Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Artimųjų Rytų regioninė krizė ir jos poveikis civiliams regione, raketinių technologijų vystymas ir ginklų neplatinimo klausimai, kibernetinio saugumo iššūkiai, energetinės ir hibridinės grėsmės, kova su ekstremizmu ir terorizmo finansavimu – tokios temos aptartos JAV ir Lenkijos organizuotame ministrų lygio susitikime „Taika ir saugumas Artimuosiuose Rytuose“ Varšuvoje.
Šiame vasario 13-14 dienomis vykusiame susitikime dalyvavo ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
„Tarptautiniai įsipareigojimai egzistuoja tam, kad jų būtų laikomasi: nesvarbu, ar tai būtų Budapešto memorandumas, ar Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis. Pastaruoju metu matome, kaip Rusija, beatodairiškai siekdama savo nacionalinių interesų, nuolat laužo tarptautinius susitarimus bei menkina svarbiausias tarptautines normas. Kaip galime tuomet motyvuoti Artimųjų Rytų šalis prisiimti įsipareigojimus, kurie būtų realiai įgyvendinti?“, – kalbėjo ministras L. Linkevičius, pasisakęs sesijoje, skirtoje raketinių technologijų vystymo ir ginklų neplatinimo klausimams regione.
Pasak Užsienio reikalų ministerijos, susitikime Varšuvoje dalyvavo aukšto rango politikai iš JAV, ES, Izraelio ir Arabų šalių bei kitų pasaulio regionų. Po susitikimo pristatytas bendras Lenkijos ir JAV pareiškimas dėl taikos proceso Artimuosiuose Rytuose.
Varšuvos saugumo forumo diskusijoje „Saugumas Europoje: lūžio linijos Rytuose“ trečiadienį dalyvavęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ragino remti Europą ir europietiškas vertybes pasirinkusius ES Rytų partnerius.
„Išorės jėgos, siekiančios suskaldyti Europos vienybę, neslopsta – tik stiprėja. Turime dirbti kartu, kad Europoje neatsirastų naujų skiriamųjų linijų, paliekančių nuošalyje ES Rytų partnerius“, – kalbėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Diskusijoje taip pat dalyvavo Lenkijos, Ukrainos ir Gruzijos užsienio reikalų ministrai.
Dvišaliame Lietuvos užsienio reikalų ministro susitikime su Lenkijos užsienio reikalų ministru Jaceku Czaputowicziumi daugiausiai dėmesio skirta saugumo stiprinimo regione klausimams aptarti.
Abu ministrai forumo dalyviams ir svečiams taip pat pristatė lietuvių lenktynininko Benedikto Vanago ir Lenkijos ralio čempiono Sebastiano Rozwadowskio automobilį su Lietuvos ir Lenkijos nacionaline simbolika. Su šiuo automobiliu abiejų valstybių sportininkų komanda dalyvaus 2019 metų Dakaro ralyje.
Varšuvoje ministras L. Linkevičius taip pat susitiko su Vengrijos užsienio reikalų ministru Peteriu Szijjartu, su kuriuo aptarė ES aktualijas, Vengrijos ir Ukrainos santykius.
Didžiausią Rytų ir Centrinės Europos saugumo konferenciją – Varšuvos saugumo forumą – nuo 2014 metų organizuoja Kazimiero Pulaskio fondas. Pasak Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, forumas, kuriame nagrinėjami aktualiausi tarptautinio saugumo ir gynybos politikos klausimai, suburia aukšto rango NATO ir ES šalių narių bei Rytų partnerių valdžios ir kariuomenės atstovus, saugumo ir gynybos politikos ekspertus. Šiais metais čia dalyvauja beveik 1000 aukšto rango valstybių pareigūnų, ekspertų, tarptautinių organizacijų atstovų iš daugiau nei 50 valstybių. Lietuva šiais metais – forumo garbės viešnia.
Lenkijos (d) ir Vengrijos (k) premjerai neketina keisti savo pozicijos dėl pabėgėlių padalijimo. EPA-ELTA nuotr.
