Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis dalyvavo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų 10–mečio kultūros vakare ir pasveikino muziejų jubiliejaus proga.

Prie Valdovų rūmų Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasak Premjero, nors dėl ilgus metus trukusių rūmų statybų buvo daug diskusijų, kritikų nuogąstavimų ar  abejonių, per šį palyginti trumpą laikotarpį  Valdovų rūmų sienos jau įaugo į atmintį ir kaskart mus džiugina.

„Vargu ar kas nors šiandien, žvelgdamas į Valdovų rūmus, abejoja jų reikšme. Praėjus dešimtmečiui net ir aršiausi projekto kritikai sutiks, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai tapo reikšmingu istorinės savimonės ugdymo, kultūrinio paveldo aktualinimo ir valstybės reprezentavimo centru“, – sakė Ministras Pirmininkas.

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Premjeras pabrėžė, kad daugelio kasmetinių renginių organizatoriai nebeįsivaizduoja tinkamesnės vietos niekur kitur kaip tik čia. Šiame muziejuje vietą suranda ypatingos mūsų istorijai ekspozicijos.

Nuostabiausia, anot S. Skvernelio, kad muziejus atranda vis naujų būdų pakviesti lankytojus – pernai jų skaičius buvo rekordinis šį dešimtmetį  ir pasiekė arti pusės milijono per metus. Akcentuota, kad šiuose rūmuose taip pat auga jaunoji karta: per metus įvyksta daug edukacinių renginių mažiesiems. Augančios mūsų kartos ugdymas yra vienas iš svarbiausių mūsų šalies ateities užtikrinimo garantų.

Vyriausybės vadovas padėkojo visiems, prisidėjusiems prie šių rūmų atkūrimo, be kurių jau sunkiai įsivaizduojamas Vilniaus senamiestis, simbolizuojama istorinė atmintis ir valstybingumas, bei palinkėjo ne tik dar vieno dešimtmečio, bet ir šimtmečio – tokio paties gyvybingo, veržlaus ir prasmingo, kaip ir mūsų didi šalies istorija.

Valdovų rūmų muziejaus direktoriui dr. Vydui Dolinskui premjeras padovanojo medalį Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2019.03.02; 06:00

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2013.07.10

Ar apie paminklus Lietuvoje jau viskas pasakyta ir belieka tik apibendrinti – Vilniuje bus iškastas bunkeris, Kaune pastatytas karžygys, Lietuvoje plėsis kapinės ir visiems laikas nusiraminti?

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lukiškių aikštės įpaminklinimo projekto kontekste pasigirsta balsų, kad „reikia susitarti“, galbūt nieko nebestatyti. Tačiau, kai nėra dėl ko susitarti, reikia ginčytis, kalbėti, nes kai nebekalbėsime apie tai, kas mums svarbu ir dėl ko skauda, beliks tik pastatyti paminklinį kapinių akmenį. Galima ir ne akmenį, o masyvią, didelę, tipinio kapinių paminklo kopiją su kryžiumi, pavardėmis mirusių, išvykusių, negrįžusių. Galima ir be pavardžių, skirtą visiems mirusiems mūsų tėvams ir protėviams.

Tokį paminklą derėtų pastatyti aikštėje prie Seimo, Vyriausybės ar Vilniaus savivaldybės, ne protesto vardan, bet kad primintų, jog visi keliai anksčiau ar vėliau ten nuves. Jeigu norime pažvelgti su ironija – galima pastatyti urną, ji užims mažiau vietos, dar tilps miesto infrastruktūrai reikalingi padargai, komunikacijų tinklai, pastatai.

Daugiau nei paminklas

Tačiau kol urnos ir antkapio šalies piliečiams nepastatė, pelenų neišbarstė, o kūnai nesutrūnijo, kol jie yra gyvi – kalbės. Akivaizdu, kad Lukiškių aikštės paminklinio įprasminimo klausimas pasitarnaus atvirai vertybinei diskusijai, bent tokia yra ir bus jo prasmė bei indėlis Lietuvai. Diskusija vyksta – ir ji daugiau nei eilinis pasipilstymas, kokia gera ar bloga valdžia. Šįkart diskusija tampa net labai prasminga, nes kalbama daugiau nei apie monumentalųjį meną ir net daugiau nei apie vieno ir kito mūsų valstybės istorinio tarpsnio praeities pagerbimą. Kalbama apie dabartį, kas ir kokie esame, kokia yra mūsų tauta ir valstybė, kur mes ir ji eina ar yra vedama. Taip pat atsakoma į klausimą, kas yra tie valstybės vedliai – tarpvalstybinės sąjungos, prezidentai, kultūros komisijos Seime pirmininkai, o gal yra ir visuomenė, piliečiai, mirtingieji?

Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad atkūrėme tik Lietuvos Nepriklausomybę, bet jokios Lietuvos ateities vizijos nesukūrėme, „gyvename ir tiek“, kaip kam išeina, išmirštame, išvažiuojame, kažkoks nuošimtis apsukresnių žmonių susikūrė karjerą, „pasidarė pinigą“, gyvena geriau, kiti – blogiau. Kaip vanduo Nemune ir Neryje, bėga ir nuneša tėkmė miestų valymo įrenginiuose išvalytus ir iš dirbamų laukų pesticidais praskiestus vandenis, tik kiek gamta pajėgia, tiek pasipriešina, atsijoja. Dalis šalies visuomenės galvoja kaip išgyventi, kita – kaip gyventi geriau, tačiau gėris apsiriboja prestižu, karjera, Mamona, blizgesiu ekrane, žurnalo viršelyje, saviškių elito citadelėje.

Nuo erdvės ir laiko – iki vamzdžio

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“. Slaptai.lt nuotr.

Paminklai yra simboliai, patinka jie mums ar nepatinka, bet monumentalus menas turi šią keistą ir paslaptingą savybę, nori ar nenori, bet jie tampa simboliais – jei pavyksta taikliai atspindėti gilesnes krašte gyvenančiai visuomenei svarbias reikšmes. Kai nepavyksta – paminklai tiesiog atspindi buitį, tačiau ne taip retai ne visiškai tą, kurią menininkas norėjo parodyti, jei kažkurią akimirką prie kūrinio prisiliečia Dieviškojo kūrėjo ranka.

