Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Valstybės kontrolė griežtai supeikė Lietuvos merus, kad daugelis tik siekia įsiteikti rinkėjams kosmetiniais remontais, o pritraukti investicijų, kurios užtikrintų tvarią ilgalaikę plėtrą, pastangų nededa. Įspūdingiausia iliustracija – Lietuvoje atsiradę net 108 sporto kompleksai (arenos, salės, baseinai), kuriems išleista ir vis dar leidžiama daugiau kaip 300 mln. eurų. Kai kurie jų vienas nuo kito nutolę nepagrįstai mažu, 6–15 km, atstumu! Toks Europos pinigų, kurie skirti investicijoms ir ilgalaikei gerovei kurti, „pravalgymas“ tiesiogiai koreliuoja su katastrofišku regionų nykimu.
Investicijų pritraukimas – per sudėtinga
Daugelis merų garsiai kalba, kad jiems reikia daugiau galių ir daugiau pinigų, bet nenori pripažinti, kad jų vadovaujamos savivaldybės degraduoja. Vienintelis tikrai realus būdas išsaugoti regionus yra gerai apmokamų darbo vietų pritraukimas, visa kita yra tik tušti plepalai. Tai gali būti arba privačios iniciatyvos, arba valstybinės.
Kaip pastebi Valstybės kontrolė, į laisvąsias ekonomines zonas per 23 metus tėra investuota vos 40 mln. eurų ir 2/3 teritorijų iki šiol nenaudojama. Absoliuti dauguma ES lėšų skiriama trumpalaikės vertės priemonėms. Statybų metu dar sukuriama šiek tiek darbo vietų, tačiau vėliau dažniausiai tokie objektai tik melžia biudžeto pinigus. Pasibaigus 2007–2014 m. projektams, naudojant ES paramos lėšas sukurtų darbo vietų sumažėjo net 8 kartus – nuo 266 tūkst. iki 33 tūkst. Atrodytų, buvo gera proga pasimokyti, pažiūrėti į emigracijos statistiką ir nebekartoti senų klaidų. Ne, trukt už pradžių, vėl iš pradžių. Štai Šiaulių miesto savivaldybė nutarė vietoj investuotojų pritraukimo, ES pinigais suremontuoti pagrindinę Prisikėlimo aikštę, Saulės laikrodžio aikštę, kelias centrines gatves ir Talkšos ežero pakrantę. Kaip tai padės išlaikyti gyventojus, kurių miestas neteko jau trečdalio?
Kitas būdas regionams tapti patrauklesniems yra pritraukti valstybinių investicijų. Kaip efektyviausia priemonė yra valstybės institucijų ir tarnautojų iškėlimas iš sostinės. Sostinės visame pasaulyje ir taip yra traukos taškai, o nutolusiems regionams kaip tik būtinas paskatinimas. Toks valstybės įstaigų iškėlimas propaguojamas visame pasaulyje. Danija nuo 2015 m. jau iškėlė 4 tūkst. darbo vietų, o pamačiusi sėkmingus rezultatus, neseniai patvirtino planus iškelti dar 4 tūkst. Lietuvoje šia linkme toliau kalbų nepasijudinama. Vos koks ministras prakalba apie iškėlimą, tuoj kyla didžiausias triukšmas ir net menka politinė valia greit išgaruoja. Valstiečių partija, kuri žadėjo gaivinti regionus, apgavo rinkėjus, nes nieko iki šiol nepadarė perkeldama tarnautojus iš sostinės. Ministras Veryga net priešingai uždarinėja regionų gydymo įstaigas ir visas paslaugas kelia į Vilnių bei Kauną.
Dėmesys – statyboms
2007–2013 m. ES paramos regionams investicijų pritraukimo priemonėms skirta 850 mln. Eur, o 2014–2020 m. paramos laikotarpiu skirta dar daugiau – 1,2 mlrd. Eur. Deja, dauguma pinigų bus „pravalgyta“. Kaip parodė apklausa, 77 proc. savivaldybių nesirūpina konsultavimo, pagalbos investuotojams tvarkant įvairius dokumentus ir pan. paslaugomis, 88 proc. netaiko lengvatų, kurios priviliotų investuotojus, tačiau visas 100 proc. savivaldybių pasiruošusios ES lėšas nukreipti į statybas.
Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Statybos irgi gali būti būdas ekonomikai gaivinti. Investavus viešųjų pinigų į nepatrauklią vietovę, ja susidomi privatininkai, o vėliau atsikrausto gyventojai ir smulkus verslas. Užsienyje gausu pavyzdžių, kaip panaudojus viešąsias investicijas atgimsta degradavę rajonai. Hamburge – uosto kvartalas, Kopenhagoje – Popieriaus sala, Malmėje – vakarinis uostas. Lietuvos savivaldybėms sunkiai sekasi taip efektyviai panaudoti investicijas, nors yra bandymų.
Vilniuje prie Vilnelės dar nuo sovietmečio gražioje vietoje ilgai buvo apleistas pramoninis kvartalas, kuriame rinkosi valkatos ir girtuokliai. Vilniaus miestas URBAN pinigais apsiėmė nutiesti naują Aukštaičių gatvę, sutvarkyti šalia esančius Misionierių sodus, upės pakrantę, iškuopti gretimus tvenkinius. Teritorija tapo patraukli plėtotojams, kurie ėmėsi statyti naujus gyvenamuosius namus, tuomet šalia atsiras poreikis smulkiam verslui kavinėms, kirpykloms, darželiams ir kt. Taip Vilniuje vietoj apleistos erdvės bus pritrauktos privačios investicijos, apsigyvens žmonės ir atsiras naujas Paupio kvartalas. Be viešųjų investicijų nekilnojamasis turtas Paupyje būtų per brangus ir neatsirastų pakankamai pirkėjų, todėl ta teritorija galėjo stovėti neišvystyta dar daugybę metų.
Lietuvoje labai aiškiai matosi, kad savo sėkmės raktą atrado Vilnius, ambicijų turi Kaunas, Klaipėda ir kurortai. Visos likusios Lietuvos merai toliau stato daugiafunkcius sporto kompleksus. Tačiau kokia to prasmė, jeigu tai nesulaiko gyventojų nuo išvykimo? Vien tik, kad meras galėtų pasipuikuoti prieš rinkėjus pensininkus naujais suoliukais? O gal Seimui jau laikas pagalvoti kam Lietuvai net 60 merų?
Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) finansams tirti sudaryta speciali Seimo komisija gali atrodyti kaip susidorojimas, teigia Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Bet kurios specialios komisijos sudarymas visada sukelia įtarimų, kad gali būti neadekvatus instrumentas, kuris labiau panašus į susidorojimą nei į realų ir tikrą norą ištirti skaidrumą ar neskaidrumą vienos ar kitos organizacijos. Todėl labai linkėčiau LRT pirmiausiai nebijoti ir teikti visą reikalingą informaciją, ir daryti tai skaidriai, o Seimui palinkėčiau neišeiti už Konstitucijoje numatytų rėmų“, – pirmadienį žurnalistams sakė D. Grybauskaitė.
Pasak jos, nors Seimas ir turi vykdyti LRT priežiūrą, kilus abejonėms dėl finansų, jis gali kreiptis į kitas institucijas, turinčias reikiamas kompetencijas.
„Jeigu yra kažkokių neaiškumų ir klausimų dėl LRT finansinės veiklos, tai pagal mūsų administracinę teisę ir įstatymus turi atlikti tam skirtos institucijos. Priežiūrą ir kontrolę, be jokios abejonės, vykdo Seimo komitetas, bet jeigu jam kažkas neaišku, jis gali kreiptis ir paprašyti Valstybės kontrolės, Viešųjų pirkimų tarnybos ir kitų atlikti papildomą tyrimą“, – sakė Prezidentė.
Praėjusią savaitę Seimas apsisprendė imtis LRT valdymo, finansinės bei ūkinės veiklos tyrimo. Atlikti šią užduotį turės Seimo sudaryta laikinoji tyrimo komisija.
Komisijai vadovaus Seimo vicepirmininkas Arvydas Nekrošius. Joje dirbs įvairioms frakcijoms atstovaujantys Seimo nariai, išskyrus liberalus, kurie atsisakė deleguoti savo atstovus į šią komisiją. Apie tai, kad socialdemokratai savo atstovų taip pat nedeleguos į komisiją, vėliau pareiškė ir Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūno pavaduotojas Julius Sabatauskas.
Komisija turės atsakyti į 12 klausimų, kurie susiję su valstybės biudžeto lėšų naudojimu, viešaisiais pirkimais, LRT valdomu turtu. Išvadas komisija turi pateikti iki birželio 1 dienos.
Politikams diskutuojant dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) veiklos tyrimo, Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos narės Rasa Budbergytė ir Dovilė Šakalienė siūlo Valstybės kontrolei atlikti nacionalinio transliuotojo valstybinį auditą.
Tokį pasiūlymą parlamentarės įregistravo Seimo posėdžių sekretoriate.
