepakliūti į skandalus ir nepatekti į situaciją, kurioje reikia teisintis ir aiškintis, nes kartais net ir argumentai gali nesužaisti“, – pridūrė M. Jurkynas.
Kita vertus, prisimenant „Belaruskalij“ trąšų tranzito per Lietuvą istoriją, M. Jurkynas atkreipia dėmesį, kad visuomenės pasipiktinimas dažnu atveju yra trumpalaikis. Todėl, neatmeta jis, pasekmės ir šįkart veikiausiai ilgai neišsilaikys.
„Aš manau, kad žmonės šį dalyką bus pamiršę po pusmečio“, – pažymėjo profesorius.
Įžvelgia naudą S. Skverneliui: siekia sustiprinti visuomenės pasitikėjimą prieš artėjančius rinkimus
Be to, opozicinės partijos dėl ministrei mestų buvusio VST vado R. Pociaus kaltinimų ją išsikvietė atsakyti į kylančius klausimus. Vis tik opozicija patikino, kad susitikimas neišsklaidė abejonių dėl buvusio VST vado R. Pociaus atleidimo aplinkybių ir prieš metus prie Seimo vykusių riaušių valdymo. Todėl, anot jų, kaip ir žadėta, ketinama inicijuoti parlamentinį tyrimą, neatmetama ir interpeliacijos galimybė.
VST vadovas pulkininkas Ričardas Pocius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
G. Burbulytė-Tsiskarishvili atkreipia dėmesį, kad iš opozicijos atstovų kone ryškiausią vaidmenį užėmė Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis. Jos nuomone, akivaizdu, jog tokiu būdu politikas siekė sustiprinti visuomenės pasitikėjimą prieš artėjančius savivaldos rinkimus.
„Matėme, kad šis politikas kurį laiką nebebuvo pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose. Ir natūralu, kad, matomumui sumažėjus, mažėja ir visos naujos partijos matomumas. O tai nėra gerai todėl, kad artėja rinkimai, pirmiausia – savivaldybių tarybų ir merų. Puikiai suprantame, kad būtent nuo šių rinkimų, nuo to, kiek pavyks surinkti gyventojų balsų, kiek pavyks įgyti visuomenės pasitikėjimo, labai stipriai priklausys šios politinės jėgos likimas“, – situaciją apžvelgė G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
„Ir jei jis pralaimėtų, gautų mažai balsų, tai gali būti, kad šitos politinės jėgos neišvystume būsimuose parlamento rinkimuose arba būtų iškovota labai mažas kiekis mandatų“, – kalbėjo ji.
Premjerės poziciją tikisi išgirsti kitą savaitę: kol neatsakyti klausimai, prognozuoti sprendimą yra sunku
Kilus chaosui į situaciją sureagavusi premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė, kad sprendimas atleisti VST vadą R. Pocių buvo priimtas ne vienašališkai A. Bilotaitės, o visos Vyriausybės. Vis tik į klausimą, ar ministrės pirmininkės pasitikėjimas A. Bilotaite nepakito, kol kas liko neatsakyta. G. Burbulytės-Tsiskarishvili teigimu, ministrės pirmininkės tyla, kol ji išvykusi darbo vizito į Japoniją, yra strategiškai teisinga.
„Pulti iš karto pasisakyti, kai greičiausiai yra daug nežinomųjų, kiekvienam vadovui nebūtų labai geras veikimo būdas. Žymiai geriau sulaukti atsakymų, tad tikiuosi, kad taip ir yra bei nėra kitų priežasčių, nėra svarstymų, kaip išnaudoti situaciją ar kaip užglaistyti problemą“, – kalbėjo politologė.
„Todėl noriu tikėti, kad premjerė laukia arba jau yra sulaukusi visos situacijos paaiškinimo, visų detalių ir atitinkamai pagal šitas detales, greičiausiai kitą savaitę, jau turėtų savo vieną ar kitą sprendimą paviešinti“, – kalbėjo politologė.
Vis dar neatsakius į kylančius klausimus, prognozuoti, kokį sprendimą premjerė priims, G. Burbulytė-Tsiskarishvili nelinkusi. Vis tik, jos teigimu, jei paaiškėtų, kad A. Bilotaitė riaušių valdymo metu pažeidė įstatymus, premjerė privalėtų kalbėti apie ministro atleidimą.
„Reikia laukti atsakymų, nes dabar prognozuoti yra sunku. Ir jei buvo įstatymų pažeidimų, reikia atsakyti, kas juos atliko, ar ministrė, o gal ir pats tuometinis generolas. Ir jei buvo pažeisti įstatymai iš ministrės pusės, tada natūralu, kad premjerei nebus kito kelio, kaip kalbėti apie ministro atleidimą“, – kalbėjo politologė. Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.
Tuo metu M. Jurkynas neabejoja, kad užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui pareiškus, jog ministre pasitikima ir klausimų nekyla, premjerė nepasitikėjimo A. Bilotaite nepareikš.
„Nežinau, kaip premjerė gali išreikšti nepasitikėjimą, kai partijos lyderis G. Landsbergis pasakė, kad pasitiki. Tai būtų labai keista, kadangi premjerė politine prasme yra lizinginė, (…) nėra partijos narė, bet pastatyta į sąrašo pirmą vietą, kaip kad buvo pas „valstiečius“ Saulius Skvernelis. Tai reiškia, kad ji nepriima politinių sprendimų, ji kaip politikė nėra stipri. Tad ir šioje situacijoje pasakius Landsbergiui, kad pasitiki ministre, manau, kad premjerės žodis tikrai yra antrinis“, – svarstė M. Jurkynas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Valdantieji konservatoriai toliau lieka pirmoje partinių reitingų lentelės pozicijoje, tačiau teigiamai vertinančių Vyriausybės veiklą – mažėja. Tai rodo naujausia Delfi užsakymu „Spinter tyrimai“ rugpjūčio 25 – rugsėjo 2 dienomis atlikta visuomenės nuomonės apklausa.
Rugpjūčio mėnesį TS-LKD palaikė 12,5 procento gyventojų, o liepos mėnesį už šią partiją balsavę būtų 11,2 procento apklaustųjų.
Antroje lentelės vietoje – opozicinė partija „Vardan Lietuvos“. Sauliaus Skvernelio vadovaujamą politinę jėgą rugpjūčio mėnesį palaikė 9,5 proc. gyventojų, mėnesiu anksčiau darytoje apklausoje – 11,2 proc.
Trečiojoje vietoje rikiuojasi opoziciniai socialdemokratai: liepos mėnesį šią partiją palaikę būtų 10,1 procentas apklaustųjų, rugpjūčio mėnesį – 8,3 procento.
Opozicijoje veikianti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) užima ketvirtą reitingų lentelės poziciją. Liepą šią politinę jėgą parėmę būtų 7,4 procento apklaustųjų, rugpjūtį – 7,1 procento.
Liberalų sąjūdis rugpjūtį susilaukė 6,4 procento apklaustųjų paramos. Liepą už šią valdančiąją jėgą būtų balsavę 6,6 procento gyventojų. Tuo tarpu už Laisvės partiją rugpjūtį būtų balsavę 5,1 procento, o mėnesiu anksčiau darytoje apklausoje – 4,5 procento respondentų.
Partija „Laisvė ir teisingumas“ rikiuojasi toliau reitingų lentelėje. Liepos mėnesį už šią politinę jėgą balsavę būtų 4,8 procento apklaustųjų, rugpjūtį – 4,2 procento.
Politinių partijų reitingų lentelę užbaigia opozicijoje veikianti Darbo partija. Liepos mėnesį už ją balsavę būtų 2,5 procento apklaustųjų, rugpjūčio mėnesį – 2,4 procento.
Sumenko palankus Vyriausybės vertinimas
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
Delfi skelbiama apklausa atskleidžia, kad sumažėjo gyventojų, kurie ministrų kabineto darbą vertina teigiamai. Liepos mėnesį teigiamai ir greičiau teigiamai Vyriausybės darbą vertino 32,4 procento apklaustųjų, rugpjūtį tokių buvo 28,8 procento. Pokytis viršija paklaidos ribą, parama menko 3,6 procento.
Tuo tarpu paklaidos ribose nuo praėjusio mėnesio apklausos padaugėjo Vyriausybės veiklą vertinančių neigiamai. Liepą tokių buvo 61,8 procento, rugpjūtį – 64,2 procento.
Radiatorius. Šiluma. Slaptai.lt foto
Prezidentūra stebisi valdančiųjų sprendimu kitą savaitę neberengti žadėtos neeilinės Seimo sesijos, kurioje ketinta priimti mokestines lengvatas šildymui. Prezidento Gitano Nausėdos komunikacijos grupės komentare teigiama, kad infliacijai siekiant dviženklius skaičius, keista girdėti, jog nėra pagrindo neeilinėje sesijoje svarstyti Vyriausybės ar prezidento pateiktų pasiūlymų.
„Metinei infliacijai išaugus iki 12,2 proc. keista girdėti, kad tai nėra skubus klausimas, vertas neeilinės Seimo sesijos. Žmonės sąskaitas gauna šiandien ir apmokėti turi jas taip pat šiandien, o ne po mėnesio ar kelių. Jiems reikia aiškumo ir galimybės planuotis ateitį. Juo labiau, kad ne tik prezidentas, bet ir Vyriausybė bei Seimo frakcijos buvo pateikusios pasiūlymų, kurie būtų sumažinę labiausiai pažeidžiamiems žmonėms kainų augimo smūgį“, – rašoma Eltai perduotame Prezidento komunikacijos grupės komentare.
Kiek anksčiau trečiadienį ELTA pranešė, kad valdantieji atsitraukia nuo minties vasario viduryje surengti neeilinę Seimo sesiją.
Kaip naujienų agentūrai teigė konservatorių frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, nėra pagrindo skubėti priimti sprendimus, turėsiančius amortizuoti energijos kainų kilimą. Bet kuriuo atveju, pažymėjo politikė, sprendimai dėl mokestinių lengvatų šildymui būtų priimami atgaline data. Panašiai trečiadienį argumentavo ir premjerė Ingrida Šimonytė.
Tai, kad gali būti surengta neeilinė Seimo sesija, pastarąją savaitę Eltai užsiminė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Pasak jos, neeilinė sesija būtų surengta siekiant priimti sprendimus dėl išaugusių energijos kainų amortizavimo. Tai, kad vasarį gali įvykti neeilinė Seimo sesija, leido suprasti ir pati premjerė I. Šimonytė. Vyriausybei praėjusios savaitės trečiadienį pritarus centralizuotam šildymui ir karštam vandeniui taikyti 0 proc. lengvatinį pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą, taip pat skirti papildomus 35 mln. eurų paramai nuosavai saulės elektrinei įsigyti, I. Šimonytė pažymėjo, kad šie klausimai Seimą galėtų pasiekti neeilinėje sesijoje skubos tvarka.
Pasiūlymų pateikė ir prezidentas: valdantieji suspėjo juos sukritikuoti
Prezidentas G. Nausėda Seimui taip pat pateikė infliacijos padarinių amortizavimui skirtus įstatymų projektus. Šalies vadovas siūlo didinti NPD nuo 460 iki 510 eurų bei išmokėti vienkartines 100 eurų išmokas labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms.
Tačiau valdantieji gana skeptiškai pasitiko prezidento pasiūlymą dėl vienkartinių išmokų. Finansų ministrė Gintarė Skaistė anksčiau šią savaitę išsakė abejones dėl Prezidentūros siūlymo skirti vienkartines išmokas. Ji mano, kad tokia parama galėtų tik dar labiau paskatinti kainų kilimą šalyje.
„Tokie „helikopterio“ pinigai iš principo galėtų netgi dar labiau įpūsti infliacijos malūną. Reikėtų labai atsargiai žiūrėti į tokias priemones“, – antradienį LRT radijui sakė G. Skaistė.
Atsargiai prezidento iniciatyvą įvertino ir ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė.
„Svarbu dar labiau neinspiruoti infliacijos, neužpilti daug pinigų ant infliacijos malūno, nes iš esmės galime pabloginti situaciją“, – trečiadienį Vyriausybėje atsakinėdama į žurnalistų klausimus kalbėjo ji.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto
„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis piktinasi valdančiųjų jam išsakyta kritika, kad jo pasisakymai apie Rusijos keliamą grėsmę klaidina visuomenę. Politiko teigimu, valdantieji tiek jo pasisakymus, tiek ir „valstiečių“ šešėlinės Vyriausybės pasirašytą rezoliuciją, raginančią valdančiuosius kuo skubiau nutraukti „isteriją dėl galimo karo“, kritikuoja neįsigilinę į tai, kas buvo pasakyta.
Politikas sako neneigiąs to, kad Rusija kelia tam tikrą grėsmę, tik norįs atkreipti dėmesį, jog per pastarąjį laikotarpį ji sumažėjo.
Pasak jo, panašios pozicijos laikosi ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
„Man labai gaila, kad neadekvatūs žmonės vadovauja šiandien Krašto apsaugos ministerijai ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, nes matosi, kad jie reaguoja neskaitę ir neįsigilinę į tai, kas buvo pasakyta. Nes aš pakartojau prezidento V. Zelenskio žodžius, kad reikia baigti eskaluoti šį klausimą dėl galimo karo tarp Rusijos ir Ukrainos, čia jo kreipimasis ir jo prašymas pasaulio valstybių vadovams ir diplomatams“, – Eltai teigė R. Karbauskis.
„Aš aiškiai atkreipiau dėmesį į tai, ką sako Ukrainos saugumo atstovai, Ukrainos krašto apsaugos ministras ir t.t. Jie šneka apie grėsmes, ir nežinau, ar sako specialiai, ar ne, bet jie sako, kad šioje vietoje realios grėsmės nėra. Tai yra jų pasakymai“, – atkreipė dėmesį jis.
R. Karbauskis akcentuoja neneigiantis Rusijos keliamos grėsmės apskritai, tik norintis atkreipti dėmesį į tai, kad per pastarąjį laikotarpį ji sumažėjo.
„Tik žmonės, neskaitę arba negirdėję, gali komentuoti taip, kaip jie (valdantieji – ELTA) komentuoja. Jie mane bando padaryti prorusišku, o iš tikrųjų aš kartoju tai, ką sako V. Zelenskis. Tai vienas dalykas, ką aš pasakiau ir ką galima interpretuoti, bet jie neteisingai interpretuoja. Aš sakiau, kad per pastarąjį laikotarpį grėsmė, jeigu ji buvo, jeigu ji yra, ji yra sumažėjusi, tai yra faktas“, – piktinosi politikas. Vladimiras Putinas rodo kumštį
„Prasidėjo derybos tarp JAV, Rusijos, NATO ir t.t., toliau Ukraina rodo pastangas taip pat derėtis su Rusija ir šnekėtis apie kylančias problemas, ir praeitą savaitę buvo vieši pareiškimai Rusijos, kad jie nesiruošia kariauti su Ukraina. Čia vieši, oficialūs pareiškimai, kurie buvo spaudoje ir visur kitur paskelbti“, – pažymėjo jis.
Vis dėlto politikas mano, kad nepaisant to, kad tam tikros grėsmės Ukrainai išlieka, Lietuvai šiuo metu tiesioginė grėsmė iš Rusijos nekyla.
„Ką bandžiau ir ką bandau toliau tiems neadekvatiems žmonėms pasakyt, kurie šiandieną yra valdžioje, jie yra grėsmė Lietuvai. Šie žmonės yra grėsmė Lietuvai, nes jie šneka apie grėsmę Lietuvai, kurios visiškai nėra. Jeigu Lenkijos premjeras gali pasakyti Lenkijos žmonėms, kad jokios grėsmės Rusija nekelia, tai kai tai pasako R. Karbauskis, mūsų šie veikėjai staiga užsidega, kad aš esu grėsmė Lietuvai. Tada Lenkijos premjeras yra grėsmė Lenkijai? Apie ką mes šnekame…“, – sakė R. Karbauskis.
Politiko nuomone, reali karo grėsmė Lietuvai kiltų tik tuo atveju, jeigu prasidėtų pasaulinis karas, nes Lietuva turi patikimus partnerius – NATO.
„Valstiečių“ lyderis yra įsitikinęs, kad valdantieji karo pavojumi sąmoningai gąsdina žmones. Ir, pasak politiko, tokia valdančiųjų retorika nulemia tai, kad įbauginti žmonės nesugeba atskirti Ukrainai keliamų grėsmių nuo grėsmių Lietuvai.
„Jie specialiai gąsdina Lietuvos žmones, jie taip daro dėl to, kad nesuvaldo nieko: jie nesuvaldo ekonomikos, jie nesuvaldo koronaviruso, jie nieko nesugeba iš viso ir tada reikia įbauginti šalį. Dabar jie supranta, kad tuoj pat reikės atsisakyti galimybių paso, nebeliks to sverto, kaip laikyti žmones įbaugintus per koronavirusą. Ir dabar belieka tai tik per karą daryti“, – sakė politikas.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
ELTA primena, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas stebisi „valstiečių“ lyderio R. Karbauskio teiginiais, kad karinio konflikto grėsmė Ukrainoje yra stipriai sumažėjusi, o tikimybės, kad būtų užpulta Lietuva iš viso nėra. Politikas akcentuoja, kad R. Karbauskio teiginiai, jog Rusijos pareigūnai nėra kalbėję apie karines intervencijas į Ukrainą, yra neteisingi ir klaidina visuomenę.
R. Karbauskio vadovaujama „valstiečių“ šešėlinė Vyriausybė parengė rezoliuciją, kuria ragina valdančiuosius kuo skubiau nutraukti „isteriją dėl galimo karo“. Kaip pirmadienį partijos kolegoms sakė politikas, karinio konflikto grėsmė Ukrainoje yra stipriai sumažėjusi, o tikimybės, kad būtų užpulta Lietuva, iš viso nėra. Todėl, R. Karbauskio teigimu, dabartinė užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio ir kitų valdančiųjų komunikacija apie situaciją Ukrainoje yra pernelyg gąsdinanti. O tai, pažymi „valstietis“, ne tik kelia geopolitinę įtampą, bet ir kenkia Lietuvos žmonių savijautai.
