Bernardinų sodas. 2013-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus Bernardinų sode esantys bevardžiai takai nuo šiol vadinsis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų vardais, tarp jų – 11 moterų, praneša Vilniaus miesto savivaldybė. Prie Valdovų rūmų Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Šioje vietoje, buvusiame Valdovų rūmų sode, norėjome įamžinti Vilniuje gyvenusių ir veikusių Lietuvos valdovų, jų žmonų, dukterų, seserų ir kitų įtakingų moterų atminimą. Visos jos buvo tiesiogiai susijusios su Vilniumi, turėjo nemažos įtakos istoriniams įvykiams, tačiau apie jas žinoma labai mažai. Todėl tai dar vienas atminties sugrąžinimo žingsnis ir galimybė papasakoti apie jas plačiau“, – kalbėjo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinio direktoriaus pavaduotoja kultūrai ir mokslui dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.
Kaip nurodoma pranešime žiniasklaidai, Vilniaus miesto taryba pritarė, kad takai Vilniaus pilių kultūrinio rezervato teritorijoje būtų pavadinti Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos, Sofijos Alšėniškės, Vytauto Didžiojo, Onos Vytautienės, Onos Jogailaitės, Izabelės Jogailaitės, Cecilijos Renatos Habsburgaitės, Liudvikos Marijos Gonzagos, Onos Kotrynos Konstancijos Vazaitės, Kotrynos Jogailaitės, Žygimanto Augusto, Elžbietos Habsburgaitės, Kotrynos Habsburgaitės, Aleksandro Jogailaičio vardais.
Takų pavadinimai atrinkti kartu su Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato istorikais. Gedimino pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus miesto taryba patvirtino ir magistralinės gatvės – Vakarinio aplinkkelio – pavadinimą. 2016 metais baigtas Vakarinis aplinkkelis iki šiol neturėjo įteisinto pavadinimo. Vilniaus miesto savivaldybė skelbė vilniečių apklausą dėl šios gatvės pavadinimo, daugiausia balsų buvo atiduota už jau įprastą Vakarinio aplinkkelio pavadinimą.
Pavadinimas suteiktas ir bevardžiam Naujamiesčio skverui. Nedidelis skveras netoli Tauro kalno, Z. Sierakausko ir V. Kudirkos gatvių sankirtoje, pavadintas Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės vardu, praneša Vilniaus miesto savivaldybė.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilnius, sausio 25 d. (ELTA). Trečiadienį Vilnius pasitiko savo garbingą 700 metų jubiliejų. Pirmojoje dienos pusėje jis prasidėjo iškilminga trijų sostinės vėliavų pakėlimo ceremonija, o vakare dieną vainikavo sausakimšoje Katedros aikštėje atsivėręs „Laiko portalas“ ir įsižiebęs Vilniaus šviesų festivalis, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Katedros aikštėje atsivėręs „Laiko portalas“ kvietė keliauti laiku
Sostinės jubiliejaus proga Vilniaus širdyje, Katedros aikštėje, atsivėrė „Laiko portalas“, kuris kvietė miestiečius ir sostinės svečius susiburti ir tęsti Didžiojo kunigaikščio Gedimino pradėtą miesto kroniką. Sausakimšoje Katedros aikštėje susirinkę renginio dalyviai stebėjo specialiai sostinės jubiliejui paruoštą iškilmingą koncerto programą, kurioje įvairių kartų ir muzikos stilių kūriniai pasakojo iki šiol negirdėtas Vilniaus istorijas ir palietė dabarčiai aktualias temas.
Jubiliejiniame gimtadienio koncerte pasirodė daugybė žinomų šalies atlikėjų, tarp kurių Andrius Mamontovas, Monika Liu, Mantas Jankavičius, Saulius Petreikis, grupės „Solo Ansamblis“, Švento Kristoforo kamerinis orkestras, Naujų idėjų kamerinis orkestras NIKO ir daugybė kitų. Renginio metu Katedros sienoje galima buvo stebėti ir įspūdingus vizualinius praeities ir dabarties vaizdinius. Vaizdo projekcijų sukurtą pasakojimą „Laiko portalas“ apie Vilnių, jo praeities ir ateities simbolius galima bus stebėti ant Katedros sienos ir sausio sausio 26–28 d. nuo 18.30 iki 23 val. Lietuvos karalius Gediminas. A.R.Šakalio rekonstrukcija pagal S.Gvanjinio 1578 metų kronikos „Europos Sarmatijos aprašymas” iliustraciją.
Šviesų festivalis stebins ateities vizijomis
Sostinės gimtadienio proga vilniečius ir miesto svečius stebins ir penktasis Vilniaus šviesų festivalis, kuris truks iki sausio 28 dienos. Šių metų festivalio tema – futurizmas. Nepamirštamas akimirkas kurs iš Prancūzijos, Kanados, Jungtinės Karalystės, Olandijos, Ispanijos, Italijos į Vilnių atvykę menininkai.
Miesto 700-ojo gimtadienio proga atsivėrė ir autentiški Vilniaus barokinio senamiesčio kiemai, nušvito pagrindiniai miesto simboliai. Šviesos meno kūriniai eksponuojami žymiausiose sostinės aikštėse, skveruose ir gatvėse.
Gedimino bokšte – galimybė perskaityti autentiškąjį kunigaikščio laišką
Vilniui minint 700 metų gimtadienį, Gedimino pilies bokšte galima išvysti iš Latvijos atsigabentą vienalaikį Gedimino laiško nuorašą. Anot Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės dr. Rūtos Kačkutės, būtent nuo šio dokumento pradėta skaičiuoti Vilniaus istorija. Kartu su eksponuojamu dokumentu veikia paroda „Gedimino laiškai: tada ir dabar“, kuri interaktyviai pristato visų Gedimino laiškų reikšmę ir svarbą.
Trečiadienį laiškas visuomenei pristatytas Lietuvos nacionalinio muziejaus Gedimino pilies bokšte. Originalus laiško nuorašas bus eksponuojamas iki birželio 4 dienos, vėliau jį iki metų pabaigos veiksiančioje parodoje pakeis faksimilė.
Valdovų rūmuose atidengtas skulptoriaus Martyno Gaubo paminklas
Gedimino pilis – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sostinės gimtadienį paminėti kvietė ir Valdovų rūmų muziejus ir kvietė įvairaus amžiaus žmonėms nerti į Vilniaus istoriją. Jauniausių lankytojų laukė edukaciniai užsiėmimai, pasakojantys apie Vilniaus pilių istorinę pradžią, o vyresnių klasių moksleiviai pažino neatrastas „Šventaragio slėnio paslaptis“.
Valdovų rūmuose Vilniaus gimtadienio dieną atidengtas skulptoriaus Martyno Gaubo paminklas „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino priesakai Vilniui ir Lietuvai“, skirtas pažymėti pirmojo Vilniaus paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose jubiliejui. Paminkle iškalti kunigaikščio laiškų fragmentai, kuriuos atrinko Vilniaus universiteto rektorius, prof. Rimvydas Petrauskas. Kūrinį mecenavo Ina ir Darius Zubai, o paminklas yra Vilniaus klubo dovana miestui.
Valdovų rūmų muziejuje pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Ukrainos Lvivo nacionaline Boriso Voznickio dailės galerija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Lvivo nacionalinė Boriso Voznickio dailės galerija (Ukraina) pasirašė susitarimą. Abi išskirtinės paveldo institucijos, kaip pažymima Valdovų rūmų muziejaus pranešime, plėtos abipusį kultūrinį bendradarbiavimą, kartu tyrinės turimus meno, istorijos ir archeologijos rinkinius, studijuos archyvinius duomenis, rengs bendrus mokslinių tyrimų projektus, tęs bendrų parodų rengimą bei įgyvendins specialistų mainų bei kvalifikacijos kėlimo programas.
Pasak Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus dr. Vydo Dolinsko, muziejus su Lvivo nacionaline Boriso Voznickio dailės galerija bendrauja nuo įkūrimo, o ryšius su muziejininkais palaiko beveik tris dešimtmečius. 2012 m. buvome surengta didžiulė lituanistinių portretų kolekcijos paroda, Lvive saugomi eksponatai buvo rodomi daugelyje mūsų šalyje rengtų teminių parodų, o 2022 m. vasarį buvo pristatytas Vakarų Ukrainos teritorijoje egzistavusio unikalaus vėlyvojo Baroko skulptūros fenomenas – tarptautinė paroda „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvivo meistrai“. Tąkart, pasak dr. Vydo Dolinsko, kūriniai atvyko į Vilnių likus savaitei iki maskolių invazijos, o patys ukrainiečių muziejininkai jau nebegalėjo dalyvauti parodos atidaryme. 20 įspūdingų medinių, paauksuotų skulptūrų, sukurtų XVIII a., iš Vilniaus iškeliavo į Latviją, Rundalės rūmus. Sutarėme su ukrainiečiais, sako Valdovų rūmų muziejaus direktorius, kad šiuo metu Europos Sąjungos ir NATO teritorijoje neįkainojamiems šedevrams saugiau nei gimtinėje.
Valdovų rūmų muziejus Lvivo muziejininkams dar šiemet rengs specialistų konsultacijas, dalysis gerąja patirtimi, projektų rašymo metodika ir pan. „Kol Ukraina kovoja su agresoriumi, nutarėme, kad netrukdysime kolegų ir į Ukrainą nevažiuosime, tačiau Lvivo nacionalinės Boriso Voznickio dailės galerijos specialistų lauksime Vilniuje dar šiemet“, – teigia Valdovų rūmų muziejaus Parodų ir leidybos skyriaus vedėjas Marijus Uzorka. Pasak jo, „Ukrainos muziejininkai, šiandien gyvenantys kasdienės įtampos ir svarbiausių dailės kūrinių apsaugojimo aktualijomis, turės galimybę ne tik bent trumpam užmiršti karo baisumus, bet ir Lietuvoje galės pradėti planuoti ateities darbus, kai Maskvos agresija baigsis ir Ukraina integruosis į Europą“.
Sutartį pasirašyti atvykęs Lvivo nacionalinės Boriso Voznickio dailės galerijos vadovas, Ukrainos kultūrologas, vertėjas, politologas, Ukrainos nacionalinio atgimimo judėjimo „Ruch“ vienas kūrėjų Tarasas Vozniakas sakė, kad karas atskleidė didžiulius Lietuvos ir Ukrainos bendrystės klodus.
„Pamatėme, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės istorija mūsų visų pasąmonėje paliko bendro valstybių gyvenimo supratimą ir didelį draugiškumą. Džiaugiuosi, kad nuo šiol su Valdovų rūmų muziejumi bendradarbiavimas taps dar intensyvesnis, – nuo karo pradžios jautėme didelį šio muziejaus bendruomenės palaikymą bei paramą, susidraugavome, beveik susigiminiavome ir tikrai žinau, kad ateityje galime sukurti nuostabių bendrų projektų“, – įsitikinęs T. Vozniakas.
