Vamzdis

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Azerbaidžano sostinė Baku. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pareiškęs, jog Azerbaidžano sostinė – gražesnė už Lietuvos sostinę Vilnių, – gudrauju. Aš – lietuvis, gimęs ir užaugęs Vilniuje. Todėl pats puikiausias pasaulio miestas šių eilučių autoriui – Vilnius, mat Vilnius – mano gimtasis miestas, mano Tėvynės sostinė.

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Tvirtindamas, jog Baku galbūt pranašesnis už Vilnių, tenoriu atkreipti dėmesį į svarbų skirtumą, kurį užčiuopiau daug sykių svečiuodamasis daugiamilijoniniame Baku mieste. Vilnius turi dėl ko pavydėti Baku miestui. Pretekstas pavydui – ne puikieji Baku fontanai, ne nuostabioji Baku krantinė, kurią skalauja Kaspijos jūros bangos, ne žalieji parkai su atrakcionais, kavinėmis ir restoranais. Pavydą kėlė Baku gyvenančių azerbaidžaniečių požiūris į savąją istoriją, kultūrą, meną. Kiek ten paminklų, biustų, bareljefų, paminklinių lentų, kuriomis įamžinti žymūs azerbaidžaniečių politikai, istorikai, mokslininkai, muzikantai, rašytojai, filosofai, karininkai! Į kokią gatvelę beužsuktumei, kokioje aikštėje beatsidurtumei, visuomet aptiksi bareljefą arbą paminką, skelbiantį, jog štai šiame name gyveno ir dirbo žymus Azerbaidžano mokslininkas, poetas arba karvedys. Be kita ko, skulptūros – ne abstrakčios, todėl, žvelgdamas į jas puikiai įsivaizduoju, kaip atrodė pagerbti garsūs Azerbaidžano veikėjai.

Tokių ženklų – šimtai, tūkstančiai. Visa Azerbaidžano istorija – tarsi po atviru dangumi. Net sunku suskaičiuoti, kiek daug žymių veikėjų gyventa Azerbaidžano sostinėje. Regis, Baku nepamiršo nė vieno įžymesnio savo žemiečio. Ypač didinga, ypač įspūdinga milžiniška Azerbaidžano vėliava, besiplaikstanti ant įspūdingai aukšto postamento. Azerbaidžano vėliava tokia didelė, taip aukštai iškelta, kad ja, regis, įmanoma grožėtis iš atokiausių apie penketą milijonų gyventojų turinčio miesto kampelių.

Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio 20-osios aukoms atminti. Paminklas Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

O štai mano gimtasis Vilnius lyginant su Baku – skurdus miestas. Per trejetą dešimtmečių, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, sugebėjome rimčiau pagerbti tik karalius Mindaugą ir Gediminą bei patriarchą Joną Basanavičių. Dėl paminklo Laisvės kariui, prezidentui Antanui Smetonai, poetui Justinui Marcinkevičiui – tebesiginčijame. Apie įspūdingą paminklą Mykolui Biržiškai, kovojusiam prieš Vilniaus lenkinimą (parašė itin vertingą istorinį darbą „Vilniaus Golgota“ – okupuotos Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 m. dienoraštis“), – net nedrįstame užsiminti. Mano supratimu, sveika, susipratusi, savigarbos nepraradusi tauta neturėtų veltis į kvailus ginčus. Įspūdingas Laisvės karys privalo stūksoti Lukiškių aikštėje. Įspūdingas paminklas išdavikiškus gaivalus du dešimtmečius sėkmingai tramdžiusiam A. Smetonai – būtinas. Poetas J. Marcinkevičius, tautinę savimonę žadinęs „Katedra“, „Mažvydu“ ir „Mindaugu“ gūdžiais sovietiniais laikais, – nusipelnė solidaus, rimto paminklo vienoje iš gražiausių Vilniaus aikščių ar skverų.

Jei jau kalbame atvirai, Vilniui būtina turėti ne tik daugiau istorinio pobūdžio paminklų, bet galbūt net keletą specialių parkų. Viename – mūsų didieji kunigaikščiai ir karaliai (panašūs į kunigaikščius ir karalius, o ne į vamzdžius). Kitame – partizanų vadai (panašūs į to meto karius, tik ne į vamzdžius). Trečiasis – skirtas rašytojams, poetams (kad būtų įmanoma atskirti veidus). Įsivaizduoju, kad ten turėtų stūksoti paminklai ne tik Justinui Marcinkevičiui, bet ir, pavyzdžiui, Romualdui Granauskui, Petrui Dirgėlai ar Jonui Juškaičiui (tik ne tiems, kurie važiavo į Maskvą parvežti stalinietiškos saulės).

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų gražesnė. Slaptai.lt nuotr.

Deja, jau ne sykį esu minėjęs: lietuvių tauta sunkiai serga. Mes tesugebame kvailai ginčytis, esą Laisvės karys erzintų kitataučius, esą poetas parašė „Pušį, kuri juokiasi“, esą smetoniška konstitucija tuomet buvo per mažai demokratiška. Nejaugi nematome, kad mūsų priešai mus specialiai stumia į bedugnę? Tegul lietuviai nebežino, ko griebtis, tegul beviltiškai nuleidžia rankas. Tegul nutautėja, tegul ištirpsta. Tegul greičiau užmiršta savo garbingą praeitį. Tegul savo puikias erdves greičiau užleidžia kitoms, gyvybingesnėms ir gudresnėms, tautoms.

Taip jau beveik ir nutiko. Mes neturime net paminklo Geležiniam Vilkui, tai gražiai viduramžių legendai! Užtat Neries pakrantėje puikuojasi Kanalizacijos vamzdis, į kurį ilgai bežiūrint neva atsiveria gilių, originalių minčių klodai. Vokiečių gatvėje išdygęs ornamentais papuoštas stulpas, neva simbolizuojantis Lietuvos karalienę. Prie pat MO muziejaus – iš dirbtinai sukonstruoto upelio išplaukia keletas žalčių ar ungurių. Bet štai apie Vilniaus didybę pasauliui skelbiančio Geležinio Vilko, kuris būtų bent kiek panašus į tikrą vilką, – nė vieno (tiesa, Vilniaus geležinkelio stotyje ant stogo yra užkeltas vienas mažiukas, vos pastebimas vilkas be informacinio paaiškinimo). O juk Geležiniai Vilkai, pasak vieno rašytojo, galėtų sergėti visus pagrindinius įvažiavimus į Vilnių. Kad kiekvienas, keliaujantis į Lietuvos sostinę, norom nenorom išgirstų apie gražiąją lietuviškąją senovės legendą.

Taigi pavyzdžiu Azerbaidžano sostinei. Baku, skirtingai nei Vilnius, neliaupsina vamzdžių.

Pavyzdžiu Azerbaidžanui dar ir dėl to, kad šios šalies prezidentas Ilhamas Alijevas pastarosiomis dienomis pademonstravo vyrišką principingumą – nesusitiko su viena aukšto rango Belgijos politike. Omenyje turiu ponią Chadžą Labib – Belgijos užsienio reikalų ministrę. Ši ponia visai neseniai svečiavosi Armėnijoje ir, ten būdama, pademonstravo atvirą palankumą armėnų separatistams, vis dar norintiems savo rankose išlaikyti pagal tarptautinę teisę jiems niekaip nepriklausantį Karabachą. Po vizito Jerevane ponia, žinoma, susiruošė į Baku. Remiantis tarptautiniu protokolu, Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas privalėjo priimti Belgijos užsienio reikalų ministrę. Bet Azerbaidžano lyderis pasielgė kitaip. Jis atšaukė visus savo susitikimus su Belgijos diplomatijos vadove, įpareigodamas pasišnekėti su proarmėniška ponia žemesnio rango Azerbaidžano politikams.