Prezidentas V. Zelenskis penktadienį paragino Vakarus vengti kurstyti „paniką“ dėl Rusijos karių sutelkimo prie Ukrainos sienos.
Opozicinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narė Agnė Širinskienė įsitikinusi, kad dešiniųjų valdančioji koalicija tinkamai nepasiruošė nei migrantų krizei, kurią esą buvo galima numatyti jau prieš kelis mėnesius, nei reikalingai informacinei kampanijai dėl vakcinacijos. Dėl prasto pasiruošimo skiepijimo tempų lėtėjimo, „valstietės“ nuomone, taip pat buvo galima tikėtis.
„Tokiai krizei pasiruošti, kiek aš bandžiau žiūrėti, nuo kada atsirado Lukašenkos grasinimai, tai buvo laiko, praktiškai du mėnesiai, nes pirmieji grasinimai pasirodė gegužės viduryje. Pasiruošimo, kaip tokio, nelabai matosi“, – interviu Eltai sakė A. Širinskienė.
Nors parlamentarė ir kritikuoja valdančiuosius dėl lėtėjančių vakcinacijos tempų, tačiau ji pati nemano, kad kontroversiškais pasisakymais garsėjantis LVŽS frakcijos kolega Dainius Kepenis, skleisdamas prieš vakcinas nukreiptas savo žinutes, prisideda prie to, kad bent jau keli procentai gyventojų pasirenka nesiskiepyti.
„Aš nemanau, kad Kepenis yra toks nuomonės lyderis, kuris 1–2 proc. gyventojų galėtų „nuimti“ nuo vakcinacijos“, – tvirtino „valstietė“.
Tuo metu komentuodama rudenį vyksiančius LVŽS pirmininko rinkimus, parlamentarė tvirtino neabejojanti, kad dabartiniam jų lyderiui Ramūnui Karbauskiui politiniu nuovokumu ar vadybiniais gebėjimais prilygstančio politiko partijoje tiesiog nėra. Visgi A. Širinskienė išreiškė lūkestį, kad R. Karbauskio „išdaviku“ išvadintas lyčiai neutralios Partnerystės įstatymą parėmęs Tomas Tomilinas išdrįs mesti iššūkį dabartiniam LVŽS pirmininkui.
– Dviem šioje kadencijoje garsiai nuskambėjusiems Laisvės partijos projektams: Partnerystės įstatymui ir mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo pataisoms „valstiečiai“ teikė du alternatyvius projektus (Jungtinės veiklos sutartis ir atleidimą nuo Baudžiamosios atsakomybės pasirinkus gydymą). Apskritai, galima teigti, kad Laisvės partijos idėjos tapo populiarios ir ši politinė jėga išaugo dėl jūsų vykdytos politikos. Dabar jūs opozicijoje veikiate stimuliuojami oponavimo jų idėjoms. Ar galima sakyti, kad esate visiškai priešingi, tačiau vienas nuo kito priklausomi poliai, kad jūsų santykis su Laisvės partija yra tam tikras politinis In ir Jan?
– Aš nesakyčiau, kad pas mus yra kažkoks ypatingas santykis ir mus labai stimuliuotų. Tiesiog bendra nuostata, ką partija, supratusi, kad bus opozicijoje po rinkimų, sakė, kad mes oponuosime konstruktyviai, nes tai, kas labai erzino būnant valdančiaisiais, tai nuolatinis oponavimas dėl oponavimo. Bet kai reikia projektų, tai ankstesnė opozicija mums jų tikrai nesiūlydavo. Buvo be galo sunku dirbti, nes matai tik žodžius, bet nematai to produkto, dėl kurio galėtum diskutuoti. Mūsų tie projektai kyla iš to, kad mes stengiamės būti konstruktyvi opozicija, ir ten, kur mes oponuojame, mes siūlome galimas alternatyvas, kitus kelius, kaip būtų galima pasiekti to paties tikslo.
Tarkime, su tuo pačiu narkotikų dekriminalizavimu, tai vienas iš Laisvės partijos oficialiai deklaruojamų tikslų buvo tai, kad jauni žmonės galėtų gydytis, būtų motyvuojami, bet nebūtų baudžiami. Šiuo atveju mūsų pasiūlytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės arba ikiteisminio tyrimo nutraukimo modelis galėtų pasiekti lygiai tą patį tikslą. Jeigu žmogus gydosi, priima tą sprendimą, jį galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju nepaliekamos Baudžiamojo kodekso sukeliamos neigiamos pasekmės žmogaus gyvenime ir kartu užtikrinama, kad jis eitų gydytis. Tai šio tikslo mes galėjome siekti šiek tiek kitomis priemonėmis, kurios būtų ir atgrasančios. Žiūrint kitų valstybių patirtį dekriminalizavus narkotines medžiagas, tarkime Estijoje, neišvengiamai matomas vartojimo kilimas ir paskui valstybė turi bandyti tvarkytis su tomis vartojimo pasekmėmis. Tokia buvo šio pasiūlymo racija.
O dėl Partnerystės mes visą laiką nuosekliai, vertybiškai jau daug metų, eilę kadencijų nuo 2016 m. rinkimų programos kalbėjome apie tai, kad ūkinį santykį reikia susitvarkyti, nes žmonės gyvena kartu ir ne tik homoseksualūs, bet ir taip pasitaiko žmonių, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių turi gyventi kartu. Šiuo atveju jų turtinių klausimų sprendimui mechanizmą reikia sukurti, bet tikrai visą laiką sakėme, kad tai turi būti tik turtiniai, bet jokiu būdu ne šeimos santykiai.
– Tai galima sakyti, kad Partnerystės atveju Laisvės partija irgi pirmiausiai siūlo sutvarkyti porų gyvenimą kartu. Dekriminalizavimo atveju jūs irgi deklaruojate panašius tikslus kaip Laisvės partija, tik siūlote kitas priemones. Tai ar galima sakyti, kad jūs iš esmės dėl tikslų bent jau šiais klausimais iš principo lyg ir sutariate, tik siūlote skirtingas priemones?
– Na dėl Partnerystės tai mūsų ir Laisvės partijos tikslai yra visiškai skirtingi. Nes Laisvės partijos projekto tikslas buvo akivaizdžiai sukurti šeimos santykius arba netgi tam tikrą pseudosantuokos modelį, pagal tai, kiek Partnerystės įstatymo projekte buvo iškopijuota Civilinio kodekso normų, kurios reguliuoja santuoką. Santuokos sąlygos iš Civilinio kodekso buvo paverstos Partnerystės sąlygomis. Tai šiuo atveju mūsų tikslas yra tik ūkiniuose santykiuose. Jeigu žiūrėtume projektus laike, tai mes tą projektą registravome 2017 metais, reikšmingai anksčiau, kai dar net Laisvės partijos greičiausiai nebuvo, kai buvo vienas Liberalų sąjūdis ir tas skilimas nebuvo įvykęs.
– Bet kalbant apie tam tikras vertybines nuostatas, štai jūs ir Seime sėdite kairėje pusėje ir pozicionuojate save kaip kairiąją politinę jėgą, tačiau tarp jūsų pačių narių irgi yra kritikuojamas vadinamasis leftizmas, kuris taip pat reiškia politinę kairę. Kaip jūs paaiškintumėte, kas jūsų supratimu yra politinė kairė?
– Vienas dalykas, aš tikrai niekur negirdėjau, kad būtume sakę, jog esame gryna politinė kairė. Tikrai, kiek aš matau programinius dokumentus, mes paprastai kalbame apie nuosaikesnę kairę – centro kairės poziciją, kurios socialinės politikos atveju kairiosios politikos bruožų, matyt, turime daugiau. Parlamentarė Agnė Širinskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ten, kur mes kalbame apie vertybines nuostatas, tai, matyt, reikia pasakyti, kad Lietuvoje liko iš esmės vienintelė parlamentinė partija, kuri pasisako už tradicinę šeimą, kitas tradicines vertybes. Nes pasižiūrėjus už mūsų dar kairiau sėdinčius socialdemokratus, tai panašu, kad jie to vertybinio stuburo neturi ir neturi bet kokia prasme. Nes tikrai labai keistai atrodo situacija, kada socialdemokratų partija savo rinkimų programoje sako, kad mes įteisinsime Partnerystę, o kai ateina reikalas iki balsavimo, tai tada partijos frakcija skyla per pusę. Tai rodo tam tikrą vertybinį pasimetimą. Šiuo atveju to vertybinio pasimetimo pas mus, matyt, yra mažiau, tas nuoseklumas yra kur kas didesnis. Vis dėlto įsipareigojimai, kurie išsakomi prieš rinkimus, jie turi būti vykdomi. Tuomet jau geriau neprisižadėti, negu žmonėms sukelti kažkokius klaidingus lūkesčius, taip gaunant jų balsus, o paskui, kada ateina politinio pasirinkimo momentas Seime – pasirinkti kitaip.
– Tačiau ar nėra taip, kad jūs, pateikdami save, pasitaisau, ne kaip visiškai kairę, bet kaip centro kairiąją partiją, pasitelkdami tam tikrą visuomenėje populiarią, atraktyvią sąvoką, nebandydami patys savęs kitaip pozicionuoti, bandote pačią sąvoką pritraukti prie savęs, kad štai jūs esate tie tikrieji?
– Mes sąvokų tikrai nepritraukinėjame. Aš manyčiau, kad į sąvokas žmonės ir nežiūri, kai jie renkasi politinę jėgą rinkimų metu. Vis tiek, matyt, yra vertinama programa, nuoseklumas ir tie darbai, kurie buvo nuveikti per tam tikrą laikotarpį, kai partija užėmė valdančiąsias pozicijas. Aš manyčiau, kad šis kompleksas lemia rinkėjų pasirinkimus, o ne abstraktus svarstymas tarp centro kairės ar kairės. Natūralu, kad žmonės žiūri į sprendimų priėmimo procesą. Tarkime, grįžtant prie tų pačių socialdemokratų, kurie opozicijoje visą laiką buvo koalicijoje su konservatoriais praėjusiąją kadenciją ir balsavo identiškai. Manyčiau, kad tapatinimasis su konservatoriais jiems pakišo koją per rinkimus.
Jie ir dabar lipa lygiai ant to paties grėblio. Nepaisant to, kad jie turėtų būti tam tikrais programiniais aspektais labiau kairėje negu mes, bet realiai jų sprendimo priėmimo metodai ar balsavimas Seime rodo, kad jie yra dešinieji. Kai peržiūri keletą balsavimų, jie tikrai nesocialdemokratiški, nes dalis balsų, ne tik Partnerystės atveju, bet netgi ir Valstybinių įmonių privatizavimo atveju, jie atsiduria dešinėje.
Šiuo atveju vertybes, manyčiau, mes išlaikome tikrai nuosekliau, žiūrint, kaip atrodo rinkėjų pasirinkimai arba reitingai dabar.
– Socialdemokratai, liberalai, konservatoriai yra visoje Europoje, pasaulyje suprantamos politinės jėgos, o kas būtų politinio spektro pavyzdys ar alternatyva užsienyje jūsų atveju?
– Na aš tikrai nenorėčiau tapatintis su kažkokiomis užsienio politinėmis jėgomis. Galbūt tam tikrų bruožų mes turime su Latvijos žaliosiomis partijomis. Kaip žinoma, Latvijos žalieji, rodos, pernai buvo pašalinti iš Žaliųjų aljanso (Europoje – ELTA). Mes su tuo aljansu turime susitarimą, kad mūsų žmonės dirba jų grupėje Europarlamente, tačiau yra susitarta, kad mes niekada nepalaikysime ypač liberalių idėjų, kurios yra susijusios su šeimos politika. Latviai šio susitarimo neturėjo ir jie faktiškai dėl savo pasisakymų apie Stambulo konvenciją, tradicinę šeimą tiesiog buvo išmesti kaip nepritampantys prie Europos žaliųjų aljanso. Šiuo atveju tiesioginių paralelių nenorėčiau su kažkokia politine jėga vesti, nes vargiai ar jos būtų tikslios.
– Jūs savo pokalbyje paminėjote, kad „valstiečių“ partijai šeimos vertybės svarbios, štai dabar minite, kad dėl tam tikrų šeimos politikos nuostatų jūsų kolegoms Latvijoje tenka kritikos, bet štai premjerė Ingrida Šimonytė irgi sako pasirinkusi šeimos vertybes, kai nusprendė nenuvykti į Valstybės dienos proga organizuotą priėmimą pas prezidentą. Kaip manote, ar toks pasirinkimas buvo teisingas, ar visgi reikėjo suderinti „šeimos vertybes“ ir vizitą Prezidentūroje?
Premjerė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
– (šypsosi) aš manyčiau, kad tai buvo toks premjerės „trolinimas“ ir vienas iš tokių konservatorių žingsnių bendrame prezidento „trolinimo“ kontekste. Kiek man teko feisbuke matyti, premjerė tuo metu buvo ir su savo padėjėjais kai kuriuose Vilniaus parkuose ir tomis nuotraukomis dalinosi. Šiuo atveju aš jos pasakymą vertinčiau bendrame visos konservatorių politikos kontekste, kai bandoma ir prezidento galias palaipsniui išmušinėti, tarkime, Europos Vadovų Taryboje, ir bandoma jį statyti į tokią labai nepalankią poziciją, kartais nevengiant ir pasityčiojimo ar pasijuokimo. Šiuo atveju, aš manyčiau, kad tas pasakymas ir gimė dėl to, kad yra žinoma prezidento pozicija dėl tradicinės šeimos, ir šio pasisakymo tikrai nevertinu kaip labai nuoširdaus ir atviro.
– Pati užsiminėte apie EVT. Nuo šio klausimo iš esmės valdantieji šiuo metu atsitraukė. Jūsų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad šešėlinės Vyriausybės veiklos nuopelnas buvo ir tai, kad taip pat buvo atsitraukta nuo Stambulo konvencijos. Partnerystės įstatymo nepavyko priimti. Ar galima sakyti, kad šešėlinė Vyriausybė tam tikrais atvejais, tokiu ganėtinai ultimatyviu būdu komunikuodama, sakydama, kad neisime į Rinkimų peržiūros darbo grupę, kol jūs nepakeisite savo požiūrio, nesitarsime dėl švietimo, kol bus neįtraukti mūsų siūlymai, sugebėjo pasiekti savo tikslų?
– Aš manyčiau, kad taip, nes tuomet ir valdantieji yra priversti šiek tiek suklusti. Antra vertus, bendradarbiavimas ir kompromisų ieškojimas kai kuriais atvejais išduotų pačias vertybes. Kalbant apie Rinkimų darbo grupę, tikrai sunku įsivaizduoti bendradarbiavimą kuriant įstatymo projektą, kuriame numatomas prezidento rinkimas Seime, arba vienmandačių panaikinimas. Šiuo atveju atsakymas turi būti arba taip, arba ne. Mes rinkomės tą atsakymą „ne“, tiesiog saugodami demokratijos pusę ir šiek tiek užkirsdami kelią valdantiesiems susikurti sau labai palankią rinkimų sistemą. Pripažinkime, kad 2024 metais prezidentą rinkti Seime būtų labai palanku, ir aš beveik įsivaizduoju, kas galėtų būti išrinktas. Tai arba Šimonytė, arba Gabrielius Landsbergis. Žmonių pasirinkimas vargiai ar kada nors bus vieno arba kito politiko pusėje, kalbant apie tai, kas gali vykti 2024 metų rinkimuose.
Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Šiuo atveju ir Europos Vadovų Tarybos klausimą sprendžiant mes užėmėme tikrai griežtą poziciją sakydami, kad vis dėlto prezidento galios turėtų būti nesilpninamos, valdžių atskyrimas yra labai svarbus, Konstitucijos nuostatos, kad prezidentas formuoja užsienio politiką, irgi yra pakankamai aiškios. Juo labiau, tie patys konservatoriai stebuklingu būdu, kai valdė Dalia Grybauskaitė, šito klausimo niekada nekėlė, jiems viskas buvo gerai. Dabar, kai atsiranda vertybiškai svetimas prezidentas, kuris traktuojamas kaip nesavas, bandoma jo galias tirpdyti. Šiuo atveju demokratijos principai reikalauja, kad tos valdžios būtų apylygės ir būtų viena kitos svertai. Šiuo atveju, matyt, natūralu buvo teisingumo labui stoti į prezidento pusę.
– Tai visgi sutinkate, kad šešėlinė Vyriausybė, kaip darinys, kurį galima vadinti beprecedenčiu, anksčiau tokio darinio nei viena frakcija, opozicinė koalicija neturėjo, kad būtent šio darinio dėka pavyko užkirsti kelią tam tikriems valdančiųjų projektams?
– Aš manyčiau, kad taip, nes vis dėlto šešėlinė Vyriausybė daugeliu atvejų buvo tas centras, kuris teikė pasiūlymus, mintis arba realizavo vienus arba kitus kritikos veiksmus. Vis dėlto jos įsteigimas reikalavo darbo, programų rašymo. Reikalauja ir dabar, bet, mano galva, tai buvo išmintingas žingsnis stiprinant ir oponavimo galimybes, ir kartu konstruktyvaus opozicijos darbo galimybes. Aišku, matyt, kitoms politinėms jėgoms kitais politiniais sezonais bus tam tikras iššūkis, nes jeigu bus norima tą patį pakartoti, tai tikrai, matyt, nebus lengva tai padaryti.
– Čia turite omenyje galbūt ir tai, kad Darbo partija perima opozicijos lyderio vaidmenį. Išvis, ar manote, kad jūsų opozicinės koalicijos partneriams pavyks surasti lygiavertį autoritetą ekspremjerui Sauliui Skverneliui, kuris galėtų atstovauti opozicinei koalicijai?
– Na aš manyčiau, kad visokių opozicijos lyderių būna ir visokių reikia. Šiuo atveju, mano galva, vis tiek Darbo partija stengsis maksimaliai gerai pasirodyti kitame politiniame sezone, kas yra, manyčiau, neišvengiama, nes matau tam tikrą jų norą dirbti opozicijoje. Tai šiuo atveju matysime, kas bus tas opozicijos lyderis, nes partneriai kol kas tikrai dar neįvardino. Panašu, kiek jie diskutuoja, kad galbūt jis netgi bus rotuojamas kadencija iš kadencijos.