Lenkija ir Vengrija ginče dėl pabėgėlių padalijimo neatsisako konfrontacijos su Europos Sąjunga (ES). „Mūsų protėviai apsiverstų savo karstuose, jei mes sutiktume, kad kas nors kitas, o ne vengrai spręstų, kam būti mūsų valstybės teritorijoje“, – pirmadienį lankydamasis Lenkijoje pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis antrino V. Orbanui: „Mūsų sienų suverenumas turi likti mūsų vyriausybių kontrolėje“. Kartu jis pridūrė: „Prie Vyslos mes sprendžiame, kam atvykti į Lenkiją“.
ES šalys narės 2015 metais balsų dauguma nusprendė, kad kiekviena šalis privalo priimti nurodytą pabėgėlių skaičių. Budapeštas ir Varšuva tam priešinasi. Tai yra pirmoji V. Orbano kelionė į užsienį po perrinkimo balandį.
M. Morawieckis gynė ir ginčytiną abiejų šalių teisėsaugos reformą. Vidurio Europos šalys dėl savo komunistinės praeities turi reformuoti teisėsaugą, sakė jis. Šiuo klausimu Vakarų partnerės esą jų dažnai gerai nesupranta.
Europos Komisija kaltina Lenkijos valdančiąją Teisės ir teisingumo partiją (PiS) tam tikrais įstatymais padarius teisėsaugą pavadžią sau ir todėl yra pradėjusi sankcijų procedūrą dėl grėsmės pagrindinėms ES vertybėms.
Lenkija netgi galėtų netekti balso teisės ES Ministrų Taryboje. Vengrija paskelbė stosianti vyriausybės Varšuvoje pusėn. ES įžvelgia pavojų ir teisėsaugos sistemos Vengrijoje nepriklausomumui.
Naujasis dešiniosios pakraipos Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis, siekiantis pataisyti įtemptus santykius su Europos Sąjungos (ES) partneriais, antradienį vykdydamas didžiulę ministrų kabineto pertvarką atleido gynybos ir užsienio reikalų ministrus.
Postų neteko ne tik prieštaringai vertinamas gynybos ministras Antonis Macierewiczius ir užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis, bet ir aplinkos ministras Janas Szyszko ir keli kiti ministrai. Apie tai buvo pranešta per oficialią ceremoniją Varšuvoje įsikūrusioje prezidentūroje.
Gynybos ministro pareigos atiteko vidaus reikalų ministro pareigas ėjusiam Mariuszui Blaszczakui. Tuo tarpu užsienio reikalų ministro pavaduotojui Jacekui Czaputowicziui skiriamos užsienio reikalų ministro pareigos, o Henrykui Kowalczykui atiteko aplinkos ministro postas. Vykdant pertvarką, taip pat buvo pakeisti sveikatos apsaugos ir skaitmeninimo ministrai.
Vėliau antradienį Lenkijos ministras pirmininkas skris į Briuselį pokalbių su Europos Komisijos pirmininku Jeanu Claude’u Junckeriu. Pokalbiuose didžiausias dėmesys bus skiriamas precedento neturinčiai ES drausminei procedūrai prieš Varšuvą dėl prieštaringai vertinamų Lenkijos teismų reformų, kurios, anot Briuselio, kelia grėsmę teisinės valstybės principams.
Nepriklausoma nuo Rusijos Lietuvos Respublika egzistuoja jau trečią dešimtmetį, bet buvusių imperijų, kurių valdžią teko patirti lietuviams, ideologai negali nurimti ir vis kuria planus, kaip sugrąžinus Lietuvą į priespaudos gniaužtus ar uždusinus ją „mylinčiame“ glėbyje.
Rusijai garsiai žvanginant ginklams prie pat Lietuvos sienų, tykesnės, minkštesnės imperinės Lenkijos užmačios kai kuriems priekurčiams bei tautinėms – lietuviškoms vertybėms abejingiems Lietuvos politikams atrodo nereikšmingos, nepavojingos lyg blevyzgos alkoholiko, kuris geria ne iš „mano“ kišenės.