Valdovų rūmų muziejus su Lvivo galerija rengs bendrus meno, mokslo, edukacinius projektus, taip pat kvies Ukrainos muziejininkus semtis patirties – restauravimo, edukacijos, parodų ir renginių organizavimo specialistai, archeologijos ir kultūros tyrinėtojai supažindins su Lietuvoje naudojamais metodais, technologijomis. Valdovų rūmų muziejus taip pat dalysis patirtimi, kaip atkurti istorinius sodus bei istorinių rūmų interjerus, rengti ekspozicijas bei įsigyti muziejinių vertybių ir pan. Neabejotinai bus tęsiamos ir įvairios kovojančios Ukrainos paramos akcijos, pažymima Valdovų rūmų muziejaus pranešime.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valdovų rūmų muziejuje šį sekmadienį galima apsilankyti nemokamai. Kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį tokią galimybę žmonėms dovanoja Kultūros ministerija. Muziejaus parodų kuratoriai ta proga išskiria kelis maršrutus, į kuriuos užsukus, galima pamatyti įdomių, laikinai eksponuojamų istorinių vertybių.
Parodoje „Sugrįžimas. Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“ muziejininkai siūlo atkreipti dėmesį į parašus: svarbiausius Lietuvos dokumentus prieškariu, tarptautines sutartis su galingiausiomis pasaulio valstybėmis, pasirašė žinomi Europos, Jungtinių Valstijų politikai, asmenybės, nulėmusios ir daugelį istorinių įvykių pasaulyje.
Parodoje eksponuojamos sutartys, po kuriomis pasirašė ir Japonijos imperatorius Hirohito, ir Jungtinės Karalystės karalius Jurgis V, ir Jungtinių Valstijų prezidentas Franklinas Ruzveltas ar Romos popiežius Pijus XI. Beje, popiežius Pijus XI buvo pirmasis popiežius, lankęsis Lietuvoje.
Katalikų bažnyčios vadovas patvirtino sutartį su Lietuvos Respublika, įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją, Vatikano ir Lietuvos santykius apibrėžiantį konkordatą. Prieškariu toks pripažinimas Lietuvai atvėrė kelius į pasaulį, pažymima Valdovų rūmų muziejaus pranešime.
Įdomi ir Valdovų rūmų muziejuje eksponuojamų prieškario dokumentų slapstymo istorija. Likus vos septynioms dienoms iki Antrojo pasaulinio karo pradžios vertingų valstybės dokumentų rinkinys iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Kaune buvo išvežtas į Stokholmą ir vėliau dingo. Po ilgų slapstymo ir nežinios metų tarptautinės sutartys atsirado Kanadoje, Toronte, ir į Lietuvą grąžintos tik 2021 m. Detektyvo plunksnos verta istorija atskleidžiama parodoje.
Lankytojai laukiami ir nuolatinėse muziejaus ekspozicijose, kviečiami apsilankyti Bonos Sforcos sodelyje, pasigėrėti vasaros gėlynais.
Trumpam į Lietuvą sugrįžo ir Valdovų rūmų muziejuje eksponuojamas Lietuvos kanclerio Alberto Goštauto maldynas. Kad lankytojai galėtų apžiūrėti ir prieš 500 metų meistriškai sukurtą vieno garsiausių XVI a. pirmos pusės Lenkijos dailininkų Stanislovo Samostšelniko rankraštinį maldyną, vieną iš šešiolikos atverstų miniatiūrų, patobulinta vitrina. Lietuvos kanclerio Alberto Goštauto maldynas, kaip viena vertingiausių rankraštinių knygų, yra saugomas Miuncheno universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje ir į kitą valstybę išvežtas pirmą kartą nuo tų laikų, kai, kaip spėja istorikai, buvo išvežtas į Bavariją kartu su Lenkijos ir Lietuvos princesės Onos Kotrynos Konstancijos Vazaitės, ištekėjusios už Noiburgo kunigaikščio Pilypo Vilhelmo Vitelsbacho, turtingu kraičiu.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną – Valdovų rūmų muziejuje pristatoma moderniajam Lietuvos valstybingumui įtvirtinti skirta paroda „SUGRĮŽIMAS. Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“.
Ekspozicijoje – Lietuvos valstybės pripažinimą liudijančių tarptautinių sutarčių gelbėjimo, saugojimo, o vėliau – ir paieškų istorija. Bus galima išvysti sutartis, kurios, kaip ilgą laiką manyta, yra dingusios, taip pat – tarpukario diplomatų asmeninių daiktų, vaizdo pasakojimų, įspūdingo dydžio žemėlapį ir dar daug kitų restauruotų, labai svarbių, Lietuvos valstybingumą įtvirtinančių artefaktų.
Skverui šalia Valdovų rūmų suteiktas Bonos Sforcos vardas. Sauliaus Žiūros nuotr.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba trečiadienį pritarė Istorinės atminties komisijos siūlymui Valdovų rūmų muziejaus skverą pavadinti Bonos Sforcos vardu. Manoma, kad toje vietoje Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo žmona, karaliaus Žygimanto Augusto motina XVI a. pr. buvo įkūrusi itališką sodą.
Apie 12 arų ploto skveras šalia rytinio Valdovų rūmų muziejaus korpuso, Gedimino pilies kalno papėdėje, dabar priklauso Vilniaus pilių valstybiniam kultūros rezervatui.
Vilniaus istorijos atminties komisija šiemet yra užsibrėžusi tikslą sostinės erdvių pavadinimuose sukurti geresnį balansą, įamžinant iškilias moteris ir vyrus, pažymima savivaldybės pranešime.
2021 m. Valdovų rūmų muziejaus renesansiniame sode buvo atidengtas Bonos Sforcos bareljefas iš bronzos ir marmuro, auksuotas ir padengtas emaliu (skulptorius – Jonas Gencevičius). Sodas lankytojams atvertas 2018 m. Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bona Sforca – istorinė asmenybė, siejanti Lietuvą su Apulijos regiono sostine Bariu. Kilusi iš garsios Milano Sforcų giminės, Bona Sforca po tėvo mirties persikraustė gyventi į Barį, kurį valdė Bonos motina. B. Sforca buvo palaidota Šv. Mikalojaus bazilikoje Baryje (Italijoje). Tad Barį ir Lietuvą sieja istoriniai ryšiai, miestų bendradarbiavimas. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga viena Bario miesto gatvių net buvo pavadinta Lietuvos („Via Lituania“) vardu.
Bevardžiam skverui Vilniuje suteikus iškilios asmenybės Lenkijos karalienės ir Didžiosios Lietuvos kunigaikštienės vardą, bus pagerbtas jos indėlis į renesanso kultūros sklaidą, Vilniaus puoselėjimą.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antradienį Valdovų rūmuose, Vilniuje, pirmą kartą bus surengta bendra įvairių meno sričių kūrėjų apdovanojimų ceremonija. Tai Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) narių, atstovaujančių keliolikos meno sričių kūrėjams, reikšmingiausių kasmetinių apdovanojimų ceremonija. Pirmajame naujos iniciatyvos renginyje bus įteiktos dailininkų, fotomenininkų, literatūros vertėjų, muzikų ir rašytojų kūrybinių organizacijų premijos ar prizai bei daugiau kaip du dešimtmečius teikiama Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija.
Prieškalėdiniu laikotarpiu Valdovų rūmuose Lietuvos meno kūrėjų asociacija visuomenei pristatys įvairių kūrėjų laimėjimus bei įvertinimus. Renginio metu skambės geriausių metų atlikėjų Daumanto Kirilausko (fortepijonas), Rūtos Lipinaitytės (smuikas), Justinos Gringytės (mecosopranas), Aušrinės Stundytės (sopranas) ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos jaunimo simfoninio orkestro „Simfukai“ (meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas), kurie pelnė „Auksinio disko“ apdovanojimus, muzikinė programa. Su laureatais muzikuos pianistai Petras Geniušas, Andrej Horvin (Vokietija) ir Ugnė Antanavičiūtė-Kubickienė. Renginį ves Saulius Pilinkus.
Per šią ceremoniją bus įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos šimtmečio premija, Lietuvos dailininkų sąjungos „Aukso Mūzos“ statulėlės bei padėka Gabrielei Naprušienei už ilgametį darbą ginant vizualaus meno kūrėjų autorines teises, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos „Auksinė lupa“ literatūros redaktorei ir paskatinamasis prizas jaunajai literatūros redaktorei, dvi Lietuvos fotomenininkų sąjungos premijos bei Skirmanto Valiulio premija, Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos apdovanojimas „2021 metų geriausias tautodailininkas“ ir jau dvidešimt antrą kartą teikiama Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija.
Prieš mėnesį į LMKA įsiliejo Lietuvos chorų sąjunga, papildžiusi ilgametes kūrybines ir bendruomenines tradicijas puoselėjančių, Lietuvoje bei užsienyje aktyvia kūrybine veikla užsiimančių asociacijų gretas. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos bei jos narių veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
LMKA narės Lietuvos architektų, Lietuvos chorų, Lietuvos dailininkų. Lietuvos dizaino, Lietuvos fotomenininkų, Lietuvos kinematografininkų, Lietuvos kompozitorių, Lietuvos literatūros vertėjų, Lietuvos muzikų, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos tautodailės kūrėjų, Teatro sąjungos meno kūrėjų ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacijod. LMKA narės atstovauja keturiems iš penkių valstybės pripažintų ir meno kūrėjo statusą turinčių menininkų.
Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valdovų rūmų muziejaus rinkiniai pasipildė nauju eksponatu – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) laišku žmonai Kotrynai Habsburgaitei (1533–1572), rašytu 1566 m. balandžio 21 d. Liubline.
Jo atsiradimo istorija apgaubta mįslėmis. XVI a. valdovo, paskutiniojo Jogailaičio Lenkijos ir Lietuvos sostuose laišką vienas Austrijos Graco miesto antikvarų rado dėžėje kartu su istoriniais karybos daiktais. Antikvariato darbuotojai nusprendė, kad šis dokumentas galėtų būti įdomus Lietuvos ar Lenkijos kolekcininkams, bibliotekoms bei muziejams, ir paskelbė parduodą netikėtai atrastą Žygimanto Augusto laišką aukcione. Valdovų rūmų muziejus įsigijo šį laišką, nes muziejuje kaupiamas rūmų šeimininkų autografų rinkinys, be to, Žygimantas Augustas daug laiko praleido Vilniuje ir mėgo šį miestą. Jam valdant Vilnius buvo tapęs faktine ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos sostine, šio valdovo rūpesčiu buvo baigti renesanso stiliumi rekonstruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, juose sukauptos Europą stulbinusios brangenybių, meno, ginklų šarvų, retenybių kolekcijos, turtinga biblioteka.