– Kalbant apie Darbo partijos pasirinkimus, ar jūsų asmeninio pasitikėjimo opozicine koalicija nesumažintų tai, kad jie, tarkime, pasirinktų Andrių Mazuronį opozicijos lyderiu?
– (vos sulaikė juoką) aš labai sunkiai įsivaizduoju, žinant kolegos Mazuronio situaciją Darbo partijoje, kad jis būtų pasirinktas. Tai, be abejo, yra liberalių pažiūrų žmogus, su kuriuo, matyt, nebūtų labai lengva dirbti, tai tą tikrai tenka pripažinti.
– Tai sakote, kad pati Darbo partija tokio liberalaus žmogaus nepasirinktų?
– Aš manyčiau, kad taip, nes žinant, kaip išsiskiria jo pozicijos, tarkime, dėl alkoholio kontrolės, su visa likusia Darbo partijos frakcija, ir kitus dalykus, tai aš manyčiau, kad vis dėlto paprastai vienos ar kitos partijos yra pasirenkamas labiau vertybėms atstovaujantis žmogus.
– Opozicijos lyderis Saulius Skvernelis yra sakęs, kad tam tikrų ir jūsų frakcijos narių pareiškimai, turiu mintyje Dainių Kepenį, iš esmės stabdo dalies žmonių pasirinkimą. Ką matome dabar, kad vakcinacijos tempai stoja. Valdančiuosius kritikuojate, kad jiems nepavyksta susitvarkyti su šiuo iššūkiu, kad nėra nei informacinės kampanijos, bet štai kai kurie jūsų frakcijos kolegos prisideda prie to, kad vakcinacijos tempai sulėtėtų. Tai ar sutinkate, kad ir jums patiems reikėtų į šį dalyką šiek tiek atsakingiau pažiūrėti?
– Mes tikrai diskutuojame su kolega Kepeniu, bet patikėkite, vakcinacijos tempai ne dėl jo lėtėja. Vakcinacijos tempų lėtėjimą buvo galima prognozuoti dar vasario, kovo mėnesį, nes jau tada buvo aišku, kad vakcinacijos kampanijos praktiškai nėra, ji buvo informacinė, bet nebuvo dirbanti su žmonėmis, kurie yra abejojantys. Buvo aišku, kad tie, kurie nori, jie sueis, kai tik bus įmanomos ir prieinamos vakcinos, bet bus ta problema, kuri su abejojančiais, juos reikia įtikinti. Tai reikia pripažinti, kad jokio jų efektyvaus įtikinėjimo nebuvo.
Ta pati šešėlinė Vyriausybė netgi kvietėsi Izraelio ekspertus, viename iš posėdžių dalyvavo Izraelio sveikatos apsaugos ministerijos vieno departamento vadovas, vienas iš koordinatorių vakcinacijos kampanijos ten. Bandėme atkreipti Vyriausybės dėmesį, kad šitas segmentas, abejojantieji, su jais reikia dirbti, perimti kitų valstybių patirtis, kur vakcinacijos kampanija sėkminga. Izraelyje per labai trumpą laiką jį praėjo. Labai gaila, kad tų lėšų vakcinacijos viešinimui, kaip matau, buvo išleista ne vienas milijonas, matyt, bet vis dėlto rezultato nepavyko pasiekti. Dabar, kur vėl mano galva daroma klaida, apie ką reikėtų šnekėti, tai tuoj ateis laikas rudenį revakcinacijai. Mes iki šiol nežinome, kaip bus su revakcinacijos procesu. Šito aiškumo žmonėms irgi reikia, nes po to revakcinacijai prisišaukti žmones bus labai sunku, kadangi žmonės yra pavargę ir nuo karantino, ir nuo kalbėjimo apie vakcinas. To ministerijos matymo toliau iš tikrųjų labai trūksta.
– Visgi tarp didžiausios opozicinės frakcijos narių yra žmonių, kurie priešingai negu tai, ką ir premjerė, ir opozicijos lyderis sako, kad eikime skiepytis, jie paskleidžia kitą žinutę. Tai gal 1–2 proc. daugiau pasiskiepijusių būtų šiuo metu, jeigu nebūtų skleidžiama tokia žinutė?
– Aš nemanau, kad Kepenis yra toks nuomonės lyderis, kuris 1–2 proc. gyventojų galėtų nuimti nuo vakcinacijos. Vis dėlto tai yra sisteminės problemos, kurių neišsprendus su vakcinacija bus labai didelė problema. Ji ir dabar yra didelė. Aš bijau, kad kalbėjimas apie privalomą vakcinavimą ar kiti dalykai jie sukelia atvirkštinį procesą. Natūralu, kad norisi priešintis. Reikėtų daugiau to įtikinėjimo, matyt, ir pasitelkiant visuomenei žinomus žmones ir vykdant labai tikslingą informacinę kampaniją, kurios dabar nelabai matosi.
– Pereikime nuo vienos krizės prie kitos. Kiekvieną dieną stebimus COVID-19 skaičius pakeitė kita statistika, kurią kiekvieną rytą galima pasitikrinti – nelegalių migrantų skaičiai. Viena krizė lyg ir sutvarkyta, bet dabar prasidėjo kita. Ar valdančiųjų darbas augančios migracijos kontekste jus tenkina, ką galbūt siūlytumėte kaip alternatyvas ir ar apskritai buvo pasiruošta tokios situacijos valdymui?
– Tokiai krizei pasiruošti, kiek aš bandžiau žiūrėti, nuo kada atsirado Lukašenkos grasinimai, tai buvo laiko praktiškai du mėnesiai, nes pirmieji grasinimai pasirodė gegužės viduryje. Pasiruošimo, kaip tokio, nelabai matosi, nes atsakomybė perkeliama, viena vertus, ant savivaldybių ir kažkodėl tik ant mažų savivaldybių. Nes labai keistai atrodo, kai į Lazdijų rajono mokyklas atvežama po 100–150 pabėgėlių, o visas Vilnius su tokiu savo pajėgumu pasako, kad mes priimsime 250 pabėgėlių. Tai yra vos porą kartų daugiau negu kad kažkokia Lazdijų mokykla. Šiuo atveju to pasidalinimo tarp centrinės valdžios ir savivaldos nėra. Merai tuos klausimus labai nuosekliai kelia.
Baltarusijos pasienyje. Lietuvos VRM nuotr.
Kitas dalykas, kuris, matyt, buvo uždelstas, kuris tik dabar yra daromas, kuomet krizė įsisiūbuoja, tai sienos apsaugos stiprinimas. Akivaizdu, kad siena yra ganėtinai kiaura, ir kyla klausimas, kas būtų, jeigu vieną dieną pradėtų eiti ne pabėgėliai, o „žalieji žmogeliukai“. Fizinio barjero neturime, ką reikės, matyt, ilgesnėje perspektyvoje statyti, bet mes neturime ir kitokio barjero – pareigūnų. Kyla klausimas, kodėl taip ilgai buvo delsiama pasitelkti tą pačią kariuomenę. Gegužės–birželio mėnesiais dar dirbo Seimas, buvo galima suteikti papildomas galimybes tai pačiai Šaulių sąjungai, kurie dabar teisinio pagrindo būti pasienyje neturi. Tie dalykai, kuriuos buvo galima išnaudoti pasiruošimui, turint diktatoriaus grasinimus prieš du mėnesius, jie iš esmės buvo praleisti.
Kitas dalykas, aš manyčiau, trūksta bendradarbiavimo su FRONTEX agentūra, nes vėlgi, kiek teko šiomis dienomis persižiūrėti FRONTEX operacijas Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje, tai nėra apsiribojama šešių ar kažkiek pareigūnų atsiuntimu, bet dažniausiai yra padedama valstybei su žvalgybos duomenimis, kas galbūt būtų tikslinga, žinant tai, kad Lukašenka žada ne tik siųsti ir siunčia migrantus, bet kalba apie narkotikų kontrabandos atvejį. Šiuo atveju išnaudoti FRONTEX buvo galima plačiau, nelabai suprantu, kodėl taip ribotai jis buvo pasitelktas. Antra vertus, FRONTEX labai svarbus grąžinant pabėgėlius į jų kilmės valstybes. Gaila, kad mes Seime arba neturime informacijos, arba tie dalykai nėra derinami.
– Tuo tarpu jūsų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad pagrindinė priežastis, kodėl valdantiesiems nepavyksta greitai įgyvendinti ir priimti sprendimų šios krizės akivaizdoje, yra tai, kad jie esą nesikalba su opozicija ir iš opozicijos jokių idėjų (štai kiek jūs čia visko dabar išvardinote), jie nesisemia. Tai ar sutinkate su tokiu LVŽS pirmininko požiūriu?
– Taip, iš tikrųjų sutinku, nes netgi ir dabar, kai yra kalbama apie neeilinę Seimo sesiją, tai opozicijai nėra pristatyti projektai, mes nežinome, kas bus siūloma dėl migrantų politikos, tai, matyt, tikrai būtų buvę malonu pamatyti tuos projektus ne penktadienį vakare, o antradienį jau balsuoti. Kartais būna, kad pirmadienį vakare pamatai ir antradienį balsuoji. Būtų malonu juos pamatyti iš anksto ir nagrinėti, nes tų problemų, kurias įžvelgiame ir galime prognozuoti, jų tikrai yra labai daug.
Manyčiau, kad opozicijos įžvalgos tikrai nepamaišytų. Su tuo pačiu prieglobsčio prašymu, jeigu mes žiūrėtume 2020 m., tai Lietuva per mėnesį išnagrinėdavo maksimum 50–60 prieglobsčio prašymų. Tai ką reiškia toks tempas dabar? Jeigu nebus didinami pareigūnų skaičiai, tai čia ne tik terminų, bet ir darbo jėgos klausimas. Tai mes dabar per dieną gaunam apie 100 pabėgėlių. Vadinasi, neturime pakankamai žmonių, net ir sutrumpinus terminus jų fiziškai nebus įmanoma apdoroti. Tokių pastabų iš tiesų būtų, ir nesimato, kad jos būtų sprendžiamos, bet, matyt, toks yra valdančiųjų sprendimas nesišnekėti.
– Kalbant apie jūsų partijos pirmininką Ramūną Karbauskį. Rudenį laukia partijos pirmininko rinkimai. Ką jūs matytumėte pagrindiniu konkurentu? Nes ekspremjeras Saulius Skvernelis tikriausiai neįstos į partiją per šiuos kelis mėnesius, Tomas Tomilinas, pagrindinis R. Karbauskio konkurentas viešojoje erdvėje pastaruoju metu irgi pasakė, kad greičiausiai nedalyvaus. Aišku, būtų smagu pamatyti tokią dvikovą…
– Man irgi.
– Klausimas, ką jūs pati matytumėte kaip pagrindinį R. Karbauskio konkurentą partijos pirmininko rinkimuose?
– Aš tikrai nematyčiau labai didelių konkurentų, bet man irgi būtų labai smagu matyti kolegą Tomiliną bandant kandidatuoti ir pagaliau parodant komandą ir visas administracines savo galimybes. Nes vienas dalykas yra frakcijoje sukurti 11 darbo grupių 32 žmonėms, ką jis sugebėjo padaryti (iš jų veikiančios su kažkokiu rezultatu yra tik dvi), o kitas dalykas yra planuoti, vadovauti partijai, kuri yra be galo didelis organizmas. Kolegai Tomilinui yra labai lengva kritikuoti sėdint šiltai ir neprisiimant jokios atsakomybės, bet manau, kad jeigu jam tektų ją prisiimti, tai mes turėtume panašią situaciją, kaip jis bandė padaryti frakcijoje, kur 32 „valstiečiai“ ir 11 darbo grupių. Šiuo atveju gebėti vadovauti – tą dalyką reikia turėti, galbūt tai netgi yra sunkiai išmokstamas dalykas, netgi kartais galbūt įgimtas, nulemtas temperamento ar charakterio. Šiuo atveju vertinant ir politinį įžvalgumą, ir organizacines, vadybines savybes, tai aš tikrai sunkiai įžiūrėčiau, ką Ramūnas Karbauskis galėtų turėti realiu konkurentu, o ne tuo, kuris konkuruoja, kaip, manyčiau, Tomas kartais daro vien dėl to, kad patektų į antraštes ir žurnalistų dėmesį pritrauktų.
– Jūs pati negalvojate pabandyti mesti iššūkį Ramūnui Karbauskiui?
– (šypsosi) Ne, tikrai neplanuoju to daryti ir nesu iš tų žmonių, kurie labai mėgsta vadovauti, nes man buvo gana sunku ir su Teisės ir teisėtvarkos komitetu. Man labiau patinka ne administraciniai darbai, o kūrybiniai, kurie yra šiek tiek laisvesni ir kartais mažiau surišantys, įpareigojantys. Tikrai neplanuoju to dalyko daryti.
– Tomas Tomilinas, kaip pats ir sako, nemes iššūkio, jūs irgi nesate linkusi pakonkuruoti, bet iš kitos pusės LVŽS kritikavo TS–LKD, pas kuriuos pastaruosiuose rinkimuose, kaip sakote, neįvyko „demokratijos šventė“. Panašu, kad ir pas jus „demokratijos šventė“ tuomet gali neįvykti?
– Pas mus skyriai gali kelti kandidatus ir, aš manau, kad tikrai tų pasiūlymų bus. Net neabejoju, kad greičiausiai ir kolegą Tomiliną kažkoks skyrius pasiūlys. Bet konservatorių problema buvo ne ta, kad buvo vienas kandidatas. Jų problema buvo ta, kad jų įstatuose yra numatyti visuotiniai rinkimai, o šiuo atveju jų prezidiumas nusprendė, kad visuotinių rinkimų nebus, ir balsavo tik tarybos nariai. Šiuo atveju aš matau pačios partijos šiurkštų savo įstatų pažeidimą.
Mes, tuo tarpu, darome atvirkštinį variantą. Pas mus visą laiką buvo renkamas pirmininkas suvažiavime, kas reiškia delegatus ir proporcinį atstovavimą, negalėjo dalyvauti visi nariai. Bet kadangi per pandemiją partija skaitmenizuojasi ir elektroninį ryšį su skyriais stiprina, tai yra nuspręsta keisti įstatus taip, kad būtų galimi visuotiniai rinkimai ir galėtų visi partijos nariai elektroniniu būdu savo pozicijas išreikšti. Aš manau, tai yra tik privalumas, nes jeigu partija nepritaria, tai ji gali nepritarti ir vienintelei kandidatūrai, ir tada yra užduotis ieškoti kitos kandidatūros. Aš manau, kad taip greičiausiai neįvyks, žinant, kad Ramūno Karbauskio lyderystė vis dėlto yra pakankamai tvirta.
– Iš tų pačių konservatorių deleguotų ministrų tikriausiai šiuo metu, nepaisant visos migracijos problemos, garsiausiai aptarinėjamas ministras buvo Arūnas Dulkys, Laisvės partijoje, žinoma, ekonomikos ministrė Aušrinė Armonaitė. Bet kaip jūs vertintumėte jūsų iš šešėlio stebimą Evelinos Dobrovolskos darbą Teisingumo ministerijoje? Ji, galima sakyti, taip pat buvo ganėtinai garsiai aptarinėjama pradedant darbą, bet daugiausiai buvo kritikuojamos ne jos idėjos, siūlymai, o išsilavinimas ir tatuiruotės. Kokių pastabų šiuo metu jūs turėtumėte Teisingumo ministerijai?
– O jūs girdėjote kokius nors jos pasiūlymus, išskyrus neapykantos kalbos projektą, kurį teko atsiimti? Matyt, problema ir yra su šita ministerija, kad tokių pasiūlymų, kurie būtų pakankamai originalūs ir pačių sugalvoti – nelabai yra. Kadangi ministeriją teko stebėti ir praėjusią kadenciją, ir žinoti tuos projektus, kurie yra rengiami praėjusioje kadencijoje, tai tikrai liko iš dalies neparengtų projektų. Šį pusmetį iš Teisingumo ministerijos matau mūsų pradėtų rengti projektų pabaigimą ir atnešimą į Seimą. Originalaus darbo, kuris būtų susijęs su jų pačių rinkiminių įsipareigojimų vykdymu, iš tiesų nelabai buvo.
„Didžiojo šeimų gynimo maršo“ dalyvių eisena Gedimino prospekte Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Netgi garsųjį projektą dėl neapykantos kalbos ji pati registravo ne kaip ministrė, o kaip Seimo narė. Jis nepraėjo ministerijos filtro. Galbūt ir buvo nuogąstaujama per tą filtrą neleisti, nes pasirodys spragos, kurios paskui pasirodė žiniasklaidos dėka ir tą projektą teko gėdingai atsiimti. Tai šiuo atveju iniciatyvumo tikrai trūksta.
Aš jau nekalbu apie fiasko su Referendumo įstatymu, nes galvojau, kad jeigu yra šitaip vėluojama ir tiek mėnesių rengiama, tai bus esminiai pakeitimai esamo Referendumo įstatymo redakcijoje. Tų esminių pakeitimų, kur tiek laiko būtų reikėję dirbti, iš tikrųjų nėra. Nepaisant to, buvo sugebėta padaryti daug teisėkūros klaidų. Teisės departamentas daugiau nei pusšimtį pastabų parašė.
Šiuo atveju kokybės su Referendumo įstatymu nebuvo, o pasekmės žmogaus teisių ar konstitucinių teisių apsaugos kontekste tikrai yra sunkios, nes aš nežinau, ar Europoje dar buvo kita valstybė, kuri dėl valdžios aplaidumo būtų savo gyventojus palikusi bent jau be teorinės referendumo teisės. Ar tą teisę naudos, čia jau yra žmonių reikalas, bet šiuo atveju net teorinės galimybės suorganizuoti referendumą, jį inicijuoti žmonės neteko. Žinant tai, kad teisė į referendumą yra viena iš tokių pamatinių konstitucinių teisių, kur tauta tiesiogiai realizuoja savo suverenias galias, tą teisę atimti, manyčiau, yra labai drastiškas ir neteisingas sprendimas.
Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Įgaliojimus perimant naujajai Vyriausybei pastarąjį mėnesį stipriai išaugo visuomenės dalis, palankiai vertinanti valdančiųjų lyderius. Tiek paskirtoji premjerė Ingrida Šimonytė, tiek Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen gali pasigirti nuo spalio mėnesio dviženkliu skaičiumi augusiu reitingu. Tuo tarpu nueinančios Vyriausybės vadovo Sauliaus Skvernelio palankus vertinimas tirpsta antrą mėnesį iš eilės.
Visgi didžiausi reitingo praradimai priklauso į Seimą patekusiam, tačiau ten nei frakcijos seniūno, nei vietos valdyboje taip ir negavusiam socialdemokratų partijos pirmininkui Gintautui Paluckui. Seimo opozicijos lyderė V. Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kaip rodo naujienų agentūros ELTA užsakymu lapkričio 6-30 dienomis atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa, per mėnesį labiausiai augo gyventojų dalis, palankiai vertinanti naująją premjerę I. Šimonytę. Lyginant su spalio mėnesio duomenimis, lapkritį jos palankus vertinimas šoktelėjo net 11 procentinių punktų. Šiuo metu I. Šimonytę palankiai vertina 48 proc. piliečių ir 45 proc. – nepalankiai.
Nors su tokiu rezultatu I. Šimonytė rikiuojasi už palankiausiai vertinamų politikų penketuko ribų, reikia pažymėti, kad per mėnesį reitingų lentelėje įvykęs pokytis atrodo įspūdingai.
Dar spalį naujoji ministrė pirmininkė buvo 18-oje reitingų lentelės vietoje bei turėjo neigiamą palankių ir nepalankių vertinimų balansą (minus 17). Tuo tarpu lapkričio mėnesį I. Šimonytė atsidūrė 6 vietoje ir ją palankiai vertinanti gyventojų dalis yra šiek tiek didesnė nei pasisakančių priešingai.
Tuo tarpu XVII Vyriausybės vadovas S. Skvernelis darbą baigia su kelis pastaruosius mėnesius krintančiu reitingu. Lyginant su spalio mėnesio apklausomis, laikinojo premjero palankus vertinimas lapkritį sumažėjo 3 procentiniais punktais. O jei lygintume rezultatus dviejų mėnesių perspektyvoje, laikinojo premjero vertinimas sumažėjo 7 procentiniais punktais. Lapkričio mėnesio duomenimis, S. Skvernelį palankiai vertino 44 proc. respondentų ir 49 proc. teigė priešingai.
Per mėnesį ženkliai išaugo ir kitos valdančiųjų lyderės, Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen reitingas. Lyginant su spalio mėnesio gyventojų apklausa, liberalę palankiau vertinančių piliečių atsirado 10 procentinių punktų daugiau. Lapkritį V. Čmilytę-Nielsen palankiai įvertino 52 proc. gyventojų ir 31 proc. pasisakė nepalankiai. Su tokiu rezultatu ji rikiuojasi 4 reitingų lentelės vietoje. Galima pažymėti, kad dar spalio mėnesį ji buvo už palankiausiai vertinamų asmenybių dešimtuko ribų.
Valdžios formavimo metu ūgtelėjo ir G. Landsbergio reitingas
Naujosios Vyriausybės ir valdančiosios daugumos formavimo procese augo ir konservatorių lyderio bei naujojo užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio reitingas. Per mėnesį palankiai jį vertinančių atsirado 6 procentiniais punktais daugiau. Vis dėlto netgi santykinai nemažas reitingo šoktelėjimas į viršų G. Landsbergio situacijos reitingų lentelėje reikšmingai nepakeitė. Konservatorius ir toliau rikiuojasi tarp prasčiausiai vertinamų asmenybių Lietuvoje. Šiuo metu G. Landsbergį palankiai vertina 33 proc. respondentų ir 60 proc. teigia vertiną nepalankiai.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kur kas geriau vertinamas yra Užsienio reikalų ministerijoje darbą baigiantis Linas Linkevičius. Jis vis dar patenka į palankiausiai vertinamų politikų penketuką. Nuo 2012 m. Lietuvos diplomatijai vadovavusį L. Linkevičių teigiamai vertina 48 proc. respondentų, 39 proc. pasisako priešingai. Tiesa, per pastarąjį mėnesį palankus L. Linkevičiaus reitingas sumenko 5 procentiniais punktais.
Žvelgiant į teigiamus palankaus vertinimo pokyčius, taip pat per mėnesį 3 procentiniais punktais išaugo prezidento Valdo Adamkaus palankus vertinimas. Dvi kadencijas šaliai vadovavęs V. Adamkus šiuo metu yra geriausiai vertinamas tarp visų į reitingą įtrauktų asmenybių (palankiai vertina 83 proc. gyventojų ir 10 proc. teigia priešingai).
Taip pat 3 procentiniais punktais šoktelėjo laikinojo sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos vertinimas (30 proc. vertina palankiai ir 64 proc. nepalankiai). Nepaisant to ketverius metus Sveikatos apsaugos ministerijai vadovavusį „valstietį“ visuomenė vertina itin nepalankiai.
Prastesnį nei A. Verygos vertinimą turi tik du politikai: profesorius Vytautas Landsbergis (palankiai vertina 27 proc. ir nepalankiai 64 proc.) bei europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis (atitinkamai 12 proc. ir 72 proc.). Pastarojo palankus vertinimas per mėnesį sumažėjo 3 procentiniais punktais.
Didžiausi praradimai tenka LSDP lyderiui G. Paluckui
Didžiausi palankaus vertinimo praradimai tenka Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkui Gintautui Paluckui. Lyginant su spalio mėnesio apklausa, palankus jo vertinimas lapkričio mėnesį sumažėjo 9 procentiniais punktais. Į Seimą patekusį, G. Palucką lapkritį teigiamai įvertino 33 proc. respondentų ir 50 proc. pasisakė priešingai.
Gintautas Paluckas. Mariaus Markevičiaus (ELTA) nuotr.
5 procentiniais punktais krito ir viešojoje erdvėje retai besirodančio Kauno mero Visvaldo Matijošaičio palankus vertinimas. Šiuo metu laikinosios sostinės vadovą palankiai vertina 45 proc. respondentų ir 37 proc. teigia priešingai.
„Baltijos tyrimų“ duomenimis, kitų politikų ir visuomenės lyderių vertinimai per pastarąjį mėnesį nepakito ar pokyčiai buvo minimalūs.
Palankiausiai vertinamų asmenybių lyderiai
Lapkričio mėnesio apklausų duomenimis, Lietuvos gyventojai palankiausiai vertina prezidentus. Pirmojoje reitingų lentelės vietoje toliau lieka įsitvirtinęs kadenciją baigęs prezidentas V. Adamkus. Antrojoje vietoje – dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda (palankiai vertina 78 proc. ir nepalankiai 16 proc.). Trečiojoje vietoje – dvi kadencijas valstybei vadovavusi Dalia Grybauskaitė (palankiai vertina 62 proc. ir nepalankiai 32 proc.).
Nepalankiausiai vertinamų politikų sąrašas
Nepalankiausiai (nepalankiai juos įvertino daugiau nei pusė apklaustųjų) lapkritį šalies gyventojai įvertino 8 politikus. Šiuo atžvilgiu nepralenkiamas yra V. Tomaševskis. Jis rikiuojasi pačiame reitingų lentelės dugne. Taip pat tarp nepalankiausiai vertinamų yra profesorius V. Landsbergis, A. Veryga, „valstiečių” lyderis Ramūnas Karbauskį (64 proc. vertina nepalankiai ir 30 proc. palankiai), G. Landsbergis, Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas (55 proc. nepalankiai ir 34 proc. palankiai), Vilniaus meras Remigijus Šimašius (nepalankiai 54 proc. ir 34 proc. palankiai) ir ekspremjeras Algirdas Butkevičius (53 proc. palankiai ir 31 proc. palankiai).
Apklausa vyko 2020 m. lapkričio 6–30 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausti 1004 Lietuvos gyventojai (nuo 18 metų), apklausa vyko 113 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1 proc.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad „valstiečiai“ Seimo rinkimus pralaimėjo, nes juos, kaip neturinčius vadybinių sugebėjimų, sutraiškė antroji koronaviruso banga.
Dvi kadencijas šaliai vadovavusios D. Grybauskaitės teigimu, tai yra pozityvi žinia, nes kitu atveju prie valdžios vairo galėjo atsistoti dvi „oligarchų vadovaujamos partijos“. Todėl ji neabejoja, kad konservatoriai net nesistengs užmegzti santykių su Viktoro Uspaskicho vadovaujama Darbo partija.
„Ne, to nebus“, – Eltai pirmadienį teigė prezidentė.
Galiausiao ji neslepia tikinti, kad galima kandidatė į premjeres Ingrida Šimonytė ne tik pagaliau imsis tinkamai spręsti iššūkius, su kuriais Lietuva susiduria nueinant dabartinei valdžiai, tačiau sugebės ir į kitą lygį perkelti Prezidentūros bei valdančiosios daugumos santykius.
Kaip Eltai pabrėžė D. Grybauskaitė, dešiniųjų formuojama valdžia, priešingai nei „valstiečiai“, kurie, jos teigimu, su dabartiniu prezidentu elgėsi nepagarbiai bei jį žemino, užmegs kur kas kultūringesnį santykį. Jos teigimu, kalbos, kad šalies vadovui Gitanui Nausėdai bus sunku dirbti su konservatorių suformuota Vyriausybe bei dominuojama dauguma Seime, yra mitas, o ir tvirtinant Ministrų Kabineto narius didelių nesklandumų, įsitikinusi D. Grybauskaitė, kilti neturėtų.
„Prezidentas yra atsakingas žmogus ir tikrai kažkokių ypatingų nepagrįstų norų neišsakinės“, – interviu Eltai sakė D. Grybauskaitė.
Jūsų nuomone, kodėl visgi po šių Seimo rinkimų valdžioje įvyko pasikeitimas? Ko gero, galima sakyti, kad dabartinė opozicija nušlavė kol kas vis dar valdančiuosius.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Aš tai išties vertinu labai pozityviai todėl, kad potencialiai galėjo būti dvi oligarchų vadovaujamos partijos. Jos galėjo valdyti valstybę. Dabar to neįvyko. Manau, kad daug priežasčių susidėjo. Pirmiausia – tai ketverius metus vykdyta kiršinimo, kerštavimo, draudimų, chaoso, nesusikalbėjimo politika. Galų gale pati pandemija… Iš pradžių pandemija juos iškėlė, o vėliau ir sutraiškė. Tiesiog žmonės pasiūlė jiems pasivaikščioti labai toli.
Jūs sakote, kad pandemija dabartinę valdžią sutraiškė. Daug kas kalbėjo, kad būtent pandemija galėjo sudaryti sąlygas jiems išlipti iš tos duobės, į kurią jie buvo įklimpę. Jūs sakote, kad jie nesusitvarkė su antrąja pandemijos banga?
Pirmoji pandemijos banga jiems padėjo atsistatyti ir atsistoti, nors jau prieš metus matėme, kad jų pačių situacija blogėja ir žmonių nuomonės apie juos – taip pat. Taigi pirmoji pandemijos banga jiems padėjo susitvarkyti, nes buvo išgąsčio. Apskritai tokia buvo psichologinė žmonių reakcija – vienytis apie valdžią, kad ir kokia ji būtų. Tačiau antroji banga parodė, kad tas chaosas, kuris buvo pačioje pradžioje, niekur nedingo, kad valdžios vadybiniai gebėjimai yra nuliniai, o sveikatos sistema yra praktiškai neparuošta didesnei pandemijos bangai. Todėl jie pradėjo žmones gąsdinti visai kitaip – būtent šiuo kritiniu laikotarpiu.
Jūs dabar kalbate apie dvi oligarchų valdomas partijas ir viena iš jų – nepaisant konservatorių lyderių pareiškimų, kad to neprireiks – vis dar sukasi kontekste, kaip ta partija, su kuria konservatoriai gali bandyti derėtis.
Ne, to nebus. To nebus, nes ši valdančioji dauguma atėjo skaidriai, atėjo su savo vertybėmis. Todėl su partijomis, kurios turi ir teistumų, ir įvairių istoriškai neskaidrių dalykų, konservatoriai negalės rimčiau bendradarbiauti.
Mes turime ir realiausią, ir vienintelę kandidatę į premjerus – Ingridą Šimonytę. Kokie iššūkiai, jūsų nuomone, būtent jos laukia, kaip būsimos Vyriausybės vadovės?
Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Aš tikrai džiaugiuosi, kad Lietuvai pasisekė. Jei mes turėsime tokią premjerę, kuri yra ne tik profesionali, bet ir padorus žmogus. Ir kad mums nereikės matyti meluojančių, savo reikaliukus tvarkančių, neatsakingų veidų. Dėl to aš labai džiaugiuosi, kad Lietuva potencialiai gali turėti tokią premjerę, kuriai ir žmonių, ir valstybės interesai bus vienintelis kriterijus, kuriuo ji remsis. Ir jokių asmeninių reikaliukų.
Po Seimo rinkimų vienas rimčiausių klausimų yra tai, kaip Prezidentūrai pavyks kalbėtis su naująja valdžia. Dabartinis prezidentas yra kalbėjęs apie gerovės valstybės modelį, pagal kurį vertins Vyriausybės sudėtį. Kokius, remdamasi savo patirtimi, iššūkius, kylančius naujosios valdančiosios daugumos ir Prezidentūros būsimame bendravime, išskirtumėte?
Aš visgi manyčiau, kad dirbtinai yra kuriama legenda, jog prezidentui Nausėdai bus sunku dirbti su naujai išrinkta valdžia. Tai nėra tiesa. Vien todėl, kad naujoji valdžia ir naujoji politinė banga ateina būdama visai kitokios kultūros. Tai bus aukštos kultūros politikai, kurie viešai nežemins prezidento ir nebus tokių konfliktų ir nepagarbos Prezidentūrai, kokia yra ir buvo daroma pastaruoju metu iš valdančiųjų, ypač iš „valstiečių“ pusės.
Todėl, manau, kad bus kur kas kultūringesnis bendravimas. O dėl dalykinių dalykų… Be jokios abejonės, valdantieji, ypač Ingrida Šimonytė, tikrai kalbėsis ir mėgins atliepti visus įvairių institucijų interesus – tiek, kiek tą daryti bus pajėgi valstybė ir jos finansinės galimybės. Manau, kad Prezidentūra ir pats prezidentas yra atsakingas žmogus ir tikrai kažkokių ypatingų nepagrįstų norų neišsakinės.
O jei vertintume ideologinius ir politinius valdančiųjų bei prezidento profilius, nemanote, kad gali kilti tam tikrų trinčių siūlant vieną ar kitą poziciją.
Tai yra normalu, taip ir turi būti. Mes esame demokratinė valstybė. Yra trys skirtingos partijos. Manau, kad du trečdaliai vertybių ir politinių nuostatų sutampa, apie 30 procentų nuomonė gali skirtis. Bet tam ir yra koalicija, kad tiek vieni, tiek kiti ieškotų kompromisų ir juos surastų.
Svarbiausia, kad visos trys partijos turi jausti atsakomybę, kokią joms užkrovė mūsų rinkėjai. Mes tikrai įeiname į sunkmetį – ne tik pandeminį, bet ir į ekonominį, susiduriame su didžiule valstybinės skolos našta, kurią mums užkrovė nueinantieji. Tad atsakomybė turi priversti visas tris partijas sėsti prie stalo kalbėtis ir ieškoti kompromiso. Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Dar apie koronaviruso krizę. Vakar laukiant rezultatų ir ponia Šimonytė, ir ponas Landsbergis kalbėjo, kad reikės peržiūrėti tai, kaip dabartinė valdžia tvarkėsi su viruso sukelta krize. Jūs jau esate ir anksčiau valdančiųjų darbus kritikavusi. Jūsų nuomone, ką pirmiausiai reikės daryti būsimai valdžiai?
Aš patarimų tikrai nedalinsiu vien todėl, kad pasitikiu Ingridos Šimonytės profesionalumu ir didžiuliu atsakomybės jausmu bei jos vadybiniais gebėjimais. Ko labiausiai trūko šiai valdančiajai daugumai ir Vyriausybei – tai vadybinių gebėjimų. Viskas buvo priebėgomis, chaotiškai. Ir valdymo prasme – tai ypač dabar matome – didele dalimi procesas vyksta nekontroliuojamai. Tai lemia vadybinių gebėjimų trūkumas, kuris buvo visus šiuos ketverius metus praktiškai visoje Vyriausybėje.
Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) partijos pirmininkas Remigijus Lapinskas ir ELTA žurnalistas Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Per beveik ketverius metus valdančiųjų „valstiečių“ nuveiktiems darbams kritikos negailintis Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) lyderis Remigijus Lapinskas tvirtina, kad Lietuvos politinėje arenoje tik jo vadovaujama jėga iš tikrųjų atstovauja žaliosioms vertybėms. Į politiką pasukęs vienas iš įmonių grupės „Icor“ (anksčiau „Rubicon“) įkūrėjų ir buvęs jos akcininkas tvirtina nerandantis nė vienos priežasties, kodėl Ramūno Karbauskio vadovaujama partija galėjo pasivadinti „žaliąja“.
„Šios partijos kursą galima pavadinti tik „ruduoju“, o ne „žaliuoju“. Ji vykdo trąšų, miškų naikinimo, aplinkosaugos naikinimo politiką“, – Seimo rinkimams skirtame Eltos skelbiamų interviu cikle teigia R. Lapinskas.
LŽP pirmininkas ne tik vardina tai, ką, jo nuomone, aplinkosaugos srityse blogai darė „valstiečiai žalieji“, tačiau viena po kitos kritikuoja ir Sauliaus Skvernelio Vyriausybės inicijuotas reformas, kurias, akcentuoja R. Lapinskas, naujoji valdžia turės iš esmės „pertvarkyti ir perkratyti“.
Visgi LŽP kol kas populiarumu ir didesniais pasiekimais politikoje pasigirti negali, todėl ir Vyriausybės vykdytų reformų „perkratyti“, ko gero, galimybės neturės. Tačiau dėl to partijos lyderio optimizmas nemąžta. Jo teigimu, svarbiausia politikoje neprarasti kurso, vizijos bei nepasiduoti populizmui, ieškant partiją populiaresne padaryti galinčių žvaigždžių.