Tačiau kuo vilką bešertum, begirdytum, jis vilku ir liks, ir net netekęs dantų, greičiau nudvės, nei tenkinsis skysta kruopiene.
Rusų ir lietuvių santykių, jų istorijos puslapiai išmarginti daugybės karų, mūšių, susirėmimų ir, kas be ko, dinastinių vestuvių dar nuo tų laikų, kai iš pabirų slavų ir baltų genčių tik formavosi pirmieji valstybiniai junginiai. Rytinės baltų gentys kovojo su rytų slavų gentimis kaip lygios su lygiomis, ir pergalės bei pralaimėjimai nusverdavo istorines sūpuokles tai vienon, tai kiton pusėn.
Tad Lietuva – „Litva“ – įėjo į rusų sąmonę kaip realus, kartais nekenčiamas, bet rimtas politinis partneris ir varžovas, tolygus, nelygu laikmetis, Vokietijai, Lenkijai ar Turkijai… O kuo į istorinę lenkų sąmonę įėjo lietuviai?
Tai gal tik mes, lietuviai, dar atsimename tuos kelis dešimtmečius viduramžiais, kai Lenkijos valstybė buvo nykstantis nykštukas didelės geografiškai ir didžios savo karinga dvasia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šešėlyje. Nebuvo net tarpusavyje rimtesnių susirėmimų, nes lenkų gentis ilgą laiką nuo Lietuvos valstybės skyrė kitos giminiškos baltų (jotvingių, prūsų…) gentys. Užtat buvo kvailų ambicijų ir nepilnavertiškumo kompleksų kankinamas Lietuvos kunigaikštis Jogaila, užsimanęs tapti karaliumi, ir už karūną sumokėjęs valstybingumu bei ta Lietuvos valstybės teritorijos dalimi, kurią Lietuvai netgi ne jis pats buvo laimėjęs.
Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos” autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.
Lenkams (ne taip, kaip rusams) neteko pralieti nė lašo savo karių kraujo, kuriuo jie būtų galėję „pašventinti“ jiems dovanai atitekusią didžiulę teritoriją. O kas veltui gaunama, nebranginama, kol neišsprūsta iš nagų… Užtat tas lietuvis, kuris savo tautą, jos valstybinį savarankiškumą, net savo šeimos narius iškeitė į karaliaus karūnos blizgučius, patriotizmu pasižyminčių lenkų akyse neužsitarnavo nei dėkingumo, nei pagarbos, tik ilgaamžę, neblėstančią panieką. Ir, deja, kaip mums bebūtų apmaudu, panieka savo tautinio ir valstybinio orumo nebranginantiems, negerbiantiems „licwinams“ jau yra tapusi savotiška daugelio lenkų tautinės tapatybės sudedamąja dalimi.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip kadaise žiauriai lenkintas Vilniaus kraštas.
Visą pojogailinės istorijos laikotarpį dauguma lenkų į visus lietuvius, ypač į turinčius valdžios ar valdžiukės regalijas, žiūri kaip į Jogailą, laukdami (o jei nesulaukia, tai pareikalaudami) nuolankumo ir nuolaidų jų poniškoms, šovinistinėms ambicijoms. Tai liudija nevienodas lenkų santykis su kitomis kaimyninėmis valstybėmis bei lenkų diasporos padėties jose vertinimas: nors gausi lenkų diaspora gyvena ir kitose šalyse, įnirtingiausiai dėl lenkiškumo išsaugojimo, plėtojimo ir įsiskverbimo į valstybinės, titulinės nacijos kultūrą kovojama tik Lietuvoje, kėsinamasi tik į lietuvių kultūros vertybes bei Lietuvos valstybės įstatymus.