Genijų kūriniai dažnai pranoksta laiką, yra daugiaprasmiai, iš jų semiasi įkvėpimo būsimos kartos. Amatininkų kūriniai, jei stropiai, talentingai, savo srities meistrų gaminti, dažniau apsiriboja buitinėmis reikšmėmis.

Yra ir trečioji grupė – vamzdininkai, jie ne tik Lietuvos gėda – tai per visą pasaulį besiritančių pokyčių atspindys – triukšmo ir tuštybės, turto vertės suabsoliutinimo, bejėgiškumo ir susitaikymo, paniekos sau ir visuomenei simboliai. Pasaulis – be vertybių – prie Neries Vilniuje sumontuotas vamzdis kaip tik toks yra, tad ir tapo taikliu beprasmybę išreiškiančiu simboliu.

Keistas paminklų rinkinys Vilniuje

Kokie paminklai po Nepriklausomybės atgavimo sostinėje atsirado? Už rėmėjų lėšas Katedros aikštėje pastatytas „Gedimino sapnas“ atspindi tuo metu vyravusį valstybės skurdą – patį tikriausią, nes solidesniam monumentui be tų laikų komersantų, o valstybei pastatyti už savo, t.y. visų piliečių į biudžetą sumokėtas lėšas, pinigų neturėta. Apsipratome su tuo paminklu, nors sarkazmo apie jį daugoka – vieni juokauja, kad pavaizduotas lunatikas, kiti, kad narkomanas ir t.t. Niekas nesupranta, ką reiškia tas šunelis po Gedimino kojomis, nes reikėtų išties kažkuo apsirūkyti, kad susietum tą padarėlį su ant kalno staugiančiu geležiniu vilku. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra rimtai pasvarstančių, kad tai paminklas klajokliui – medžiotojui su arkliuku bei šunimi ir pan. Skurdas ir lieka skurdu, nepavyko jo paslėpti skulptūros kompozicijos autoriui.

Kitas svarbus paminklas – karaliui Mindaugui. Jis jau brangesnis, pagamintas iš vientiso akmens luito, tik kažkodėl iš karto buvo pramintas Kalėdų seneliu. Pravardė taikli, matyt todėl jis tapo savas ir artimas, kasdieniškas, anonimiškas ir nereikšmingas. Su juo net apsiprasti nereikėjo, pastatė ir lai stovi, galėtų būti, galėtų ir nebūti, nes jis nieko nereiškia. Net kapinėse žmonės ne visada prieitų perskaityti, kam skirtas, neperskaito ir skverelyje prie Nacionalinio muziejaus.

Didžiausias Vilniaus paminklas – Valdovų rūmai, – tai vieno žmogaus ambicija. Paminklą pastatė Panevėžio Statybos trestas Algirdui Mykolui Brazauskui už mokesčių mokėtojų gana nemažus pinigus, užteko jų ir statytojams, ir pagerbtiesiems. Jis dera su priešingame Katedros kampe pastatytu stiklo ir akmens plokščių kubu, tiesa, ten ne paminklas, bet viešbutis. Tačiau jis taip pat simbolizuoja iškovotos Lietuvos Nepriklausomybės vieną iš rezultatų – staiga praturtėjusių Lietuvos žmonių laisvės sampratą – „viskas leista“, kurį labai taikliai ir demonstruoja šis Gedimino pilies papėdėje priešais Katedrą išdygęs statinukas, atskleidžiantis vertybinius pokyčius, įvykusius žmonių galvose – nuo politikų iki verslininkų, nuo paminklosaugininkų iki architektų. Po to jau buvo galima statyti bet ką ir bet kur, svarbiausia – turėti pinigų ir įtakos sprendimų priėmėjams.

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl vėliau jau natūraliai atsirado ir tas vamzdis prie Neries – paminklas beskonybei bei sostinėje statytinų paminklų atrankos komisijų, jų meno, kultūros ir pilietinio sąmoningumo – ir tų, kurie kūrė, ir kurie vertino bei sprendė – vertybinių pasirinkimų galutinis atspindys.

Prie Konstitucijos prospekto ir Geležinio vilko gatvių sankirtos Vilniuje dar yra paminklas „Laisves kelias“, kitaip dar vadinamas „Siena“ (jis irgi pretendavo į Lukiškių aikštę)  – tai paminklas verslo planui. Piliečiai nusipirko plytas, jas į paminklą sumūrijo ir lai trūnija. Kad tokiu būdu pagerbtas ir įprasmintas 1989-ųjų metų įvykis – Baltijos kelias – buvo ir liko kontraversiškos nuomonės.

Yra dar tų paminklinių, prasmingų ir beprasmių skulptūrų arba bent jau taip vadinamų kompozicijų Vilniuje daugiau, tačiau jau ir išvardintų pakanka, kad būtų galima konstatuoti visišką sostinės erdvių užpildymo kultūrinį, istorinį, pilietinį eklektiškumą.

Prie bendros eklektikos pritampa

Dabartinis Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės ir Šiuolaikinio meno centro konkursą laimėjęs projektas Lukiškių aikštėje, iš esmės toks pat svarbių Lietuvai dalykų įprasminimo tęstinumo pavyzdys. Idėja priešais buvusius KGB rūmus pastatyti paminklą rezistencijai – prasminga, tačiau ar vykusi? Labai taikliai ją apibudino teisės filosofas ir teoretikas, M. Romerio universiteto profesorius dr. Alfonsas Vaišvila, „Alkas“, „Pozicija“ ir kt. interneto portalų išplatintame komentare: „Pasirodo Laisvės kovas ir jų dalyvius simbolizuos „Bunkeris“. Bunkeris – tai slėptuvė, slaptavietė. Vadinasi, projekto autoriai nori mums ir visam pasauliui pasakyti, kad partizanai tik slėpėsi, „sunkiai gyveno“ <…> Slapukai, suprantama, nieko negali iškovoti, nes jų tikslas – ne aktyviai veikti, o slėptis, rūpintis tik savo asmeniniu saugumu. Taip pažeminti mūsų laisvės kovotojų nedrįso net sovietai. Bunkeris gali būti partizanų buities, bet ne kovos ir į ją kvietusios idėjos simbolis. Tai siaurai buitinis, be apibendrinančios, kviečiančios ir uždegančios minties statinys ir dėl to neturintis net simboliui būdingų požymių“.