Pagal projektą, Valstybės kontrolei būtų pasiūlyta „įvertinti egzistuojančią nacionalinio transliuotojo vidaus kontrolės aplinką bei atliktų išorės auditų rezultatus, transliuotojo veiklai taikytino teisinio reguliavimo pakankamumą bei išsamumą ir spręsti dėl viešosios įstaigos „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ valstybinio audito atlikimo“.
Parlamentarės siūlo Valstybės kontrolei išvadas pateikti iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., o iki 2018 m. kovo 1 d. informuoti Seimą dėl sprendimo dėl valstybinio audito atlikimo.
Kaip ELTA jau skelbė, Seimo narys konservatorius Jurgis Razma siūlo nesudarinėti laikinosios tyrimo komisijos, o pavesti Seimo Audito komitetui atlikti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) valdymo, finansinės bei ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą.
Televizija
Seimo Audito komitetui vadovauja Seimo opozicinės Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Ingrida Šimonytė.
Pagal valdančiųjų parengtą nutarimo projektą, tokia tyrimo komisija būtų sudaryta iš 12 įvairioms Seimo frakcijoms priklausančių Seimo narių, kurie turi teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“.
Pagal projektą komisija būtų įpareigojama ištirti 12 klausimų dėl racionalaus valstybės biudžeto lėšų naudojimo, palyginimo su nacionaliniams transliuotojams taikoma europine praktika, LRT veiklos atskaitingumo, viešumo garantijos, 2013-2017 metais Viešųjų pirkimų tarnybos teiktos pastabos dėl vykdytų viešųjų pirkimų, LRT valdomo turto nuomos ar kitokio naudojimo atitikties rinkos sąlygoms ir kt.
Siūloma, kad komisija tyrimą atliktų bei pateiktų išvadą Seimui iki birželio mėnesio.
Visus, kam nors kiek rūpi Lietuvos gerovė, dabartis ir ateitis, turėjo ištikti bent jau lengvas šokas nuo to, ką audito metu atskleidė Valstybės kontrolė. Ji nustatė, kad valstybė iki šiol nežino, kiek ir kokias paslaugas turi teikti tik viešojo sektoriaus institucijos. Todėl steigiamos vis naujos, nors tiek ši, tiek Algirdo Butkevičiaus bei dar ankstesnė – Andriaus Kubiliaus – Vyriausybė žadėjo priešingus procesus: įstaigų skaičiaus mažinimą.
Deja, pasirodo, per laikotarpį nuo 2015 m. pradžios iki 2017 m. I ketvirčio pabaigos atsirado dar 46 naujos įstaigos.
„Lietuvoje yra per 4 tūkst. iš valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų išlaikomų viešojo valdymo institucijų, kurios vykdo valstybės valdymo funkcijas ir užtikrina viešųjų ir administracinių paslaugų teikimą“, – tokia citata iš audito ataskaitos negali nešokiruoti.
Valstybėje, kurioje nebėra nė 3 mln. gyventojų – per 4 tūkst. iš biudžeto išlaikomų kontorų. Ir jų vis daugėja. O baisiausia, kad niekas nežino, ar jos visos reikalingos, ką jos veikia, ar nedubliuoja viena kitos funkcijų! Visos išlaikomos mokesčių mokėtojų pinigais, kai dalį jų galėtume skirti pensijų, mokytojų algų padidinimui ir pan.
Valstybė turi būti valdoma kaip gerai valdoma įmonė. Ūkiškai, racionaliai. Įsivaizduokite, kas būtų, jei kokia nors naujienų agentūra ar laikraščio redakcija nežinotų, ką veikia jos darbuotojai. Darbuotojas Vardenis Pavardenis sugalvotų parašyti straipsnį apie tai, kaip Seimas ketina didintis algas, o jo kolegė Vardenė Pavardenytė rašytų apie tą patį. Dviejų straipsnių ta pačia tema į laikraščio numerį juk neįdėsi, o honorarus reikia sumokėti abiem. Taip dirbant ir bankroto ilgai laukti nereikėtų.
O valstybėje iš esmės vyksta tas pats. Institucijos dubliuoja viena kitos funkcijas arba, kitaip tariant, rašo tuos pačius straipsnius į tą patį laikraščio numerį. Ir dar steigiamos vis naujos įstaigos net nesigilinant, ar jos reikalingos, ar tik siurbs mokesčių mokėtojų pinigus. Matyt, tik tam, kad būtų įdarbinti savi.
Pavyzdžiui, kaip atskleidė Valstybės kontrolė, Palangos miesto savivaldybė įsteigė uždarąją akcinę bendrovę. Oficialus tikslas – geriau ir lengviau organizuoti kokybiškus masinius renginius. Tačiau juos šiuo metu organizuoja Palangos kultūros ir jaunimo centras. Tai kam reikia dar vienos tą patį darančios kontoros?
Auditoriai nustatė, kad savivaldybės naujus juridinius vienetus steigia, jų steigimo tikslingumą vertindamos tik formaliai, nors Vietos savivaldos įstatymas įsakmiai nurodo, kad savivaldybės steigia naujus viešųjų paslaugų teikėjus tik tais atvejais, kai kiti teikėjai viešųjų paslaugų neteikia arba negali jų teikti gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės. Vadinasi, spjaunama į įstatymą. O kokios pasekmės? Jokių. Kodėl eiliniai piliečiai, nesilaikantys įstatymų, arba apdalinami baudomis, arba susilaukia dar baisesnių pasekmių.
Deja, tai ne pirmas Valstybės kontrolės nustatytas grandiozinis neūkiškumo pavyzdys. Valstybė per 27 metus net nesugeba susiskaičiuoti, kiek turi turto, viena ministerija nežino, ką valdo kita. Todėl, pavyzdžiui, daug nereikalingų patalpų turinti ministerija jas pigiai nuomojasi iš verslo, o trūkumą jaučianti iš verslo brangiai nuomojasi vietoj to, kad nuomotųsi viena iš kitos. Raskite bent vieną įmonę, bent vieną šeimą, nežinančią, kiek turto turi. Nerasite.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Ingrida Šimonytė ir Arvydas Anušauskas kreipėsi į švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę bei Generalinę prokuratūrą dėl nesibaigiančių skandalų Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre.
Viešojoje erdvėje pateikta informacija apie profesinio mokymo centro l.e.p. Jolantos Valiulienės vadovės nedeklaruotus interesus privačioje bendrovėje, su kuria galimai sudarytos neteisėtos ir žalingos valstybei sutartys. Taip pat skelbiama apie įgyvendinamą profesinio mokymo infrastruktūros plėtros projektą, kuriam skirta didelė Europos Sąjungos (ES) paramos lėšų suma, tačiau kartu atsiradusius turto nuosavybės pokyčius, kurie kelia klausimų tiek dėl pačių sandorių, tiek dėl ES lėšų panaudojimo teisėtumo.
Seimo nariai švietimo ir mokslo ministrės klausia, ar buvo atliktas šių aplinkybių, susijusių su disponavimu valstybei nuosavybės teise priklausančiu turtu ir kitais sandoriais su UAB „Valedija“ tyrimas. Taip pat domimasi, kokių žingsnių buvo imtasi dėl valstybei priklausančio ir mokesčių mokėtojų lėšomis pagerinto turto neteisėto perleidimo privatiems asmenims. Kokių priemonių bus imamasi, kad įstaigai net laikinai nevadovautų asmenys, kurių veikla kelia abejonių tiek interesų konflikto valdymo, tiek atitikimo įstatymams požiūriu?
„Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre nesiliauja rastis istorijos, keliančios klausimų tiek dėl vadovų gebėjimų, tiek dėl valdomo turto ir projektams skirtų lėšų panaudojimo. Žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija atskleidė naujų galimų korupcijos ir neteisėto veikimo apraiškų, į kurias žvelgti pro pirštus negalima“, – komentavo I. Šimonytė.
Kartu parlamentarai Generalinės prokuratūros prašo imtis visų reikalingų priemonių ginti viešąjį interesą, ištirti nurodytas aplinkybes ir grąžinti galimai neteisėtai perleistą privačiai nuosavybei valstybės turtą į valstybės rankas.
„Galimas piktnaudžiavimas europinėms lėšomis visada gali skaudžiai atsiliepti valstybei, nes pasitvirtinus įtarimams gali reikėti grąžinti gautas lėšas. Būtent todėl atsakingi pareigūnai turi patikrinti šį atvejį“, – komentavo A. Anušauskas.
Parlamentarai I. Šimonytė ir A. Anušauskas taip pat kreipėsi į Valstybės kontrolę prašydami informuoti, ar buvo atlikti kokie nors kontrolės veiksmai vertinant šio projekto įgyvendinimo rezultatus ir jų atitikimą paramos skyrimo sąlygoms.
Premjeras Saulius Skvernelis teigia, kad bausmių vykdymo sistemoje būtini kardinalūs pokyčiai, norint užtikrinti jos skaidrumą, atvirumą ir progresyvumą. Teisingumo ministerija įpareigota rasti jai pavaldžioms bausmių vykdymo įstaigoms vadovus ne iš šios sistemos.