Valdovų rūmų muziejaus specialistai svarsto, kad XVI a. antroje pusėje rašytas laiškas kelis šimtus metų galėjo būti saugomas Austrijoje, nes Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas jį siuntė žmonai Kotrynai Habsburgaitei, kuri tuo metu keliavo iš Lenkijos į Austriją. Iš teksto matyti, kad Lenkijos ir Lietuvos valdovė kelionės metu su Žygimantu Augustu nuolat keitėsi laiškais.
Valdovų rūmų muziejaus įsigytame laiške Žygimantas Augustas rašo, kad jį pasiekė žmonos Kotrynos laiškas, kuriame ji išreiškė viltį, kad Žygimantas Augustas yra sveikas ir sėkmingai grįžo į Lenkiją. Valdovas dėkoja už gerus palinkėjimus ir taip pat linki žmonai daugybės malonių įspūdžių. Valdovas prašo, kad Kotryna ir toliau praneštų laiškais ar kitais būdais, taip pat per Pėčo (laiške minimas sen. miesto pavadinimas – Quinqueecclesia) vyskupą, ar sėkmingai klostosi jos kelionė. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis rašo neprieštaraująs, kad žmonos dvaro matrona būtų išsiųsta (taip žmonai leidžiama atsisakyti vienos iš dvaro damų). Tačiau, pasak valdovo, į jos vietą turi būti surasta kita matrona. Žygimantas Augustas laiške užsimena, kad dar vieno prašymo sprendimą atidedąs vėlesniam laikui. Taip pat pažada parašyti, kai pagerės jo sveikata. Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valdovų rūmų muziejaus kultūros istorikė dr. Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė sako, kad tai itin vertingas ir retas eksponatas, nes tokių laiškų iš XVI a. su valdovo autografu Lietuvoje esama labai nedaug. Vertingas ir laiško turinys, iš kurio daugiau sužinoma apie Žygimanto Augusto ir jo žmonos Kotrynos Habsburgaitės tarpusavio santykius: matyti, kad, nepaisant to, jog sutuoktinių santykiai buvo sudėtingi ir stokojo tarpusavio šilumos, bendrauta mandagiai ir draugiškai. Toks bendravimas išliko netgi faktiškai išsiskyrus.
Trečioji ir paskutinioji Žygimanto Augusto žmona Kotryna Habsburgaitė už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio ištekėjo 1553 m. birželį, praėjus dvejiems metams po Barboros Radvilaitės mirties. Kotryna, kaip ir jos jaunesnioji sesuo – pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaitė (1526–1545), buvo Šventosios Romos imperatoriaus, Vengrijos ir Čekijos karaliaus, Austrijos arkikunigaikščio (erchercogo) Ferdinando I ir Onos Jogailaitės (1503–1547) dukterys. Taigi Žygimantas Augustas buvo vedęs savo artimas giminaites – pusseserės dukteris, kurioms kartu buvo ir sutuoktinis, ir antros eilės dėdė.
Kaip ir sesuo Elžbieta, gyvenusi, 1545 m. mirusi ir palaidota Vilniuje, Kotryna Habsburgaitė Lietuvos sostinėje praleido nemažai laiko. Pirmą kartą Vilnių ji pamatė 1554 m. gegužę. Rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota, kad vietiniai ją sutiko labai šiltai, dvare visą vasarą vyko puotos ir vaišės. Su nedidelių išvykų pertraukomis Vilniuje valdovė gyveno net devynerius metus. Jai viešint Lietuvos sostinėje buvo pasklidusios džiaugsmingos kalbos apie Lenkijos ir Lietuvos valdovo sutuoktinės nėštumą, tačiau dėl nežinomų priežasčių vaikelio pora taip ir nesulaukė. Ši neišpildyta viltis pakenkė tiek Kotrynos įvaizdžiui, tiek sutuoktinių tarpusavio santykiams.
1562 m. Kotryna Habsburgaitė Vilniuje šventė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės vestuves su Suomijos kunigaikščiu Jonu Vaza, vėlesniu Švedijos karaliumi. Tuoktuvės įvyko spalio 4-ąją, Šv. Pranciškaus dieną.
Vestuvės buvo labai iškilmingos, vyko žaidynės, turnyrai, grojo muzika, su mažomis pertraukomis puota truko visą savaitę. Žygimantas Augustas ir Kotryna Habsburgaitė dar pusę mylios už Vilniaus lydėjo jaunavedžius.
Valdovų rūmuose bus eksponuojamas Žygimanto Augusto laiškas žmonai. Valdovų rūmų nuotr.
Kai Lenkijos ir Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas išvykdavo į Varšuvą, Kotryna Habsburgaitė ne kartą gyveno Vilniuje viena, sakydama, kad čia jai būti maloniau, o santykiai su vietos diduomene – šiltesni. Nuo 1556 m. kompaniją Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje jai palaikė Žygimanto Augusto seserys Ona ir Kotryna Jogailaitės. Šias tris moteris siejo draugiški santykiai. 1566 m. dėl nesėkmingai susiklosčiusių vedybinių santykių Žygimanto Augusto žmona išvyko iš šalies ir apsigyveno Lince, Austrijoje. 1572 m. vasarį ten mirė. Tų pačių metų liepą Knišine užgeso ir jos sutuoktinio, paskutiniojo Jogailaičio Žygimanto Augusto gyvybė.
Netikėtai surastą 1566 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto laišką su autentišku valdovo autografu jau nuo kitos savaitės antradienio, lapkričio 15 d., bus galima išvysti Valdovų rūmų muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje – Barokinėje valdovo bibliotekoje. Kaip žinoma, Žygimantas Augustas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje buvo sukaupęs vieną didžiausių ir turtingiausių to meto Europoje bibliotekų, kurioje būta per 4 tūkst. knygų. Valdovo laiškas, kaip naujai įsigyta unikali lituanistinė vertybė, bus rodomas kelis mėnesius, o vėliau perduotas į restauratorių rankas, kad būtų išsaugotas ilgiems šimtmečiams.
Dr. Prano Kiznio dovanota paveikslų galerija Valdovų rūmuose. Mindaugo Kaminsko (VR) nuotr.
Trečiadienį Valdovų rūmų muziejuje bus viešai pristatoma dr. Prano Kiznio paveikslų galerijos dovana Valdovų rūmų muziejui.
Renginyje dalyvaus Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, kultūros ministras Simonas Kairys, pramonininkas ir mecenatas dr. Pranas Kiznis, senosios dailės tyrinėtoja Dalia Tarandaitė, Valdovų rūmų muziejaus užsienio ryšių vadovė Daiva Mitrulevičiūtė ir muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas. Vakaro metu garsi lietuvių operos solistė Viktorija Miškūnaitė ir džiazo pianistas Artūras Anusauskas atliks žymių italų kompozitorių Džakomo Pučinio (Giacomo Puccini, 1858-1924), Pjetro Maskanjo (Pietro Mascagni, 1863-1945), Enijaus Morikonės (Ennio Morricone, 1928-2020) ir kt. gražiausius romantizmo bei vėlesnių laikų kūrinius.
Pandemijos ir karantino metu, 2020 m. pabaigoje – 2021 m. pradžioje, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir VšĮ PK Fondas, vadovaujamas žinomo pramonininko bei kultūros mecenato dr. Prano Kiznio, po beveik dvejų metų tyrimų, atrankos ir derybų pasiekė susitarimą, pagal kurį mecenatas įsigijo ir muziejui neatlygintinai perdavė saugoti bei eksponuoti ypač vertingą 23 paveikslų galeriją. Ją sudaro garsių XIV-XVII a. Italijos bei Italijoje dirbusių dailininkų tapybos darbų rinkinys. Šia galerija lankytojai nuo pat muziejaus atvėrimo kovo mėnesį gali gėrėtis antro maršruto „Atkurti istoriniai interjerai“ ekspozicijos III manieristinėje antikameroje. Šioje menėje vyksta daug muzikinių ir kitų kamerinių kultūros, taip pat valstybės reprezentacijos renginių, tad lankytojai gali grožėtis išskirtiniais italų dailės kūriniais ne tik lankydami muziejų, bet ir per įvairius renginius.
Valdovų rūmų muziejuje eksponuojama dr. P. Kiznio paveikslų galerija suformuota iš neseniai muziejaus surengtoje tarptautinėje parodoje eksponuotų kūrinių, kuriuos nutapė įvairių Italijos regionų menininkai – venecijiečiai, lombardiečiai, romiečiai, florentiečiai, sieniečiai, kalabriečiai, taip pat flamandų, graikų ir lenkų kilmės dailininkai, mokęsi ir kūrę Italijoje. Valdovų rūmų muziejaus ir supratingo mecenato dr. P. Kiznio sutarimu ši įspūdinga kolekcija eksponuojama tik jai skirtoje salėje, kuri ir istoriniais laikais buvo didžiausia ir itin svarbi rūmų erdvė, nes buvo greta barokinės Sosto menės. Joje vyko svarbiausios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių iškilmės. Dalį kolekcijos paveikslų pramonininkas dr. P. Kiznis dovanojo Valdovų rūmų muziejui, tokiu būdu norėdamas praturtinti Lietuvos nacionalinius kultūros bei meno rinkinius, o kitus perdavė ilgalaikiam nuolatiniam saugojimui ir eksponavimui.
Tokį dosnų mecenato dr. P. Kiznio gestą galima prilyginti nebent Mykolo Žilinsko dovanai, skirtai Kaunui, teigiama Valdovų rūmų muziejaus pranešime. Pats pramonininkas sakė, kad šiuo žingsniu jis siekia ne tik praturtinti išgrobstytus nacionalinius Lietuvos paveldo rinkinius, bet ir paskatinti kitus turtingus Lietuvos žmones remti kultūrą ir meną. Šiemet liepos 6 d. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda už aktyvią bendruomeninę, socialinę veiklą, kultūrinių ir pilietiškumo projektų rėmimą bei puoselėjimą, taip pat kultūros mecenavimą apdovanojo dr. P. Kiznį itin aukštu valstybės apdovanojimu – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valdovų rūmų muziejaus tarptautinių ryšių vadovė Daiva Mitrulevičiūtė, inicijavusi ir kuravusi tarptautinę parodą, iš kurios kūriniai buvo atrinkti mecenatui įsigyti, neabejoja, kad naujoji muziejaus paveikslų galerija taikliai įvaizdina Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos erdves, nes, kaip mini rašytiniai šaltiniai, XVI-XVII a. Vilniaus rūmų vienoje ar keliose salėse tikrai buvo Jogailaičių ir Vazų dinastijų valdovų kaupta paveikslų galerija.
Dr. P. Kiznio galerija Valdovų rūmų muziejuje eksponuojama taip, kaip tokios senosios galerijos buvo kuriamos prieš kelis šimtus metų – kūriniai beveik ištisai dengia visas sienas, jie sugrupuoti keliais aukštais, pažymima Valdovų rūmų muziejaus pranešime.