Belieka profesoriui pritarti, kad bunkeris nėra nei rezistenciją reprezentuojantis objektas, nei simbolis. Tačiau, „kažkas“ jis yra, reikšmę toks pasirinkimas vis dėlto turi.

Diskredituotas dar nepastačius

Tai, kad jau juokiamasi dar iš nepastatyto paminklo – liūdina, nes toks juokas gali būti tik iš nevilties, nors humoras nuteikia pozityviai, tad gal ir nėra blogiausias dalykas. Tik reiškia, kad pastačius šį paminklą, reikės saugoti jį nuo vaikų su rogutėmis ir miestiečių su šunimis, jeigu ne blogiau. Kai tik idėja apie bunkerį pasklido, gana rimtai socialiniuose tinkluose buvo užvirusi diskusija, kad bunkeris Lukiškių aikštėje jau yra – dešiniajame kampe prie Gedimino prospekto – kam reikia antro? Užtektų tik lentelę perkabinti, kad čia „bunkeris“ ir būtų sutaupyta pusė mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų. 

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Negalima teigti, kad statytino paminklo ir jau esančio požeminio tualeto sąsaja visiškai pritempta. Bunkeriuose žmonės turėjo gyventi, tad kaip bežiūrėtum, turėjo ten atlikti ir fiziologinius reikalus. Šiuolaikiniam menui tokie įvaizdžiai, metaforos ypač būdingi – kiek jame viduriavimo, nusirenginėjimo, primityvaus natūralizmo. Galbūt tai ir yra tos asociacijos, kuriomis gyvena projektus vertinusios komisijos nariai, tačiau ar tikrai tai yra dalykai, kuriuos norėtume pabrėžti, palikti ateities kartoms statydami jiems paminklus? Ar tokį savo įprasminimo atminimą bent įsivaizdavo rezistencijos kovotojai. Vytis, trispalvė, Gedimino stulpai, galų gale – kryžius, jiems buvo reikšmingi simboliai, tokie už kuriuos ryžosi mirti, iškęsti gyvenimą bunkeriuose, ne tam, kad išliktų, o tam kad kovotų. Kokia tamsa besupo juos žemėse įkastuose kapuose, sielos į šviesą veržėsi, o kai nebesiveržė, rezistencija baigėsi.

Pigus ir brangus skurdas

Nebus per drąsu apibendrinti, kad bendras sostinės naujųjų paminklų prasminis bruožas – dviejų polių supriešinimas. Paminklai atspindi skurdą arba prabangą, o vidurio nėra. Beskoniai todėl, kad valdiškų paminklų statybas diktavo mažiausios kainos kriterijai, o komerciniai statytojai statė stiklinius namus, o ne paminklus, jiems rūpėjo kuo pigiau išsipirkti vietą ir, jei buvo privalu statybų plane įdėti „kultūrinį akcentą“ – tai buvo pasirenkamas kuo pigiau realizuotinas variantas.

Įsivaizduota, kad tie „akcentai“ vertės nekuria, tad kam išlaidauti, niekas jų nenusipirks ir neišnuomos, paminklai tik statybos išlaidų, o ne pajamų „eilutės“. Tokių paminklų – skulptūrų, kurie tėra miesto urbanistikos elementai Vilniuje irgi esama, tarkim, Europos aikštės architektūrinis sprendimas, verslo trikampyje prie Neries du suraityti vamzdžiai ir kt. Prie jų tas kalnelis – bunkeris Lukiškių aikštėje visiškai derėtų. Apie kokias nors menines vertes ir kalbėti neverta, nes miesto erdvių urbanizavimas, stengiantis į jas sugrūsti kiek įmanoma daugiau gyvenamųjų ar komercinių pastatų, prekybos centrų, bereikšmių figūrų tam, kad vienas pastatų kompleksas šiek tiek skirtųsi nuo kito, tėra tik urbanistikos elementai ir jokių prasmių ar meno ten ieškoti ir neverta.

O kalbant apie paminklus tenka pripažinti – kokia valstybė, tokie ir jos paminklai, taip ji ir gerbiama. Belieka tik apgailestauti, kad nebuvo sukurta Lietuvos istorinio paveldo įprasminimo ir įpaminklinimo vieningos strategijos. Tėra tik miestų teritorijų bendrieji ir specialieji planai – kas, kaip išmano, taip ir planuoja, juk stiklinis kubas Katedros aikštėje irgi buvo kažkaip suplanuotas.

Planai yra vieši, tačiau nei kas jais domisi, nei pasižiūri į visumą, lindi savo urveliuose ir stengiasi iš jų nesirodyti. Instituciškai – ši sritis turėtų būti Aplinkos ministerijos rūpestis, istoriškai – Kultūros ministerijos, tačiau, galiausiai, – niekieno. Taip pat galima kelti klausimą, kodėl dėl tokių dalykų nebuvo bendro jei ne visuomenės, tai bent partijų sutarimo. Tačiau ar daug yra dalykų, dėl kurių Lietuva ir Lietuvoje susitarta. 1992 m. mus susitelkti privertė priešas ir reali grėsmė. Susitarėme dėl 2 proc. gynybai, tačiau ar savo iniciatyva, ar vėlgi priversti susitarti dėl tų pačių grėsmių, baimės, kratymosi atsakomybės už savo pačių valstybę.

Laisvei paminklų nebestatome

Nesusitarėme dėl valstybės ateities vizijos, tad ir neturime jos, gyvenime iš inercijos, todėl valstybingumo simboliai mums ir tampa bereikšmiai, ar kalbėtume apie istorinius faktus, ar asmenybes. Nevykę sprendimai yra išjuokiami, bent jau tuo prasiskaidriname sau pilką kasdienybę. Galbūt ir tie mūsų paminklai, jau pastatyti ir statomi šiuo metu, ir išreiškia tai, kas esame ir kokie esame. Jeigu menininkui rezistencija asocijuojasi su slapstymųsi bunkeriuose, o ne su kova už laisvę – tai nieko ir nepadarysi. Toks yra nuoširdus jo požiūris ir natūrali būsena. Juk dauguma menininkų, jei dirbtuves ir turi, – tai kur nors rūsiuose, savotiškuose „bunkeriuose“, kaip jie sako – „yra pasitraukę į vidinę rezistenciją“.