Vamzdis – šiuolaikinio Vilniaus simbolis. Slaptai.lt nuotr.

Įsidėmėkime šį azerbaidžanietišką antausį savo oponentams. Kartais nesilaikyti tarptautinio protokolo – geriau, nei jo laikytis. Retsykiais pasielgti taip, kaip pasielgė I. Alijevas, – labai sveika. Negalima leist, kad priešai užsiliptų tau ant sprando. Jei gerbi savo valstybę ir savo tautą, būtina demonstruoti ne tik lankstumą, bet ir principingumą.

Man regis, Lietuvos prezidentams, premjerams, parlamentarams ir diplomatijos vadovams šiandien labai trūksta azerbaidžanietiško kietumo ginčijantis ne tik su savo konkurentais, bet ir su savo tikrais ar tariamais sąjungininkais. O mūsų visuomenei užsispyrimo ypač trūksta ginant teisę statyti didingą Lietuvos istoriją bylojančius paminklus. Neleiskime, kad mus įviliotų į diskusijas, kuriose teisūs tik tie, kurie klusniai šoka pagal kosmopolitų ir globalistų nurodytą melodiją.    

2023.08.28; 00:30

FotografijaSkaitomiausios

Šių keliolikos nuotraukų akcentas – vamzdis. Sostinės valdžia taip pamilusi vamzdžius, kad be jų – nė iš vietos.

Štai ir Europos aikštėje – vamzdis. Ant jo šono užrašyta:

„Priešais tave – moderni Vilniaus miesto įkūrimo legendos interpretacija, kuri teigia: „Čia stovės sostinė, o jos garsas sklis po visą pasaulį“.

Taigi… Užuot sukūrę įspūdingą Geležinį Vilką, mes nutarėme Vilką pakeisti vamzdžiu. Vietoj į vilką panašaus gyvūno – raudonas vamzdis. Esą taip prasmingiau, įspūdingiau, meniškiau…

Slaptai.lt nuotraukos

« ‹ 2 iš 2 › »

2022.09.27; 06:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kas yra paminklai – žino ar bent nutuokia kiekvienas. O kas yra „įpaminklintojai“?

Tuo žodžiu aš vadinu mus visus, kurie gyvename šalia paminklų, praeiname pro juos, apžiūrime (ar nepastebime), pasigrožime ar pakritikuojame… O geriausiu atveju dar ir kokią savo miesto, miestelio, gyvenvietės tradiciją sukuriame, kurioje tam tikras vaidmuo skiriamas būtent paminklui. Pavyzdžiui, kiekvieną valstybinę šventę dažnas miestas miestelis pradeda gėlių puokšte prie Nepriklausomybės paminklo ar kitokio, valstybę simbolizuojančio skulptūrinio kūrinio.

Tiesa, nežinau, ar priskirti prie „įpaminklintojų“ tuos, kurie ne tik kritikuoja ir protestuoja prieš vieną ar kitą paminklą, teisėtai reikšdami savo nuomonę, bet ir ragina kokį nors paminklą nugriauti, sunaikinti? Gal jie vadintini „išpaminklintojais“? Bet tegu gyvenimas pats juos sudėlioja į reikiamas vietas.

Ne be šypsenos prisimenu, su kokiu įtarumu mano gimtojo miestelio žmonės kažkada priėmė paminklą – su gėle rankoje stovinčią jauno žmogaus skulptūrą – skverelyje šalia bažnyčios. Jis buvo skirtas anksti mirusiam, iš mūsų parapijos kilusiam ir į Italiją išvykusiam vienuoliui pagerbti. Net mano mama, mokytoja, šiek tiek prisimenanti tą kaimo vaikiną, skeptiškai (ir ne visai pelnytai) burbtelėjo: „Nojė, nojė. Muokslams sėlpną galvą tetoriejė, ūkė darbams svekatas naožteka, kas balėka – tikta melstėis“ („Taigi, taigi. Mokslams silpną galvą teturėjo, ūkio darbams sveikatos neužteko, kas beliko – tiktai melstis“).

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Bet metams bėgant prie skulptūros žmonės ne tik priprato, bet ir įtraukė ją į miestelio gyvenimą: kadangi vienuolis buvo vardu Petras, kasmetinius šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidus bei su jais susietą miestelio šventę imta pradėti nuo paminklo. Išvakarėse skulptūra švariai nuplaunama, o atlaidų rytą apvainikuojama ąžuolo lapų vainiku. Ir visi šypsosi.

Panašiai miestelio bendruomenė „įpaminklino” ir paminklą, skirtą Laisvės kovų kovotojams, Kardo rinktinės partizanams atminti. Juolab, kad jis atsirado miestelio gyventojo, pasiaukojančiai, net fanatiškai puoselėjančio partizanų atminimą, pastangų dėka. Suprantama ir priimtina bendruomenei pasirodė tiek paminklo intencija, tiek ir jos autoriaus, skulptoriaus pasirinktas vaizdinis sprendimas.

Ir gal būt todėl, kad nesuprato intencijos ir pasirinktų vaizdinių formų, vėliau ta pati bendruomenė skeptiškai priėmė Jakovo Bunkos fondo pateiktą projektą paminklo iš miestelio kilusiam garsiam litvakui, vienam iš sionizmo lyderių Dovydui Volfsonui bei ketinimą miestelio centrinės aikštės šaligatviuose įsprausti plokšteles su miestelyje gyvenusių ir nužudytų žydų pavardėmis.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paminklo D. Volfsonui projektas netenkino vizualiai, nes katalikams žemaičiams priminė žydų kapinėse pastatytus paminklus mirusiems. O juk buvo siūloma tokį paminklą pastatyti miestelio centre. Kapinių paminklą – miestelio centre?!

Diskusija dėl auksaspalvių plokštelių kilo, sužinojus būsimo įrašo tekstą, kuris kai kuriuo aspektu iškreipė istorinę tiesą. Vėliau, kai įrašo tekstas buvo paredaguotas, dvi plokštelės į šaligatvį įspraustos buvo, ir šiandien, išblukintos saulės, liūčių ir daugybės jas trypiančių kojų, jos  tapo nepastebimos, nežadinančios istorinės atminties – o juk tokia turėjo būti šio sumanymo intencija.

Nemanau, kad tik Žemaitijos „įpaminklintojai“ yra tokie priekabūs naujai kuriamoms skulptūroms ar į jas pretenduojančioms „vizualizacijoms“. Dauguma vilniečių ir Vilniaus svečių po šiai dienai purtosi iš pasibjaurėjimo, išvydę Neries krantinėje rūdijantį Vamzdį. Daug iečių buvo sulaužyta ir dėl projektuojamo paminklo Lukiškių aikštėje. O kai galiausiai vadinamasis Vytis buvo įkurdintas prie Kauno pilies, prieštaringi vertinimai netyla iki šiol.

Aš irgi labai atidžiai apžiūrinėjau tą skulptūrą ir mėgavausi jos sukeltais gausiais, greičiau teigiamais, negu neigiamais potyriais.