Tai ne pirma VšĮ PK Fondo vadovo, pramonininko bei kultūros rėmėjo dr. P. Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui. Mecenatas yra parėmęs muziejų rengiant antrosios dalies atidarymą 2018 m. ir įgyvendinant ekspozicijų projektus, taip pat pernai, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto 500-ąsias gimimo metines, dovanojęs šio valdovo bronzinį biustą su pjedestalu. Dr. P. Kiznis, kaip mecenatas, rėmė ir kitus svarbius Lietuvos kultūros projektus, visada dėmesį atkreipdamas ir į regionų iniciatyvas.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Apie valstybės vadovų rezidencijas kalbų netrūksta. Buvusio Prezidento našlė nori rezidencijos, bet jai neskirta, einantis pareigas Prezidentas Gitanas Nausėda paskelbė, kad jam rezidencija nereikalinga, o Premjerė Ingrida Šimonytė patvirtino, kad į rezidenciją kraustysis. Lietuva sprendžia tuos pačius rezidencijų klausimus, kaip ir kitos šalys, niekuo neišsiskiriame.
Rezidencijos vietoj rūmų
Karalių ir monarchų laikais viskas buvo paprasta. Kur gyvena valdovas, ten yra sostinė, ten ir rezidencija, kuri faktiškai visada sutapdavo su rūmais. Valdovo rūmai būdavo kuo ištaigingesnis pastatų kompleksas, kuriame gyvendavo pats valdovas, kartu su pavaldiniais ir patarnautojais. Labai dažnai tuose pačiuose rūmuose reziduodavo ir vyriausybė arba valdovų artimiausių patikėtinių ratas, čia buvo priimami kitų šalių pasiuntiniai, ambasadoriai, buvo puotaujama ir pramogaujama.
Vienas žymiausių antikinių karališkų rūmų kompleksas yra Kleopatros rūmai Aleksandrijoje (Egipte), kuriuose klestėjimo laikais gyveno ir dirbo iki 5 tūkst. žmonių. Be centrinių rūmų, komplekse veikė daugybė šventyklų, garsioji Aleksandrijos biblioteka, o kelią rodė vienas iš 7 pasaulio stebuklų Aleksandrijos švyturys.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Monarchų rezidencijų buvo gausu ir viduramžių Europoje, viena iš jų yra Valdovų rūmai Vilniuje. Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo metais XVI-XVII a. Valdovų rūmai buvo viena svarbiausių vietų, kur dažnai gyvendavo Didysis kunigaikštis su savo dvaru. Kitos Europinio lygio rezidencijos ATR buvo Vavelio pilis Krokuvoje ir Varšuvos karališkoji pilis.
Atkūrus valstybę 1918 m. buvo tikimasi, kad Prezidentas reziduos Vilniuje, todėl laikinai Kaune šalies vadovas įsikūrė buvusioje gubernatūroje. Sekant kitų šalių patirtimi, kai valstybės vadovas gyvena ir dirba tame pačiame pastate, pirmame aukšte buvo įrengtas privatus butas, kuriame gyveno visi trys Lietuvos Prezidentai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius.
Šiandien dažniausiai valstybės vadovų rezidencijose yra ir privačios patalpos, kuriose galima gyventi. Viena didžiausių pasaulyje yra Vokietijos kanceliarija Berlyne, kurioje reziduoja valstybės kancleris. Komplekse yra įrengtas ir 200 kv. m privatus butas. Tiesa, dabartinė kanclerė Angela Merkel tame bute negyvena, skirtingai nei prieš tai pareigas ėjęs Gerhardas Šrioderis. A. Merkel teigia, kad jai patogu į darbą atvykti iš senamiestyje esančio šeimos buto, todėl ji nori taupyti valstybės pinigus. Visgi dauguma atvejų, kai vadovai gyvena ten pat, kur ir dirba.
Septyniskart mažesnė rezidencija, bet turbūt dar garsesnė yra Baltieji rūmai JAV. Jame gyveno visi Amerikos Prezidentai, išskyrus patį rūmų sumanytoją ir statytoją Džordžą Vašingtoną. Kita garsi rezidencija yra 10 Downing Street Londone. Joje dirba ir gyvena Jungtinės Karalystės Ministras Pirmininkas. Privatiems apartamentams skirtas trečias namo aukštas, o esant didesnio ploto poreikiui šalia yra papildomos patalpos Name Nr. 11.
Rezidencija yra darbo vieta
Žiniasklaidoje dažniausiai minima, kad vadovai skatinami gyventi oficialioje rezidencijoje, nes taip patogiausia užtikrinti saugumą. Tas tiesa, bet dar svarbesnė rezidencijos misija yra derinti darbą ir gyvenimo patogumą. Politikai neturi darbo valandų. Vakarais neretai kviečiama dalyvauti televizijos laidose, priėmimuose, savaitgaliais susitikti su rinkėjais, dalyvauti šventėse ir t.t. Politiniai susitikimai ir pasitarimai neretai vyksta ne 8-17 val. metu, o kur tai daryti? Privačiame būste gyvena šeima, vaikai, augintiniai, gali nebūti tinkamų patalpų susirinkimams, trūkti el. darbo priemonių. Vykti į darbovietę? Bet tai reikštų apsunkinti kitus aptarnaujančius darbuotojus – vairuotojus, sargus, apsaugą ir kt. Geriausia vieta politiniams susitikimams būtent ir yra oficiali rezidencija, kurioje jau iš anksto atskirai suplanuotos oficiali ir privati dalys.
Baltieji rūmai. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvos Prezidentūroje 1995 m. viename fligelyje buvo numatyta įrengti Prezidento butą, kad šalies vadovas dirbtų ir gyventų tame pačiame pastate. Ilgą laiką butui įrengti nebuvo skiriama pinigų, kol Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad tokio buto apskritai nereikia ir įkūrė tose patalpose muziejų. Idėja skamba gražiai, demokratiškai, bet kasdienis valstybės vadovo vežiojimas po keliolika kilometrų į darbą ir atgal yra nelabai praktiškas ir net kiek savanaudiškas. Juk žinome, kad yra pirmenybė tokiam transportui, naudojami valstybės ištekliai kelionėms, o, svarbiausia, dėl to gali nukentėti tinkamas pareigų atlikimas. Verta būtų pasvarstyti, ar neapjungus kelių panašaus pobūdžio muziejų, ir negrįžti prie Prezidento buto projekto? JAV net nėra klausimo, nori Prezidentas gyventi oficialioje rezidencijoje ar nenori, – pareiginiam aprašyme gyvenimas rezidencijoje yra įpareigojantis.
Nesu nusiteikęs nei prieš jaunatviškus šėliojimus, nei prieš sportą, nei prieš krepšinį. Tačiau tai, ką rugpjūčio 14-osios vakarą išvydau Katedros aikštėje Vilniuje, – glumina. Apėmė labai panašus jausmas kaip ir tuomet, kai Lukiškių aikštėje kadaise pamačiau čiuožyklą, paskui – pliažą su smėliuku, gultais ir persirengimo kabina.
Katedros aikštė. Krepšinis. Slaptai.lt foto
Neguldyčiau galvos ant ešafoto, jog esu teisus. Neatmetu galimybės, jog klystu. Gal esu per daug griežtas, per daug reiklus.
Ir vis dėlto rugpjūčio 14-ąją man buvo gėda ir pikta, kad jau nebesuvokiame, kur galima deginti pilvą, kur prasminga čiuožinėti, o kur – mėtyti kamuolį į krepšį. Vis tik Katedros aikštė – tai tautos ir valstybės šventovė, aspupta istorinę, architektūrinę, kultūrinę, religinę vertę turinčios Arkikatedros, ne mažiau vertingų Valdovų rūmų ir taip pat labai vertingos senosios Varpinės. Šalia – istorinę, architektūrinę, kultūrinę vertę turintis Gedimino kalnas su tokia pat neįkainuojama Gedimino pilimi, čia pat – paminklas Lietuvos Karaliui Gediminui.
O mes – prakaituojame žaizdami krepšinį, tarsi apvalaus kamuolio svaidyti negalėtume kiek atokiau. Pavyzdžiui, Gedimino prospekte. Galų gale – Rotušės aikštėje arba artimiausiame sostinės skvere.
Kai Katedros aikštėje rengiamas karinis paradas, kai Katedros aikštėje prisiekia jaunieji leitenantai, kai specialiosios pajėgos drauge su policija demonstruoja meistriškumą sulaikant, nuginkluojant, areštuojant pavojingus nusikaltėlius, – gražu, puiku. Kai Katedros aikštėje rengiamas valstybei svarbus mitingas arba valstybės šventei specialų akcentą suteikiantis koncertas, – neprieštarauju. Net tuomet, kai Katedros aikštėje pradedamos bėgimo ar važiavimo dviračiais varžyvos, – nematau nieko smerktino. Juk varžomasi ne pačioje Katedros aikštėje…
Katedros aikštė. Krepšinio aikštelė. Slaptai.lt
Nieko blogo nematau ir tuomet, kai Katedros aikštėje šurmuliuoja Kaziuko mugė, rengiama Duonos pagerbimo šventė ar būgnus muša į Lietuvą atvažiavę japonų būgnininkai. Tuomet – vėl gražu, vėl žaisminga, vėl prasminga.
Katedros aikštė, paversta krepšinio aikštele. Slaptai.lt nuotr.
Bet žaisti krepšinį prie pat paminklo Karaliui, prie pat katalikams svarbių maldos namų, – iki šiol iš nuostabos gūžčioju pečiais. Krepšinio varžybų aistros prie pat Karaliaus Gedimino (kartais atrodė, kad jaunieji krepšininkai tuoj nuvers paminklą, nes jis jiems trukdo, jiems – per ankšta), – tai labiau panašu į farsą, tragediją ar tragikomediją nei į sumaniai sugalvotą jaunatvišką atrakciją.
Žydai, pavyzdžiui, suvokia, kad krepšinio žaisti šalia sinagogos nedera. Tam yra įrengtos specialios vietos. Sakykim, sporto rūmai ar sporto salė. Ir musulmonai puikiai supranta, jog krepšinio varžybos prie pat mečetės ar senoviškos tvirtovės – šventvagiška. O ir daug Europos krikščionių neleistų prie savo svarbiausių maldos namų ar pilių dūkti vaikantis krepšinio kamuolį.
Tik vilniečiai, kai sostinei pradėjo vadovauti liberalas Remigijus Šimašius, prarado sveiką protą. Sostinės meras specialiai painioja istoriją su žaidimais, kultūrą – su pasilinksminimais, religiją – su bedvasiškumu. Matyt, kažkam prireikė lietuvius paversti mankurtais, nebesuprantančiais, kad į Operos ir baleto teatrą nedera ateiti įsišovus į sportbačius, jog muziejaus nedera lankyti dėvint trumpus šortus ar itin trumpą sijonėlį, o į kapines negražu susiruošti užsimetus ant pečių šviesų, linksmų spalvų švarką.