Savo paminklais reprezentuojame skurdą, kuris nėra ir negali būti vertingas ir labai meniškas, o tik apgailėtinas, kad ir savas, bet – tai vergų simbolika. O tas prabangus, tuščias, vartotojiškas kičas, kurio apstu prie kiekvienos stiklinės dėžutės ir jos viduje – teparodo tuštumą ir kūrėjų, ir užsakovų sielose.

Už laisvę nebekovojame, todėl nebekuriame ir nebestatome laisvei skirtų paminklų, netgi nebestatome laisvų paminklų, nes jie kainuoja, o vadinamajam elitui reikia tokių monumentų, kokie yra jie patys, t.y. paminklai negali pranokti jų žmogiškosios savivertės, turi būti tokie, apie kuriuos galima diskutuoti. O diskutuoti yra paprasčiau apie vamzdį, net galima iš jo juoktis, o ne apie kryžių, Gedimino stulpus, nes apie juos diskutuoti būtų jau pernelyg rizikinga.

Vytis – ką reiškia ir kaip išreikšta?

Juo labiau sudėtinga diskutuoti apie Vyties ženklo semantiką. Visuomenė dėl Vyties ženklo įprasminimo Lukiškių aikštėje sutarė, tačiau diskusijos, koks jis turėtų būti, bemaž nesigirdėjo.  Derėtų atminti, kad Vytis turi aiškiai išreikštą semantinę veržlumo reikšmę, be išimties visur atpažįstamą net ir primityviai padarytoje senojoje heraldikoje. Egzistavo tas veržlumas ir tarpukario Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro, Laivės paminklo Kaune autoriaus, litų monetų bareljefuose, nes šalis už laisvę tebekovojo ir jos vertę suvokė.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Žirgas jau mūsų laikais pradėjo uodegą kiloti – tai aukštyn, tai žemyn, galiausiai, Lukiškių aikštės projekte iš viso žirgelis pasibaidė – matyt, išvydęs, kas jo tėvynėje dedasi. Diskusija dėl herbe esančio svarbiausio prasminio simbolio pavaizdavimo monumente buvo ir yra reikalinga. Herbas ir Vytis herbe – yra ženklai – simboliai, neturėtume nuo jų nutolti. Tektų mestelti akmenėlį ir į mūsų skulptorių daržą. Nebemoka jie išreikšti natūralistinių objektų plastikos, nes tokius monumentus pagaminti daug sudėtingiau, reikia išmanyti geometriją, anatomiją – daugelį dalykų.

Modernias ar modernizuotas figūras raizgyti žymiai paprasčiau, kažkas nepavyksta – menininkas gali aiškinti, kad taip ir buvo sumanyta. Keistokos mūsų paminklinio Gedimino kūno proporcijos Katedros aikštes kompozicijoj, Mindaugas – tikslesnis, tačiau tokių paminklų visame pasaulyje pilna, galėjo amatininkas su metru proporcijas bet kur pasitikrinti, be to ir rūbų klostės supaprastino užduotį. Netgi dėl Vincui Kudirkai skirto paminklo, kuris diskusijų nei dėl vietos, nei dėl prasmės nekėlė, dėl proporcijų kritikos buvo. Galima paminėti ir biustą A. M. Brazauskui kapinėse – jis iš tiesų gyvenusį žmogų primena tiek pat, kiek ir dabartiniai valdovų rūmai kažkada egzistavusius – kažkuo abu tie paminklai, biustas ir rūmai, panašūs. Tegu plastikos meno profesionalai sprendžia, ar kūrėjai su dabartine Vyties ženklo įprasminimo užduotimi susidorojo. Matyt, abejonių kilo, nes Kaune, kur dabar ketinama realizuoti aikštei Vilniuje numatytą projektą, kalbama jau apie du skirtingus Vyties paminklus skirtingose miesto vietose.

Kaunas su Vytimi, bet Lietuva be sostinės

Tenka pripažinti Kauno mero Visvaldo Matijošaičio verslininkiškus sugebėjimus ir sumanumą, nesvarbu ar jis pats sugalvojo ar jam patarė, tačiau rinkodaros triukas – lenktyniauti su sostine – jau ne pirmą kartą Kaunui pavykta. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar V. Matijošaitis laimi, nes ir šiuo atveju pasinaudojo sprendimu, kuriam pritarė didžioji dauguma Lietuvos piliečių. Rezultatas, tiesa, dviprasmiškas. 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taikliai susiklosčiusią situaciją apibudino kun. Robertas Grigas informaciniame portale „Alkas“: „Kaunas ir toliau (kaip tarpukaryje, kaip per kalantines ir savo Sąjūdžio grupę, be užuolankų kvietusią Nepriklausomybėn 1988–1990 m.) – išlieka dvasinė, moralinė ir politinė Lietuvos sostinė. Politinė – jei politiką suprasime kaip tautos, suvereno pagal konstituciją, o ne vien formalios valdžios dalyvavimą valdyme. Sakau tai be didelio džiaugsmo, nes pripažinti šį faktą reikštų pripažinti, kad Vilniaus kaip Lietuvos sostinės mes iki šiol nesame atgavę“, – konstatuoja kunigas.

Paminklai išreiškia dabartį

Nepaisant kaip besibaigtų ginčai dėl Vyties ir bunkerio statymo ar nestatymo, dėl to nei Vytis – herbas, nei rezidencijos aukos prasmė nenuvertės. Jeigu rezistenciją suprantame ne kaip kovą už laisvę, o kaip auką – galima statyti aukurus, talentingų kūrėjų fantazijai ir atsakomybei būtų plati erdvė kūrybai. Juolab, jie galbūt sulauktų ir Seimo pilkojo kardinolo palaikymo, nes aukuras yra ir pagonybės simbolis, kuriai Ramūnas Karbauskis turi simpatijų, nors su gilesnėm prasmėm ir nesusijusių.