Vyriausybės vadovas kalbėjo pirmadienį susitikęs su Kauno tardymo izoliatoriaus (KTI) buhalterinės apskaitos skyriaus viršininke Rasa Kazėniene, paviešinusia įstatymų pažeidimus savo darbovietėje. Taip pat pirmadienį paskelbtos tyrimų dėl galimų pažeidimų izoliatoriuje išvados.
„Galiu konstatuoti apie mūsų bausmių vykdymo sistemą, kad tai visiška sovietinė sistema su adaptuota lietuviška versija, papuvusi sistema. Be labai kardinalių žingsnių nematau net teorinių galimybių, kad galėtų būti pokyčių. Pertvarka turi būti daroma nedelsiant, čia su kosmetinėmis priemonėmis nepavyks išsisukti“, – pirmadienį kalbėjo Premjeras.
Pasak Vyriausybės vadovo, nepriimtina situacija, kai Kauno tardymo izoliatoriuje įvardijus pažeidimus, padėtis iš esmės nesikeičia.
„Dėl KTI, simptomatinis pavyzdys: paskelbus apie galimus pažeidimus, atlikti patikrinimai ir – visa tai toliau vyksta izoliatoriuje. Asmenys, kurie šiuo metu laikinai vadovauja KTI, užsiima tradicinę poziciją, kad atsirado žmogus, kuris „neša“ viską iš sistemos vidaus. Turiu nuvilti tuos, kurie mano, kad bus lengva susidoroti su principinga KTI darbuotoja“, – kalbėjo Premjeras, turėdamas omenyje R. Kazėnienę, kuriai pasiūlytos pareigos „sustiprinti Teisingumo ministerijos audito padalinį, išnaudojant tą potencialą ir atliekant auditą visose įkalinimo įstaigose“.
Premjeras teigia, kad realius pokyčius sistemoje gali padaryti su ja nesusiję žmonės.
„Kardinalius pokyčius gali padaryti tik žmonės, nesusiję su konkrečiomis įstaigomis ir su šia sistema. Todėl teisingumo ministrė yra paprašyta padaryti skubius žingsnius, kad Kauno tardymo izoliatoriui būtų paskirtas laikinas vadovas ne iš šios įstaigos, kad būtų nušalinti KTI darbuotojai, kurie turėtų atstovauti šiai įstaigai teismų procesuose“, – kalbėjo Premjeras, pageidavęs, kad Kauno tardymo izoliatoriui atstovautų Teisingumo ministerijos teisininkai.
Kalėjimų departamente esanti Imuniteto tarnyba, pasak Premjero, yra neįgali ir neturi prasmės išlikti, jo žodžiais „bedantės tarnybos nereikalingos“. Minėtas klausimas esą bus iššūkis ir teisingumo ministrei, ir naujajam Kalėjimų departamento vadovui, kai jis bus paskirtas.
S. Skvernelio teigimu, kalbant apie KTI ir galbūt kitas įstaigas, nepriimtina situacija, kad buhalterijos, personalo ar ūkio padaliniuose dar esama pareigūnų, „žmonių su antpečiais“, nors tos funkcijos nieko neturi bendra su statutinės tarnybos apibrėžimu.
Premjeras pareikalavo, kad kiekvieną pirmadienį būtų asmeniškai informuojamas apie situaciją Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose ir konkrečiai – KTI. Pasak Premjero, naujų tyrimų daryti nereikia, būtina įgyvendinti atliktųjų išvadas.
Teisingumo ministrė Milda Vainiutė teigė, kad sistemos laukia dideli pokyčiai, o dėl Kalėjimų departamento vadovybės klausimai paaiškės artimiausiu metu.
„Laukia dideli pokyčiai. Kalbant apie Kalėjimų departamento direktorių, tai šiandien susitiksiu su laimėjusiu konkursą Artūru Norkevičiumi ir iki darbo dienos pabaigos bus sprendimas, ar jis bus paskirtas į pareigas, ar ne“, – kalbėjo M. Vainiutė.
Ministrė išsamiau nekomentavo išvadų dėl tyrimo KTI. Pasak jos, reaguojama pakankamai greitai ir operatyviai. M. Vainiutė taip pat nekalbėjo ir apie liepos pabaigoje įvykusio viceministro Donato Matuizos atsistatydinimo priežastis, tik pasakė, kad jis daug padarė atskleisdamas negeroves kalėjimų sistemoje.
Ministrė teigė, kad sveikintų R. Kazėnienės prisijungimą prie Teisingumo ministerijos komandos.
Savo ruožtu pati R. Kazėnienė teigė, kad dar neapsisprendė dėl jai siūlomų pareigų.
„Buvo naujiena šiandieninis pasiūlymas, kurio negaliu vienašališkai priimti, norėčiau pasitarti su šeima. Dvylika metų dirbau atlikdama išankstinę finansų kontrolę ir kiekvieną kartą šiek tiek prisiliesdama prie viešųjų pirkimų. Turiu supratimą apie schemas, kurios taikomos įstaigose, – jos yra gana paprastos“, – kalbėjo R. Kazėnienė, teigianti, kad kitų pasiūlymų šiuo metu neturinti.
KTI darbuotoja sako, kad reakcija į jos sprendimą skelbti įstaigos galimus įstatymų pažeidimus buvo priešiška.
„Nesitikėjo, kad tas pats žmogus gali su tiesa prabilti antrą kartą. Sistemoje tokie žmonės nei mylimi, nei gerbiami. Sulaukiau kaltinimų ir melu, ir nematymo tolesnio darbo kartu. Bet man tai poveikio nepadarė, aš turiu savo faktus, savo patirtį“, – kalbėjo R. Kazėnienė.
Pirmadienį teisingumo ministrei M. Vainiutei buvo pateikta informacija apie Kalėjimų departamento atliktą patikrinimą Kauno tardymo izoliatoriuje. Ministrė pavedė Kalėjimų departamentui išsiaiškinti situaciją minėtoje įstaigoje, gavusi R. Kazėnienės tarnybinį pranešimą dėl nevykdomų Viešųjų pirkimų tarnybos rekomendacijų ir galimai neteisėtų įstaigos darbuotojų veiksmų.
Kaip pirmadienį praneša Teisingumo ministerija, išvadose patvirtinta, kad Kauno tardymo izoliatorius neįvykdė Viešųjų pirkimų tarnybos rekomendacijos nutraukti maitinimo paslaugų sutartį su UAB „Niklita“ ir nepaskelbė naujo viešojo konkurso šiai paslaugai pirkti. Tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriuje neužtikrinama sutarčių vykdymo ir galiojimo kontrolė.
Izoliatoriuje pradėti du tarnybiniai patikrinimai dėl galimų teisės pažeidimų.
Ministrė nurodė Kalėjimų departamento vadovybei kaip įmanoma greičiau centralizuoti viešuosius pirkimus bausmių vykdymo sistemoje, siekiant skaidrumo ir teisėtumo, vykdant viešuosius pirkimus ir sudarant sandorius.
Šį pavasarį tyrimą atlikusios Valstybės kontrolė, Viešųjų pirkimų tarnyba bei Teisingumo ministerijos sudaryta komisija Kauno tardymo izoliatoriuje nustatė daugybinius pažeidimus ir pateikė būtinas įgyvendinti rekomendacijas.
Kaip jau skelbta, vasarį teisingumo ministrės sprendimu buvo pradėtas tarnybinis tyrimas dėl Kalėjimų departamento vadovės Živilės Mikėnaitės ir Kauno tardymo izoliatoriaus laikinojo vadovo Edvardo Kviatkausko galimų finansinių ir tarnybinių pažeidimų. Tyrimas buvo pradėtas taip pat gavus R. Kazėnienės pranešimą.
Šiuo metu nei Kalėjimų departamentas, nei Kauno tardymo izoliatorius neturi nuolatinių vadovų.
Mieli Lietuvos žmonės, gerbiamieji Seimo nariai, gyvename tokiu nepaprastu laiku, kai į mūsų dabartį atkakliai beldžiasi ir istorija, ir viso šiuolaikinio pasaulio globalūs iššūkiai.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Artėjantis valstybės atkūrimo 100-metis praplečia įprastą matymo lauką, sustiprina įžvalgas apie valstybingumą, apie tikslus, kurių siekiame, apie atsakomybę.
Vasario 16-osios karta išplėšė mūsų valstybę iš nebūties ir ėmė kurti naują, modernią Lietuvą. Minėdama 20-metį šalis buvo pažengusi stebėtinai toli. Jeigu nebūtų anuomet brutaliai sustabdyta ir naikinta, šiandien gyventume valstybėje, kuriai nereikia vytis prarasto laiko.
Jubiliejiniai metai mus įpareigoja ypač realiai ir reikliai pažiūrėti į svarbiausius savo uždavinius. Nėra kitos jėgos, galinčios paspartinti šalies pažangą, kaip tik mes patys. Nėra ir kito laiko, kaip tik tas, kuriame gyvename.