Kadangi nesu iš augalotosios dvimetrinių lietuvaičių kartos, žiūrėdama į paminklą iš priekio, praktiškai mačiau tik gerai įmitusio eržilo pilvą su raiškiais lyties požymiais. Apėjus skulptūrą ir atsistojus prie jos dešiniojo (jei žiūrėtume nuo žirgo galvos į jo uodegą) šono, atsivėrė galimybė aprėpti visumą, ir tuomet išjaučiau įspūdingą kontrastą tarp galingo, itin karingai nusiteikusio, nasrus grėsmingai iššiepusio žirgo ir jaunučio, švelnių bruožų raitelio, kuris menkai tepriminė žygiuose bei mūšiuose užgrūdintą Vytį. Bet manęs tai nė kiek nešokiravo. Priešingai: aš, žemaitė, priėmiau skulptūrą kaip pelnytą padėką ir pagarbą ištikimiausiam Lietuvos karžygių, vyčių bendražygiui, neretai ir gelbėtojui – žemaitukų veislės tvirtam, ištvermingam, raumeningam Žirgui. O eržilas Žirgu tampa tik dėka raitelio. Dėka Vyčio. Argi ne? O jei taip, tai skulptūra verta gyventi tarp žmonių, vertabūti priimta, „įpaminklinta“.

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.

Suprantu, kad mano komentaras ne vieną skaitytoją šokiruos, o skulptorius profesionalus gal ir papiktins: ar ne per daug leidžia sau kažkokia moterėlė, nenusimananti skulptūros meno ir skulptoriaus darbo subtilybėse? Atsakau: ne, ne per daug. Skulptūros, mano įsitikinimu, kuriamos tam, kad būtų matomos, kad į jas būtų žiūrima. Jos statomos miestų miestelių viešosiose erdvėse, kad su jomis būtų gyvenama ir susigyvenama. Tik tokiu būdu jos yra „įpaminklinamos“.

O jei autorių ar kritikų-profesionalų netenkina toks „įpaminklinimas“, tai testovi tie kūriniai skulptorių dirbtuvėse ar muziejuose, nepretenduodamį į kasdienį (su)gyvenimą su visuomene, su tauta, su bendruomene, su eiliniais žiūrovais-praeiviais…

Šiuolaikinio meno pavyzdys. „Skulptūra” ant Žaliojo tilto Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Dažnai santykius tarp skulptoriaus kūrinio ir žiūrovų, „įpaminklintojų“, sukomplikuoja tokie kūriniai, kurie, viena vertus, skirti žinomai asmenybei ar svarbiam istoriniam įvykiui įamžinti, tačiau, kita vertus, kurie be išsamios pažinties su autoriaus koncepcija, lieka nesuprasti ir nepriimtini tiek žiūrinčiojo akiai, tiek ir širdžiai.

Taip man nutiko, pamačius žinomo ir gerbiamo skulptoriaus kūrinį, skirtą dar labiau žinomai asmenybei. Kol neperskaičiau pavadinimo, galvojau, kad prieš mane – paminklas kokiam nors konclagerio kaliniui ar suskurdusiam, išbadėjusiam kaimo piemenėliui. Perskaičiusi užrašą, sužinojau bent tiek, kam skirtas paminklas. Bet tada dar labiau suglumino aliuzija į kalinį ar piemenėlį. Ir tik kai man nuodugniai buvo perpasakota skulptoriaus koncepcija, protas liko užganėdintas, tačiau širdis, emocijos taip ir liko „nakontėnas“ (žem. „nepatenkintos“).

Matyt, aiškaus, akimis pagaunamo ryšio nebuvimas tarp skulptoriaus vizijos ir žiūrinčiojo suvokimo šiandien kelia diskusijas dėl neseniai Liubave atidengto paminklo partizanui Juozui Lukšai-Daumantui. Tiesa, man paminklas, kokį aš jį pamačiau TV, padarė gerą įspūdį, bet pagerėjo jis vėlgi po to, kai išsiaiškinau tą „daiktą savyje“ – autoriaus koncepciją.

Na, kad aš ne tokia jau visiška neišmanėlė skulptūrų ir žmonių-žiūrovų santykių klausimuose, liudytų šios vasaros akcija, pagyvinusi mano gimtojo miestelio gyvenimą ir papuošusi jį dar viena skulptūra, skirta daugiatautės miestelio bendruomenės istorijai. Ji užbaigė kelis metus trukusį nesusikalbėjimą tarp Plungėje įsikūrusio Jakovo Bunkos fondo administratoriaus ir miestelio bendruomenės.

Nesusikalbėjimo esmė – skirtingas požiūris į žydų ir lietuvių santykius iki Antrojo pasaulinio karo bei Holokausto, tiksliau, į tai, kaip ir ką iš tos istorijos atminti ir minėti.

Bendruomenė, biblioteka, gimnazija keletą paskutinių metų organizavo renginius, kuriuose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas ne tiek žydų ŽUDYNĖMS, kiek žydų bendruomenės GYVENIMUI ir tiems lietuviams, žemaičiams, kurie rizikuodami savo ir šeimos narių gyvybe, gelbėjo kraštiečius žydus. Todėl bendruomenė santūriai ir su išlygomis priėmė Jakovo Bunkos fondo iniciatyvą statyti miestelio centre paminklus ir ženklus žydų žudynėms priminti (nes jų jau ir taip netrūksta) ir siūlė daugiau dėmesio skirti gyvenimui, žmonių gerumui, taurumui, prisiminimui tų, kurie Gelbėjo.

Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien Darbėnų bendruomenė gali pasidžiaugti: miestelyje šią vasarą atidengtas paminklas, kuriame gražiai dera ir patraukli forma – stilizuota, iš metalo obelis su ant jos pakibusiais obuoliais, – ir idėja: atminimas tų vietinių žmonių, kurie gelbėjo, ir kurie buvo išgelbėti. Neužmirštas ir Dovydas Volfsonas.

Na, ko gero, labiausiai džiaugiuosi aš, kad nepaisant nuolatinių grubių užsipuldinėjimų, kaltinimų antisemitizmu ir kitomis panašiomis „nuodėmėmis”, įgyvendinta tapo būtent ta idėja, kurią gynėme mes, bendruomenės Tarybos nariai: prisiminti ir priminti tai, kas bendro  lietuvių ir žydų (su)gyvenimo etape buvo gera ir verta perduoti ateities kartoms.

Malonu, kad šitą idėją išjautė ir gražiai pabrėžė paminklo atidengime dalyvavusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kuklianski. Ji pasidžiaugė, kad Darbėnų miestelis – pirmas toks Lietuvoje, kuris pagerbė būtent žydų gelbėtojus, ir kai dabar kas norės prisiminti tuos taurius žmones, tegu žino: Darbėnų miestelio centre stovi obelis, šalia kurios galima pastovėti, pasėdėti, sušilti širdimi, kur galima padėti asmeninį atminimo simbolį – gėlę ar akmenėlį. Būtent taip ši skulptūra ir būtų „įpaminklinta“.

Beje, tai ne vienintelis paminklas, šią vasarą apgyvendintas miestelyje: vasarai vos prasidėjus, buvo atidengtas ir pašventintas įspūdingas paminklinis akmuo, įamžinęs vietą, kur prieš kelis šimtmečius stovėjo pirmieji katalikų maldos namai – koplytėlė.

Motiejus Valančius. Wikipedia.org

O kad ši vasara „derlinga“ paminklų visoje Lietuvoje, liudija dar ir netoli Darbėnų esančiame, vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinėje Nasrėnų kaime įsikūrusiame muziejuje atidengta miniatiūrinė skulptūra „Vargo mokyklėlė“, jaudinanti savo idėja („koncepcija“…) ir vizualiniu įkūnijimu. Ji skirta paminėti 220-ąsias šio Didžiojo Žemaičio, Lietuvos švietėjo gimimo metines, vaizduoja sėdintį berniuką su knyga ant keliukų ir ją skaitantį. Autoriai – Darbėnų seniūnijoje įsikūrę menininkai Rasa ir Gediminas Staškauskai.