Jeigu rezistenciją suprantame, kaip slapstymąsi – tai laikina. Nepavyks slapstytis visą gyvenimą, tik mūsų laikotarpiui – tai gal ir tinka, nes slapstomės nuo priešo už NATO nugaros, nuo atsakomybės už sprendimų priėmimą už ES, slapstomės nuo savęs, nuo realybės, esame kaip „Gedimino sapno“ paminklas. Šiuo atžvilgiu jis labai taikliai išreiškia ne legendą apie Vilniaus Lietuvos sostinę įkūrimą, bet mūsų visuomenės dabartinę būseną.

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Galima ir į „bunkerio“ paminklą pažiūrėti ir iš teigiamės pusės. Tos rezistencijos prasmės, ryžto kovoti už Lietuvą, mirti, bet nepasiduoti, siekimo sukurti pragarą okupantams šioje mūsų žemėje, t.y. vyti juos iš Lietuvos – „bunkerio“ paminklo idėja, be abejo, niekaip neatspindi ir neišreiškia, o štai dabartį ir dabartines visuomeninės sąmonės būsenas galbūt ir atspindi, nes bunkeris gali asocijuotis su kapu. Tąsyk, galima pripažinti, kad ir „bunkerio“ kūrėjas anaiptol ne niekalą sugalvojo. Nihilistinis požiūris į šalies ateitį, abejingumas ir susitaikymas su mirtimi – ir mūsų pačių, ir tautos kuriai priklausome – dabartinėms realijoms, nuostatoms, nuomonėms būdingas reiškinys. Kryžius „bunkeryje – kape“, viduj ar išorėje, juk vis vien bus numatytas.

Tad gal „bunkerio – kapo“ kūrėjas iš tiesų tikras menininkas, tik dar nesubrendęs tiek, kad jo kūriniai pranoktų laiką, jie dar neišsiveržia iš dabarties, išreiškiami tik buities, o ne būties kategorijomis. Kaip ir visi dabartiniai mūsų paminklai, atspindi dabartinę mūsų visuomenės būseną, o ne tą laiką ir idėją, kuriai jie skirti. Ateities neatspindi todėl, kad nėra jos nei šalies vadovų galvose ir vizijose, nei visuomenės grupių įvairiose šalies perspektyvų koncepcijose. Kol kas murgdomės „Idėjų Lietuvai“ reklaminėse akcijose, neišdrįsdami įsivaizduoti valstybės, kuri liks po mūsų.

Du pasirinkimai

Tačiau diskusija dėl Vyties įprasminimo Vilniuje dar nebaigta, byla neužversta, vartai neuždaryti. Visuomenė nelinkusi nuleisti rankų, nes šįkart iš tiesų dėl simbolio įprasminimo buvo ir menininkų susitarta, ir visuomenės pritarimo sulaukta. Deja, Seime tokia politinė jėga įsikūrė, kuri visuomenės iniciatyvų bijo ir stengiasi jas slopinti. Istorijos pavyzdžiai liudija, kad tokia elgsena nėra perspektyvi, anksčiau ar vėliau ji nuves į tą „bunkerį–kapą“, kurį sau išsikas. Suvereni tauta turi teisę į savo simbolius, savo vertybes, istorinę atmintį. Kiekviena diena yra pasirinkimas, o jis nėra tik tarp Vyties ir rezistencijos, tarp Remigijaus Šimašiaus  ir V. Matijošaičio, oligarcho ir policininko ir kt. laikinų viešojo eterio reiškinių.

Visuomenės bruzdėjimas kilęs Vilniuje svarbus visai Lietuvai, nes Vilnius – šalies sostinė. Dilema tokia – ar Vilnius savo Vyties paminklą jau turi – tai tas pats „Gedimino sapnas“, tik ten karžygys nulipęs nuo žirgo sapnuoja, o žirgas irgi galvelę nuleido, nebesibaido ir niekur nebesiveržia, ar bus sostinėje pradėta kurti ir statyti monumentai šalies ateičiai – laisvų piliečių, laisvoje šalyje.

2017.12.03; 06:00

Nuo Valdovų rūmų, nuo Gedimino paminklo tūkstančiai moksleivių šiandien ryte, Vasario 16-ąją, pro Signatarų namus, kur buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, pro Nacionalinę filharmoniją (buvusią Vilniaus miesto salę), kur 1905 m. gruodžio 4-5 dienomis dirbo Didysis Vilniaus Seimas, pro Aušros vartus nuėjo į Rasų kapines nusilenkti ten palaidotam pirmajam laikraščio „Aušra“ redaktoriui, vienam svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, Nepriklausomybės akto signatarui, mokslininkui, gydytojui Jonui Basanavičiui, mirusiam 1927 m. vasario 16-ąją dieną.

Pateikiame to gražaus, prasmingo renginio nuotraukų. Autorius – Vytautas Visockas.

2017.02.16; 14:25

Man irgi nepatinka basanavičiai, šiuo metu eksponuojami Vilniaus Rotušėje, ir turintys pretenzijų atsistoti aikštėje priešais Filharmoniją. Kai kurie darbai – išties tarsi pasityčiojimas iš Patriarcho.

Nieko nuostabaus: iš Jono Basanavičiaus tyčiojamasi mokytų damų publicistiniuose straipsniuose, kodėl dabar nepasityčiojus skulptūra, primenančia, pavyzdžiui, kiemsargį. Neatmesčiau tokios siekiamybės, kai tyčiojamasi ne dėl neišmanymo, talento stokos, bet dėl siekimo pažeminti, pasišaipyti: štai koks jūsų Patriarchas.

Bet man nepatinka ir mokytų šiuolaikinio meno žinovių reikalavimas, kad Jono Basanavičiaus skulptūra būtų sukurta pagal XXI amžiaus meno reikalavimus. Deja, to šiuolaikinio meno yra visokio, kaip ir šiuolaikinės kultūros – net labai bjauraus, nemeniško. Vamzdis Nėries pakrantėje nėra pats blogiausias pavyzdys.