Pernai per šalį nuvilnijo teisingumo, perspektyvų, ekonominės gerovės, drąsių ir lauktų permainų viltis. Kartu su rinkimais. Ją tauta siejo su atsinaujinusiu Seimu, su profesionalų Vyriausybe.
Pasikeitė daugumos partijų vadovybės per paskutinius metus. Tai kėlė sėkmingesnio ir saugesnio gyvenimo lūkestį. Taip pat ir skaidresnio: jau per pirmąjį naujos valdžios šimtadienį pasibaigė kai kurių amžinų vadovų era „Lietuvos geležinkeliuose“ ir dar dešimtyje įstaigų.
Atrastas Nepriklausomybės atkūrimo akto originalas dar labiau pakurstė valstybinį pasididžiavimą. O profesoriaus Liudo Mažylio atkaklumas visiems priminė apie asmeninio apsisprendimo ir iniciatyvos galią.
Šimtmetį išsaugoti signatarų parašai įkvepia ir skatina veikti. Šiais parašais prikelta Lietuvos valstybė, nors ir išgrobstyta, suskaldyta ir nuniokota, priėmė bebaimius sprendimus dėl žemės, švietimo, gamybos ir gynybos reformų.
Visuotinį žmonių raštingumą užtikrinusi švietimo reforma, Gustaičio lėktuvai, lietuviškas sviestas ir krepšinis tapo to laikotarpio išsivysčiusios Europos šalies vizitine kortele.
Bet talentingų reformatorių reikia ir šiandien. Strateginės reformos gali ištisiems dešimtmečiams nulemti valstybės valdymo kokybę.
Iš viešojo sektoriaus reformos žmonės laukia nomenklatūrinio valdymo pabaigos ir tikisi, kad nauja valdžia neapsistatys tik savais, bus atspari siaurų interesų grupių lobizmui. Kad pertvarka nesibaigs keliais sumažintais etatais ar šimtaprocentiniais priedais prie kai kurių pareigūnų atlyginimų.
Tačiau užsitęsusi valstybės valdymo sumaištis ir kai kurių reformų neapibrėžtumas jau kelia nerimą.
Stringa urėdijų pertvarka, Seimas ir savivaldybės saistosi įtartinais vidaus sandoriais, švietimo reformos pradžia primena nekilnojamojo turto dalybas.
Politinė atsakomybė – tai ne atskiri sektoriniai perstumdymai, o koordinuotas darbas ir solidarus apsisprendimas už šalies gyventojams būtinų strateginių sprendimų visumą. Jiems priimti reikalinga politinė valia, bet jos nepridės nei Trišalė taryba, nei buldozerinė pseudodemokratija. Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir proto.
Visi vienu balsu kartojame – nekokybiškas švietimas tampa nacionalinio saugumo klausimu. Tai – emigracijos, socialinės atskirties, mažėjančių investicijų, ūkio stagnacijos ir svarbiausia – korupcijos priežastis.
Visose rinkimų programose ir Vyriausybės veiksmų plane švietimo sistemos pertvarka įvardinta kaip prioritetų prioritetas. Atrodė, dėl to jau pasiektas ir platus politinis supratimas ir sutarimas.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Turime skubiai keisti mokytojų rengimo sistemą, peržiūrėti vaikų ugdymo ir besidubliuojančias studijų programas, finansavimo modelius. Švietimo įstaigų tinklą sutvarkyti taip, kad kokybiškas išsilavinimas būtų prieinamas visiems. Kad baigtųsi vaikų segregacija ir šešėlinės pamokos, profesinis mokslas atitiktų šalies ekonominius poreikius, o universiteto diplomas atgautų savo vertę.
Tuo tarpu ką pirmiausia girdime ir matome: vietoj kokybinių pertvarkų – dešimčia dienų pailginti mokslo metai, kurpiami pastatų perskirstymo ir parceliavimo planai.
Panašu į reformos imitaciją. Neapibrėžtumas ir chaosas, koks yra dabar, pasmerkia reformą jai net neprasidėjus. Politinės valios stoka dėl gyvybiškai svarbių sprendimų ir murkdymasis smulkmenose tampa rimta problema.
Bebaimius sprendimus gali daryti tik laisva, nesusisaisčiusi ranka. Kai ją vedžioja nematomi interesai, net ir vieno direktoriaus pakeitimas tampa sudėtingesnis nei visa šimtmečio kultūrinė programa.
Tarnavimas valstybei ir tuo pačiu metu koncernui irgi kai kam atrodė visiškai suderinami dalykai, kol atsirado valios nenumarinti tyrimo ir priimti sprendimą.
Principingi ir aiškūs veiksmai, iki galo atlikta reforma grąžina pasitikėjimą ir teismais. Tai ne atsitiktinė tendencija, nes žmonės mato įdirbį ir realius pokyčius.
Įteisinę individualų konstitucinį skundą, suteiktume galimybę žmonėms ir patiems aktyviau ginti savo konstitucines teises.
Teisingumo jausmas sustiprėtų, jeigu nustotų buksuoti ir neteisėto praturtėjimo tyrimai. Konstitucinio Teismo sprendimas išsklaidė abejones – gyvenimas ne pagal pajamas nusipelno baudžiamosios atsakomybės. Taigi policijai, mokesčių inspektoriams ir prokurorams nėra priežasčių delsti.
Laikas taip pat didinti ir mokestines baudas už neaiškios kilmės turtą ar pajamas bei milijoninių mokesčių vengimą. Jos negali būti tokios pat kaip už smulkią vagystę.
Nes mes visi norime būti tikri, kad teisingumas Lietuvoje – galingesnis už nusikaltėlį. Sąžiningai dirbantys ir gyvenantys žmonės turi jausti valstybės palaikymą.
Tvirtos laikysenos reikia ir jau prasidėjusiam perversmui vaistų rinkoje. Ji dešimtmečius balansuoja tarp farmacininkų godumo ir vaistų neįperkančio žmogaus.
Jeigu Sveikatos apsaugos ministerijos stuburas atlaikys spaudimą, o Konkurencijos tarybos bei Valstybės kontrolės rekomendacijos bus įgyvendintos, kainų svertai pagaliau tikrai pakryps žmogaus naudai. Ir korupcijos šioje gyvybiškai svarbioje srityje liks mažiau.
Nors ekonomikos šešėlis ir korupcija apvagia kiekvieną – nuo kūdikio iki pensininko, vis dar trūksta sąmoningumo ir pilietinės drąsos. Kovai su korupcija reikia kur kas daugiau pastangų, tačiau pranešėjų apsaugos idėja marinama jau trečią Seimo kadenciją.
Visuotinis nepakantumas korupcijai būtų geriausia dovana valstybės atkūrimo šimtmečiui. Kad niekas neduotų ir neimtų kyšių, kad viešieji pirkimai vyktų pagal skaidrias taisykles, o ne pagal vienintelio tiekėjo pageidavimus, kad specialistai būtų įdarbinami ne pagal pažintis, o pagal gebėjimus, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami svarbiems valstybės tikslams, o ne „auksiniams“ šaukštams įsigyti.
Paverskime užsibrėžtą tikslą garbės reikalu – tuomet visiems atsiras ir valios, ir galimybių.
Suprasdami, kokią grėsmę valstybės stabilumui kelia socialinė atskirtis, prieš metus visi susitelkėme žygiui „Už saugią Lietuvą“.
Kad ir kokius skaudulius atvėrėme, viskas pamažu krypsta į gera – mažiau abejingumo, daugiau dėmesio ir kontrolės. Vaikų apklausos vyks su psichologais, žmonės ryžtasi tapti globėjais, kuriasi nauji dienos centrai, vis daugiau įdomių ir išradingų projektų, kurie gelbsti nuo pražūtingų priklausomybių.
Sunkiai išspaustas parašas po pasižadėjimu – „vaikų mušti negalima“ – tik patvirtino, kad smurtas nėra vien asocialių šeimų problema, kad egzistuoja šimtai jo rūšių. Pernai nuo smurto nukentėjo beveik 3000 vaikų. Daugiau kaip pusė jų – nuo artimųjų rankos. Apginti juos – mūsų pareiga. Todėl būtų gerai, kad neeilinėje Seimo sesijoje palaiminta vaikų teisių apsaugos sistemos pertvarka jau įgautų realų pagreitį.
Matome ir daug gerų pokyčių – vien Kaune jau darbuojasi dešimtys profesionalių globėjų.
„Tai – Kauno vaikai ir juos augins kauniečiai“, – taip nusprendė miestas, paskelbęs 2017-uosius Vaikų gerovės metais. Tai galėtų būti šimtmečio šūkis ir Varėnoje, ir Kėdainiuose ar Skuode – visoje Lietuvoje.
Kova su alkoholizmu taip pat yra mūsų garbės reikalas ir turi telkti, o ne skaldyti visuomenę. Nacionalinis žygis prieš girtuoklystę nėra tik nuostatos, kurios įsigalios po 2020-ųjų. Neleisti, uždrausti, atimti, aptverti, apmokestinti – tai primityvus ir paprastas kelias, tačiau jis veda tik į šešėlį ir pogrindį.