Skirtingai nuo aukščiau aptartų skulptūrų, paminklų, paminklinių ženklų, šį kartą nurodžiau autorių pavardes. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad nuraminčiau neramią sąžinę. Mat, prieš keletą metų miestelio bendruomenės Taryba (ir aš su ja) nesuprato ir nepriėmė vieno jų kūrybinio sumanymo, kuris mums, nuo moderniojo meno atokiau besilaikantiems žmonėms pasirodė pernelyg abstraktus. Užtat šis naujausias Rasos ir Gedimino kūrinys, sprendžiant iš atsiliepimų, iškart “įkrito į širdį“ daugeliui, kas tik turėjo progą jį pamatyti. O tiems, kurie dar tik atvyks į Nasrėnus, linkiu susirasti skulptūrėlę erdvioje, medžiais apaugusioje sodyboje, paglostyti galvelę vaiko, kurį pasiekė Vyskupo paskleista žinių Šviesa, ir palinkėti jam, kad užaugęs jau pats šviestų Lietuvai, Žemaitijai, puoselėdamas ir skleisdamas Vyskupo Motiejaus dvasinį palikimą.

2021.09.08; 15:20

Aktualijos

„Valstiečių” lyderis Ramūnas Karbauskis ir buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis. Eltos nuotr.

Buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis teigia, kad „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio kaltinimai dėl  susijusių asmenų įdarbinimo yra neargumentuoti ir nemaža dalis jų yra paremta melu. R. Masiulis tikina, kad kiekvienas jo įdarbintas asmuo, kandidatuodamas į savo pareigas, laimėjo konkursą ir buvo atrinktas pagal profesionalumą.
 
„Ramūnas Karbauskis dabar kaip politinis „Grigeo“ vamzdis – pila visas srutas jau nerinkdamas nei žodžių, nei argumentacijos. Per tą trumpą laiką, kiek aš susipažinau, ir melo yra nemažai, yra paminėtos sąsajos su žmonėmis, kurių nėra. Net nežinau, kaip vertinti žmogiškai, nes tiesiog ta informacija kaip srautas srutų plaukia“, – kalbėjo R. Masiulis.
 
Buvęs susisiekimo ministras teigia, kad kiekvienas iš jo įdarbintų asmenų, kandidatuodamas į savo pareigas, laimėjo konkursą ir buvo atrinktas pagal profesionalumą.
 
„Pirmiausia kiekvienas iš tų žmonių pagal savo pareigas laimėjo konkursus, jie buvo atrinkti pagal profesionalumą. Galėtume paimti pavyzdį – Lietuvos geležinkelių vadyba, vadovai ir visa pertvarka „Lietuvos geležinkelių”, kuri yra įvykus man tik tapus susisiekimo ministru, ji buvo padaryta, ji buvo suderinta detaliai su premjeru“, – tikino buvęs susisiekimo ministras.
 
R. Masiulio teigimu, valstybei yra didžiulis pliusas, kad žmonės, su kuriais buvusiam ministrui teko dirbti tarptautinėse kampanijose, sutiko dirbti valstybei.
 
„Per savo karjerą aš daug esu dirbęs tarptautinėse kompanijose, kurios kelia pačius aukščiausius tikslus ir skaidrumo, ir profesionalumo. Kai kurie žmonės, su kuriais man teko garbė dirbti, sutiko dirbti ir valstybei. Tai yra didžiulis pliusas valstybei. Tai nėra kažkokios politinės sąsajos“, – kalbėjo jis, akcentuodamas, kad tarp priimtų nėra jokių artimų draugų.
 
Buvęs susisiekimo ministras pritaria R. Karbauskio sprendimui dėl R. Masiulio įdarbintų asmenų kreiptis į Specialiųjų tyrimų tarnybą.
 
„Labai gerai, tegul kreipiasi. Su STT daug bendradarbiavau ir apdovanojimą turiu už korupcijos mažinimą, taip, kad tikrai sveikinu“, – ironizavo R. Masiulis.
 
ELTA primena, kad valdančiųjų lyderis R. Karbauskis paviešino anksčiau žadėtą sąrašą asmenų, kuriuos, kaip tvirtina „valstiečių“ pirmininkas, Susisiekimo ministerijai pavaldžiose institucijose įdarbino buvęs ministras R. Masiulis.
 
R. Karbauskis kreipiasi į STT, kad ši įvertintų, ar buvęs energetikos, o vėliau – ir susisiekimo ministras R. Masiulis bei su juo susiję asmenys nekūrė įsidarbinimo aukštose pareigose valstybinėse įmonėse schemų. Kaip skelbiama ketvirtadienį išplatintame pranešime, R. Karbauskis STT pateikė per dvidešimt įvairiai tarpusavyje susijusių asmenų pavardžių ir paprašė išsiaiškinti, ar tokių asmenų su panašiomis sąsajomis nebuvo daugiau.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.31; 00:05
Aktualijos

Ketvirtadienį Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų bendruomenės, inicijavusios svarbių aplinkosaugos įstatymų rengimą ir svarstymą, surengė piketą prie Neries pakrantėje esančios skulptūros – vadinamojo Vilniaus „vamzdžio“, siekdamos atkreipti dėmesį į aplinkosaugos problemas.
 
Pikete dalyvavusi Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė teigė, kad Vilniaus „vamzdis“, prie kurio įvyko piketas, simbolizuoja aplinkosaugos problemas bei besaikį vartotojiškumą.
 
„Siunčiame pagrindinę žinutę, kad atkreiptume dėmesį į visas šias taršias technologijas, kurios šiandieną kaip tik pradėjo lįsti sproginėjančių aplinkosauginių bombų pavidalu. Kad (institucijos. – ELTA) išties atkreiptų dėmesį, sukontroliuotų, kad daugiau nebūtų tokių atvejų ir uždarytumėme kelią dabartinėms taršioms technologijoms, kurios nesąžiningu būdu pelnosi tiek aplinkos, tiek mūsų visų sveikatos sąskaita, ir atvertumėme kelius aplinkai draugiškam, socialiai atsakingam verslui ir aplinkosaugai, kas išties dabar yra ir perspektyva, ir mūsų ateitis“, – piketo metu Eltai sakė V. Vingrienė.
 
Pasak V. Vingrienės, esminė problema – aplinkai draugiškam ir socialiai atsakingam verslui yra sudaromos blogesnės sąlygos.
 
„Aplinkosaugininkai tikrai turėtų sukontroliuoti ir griežčiau žiūrėti į tuos užslėptus verslo aspektus, nes mes šiandien su taršiomis technologijomis ir su tokiais ciniškai nesąžiningais būdais užkertame kelią ir sudarome blogesnes sąlygas būtent tiems, kurie nori tvarkingai, sąžiningai ir aplinkai draugiškai dirbti“, – teigė Seimo narė.
 
V. Vingrienė džiaugėsi, kad ketvirtadienį Seime svarstomi Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų bendruomenių inicijuoti Aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimo projektai, kurių tikslas – sugriežtinti įmonių kontrolę, numatyti didesnes sankcijas už aplinkos teršimą, suteikti aplinkosaugininkams galimybę patekti į įmones neįspėjus iš anksto.
 
„Šiandieną Seime bus svarstomas vadinamasis „Klaipėdos paketas“, tai yra sugriežtinant įmonių kontrolę, jų veiklą, aplinkosauginės taršos atveju nutraukiant veiklas. Taip pat mokestis už aplinkos teršimą – numatomos didesnės sankcijos, negu kad sutvarkymas pačios taršos. Nes šiuo metu sankcijos yra mažesnės ir apsimoka geriau sumokėti mokestį už aplinkos teršimą, negu tvarkyti ar investuoti į aplinkai draugiškas technologijas“, – sakė V. Vingirienė.
 