Vargas tautai, kuri nežino, kur žaidžiamas krepšinis.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiais metais minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto gimimo 500-ąsias metines, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai sulaukė dovanų – kultūros mecenatas, verslininkas Pranas Kiznis ir Vyčio paramos fondas dovanoja muziejui šio valdovo bronzos biustą.
Ukrainoje sukurtas ir iš šios šalies atkeliavęs meno kūrinys papuoš Valdovų rūmų muziejaus atkurtų istorinių interjerų ekspozicijos erdves, o lankytojams jis bus pristatytas specialiai surengtose iškilmėse liepos 6-ąją, švenčiant Valstybės dieną ir minint Valdovų rūmų muziejaus septynerių metų aktyvios veiklos ir atsivėrimo lankytojams sukaktį.
„Žygimantas Augustas – dažnai kontraversiškai vertinamas, dramatiškais laikais gyvenęs, Vilnių labai mylėjęs ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų statybai bei rezidencijos plėtrai bene labiausiai nusipelnęs valdovas. Tad esame dėkingi kūrėjų komandai, mecenatams ir visiems prisidėjusiems prie dovanos, kuri pabrėžia šio valdovo atmintį jo tikruosiuose istoriniuose namuose“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.
Į Valdovų rūmų muziejų atkeliavęs Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) biustas yra dar 2018 m. įgyvendintos Vyčio paramos fondo iniciatyvos atgarsis. Paskelbęs valdovo paminklo konkursą, fondas sulaukė skulptorių Stasio Žirgulio ir Algirdo Boso pasiūlymo, tačiau tuo metu neturėjo galimybių modelį išlieti numatytu laiku. Dėl šios priežasties nuspręsta įgyvendinti kūrėjų iš Ukrainos Boriso Krylovo ir Olesiaus Sydoruko pasiūlytą variantą. Ukrainiečiams talkino žinomas Lietuvos menininkas Rimantas Dichavičius, o liejimo darbus padėjo atlikti Roberto Gabulo vadovaujamas Ukrainos fondas „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“. Žygimanto Augusto bronzos biustas. Valdovų rūmų muziejaus nuotr.
Prie projekto prisijungė ir Pasvalio savivaldybė bei rajono bendruomenė. Pasvaliečiai šį valdovą laiko savo krašto garsintoju: 1557 m. Žygimantas Augustas su Livonijos ordinu pasirašė vadinamąsias Pasvalio sutartis, kuriomis buvo laikinai sustabdyta Maskvos ekspansija.
Tad 2018 m. gruodžio 7 d. paminklas buvo atidengtas Pasvalyje, o šiais metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto 500-ąsias gimimo metines, tokia pat skulptūra nuspręsta papuošti ir istorines erdves atkurtuose Valdovų rūmuose.
Oficiali biusto pristatymo Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinė menėje ceremonija numatyta 2020 m. liepos 6 d. 14 val. Joje dalyvaus Seimo pirmininkas prof. Viktoras Pranckietis, Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Volodymyras Yatsenkivskis, taip pat prie skulptūros atkeliavimo į Valdovų rūmų muziejų prisidėję žmonės – kultūros mecenatas ir verslininkas dr. Pranas Kiznis, kolekcininkas, Vyčio paramos fondo atstovas Vilius Kavaliauskas. Šioje ceremonijoje, kaip viename iš Valstybės dienos programos renginių Valdovų rūmuose, bus galima apsilankyti nemokamai, tačiau būtina išankstinė registracija.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Trečiadienį Vilniuje, Valdovų rūmuose, vyks pirmoji Lietuvos ir Lenkijos gynybos ministrų taryba, kurioje krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis ir Lenkijos krašto apsaugos ministras Mariuszas Baszczakas aptars karinių pajėgų bendradarbiavimą užtikrinant Suvalkų koridoriaus apginamumą, nacionalinių oro erdvės ir gynybos sistemų integravimo galimybes ir siekį išlaikyti nepertraukiamą JAV karių buvimą regione.
Ministrai pasirašys bendrą komunikatą, kuriuo įtvirtins glaudesnio bendradarbiavimo sritis, o Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių vadai – Lietuvos kariuomenės mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas” ir Lenkijos kariuomenės 15-osios mechanizuotosios brigados prisijungimo prie Tarptautinio Šiaurės Rytų divizijos štabo aktą. Juo bus įtvirtintas abiejų šalių karių siekis treniruotis ir veikti kartu, ginant Suvalkų koridorių.
Lenkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
Anot Krašto apsaugos ministerijos, brigados „Geležinis Vilkas” prisijungimas prie Tarptautinio Šiaurės Rytų divizijos štabo atvers platesnes galimybes per mokymus ir pratybas užtikrinti tinkamą brigados pasirengimą veikti divizijos sudėtyje. Kartu tai padės užtikrinti ir geresnį sąveikumą su Lenkija ir kitais Aljanso sąjungininkais.
Lietuvos ir Lenkijos gynybos ministrų taryba rengiama siekiant įgyvendinti bendrą Lietuvos ir Lenkijos prezidentų deklaraciją dėl partnerystės saugumo srityje, kuri buvo paskelbta 2019 m. vasario 21 d. Deklaracijoje sutarta bendromis jėgomis siekti regiono gynybai kertinių tikslų dvišaliu, NATO ir ES pagrindu.
Intensyvūs dvišaliai santykiai karinėje srityje plėtojami nuo 1993 metų. Vienas naujausių Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo gynybos srityje pavyzdžių – 2019 m. pasirašytas dvišalis susitarimas dėl saugaus ryšio, skirtas keistis radarų duomenimis.
Karinis paradas Lenkijoje. EPA – ELTA nuotr.
Lenkija taip pat yra viena aktyviausių NATO oro policijos misijoje Baltijos šalyse dalyvaujančių šalių – šalis jau devynis kartus siuntė karinių oro pajėgų karius ir naikintuvus saugoti Baltijos šalių erdvės.
Nuo 2003 m. Lietuva dalyvauja Lenkijoje esančio NATO Šiaurės-Rytų korpuso veikloje. Korpusas yra arčiausiai Lietuvos esantis NATO karinis korpusas, nuo 2015 metų čia tarnauja ir aštuoni Lietuvos kariai. Lenkų iniciatyva 2017 m. pradėtas kurti tarptautinis Šiaurės rytų divizijos štabas, kuris taikos metu per nacionalines brigadas koordinuoja Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuotų NATO priešakinių pajėgų batalionų kovinių grupių mokymus ir pratybas. Nuo 2017 m. čia tarnauja ir du Lietuvos karininkai.
Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje vyksta reguliarios tarptautinės pratybos, kuriose dalyvauja Lenkijos ir Lietuvos kariai.
Dvišalis Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas plėtojamas ir Europos Sąjungos (ES) formatu. 2018 metų lapkritį Lenkija prisijungė prie Lietuvos inicijuoto ES kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų kūrimo projekto.
Tarp Lietuvos ir Lenkijos vyksta dvišalis bendradarbiavimas ginkluotės įsigijimų srityje.
Lietuva su Lenkija ir Ukraina nuo 2014 m. yra įsteigusios ir vysto bendrą karinį projektą – trišalę brigadą LITPOLUKRBRIG, kurios vadavietė įsikūrusi Ščecine.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis dalyvavo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų 10–mečio kultūros vakare ir pasveikino muziejų jubiliejaus proga.
Prie Valdovų rūmų Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak Premjero, nors dėl ilgus metus trukusių rūmų statybų buvo daug diskusijų, kritikų nuogąstavimų ar abejonių, per šį palyginti trumpą laikotarpį Valdovų rūmų sienos jau įaugo į atmintį ir kaskart mus džiugina.
„Vargu ar kas nors šiandien, žvelgdamas į Valdovų rūmus, abejoja jų reikšme. Praėjus dešimtmečiui net ir aršiausi projekto kritikai sutiks, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai tapo reikšmingu istorinės savimonės ugdymo, kultūrinio paveldo aktualinimo ir valstybės reprezentavimo centru“, – sakė Ministras Pirmininkas.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Premjeras pabrėžė, kad daugelio kasmetinių renginių organizatoriai nebeįsivaizduoja tinkamesnės vietos niekur kitur kaip tik čia. Šiame muziejuje vietą suranda ypatingos mūsų istorijai ekspozicijos.
Nuostabiausia, anot S. Skvernelio, kad muziejus atranda vis naujų būdų pakviesti lankytojus – pernai jų skaičius buvo rekordinis šį dešimtmetį ir pasiekė arti pusės milijono per metus. Akcentuota, kad šiuose rūmuose taip pat auga jaunoji karta: per metus įvyksta daug edukacinių renginių mažiesiems. Augančios mūsų kartos ugdymas yra vienas iš svarbiausių mūsų šalies ateities užtikrinimo garantų.
Vyriausybės vadovas padėkojo visiems, prisidėjusiems prie šių rūmų atkūrimo, be kurių jau sunkiai įsivaizduojamas Vilniaus senamiestis, simbolizuojama istorinė atmintis ir valstybingumas, bei palinkėjo ne tik dar vieno dešimtmečio, bet ir šimtmečio – tokio paties gyvybingo, veržlaus ir prasmingo, kaip ir mūsų didi šalies istorija.
Valdovų rūmų muziejaus direktoriui dr. Vydui Dolinskui premjeras padovanojo medalį Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Ar apie paminklus Lietuvoje jau viskas pasakyta ir belieka tik apibendrinti – Vilniuje bus iškastas bunkeris, Kaune pastatytas karžygys, Lietuvoje plėsis kapinės ir visiems laikas nusiraminti?
Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lukiškių aikštės įpaminklinimo projekto kontekste pasigirsta balsų, kad „reikia susitarti“, galbūt nieko nebestatyti. Tačiau, kai nėra dėl ko susitarti, reikia ginčytis, kalbėti, nes kai nebekalbėsime apie tai, kas mums svarbu ir dėl ko skauda, beliks tik pastatyti paminklinį kapinių akmenį. Galima ir ne akmenį, o masyvią, didelę, tipinio kapinių paminklo kopiją su kryžiumi, pavardėmis mirusių, išvykusių, negrįžusių. Galima ir be pavardžių, skirtą visiems mirusiems mūsų tėvams ir protėviams.
Tokį paminklą derėtų pastatyti aikštėje prie Seimo, Vyriausybės ar Vilniaus savivaldybės, ne protesto vardan, bet kad primintų, jog visi keliai anksčiau ar vėliau ten nuves. Jeigu norime pažvelgti su ironija – galima pastatyti urną, ji užims mažiau vietos, dar tilps miesto infrastruktūrai reikalingi padargai, komunikacijų tinklai, pastatai.