Mūsų užduotis – ugdyti, padėti, suteikti šansą, parodyti kitokį gyvenimą – štai mūsų atsakomybė. Jeigu jos kratysimės, problemos nesispręs ir tik gilės.
Kaip nutiko ir su Darbo kodeksu. Rinkimų įsipareigojimas subalansuoti darbo santykius taip, kad nenukentėtų darbuotojo saugumas, buvo deleguotas Trišalei tarybai, permetant politinę atsakomybę kitiems.
Nors galiausiai, po didelių diskusijų ir vargų, kodeksas dalinai buvo pataisytas. Į jį įtraukta dauguma mano vetuotų nuostatų. Kodeksas buvo priimtas, bet nukentėjo visi – ir žmonių supratimas apie kodeksą, ir pats procesas, ir politinės atsakomybės supratimas.
Žmonių gyvenimo nepagerins ir PVM lengvatos šildymui naikinimas. Daug šalies gyventojų ir taip neišgali susimokėti komunalinių mokesčių. Sulig šildymo sezonu šiluminis skurdas dar padidės, kelis kartus išplėsdamas potencialių pašalpų gavėjų ratą. Ar esame krizinėje situacijoje, kad reikia tokių priemonių?
Mokesčių perstumdymas, iš vienų atimant ir dovanojant kitiems, socialinio teisingumo tikrai nepridės.
Todėl neparuoštų reformų manija, kuri matoma dabar, gali virsti išsiilgtų pokyčių parodija. Stumdoma atsakomybė prognozuoja netesėtų politinių pažadų sezoną ir tik veiklos imitaciją.
Pirmieji lūkesčių metai eina į pabaigą – ir politikos naujokas jau nėra pasiteisinimas. Mažareikšmiai sprendimai vietoj solidžių ir efektingų pertvarkų demotyvuoja ir augina žmonių nusivylimą bei nepasitenkinimą. O nuvilti žmonių dar kartą niekas negali. Tokios teisės neturime mes visi. Nes jie ir toliau balsuos kojomis.
Stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos. Išplauta partinė atsakomybė ir atskaitomybė leidžia suvešėti įvairioms populizmo atmainoms. Tradicinių partijų uždarumas, savanaudiškumas ar net kriminalizacijos atvejai atveria kelią vis mažiau pasiruošusiems politikos naujokams.
Chroniškas koalicijų trapumas neužtikrina žmonėms saugumo jausmo, be aiškaus partinio užnugario pradėjo strigti ir pertvarkos. Todėl pats laikas investuoti į partijų kokybę ir partinius žmones. Politinis pasirengimas valdyti valstybę yra gyvybiškai svarbus ir tikrai ne vienos dienos reikalas.
Kaip tik dabar politinei sistemai yra naujų galimybių laikotarpis. Su besikeičiančiomis kartomis beveik visose partijų vadovybėse siejamas kokybinio atsinaujinimo lūkestis.
Kad bus principingai nusigręžta nuo nomenklatūrinių ir korupcinių tradicijų, apsivalyta nuo pinigingose kišenėse užsisėdėjusių veikėjų, kad populistinius vieno sezono darinius ir derinius pakeis atsakingos politinės jėgos.
Tuomet ir mūsų žmonių nerimas dėl ekonominių bei socialinių grėsmių nebus stipresnis, kaip matome dabar, nei dėl Rusijos invazijos, terorizmo ar Europos Sąjungos ateities.
Todėl strateginiams sprendimams reikia susivienyti, kaip mes susivienijome šalies gynybai. Dėl jos nesvyruojame. Ir politikai, ir visuomenė – visi kalbame vienu balsu ir netrypčiodami darome tai, ką reikia.
Suprantame, kad saugumas kainuoja ir juo turime rūpintis pirmiausia mes patys. Tam jau trečius metus užtenka ir savanorių šauktinių, ir politinės valios, didėja investicijos į mūsų gynybinius pajėgumus, ir tuo pačiu daugėja sąjungininkų.
Žvelgiant iš šimtmečio perspektyvos, Lietuva dar niekada neturėjo tiek daug draugų. Šiemet sulaukėme istorinio palaikymo: dislokuotas Vokietijos vadovaujamas mūsų sąjungininkų batalionas, kuriame net 7 valstybių kariai. Viso Baltijos regione – net 20 šalių iš 28 NATO narių atsiuntė pastiprinimą mums. Visa tai kilstelėjo mūsų šalies gynybinį atgrasymą į aukštesnį kokybinį lygį.
Nepaisant esamų saugumo garantijų, neturime sustoti – sieksime NATO reformų, priimant greitesnį sprendimų procesą, dar tvirtesnių gynybos planų, bendros oro gynybos.
Šiandien demokratiją ginantis pasaulis jau aiškiai supranta, kad didžiosios grėsmės transatlantiniam saugumui kaupiasi būtent mūsų regione: Kaliningrado srities militarizacija, agresyvios puolamojo pobūdžio pratybos „Zapad“, geopolitiniu ginklu pavirtusi Astravo atominė jėgainė.
Ir mes patys nesame tik saugumo vartotojai ar prašytojai. Mūsų žmonės visuose pasaulio karštuosiuose taškuose padeda užtikrinti ilgalaikę taiką, esame strateginiai Ukrainos ir Gruzijos partneriai, padedame šioms šalims, talkiname kovoje su migracijos krize, aktyviai dalyvaujame globalioje antiteroristinėje koalicijoje.
Todėl šalies užsienio politika taip tampriai tapo neatsiejama nuo saugumo iššūkių. Geopolitinė realybė verčia ne tik mus, bet ir visą Europą imtis didesnės atsakomybės už savo saugumą.
Šie iššūkiai atveria galimybių ir stipresnei Europos šalių integracijai. Būtent ji gali tapti atsvara nestabilumui ir įtampai, tvyrančiai pasaulyje. Narystė Europos Sąjungoje yra garantija, užsitikrinant ilgalaikę taiką, stabilumą ir gerovę. Vis dar 28 Europos šalys kartu turime kur kas daugiau svorio negu pavieniui.
Tačiau Europa neapsaugos mūsų nuo politinės trumparegystės: turime patys apsivalyti nuo išorinių įtakų, didinti pilietinį atsparumą.
Nors Lietuva didžiuojasi atvira visuomene, Lietuvos demokratijos tėvo Kazio Griniaus metinės palydėtos net 4 pasikėsinimais į žodžio laisvę. O juk kaip ir prieš šimtą metų žiniasklaida yra mūsų ginklas, Tėvynės sargas ir tiesos kardas. Neretai – vienintelis valstybės ramstis, kovojant su korupcija, informacinėmis atakomis, socialiniu nejautrumu.
Lietuvos „elfai“, stabdantys priešiškus „trolius“ ir melagingas naujienas virtualioje erdvėje, sulaukė net tarptautinio dėmesio, nes jie užtikrina saugumą ir atsparumą realiu laiku.
Laisva, saugi žiniasklaida ir sąmoningi piliečiai – tai priešakinė linija jau vykstančiame informaciniame kare.
Gerbiamieji, gyvename finansiškai ir ekonomiškai stabilioje šalyje, esame konkurencingi, investicijų sausra taip pat kol kas aplenkė Lietuvą.
Inovacijos ir aukštos kvalifikacijos žmonės tampa naujojo šimtmečio Lietuvos skiriamuoju ženklu pasaulyje. Nuo šiandienos žingsnių priklausys, kokia ateityje bus mūsų šalis – inovatorių Lietuva ar ištuštėjęs pagyvenusių žmonių kraštas.
Neatidėliokime svarbių sprendimų nei kitam posėdžiui, nei kitai kadencijai. Būtent inovacijos lems visos ekonomikos perspektyvą. Būtent inovacijos yra tas skiriamasis ženklas, kuris identifikuoja visą Baltijos šalių regioną. Todėl jų plėtrai reikia stipresnių paskatų.
Vienbalsiai Seime patvirtintos Mokslo ir inovacijų politikos kaitos gairės. Nepadėkime jų į stalčių – paverskime gyvu dokumentu.
Neleiskime merdėti mokslo ir inovacijų slėniams, į kuriuos jau investavome europinius milijardus. Tokio srauto daugiau jau nebus.
Gerų ženklų netrūksta: atgyja inžinerija, aviamechanika, stiprėja informacinės technologijos. Lietuva įsitvirtina kaip regiono gyvybės mokslų ir finansinių technologijų centras. Tai labai gerai.
Lietuviškus lazerius rastume jau 90-yje iš 100 TOP universitetų.
Jau šį mėnesį tapsime Europos branduolinių tyrimų organizacijos (CERN) nariais – tai reiškia, kad pasaulis pastebi mūsų mokslinį potencialą, juo pasitiki ir vertina. Tuo galime didžiuotis.