Pasak Seimo narės, Vilniaus „vamzdis“, prie kurio įvyko piketas, simbolizuoja aplinkosaugos problemas bei besaikį vartotojiškumą.
 
„Parodome tas aplinkosaugos problemas, šiandieną išlendančias, ir norime pasakyti, kad šitas vamzdis simbolizuoja mūsų aplinkos problemas. Kažkada jis buvo labai kritikuotas, sakyta, kad gadina miesto vaizdą. Aš dar 2014 metais rašiau straipsnį, kad tai yra paminklas mūsų aplinkosaugos problemoms, tai yra besaikiam vartotojiškumui. Tai turėtų būti simbolis būtent aplinkai nedraugiškos mūsų veiklos, mūsų galbūt net ir to paties verslo ir netgi siūlome ant vamzdžio, kaip ant gėdos stulpo, surašyti visas tas taršias aplinkosaugines bombas, kurios šiandieną išaiškėjo ir vis lenda viena po kitos“, – įžvalgomis dalinosi V. Vingirienė, akcentuodama, kad Vilniaus „vamzdis“ turi stovėti kaip gėdos stulpas ir priminimas, kad būtina eiti aplinkai draugišku keliu, atverti kelius aplinkai draugiškam verslui.
 
Savo ruožtu „valstietis“ Tomas Tomilinas piketo metu teigė, kad Vilniaus „vamzdis“ yra ir paminklas Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų bendruomenių iniciatyvai parengti Aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimo projektus.
 
„Tai taip pat paminklas jūsų paskatoms, nes jūsų dėka atsirado „Klaipėdos paketas“, ir tai yra labai rimti įstatymai ir labai rimti pakeitimai. (…) Jūs padarėte daugiau, jūs pakeitėte taisykles, tikiuosi, šiandien tai ir įvyks“, – piketo metu sakė T. Tomilinas, vildamasis, kad ketvirtadienį Seime svarstomi įstatymai bus priimti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.23; 11:00
Politinės intrigosSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Dievas ir vėl pajuokavo: kol aš kartu su kunigais, vienuoliais įtikinėjau tautiečius neužsižaisti su visokių rytietiškų kalendorių gyvulėlių (kiaulių, pelių ir pan.) metais, Jis sužaidė su lengvatikiais Lietuvos  žmonėmis: jiems stabmeldiškai besidžiaugiant kiaulės metais, ant Lietuvos užgriuvo trys didžiulės kiaulystės. Žinoma, jų buvo daugiau, bet kitos – mažesnės.

Dvi – ekonominės-ekologinės. Tai gaisras Alytaus padangų perdirbimo įmonėje ir galų gale aptiktas oro bei vandens teršėjas Klaipėdoje – „Grigeo“ vamzdis, „juodu” populiarumu lenktyniaujantis su Vilniaus Neries krantinėje suraitytu pseudokultūriniu Vamzdžiu.

Trečioji kiaulystė – kultūrinė: Nerijos Putinaitės knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“, kurią kiaulės metais lietuvių tautai pakišo žurnalas „Naujasis židinys-Aidai“.

Bet, kaip žinome, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Putinaitės kūryba paskatino Valdą Vasiliauską paskirti jai žurnalistinį perliuką – kritinę apžvalgą „Į Tautos autoritetus jau šaudoma iš patrankų”, paskelbtą savaitraštyje „Respublika“.

Šmaikšti, informatyvi, emociškai prisodrinta apžvalga išgelbėjo, manau, ne tik mane nuo prievolės skaityti originalą. Tuo labiau, kad jau ne kartą yra tekę girdėti ir skaityti profesionalų – bibliotekininkų, rašytojų, ilgametę praktiką turinčių skaitytojų perspėjimus vengti prasto skaitalo, nes tai, esą, sugadina skonį.

Juk nebūtina ragauti patiekalą, kuris dvokia iš tolo, kad įsitikintum, jog tai nevykęs produktas. O man gana ir to, kad jau esu skaičiusi tos autorės tulžingus straipsnius apie populiariausią XX a. antrosios pusės poetą, kurio kūryba mums, pokario kartai padėjo neužmiršti, kas lietuviui yra tikroji Tėvynė, kuri kalba yra gimtoji kalba ir kokia turėtų būti tikrai laisva ir nepriklausoma tautinė valstybė – Tautos namai.

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kad ir naujausias PPPP (Pilkos Pagiežingos Pelytės Putinaitės) veikalas vėl prisodrintas tulžimi, įtikina V. Vasiliausko pateikta analizė.

“Nepajudinamais iš sovietmečio mus pasiekusiais „patriotizmo“ simboliais ir fetišais“ PPPP išvadino ne tik Justino Marcinkevičiaus trilogiją, bet ir Dainų šventes, ir Rumšiškių etnografinį muziejų su visomis jo sodybomis, menančiomis ir gūdžius carizmo laikus, ir savo laisvę atkovojusį, savo valstybę kūrusį Lietuvos kaimą.

Geras tonas neleidžia šaipytis iš neįgaliojo. Bet tik profesionalas psichologas, psichiatras gali nustatyti ir atskirti, kur pasibaigia nemokšiškumas, pasipūtėliškas, Napoleono komplekso kurstoma agresija ir prasideda koks nors rimtesnis sutrikimas, vedantis į neįgalumą. 

Umberto Ecco irgi buvo susidūręs su panašia problema. Ją spręsti mėgino ieškodamas skirtumų tarp idioto, kretino ir kvailio. Nemanau, kad galima būtų pasinaudoti jo ieškojimais mūsų aptariamu atveju, bet bendrą išsilavinimą visgi praturtinsiu jo mintimi, jog idiotas daro socialines klaidas, o kvailys – logines… Rašytojas priduria: „Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis [kvailys – J.L.] samprotauja teisingai. Pažvelgus sunku atskirti, kur jo aiškinimuose slypi klaida. Dėl to jis yra pavojingas“.

Beje, čia ir kitur cituoju knygą, kurią sudaro Umberto Ecco pokalbiai su prancūzų rašytoju, scenaristu Jean-Claude Carriere‘u. Pašnekovas  papildė U. Ecco duotą kvailio apibūdinimą: „Mano galva, kvailys nesitenkina tik suklydęs. Jis garsiai skelbia savo klaidą, garsina, nori, kad visi ją išgristų. Net nuostabu, kiek kvailybės patvirtinama šiuo būdų: „Jau iš tikrų šaltinių žinome, kad…“.

Pažįstama?

Kažkodėl atrodo, kad V. Vasiliauskas, paskaitęs šią  citatą iš knygos gražiu pavadinimu „Nesitikėkite atsikratyti knygų“, jei ne nusijuoktų, tai supratingai nusišypsotų.

Tad ir aš nežinau, kaip vertinti PPPP nesusigaudymą mūsų, lietuviškos kultūros istorijoje, kai ji Dainų šventes susieja su komunistinio režimo fetišais (???), o ne su Pirmosios respublikos Lietuva, su išeivijos tradicijomis – ką žino visi filosofijos mokslų aukštybėse ir platybėse nepasiklydę kaimo kultūros skyrių vedėjai.

Maža to, maniakiškas priešiškumas viskam, kas buvo sukurta sovietmečiu, sutrukdė autorei suprasti, kas iš tiesų lietuviams reiškė Rumšiškių etnografinis muziejus.