Daugiau nei paminklas
Tačiau kol urnos ir antkapio šalies piliečiams nepastatė, pelenų neišbarstė, o kūnai nesutrūnijo, kol jie yra gyvi – kalbės. Akivaizdu, kad Lukiškių aikštės paminklinio įprasminimo klausimas pasitarnaus atvirai vertybinei diskusijai, bent tokia yra ir bus jo prasmė bei indėlis Lietuvai. Diskusija vyksta – ir ji daugiau nei eilinis pasipilstymas, kokia gera ar bloga valdžia. Šįkart diskusija tampa net labai prasminga, nes kalbama daugiau nei apie monumentalųjį meną ir net daugiau nei apie vieno ir kito mūsų valstybės istorinio tarpsnio praeities pagerbimą. Kalbama apie dabartį, kas ir kokie esame, kokia yra mūsų tauta ir valstybė, kur mes ir ji eina ar yra vedama. Taip pat atsakoma į klausimą, kas yra tie valstybės vedliai – tarpvalstybinės sąjungos, prezidentai, kultūros komisijos Seime pirmininkai, o gal yra ir visuomenė, piliečiai, mirtingieji?
Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad atkūrėme tik Lietuvos Nepriklausomybę, bet jokios Lietuvos ateities vizijos nesukūrėme, „gyvename ir tiek“, kaip kam išeina, išmirštame, išvažiuojame, kažkoks nuošimtis apsukresnių žmonių susikūrė karjerą, „pasidarė pinigą“, gyvena geriau, kiti – blogiau. Kaip vanduo Nemune ir Neryje, bėga ir nuneša tėkmė miestų valymo įrenginiuose išvalytus ir iš dirbamų laukų pesticidais praskiestus vandenis, tik kiek gamta pajėgia, tiek pasipriešina, atsijoja. Dalis šalies visuomenės galvoja kaip išgyventi, kita – kaip gyventi geriau, tačiau gėris apsiriboja prestižu, karjera, Mamona, blizgesiu ekrane, žurnalo viršelyje, saviškių elito citadelėje.
Nuo erdvės ir laiko – iki vamzdžio
Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką”. Slaptai.lt nuotr.
Paminklai yra simboliai, patinka jie mums ar nepatinka, bet monumentalus menas turi šią keistą ir paslaptingą savybę, nori ar nenori, bet jie tampa simboliais – jei pavyksta taikliai atspindėti gilesnes krašte gyvenančiai visuomenei svarbias reikšmes. Kai nepavyksta – paminklai tiesiog atspindi buitį, tačiau ne taip retai ne visiškai tą, kurią menininkas norėjo parodyti, jei kažkurią akimirką prie kūrinio prisiliečia Dieviškojo kūrėjo ranka.
Genijų kūriniai dažnai pranoksta laiką, yra daugiaprasmiai, iš jų semiasi įkvėpimo būsimos kartos. Amatininkų kūriniai, jei stropiai, talentingai, savo srities meistrų gaminti, dažniau apsiriboja buitinėmis reikšmėmis.
Yra ir trečioji grupė – vamzdininkai, jie ne tik Lietuvos gėda – tai per visą pasaulį besiritančių pokyčių atspindys – triukšmo ir tuštybės, turto vertės suabsoliutinimo, bejėgiškumo ir susitaikymo, paniekos sau ir visuomenei simboliai. Pasaulis – be vertybių – prie Neries Vilniuje sumontuotas vamzdis kaip tik toks yra, tad ir tapo taikliu beprasmybę išreiškiančiu simboliu.
Keistas paminklų rinkinys Vilniuje
Kokie paminklai po Nepriklausomybės atgavimo sostinėje atsirado? Už rėmėjų lėšas Katedros aikštėje pastatytas „Gedimino sapnas“ atspindi tuo metu vyravusį valstybės skurdą – patį tikriausią, nes solidesniam monumentui be tų laikų komersantų, o valstybei pastatyti už savo, t.y. visų piliečių į biudžetą sumokėtas lėšas, pinigų neturėta. Apsipratome su tuo paminklu, nors sarkazmo apie jį daugoka – vieni juokauja, kad pavaizduotas lunatikas, kiti, kad narkomanas ir t.t. Niekas nesupranta, ką reiškia tas šunelis po Gedimino kojomis, nes reikėtų išties kažkuo apsirūkyti, kad susietum tą padarėlį su ant kalno staugiančiu geležiniu vilku.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Yra rimtai pasvarstančių, kad tai paminklas klajokliui – medžiotojui su arkliuku bei šunimi ir pan. Skurdas ir lieka skurdu, nepavyko jo paslėpti skulptūros kompozicijos autoriui.
Kitas svarbus paminklas – karaliui Mindaugui. Jis jau brangesnis, pagamintas iš vientiso akmens luito, tik kažkodėl iš karto buvo pramintas Kalėdų seneliu. Pravardė taikli, matyt todėl jis tapo savas ir artimas, kasdieniškas, anonimiškas ir nereikšmingas. Su juo net apsiprasti nereikėjo, pastatė ir lai stovi, galėtų būti, galėtų ir nebūti, nes jis nieko nereiškia. Net kapinėse žmonės ne visada prieitų perskaityti, kam skirtas, neperskaito ir skverelyje prie Nacionalinio muziejaus.
Didžiausias Vilniaus paminklas – Valdovų rūmai, – tai vieno žmogaus ambicija. Paminklą pastatė Panevėžio Statybos trestas Algirdui Mykolui Brazauskui už mokesčių mokėtojų gana nemažus pinigus, užteko jų ir statytojams, ir pagerbtiesiems. Jis dera su priešingame Katedros kampe pastatytu stiklo ir akmens plokščių kubu, tiesa, ten ne paminklas, bet viešbutis. Tačiau jis taip pat simbolizuoja iškovotos Lietuvos Nepriklausomybės vieną iš rezultatų – staiga praturtėjusių Lietuvos žmonių laisvės sampratą – „viskas leista“, kurį labai taikliai ir demonstruoja šis Gedimino pilies papėdėje priešais Katedrą išdygęs statinukas, atskleidžiantis vertybinius pokyčius, įvykusius žmonių galvose – nuo politikų iki verslininkų, nuo paminklosaugininkų iki architektų. Po to jau buvo galima statyti bet ką ir bet kur, svarbiausia – turėti pinigų ir įtakos sprendimų priėmėjams.
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl vėliau jau natūraliai atsirado ir tas vamzdis prie Neries – paminklas beskonybei bei sostinėje statytinų paminklų atrankos komisijų, jų meno, kultūros ir pilietinio sąmoningumo – ir tų, kurie kūrė, ir kurie vertino bei sprendė – vertybinių pasirinkimų galutinis atspindys.
Prie Konstitucijos prospekto ir Geležinio vilko gatvių sankirtos Vilniuje dar yra paminklas „Laisves kelias“, kitaip dar vadinamas „Siena“ (jis irgi pretendavo į Lukiškių aikštę) – tai paminklas verslo planui. Piliečiai nusipirko plytas, jas į paminklą sumūrijo ir lai trūnija. Kad tokiu būdu pagerbtas ir įprasmintas 1989-ųjų metų įvykis – Baltijos kelias – buvo ir liko kontraversiškos nuomonės.
Yra dar tų paminklinių, prasmingų ir beprasmių skulptūrų arba bent jau taip vadinamų kompozicijų Vilniuje daugiau, tačiau jau ir išvardintų pakanka, kad būtų galima konstatuoti visišką sostinės erdvių užpildymo kultūrinį, istorinį, pilietinį eklektiškumą.
Prie bendros eklektikos pritampa
Dabartinis Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės ir Šiuolaikinio meno centro konkursą laimėjęs projektas Lukiškių aikštėje, iš esmės toks pat svarbių Lietuvai dalykų įprasminimo tęstinumo pavyzdys. Idėja priešais buvusius KGB rūmus pastatyti paminklą rezistencijai – prasminga, tačiau ar vykusi? Labai taikliai ją apibudino teisės filosofas ir teoretikas, M. Romerio universiteto profesorius dr. Alfonsas Vaišvila, „Alkas“, „Pozicija“ ir kt. interneto portalų išplatintame komentare: „Pasirodo Laisvės kovas ir jų dalyvius simbolizuos „Bunkeris“. Bunkeris – tai slėptuvė, slaptavietė. Vadinasi, projekto autoriai nori mums ir visam pasauliui pasakyti, kad partizanai tik slėpėsi, „sunkiai gyveno“ <…> Slapukai, suprantama, nieko negali iškovoti, nes jų tikslas – ne aktyviai veikti, o slėptis, rūpintis tik savo asmeniniu saugumu. Taip pažeminti mūsų laisvės kovotojų nedrįso net sovietai. Bunkeris gali būti partizanų buities, bet ne kovos ir į ją kvietusios idėjos simbolis. Tai siaurai buitinis, be apibendrinančios, kviečiančios ir uždegančios minties statinys ir dėl to neturintis net simboliui būdingų požymių“.
Belieka profesoriui pritarti, kad bunkeris nėra nei rezistenciją reprezentuojantis objektas, nei simbolis. Tačiau, „kažkas“ jis yra, reikšmę toks pasirinkimas vis dėlto turi.
Diskredituotas dar nepastačius
Tai, kad jau juokiamasi dar iš nepastatyto paminklo – liūdina, nes toks juokas gali būti tik iš nevilties, nors humoras nuteikia pozityviai, tad gal ir nėra blogiausias dalykas. Tik reiškia, kad pastačius šį paminklą, reikės saugoti jį nuo vaikų su rogutėmis ir miestiečių su šunimis, jeigu ne blogiau. Kai tik idėja apie bunkerį pasklido, gana rimtai socialiniuose tinkluose buvo užvirusi diskusija, kad bunkeris Lukiškių aikštėje jau yra – dešiniajame kampe prie Gedimino prospekto – kam reikia antro? Užtektų tik lentelę perkabinti, kad čia „bunkeris“ ir būtų sutaupyta pusė mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų.
Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Negalima teigti, kad statytino paminklo ir jau esančio požeminio tualeto sąsaja visiškai pritempta. Bunkeriuose žmonės turėjo gyventi, tad kaip bežiūrėtum, turėjo ten atlikti ir fiziologinius reikalus. Šiuolaikiniam menui tokie įvaizdžiai, metaforos ypač būdingi – kiek jame viduriavimo, nusirenginėjimo, primityvaus natūralizmo. Galbūt tai ir yra tos asociacijos, kuriomis gyvena projektus vertinusios komisijos nariai, tačiau ar tikrai tai yra dalykai, kuriuos norėtume pabrėžti, palikti ateities kartoms statydami jiems paminklus? Ar tokį savo įprasminimo atminimą bent įsivaizdavo rezistencijos kovotojai. Vytis, trispalvė, Gedimino stulpai, galų gale – kryžius, jiems buvo reikšmingi simboliai, tokie už kuriuos ryžosi mirti, iškęsti gyvenimą bunkeriuose, ne tam, kad išliktų, o tam kad kovotų. Kokia tamsa besupo juos žemėse įkastuose kapuose, sielos į šviesą veržėsi, o kai nebesiveržė, rezistencija baigėsi.