Laikas inventorizuoti visą valstybės investicijų programą, nes ypač europinės lėšos artimiausioje ateityje seks. Todėl valstybės investicijų programa, kuriai kasmet skiriame apie 15 procentų metinio biudžeto, tampa pagrindiniu instrumentu, kuris gali nukreipti valstybės vystymosi raidą. Valstybės šimtmetį pasitikime tokiais projektais ir sprendimais, kurių naudą galėtume jausti dar ilgai. Visų pirma juos turėtume kreipti į inovacijas ir technologinį šalies atsinaujinimą. Tuomet tapsime patrauklūs ne tik užsienio investuotojams, bet gimtinės nepaliks ir mūsų piliečiai.
Emigracijos mastas tampa skausmingiausia problema, todėl mėginkime pirmiausia susigrąžinti savus žmones. Estijoje jau antri metai iš eilės žmonės grįžta namo, reiškia juos apsukti galima. Sąlygos panašios, išsivystymo lygmuo panašus, gal tik daugiau optimizmo turi nei lietuviai ir geriau šneka apie save, nei mes. Galbūt tai yra didžiausias skirtumas. Todėl labai remčiau ir palaikyčiau Tarptautinės migracijos organizacijos projektą „Renkuosi Lietuvą“, nes jie žino, kokios pagalbos reikia tautiečiams, grįžtantiems iš emigracijos. Grįžimu domisi kas antras mūsų emigrantas. Palengvinkime jiems kelionę namo.
Mielieji, maksimaliai išnaudokime Lietuvai palankų metą, kad valstybės stiprėjimą, jos augančią ekonominę galią jaustų kiekvienas gyventojas. Šis laikas – mūsų turtas. Nešvaistykime jo antraeiliams dalykams. Būtina spėti atliepti svarbiausius dabarties iššūkius.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Mums reikia tokios pat energijos, drąsos, pasiaukojimo ir atsakomybės kaip Pirmosios Respublikos metais.
Todėl nesiginčykime dėl šimtmečio dovanos Lietuvai. Geriau išjudinkime gyvybiškai svarbių reformų ledlaužį, kad mūsų vaikams jau nereikėtų vytis prarasto laiko.
Šie metai – slenkstis į naują atkurtos valstybės šimtmetį ir į naujos kokybės Lietuvą. Padarykime, ką privalome, šiandien ir suteikime pasitikėjimo ateičiai.
Linkiu sėkmės kiekvienam, kas trispalvę laiko rankoje kaip atsakomybę. Kas šimtmečio laukia ne tik kaip pasididžiavimo savo valstybe šventės, bet ir kaip galimybės svariai prisidėti, stiprinant mūsų Laisvės kūrinį.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė
Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo (KKSRF) tarybos sprendimai skirstant lėšas kelia abejonių dėl skaidrumo ir pagrįstumo, todėl nuspręsta kreiptis į Generalinę prokuratūrą.
„Gauta daug organizacijų skundų dėl neaiškaus fondo lėšų skirstymo. Pavyzdžiui, projektai, gavę mažiau konkursinių balų, buvo finansuojami, o surinkę daugiau balų – liko nuošalyje. Taip pat matyti, kad pinigai skirti ir toms organizacijoms, kurių vadovai patys yra fondo tarybos nariai“, – sako vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.
VRM surinkti duomenys rodo, kad buvo nemažai atvejų, kai fondo taryba, nenurodydama konkrečių priežasčių, pakeitė ekspertų sprendimus ir skyrė lėšų tiems projektams, kurių ekspertai siūlė nefinansuoti. Be to, vienoda balų suma įvertintus projektus taryba finansavo skirtingai (vienus iki 100 proc., kitus – daug mažiau).
„Pavyzdžiui studijai „Lietuva – dviračių šalis. Pirma pasaulyje – 2030“ parengti skirta 16,6 tūkstančių eurų. Nei kam jos reikia, nei kokių rezultatų ja siekiama, projekto paraiškoje nenurodoma. Tuo tarpu kiti projektai, surinkę daug daugiau konkursinių balų, liko be finansavimo“, – aiškina E. Misiūnas.
KKSRF taryba kasmet sporto projektams paskirsto apie 6.7 mln. eurų. Į fondą pinigai surenkami iš akcizo pajamų, gautų už alkoholinius gėrimus ir tabaką, taip pat iš loterijų ir azartinių lošimų mokesčio.
VRM Vyriausybei svarstyti jau pateikė Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymo pataisas. Remiantis jomis, fondo lėšomis būtų finansuojami projektai, susiję su gyventojų fizinio aktyvumo skatinimu ir inventoriaus įsigijimu. Vietoje fondo tarybos būtų įsteigta komisija, kuri teiktų siūlymus asignavimų valdytojui dėl lėšų skyrimo. Ją sudarytų 9 nariai: Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo ministerijų, taip pat Lietuvos savivaldybių asociacijos bei visuomenių sporto organizacijų atstovai.
Pagal naująjį reglamentavimą komisijos nariai būtų skiriami vienai 3 metų kadencijai. Komisijos nariai tai pat turėtų atitikti valstybės tarnautojams keliamus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus.
Be to, siūlomomis pataisomis Kūno kultūros ir sporto departamentas būtų įpareigotas derinti finansuojamų projektų atrankos kriterijus su VRM.
„Apie miglotą sportui skirtų lėšų skirstymą puse lūpų kalbama jau seniai. Priimtas įstatymas prisidėtų prie sistemos skaidrinimo iš esmės”, – teigia vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.
Anksčiau dėl fondo tarybos veiklos ir lėšų sportui skirstymo pastabas ne kartą išsakė STT, Valstybės kontrolė ir Seimo Antikorupcijos komisija.
Informacijos šaltinis – Lietuvo vidaus reikalų ministerija.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga, Konkurencijos tarybos ir Valstybės kontrolės atstovais aptarė, kaip užtikrinti mažesnes vaistų kainas Lietuvoje.
Konkurencijos tarybos (KT) ir Valstybės kontrolės (VK) tyrimai atskleidė, kad kompensuojami vaistai mūsų šalyje yra nepagrįstai brangūs.
Neskaidri, blogai kontroliuojama sistema sudaro sąlygas korupcijai ir neteisėtam lobizmui. Iki šiol nė vienas sveikatos apsaugos ministras nesiryžo reformuoti vaistų kompensavimo sistemos, kasmet reikalaujančios vis daugiau lėšų. Vaistams kompensuoti valstybė per metus skiria jau beveik 240 mln. eurų, o patys gyventojai dar primoka dešimtis milijonų eurų. Kai kurių vaistų grupėse priemokos išaugo daugiau kaip 80 procentų.
Kaip rodo tyrimai, Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) reguliuojama vaistų kompensavimo sistema sukelia dirbtines kliūtis patekti į šalies rinką pigesniems ir efektyvesniems vaistams.
Dėl kontrolės stokos Lietuvoje brangiausio vaisto parduodama dešimtis kartų daugiau nei pigiausio, nors skirtingų gamintojų to paties vaisto kainos rinkoje gali skirtis nuo 2 iki 6 kartų. Tai rodo, kad valstybė vaistus kompensuoja ne pagal realias kainas.
Net iki 49 proc. pigesni vaistai yra neįleidžiami į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, ištisais metais delsiant jį atnaujinti moderniais ir pigesniais vaistais. Tokia sistema tarnauja brangių vaistų gamintojams ir prekybininkams, saugodama jų pelnus.
Neracionaliai naudojant Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšas prarandama galimybė sutaupyti ir nupirkti naujausių vaistų, ypač reikalingų onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams.
Žmonėms ne visada pasiūloma pasirinkti pigesnius tokio paties efektyvumo medikamentus. Kaip atskleidė Valstybės kontrolė, tik 1 iš 14 tirtų atvejų vaistų pirkėjas buvo tinkamai informuotas apie mažiausiai kainuojantį vaistą.
Prezidentė pabrėžia, kad vaistų kainų mažinimas yra prioritetinis darbas, svarbus visiems gyventojams ir valstybei. Dabar susiklosčiusi padėtis yra nepateisinamo aplaidumo padarinys. Esama daug galimybių sumažinti vaistų kainas, ir tai – tiesioginė sveikatos apsaugos ministro atsakomybė, nes būtent dėl SAM nustatytų taisyklių vaistų kainos nemažėja.
Ministerija privalo įgyvendinti kontroliuojančių institucijų rekomendacijas: užtikrinti efektyvią vaistų kainodarą ir sąžiningą konkurenciją, Vaistų kompensavimo komisijos, Farmacijos departamento veiklos skaidrumą. Taip pat turėtų būti atnaujinta PSDF taryba, kurioje iki šiol sprendimus daugiau nei dešimtmetį priiminėja tie patys nariai.
Skaidri vaistų rinkos reguliavimo tvarka ir principinga jos priežiūra bei kontrolė turi suteikti galimybę kiekvienam žmogui įsigyti tinkamiausius, nebrangius ir efektyvius vaistus.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
„Netikėk niekuo, ką išgirsti, ir tikėk tik puse to, ką pamatai“. Tai garsaus amerikiečių rašytojo Edgaro Po patarimas.