Klaidžioja šunkeliais PPPP ir po teatro istoriją. Priešpastatydama cenzūrai neužkliuvusį Just. Marcinkevičiaus trilogijos pastatymą su cenzūrai užkliuvusiu Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“ (ne)pastatymu, kritikė įžvelgia išskirtinę, įtartiną cenzorių meilę Just. Marcinkevičiui (ir nemeilę K. Sajai), bet neįžvelgia išskirtinės cenzorių nemeilės K. Sajos pjesės režisieriui Jonui Jurašui, kuriam buvo uždrausta pastatyti ne tik šitą, bet ir kelias kitas pjeses, dėl ko režisierius buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos.

Jubiliejinė dainų šventė. Visi į Vingio parką. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Deja, PPPP mato tik tai, ką tendencingai nori pamatyti, ir nemato to, kas netelpa į jos iš anksto sukonstruotą schemą. Galima tik užjausti ją ir jos  amžininkus, kad jiems neteko patirti to nepaprasto jaudulio, patriotinių jausmų pakilimo ir … vienybės su kitais žiūrovais jausmo, kai visa salė po paskutiniojo „Mažvydo“ veiksmo atsistojusi plodavo ir skanduodavo „Lie-tu-va“! Gal kaip tik tada ir prasikalė pirmieji želmenėliai tos vienybės, Tautos vienybės, kuri galiausiai atvedė į „Sąjūdį“ ir „Sąjūdžio“ pergalę?

Tačiau Sąjūdžiui PPPP ne mažiau alergiška, kaip ir Just. Marcinkevičiaus kūrybai, ir viskam, kas pavadinama Lietuvos vardu.

Bet ar solidu diplomuotai mokslininkei savo nežinojimą ir tendencingumą pristatinėti kaip kažkokią ypatingą išmintį?

Kažkur skaičiau, kad meškos, kurioms teko susidurti su žmonėmis, mano, kad žmonės gyvena medžiuose. Puikus klaidingos išvados pavyzdys, esant nepriekaištingai logikai. Bet – ši logika nepriekaištinga tik tuo atveju, jei į pasaulį žiūrėsime meškos akimis. O kadangi mes į pasaulį žiūrim savo, žmonių akimis, tad išvadas, išplaukiančias iš meškos logikos, skelbiame esant klaidingomis.

Pamėginkime meškos logiką palyginti su Putinaitės samprotavimais apie Just. Marcinkevičių, Dainų šventes, Rumšiškių muziejų ir t.t., ir paaiškės, kad pilkoji pelytė samprotauja kaip rudoji meška, visus sovietmečio kūrėjus, mokslininkus, gražias šeimas sukūrusius, gerus vaikus  išauginusius ir Sąjūdžio pergalę laimėjusius žmones laikydama kažkokiais beverčiais, vos ne nusikaltėliais.

Atleisk, Viešpatie, tiems, kurie jos svaičiojimus priima kaip įžvalgas.

Kai kam blaiviau mąstančiam netgi atrodo, kad PPPP norėtų „uždrausti“ visus sovietmečio žmones, uždrausti viską, ką jie sukūrė, padarė, pastatė. Savo maniakišku užsispyrimu ir neišrankumu priemonėms, kurias naudoja siekdama sumenkinti, apdergti tautos akyse jos mylimiausią poetą ir mėgstamiausius tautinės kultūros reiškinius, N.Putinaitė primena R. Vanagaitę.

Jau išaiškėjo, koks demonas yra užvaldęs Vanagaitės mintis ir plunksną. O koks demonas viešpatauja PPPP galvoje?

Daug kam Putinaitė siejasi su kaimyninės valstybės lyderiu, irgi PPPP. Žinoma, galima įžvelgti bendrumą tame, kad abiem patinka griauti, o tai, ką jie mėgina „sukurti“, džiugina tik negausų būrelį panašių į juos maniakų.

Tenka pripažinti, jog kai kurie žmonės niekaip negali priimti pasaulio, tokio, koks jis yra. Matyt, todėl, kad neranda jame savo vietos. O neturėdami galios jį perkurti, trūks plyš siekia jį perrašyti. Būtent tuo ir užsiima abu PPPP, Putinas ir Putinaitė.

Putinaitė, siekdama ištrinti iš lietuvių literatūros, ir apskritai iš kultūros tokį dvasios ir talento milžiną, kaip Just. Marcinkevičius, pavojingai klibina visą moderniosios, XX a. pabaigos – XXI a. pradžios lietuvių kultūros statinį.

Lietuvos kaimas žiemą. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Beje, pavyduoliai vidutinybės – ne vien šių laikų  produktas.

Prasidėjus pirmosios Lietuvos respublikos trečiajam dešimtmečiui, talento stokojantys grafomanai mėgino versti iškiliausią poetą Maironį nuo to postamento, ant kurio jį buvo užkėlusi tauta. Nepavyko.

O Just. Marcinkevičių nesusipratusiu nacionalistu prieš pat Perestrojką Maskvos laikraštyje „Sovetskaja kultūra“ buvo apšaukę komunistuojantys rašeivos.

Vidutinybės visais laikais nemėgo talentingųjų ir nuožmiai su jais kovojo ir tebekovoja. Bet kas liks iš kultūros, jei ją leisime „ravėti“ neišmanėliams?

Umberto Ecco yra pasakęs, jog kultūra, nesugebanti atsirinkti iš to, ką saugome kaip praėjusių amžių palikimą, gali tapti visiška kultūros priešingybe.

Molis talentingo puodžiaus rankose tampa nuostabiais daiktais. Molis galvoje – substancija, iš kurios niekas nepajėgus nulipdyti ką nors geresnio. Kitaip sakant – kiaulystė, ir tiek.

2020.01.22; 06:34

Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kažkas jau yra pastebėjęs, kad žmonijos išlikimui didžiausią pavojų užtraukia net ne branduolinių ginklų perteklius, o žemės ūkio chemizacijos intensyvinimas, vedantis į visuotinį Homo sapiens rūšies individų apnuodijimą, jų susargdinimą, klimato subjaurojimą, žemės nususinimą ir apsigimimų padauginimą visoje gyvojoje gamtoje. Šiai hipotezei savotiško pikantiškumo priduoda lietuviškas koloritas, nes mūsų padangėje  svarbiausieji žemės ūkio chemizacijos baronai yra žaliaisiais valstiečiais (sic) pasivadinę personažai.

Didžiosios mūsų kaimynės vadovą dėl jo polinkio eksperimentuoti su nuodais, išbandant nuodingųjų medžiagų efektyvumą visų pirma ant savo priešų kailio, būtų galima pavadinti Vladimiru Nuodytoju, tačiau Lietuvoje, kaip atrodo, visa  populiacija totaliai bus apnuodyta, nelaukiant V.Putino atėjimo, lietuviško verslo, besidangstančio socialiai atsakingų ir aplinką tausojančių įmonių įvaizdžiu, pastangomis, kaip labai akivaizdžiai parodo „Grigeo Klaipėda“ veikla, nuodingas nuotekas pilant tiesiogiai į Kuršių marias, per papildomus vamzdžius apeinant valymo įrengimus.

Prezidentas ir premjeras ta proga išsakė savo nugąstavimus, kad tokių savo lėšas visų mūsų sveikatos sąskaita taupančių įmonių gali būti ir daugiai, Sauliaus Skvernelio žodžiais tariant, Neris, nežiūrint visos valymo įrenginių regimybės, yra periodiškai „pakvimpanti“ upė https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/01/09/news/s-skvernelis-grieztai-pasisake-apie-grigeo-skandala-dabar-klausimas-kas-kitas–13191968/. Žinia, S.Skverneliui tekę išbadymai gali būti papildomas dirgiklis, skatinantis aktualiau nei įprasta snaudžiančiai sąmonei suvokti žmogaus aplinką nuodijančių faktorių pragaištingumą.