Todėl, tvirtina R. Lapinskas, LŽP, nors ir sulaukusi pasiūlymų, nesijungė nė su viena partija, ignoravo ir vadinamųjų „trijų muškietininkų“ kvietimą telkti politines jėgas. R. Lapinskas neslepia, kad pastaruoju atveju sprendimui įtakos turėjo ir tai, kad vienas iš trijų „Laisvės ir teisingumo“ lyderių yra „abonentu“ viešojoje erdvėje vadintas buvęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas. Būtent jis daugiau nei prieš dešimtmetį figūravo korupciniuose, su „Rubiconu“ siejamuose kontekstuose.
Taip pat Eltai duotame interviu R. Lapinskas atskleidė, kodėl su LŽP į rinkimus eina ekspremjeras Algirdas Butkevičius, kokius mokesčius ir mokestinę sistemą jis matytų ateityje ir, galiausiai, ko reikėtų, kad jo vadovaujama politinė jėga prie vieno stalo susėstų su R. Karbauskiu.
Lietuvos žaliųjų partija nėra priskiriama nei prie favoričių, nei prie politinių jėgų, kurių potencialas prie balsadėžių dar nebūtų patikrintas. Prieš ketverius metus Seimo rinkimuose nesurinkote nė 2 proc. Tiesa, vieną mandatą buvęs partijos pirmininkas ir narys Linas Balsys, kaip ir Seimo rinkimuose 2012 m., sugebėjo laimėti. Pone Lapinskai, ir šiuose Seimo rinkimuose vienas mandatas yra uždavinys partijai?
Po to, kai 2016 m. Linas Balsys pareiškė, kad jis toliau koncentruosis į parlamentinę veiklą ir Lietuvos žaliųjų partiją paliko pačiai vystytis, aš buvau išrinktas jos vadovu. Tuomet aš užsibrėžiau partiją pakelti į kokybiškai aukštesnį lygį. Ir skaičiai, partijai ruošiantis 2020 m. rinkimams, tai rodo. Jei 2016 m. turėjome viso labo 10 vienmandatininkų, tai šiais metais mes jų turime 56, turime praktiškai pilną sąrašą daugiamandatėje apygardoje. Tai reiškia, kad partija per pastaruosius 4 metus sugebėjo pakilti į aukštesnį lygį. Tik jis kol kas dar nepastebimas viešojoje erdvėje.
Bet ar tikrai tai ir reiškia aukštesnį lygį? Jūs kalbate, kad yra ambicingesni tikslai, kad yra daugiau sustatytų vienmandatininkų… 2019 m. vykę savivaldybių ir Europos Parlamento rinkimai rodo, kad nebuvo didelio proveržio. Ir viskas vyko tuomet, kai jūs vadovavote partijai.
Žiūrėkite, kai tu keliesi nuo dugno… Aš pripažįstu, kad mes esame ta partija, kuri nebuvo nei ryški, nei favoritė… Tačiau iki praėjusių savivaldos rinkimų turėjome du vietinės tarybos narius vienoje savivaldybėje – dabar turime 8 narius penkiose savivaldybėse. Taigi mes judame į priekį.
O ar šis augimas yra didelis ar mažas? Be abejo, jis nedidukas, bet mažais žingsneliais į priekį einant svarbu neprarasti kurso ir vizijos. Svarbu nepasiduoti populizmui ar ieškoti kažkokių žvaigždžių, kurios ant savo pečių galėtų nutempti partiją kažkur. Mes galime (tai daryti – ELTA), bet tai nėra tvarus sprendimas. Mes norime palengva, bet garantuotai ateiti į politiką ir čia dėstyti savo tiesas.
Jei jau kalbame apie politines žvaigždes ar bent jau žinomus asmenis. Jūs juk esate pasikvietę žinomų politinių veikėjų: ekspremjeras Algirdas Butkevičius, buvęs Seimo pirmininkas Vidas Gedvilas. Kaip įvyko sandoris su šiais žmonėmis? Sutapo vertybės ar tiesiog atitiko interesai: jie nori platformos, o jūs žinomų veidų.
Jūs esate teisus, sakydamas, kad mes turime kelis politinę patirtį turinčius asmenis savo sąrašuose. Ekspremjeras Algirdas Butkevičius nėra mūsų partijos narys. Jis tiesiog kandidatuoja mūsų sąraše Vilkaviškio vienmandatėje apygardoje. Jūs pavadinote tai sandėriu, bet tai nėra sandėris. Santykis su juo yra labai paprastas. Kaip atsinaujinančios energetikos vystytojas aš Algirdą Butkevičių pažįstu pakankamai seniai. Jo požiūris tiek į atsinaujinančią energetiką, tiek į energetinį efektyvumą, tiek į mums svarbius klausimus, kaip valstybinių miškų valdymo reikalai, visada buvo mums priimtinas. Tad tikrai nebuvo sudėtinga surasti su A. Butkevičiumi sutarimą tam tikrais centriniais klausimais. Tačiau į partiją jis kol kas nestoja. Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) partijos pirmininkas Remigijus Lapinskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vido Gedvilo istorija yra kitokia, jis yra mūsų partijos narys. Jo žodžiais tariant, jis ateina į politine prasme neįtakingą partiją tam, kad dalyvautų kuriant sėkmės istoriją.
Mūsų sąraše yra ir buvę ministrai Raimundas Šukys, Artūras Melianas. Taip pat seniai mums simpatizuojantis Mečys Laurinkus.
Bet kalbant apie pasikviestų asmenų potencialą… Prisiminkime konkrečiai Algirdo Butkevičiaus istoriją. 2016 m. Seimo rinkimuose buvęs premjeras tame pačiame Vilkaviškyje buvo „nokautuotas“ bušido užsiiminėjusio „valstiečio“ Smirnovo. Tad mano klausimas, ar tos politinės figūros nėra pernelyg išsikvėpusios, kad galėtų suteikti realią pažangą partijai?
Aš manau, kad šios politinės figūros, pirmiausiai, yra patyrusios. O partijai tokio patyrimo reikia. Mes esame naujų idėjų, naujo mąstymo ir naujų žinių sintezė. Tačiau natūralu, kad tam tikro požiūrio į politiką, kaip į tam tikrą techniką, taip pat reikia. Mes šiuo metu neturime nė vieno Seimo nario, kuris galėtų mums tai paaiškinti. Galų gale mums reikia Seimo nario, kuris galėtų išreikšti mūsų idėjas arba mūsų pasiūlymus.
Tęsiant jūsų partijos perspektyvų klausimą. Sutiksite, kad, jei ne koronavirusas, 2020 m. Seimo rinkimai galėjo būti kur kas dėkingesni jūsų partijai. Būtų kur kas lengviau kelti ekologines problemas, juk buvo „Grigeo“ „vamzdis“, gaisras Alytuje, galiausiai valdančioji partija susilaukdavo nuolatos kritikos dėl medžioklės, dėl miškų kirtimo politikos, dėl Aplinkos ministerijos kai kurių prerogatyvų galimo perdavimo ekonomikos ir energetikos sričių pagrindu sujungtai ministerijai. Bet atėjo koronavirusas ir net dideles struktūras turinčioms parlamentinėms opozicinėms partijoms buvo sunku atsidurti visuomenės dėmesio centre. O ką jau kalbėti apie mažąsias neparlamentines partijas.
Me galime matyti dvi puses: iš vienos pusės, jūs esate teisus – dėmesys ekologiniams klausimams šiek tiek prisilpo, bet niekas nežino, ar jis neatsigaus likusiu iki rinkimų laikotarpiu. Iš kitos pusės, koronavirusas sutrukdė visiems lygiai, išskyrus „valstiečius“, vykdyti pasiruošiamąją ir agitacinę veiklą. Ir šiuo atveju mums, kaip partijai, kuri neturi valstybės paramos, tai yra palankus momentas. Mes, kaip ir kiti, turėjome kurį laiką tylėti. Tad iniciatyva daugiau buvo atimta iš kitų. Iniciatyva, kuria mes galbūt net negalėjome pasinaudoti. Vien dėl lėšų, kokias gali išleisti socdemai, konservatoriai ar ta pati Darbo partija, kuriai ką tik teismas priėmė sprendimą grąžinti milžinišką sumą pinigų, neturėjimo.
Jau spėjo ir išmokėti.
Ir nepaisant to, kad ši partija, mano supratimu, yra visiškai korumpuota. Aš tokių dalykų nesuprantu.
Tai, kad virusas turėjo įtakos partijų strategijoms, puikiai rodo mažųjų partijų ir antisisteminių jėgų vienijimasis prieš rinkimus. Dalis partijų jungiasi, liberalų vėliavą iškėlė save „trimis muškietininkais“ vadinantys politikai. Kaip suprantu ir jus ponas Žemaitaitis kvietė apgalvoti galimybę jungtis. Tačiau jūs nesutikote.
Jūs ne visai teisingai keliate klausimą: „trys muškietininkai“ ir ne tik jie – aš pavardžių nenoriu vardinti – daug kas norėjo prisijungti prie mūsų partijos. Labai aiškios, su aiškia ideologija, su puikia reputacija, su aiškiomis sistemingomis idėjomis ir panašiai. Klausimas yra kitas – tai mums jungimasis su partijomis ar veikėjais, kurie yra įtariami tam tikrose bylose, yra nepriimtinas, jų požiūris į svarbius dalykus, kaip ES ateitis, žmogaus teisės… Ką mes veiktume susijungę. Todėl ir neįvyko jungimasis.
Jei jau kalbame apie reputaciją, galbūt įtakos turėjo ir tai, kad vienas iš tų „trijų muškietininkų“ yra vienas iš pagrindinių veikėjų senoje istorijoje, kuomet jūs buvote „Icor“ akcininkas, o šis dar vadinosi „Rubicon“. Tuo metu ponas Zuokas turėjo ne „vieno iš trijų muškietininkų“, bet „abonento“ pravardę. Visa tai figūravo priimant sprendimą?
Atsakymas būtų toks – tai vienas iš epizodų ar vienas iš momentų, kuriais buvo grindžiami mūsų sprendimai. Natūralu, kad kažkas turėjo kažkokių ryšių, kuriems šiandien aš nepritariu. Todėl nėra prasmės apie tai kalbėti.
O visa ši istorija jums, kaip į aktyvesnę politiką ateinančiam, vis dar yra primenama. Kiek ji svarbi? Nors jūs ir nebuvote pagrindinis šios istorijos veikėjas, aš kalbu apie „Rubicon“ ir laikotarpį, kuomet vyko bylinėjimasis teismuose.
Pavasaris Lietuvos miške. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jūs teisingai pasakėte. Aš buvau tas, kuris teismuose nesibylinėjo, neužsiiminėjau šia veikla ir man asmeniškai pretenzijų nebuvo reiškiama. Tai buvo viena iš priežasčių kodėl aš 2008 m. pradėjau trauktis iš „Rubicon“ valdybų ir iš šios kompanijos išėjau galutinai. Tai čia ir būtų atsakymas.
Esate verslininkas, kodėl pasukote į politiką? Investuojate į atsinaujančią energetiką, o politikoje ypač turtingi verslininkai atsiduria po padidinamuoju stiklu: žiūrima, ar nėra painiojami viešieji ir privatūs interesai. O energetikos klausimai, kaip rodo istorija, tam yra labai imlūs.
Žiūrėkite, aš manau, kad politika neturėtų bijoti verslo. Apskritai politikai nereikia nieko bijoti. Vienas iš sudedamųjų gyvenimo dalių yra verslas. Tiesiog politikai neturi imti kyšių, o verslas neturi siūlyti kyšių ir reikalauti sau išskirtinių sąlygų. Jei pašaliname šią dedamąją – viskas atsistoja į savo vietas. O tai, kad aš vysčiau ir vystau atsinaujinančią energetiką, – aš manau, kad tai yra puiku, nes tai yra ateities energetika.Mano supratimu, šis verslas ne tik yra puikus, bet ir tarnauja valstybei visomis prasmėmis.
Sutiksite su tuo, kad LVŽS su R. Karbauskiu priešakyje monopolizavo žaliųjų vardą Lietuvoje?
Lietuvoje mes turime 2 socialdemokratų partijas, mes turime 4 liberalias pažiūras reiškiančias partijas. Lygiai taip pat atsitiko ir su „žaliaisiais“. Tik man nežinoma, su kokia politine jėga, su kokia partija susijungė „valstiečiai“, kad jie pasivadino „valstiečių ir žaliųjų sąjunga“. Nes žodis „sąjunga“ suponuoja, kad tai turėjo būti susijungimas. Deja, tokio fakto niekas nežino. Tai tas pavadinimo pakeitimas, matyt, 2016 m. rinkimuose jiems labai padėjo. Bet ar padės ir 2020 m. rinkimuose – ruduo parodys.
O kaip vertinate šios valdančiosios ir įtakingiausios partijos vykdytą žaliąjį kursą ir žaliąją tapatybę?
Šios partijos kursą galima pavadinti tik „ruduoju“, o ne „žaliuoju“. Ji vykdo trąšų, miškų naikinimo, aplinkosaugos naikinimo politiką. Šioje vietoje mes, kaip žaliųjų partija, esame labai griežti. Mes manome, kad nepasisekė nei valstybinių miškų valdymo, nei aplinkosaugos reforma.
Cirkai, kuriuos išdarinėjo vienas po to kitas aplinkos ministras, tarkime su tų pačių lankų įteisinimu… Aš nežinau, kas užsimanė tokius dalykus daryti…
Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Arba tai, kaip buvo valdoma situacija su nelaimėmis, pradedant trūkusiu kanalizacijos vamzdžiu Vilniuje, po to padangų gaisru Alytuje arba situacija su „Grigeo“ „vamzdžiu“… Visa tai vienareikšmiškai rodo, kad per tuos 4 metus gamtai nepadaryta nieko gero, o atvirkščiai – padaryta labai daug blogo.
Tą patį rodo ir Aplinkos ministerijos brėžiamos kreivės, kuriose mes matome, kad CO2 išmetimai, visų pirma, transporto ir žemės ūkio srityje, ir toliau didėja. Kitaip tariant, nesiimama jokių priemonių.
Iš kitos pusės, mes žinome, kad šiuo metu Klimato kaitos fonde yra nepanaudota 190 mln. eurų: nei renovacijai, nei transporto žalinimui, nei žemės ūkio žalinimui. Visos istorijos su trąšų nekontrole per pastaruosius 4 metus… Apie tai, kiek kur berti ir kas tai kontroliuoja, Lietuvoje apskritai nekalbama. Visa tai ir parodo, kokia tai politika. Tai yra ne žalia, tai ruda politika.
Pone Lapinskai, jei kalbėtume apie visuomenę ir jos prioritetus balsuojant, tai tokie dalykai, kaip aplinkosauga, gyvūnų teisės, žalioji politika, yra aktualūs tuomet, kada galvos nesuka piniginės klausimai. Ar jūs manote, kad Lietuvoje jau yra kritinė rinkėjų grupė, galinti ne tik galvoti, bet ir balsuoti už politikus, kalbančius ne apie vaikams ir senjorams skirtus pinigus, bet apie nykstančius tetervinus, globalinį atšilimą ir ekosistemą. Juk neseniai buvo paskelbta statistika, kurioje akivaizdu – skurdo rizikos lygis Lietuvoje yra aukštas, žemiau absoliutaus skurdo ribos gyvena 217 tūkst. gyventojų.
Visų pirma, aš noriu pasakyti, kad mes nesame vieno klausimo partija, mes turime pažiūras apie visas sritis, ir mūsų programa tai demonstruos. Iš kitos pusės, aš su jumis visiškai sutinku, kad yra labai sudėtinga kalbėti apie tokius dalykus, kaip klimato kaitos mažinimas, gamtos apsauga ir panašiai, kai tau trūksta pinigų susimokėti už butą ar komunalines paslaugas. Todėl LŽP, visų pirma, ir sako, kad mes siūlysime, pritarsime ir dalyvausime procesuose, kuriais bus keliama minimali mėnesinė alga: mūsų tikslas – kad iki 2030 m. Lietuva turėtų pasiekti ES vidurkius minimalaus atlyginimo ir pensijų atžvilgiu. Mūsų partijos uždavinys – pasirūpinti silpnesniąja visuomenės dalimi…
Apie ką jūs kalbate? Perskirstysite mokesčius?
Mes kalbėsime ir apie mokesčių perskirstymą, nors šiandien, aš manau, Lietuvoje pinigų pakanka. Tiesiog reikia nustoti juos švaistyti. Mes, visų pirma, kalbėtume apie tai, kad valstybinė investicijų programa turėtų būti įgyvendinama visai kitaip: ne per 150 punktų, kurie tęsiasi metai iš metų ir lėšos iššvaistomos, nepasiekiant jokių rezultatų, o susikoncentruoti ties konkrečiomis sritimis ir per metus kitus pasiekti konkrečius rezultatus.
Antras dalykas, yra šešėlio mažinimas. Matyt, visgi yra problema, kad šiandieninėje politikoje ir valstybės valdyme yra mažai žmonių iš verslo. Dabar tiesiog nėra matoma, kaip smėlis valstybei byra tarp pirštų. Kitaip tariant, kaip mokesčiai praeina pro šalį. O trečias dalykas – aš manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje visas pasaulis eis tuo keliu, bet ir mes žadinsime tą procesą, kad darbo mokesčiai bus mažinami, o ekologiniai mokesčiai ir taršos mokesčiai bus didinami. Aš manau, kad tai yra didžioji žalioji mokesčių revoliucija. Bet aš nesakau, kad ji turi vykti masiškai ir nedelsiant. Tai yra ilgalaikis procesas. Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jūsų partijos programoje rašoma, cituoju: „LŽP ilgalaikis tikslas yra reformuoti dabartinę mokestinę sistemą pagal ekologinius kriterijus. Jei konkrečiau, kaip tai galėtų atrodyti praktiškai?