Dėl okupacijų mes neturime daugybės žymių žmonių paminklų Viniuje. Jeigu paminklas Vytautui Didžiajam būtų buvęs pastatytas prieš šimtą, du šimtus metų, jį matytumėm gal sėdintį ant žirgo, bet būtinai panašų į Vytautą, nors jo portreto neturime. Jeigu paminklas Jonui Basanavičiui būtų buvęs pastatytas Smetonos laikais, jį irgi sunkiai įsivaizduotume nepanašų į Joną Basanavičių, juo labiau, kad jo portretų turime. Gal jis stovėtų, kaip stovėjo Leninas arba Stalinas, gal sėdėtų, irgi – kaip tie kraugeriai, kurių pagrįstai taip nekenčia mokytos meno kritikės.

Bet juk nebūtina žvalgytis į Grūto parką. Pasižvalgykime po Vakarų Europos sostines – kiek ten aikštėse jojančių, stovinčių, sėdinčių valdovų, mokslininkų, menininkų, panašių į save (ir į leninus, stalinus), bet nepanašių į, pavyzdžiui, Barborą Radvilaitę Vilniuje, pastatytą šalia Rotušės.

Ką tuo noriu pasakyti? Kažkada nepastatytus paminklus, skirtus žymiems mūsų tautos žmonėms, sąmoningai sukurkime tokius, kad jie nebūtų šiuolaikiški, t.y. nepanašūs nei, pavyzdžiui, į Barborą Radvilaitę, nei į Vamzdį Nėries pakrantėje. Sukąskime dantis ir Basanavičių pastatykime prisilaikydami fotografinio panašumo, kurio taip memėgsta, kurį taip niekina šiuolaikiniai menininkai ir meno kritikai, bet kurį tik taip įsivaizduoja didžioji tautos dalis. Atiduokim duoklę, gal skolą, atlikime pareigą ne dėl mūsų kaltės nepadarytiems darbams. O jau antrą Vytautą, antrą Basanavičių ir kt. Vilniuje leiskime sukurti pagal šiuolaikinio meno principus, kad XXI a. meno kritikės būtų patenkintos. Kitaip mūsų kultūros istorijoje paliksime spragą. Jeigu būtų gyvas skulptorius Stanislovas Kuzma, aš jam patikėčiau Joną Basanavičių, jis rastų kompromisą, primtiną ir vyresniems, ir jaunesniems. Jo „Lozoriau, kelkis“ Santariškių ligoninės lankytojai nepeikia.

Kai Vilniuje buvo pastatyta Respublikinė (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo) biblioteka, vienas užsienietis, vedžiojamas po Vilnių, nusistebėjo: o, kaip puikiai jūs restauruojate senus pastatus! Tegul ir dabar užsieniečiai mano, kad paminklai žymiems tautos žmonėms pastatyti ne pavėluotai, dabar, o seniai, laiku.

Valdovų Rūmus atstatėme, prikėlėme iš pelenų irgi prisilaikydami kiek įmanoma portretinio panašumo, nešiuolaikiškus. Ypač istorijos ir meno žinovai tada labiausiai priešinosi tokiam sprendimui. Tikiuosi, dabar jiems gėda. Ir šlovė tiems, kurie, nepaisydami nieko, užgydė Vilniui okupantų padarytą didžiulę žaizdą. Skeptikų pykčiui dar reikėtų atstatyti Gedimino pilį, Verkių rūmus…

Labai gaila, skaudu ir pikta, kad skulptoriai ir meno kritikai (tie, kurie nesityčioja iš Basanavičiaus ir konkurse nedalyvavo) visai neketina paisyti viešai paskelbtų įsipareigojimų paminklą Jonui Basanavičiui pastatyti Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Esą bloga tradicija įvairiom datom kurti paminklus. Reikia įkvėpimo, kursime, kol sukursime tobulą, todėl ir šio paminklo lauksime tiek, kiek Lukiškių aikštėje laukiame nežinia ko: gal vaikų žaidimų aikštelės, gal vejos, kur galėtumėm pagulinėti, alutį pagurkšnoti. Norėtųsi priminti, kad beveik visų didžiųjų praeities menininkų kūriniai sukurti vykdant karalių, didikų terminuotus užsakymus.

Tad tinkamo paminklo Laisvei jau nesitikime, neliko jokios vilties. Supratome, kad bus lūkuriuojama, kol išmirs Kovo 11-osios Laisvę iškovojusi karta – atsilikusi, nieko neišmananti apie XXI a. meną. Tada jokių datų ir valstybės interesų nepaisantys mūsų menas – menui genijai turės laisvas rankas.

2017.02.01; 05:20

1514 metų rugsėjo 8 dieną įvyko Oršos mūšis, kuriame jungtinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenė sutriuškino tris kartus galingesnį priešą.

Rugsėjo 26 d. Vilniuje buvo švenčiamos vienos reikšmingiausių Lietuvos pergalių 500-asis jubiliejus, prisiminta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų iškilmingų įžygiavimų į Vilnių tradicija.

Vytauto Visocko nuotr.

2014.09.27; 10:03

kaukees

Šiemet, Lietuvos nepriklausomybės švenčių proga buvome koncerte „Laisvės balsai“ Kotrynos bažnyčioje. Nors solistai buvo jauni ir dar nepasiekę šlovės zenito, nustebino, kad įvairių tautinių grupių Lietuvos solistai, grupės dainavo lietuviškai ir patriotiškai apie Lietuvą. Pertraukose tarp dainų – buvo tiesioginiai video tiltai su įvairiuose žemynuose gyvenančiais tautiečiais, kurie sveikino Lietuvos žmones visame pasaulyje šventės proga.

Labai šiltas ir pozityvus renginys, labai teigiamai buvo priimtas bendravimas su tautiečiais kitose šalyse, kad ir kurioje pasaulio dalyje jie gyvena – Australijoje, JAV, Afrikoje, Indijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ir kitose. Manau, tai ir jiems patiko, nes šiltas bendravimas, dėmesys tolimuose kraštuose gyvenantiems suteikia optimizmo darbe ir gyvenime – jaučiasi nacionalinis solidarumas.