Galbūt išties tas meninės instaliacijos vamzdis Neries krantinėje yra tikrasis mūsų gyvenimo simbolis, kai, augant kalbų apie verslo orumą ir taurią visuomeninę misiją srautui, mums primenama, neleidžiama pamiršti, kad tikroji verslo esmė yra neapvalytų nuotėkų vamzdis.

Tarkime, neapvalytų nuotėkų vamzdis yra simbolinis necivilizuoto gobšumo, kaip svarbiausios verslo spyruoklės, pavaizdavimas, jeigu norite, yra MG Baltic,  Grigeo ir panašių konglomeratų garbei pastatytas paminklas.

Ar sakote, kad nieko naujo čia nepamatėme, tokia yra žmogaus prigimtis, kai savi marškiniai – arčiau kūno. Iš tiesų, neatsitiktinai Apšvietos amžiaus teoretikai laisvosios verslininkystės dvasios suklestėjimą siejo su žmogaus natūraliosios prigimties kompleksų išlaisvinimu, galop tokia aiškinimo seka yra labiau įtikinama nei fantasmagoriškas pasakojimas apie kapitalizmo dvasios užgimimą iš protestantiškos etikos (Max Weber).

Įdomu tai, kad naujoji Lietuvos nomenklatūra tokio neapvalytų nuotekų vamzdžio tipo kapitalizmo interesų gynimą suprantą kaip stovėjimą sveiko proto sargyboje. Tikriausiai pastebėjote, kad dabar neretai visa neoliberalizmo esmė supaprastintu pavidalu yra suvedama į vadinamojo sveiko proto postulatus, taigi ir  visur kišamas sveiko proto užkeikimas dažniausiai yra tik nesuvaldytos gobšumo dvasios verslininkystėje ir greičiausiai parsiduodančios biurokratijos tarpusavio simbiozės įkyri demonstracija.

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų gražesnė. Slaptai.lt nuotr.

Žmogus stojantis prieš tarnybų piktnaudžiavimą, atimant vaikus iš tėvų pagal Bernevernet įsteigtą pavyzdį, tautiečiai užstojantys krūtine miškus nuo  baisesnio nei gaisras iškirtimo pavojaus, žmogus prisirišęs prie medžio, taip siekdamas apsaugoti savo likimo bendražygį prieš pjūklą, naujosios nomenklatūros neabejotinai bus atpažįstami kaip „nesveiko proto“ (net nežinau, kur čia reikėtų dėti kabutes), isteriškos prigimties būtybės, per tokią priešpriešą naujanomenklatūrininkams dar labiau sustiprinant savo tikėjimą „sveiko proto“ visuotinu blizgesiu. Tačiau ne viskas, kas blizga, yra auksas, ar ne?

Dukra neseniai pasakojo apie kelių metų senumo nutikimą, kai ji Vilniaus Halės turguje žuvies prekybos paviljone andai paprašė labiausiai tinkančios žuvies mažam vaikui, o paviljono šeimininkas paprotino, kad visa jo dispozicijoje esanti žuvis yra sužvejota Kuršių mariose, taigi toli gražu netinka mažam vaikui kaip didesniu ar mažesniu laipsniu apkrėsta nuodingomis atliekomis produkcija. Galimas daiktas, kad šis tikrai netikėto temperamento prekijas verslo logikos požiūriu yra „nesveiko proto“ žmogus, tačiau paminėtas pavyzdys, regis, aiškiai parodo, kad vardan to paties proto sveikatos būtų pravartu kartas nuo karto nusiimti „sveiko proto“ kaukę.

Žvejai mariose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip sako klausiamąja intonacija jaunoji mama, eilinis paviljono prekiautojas jau nuo seno žino, kad Kuršių marios yra užnuodytos, o nuodus į marias purškiančios gamyklos savininkas to niekados nežinojo?.. Kažin kažin…

Vadinamojo sveiku protu darželyje vargu bau ar kada nors galėtų užgimti moralinė pasaulio refleksija. Išties moralė dažnai prasilenkia su natūraliaisiais prigimties refleksais, toli už savęs paliekant sveiką protą, taigi ji greičiau yra prigimtinių gyvenimo ribų peržengimas nei natūraliosios žmogaus prigimties puoselėjimo užtaisas.

Klaipėdos jūrų uoste. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau mus galėtų paguosti bent tai, kad naujoji Lietuvos nomenklatūra, nežiūrint dabartinės, sveikata trykštančios jos išvaizdos, vis dėlto nėra monolitinis darinys. Kaip įsivaizduoju bent aš, užtektų to, kad į naujosios nomenklatūros gretas patektų bent vienas „nesveiko proto“ žmogus, „sveikojo proto“ naujajai Lietuvos nomenklatūrai iškiltų didelis užkrato pavojus. Kas be ko, svarbiu tokio sėkmingo kortų perdalinimo faktoriumi yra tai, kad tas „vienišas karys“ jau būtų aukštas pareigas užimantis žmogus, tarkime, šalies prezidentas. Taigi dabar jau galima perklausti taip – „sveiko“ ar „nesveiko“ proto žmogus yra naujai išrinktas šalies prezidentas Gitanas Nausėda? Tvirto atsakymo į šį klausimą neturiu.  

Kaip sakoma, viena kregždė neatneša pavasario, tačiau prezidento pasiruošimas uždegti žalią šviesą žmonių smegenų plovimo akcijoms, papildant VSD įstatymą naujomis nuorodomis, tarsi ir byloja apie prasimušančią tendenciją  įtvirtinti „sveiko proto“ pozicijas moralinių pasaulio pagrindų  tvirtumo sąskaita.

XXX

Rimvydas Valatka į mėgstamą jo užkeikimą „sveikas protas“, ypač padažnėjusį pastaruoju metu liberalus ištikusių negandų fone, įdeda kažkokią labai savitą papildomą prasmę, todėl valatkišką šios sąvokos vartoseną kaip asmeninės leksikos ypatumus kol kas palikime už skliaustelių dabar užsimoję kritiškai inventorizuoti tokį dalyką kaip „sveikas protas“.

Tarkime, minėtasis R.Valatka sveiką protą visų pirma supranta kaip veiksmingiausią užkardą socialistinių refleksų įkyriam pasikartojimui,  tačiau išties užknisa viešojoje erdvėje įsivyravęs masinis papūgavimas, kai toks „sveiko proto“ užkeikimas vartojamas jau visiškai be proto, kaip atrodo, pasiduodant žodžio „sveikas“ žadinamų lūkesčių magijai arba R. Valatkos kalbėjimo sugestijai mechaninio pamėgdžiojimo būdu (dėl to gerbiamas žurnalistikos grandas tikrai neneša atsakomybės).

Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalboje įvardijimas „sveikas protas“ yra klaikus barbarizmas, atsirandantis sukryžminus lotynišką terminą „sensus communis“ ar anglišką ištarmę „common sense“  (liet. bendrasis protas“) su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė), dėl ko iškart atsiranda ydingas prasmės užpainiojimas.

Taigi „sveikas protas“, suprantant jį kaip bendrąjį protą, nurodo į standartinių išvadų ar mąstymo nuodėvų be kūrybinio potencialo, be mažiausios refleksijos sankaupą. Toks protas be visa ko kito yra filosofinės refleksijos negatyvus reljefas, iškylantis filosofijai bandant įveikti masinį sąmonės nususimą, taigi vartojant užkeikimą „sveikas protas“ nevalingai galima įpiršti nuomonę, kad štai filosofija yra ne kas kita kaip nesveikas protas.