Mes pasisakome už taršos mokesčio, arba CO2, įvedimą – tokį, koks yra daugelyje pasaulio valstybių, kuris padeda kovoti su iškastiniu kuru, jo vartojimu pramonėje, transporte, energetikoje ir visur kitur. Ir galiausiai pereiti prie atsinaujinančios energetikos. Tačiau kartu valstybė turi neprarasti konkurencingumo, todėl turi būti mažinami su darbu susiję mokesčiai, tuomet valstybė ir jos verslas turės palankias sąlygas daryti struktūrines reformas.
Jau buvo vienas bandymas įvesti mokestį teršiantiems automobiliams. Tačiau, matyt, atsigręžus į gyventojų pinigines, mokestis virto automobilių registracijos mokesčiu. Jei jūs būtumėte galėjęs realizuoti šį sprendimą, kaip būtų atrodęs šis mokestis.
Dabartinis mokestis yra visiškai neteisingas, jis nekelia kovos su tarša tikslų. Tai yra eilinis valstybės pasipinigavimas ir dar neaišku, kur tie pinigai nukeliaus. Mano supratimu, 1 ar 2 centai litre kuro, kurie galėtų būti paskirti kaip anglies mokestis, būtų žymiai geresnė auklėjamoji priemonė. Tada kiekvienas, prieš važiuodamas, tikrai pagalvotų, ar verta kelis šimtus kilometrų važiuoti tam, kad išgertum kavos. Mokesčiai nėra tik iždo papildymas, tai ir auklėjimo funkciją atlikti galintis dalykas. Nelogiška apmokestinti automobilį – kad ir pakankamai taršų – kelių šimtų eurų mokesčiu. Juk jis gali nuvažiuoti per metus kelis tūkstančius kilometrų, tuo metu kai kurių seimūnų „kadilakai eskaladai“ gali lakstyti pirmyn atgal rydami po 20 litrų šimtui kilometrų.
Daug diskusijų kėlė tai, ką ir kaip Vyriausybė darė koronaviruso krizės metu: išmokų sistema ir pan. Jūsų nuomone, Vyriausybės padaryti sprendimai buvo būtini ir neišvengiami ar visgi prisijungtumėte prie tų, kurie teigia, kad tai buvo tiesiog priešrinkiminis išlaidavimas.
Taip… Tai yra visiškas išlaidavimas iš skolintų pinigų, kuris, neaišku, kokią turi prasmę. Remti reikėjo tuos, kurie iš tikrųjų nukentėjo. Mes matėme, kaip iš lėto vyko parama verslui, daugelis programų net iki šiol nėra normaliai įsibėgėjusios. Pasižiūrėjus į „Invegos“ lenteles ir dabar matosi, kad toli gražu iki tikrojo įsibėgėjimo. Iš kitos pusės, mes matome, kad buvo dalinami pinigai rinkėjams. Aš džiaugiuosi už tuos žmones, kurie gavo po 100 ar 200 eurų, tačiau valstybės požiūriu tai jokios struktūrinės permainos ar kažko gero neatnešė.
O ką jūs būtumėte siūlę?
Pasiūlymai būtų susiję su maksimaliai sparčiu reagavimu į verslo problemas – tam, kad būtų išlaikytos darbo vietos, kad nedidėtų struktūrinis ilgalaikis nedarbas. Mes matome, kad šie skaičiai dabar Lietuvoje yra labai prasti, mes struktūrinių bedarbių turime 2,5 karto daugiau nei kitose valstybėse. Tad ši vieta kelia daug įtarimų. O tai, kad parėmėme žmones sunkią minutę, tai galima padaryti, bet galima padaryti ir žymiai prasmingiau.
Dabartiniai valdantieji užsibrėžė įgyvendinti 6 reformas. Struktūrinių reformų taikinyje atsidūrė švietimas, sveikata, mokesčiai, pensijos, inovacijos, šešėlinė ekonomika. Kaip, jūsų nuomone, jiems sekėsi?
Manau, kad miškų ir aplinkosaugos srityje yra patirtas visiškas fiasko. Sukiršinta visuomenė, suterštas miškininkų vardas. Niekur tai nenuvedė. Kalbant apie sveikatos apsaugą – mes matome, kad per pandemiją sveikatos sistema totaliai sužlugo, kai žmonės negalėjo gauti elementarių paslaugų. Puse lūpų kai kas net šneka apie kelis kartus išaugusį mirtingumą ne nuo koronaviruso, o nuo kitų ligų. Aš manau, kad į šiuos klausimus turės būti kada nors atsakyta. Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Švietimo pertvarkos srityje mes matome nepatenkintus mokytojus ir jokio kokybinio šuolio nei jų rengime, nei jų motyvacijoje neatsirado. Koronavirusas dar labiau sustiprino įtampas šioje srityje, kai kuriose mokyklose procesas vyko puikiai, bet kai kur jis visiškai nevyko, ir mes turėjome kamšyti skyles, tarp jų greituoju būdu pirkdami 30 ar 40 tūkstančių kompiuterių vaikams. Duomenų apsaugos srityje paskutinis skandalas su užlietais e. sveikatos duomenimis parodė, kad ši Vyriausybė nepasiruošusi ir nemoka valdyti ekstremalių situacijų ir kad pas juos nėra jokio strateginio mąstymo. Perkratymas ir pertvarkymas visų šių sričių yra pirmas darbas, kurį turėtų daryti nauja Vyriausybė.
O kokie prioritetai užsienio politikoje? Jūsų nuomone, yra strateginių ar taktinių spragų, kurias reikėtų peržiūrėti Lietuvos užsienio politikoje? LŽP programoje rašoma, kad: „Lietuvos užsienio politikos tikslams pasiekti reikia reformuoti jos vykdymą taip, kad ji efektyviai tarnautų šalies ir jos piliečių interesams“. Iš to galima suprasti, kad dabar neatitinka?
Ar tarnauja mums tai, kad nesugebame sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybos? Faktas, kad netarnauja. Ši suvaldyto sprogimo technologija yra netinkama, nepaisant, kur ji stovėtų, ar Lietuvoje, ar Baltarusijoje. Man yra absoliučiai žinoma, kad Europos Sąjungos institucijose Astravo klausimas nėra prioritetų sąraše. Jis yra paraštėse ir niekas juo nesirūpina ir nemano, kad tą reikia daryti. Tai reiškia, kad mūsų užsienio politika nesugebėjo iškelti šio klausimo europiniu lygmeniu. Į tokį lygį, kad įgytume sąjungininkų. Tuo metu Baltarusija stoja į Pasaulio prekybos organizaciją, ir tai yra puikus momentas, kada Europos Komisija gali suformuluoti papildomus reikalavimus Baltarusijai – tarp jų ir dėl Astravo. Kodėl mūsų diplomatija tuo nepasirūpino, aš nežinau.
O šiaip kalbant apie LŽP užsienio politiką – tai mes esame moderni, provakarietiška partija, kuri rūpinasi gerais santykiais su kaimynais abipusio bendradarbiavimo pagrindu.
Žaliosios partijos Europoje tradiciškai yra progresyvios žmogaus teisių ir laisvių klausimais. Kokia jūsų partijos pozicija: moterys turi turėti teisę laisvai apsispręsti aborto klausimu ar tos pačios lyties asmenų poros turi turėti tokias pat teises tuoktis, kaip ir heteroseksualios poros, ar marihuanos vartojimas turi būti legalizuotas?
Pradėsiu nuo antrosios pusės: bet kuri priklausomybė yra blogai. Todėl ir priklausomybė nuo marihuanos, ypač jaunų žmonių, yra labai blogai. Bet kuris gydytojas pasakytų, kad tai daro žalingą poveikį sveikatai, mažėja susikaupimas, motyvacija.
Bet ar turi tai būti kriminalizuotas augalas?
Be abejo, kad ne. Kriminalinės bausmės už suktinės turėjimą turi būti panaikintos, nes tai, kas yra dabar padaryta, yra visiškas nonsensas. Iš kitos pusės, narkotikų pardavėjai, tarpininkai, žmonės, kurie plėtoja juodąjį verslą, – tai su jais turi būti kovojama, tarp jų ir baudžiamosiomis priorėmis. Kalbant apie vienalytes (santuokas – ELTA), mes juos labai gerbiame ir pasisakome už teises. Bet Lietuvoje yra viena problema – tai konstitucinė problema. Vadinti tų pačių asmenų partnerystę šeima šiandien negalima iš teisinės pusės. Lietuvos Konstitucija numato šeimą kaip skirtingų lyčių asmenų sąjungą.
Bet jums tai būtų problema?
Man asmeniškai ir mūsų partijai tai nėra problema. Aš manau, kad šių žmonių visos teisės turi būti lygiai taip pat gerbiamos, kaip ir kitų piliečių. Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O dėl abortų – tai kiekvienas žmogus yra pats sau šeimininkas, ir moteris turi turėti teisę pati nuspręsti savo ateitį ir sveikatos klausimus. Valstybės per didelis kišimasis į asmenų gyvenimą, ar tai būtų susiję su abortais, ar su vienos lyties tarpusavio bendravimo klausimu, yra nepriimtinas. Valstybė į lovą pas žmogų turėtų nelįsti.
Valstiečiai su Gediminu Kirkilu priešakyje šią parlamento kadenciją kėsinosi keisti rinkimų taisykles – žeminti kartelę… Iš to nieko neišėjo įsikišus prezidentui. Tačiau tarsi sutarta, kad dėl rinkimų sistemos pertvarkos, galbūt net radikalios, turės nuspręsti naujasis Seimas. Jums, kaip mažosios partijos pirmininkui, tai aktualus klausimas? Pritartumėte nuleisti kartelę, ar turite kitokių pageidavimų rinkimų sistemos atžvilgiu?
Per didelis kartelės sumažinimas, pavyzdžiui, nuo 5 iki 3 proc., lemtų labai didelę Seimo fragmentaciją, ir mes turėtume dar daugiau chaoso ir mažiau susitarimo. Nesu tikras, kad mes turėtume turėti 3 ar 2 procentų barjerą. Gal kažkiek pamažintas jis ir galėtų būti, pavyzdžiui, iki 4 proc. Tačiau yra kitas kampas šioje diskusijoje. Žmonės galbūt norėtų Seime matyti daugiau asmenybių, tada iškyla dabartinės rinkimų sistemos klausimas. Čia dalis kandidatų renkama vienmandatėse apygardose, ir tai yra asmenybių kova, o kita dalis – tiesiog pagal sąrašus ir, deja, kaip rodo praktika, tai sudaro galimybes kai kuriems asmenims būti nenutrūkstamai Seime. Manau, kad tai nėra labai gerai, nes motyvacija po kokios antros kadencijos yra prarandama, ypač jei esi nevienmandatininkas. Aš manau, kad čia būtų galima svarstyti apie Seimo narių kadencijų ribojimą. Nieko blogo čia nematau.
Jei visgi gautumėte mandatą ir reikėtų rinktis: eiti į mišrią Seimo narių grupę, ar jungtis prie valdančiosios koalicijos. Yra tokių politinių jėgų, dėl kurių sakytumėte, kad liekate mišrioje grupėje.
Tai klausimas su daug nežinomųjų. Prie tam tikrų sąlygų galimas bendradarbiavimas. Net ir tarp LŽP ir „valstiečių“ partijos. Tik prie tam tikrų aplinkybių, jei tai netrukdys aplinkosauginei veiklai.
Tad neatmestumėte galimybės dirbti su „valstiečiais“?
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tie dalykai yra įmanomi, aš pats 2016 m. prieš rinkimų ciklą dalyvavau derybose su R. Karbauskiu, ir viskas yra įmanoma, tačiau visada turi būti aiškumas. Politikoje pats blogiausias dalykas, kai yra neaišku, kas kam atstovauja, kokios yra vertybės, kokie yra tikslai.
Bet jūs manote, kad „rudąja“ paties pavadinta partija gali po rinkimų staiga transformuotis ir tapti „žalia“?
Jeigu atsisako ligšiolinės aplinkosauginės politikos ir leidžia plėtoti (žaliąją politiką – ELTA) tiems, kurie iš tikrųjų moka ir gali, – tai kodėl ne.
Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Konservatorius Laurynas Kasčiūnas teigia, kad valdančioji dauguma, jau antrą kartą išbraukdama iš darbotvarkės parlamentarės Irinos Rozovos apkaltos iniciatyvą, vilkina apkaltos procesą, kad tik išsaugotų koaliciją su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija (LLRA-KŠS).
„Čia kažkas šį procesą įvardino vilkinimu, aš manau, kad tai yra valdančiųjų suokalbis su koalicijos partneriais Lietuvos lenkų rinkimų akcija, išsaugojant I. Rozovą. Tai yra tąsa viso šio suokalbio kiek įmanoma nustumti šitą klausimą, tai tegul visuomenė vertina. Bet čia labai paprasta, tai suokalbis ir susitarimas, taip bandoma paskandinti šį klausimą detalėse. Tai yra I. Rozovos gelbėjimo operacija“, – Eltai sakė L. Kasčiūnas.
„Čia dvigubų standartų taikymas, lyginant su M. Basčio atveju ir jos atveju. Tik šiuo atveju yra koaliciniai susitarimai ir dėl to saugojamas žmogus“, – sakė L. Kasčiūnas.
Seimas antradienį pritarė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovo Zbignevo Jedinskio siūlymui išbraukti iš Seimo darbotvarkės apkaltos iniciatyvą Seimo narei Irinai Rozovai. Pasak Z. Jedinskio, LLRA-KŠS kreipėsi į Etikos ir procedūrų komisiją, ar Seimas turėjo teisę pradėti svarstymą dėl apkaltos proceso posėdyje nedalyvaujant pačiai I. Rozovai.
Praėjusią savaitę, ketvirtadienį, opozicijos inicijuotame Seimo posėdyje po pateikimo buvo pritarta apkaltos iniciatyvai Seimo narei I. Rozovai. Pateikimui pritarta iš esmės vien opozicijos, susirinkusios ketvirtadienį į neeilinį posėdį, balsais. Šiame posėdyje su visa valdančiąja dauguma nedalyvavo ir I. Rozova. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
L. Kasčiūnas primena, kad kovo 12 dieną jau vieną kartą Seimas išbraukė apkaltos iniciatyvą, nes į Seimą dėl ligos neatvyko pati I. Rozova. Pasak jo, tokie argumentai, kad nedalyvaujant parlamentarui negalima pradėti apkaltos proceso – visiškas absurdas.
„Seimo statute reikalavimo tokio nėra, kad jai būtina dalyvauti Seimo posėdyje. Tai jei mes turėtume tokią nuostatą, žmogus, žinodamas, kad tuo metu jam inicijuojama apkalta, nepasirodo posėdyje ir apkalta nepradedama. Mes čia galime prisižaisti iki to, kad mes niekam negalėtume pradėti apkaltų tokiu būdu, tai čia būtų absurdo teatras. Apgailėtina“ , – Eltai sakė L. Kasčiūnas.
„Po Seimo etikos ir procedūrų komisijos išaiškinimo, mes, be abejonės, grįšime prie klausimo ir jo nepaleisime. Mes nuolat to klausimo reikalausime darbotvarkėje“, – Eltai tvirtino L. Kasčiūnas.
Seimui pritarus būtų sudaryta Seimo specialioji tyrimo komisija, kuri ištirtų ir įvertintų siūlymų pradėti apkaltos procesą Seimo narei I. Rozovai pagrįstumą. Seimo specialioji tyrimo komisija, kurią siūloma sudaryti iš 12 parlamentarų, turėtų parengti išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą.
Valdemaras Tomaševskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Apkaltos iniciatoriai deklaruoja, kad sieks objektyviai ištirti bei teisiškai įvertinti, ar savo veiksmais Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos narė I. Rozova šiurkščiai nepažeidė Konstitucijos ir nesulaužė Seimo nario priesaikos.
Parašai dėl apkaltos tyrimų komisijos parlamentarei I. Rozovai sudarymo buvo surinkti dar sausio mėnesį. Pasirašė 44 parlamentarai, tarp kurių ir „valstiečių“ frakcijos nariai Ramūnas Karbauskis, Agnė Širinskienė, Arvydas Nekrošius, Jonas Jarutis, Dainius Gaižauskas.
ELTA primena, kad dar praėjusių metų vasarą tyrimą dėl I. Rozovos iš pradžių buvo pavesta atlikti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. NSGK, išnagrinėjęs VSD pateiktą informaciją, kodėl nebuvo suteiktas leidimas I. Rozovai dirbti su slapta informacija, nusprendė kurti laikinąją Seimo tyrimų komisiją, kurioje bus aiškinamasi, ar jai gali būti pradėtas apkaltos procesas.
Dėl I. Rozovos į nepatogius politinius ginčus buvo įtraukti tiek Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, tiek buvęs NSGK vadovas Vytautas Bakas.
NSGK nesutapus parlamentarų nuomonėms dėl komisijos tikslingumo, opozicija, nelaukdama komiteto išvadų, sausį nusprendė rinkti Seimo narių parašus sudaryti apkaltos komisiją dėl parlamentarės I. Rozovos.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Seimui nesugebėjus priimti įstatymo, leisiančio didinti atlyginimus su koronaviruso epidemija kovojantiems medikams, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis teigia matąs šviesiąją susiklosčiusios situacijos pusę.
Opozicijos lyderio pareigas einantis politikas tikina, kad po didžiulę kritiką sukėlusio Seimo sprendimo dėl medikų algų, jau kalbėjo kone su visais frakcijų seniūnais ir premjeru. Konservatorius pabrėžė, kad visi jie situaciją supranta ir yra nusiteikę siekti kompromiso. Jo teigimu, nepaisant to, kad „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis į jo kvietimus tartis neatsakė, gausiausios Seime „valstiečių“ frakcijos nariai su juo kalbėjosi ir, akcentavo politikas, pasirodė suprantą problemas, kurias kelia opozicija. „Jie net norėtų, kad jos būtų sprendžiamos kitaip. Bet yra kaip yra“, – teigė TS-LKD pirmininkas.
Interviu naujienų agentūrai ELTA ponas G. Landsbergis teigė, kad, jo nuomone, dėl vis pasitaikančių kuriozų valstybei dorojantis su krize, kalčiausi yra valdantieji, atsisakantys įtraukti opoziciją į sprendimų priėmimo ratą.