Continue reading „Skaitytojo laiškas: „Kad Lietuvoje būtų kuo mažiau surūgusių veidų““

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys dr. Mantas Adomėnas pateikė nutarimo projektą 2014-uosius paskelbti Oršos mūšio metais. Nutarimo projektas parengtas atsižvelgiant į tai, kad 2014 metų rugsėjo 8 d. sukanka 500 metų, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė laimėjo istorinę pergalę Oršos mūšyje ir apgynė Lietuvos žemių vientisumą.

Anot projekto autoriaus, šis siūlymas leidžia aktualizuoti šį reikšmingą Lietuvos istorijos įvykį ir mūšyje dalyvavusių LDK bei Abiejų Tautų Respublikos tautų – lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, lenkų bendradarbiavimą užtikrinant laisvės, pagarbos Europos teisės tradicijai ir saugumo erdvę Rytų Europoje.

Continue reading „2014-uosius siūlo paskelbti Oršos mūšio metais“

« 1 3 »

„Prieš kokius 25 metus gražiausiose svajonėse negalėjau įsivaizduoti, kad kartu su mūsų taip sunkiai kuriama valstybe augs ir valstybingumo rūmai, regimi, juntami, suglobdami ir iškeldami iš laiko gelmės mūsų senąją istoriją ir kartu sulydydami į visumą šių dienų valstybės veikimą… Tęstinumas pradėtiems, įpusėtiems ir vykstantiems darbams yra, ko gero, sunkiausiai pasiekamas dalykas mūsų istorijoje“, – istorikė Ingė Lukšaitė.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukos

2013.07.29

Kaip 2013-ieji bus įrašyti į mūsų istoriją? Tais metais buvo atstatyti ir pompastiškai atidaryti Valdovų rūmai. Jei būtum patikėjęs saldžiomis atidarymo kalbomis, apkaišytomis visai nevaldoviškomis sentimentaliomis dainomis, turėjai pasijusti devintam tautiniam danguj. Valstybingumo simbolis atstatytas, per amžius niekas jo nebesugriaus, Lietuva pirmininkauja ES.

Gyvenk ir žvenk? Tik kad neišeina. Galai nesueina. Prieš pat Valdovų rūmų atidarymą konservatorius M.Adomėnas paskelbė pokalbį su Vakarų žvalgybininku, kuris tapo kitokį paveikslą.

Vilnius tapo žvalgybų pereinamuoju kiemu, kuriame pirmaisiais smuikais griežia Rusijos šnipai. O Vakarų žvalgybininkai vis mažiau pasitiki Lietuvos kolegomis, nes savo žvalgybą – Valstybės saugumo departamentą – sunaikino didžiausi patriotai konservatoriai, veikdami išvien su „darbiečiais” ir paksininkais bei vis antirusiškesnes kalbas, palyginti su savo valdymo pradžia, rėžianti prezidentė.

Paradoksas? Tik iš pirmo žvilgsnio. Bet ne apie tai. Vilnius tapo tuo, kuo Šaltojo karo metais buvo Austrijos sostinė Viena – šnipų knibždėlynu. Kuriame Lietuva vis labiau lieka viena.

Continue reading „Rimvydas Valatka: Vilnius – kaip pereinamasis Rusijos šnipų kiemas“

Kadangi esu energetikas, suprantu, kaip svarbu mūsų šaliai, kurios apie 80 proc. energijos išteklių gaunama iš kitų valstybių, surasti bent nedidelį energijos šaltinį. Tai suprasdamas vis tiek trumpai bandysiu apžvelgti visas galimas naudas ir nuostolius.

Sunaudojamo vandens kiekis. Vandens sunaudojimas naudojant hidraulinį ardymą 13–45 tūkst. m3vienam gręžiniui. Lietuvos atveju spėjama, kad būtų sunaudota vidutiniškai 15–20 tūkst. m3vienam gręžiniui. Be to, gręžiniuose, daromuose skalūnų dujoms išgauti, per visą jų naudojimo laiką ardymą gali tekti atlikti keletą kartų, kai kuriais atvejais ardymas gręžiniuose atliekamas iki 10 kartų.Kiekvienai papildomai ardymo operacijai gali prireikti daugiau vandens negu ankstesniajai.

Continue reading „Kas svarbiau: skalūninių dujų gavyba ar galimos grėsmės vienam Lietuvos regionui?“

corupcion

Keičiantis Seimo daugumai, vėl iškyla klausimas apie ekonominės ir kitokios politikos tęstinumą.

Tačiau galime kalbėti tik apie korupcinės sistemos, kuri Lietuvoje tvirtai įleido nė kiek per 20 metų nepajudintas šaknis, tęstinumą.

Esu tikras, kad korupcijos šaknų nepuls laužyti ir naujoji vyriausybė, kokia ji bebūtų. Nėra ko ir galvoti apie šalies iškopimą iš duobės, kol yra kibios korupcijos šaknys.

Continue reading „Tęstinumas tęsiasi“

algimantas-zolubas-1

Kaip skelbia žiniasklaida, pasaulyje Lietuvos įvaizdis esąs prastas. O įvaizdis – tai tikslingai sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, kuri atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje. Todėl mūsų galvočiai, užuot dėję pastangas Lietuvos vaizdą keisti, pluša prie įvaizdžio, kad juo paveiktų žmonių sąmonę. Įvaizdžiui dedamos nemažos pastangos ir, o jis nesikeičia, nes keisti tikrą vaizdą, kuris stichiškai pagerintų įvaizdį, pastangų ir lėšų trūksta.

Padėties palyginimui pateikiu girdėtą tragikomišką nuotykį. Lietuvos pakraštėly tyvuliavo mažas, visiškai mažas ežerėlis. Kadangi ežerėlis buvo visiškai mažas, didikai juo nesidomėjo, prieigų neužtvėrė. Kaimo bernai iš dyko buvimo ar iš kvailybės nusprendė išgarsinti ežerėlį: paleisti nuo kalvos į jį didžiulį riedulį, kad tas padarytų didelį „pliumpt“. Kaip sutarė, taip padarė. Gerai kaukolinio „įkalę“, surėmė pečius į ant kalvos stūksantį riedulį, paleido jį į ežerėlį.