Kaip šią sparnuotą frazę pritaikyti lietuviškam kontekstui?
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis įspūdingą tiražą turinčiuose leidiniuose giriasi esąs didžiausias geradėjas. Jis – ir už darnią Lietuvą, ir už tokią Lietuvą, kuri privalo likti „natūraliausia, švariausia, sveikiausia Europos šalimi“.
Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.
Be to, jis propaguoja blaivybę, rūpinasi kultūra. Pavyzdžiui, portale delfi.lt įrodinėja: „Vyriausybių apgautai kultūrai reikia ne grašių, o tinkamo finansavimo“.
Tad gal šį rudenį padarytume didžiausią kvailystę, jeigu nebalsuosime už R.Karbauskio vadovaujamą politinę jėgą? Juolab kad šioje partijoje puikuojasi ir buvusio padoraus Vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio, ir nuoširdžiai blaivybę propaguojančio daktaro Aurelijaus Verygos, ir puikią knygą apie Lietuvai iškilusius pavojus kartu su kolegomis intelektualais parašiusio Lietuvos edukologijos universiteto dekano Eugenijaus Jovaišos pavardės!
Ir vis dėlto R.Karbauskio praeitis neleidžia juo lengvabūdiškai pasitikėti. Būtina prisiminti: LVŽS į 2016-ųjų Seimo rinkimus vedantis politikas dar visai neseniai abejojo Lietuvos narystės NATO aljanse naudingumu, svarstė, kam lietuviai didina išlaidas krašto apsaugos ministerijai, bei nerėmė Vilniaus pastangų statyti naują atominę jėgainę.
Žinoma, mūsų įstatymai nedraudžia dalyvauti rinkimuose politinėms jėgoms, kurios NATO laiko bloga kompanija ir kurios nesupranta, kodėl būtina „sočiai maitinti savąją kariuomenę“. Lietuviškoji temidė nedraudžia dalyvauti rinkimuose ir tiems, kurie subtiliai arba tiesmukiškai trukdė Lietuvai kartu su tvarkingais, pažangiais, drausmingais japonais statyti naują atominę jėgainę senosios Ignalinos AE teritorijoje ir norom nenorom atvėrė galimybę augti paskubom, nesilaikant saugos reikalavimų statomai, todėl mirtinus pavojus nešančiai Astravo AE Baltarusijoje – vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus.
Taigi tokio draudimo Lietuvos įstatymuose nėra. Gal ir teisinga, kad nėra, nes draudimai niekad nebuvo efektyvus vaistas nuo blogų minčių ar įpročių, greičiau priešingai – draudžiamas vaisius labiau vilioja.
Tačiau Lietuvoje egzistuoja nuostata, jog visuomenė turi teisę žinoti. Tiesa, šios taisyklės dažnai nepaisoma. Ja naudojasi tiktai savo nuodėmes po devyniais užraktais paslėpę turtingieji. Net ir rinkimų išvakarėse, kai, regis, rinkėjams žinoti išties reikia kuo daugiau, ši taisyklė netampa privaloma. Ši nuostata egzistuoja tik formaliai, tik Ritos Miliūtės laidose. Realusis gyvenimas Lietuvoje – visai kitoks, kur kas bjauresnis nei demokratiški mūsų įstatymai.
Ir vis dėlto norėčiau kukliai pasiteirauti: kaip ponas R.Karbauskis šiandien vertina savo ankstesniuosius pareiškimus? Jeigu skeptiškumas dėl NATO, Lietuvos kariuomenės bei Lietuvos AE niekur neišgaravo, – argi mums, rinkėjams, protinga remti tokią jėgą? O jeigu priešiškumo nebeliko, privalėtų bent jau viešai paaiškinti, kas ir kaip jį kadaise suklaidino. Paaiškinti turėtų niekieno neverčiamas, neraginamas.
Deja, kol kas viešojoje erdvėje, man regis, į šiuos ne itin malonius klausimus neatsakyta. Viliamasi, kad juos visi jau pamiršo? Gal ir pamiršo, nebeteikia didelės reikšmės, bet principingoje kompanijoje toks politiko elgesys turėtų būti traktuojamas kaip slapukavimas, nenuoširdumas. Tai byloja, kad partijos vadovas tikisi rinkėjams įpiršti juodą katę juodame maiše.
Beje, šį klausimą būtų galima pateikti ir pirmuosiuose LVŽS sąrašo dešimtukuose besipuikuojantiems garbiems kandidatams : jūs tikrai žinote, neabejojate, garantuojate, kad ponas R.Karbauskis nuoširdžiai gailisi dėl savo paklydimų, kurie pastaruoju metu kvepėtų išdavyste?
Galiu tik pritarti Edvardui Čiuldei, internetinėje „Lietuvos ryto“ versijoje keliančiam panašias abejones. Straipsnyje „Žalieji ar juodieji valstiečiai?“ jis svarsto: „Ar nėra taip, jog nepalyginamai didesnį pavojų Lietuvos valstybei užtraukia pretenduojantis tapti tos valstybės vairininku žmogus, kuris prieštaravo šalies stojimui į NATO, pasisakė prieš išlaidų krašto gynybai didinimą, nekalbant jau apie tarsi mažiau dramatiškus, bet pakankamai kontraversiškus veiksmus, telkiant žmones prieš AE statybą Lietuvoje ar skalūninių dujų žvalgybą?“
XXX
Kokių dar svarbių klausimų turime? Knietėtų žinoti, kur dingo ponas Eligijus Masiulis? Tame pačiame „Lietuvos ryte“ komentatorė Ernesta Apanavičiūtė – Šalčė tvirtina, kad „mūsų visuomenė nepratusi prie tokios gūdžios tylos apie dar visai neseniai kasdien kone visose žiniakslaidos priemonėse besimakalavusį, skaidriausio teisuolio tonu pamokslavusį ir neabejotinai kėdes į aukščiausius valstybės postus jau besimatavusį politiką“.
Kad teisinėje, demokratinėje valstybėje rinkėjai prieš svarbius rinkimus privalo žinoti, kur dingo ir ką dabar veikia rekordiškai didelio kyšio paėmimu kaltinamas politikas, – tai tiesa. Abejoju tik dėl teiginio: „mūsų viesuomenė nepratusi…“.
Dar ir kaip pratusi. Jei būtų nepakanti, reikli, kaip mat priverstų liberalus paaiškinti, kur pasislepė jų lyderis. Liberalai tiesiog bijotų potencialiems rinkėjams sakyti „nežinau“, nes būtų apmėtyti supuvusiais pomidorais bei kiaušiniais ir Seimo rinkimuose nelaimėtų nė vienos kėdės. Beje, liberalai kaip liberalai, o teisėsauga, prokuratūra negalėtų nieko paaiškinti? Nejaugi tuo ir baigėsi „amžiaus“ skandalas? Dingo Masiulis, kaip dingo ponia iš Garliavos, – ir tuo viskas pasibaigė?
XXX
Dauguma keblių klausimų Lietuvoje turi amžiną palydovą – nieko nesakančius, tuščiavidurius paaiškinimus. Girtas vokietis savo jachta atsitrenkė į prie Būtingės terminalo prisišvartavusį tanklaivį. Tai nutiko rugpjūčio 6 dieną 3 valandą ryto. Bet tanklaivį Būtingės terminale taranavusios jachtos niekas nepastebėjo – nei mūsų kariuomenė su pasieniečiais, nei privati saugos tarnyba.
Taigi girtam vokiečiui dėkokime: jei ne tos jį saldžiam miegui paguldžiusios 1,5 promilės alkoholio, net nežinotume, jog surengti diversiją ar teroro išpuolį prieš mūsų strateginį objektą – vieni juokai.
Viešojoje erdvėje pasirodė tik keletas pasiaiškinimų: kalta pasenusi stebėjimo įranga; moderniomis priemonėmis stebima vos 33 proc. Lietuvos valstybės sienos; „griežtesnių procedūrų nereikėjo taikyti, nes situacija nekėlė pavojaus“. Ir į kalėjimą už visai valstybei pavojingą aplaidumą, deja, niekas iš pareigūnų nebus pasodintas.
Nuostabą kelia ir žinia, kad lenkiško kapitalo naftos koncernui, kuriam priklauso terminalas, leista pačiam samdyti privačią saugos bendrovę, nors, vadovaujantis sveiku protu, privati firma neturėtų saugoti strateginių valstybės objektų.
XXX
Nerimo sukėlė ir BNS išlplatintas interviu su 2015-aisiais įsteigto Nacionalinio kibernetinio saugumo direktoriumi Rimantu Černiausku, teigiančiu, jog „Lietuvos valstybės įmonėse pareigūnai randa užsienio valstybėms priklausančios šnipinėjimo programinės įrandos“. Vienintelė paguoda – tokios įrangos aptinkama mažai.