Pigus ir brangus skurdas
Nebus per drąsu apibendrinti, kad bendras sostinės naujųjų paminklų prasminis bruožas – dviejų polių supriešinimas. Paminklai atspindi skurdą arba prabangą, o vidurio nėra. Beskoniai todėl, kad valdiškų paminklų statybas diktavo mažiausios kainos kriterijai, o komerciniai statytojai statė stiklinius namus, o ne paminklus, jiems rūpėjo kuo pigiau išsipirkti vietą ir, jei buvo privalu statybų plane įdėti „kultūrinį akcentą“ – tai buvo pasirenkamas kuo pigiau realizuotinas variantas.
Įsivaizduota, kad tie „akcentai“ vertės nekuria, tad kam išlaidauti, niekas jų nenusipirks ir neišnuomos, paminklai tik statybos išlaidų, o ne pajamų „eilutės“. Tokių paminklų – skulptūrų, kurie tėra miesto urbanistikos elementai Vilniuje irgi esama, tarkim, Europos aikštės architektūrinis sprendimas, verslo trikampyje prie Neries du suraityti vamzdžiai ir kt. Prie jų tas kalnelis – bunkeris Lukiškių aikštėje visiškai derėtų. Apie kokias nors menines vertes ir kalbėti neverta, nes miesto erdvių urbanizavimas, stengiantis į jas sugrūsti kiek įmanoma daugiau gyvenamųjų ar komercinių pastatų, prekybos centrų, bereikšmių figūrų tam, kad vienas pastatų kompleksas šiek tiek skirtųsi nuo kito, tėra tik urbanistikos elementai ir jokių prasmių ar meno ten ieškoti ir neverta.
O kalbant apie paminklus tenka pripažinti – kokia valstybė, tokie ir jos paminklai, taip ji ir gerbiama. Belieka tik apgailestauti, kad nebuvo sukurta Lietuvos istorinio paveldo įprasminimo ir įpaminklinimo vieningos strategijos. Tėra tik miestų teritorijų bendrieji ir specialieji planai – kas, kaip išmano, taip ir planuoja, juk stiklinis kubas Katedros aikštėje irgi buvo kažkaip suplanuotas.
Planai yra vieši, tačiau nei kas jais domisi, nei pasižiūri į visumą, lindi savo urveliuose ir stengiasi iš jų nesirodyti. Instituciškai – ši sritis turėtų būti Aplinkos ministerijos rūpestis, istoriškai – Kultūros ministerijos, tačiau, galiausiai, – niekieno. Taip pat galima kelti klausimą, kodėl dėl tokių dalykų nebuvo bendro jei ne visuomenės, tai bent partijų sutarimo. Tačiau ar daug yra dalykų, dėl kurių Lietuva ir Lietuvoje susitarta. 1992 m. mus susitelkti privertė priešas ir reali grėsmė. Susitarėme dėl 2 proc. gynybai, tačiau ar savo iniciatyva, ar vėlgi priversti susitarti dėl tų pačių grėsmių, baimės, kratymosi atsakomybės už savo pačių valstybę.
Laisvei paminklų nebestatome
Nesusitarėme dėl valstybės ateities vizijos, tad ir neturime jos, gyvenime iš inercijos, todėl valstybingumo simboliai mums ir tampa bereikšmiai, ar kalbėtume apie istorinius faktus, ar asmenybes. Nevykę sprendimai yra išjuokiami, bent jau tuo prasiskaidriname sau pilką kasdienybę. Galbūt ir tie mūsų paminklai, jau pastatyti ir statomi šiuo metu, ir išreiškia tai, kas esame ir kokie esame. Jeigu menininkui rezistencija asocijuojasi su slapstymųsi bunkeriuose, o ne su kova už laisvę – tai nieko ir nepadarysi. Toks yra nuoširdus jo požiūris ir natūrali būsena. Juk dauguma menininkų, jei dirbtuves ir turi, – tai kur nors rūsiuose, savotiškuose „bunkeriuose“, kaip jie sako – „yra pasitraukę į vidinę rezistenciją“.
Savo paminklais reprezentuojame skurdą, kuris nėra ir negali būti vertingas ir labai meniškas, o tik apgailėtinas, kad ir savas, bet – tai vergų simbolika. O tas prabangus, tuščias, vartotojiškas kičas, kurio apstu prie kiekvienos stiklinės dėžutės ir jos viduje – teparodo tuštumą ir kūrėjų, ir užsakovų sielose.
Už laisvę nebekovojame, todėl nebekuriame ir nebestatome laisvei skirtų paminklų, netgi nebestatome laisvų paminklų, nes jie kainuoja, o vadinamajam elitui reikia tokių monumentų, kokie yra jie patys, t.y. paminklai negali pranokti jų žmogiškosios savivertės, turi būti tokie, apie kuriuos galima diskutuoti. O diskutuoti yra paprasčiau apie vamzdį, net galima iš jo juoktis, o ne apie kryžių, Gedimino stulpus, nes apie juos diskutuoti būtų jau pernelyg rizikinga.
Vytis – ką reiškia ir kaip išreikšta?
Juo labiau sudėtinga diskutuoti apie Vyties ženklo semantiką. Visuomenė dėl Vyties ženklo įprasminimo Lukiškių aikštėje sutarė, tačiau diskusijos, koks jis turėtų būti, bemaž nesigirdėjo. Derėtų atminti, kad Vytis turi aiškiai išreikštą semantinę veržlumo reikšmę, be išimties visur atpažįstamą net ir primityviai padarytoje senojoje heraldikoje. Egzistavo tas veržlumas ir tarpukario Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro, Laivės paminklo Kaune autoriaus, litų monetų bareljefuose, nes šalis už laisvę tebekovojo ir jos vertę suvokė.
Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Žirgas jau mūsų laikais pradėjo uodegą kiloti – tai aukštyn, tai žemyn, galiausiai, Lukiškių aikštės projekte iš viso žirgelis pasibaidė – matyt, išvydęs, kas jo tėvynėje dedasi. Diskusija dėl herbe esančio svarbiausio prasminio simbolio pavaizdavimo monumente buvo ir yra reikalinga. Herbas ir Vytis herbe – yra ženklai – simboliai, neturėtume nuo jų nutolti. Tektų mestelti akmenėlį ir į mūsų skulptorių daržą. Nebemoka jie išreikšti natūralistinių objektų plastikos, nes tokius monumentus pagaminti daug sudėtingiau, reikia išmanyti geometriją, anatomiją – daugelį dalykų.
Modernias ar modernizuotas figūras raizgyti žymiai paprasčiau, kažkas nepavyksta – menininkas gali aiškinti, kad taip ir buvo sumanyta. Keistokos mūsų paminklinio Gedimino kūno proporcijos Katedros aikštes kompozicijoj, Mindaugas – tikslesnis, tačiau tokių paminklų visame pasaulyje pilna, galėjo amatininkas su metru proporcijas bet kur pasitikrinti, be to ir rūbų klostės supaprastino užduotį. Netgi dėl Vincui Kudirkai skirto paminklo, kuris diskusijų nei dėl vietos, nei dėl prasmės nekėlė, dėl proporcijų kritikos buvo. Galima paminėti ir biustą A. M. Brazauskui kapinėse – jis iš tiesų gyvenusį žmogų primena tiek pat, kiek ir dabartiniai valdovų rūmai kažkada egzistavusius – kažkuo abu tie paminklai, biustas ir rūmai, panašūs. Tegu plastikos meno profesionalai sprendžia, ar kūrėjai su dabartine Vyties ženklo įprasminimo užduotimi susidorojo. Matyt, abejonių kilo, nes Kaune, kur dabar ketinama realizuoti aikštei Vilniuje numatytą projektą, kalbama jau apie du skirtingus Vyties paminklus skirtingose miesto vietose.
Kaunas su Vytimi, bet Lietuva be sostinės
Tenka pripažinti Kauno mero Visvaldo Matijošaičio verslininkiškus sugebėjimus ir sumanumą, nesvarbu ar jis pats sugalvojo ar jam patarė, tačiau rinkodaros triukas – lenktyniauti su sostine – jau ne pirmą kartą Kaunui pavykta. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar V. Matijošaitis laimi, nes ir šiuo atveju pasinaudojo sprendimu, kuriam pritarė didžioji dauguma Lietuvos piliečių. Rezultatas, tiesa, dviprasmiškas.
Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taikliai susiklosčiusią situaciją apibudino kun. Robertas Grigas informaciniame portale „Alkas“: „Kaunas ir toliau (kaip tarpukaryje, kaip per kalantines ir savo Sąjūdžio grupę, be užuolankų kvietusią Nepriklausomybėn 1988–1990 m.) – išlieka dvasinė, moralinė ir politinė Lietuvos sostinė. Politinė – jei politiką suprasime kaip tautos, suvereno pagal konstituciją, o ne vien formalios valdžios dalyvavimą valdyme. Sakau tai be didelio džiaugsmo, nes pripažinti šį faktą reikštų pripažinti, kad Vilniaus kaip Lietuvos sostinės mes iki šiol nesame atgavę“, – konstatuoja kunigas.
Paminklai išreiškia dabartį
Nepaisant kaip besibaigtų ginčai dėl Vyties ir bunkerio statymo ar nestatymo, dėl to nei Vytis – herbas, nei rezidencijos aukos prasmė nenuvertės. Jeigu rezistenciją suprantame ne kaip kovą už laisvę, o kaip auką – galima statyti aukurus, talentingų kūrėjų fantazijai ir atsakomybei būtų plati erdvė kūrybai. Juolab, jie galbūt sulauktų ir Seimo pilkojo kardinolo palaikymo, nes aukuras yra ir pagonybės simbolis, kuriai Ramūnas Karbauskis turi simpatijų, nors su gilesnėm prasmėm ir nesusijusių.
Jeigu rezistenciją suprantame, kaip slapstymąsi – tai laikina. Nepavyks slapstytis visą gyvenimą, tik mūsų laikotarpiui – tai gal ir tinka, nes slapstomės nuo priešo už NATO nugaros, nuo atsakomybės už sprendimų priėmimą už ES, slapstomės nuo savęs, nuo realybės, esame kaip „Gedimino sapno“ paminklas. Šiuo atžvilgiu jis labai taikliai išreiškia ne legendą apie Vilniaus Lietuvos sostinę įkūrimą, bet mūsų visuomenės dabartinę būseną.
Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.