Tiesa, pastaruoju metu ima gausėti agresyvių, netaktiškų išpuolių Ukrainos ir ukrainiečių adresu, bet tai tik patvirtina ypatingą, vertybinį – „kultūrinį“ lenkiškojo imperinio revanšizmo pobūdį, kuris yra netgi pavojingesnis už fizinį, brutalų rusiškąjį imperializmą tuo, kad, viena, įsigraužia, kaip kirminas į obuolį, į savo aukų pačią šerdį – į kultūrą, ir naikina ją iš vidaus, o antra, ne visos aukos pavojų pajunta. O jei dar tos aukos tebepuoselėja savyje „Jogailos sindromą“, jos pačios noriai įsijungia į savo tautos tapatybės naikinimo procesą.
Agresyvus, grubus, ginklais žvanginantis, fiziniam tautos kūnui grasinantis rusiškas imperializmas atpažįstamas iš tolo, tam nereikia nei ypatingos dvasinės kultūros, nei subtilesnio intelekto.
Rafinuotas, savo neva aukštesne civilizacija besipuikuojantis lenkiškasis imperinis revanšizmas gundo, vilioja dvasia silpnus, savo valstybės kultūriškai neugdžiusius, savo tautinių vertybių nebranginančius ir svetimiems blizgučiams neatsparius jogailų palikuonius. Kai kūno poreikiai užvaldo protą, dvasiai nebelieka vietos…
Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Taip Lietuvoje vienas po kito iškyla šių laikų Jogailos, liaupsinantys lenkų pono malonę, o pajutę, jog jos dar neužpelnė, atgailaudami muša kakta žemę ir verčia tai daryti kitus, ne tokius lanksčius savo tautiečius.
Iškilo liberalūs politikai, ministrai ir netgi vienas prezidentas, kurie vardan lenkų palankumo ar kažkokios vien jiems reikalingos malonės neriasi iš kailio, kad priverstų jei ne visą tautą, tai bent jos rinktą Seimą paaukoti tai, kas priklauso ne jiems, o tautai, jos valstybei ir istorijai.
Atsirado aukštus mokslus krimtusių Lietuvos istorikų, kurie aklai atkartoja žinių ir mokslų neišvargintų lenkų paistalus, jog lenkai Lietuvoje gyveną jau nuo amžių, o Abiejų tautų respublika buvusi vos ne aukso amžius Lietuvos istorijoje…
Užderėjo nauja karta lituanistų, kurie atliko reformą tarptautines tradicijas turinčiame kalbotyros moksle, ir iš onomastikos, kaip vieno iš kalbotyros mokslo objekto, savavališkai išbraukė asmenvardžius, idant jiems nebegaliotų lietuvių kalbos dėsniai bei Valstybinės kalbos įstatymas. Ir visa tai – kad paglostytų lenkų revanšistines ambicijas, kad Lietuvos lenkams nereikėtų integruotis į Lietuvą, kad tik sprando jiems nespaustų Lietuvos Konstitucija, neleidžianti darkyti pasų ir kitų dokumentų nelietuviškais rašmenimis.
Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos šiandien? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O ar pagalvojo naujieji „jogailos“, kaip reiks su abėcėlės papildais gyventi patiems lietuviams? Kiek reikės prikurti papildomų taisyklių, reguliuojančių, kada ir kokiame žodyje rašyti –ks-, o kada –x-, kada –q-, o kada -ku-? Kaip rašysime: auksas ar auxas? Waitqs ar Vaitkus? Kumelė, o gal moderniau, qmelė?
Jau dabar jaunoji karta auga pusiau raštinga. Ji lengviau išmoksta svetimas kalbas, nei gimtąją. Ir juos nesunku suprasti, nes, pavyzdžiui, anglų kalbos taisyklės, rašyba nesikeičia jau ne tik dešimtmečiais, bet ir šimtmečiais. Ne taip, kaip lietuvių kalboje, kurią vos ne kas dešimtmetis „tobulina“ originalių mokslinių idėjų pritrūkę „specialistai“. Tačiau į istoriją Jogailos keliais besiveržiantiems politiniams ir intelektiniams vedliams atrodo, kad tauta vis dar nepakankamai buka… Reikia visai beraštės?
O gal santykių su Lenkija gerinimo deklaracijos bei tautinės kultūros darkymas tėra tik priedanga, po kuria Lietuvos valdžios slepia savo nesugebėjimą (nenorą?) atstovauti lietuvių tautai ir ginti Lietuvos valstybės interesus?