Continue reading „Įvaizdis turi rastis savaime“

top_secret

Praėjus metams po Fukushimos katastrofos įtakingas savaitraštis „The Economist“ paskyrė kovo 10-16 dienų numerį atominei energetikai.

Viršelio tema taip ir vadinasi:  „Atominė energija: žlugusi svajonė“.

Ne, ten nebuvo apokaliptinių nuotaikų ir gąsdinimo, o tik blaivi padėties analizė. Ir labai paprasta išvada: atominė energetika neišnyks, tačiau taps mažareikšme elektros gamybos sritimi. Atsitiks tai ne tiek dėl katastrofų baimės, kiek dėl ekonominio nepagrįstumo.

Continue reading „Atominė elektrinė: žlugdanti svajonė“

vytautas_visockas_1

Jeigu referendumas tikrai atsakytų į klausimą – reikia ar nereikia statyti Lietuvoje atominę elektrinę, – jis būtų reikalingas, būtinas.

Bet ar gali balsavimo teisę turintys piliečiai išmanyti labai sudėtingus ekonominius, politinius, geopolitinius ir, svarbiausia, mokslinius klausimus?

Niekas, jokie specialistai šiandien nepasakys – naudinga Lietuvai statyti elektrinę ar nenaudinga. Kiek kainuos elektra pastačius? Ar įvyks žemės drebėjimas toje vietoje? Ar kėsinsis į ją teroristai?

Continue reading „Bursime iš kavos tirščių“

gajauskaite_ruta

Mūsų valdžia nusprendė kovoti su šešėliais. O šešėlių daugiausia ten, kur daug žmonių. Labiausiai lankoma vieta yra turgus. Kiekvienas prekeivis turi šešėlį, pirkėjas taip pat.

Todėl ten ir nuspręsta mesti visas pajėgas ir techniką, kad visi tamsumai būtų pašalinti, kaip Lietuvos himne liepiama…

Tiesą pasakius, galima buvo ir be tokių išlaidų apsieiti, nes žmonių, sakykime, sveikatos apsaugos sistemoje daug daugiau nei turguje. Ir be specialių aparatų žurnalistai ten atkapstė 700 milijonų litų. Ligonių kasos į banką “taupiai” pasidėjo… O tuo metu ligoniai buvo priversti pirkti tvarsliavą, vaistus ir daktarams siūlyti “padėkos” vokelius. Jei taip tiksliau, tai Sveikatos apsaugos ministerija yra tapusi “vsio zakonno” Klondaiku.

Continue reading „Šešėliai ir šešėliukai“

Genzzz

Nuolat girdime: „Lietuva turi tapti patraukli užsienio investicijoms.“ Kodėl? „Mūsų krašte pigi darbo jėga“, – girdime. Piginkime dar, mažinkime mokesčius. Į Lietuvą plaukte plauks investicijos.

Verslininkas nebūtų verslininkas, jeigu netrokštų gauti kuo daugiau pelno. Suprantama, kai vienos valstybės verslininkai ieško svetur pelningesnio verslo. Pigesnės darbo jėgos ieškota ir gūdžiais kolonizacijos laikais. Užsienio įmonės ginklu ir su savo statytinių pagalba valdė ištisus kraštus, kad ir Vest Indijos arba Lotynų Amerikos šalis, kur šeimininkavo JAV bendrovės. Kuo visa tai ten baigėsi, mūsų išminčiams nė motais.

Continue reading „Juk premjero veikla dabar visais atžvilgiais primena „jedinstvininkų“ nuostatas“

Kitkauskui

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai savo trečiąjį sezoną pradėjo įspūdinga švente –  sausio 19-osios vakarą pilnutėlėje Renesansinėje audiencijų salėje įvyko turiningas kultūros vakaras, skirtas dr. Kazio Napoleono Kitkausko 80-mečio jubiliejui.

Dr. Kazį Napoleoną Kitkauską, kurį kolegos ir bičiuliai vadina tiesiog Napaliu, puikiai pažįsta ir mūsų laikraščio skaitytojai. Ypač įsiminė jo straipsniai, susiję su Žemutinės pilies tyrinėjimais, įvairiais Valdovų rūmų atstatymo klausimais.

Continue reading „Vilniaus pilių riteriui ir metraštininkui – 80“

Ir vėl kilo kontroversija dėl Valdovų rūmų: per daug dirba žmonių, tačiau jei iš arčiau susipažįsti su padarytais darbais, tai neatrodo, kad jų būtų per daug. Paslaptis slypi ne anapus, o čia: tiesiog muziejų konkurencija dėl mažėjančio biudžeto kąsnio bei politinės ambicijos. Į Virginijaus Savukyno klausimus atsako Valdovų rūmų direktorius V.Dolinskas.

Continue reading „V. Dolinskas: Valdovų rūmų puolimo priežastis – pavydas“

valdovu_rumai

Bandau suprasti kai kurių žmonių beveik patologiškos neapykantos baigiamiems atstatyti Valdovų rūmams priežastis. Net dabar, kai jau galima juose apsilankyti ir susidomėjimas iš tikrųjų yra didžiulis – pratęstas net ekskursijų rengimo laikas, vis dar esama manančių ir net raginančių imti juos ir nugriauti, esą taip bus pigiau ir geriau, negu rūmus įrengti.

Nesiimu komentuoti to, ko nepakankamai išmanau – būsimojo Valdovų rūmų interjerų apstatymo nesklandumų, antikvarinių meno kūrinių ir interjero įrangos įsigijimo principų. Manau, kad tai nelengvai ir ne akimirksniu sprendžiamas uždavinys, o dešimtmečius truksiantis procesas. Tačiau vertėtų apibendrinti kai kurias insinuacijas, susijusias su rūmų atstatymo istorija. Vis dar keliamas triukšmas ir bandoma įrodinėti, neva leidimas Valdovų rūmų statybai išduotas neteisėtai, nesant detaliojo plano.

Continue reading „Kita nuomonė apie Valdovų rūmus“