Politikas neatsakė į klausimą, ar matytų premjerą Saulių Skvernelį tarpininku tarp valdančiųjų ir opozicijos sprendžiant esminius klausimus. Kartu, svarstė konservatorius, kol kas nelabai aiškus ir prezidento vaidmuo krizės valdyme. Nors, pabrėžė jis, šalies vadovas Gitanas Nausėda galėtų imtis ginti labiausiai skriaudžiamus šioje situacijoje – medikus.
Antradienį Seimui nepavyko priimti įstatymo, pagal kurį būtų keliami atlyginimai su koronavirusu kovojantiems medikams. Viskas pasibaigė barniais ir abipusiais kaltinimais. Pirmąją karantino savaitę tam tikra prasme politikai izoliavosi nuo rimtesnių ginčų, tačiau dabar viskas vėl senose vėžėse. Nepakenks tai bendram tikslui?
Pirmiausia reikia pažiūrėti, kur nuomonės išsiskyrė. Antradienį Seimo salėje tarp valdančiųjų ir opozicijos nuomonės išsiskyrė dėl to, ar turėtų būti atlyginimo priedas duodamas tik tiems medikams, kurie dirba konkrečiai su infekuotaisiais, ar turėtų būti skiriamas visiems medikams. Opozicijos nuomonė yra vieninga, kad visi medikai yra rizikos zonoje. Juk 84 medikai, kaip šiandien yra paskelbta, kurie serga, dauguma jų yra užsikrėtę ne tiesioginio darbo su infekuotaisiais metu.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Susidarė paradoksali situacija. Nuomonės išsiskyrė… Seime taip atsitinka, ir valdantieji nusprendė naudodamiesi procedūromis – jos yra statutinės – sustabdyti įstatymo priėmimą, neleidžiant niekam mokėti priedų. Be abejonės, tokia situacija nėra priimtina. Todėl aš šiandien kalbėjausi su visų frakcijų seniūnais, skambinau ir Ramūnui Karbauskiui. Deja, nežinau, dėl kokių priežasčių jis nekėlė ragelio. Aš jam parašiau žinutę kviesdamas susitarti – jis neatrašė.
Ramūnas Karbauskis šiandien sakė, kad jūs tiesiog jo nekenčiate, kaip ir visų valdančiųjų.
Aš tokiomis emocinėmis kategorijomis nesivadovauju. Aš ištiesiau ranką ir kviečiau kalbėtis visus. Kalbėjomės ir su „socialdarbiečiais“, ir su opozicija. Įdomiausia, kad visi sutariame, jog kompromiso reikia ieškoti. Akivaizdu, kad pagalba medikams, kurie šiandien dirba tiesiogiai su infekuotaisiais, yra nepakankama.
Bet pažvelkime į nuomonių išsiskyrimą. Ar yra tiesos, kad pagrindinė išsiskyrusių pozicijų priežastis buvo tai, jog galutinį pasiūlymą pateikė ne valdantieji. Kitaip tariant, valdantieji vien dėl to atsisakė patvirtinti projektą, kad jame buvo konservatorių pataisų.
Gali būti. Visgi man keisčiausia yra tai, kad jie patys balsavo už šią pataisą. Pataisa juk buvo patvirtinta ir valdančiųjų balsais. Panašu, kad pradžioje buvo ieškoma sutarimo. Buvo sutarta komitete ir, panašu, kad Seimas galėjo sutarti, tačiau pastaruoju metu kažkas lyg ir nuspaudė stabdį. Dabar aš tik norėčiau pasidžiaugti, kad yra galima, nepaisant vieno ar kito politiko užsispyrimo, ieškoti sutarimo tais klausimais, kurie yra svarbiausi. Aš neseniai kalbėjau su premjeru Sauliumi Skverneliu. Mes nesutarėme dėl to, koks turi būti pateiktas įstatymo projektas, tačiau mes sutarėme, kad turi būti ieškomas kompromiso.
O kaip toks kompromisas galėtų atrodyti? Vienas klausimas yra tai, ką iš tikrųjų akcentavo ir premjeras, kad sprendimai turi išlikti realūs ir įgyvendintini. Tą patį ir valdantieji antradienį akcentavo. Jūs esate paskaičiavę, kiek maždaug kainuotų toks pasiūlymas?
Mano diskusija su premjeru būtent tokio pobūdžio ir buvo. Kad yra principinė nuostata, kurią šiandien gina opozicinės frakcijos ir aš asmeniškai: turi būti plečiamas ratas medikų, kuriems yra kompensuojama už jų papildomą patiriamą riziką jų darbovietėje. Lieka klausimas, kiek kompensuojama. Ir čia mes esame pasiruošę tartis su Vyriausybe, ji yra atsakinga už pinigus, ji yra atsakinga už subalansuotą biudžetą. Tai mes suprantame… O skaičius mes turime. Jie yra preliminarūs, nes šiandien mes nežinome, kiek yra medikų, kurie tiesiogiai dirba su infekuotaisiais. Mes esame pasiruošę ieškoti kompromiso, kuris išlaikytų platesnį kompensuojamųjų medikų ratą – idealiu atveju mes siekiame, kad tai būtų visi medikai. Esame pasiruošę diskutuoti, kiek valstybė yra pajėgi tai kompensuoti. Noriu priminti, kad valstybė dabar turi geras galimybes skolintis.
Jūs sakote, kad sulaukėte signalų iš kitų frakcijų ir jie buvo teigiami. Tai tik vienas politinis lyderis į debatus neina?
Aš nenoriu suvesti visko į vieną asmenį. Mano mintis yra tai, kad tarp frakcijų Seime egzistuoja ganėtinai tvirta nuomonė, kad kompromiso turi būti ieškoma. Tą aš išgirdau.
Tad jūs esate nusiteikęs nuleisti tuos antradienį akcentuotus užsibrėžimus medikų algoms? Ar kompromiso gali būti ieškoma kitur?
Aš manau, kad kompromisas yra pirmiausiai apie tai. Mes esame pasiūlę tam tikrų derybinių pozicijų. Principinę poziciją aš išsakiau – mes norime, kad visi medikai gautų priedą. Klausimas yra tai, kiek valstybė yra pajėgi. Tai čia ir galime ieškoti sutarimo. Aš džiaugiuosi, kad Vyriausybė tam yra atvira. Mes turime galimybę šaukti posėdį, parašai yra surinkti, tačiau mes sutarėme su opozicija ir premjeru, kad turime laiko iki antradienio.
Kad ir kaip ten būtų, žvelgiant į vakarykštį Seimo posėdį, net jei kitą savaitę sprendimai bus priimti tenkinantys visas puses, situacija jau yra sukurta ir pyktis, ir skepsis, ir dėmesio atitraukimas bei tam tikrų turbulencijų į struktūras įnešimas, egzistuoja. Dabar sakote, kad bandysite tartis. Galbūt reikia iš anksto prieš tokius klausimus susėsti, apsitarti dėl jų, kad nebūtų panašių kuriozų, kaip kad buvo vakar.
Aš pasakysiu tai, kuo mes galime remtis. Skandinavijos valstybių patirtis kovojant su šia krize yra vienareikšmiška – krizę turi komentuoti profesionalai, o ne politikai. Politikai tik įgalina profesionalus dirbti balsuojant dėl įstatymų ir pan. Antras dalykas, Skandinavijoje yra įtraukta opozicija. Nuo jos informacija nėra atribojama. O Lietuvoje mes matome didelę problemą, kad opozicija neturi galimybių sužinoti. O iš nežinojimo kyla nepasitikėjimas, iš nepasitikėjimo gimsta kritika, iš kritikos gimsta tokios problemos. Akivaizdu, kad viskas yra užprogramuota mūsų krizės valdymo pradžioje. Aš tikiuosi, kad iš viso to dar bus galima išeiti. Koronavirusas: COVID-19
Sakyti, kad reikia kalbėtis yra viena, bet galbūt trūksta tarpininko? Ramūnas Karbauskis šiandien tvirtino, kad pats su opozicijos lyderiu – jumis – ir apskritai opozicija negali kalbėtis, nes esama neapykantos elementų jo atžvilgiu, o štai premjeras tarsi ir galėtų. Siūloma tam tikra tarpininkavimo funkcija. Jūs matytumėte aktyvesnį premjerą derinant pozicijas tarp valdančiųjų ir opozicijos?
Sunku pasakyti. Tai yra valdančiųjų apsisprendimas. O visos kalbos apie neapykantą yra ne tai kad nereikalingos, bet visiškai netinkamu metu metamos. Suaugę žmonės esame, todėl turime kalbėtis, ypač jei yra krizė. Aš šiandien kalbėjau su nemažu būriu „valstiečių“ frakcijos, kurie kelia ragelį ir kurie gali diskutuoti, kurie supranta, kad problemos, kurias kelia opozicija, yra realios. Jie net norėtų, kad jos būtų sprendžiamos kitaip. Bet yra kaip yra, negaliu kalbėti už kitą frakciją. Manau, kad jie mato problemas.
O premjerui nuo pastarosios savaitės aktyviau įsijungus į krizės suvaldymą matote pažangą kontroliuojant situaciją?
Turbūt matome šiek tiek. Matome daugiau pozityvaus komunikavimo iš premjero pusės. Gal tai ir sąmoningas veiksmas, premjeras prisiėmė daugiau komunikuoti vilties žinia. Žmonės nori vilties, viskas gerai. Bet aš asmeniškai noriu tikros informacijos ir tikrų žinių. O kas jas praneš, man nesvarbu.
O jei jau pradėjome apie informacijos sklaidą koronaviruso krizės metu. Skaitant žinutes viešojoje erdvėje galima pastebėti, kad kai kurios ilgainiui įgyja kontraversišką turinį: ministras sako, kad koronaviruso tyrimų prioritetas bus skiriamas mirusiems asmenimis, tuo tarpu medikai bus tiriami tik pasirodžius simptomams… Galiausiai stebint kalbančius kaukes ant kaklo pasikabinus Seimo narius ar tai, kaip jie komunikuoja socialiniuose tinkluose, gali kilti klausimų, ar politikai iš tikrųjų suvokia krizės mastą?
Aš manau, kad pats krizės valdymas, kokį mes jį matėme nuo pradžių, pasižymi dideliu chaosu. Aurelijaus Verygos komunikacija apie mirusiųjų testavimą tiesiog prisideda prie to, kad mes nesuprantame iki galo, ar tai yra politiko pasisakymo klaida, ar tai yra problema su laboratorijų pajėgumais, kurios galbūt nespėja padaryti visų tyrimų. Kita vertus, mes kalbame apie tai, kad į Lietuvą pristatyta 300 tūkst. reagentų, tačiau kartu sakoma, kad medikų nebus galima tirti. Tad nesutapimai yra akivaizdūs ir jie kelia didelį nerimą bei klausimą, ar jūs žinote, ką jūs darote.
Prezidentas šiandien griežtai subarė Seimą ir pabrėžė, kad jei parlamentarai patys nesugebės priimti sprendimų dėl medikų algų, Prezidentūra įsijungs pati. Prezidento funkcijos šioje situacijoje jums pakanka žvelgiant į situacijos suvaldymą?
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Aš manau, kad prezidentas turi sudėtingą uždavinį – atrasti savo vaidmenį. Už ką, prieš ką ir dėl ko jis yra krizės valdyme. Tai lemia mūsų valdžių sandara. Tačiau aš manau, kad prezidentas turi galimybę atsistoti skriaudžiamųjų pusėje. Niekas kitas negali padaryti to, tik prezidentas. Užstoti medikus, kurie eina į kovą su virusu be apsaugos, už tuos, kurie šiandienvalstiečiai yra pamiršti ar nepakankamai prisiminti. Prezidento vaidmuo šioje vietoje turi būti stiprus.
Pabaigai apie artėjančius rinkimus į Seimą. Dabar lyg ir niekas nebekalba apie juos, tačiau nėra taip, kad apie juos negalvotų. Jūsų nuomone, ši krizė stipriai sujauks vyksiančių rinkimų logiką?
Manau, kad dar labai anksti kalbėti. Mes turėjome paruošę programą: išsamią, man patikusią programą. Šiandien aš suprantu, kad ji turi būti kitokia ir mes iš naujo kreipėmės į ekspertus, klausdami, kokia Lietuva išeis iš krizės. Manau, kad šiandien atsakyti, kokie bus rinkimai negali niekas.
Premjeras Saulius Skvernelis ir Eltos politikos skyriaus redaktorius Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto.
Premjero Sauliaus Skvernelio inicijuojamas partijų susitarimas dėl švietimo bei pirmadienį pateiktas pirminis šio susitarimo projektas opozicijai susižavėjimo nesukėlė. Vertinant pirmąsias opozicinių partijų atstovų išsakytas pozicijas, realu, kad susitarimas arba nebus pasirašytas apskritai, arba, kaip ir 2018 m. partijų pasirašyto susitarimo dėl gynybos atveju, parašus padės ne visos parlamentinės jėgos.
Opozicijoje esantys politikai deklaruoja įvairius argumentus, kodėl taip gali nutikti – ir tai nebūtinai yra susiję su inicijuojamo projekto siūlomu turiniu. Valdantiesiems priklausančių partijų atstovai dažniau įvardina nepasitikėjimą valdančiaisiais, kurie, pasak jų, neturi nei politinės valios, nei reputacijos laikytis duotų pažadų.
Visgi palankiausiai Vyriausybės kuruojamos iniciatyvos atžvilgiu atsiliepia Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas. Nors politikas ir pabrėžia, kad valdančiaisiais pasitikėjimo neturintis, pats užmojis, dar iki Seimo rinkimų susitarti dėl gairių artimiausią dešimtmetį organizuoti Lietuvos švietimo sistemą, yra sveikintinas.
„Nereikia pulti nei džiūgauti, nei smerkti, galima paieškoti ir gerų dalykų. Tai, kad toks susitarimo juodraštis atsirado, jau yra gerai, nes rinkimai įsibėgėja ir daugelis kalba apie tai, kad rimtų įsipareigojimų partijos yra neįgalios prisiimti“, – Eltai sakė G. Paluckas, pridurdamas, kad rengiamas susitarimas dėl švietimo būtų, ko gero, aktualus tik valdžioms, išrinktoms po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų.
„Aš nieko nebesitikiu iš šios Vyriausybės ir šių valdančiųjų, bet toks susitarimas leistų šiek tiek judėti po rinkimų rudenį. Tai būtų tam tikras moralinis įsipareigojimas. Dabartinė Vyriausybė savo turėto laiko neišnaudojo, tad susitarimas yra projektuojamas kitų vyriausybių strategijoms“, – teigė jis.
Visgi, politiko teigimu, Vyriausybės pateiktame susitarimo projekte yra niuansų, į kuriuos neatsižvelgus, tikino jis, socialdemokratai nebūtų linkę laiminti dar vieno kolektyvinio politinių jėgų susitarimo.
„Jeigu jis yra toks, koks yra dabar – pirmiausia su pasiūlymu centralizuoti (mokyklų tinklo valdymą – ELTA) – tai mes tikrai nepasirašytume, nes tai neduos jokio rezultato. Aš tiesiog negirdžiu, kodėl centralizavimas būtų geresnis sprendimas“, – sakė G. Paluckas.
Jo teigimu, socialdemokratai laikytųsi priešingos nuomonės, nei tos, kurią kelis kartus buvo išsakęs premjeras Saulius Skvernelis.
„Mano nuostata yra priešinga – atiduoti finansavimą ir švietimo sistemą, kaip savarankišką funkciją, savivaldai. Atitinkamai keliant tam tikrus kokybės tikslus ir sudedant saugiklius, kad nebūtų jungtinių klausių ir t. t.“, – teigė G. Paluckas.
„Mes norime demokratinio proceso, norime didesnio pasitikėjimo savivaldybėms. Savivalda ir tėvų bendruomenės yra lankstesnės ir tikrai geriau žino konkrečius ugdymo aplinkos poreikius, daug geriau nei centrinė valdžia“, – pridūrė jis.
Kartu politikas akcentavo, projekte nematantis ir socialdemokratų deklaruotų pasiūlymų dėl privačių mokyklų finansavimo.
„Mes nematome ir kitų kai kurių savo siūlymų, kuriuos tikėjomės išvysti – tai yra privačių mokyklų finansavimo tvarkos pakeitimų. Kad privačios mokyklos būtų arba iš biudžeto finansuojamos, arba tėvų įmokomis“, – sakė G. Paluckas ir pridūrė, kad jo vedama politinė jėga primigtinai reikalaus, kad kai kurie LSDP keliami siekiniai atsidurtų ir projektuojamame partijų susitarime.
„Mes primigtinai tai siūlysime“, – apibendrino jis.
Kur kas skeptiškesnę poziciją deklaravo Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Politikė teigė asmeniškai mažai randanti argumentų, kodėl reikėtų padėti parašą po susitarimu. „Labai sunku pritarti Nacionaliniam švietimo susitarimui, tam yra kelios priežastys“, – akcentavo socialiniame tinkle facebook V. Čmilytė-Nielsen.
Pasak Liberalų sąjūdžio pirmininkės, S. Skvernelio vedama Vyriausybė pati bent jau kelis kartus parodė, kad nėra linkusi laikytis susitarimų švietimo srityje.
„Pirmas kartas, kai premjeras apsimetė, kad nebuvo jokio susitarimo su pedagogų profsąjunga. Antras kartas – kai sužaidė kitą susitarimą su profesinėmis sąjungomis ir atlyginimo didinimą sutarė nuo šių metų rugsėjo, o ne sausio pirmos dienos. Nors anksčiau patys buvo žadėję tai padaryti nuo sausio 1 d.“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.
Kartu liberalė skeptiškai įvertino ir tai, kad susitarimas realiai inicijuojamas jau priėmus 2020 m. biudžetą.