Akivaizdu, kad esame nepasiruošę rimtoms kibernetinėms atakoms. Saugomės paviršutiniškai, taikome tik apie ketvirtadalį kibernetinei saugai užtikrinti rekomenduojamų organizacinių priemonių, diskutuoti pradedame tik tada, kai atsitinka nelaimė, neturime užtektinai aukščiausio rango specialistų…
XXX
Dar daugiau baimės atnešė paskutinioji LRT televizijos laida „Savaitė“ (redaktorė Nemira Pumprickaitė), kurioje pateikiama Valstybės kontrolės išvada: „nepasiruošę nė vienai ekstremaliai situacijai“. Jei kiltų pavojinga epidemija, jei iš baltarusiškojo Astravo atkeliautų radioaktyvūs debesys, jei šalį užplūstų milijonai pabėgėlių, jei mūsų pašonėje nuolat rengiamos agresyviosios karinės Rusijos pratybos taptų staigiu įsiveržimu, – civiliai asmenys nežinotų nei kur bėgti, nei kur slėptis, nei kaip gintis.
Šių žinių autorius – Valstybės kontrolės auditorius Gediminas Sungaila, beje, suskaičiavęs, kiek Lietuvoje tvarkingai veikiančių slėptuvių. Remiantis duomenimis apie slėptuves, gyvename taikos ir ramybės oazėje, kurios niekas, niekada ir niekaip negali užpulti.
XXX
Kas dar skaudina? Žurnalo „IQ“ redaktorius Ovidijus Lukošius yra rašęs, jog galimybė Europos Sąjungos piliečiams be trukdžių keliauti po visą ES teritoriją nuo Lisabonos iki Talino, – absoliutus gėris.
Šį mitą sugriovė atvirai prorusiškas pažiūras demonstruojantys, Lietuvą agresyvumu kaltinantys vokiečiai Raineris Rothfussas ir Ove Šataueris. Drauge su 250 bendraminčių jie leidosi į vadinamąjį „Taikos žygį“ – iš Vokietijos per Kaliningrado sritį, Lietuvą bei Latviją patraukė į kaimynines šalis puldinėjančią Rusijos sostinę. Šie vokiečiai labai remia Kremliaus valdovą.
Žinoma, mes, lietuviai, niekuo dėti – negalime uždrausti Vokietijos piliečiams koneveikti JAV bazes arba kliedėti, girdi, agresyvioji Lietuva trukdo Vokietijai bičiuliautis su Rusija. Tokių turime ir Lietuvoje.
Pikta, kad šie „taikos balandžiai“ keliavo būtent per Lietuvą. Principinga valstybė neturėjo tokių nei įsileisti, nei praleisti. Tačiau esame supančioti ES piliečių teise laisvai judėti po ES ir, tuo pačiu, neišvengėme improvizuoto protesto mitingo netoli Šiaulių diskokuotų NATO valstybių karo lėktuvų, atliekančių vien oro policijos misiją.
Tikriausiai neturėčiau sureikšminti šio vokiško akibrokšto. Juk galimybė ES piliečiams nekliudomai keliauti po visą Sąjungą – geras pasiekimas. Daugiau naudos nei žalos. Ir vis dėlto pasijutau tarsi gyvenčiau pereimamąjį kiemą primenančioje valstybėje. Kaimynas tau spjauna į veidą, o tu tegali tik nusišluostyti. Tokių spjūvių, atrodo, bus ir daugiau: Putinas puola išradingai, ciniškai.
Iš Seimo nario Rimanto Dagio gali būti bandoma išieškoti žalą, padarytą valstybei. Valstybės kontrolės (VK) skaičiavimu, jo vadovauta Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nepagrįstai atleido darbo biržos vadovą Vidą Šlekaitį.
Teismas į darbą jį grąžino ir nurodė išmokėti beveik 400 tūkst. litų kompensaciją už priverstinę pravaikštą. VK nurodė šiuos pinigus iš kaltininko išieškoti, tačiau jis valstybei padarytų nuostolių kompensuoti neketina. R.Dagys sakė: “Jeigu man ateitų tokios pačios komisijos išvados, kad žmogus padarė valstybei 1,5 mln. litų žalą, aš tikrai pasielgčiau lygiai taip pat”.
Jei parakas sudrėkęs, iš patrankos vietoj šūvio galima sulaukti pavėjavimo, o jei parakas iki prašvinkimo sudrėkęs – dar ir tvaiko.
Vilniaus mero Artūro Zuoko fantazijos stoka neapkaltinsi, Gogolio „Mirusių sielų“ personažo Manilovo fantazija tėra tik blankus šešėlis zuokiškajai. Esminis fantazijų skirtumas tas, kad Manilovas apie nerealias svajas tik pasakodavo baudžiauninkams, o Zuokas jas vizijų pavidalu vėjuoja griaudėdamas, tarsi iš armotos. Sakytume, tegul jis vėjuoja tomis vizijomis, tačiau už jų tvaiką sostinė milijonines sumas pinigėlių turi pakloti.
Vilniaus meras, statybų ir transporto manijos apsėstas, įsisiautėjo kaip fantomas ir taip sudarkė senojo Vilniaus veidą, tokias akėčias per jį pravilko, kad seniau jį lankiusieji ir dabar vėl pamatę, nebeatpažįsta.
Meras ir kai kurie trumparegiai piliečiai džiaugiasi ir didžiuojasi Gedimino prospekto bei Užupio (mero dvaras) kosmetika, o Vilniaus pakraščių, seniūnijų (kumetynų) nemato. Užsienyje, išėję iš mados prieš dešimtmetį, jau pamirštos, neišvaizdžios daugiaaukštės dėžės rado vietą architektūros paminklais turtingame Vilniuje, o tie paminklai nuskendo tarp aukštų neišvaizdžių luitų. Tarp duobėtų pakraščių gatvių įsiterpė ir pats Gedimino prospektas. O kiek kainuoja vien sostinės transporto vizijos?
Pastaruoju metu Lietuvoje vis stiprėja nebaudžiamumo ir visiško teisės viršenybės nepaisymo nuotaikos. Aukščiausios šalies institucijos tyčiojasi tiek iš Lietuvos žmonių, tiek iš teisinės valstybės sistemos. Kaip kitaip galima vertinti visišką Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) nutarimų ignoravimą, pasiteisinimų paiešką ir nuolatinius atsikalbinėjimus.
Dar visai neseniai VPT niekine pripažinus 1,8 mln. litų vertės sutartį su kelionių agentūra „Vestekspress“, Ministro Pirmininko tarnyba (MPT) pareiškė sutarties nenutrauksianti ir, rodydama puikų valstybinių institucijų bendradarbiavimo pavyzdį, pasiūlė pačiai Žydrūno Plytniko tarnybai kreiptis į teismą.
Nuolat girdime: „Lietuva turi tapti patraukli užsienio investicijoms.“ Kodėl? „Mūsų krašte pigi darbo jėga“, – girdime. Piginkime dar, mažinkime mokesčius. Į Lietuvą plaukte plauks investicijos.
Verslininkas nebūtų verslininkas, jeigu netrokštų gauti kuo daugiau pelno. Suprantama, kai vienos valstybės verslininkai ieško svetur pelningesnio verslo. Pigesnės darbo jėgos ieškota ir gūdžiais kolonizacijos laikais. Užsienio įmonės ginklu ir su savo statytinių pagalba valdė ištisus kraštus, kad ir Vest Indijos arba Lotynų Amerikos šalis, kur šeimininkavo JAV bendrovės. Kuo visa tai ten baigėsi, mūsų išminčiams nė motais.
Pateikiame tik kelis iš daugelio pavyzdžių, ko iš tiesų vertos Valstybės kontrolės skelbiamos, dažniausiai skandalingos ir didelį atgasį šalies gyvenime sukeliančios išvados.
Iš 2009 m. birželio 19 d. valstybinio audito ataskaitos dėl Vilniaus miesto savivaldybėję atlikto finansinio audito rezultatų kontrolės ataskaitos: „Vilniaus miesto savivaldybėje privatizavimo fondo lėšos, skirtos Nacionalinio stadiono su sporto kompleksu statybos vykdymui, buvo naudojamos nesilaikant Viešųjų pirkimų įstatymo nustatytų principų ir reikalavimų, neteisėtai ir neracionaliai.”
Seimo Socialdemokratų frakcijos narė Birutė Vėsaitė informavo, kad socialdemokratai ketina kreiptis į Valstybės kontrolę su prašymu ištirti situaciją ir atlikti valstybinį auditą Lietuvos elektrinėje dėl „galimai nusikalstamos Lietuvos elektrinės veiklos perpardavinėjant elektros energiją”.
Tačiau visiškai neaišku, kodėl šiuo klausimu politikė nusprendė kreiptis į būtent į Valstybės kontrolę. Žinia, Valstybės kontrolės išvados visada dažniausiai būna skandalingos, tačiau jokių menkiausių pasekmių tai nesukelia. Visais atvejais, praktiškai be jokių išimčių, tokioms Valstybės kontrolės išvadoms patekus į Prokuratūrą viskas tuo ir baigiasi.
![vesaite1[1]](https://slaptai.lt/wp-content/uploads/2010/12/vesaite1[1].jpg)