„Piešinys” požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau, tarkime, jau politikoje sveikas protas įgyja labiau gerbtiną statusą, yra traktuotinas kaip pozityvi vertybė, jeigu drauge pripažįstame faktą, kad politika visų pirma yra banalybių kalbėjimo menas. Dar daugiau, – sveikas ar bendrasis protas gali būti suprantamas kaip kompromisų galimybės būtinoji sąlyga, kaip mūsų politinio bendrumo pagrindų pagrindas, tačiau reikalas tas, kad dabar mūsų politinę sistemą ištikusios krizės sąlygomis sveiko proto užkeikimas įgijo kažkokią diametraliai priešingą reikšmę ir dažniausiai pasitarnauja siekiant atskirti saviškius, gyvenančius pagal tuos pačius refleksus, nuo svetimųjų, priskiriamų nesveikiesiems. Taigi kažkokiu kompromisu čia net nekvepia. 

Buvau užsimojęs pasiūlyti sveiko proto konceptą išmainyti į panašią, bet, regis, labiau subalansuotą blaivaus proto sampratą, tačiau prisiminiau, kad mūsų padangėje vis dar tęsiasi toks sprogstamojo pobūdžio kovos už blaivybę vajus, kuris jau peržengia ne tik blaivaus proto, bet ir bet kokio racionalumo ribas.

2020.01.10; 06:02

Videonaujienos

Slaptai.lt skelbia kelių minučių trukmės dailininko Antano Šakalio komentarą apie modernistus, Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) žaidimus ir niekaip nesutvarkomą Lukiškių aikštę. Dailininkas A. Šakalys interviu davė lapkričio 17-ąją, kai į Lukiškių aikštę savo nuomonę išguldyti susirinko Laisvės paminklo šalininkai.

2017.11.20; 00:35 

Aktualijos

Man irgi nepatinka basanavičiai, šiuo metu eksponuojami Vilniaus Rotušėje, ir turintys pretenzijų atsistoti aikštėje priešais Filharmoniją. Kai kurie darbai – išties tarsi pasityčiojimas iš Patriarcho.

Nieko nuostabaus: iš Jono Basanavičiaus tyčiojamasi mokytų damų publicistiniuose straipsniuose, kodėl dabar nepasityčiojus skulptūra, primenančia, pavyzdžiui, kiemsargį. Neatmesčiau tokios siekiamybės, kai tyčiojamasi ne dėl neišmanymo, talento stokos, bet dėl siekimo pažeminti, pasišaipyti: štai koks jūsų Patriarchas.

Bet man nepatinka ir mokytų šiuolaikinio meno žinovių reikalavimas, kad Jono Basanavičiaus skulptūra būtų sukurta pagal XXI amžiaus meno reikalavimus. Deja, to šiuolaikinio meno yra visokio, kaip ir šiuolaikinės kultūros – net labai bjauraus, nemeniško. Vamzdis Nėries pakrantėje nėra pats blogiausias pavyzdys.

Dėl okupacijų mes neturime daugybės žymių žmonių paminklų Viniuje. Jeigu paminklas Vytautui Didžiajam būtų buvęs pastatytas prieš šimtą, du šimtus metų, jį matytumėm gal sėdintį ant žirgo, bet būtinai panašų į Vytautą, nors jo portreto neturime. Jeigu paminklas Jonui Basanavičiui būtų buvęs pastatytas Smetonos laikais, jį irgi sunkiai įsivaizduotume nepanašų į Joną Basanavičių, juo labiau, kad jo portretų turime. Gal jis stovėtų, kaip stovėjo Leninas arba Stalinas, gal sėdėtų, irgi – kaip tie kraugeriai, kurių pagrįstai taip nekenčia mokytos meno kritikės.

Bet juk nebūtina žvalgytis į Grūto parką. Pasižvalgykime po Vakarų Europos sostines – kiek ten aikštėse jojančių, stovinčių, sėdinčių valdovų, mokslininkų, menininkų, panašių į save (ir į leninus, stalinus), bet nepanašių į, pavyzdžiui, Barborą Radvilaitę Vilniuje, pastatytą šalia Rotušės.

Ką tuo noriu pasakyti? Kažkada nepastatytus paminklus, skirtus žymiems mūsų tautos žmonėms, sąmoningai sukurkime tokius, kad jie nebūtų šiuolaikiški, t.y. nepanašūs nei, pavyzdžiui, į Barborą Radvilaitę, nei į Vamzdį Nėries pakrantėje. Sukąskime dantis ir Basanavičių pastatykime prisilaikydami fotografinio panašumo, kurio taip memėgsta, kurį taip niekina šiuolaikiniai menininkai ir meno kritikai, bet kurį tik taip įsivaizduoja didžioji tautos dalis. Atiduokim duoklę, gal skolą, atlikime pareigą ne dėl mūsų kaltės nepadarytiems darbams. O jau antrą Vytautą, antrą Basanavičių ir kt. Vilniuje leiskime sukurti pagal šiuolaikinio meno principus, kad XXI a. meno kritikės būtų patenkintos. Kitaip mūsų kultūros istorijoje paliksime spragą. Jeigu būtų gyvas skulptorius Stanislovas Kuzma, aš jam patikėčiau Joną Basanavičių, jis rastų kompromisą, primtiną ir vyresniems, ir jaunesniems. Jo „Lozoriau, kelkis“ Santariškių ligoninės lankytojai nepeikia.

Kai Vilniuje buvo pastatyta Respublikinė (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo) biblioteka, vienas užsienietis, vedžiojamas po Vilnių, nusistebėjo: o, kaip puikiai jūs restauruojate senus pastatus! Tegul ir dabar užsieniečiai mano, kad paminklai žymiems tautos žmonėms pastatyti ne pavėluotai, dabar, o seniai, laiku.

Valdovų Rūmus atstatėme, prikėlėme iš pelenų irgi prisilaikydami kiek įmanoma portretinio panašumo, nešiuolaikiškus. Ypač istorijos ir meno žinovai tada labiausiai priešinosi tokiam sprendimui. Tikiuosi, dabar jiems gėda. Ir šlovė tiems, kurie, nepaisydami nieko, užgydė Vilniui okupantų padarytą didžiulę žaizdą. Skeptikų pykčiui dar reikėtų atstatyti Gedimino pilį, Verkių rūmus…

Labai gaila, skaudu ir pikta, kad skulptoriai ir meno kritikai (tie, kurie nesityčioja iš Basanavičiaus ir konkurse nedalyvavo) visai neketina paisyti viešai paskelbtų įsipareigojimų paminklą Jonui Basanavičiui pastatyti Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Esą bloga tradicija įvairiom datom kurti paminklus. Reikia įkvėpimo, kursime, kol sukursime tobulą, todėl ir šio paminklo lauksime tiek, kiek Lukiškių aikštėje laukiame nežinia ko: gal vaikų žaidimų aikštelės, gal vejos, kur galėtumėm pagulinėti, alutį pagurkšnoti. Norėtųsi priminti, kad beveik visų didžiųjų praeities menininkų kūriniai sukurti vykdant karalių, didikų terminuotus užsakymus.

Tad tinkamo paminklo Laisvei jau nesitikime, neliko jokios vilties. Supratome, kad bus lūkuriuojama, kol išmirs Kovo 11-osios Laisvę iškovojusi karta – atsilikusi, nieko neišmananti apie XXI a. meną. Tada jokių datų ir valstybės interesų nepaisantys mūsų menas – menui genijai turės laisvas rankas.

2017.02.01; 05:20