Galima ir į „bunkerio“ paminklą pažiūrėti ir iš teigiamės pusės. Tos rezistencijos prasmės, ryžto kovoti už Lietuvą, mirti, bet nepasiduoti, siekimo sukurti pragarą okupantams šioje mūsų žemėje, t.y. vyti juos iš Lietuvos – „bunkerio“ paminklo idėja, be abejo, niekaip neatspindi ir neišreiškia, o štai dabartį ir dabartines visuomeninės sąmonės būsenas galbūt ir atspindi, nes bunkeris gali asocijuotis su kapu. Tąsyk, galima pripažinti, kad ir „bunkerio“ kūrėjas anaiptol ne niekalą sugalvojo. Nihilistinis požiūris į šalies ateitį, abejingumas ir susitaikymas su mirtimi – ir mūsų pačių, ir tautos kuriai priklausome – dabartinėms realijoms, nuostatoms, nuomonėms būdingas reiškinys. Kryžius „bunkeryje – kape“, viduj ar išorėje, juk vis vien bus numatytas.
Tad gal „bunkerio – kapo“ kūrėjas iš tiesų tikras menininkas, tik dar nesubrendęs tiek, kad jo kūriniai pranoktų laiką, jie dar neišsiveržia iš dabarties, išreiškiami tik buities, o ne būties kategorijomis. Kaip ir visi dabartiniai mūsų paminklai, atspindi dabartinę mūsų visuomenės būseną, o ne tą laiką ir idėją, kuriai jie skirti. Ateities neatspindi todėl, kad nėra jos nei šalies vadovų galvose ir vizijose, nei visuomenės grupių įvairiose šalies perspektyvų koncepcijose. Kol kas murgdomės „Idėjų Lietuvai“ reklaminėse akcijose, neišdrįsdami įsivaizduoti valstybės, kuri liks po mūsų.
Du pasirinkimai
Tačiau diskusija dėl Vyties įprasminimo Vilniuje dar nebaigta, byla neužversta, vartai neuždaryti. Visuomenė nelinkusi nuleisti rankų, nes šįkart iš tiesų dėl simbolio įprasminimo buvo ir menininkų susitarta, ir visuomenės pritarimo sulaukta. Deja, Seime tokia politinė jėga įsikūrė, kuri visuomenės iniciatyvų bijo ir stengiasi jas slopinti. Istorijos pavyzdžiai liudija, kad tokia elgsena nėra perspektyvi, anksčiau ar vėliau ji nuves į tą „bunkerį–kapą“, kurį sau išsikas. Suvereni tauta turi teisę į savo simbolius, savo vertybes, istorinę atmintį. Kiekviena diena yra pasirinkimas, o jis nėra tik tarp Vyties ir rezistencijos, tarp Remigijaus Šimašiaus ir V. Matijošaičio, oligarcho ir policininko ir kt. laikinų viešojo eterio reiškinių.
Visuomenės bruzdėjimas kilęs Vilniuje svarbus visai Lietuvai, nes Vilnius – šalies sostinė. Dilema tokia – ar Vilnius savo Vyties paminklą jau turi – tai tas pats „Gedimino sapnas“, tik ten karžygys nulipęs nuo žirgo sapnuoja, o žirgas irgi galvelę nuleido, nebesibaido ir niekur nebesiveržia, ar bus sostinėje pradėta kurti ir statyti monumentai šalies ateičiai – laisvų piliečių, laisvoje šalyje.
Nuo Valdovų rūmų, nuo Gedimino paminklo tūkstančiai moksleivių šiandien ryte, Vasario 16-ąją, pro Signatarų namus, kur buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, pro Nacionalinę filharmoniją (buvusią Vilniaus miesto salę), kur 1905 m. gruodžio 4-5 dienomis dirbo Didysis Vilniaus Seimas, pro Aušros vartus nuėjo į Rasų kapines nusilenkti ten palaidotam pirmajam laikraščio „Aušra“ redaktoriui, vienam svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, Nepriklausomybės akto signatarui, mokslininkui, gydytojui Jonui Basanavičiui, mirusiam 1927 m. vasario 16-ąją dieną.
Pateikiame to gražaus, prasmingo renginio nuotraukų. Autorius – Vytautas Visockas.
Man irgi nepatinka basanavičiai, šiuo metu eksponuojami Vilniaus Rotušėje, ir turintys pretenzijų atsistoti aikštėje priešais Filharmoniją. Kai kurie darbai – išties tarsi pasityčiojimas iš Patriarcho.
Nieko nuostabaus: iš Jono Basanavičiaus tyčiojamasi mokytų damų publicistiniuose straipsniuose, kodėl dabar nepasityčiojus skulptūra, primenančia, pavyzdžiui, kiemsargį. Neatmesčiau tokios siekiamybės, kai tyčiojamasi ne dėl neišmanymo, talento stokos, bet dėl siekimo pažeminti, pasišaipyti: štai koks jūsų Patriarchas.
Bet man nepatinka ir mokytų šiuolaikinio meno žinovių reikalavimas, kad Jono Basanavičiaus skulptūra būtų sukurta pagal XXI amžiaus meno reikalavimus. Deja, to šiuolaikinio meno yra visokio, kaip ir šiuolaikinės kultūros – net labai bjauraus, nemeniško. Vamzdis Nėries pakrantėje nėra pats blogiausias pavyzdys.
Dėl okupacijų mes neturime daugybės žymių žmonių paminklų Viniuje. Jeigu paminklas Vytautui Didžiajam būtų buvęs pastatytas prieš šimtą, du šimtus metų, jį matytumėm gal sėdintį ant žirgo, bet būtinai panašų į Vytautą, nors jo portreto neturime. Jeigu paminklas Jonui Basanavičiui būtų buvęs pastatytas Smetonos laikais, jį irgi sunkiai įsivaizduotume nepanašų į Joną Basanavičių, juo labiau, kad jo portretų turime. Gal jis stovėtų, kaip stovėjo Leninas arba Stalinas, gal sėdėtų, irgi – kaip tie kraugeriai, kurių pagrįstai taip nekenčia mokytos meno kritikės.
Bet juk nebūtina žvalgytis į Grūto parką. Pasižvalgykime po Vakarų Europos sostines – kiek ten aikštėse jojančių, stovinčių, sėdinčių valdovų, mokslininkų, menininkų, panašių į save (ir į leninus, stalinus), bet nepanašių į, pavyzdžiui, Barborą Radvilaitę Vilniuje, pastatytą šalia Rotušės.
Ką tuo noriu pasakyti? Kažkada nepastatytus paminklus, skirtus žymiems mūsų tautos žmonėms, sąmoningai sukurkime tokius, kad jie nebūtų šiuolaikiški, t.y. nepanašūs nei, pavyzdžiui, į Barborą Radvilaitę, nei į Vamzdį Nėries pakrantėje. Sukąskime dantis ir Basanavičių pastatykime prisilaikydami fotografinio panašumo, kurio taip memėgsta, kurį taip niekina šiuolaikiniai menininkai ir meno kritikai, bet kurį tik taip įsivaizduoja didžioji tautos dalis. Atiduokim duoklę, gal skolą, atlikime pareigą ne dėl mūsų kaltės nepadarytiems darbams. O jau antrą Vytautą, antrą Basanavičių ir kt. Vilniuje leiskime sukurti pagal šiuolaikinio meno principus, kad XXI a. meno kritikės būtų patenkintos. Kitaip mūsų kultūros istorijoje paliksime spragą. Jeigu būtų gyvas skulptorius Stanislovas Kuzma, aš jam patikėčiau Joną Basanavičių, jis rastų kompromisą, primtiną ir vyresniems, ir jaunesniems. Jo „Lozoriau, kelkis“ Santariškių ligoninės lankytojai nepeikia.
Kai Vilniuje buvo pastatyta Respublikinė (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo) biblioteka, vienas užsienietis, vedžiojamas po Vilnių, nusistebėjo: o, kaip puikiai jūs restauruojate senus pastatus! Tegul ir dabar užsieniečiai mano, kad paminklai žymiems tautos žmonėms pastatyti ne pavėluotai, dabar, o seniai, laiku.
Valdovų Rūmus atstatėme, prikėlėme iš pelenų irgi prisilaikydami kiek įmanoma portretinio panašumo, nešiuolaikiškus. Ypač istorijos ir meno žinovai tada labiausiai priešinosi tokiam sprendimui. Tikiuosi, dabar jiems gėda. Ir šlovė tiems, kurie, nepaisydami nieko, užgydė Vilniui okupantų padarytą didžiulę žaizdą. Skeptikų pykčiui dar reikėtų atstatyti Gedimino pilį, Verkių rūmus…
Labai gaila, skaudu ir pikta, kad skulptoriai ir meno kritikai (tie, kurie nesityčioja iš Basanavičiaus ir konkurse nedalyvavo) visai neketina paisyti viešai paskelbtų įsipareigojimų paminklą Jonui Basanavičiui pastatyti Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Esą bloga tradicija įvairiom datom kurti paminklus. Reikia įkvėpimo, kursime, kol sukursime tobulą, todėl ir šio paminklo lauksime tiek, kiek Lukiškių aikštėje laukiame nežinia ko: gal vaikų žaidimų aikštelės, gal vejos, kur galėtumėm pagulinėti, alutį pagurkšnoti. Norėtųsi priminti, kad beveik visų didžiųjų praeities menininkų kūriniai sukurti vykdant karalių, didikų terminuotus užsakymus.
Tad tinkamo paminklo Laisvei jau nesitikime, neliko jokios vilties. Supratome, kad bus lūkuriuojama, kol išmirs Kovo 11-osios Laisvę iškovojusi karta – atsilikusi, nieko neišmananti apie XXI a. meną. Tada jokių datų ir valstybės interesų nepaisantys mūsų menas – menui genijai turės laisvas rankas.
1514 metų rugsėjo 8 dieną įvyko Oršos mūšis, kuriame jungtinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenė sutriuškino tris kartus galingesnį priešą.
Rugsėjo 26 d. Vilniuje buvo švenčiamos vienos reikšmingiausių Lietuvos pergalių 500-asis jubiliejus, prisiminta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų iškilmingų įžygiavimų į Vilnių tradicija.
Šiemet, Lietuvos nepriklausomybės švenčių proga buvome koncerte „Laisvės balsai“ Kotrynos bažnyčioje. Nors solistai buvo jauni ir dar nepasiekę šlovės zenito, nustebino, kad įvairių tautinių grupių Lietuvos solistai, grupės dainavo lietuviškai ir patriotiškai apie Lietuvą. Pertraukose tarp dainų – buvo tiesioginiai video tiltai su įvairiuose žemynuose gyvenančiais tautiečiais, kurie sveikino Lietuvos žmones visame pasaulyje šventės proga.
Labai šiltas ir pozityvus renginys, labai teigiamai buvo priimtas bendravimas su tautiečiais kitose šalyse, kad ir kurioje pasaulio dalyje jie gyvena – Australijoje, JAV, Afrikoje, Indijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ir kitose. Manau, tai ir jiems patiko, nes šiltas bendravimas, dėmesys tolimuose kraštuose gyvenantiems suteikia optimizmo darbe ir gyvenime – jaučiasi nacionalinis solidarumas.