„Antras argumentas – susitarimą Vyriausybė apdairiai pateikė po to, kai buvo patvirtintas biudžetas. O susitarime pirmu punktu rašoma apie finansavimo didinimą. Tai neatsakinga. Apklausos rodo, kad valstiečiai šiemet praras valdžią. Bepigu kišti dokumentą apie finansavimą, kai žinai, kad nebe tu turėsi ieškoti lėšų susitarimo vykdymui“, – samprotavo politikė, pabrėždama, kad, pasak jos, valdantieji nebuvo linkę laikytis ir susitarimo dėl gynybos finansavimo. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
V. Čmilytė-Nielsen apibendrindama pabrėžė, kad nepaisant to, jog dalis susitarimo dėl švietimo nuostatų yra tikrai aktualios ir naudingos, pačiai parašą po susitarimu būtų sunku padėti.
„Man asmeniškai būtų sunku dėti parašą, žinant ko verti valdančiųjų įsipareigojimai. Ir duotas žodis. Tačiau galutinį sprendimą mes priimsime partijos valdyboje. Diskusija lengva nebus“, – teigė liberalė.
Galiausiai konservatorių atstovės Radvilės Morkūnaitės–Mikulėnienės teigimu, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) S. Skvernelio inicijuojamame susitarime dėl švietimo Lietuvoje, nepaisant ir kai kurių tinkamai iškeltų siekinių, greičiausiai nedalyvaus. Pagrindinė tokios nuostatos priežastis – abejonės, ar susitarimo iniciatoriai patys turės valios tesėti duotus pažadus.
Konservatorės teigimu, valdantieji patys buvo įvardinę, kad švietimas yra vienas iš jų prioritetų, tačiau, samprotavo ji, pastaraisiais metais šioje srityje buvo daugiau chaoso nei tikro noro keisti su sunkumais susiduriančią sistemą.
„Kyla abejonė, ar toks susitarimas, net jei jis būtų pasirašytas, būtų įgyvendinamas, nes mes juk matėme daug netesėtų pažadų. Mes nenorime dalyvauti tokiuose susitarimuose, kur, turime įtarimą, kad susitarimai ir pažadai bus sulaužyti. Nenorėtume sukelti lūkesčių to sektoriaus piliečiams“, – teigė konservatorė.
„Šiame susitarime yra ir gerų dedamųjų, tačiau sekant pastarųjų mėnesių aktualijas, matant, kad Vyriausybė nėra pajėgi ištesėti savo pažadus, mes būtume labiau linkę turėti savo rinkiminę programą ir savo nuostatas, kurias buvome išsakę įvairiose formatuose, kalbant apie švietimo klausimas“, – tęsė politikė, pridurdama, kad susitarimo iniciatyvos turėtų imtis jau nauja, po 2020 m. Seimo rinkimų atėjusi valdžia.
„Aš manau, kad politinę atsakomybę galėtų prisiimti nauja Vyriausybė, kokia ji bebūtų“, – Eltai sakė konservatorė.
ELTA primena, kad Vyriausybės pirmadienį pateiktame susitarimo dėl švietimo pirminiame projekte siūloma didinti švietimo sistemos finansavimą iki 6 proc., siekti, kad iki 2025 metų vidutinis mokytojų darbo užmokestis sudarytų 130 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio, o vidutinis dėstytojų, aukštųjų mokyklų mokslo darbuotojų ir tyrėjų daro užmokestis – 150 proc. Taip pat siekiama skirti ypatingą dėmesį mokinių pasiekimų atotrūkio tarp skirtingų regionų mažinimui.
Vyriausybė taip pat siūlo atsisakyti jungtinių klasių, mažinti mokyklų vadovams ir mokytojams tenkančią biurokratinę naštą. Preliminariame projekto variante svarstoma ir anksčiau premjero kelis kartus kelta idėja, mokyklų tinklą perduoti valstybės pavadavimui ribotam laikotarpiui, po kurio pavaldumas vėl būtų grąžintas savivaldybėms. Diskusijai taip pat pateikiama ir tikslinių dotacijų administravimo ir skirstymo perdavimo savivaldybėms idėja.
Premjeras partijų lyderius susitarimo dėl švietimo gaires kviečia aptarti penktadienį. Kaip pirmadienį skelbė Vyriausybė, partijoms taip pat išsiųstas pirminis šio susitarimo projektas, parengtas išklausius visų partijų atstovų ir švietimo ekspertų siūlymus. Šis projektas, pabrėžia Vyriausybė, bus toliau tobulinamas kartu su visomis partijomis ir švietimo ekspertais.
Viešojoje erdvėje pastaruoju metu tarp Prezidentūros ir valdančiųjų kylant įtampai dėl susisiekimo ministro, o apžvalgininkams svarstant, ar prezidentas vetuos daug kritikos susilaukiantį 2020 m. biudžetą, pusė šalies gyventojų teigia, kad prezidentas Gitanas Nausėda turėtų būti griežtesnis Vyriausybei bei Seimo daugumai.
Paradoksalu, bet norinčiųjų kritiškesnio prezidento vertinimo valdančiųjų darbams daugiausiai yra tarp Jaroslavą Narkevičių į susisiekimo ministrus delegavusio Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) rinkėjų.
Nepaisant to, kad ne kartą išsakytą G. Nausėdos kritiką bei keliskart deklaruotus raginimus atleisti susisiekimo ministrą LLRA-KŠS lyderis Valdemaras Tomaševskis atvirai ir net įžeidžiai ignoruoja, 64 proc. šios partijos rėmėjų norėtų griežtesnio prezidento. Lyginant su opinija, kurios laikosi kitų partijų elektoratai, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos palaikytojų procentas šiuo klausimu – didžiausias.
Griežtesnio prezidento labiau norėtų ir valdančiųjų „socialdarbiečių“, ir eksvaldančiųjų „tvarkiečių“ elektoratai
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ spalio 15-29 dienomis atliktos apklausos duomenimis, griežtesnio prezidento norėtų ir 62 proc. kurį laiką tarp valdančiųjų pasisukinėjusios partijos Tvarkos ir teisingumo elektoratas. Seimo pozicijai priklausančios ir Gedimino Kirkilo vedamos Lietuvos socialdemokratų darbo partijos rinkėjams taip pat labiau imponuotų kietesnė prezidento ranka valdantiesiems. Tokią poziciją deklaravo 59 proc. „socialdarbiečius“ remiančių piliečių. Prioritetą griežtesniam prezidentui teiktų 56 proc. liberalų, 55 proc. konservatorių ir 54 proc. socialdemokratų rinkėjų.
Tarp Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) rėmėjų mažiausias procentas teigiančių, kad norėtų valdantiesiems reiklesnio šalies vadovo. Tik trečdalis (34 proc.) „valstiečių” elektorato teigia, kad G. Nausėda turėtų būti griežtesnis.
Trečdalis visuomenės sako, kad prezidento santykiai su valdančiaisiais yra tinkami
Kiek daugiau nei trečdalis (36 proc.) apklaustų gyventojų mano, kad G. Nausėdos santykiai su Vyriausybe ir dauguma Seime yra tokie, kokie ir turėtų būti. Tokios nuomonės laikosi kas antras „valstiečių“ rinkėjas.
Tuo tarpu manančių, kad šalies vadovas yra per griežtas Vyriausybei ir daugumai Seime, atsakė tik vienas iš dvidešimties (4 proc.) apklaustų šalies gyventojų. Tarp „valstiečių“ rėmėjų tokių buvo kas dešimtas (11 proc.).
Dešimtadalis (10 proc.) nuo visų apklaustų respondentų neturėjo nuomonės ar neatsakė į šį klausimą.
Viešojoje erdvėje G. Nausėda kritikuotas dėl per švelnios pozicijos valdantiesiems
G. Nausėdai tapus šalies vadovu viešojoje erdvėje netrūko komentarų dėl prezidento vadovavimo stiliaus. Kietesnio tono valdančiųjų atžvilgiu nevengusią prezidentę Dalią Grybauskaitę pakeitęs G. Nausėda jau pirmaisiais savo prezidentavimo mėnesiais kritikos sulaukė dėl esą per minkštos laikysenos Seimo daugumos atžvilgiu.
Valdantieji vasarą po dar kartą pasirašytos koalicinės sutarties nusprendė prezidentui teikti atnaujintos sudėties Vyriausybę, siūlydami tris naujas ministrų kandidatūras. Nauji ministrų kabineto nariai tuomet buvo atrinkti vadovaujantis jau nebe, kaip anksčiau garsiai deklaruota, profesionalumo, tačiau politinio užnugario turėjimo imperatyvu.
Tad paties prezidento komplimentų dėl darbo susilaukęs tuometis susisiekimo ministras Rokas Masiulis buvo pakeistas į J. Narkevičiumi, vidaus reikalų ministre vietoje Eimučio Misiūno tapo LLRA-KŠS narė Rita Tamašunienė. Tuo tarpu Žemės ūkio ministerijoje rokiruotė įvyko tarp Giedriaus Surplio ir „socialdarbiečio“ Andriaus Palionio.
Į tai reaguodami apžvalgininkai ir opozicija suskubo pareikšti, kad šalies vadovas praleido puikią progą ir parodyti tvirtesnę ranką, ir deklaruoti aukštesnius reikalavimus pasiūlytoms kandidatūroms. Tuomet Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis net pareiškė, kad „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis tvirtinant Vyriausybę „perlaužė“ Prezidentūros valią dalyvauti vidaus politikoje.
Savo ruožtu prezidentas kritikams, pasigedusiems griežtesnės pozicijos, teigė neturįs užmojo rodyti kietos rankos. G. Nausėda aiškino, kad pritarimas kandidatūroms, kurios, leido suprasti šalies vadovas, galbūt ir nebuvo pačios tinkamiausios, tačiau, pabrėžė jis, tai buvo kone vienintelis kelias turėti bet kokią Vyriausybę ir stabilumą šalyje. Jo teigimu, tvirtas kumštis būtų tiesiog įvėlęs šalį į didesnį chaosą.
Visgi G. Nausėda po pastaruoju metu virtinės viešojoje erdvėje dėmesio sulaukusių skandalų, kuriuose figūravo J. Narkevičius, suabejojo jo kompetencija bei savarankiškumu ir ne kartą paragino jį trauktis iš einamų pareigų.
Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas kritikuoja Seimo valdančiųjų sprendimą išbraukti jų, kartu su parlamentaru Pauliumi Saudargu, pateiktą rezoliucijos „Dėl 1941 m. birželio 23-iosios sukilimo pagerbimo“ projektą iš Seimo posėdžio darbotvarkės.
Pasak A. Ažubalio, valdančiųjų balsavimas parodė politinės brandos trūkumą.
„Šiandien, minint Lietuvos šaulių sąjungos šimtmetį, Seimo valdantieji paskutinę minutę nutarė „torpeduoti“ rezoliucijos „Dėl 1941 m. birželio 23-iosios sukilimo pagerbimo“ projektą, kuriuo siekta pagerbti sukilimo dalyvius ir jų artimuosius. Tarp sukilėlių buvo nemažai šaulių, kurių aukos valdantiesiems nė motais. Apmaudu, kad Lietuvos istorijai itin reikšmingų datų tinkamas paminėjimas tapo smulkių politinių intrigų įkaitu“, – teigė Seimo narys.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Anot L. Kasčiūno, Seimo valdančiųjų „trypčiojimas“ vietoje yra nesuprantamas.
„1941-ųjų sukilėliams nepavyko įtvirtinti nepriklausomybės, tačiau šis įvykis pažadino visuomenės sąmoningumą, leisdamas suvokti, kad tauta yra atsakinga už valstybės ateitį ir gali ją spręsti. Būtent šis suvokimas tapo svarbia tolesnės rezistencinės kovos dalimi. Seimas, valdančiųjų dėka, praranda istorinę galimybę pagaliau pagerbti ir pripažinti šį Lietuvos istorijai itin svarbų įvykį“, – sakė L. Kasčiūnas.
Politologai Kęstutis Girnius ir Rima Urbonaitė. Eltos nuotr.
Politologų teigimu, pastarąsias dienas visuomenės dėmesį pritraukusioje uosto vadovo Arvydo Vaitkaus nušalinimo istorijoje bene sudėtingiausia tapo premjero Sauliaus Skvernelio padėtis. Ekspertų teigimu, Vyriausybės vadovui teks priimti sudėtingą sprendimą dėl tolesnės ministro Roko Masiulio ateities.
Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė teigia, kad R. Masiulio sprendimas atleisti Klaipėdos uosto vadovą A. Vaitkų nebuvo stebinantis.
„Masiulis nelabai turėjo kitą pasirinkimą, nes susilaukė tiek valdybos abejonių, tiek ir visuomenėje kilusių labai daug klausimų“, – sakė R. Urbonaitė. Kita vertus, pabrėžė politologė, tokiu ėjimu R. Masiulis neįtiko iš esmės jį į ministeriją atvedusiems „valstiečiams“.
„Dabar kyla klausimas jau ne kiek dėl Vaitkaus, kiek dėl ministro Roko Masiulio likimo apskritai. Panašu, kad tas sprendimas buvo priimtas nepasitarus nei su Ramūnu Karbauskiu, nei tikriausiai su premjeru. Tai buvo vienasmeniškas sprendimas. Tai rodo tiek Agnės Širinskienės, tiek Ramūno Karbauskio vakarykštės reakcijos. Vien iš jų buvo galima susidaryti įspūdį, kad ministro kėdė bus laisva“, – sakė politologė.
Politologės manymu, R. Masiulio sprendimas atleisti A. Vaitkų yra smūgis valdantiesiems.
„Vaitkus yra „valstiečių“ kandidatas, kurį jie visapusiškai rėmė ir atitinkamai dėl to mes turime gana komplikuotą situaciją. Dabar Masiulis žengė žingsnį, kuris yra būtent prieš jų labai remtą kandidatą į merus Klaipėdos mieste. Tai yra ėjimas prieš valdančiuosius ir todėl visiškai logiškai Masiulis pasakė, kad galbūt jam tai gali kainuoti ir postą“, – sakė R. Urbonaitė.
Politologas Kęstutis Girnius pažymėjo, kad „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis nevengia skubotai vertinti ir komentuoti situacijų.
„Karbauskis ne kartą taip labai greitai pasisako ir tada po kiek laiko traukiasi, tai pamatysim, ką darys dabar. Daug kas priklausys nuo to, ar „valstiečiai“ norės šalinti Masiulį. Jeigu jie tikrai aiškiai išreikš, kad su juo negalima dirbti, tai aš manau, kad Masiulis garbingai atsistatydins“, – sakė docentas.
Pasak R. Urbonaitės, aštriais ir skubotais pasisakymais apie ministro sprendimą atleisti A. Vaitkų ir ministerijos nuveiktus darbus valdantieji diskredituoja savo pačių anksčiau padarytus sprendimus.
„Kaip paaiškinti tokius dalykus, kodėl būtent šis ministras buvo skirtas suvaldyti krizę Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, jeigu jau jis toks blogas, kaip dabar jį bando vaizduoti tie patys valdantieji? Kai kuriose vietose Agnė Širinskienė komentavo labai keistai, nes ji išreiškė abejones, kad būtent Masiulis painioja viešuosius ir privačius interesus (…) Jeigu jie (valstiečiai. – ELTA) žinojo apie interesų painiojimą, kodėl patys valdantieji nieko nesiėmė, kad ta problema būtų išspręsta, o prabilo tik dabar, kai Masiulis atleido Vaitkų?“, – komentavo R. Urbonaitė.
Politologės teigimu, ši „valstiečių“ frakcijos kritika į nepatogią padėtį stumia premjerą Saulių Skvernelį, kuris šiuo metu nesiryžta pateikti aiškesnių savo vertinimų.
„Iš Skvernelio mes kol kas sulaukėme tik tiek, kad jis norės išgirsti daugiau argumentų. Vis dėlto Skvernelis yra surištas su valstiečiais bambagysle, nors ir nėra partijos narys, bet tai jau nėra jokia reikšminga aplinkybė. Jo situacija irgi yra pakankamai kontraversiška. Jam pačiam atleisti arba teikti ministro atleidimą, kuris yra irgi pakankamai stiprus ir turintis vienus geriausių reitingų, nemanau, kad būtų vienareikšmiškai teigiamai įvertintas žingsnis“, – sakė politologė.
K. Girniaus teigimu, S. Skvernelis šioje situacijoje neskubės priimti sprendimo.
„Dėl Skvernelio, aišku, yra šiek tiek nepatogi padėtis, bet aš manau, kad jis jau yra išmokęs, jog jo staigūs pasisakymai ir kategoriški sprendimai pirmiausia kenkia jam pačiam (…) Manau, kad jis nori palaukti ir pamatyti, kaip reikalai susitvarkys“, – sakė K. Girnius.
ELTA primena, kad sausį susisiekimo ministras R. Masiulis nušalino A. Vaitkų nuo dalies sprendimų, susijusių su įmonėmis, kurių atstovai dalyvavo A. Vaitkaus rinkimų kampanijoje. Po rinkimų, kovo 18 d., A. Vaitkus grįžo vadovauti Klaipėdos uostui, tačiau, kaip Eltai sakė R. Masiulis, jis liko nušalintas nuo sprendimų, susijusių su tomis įmonėmis, su kurių vadovais galimai turėjo neskaidrių ryšių.
Pirmadienį ministras gavo išvadas iš Uosto direkcijos valdybos ir pranešė atšaukiąs A. Vaitkų iš pareigų. Pirmadienis buvo paskutinė A. Vaitkaus darbo diena.
Šis sprendimas sulaukė aštrios „valstiečių“ kritikos. Pats ministras prakalbo apie tai, kad sprendimas atleisti A. Vaitkų jam gali kainuoti ir postą.
Nikitos Chruščiovo proanūkė Prinstono universiteto politologė Nina Chruščiova interviu “Die Presse” samprotauja, kad valdantieji Rusijoje „jau 200 metų išnaudoja kultūros ir meno veikėjus“.
Pasak jos, Puškinas „buvo liberalus poetas, bet kai tik jis gavo dvariškio titulą, jis tuojau pat parašė eilėraštį carui.
Kai tik valdytojas atkreipia į juos dėmesį, Rusijos intelektualai pereina į valdžios pusę. Taip ir sovietinėje istorijoje yra masė pataikavimo iš baimės pavyzdžių, tęsia ji. Tiesa, pareiškia ji, tuo metu būdavo sukuriama žymių veikalų, o dabartiniams intelektualams nėra ko bijoti: „jie nepaklius į kalėjimą. Kalėjime – “Pussy Riot“.