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) penktadienį pareiškė, kad Lenkija Europoje pati save izoliuoja ir kad šios šalies piliečiai „verti daugiau“ nei vien savo valdžios atsisakymo ieškoti kompromiso dėl Europoje taikomo komandiruotų darbuotojų iš neturtingesnių šalių reguliavimo, informuoja naujienų agentūra „Reuters“.
E. Makronas teigė, kad Varšuva ir Europa juda priešingomis kryptimis daugeliu svarbių klausimų ir ji negalės spręsti, kokį kelią ateityje rinksis Europos Sąjunga (ES).
Prancūzijos prezidentas, kalbėdamas Bulgarijos Varnos kurorte kartu su šios šalies prezidentu Rumenu Radevu, sakė norįs, kad Bulgarija sėdėtų prie bendro derybų dėl Europos integracijos stalo.
Kalbėdamas apie daug diskusijų keliantį komandiruotų darbuotojų reguliavimo klausimą, R. Radevas savo ruožtu teigė, kad ES turėtų ieškoti pusiausvyros tarp turtingų Vakarų ir vargingesnių Rytų šalių interesų.
Ar suskaičiavote, kaip dažnai mūsų miestų ir rajonų merai patenka į politinius skandalus vien dėl to, kad pradeda draugauti su tais, su kuriais nederėtų bičiuliautis oficialiems Lietuvos atstovams?
Plungės variantas
Įsiminėme, kaip Plungės valdžia į Rusijos stovyklas šiemet pasiuntė poilsiauti mūsų vaikučius. Plungiškių vizitas į kaimynes puldinėjančią Rusiją akivaizdžiai prieštaravo sveikam protui. Ne vien dėl to, kad net ir politiškai neutralius renginius Rusija sumaniai išnaudoja politinėms reikmėms. Kai kurie atvejai tokie akivaizdūs, kad ir be Lietuvos URM rekomendacijų visiems mums turėjo būti aišku: Lietuvai verčiau susilaikyti nuo daugelio, išskyrus gyvybiškai reikalingas, pavyzdžiui, Misija – Sibiras, išvykų į agresyvią šalį.
Kai Kremlius liausis skriaudęs silpnesniuosius, kai nustos Baltijos šalių pašonėje rengti agresyvias puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, kai baigs meluoti, esą 1945-aisiais mus išvadavo, štai tada ir vėl mūsų vaikai galės ilsėtis Rusijoje. Bet ne atvirkščiai. Neturėkime iliuzijų, esą savo teatrais, koncertais, dailės parodomis galima suminkštinti Vladimiro Putino širdį, esą demonstruojant lietuvišką geranoriškumą įmanoma pagerinti „Lietuvos – Rusijos santykius“.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Džiugu bent jau dėl to, kad Plungės valdžios neapsižiūrėjimas spaudoje įdėmiai analizuotas. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, dirbantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, pastebėjo: parlamentaras vis dar norįs tikėti, jog tai – tik politinis Plungės neraštingumas. Nors duodamas interviu šių eilučių autoriui prisipažino, kad minėtas Plungės valdžios elgesys balansuoja tarp dviejų sąvokų: arba politinis neraštingumas, arba sąmoningas oficialios Lietuvos politikos nepaisymas.
Nutikimas Širvintose
Ir vis tik kai kurie mūsų miestų ir rajonų merai nelinkę mokytis iš Plungės klaidų. Ką turiu omenyje? Buvęs Širvintų meras Vincas Jasiukevičius socialiniuose tinkluose neseniai demonstravo Maskvos srities Ščiolkovo rajono delegacijos filmą apie vizitą į Širvintas. Tas filmukas buvo pavadintas „Širvintos – miestas, kuriame mes laukiami“ (apie tai rašyta baltnews.lt ir kai kuriuose kituose internetiniuose leidiniuose).
Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė drauge su visa Širvintų rajono valdžia, į kurią įeina ir konservatorių, ir darbiečių, ir Liberalų sąjūdžio atstovų, pasipiktino buvusio Širvintų mero palankumu svečiams iš Rusijos sostinės rajono.
Apie šią konfliktinę situaciją trumpai informavo Lietuvos agentūra ELTA. Remiantis ELTA pranešimu, galima tvirtinti, jog Širvintų rajono merė Ž.Pinskuvienė pademonstravo sveikintiną budrumą – ji ne tik paprašė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos rekomendacijos (Lino Linkevičiaus vadovaujama URM patarė susilaikyti nuo panašaus pobūdžio draugysčių). Ji net viešai pareiškė savo poziciją. ELTA rašo: „Tai, kad buvęs meras, nesuderinęs su Savivaldybe, viešai demonstruoja draugystę, oficialiai atstovauja Širvintų rajonui ir jį pristato Rusijos Federacijos Ščiolkovo delegacijai, vertiname kaip akibrokštą. Tai spjūvis į veidą ne tik Širvintų rajonui, bet visai Lietuvai ir bendroms užsienio politikos nuostatoms“, – sako Širvintų rajono savivaldybės merė Ž. Pinskuvienė“.
Mano supratimu, pagirtinas principingumas: pilietis privalo ne tik pats blogai nesielgti, bet ir kritikuoti blogai pasielgusius kolegas!
Varėnos mero akibrokštas
Tačiau keista, kad kol kas niekas neskuba kritikuoti Varėnos mero Algio Kašėtos. Juk šis taip pat pasielgė keistai, šių metų vasarą kaip oficialus Lietuvos atstovas merijoje priimdamas nei NATO, nei Europos Sąjungos nepripažintos „Arcacho respublikos“ pasiuntinius. Jei jis Dzūkijoje viešėjusius neegzistuojančios respublikos atstovus būtų priėmęs privačiai – pusė bėdos. Bet pasitikti įtartinus pasiuntinius kaip Varėnos šeimininkui – jau rimtas nusižengimas, leidžiantis įtarti esant povandenines sroves.
Dar keisčiau, kai Varėnos meras oficialiai pareiškė ketinąs bičiuliautis su neegizstuojačios valstybės sostine. Ar šie Varėnos mero užmojai nežemina mūsų valstybės? Lietuva – solidi, NATO ir ES priklausanti valstybė. Tarptautinė bendruomenė mus vertina kaip patikimą, žodžio besilaikančią, tikros demokratijos siekiančią valstybę. Bet Lietuvos autoritetas krenta, kai bent vienas iš lietuvių sumano draugauti su apsišaukėliais. Net nesvarbu, iš kur jie – Donbaso, Tiraspolio ar Stepanakerto.
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Nežinantiems, kur ieškoti Arcacho, priminsime, kad tai – Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabacho regionas, kurį, Rusijos kariškių remiami, armėnų separatistai 1988 – 1994-aisiais atplėšė nuo Azerbaidžano. Azerbaidžaniečiai šią savo žemę vadina Kalnų Karabachu – Juoduoju Sodu. Tikrasis tos teritorijos vardas – Kalnų Karabachas. Taip ir Lietuva turėtų vadinti šią žemę – tik Kalnų Karabachu. Žinoma, lietuviams nebūtina giliai pažinti Pietų Kaukazo istorijos. Tačiau lietuviams būtina žinoti bent jau oficialią Lietuvos URM poziciją šiuo subtiliu klausimu.
O Lietuvos URM nuomonė kategoriška: „Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, o tai reiškia, kad Kalnų Karabachas šiuo metu traktuojamas kaip neatskiriama Azerbaidžano teritorija“.
Tad visiems Lietuvos piliečiams turėtų būti aiškiau negu aišku: kol nesureguliuotas konfliktas dėl Kalnų Karabacho, Lietuvoje negali viešėti „arcachų“ parlamentarai. Juolab kad Armėnijoje šiuo metu įkurta (ir ilgam) Rusijos karinė bazė. Tad jei šiandien bijome draugauti su agresyviąja Rusija, atsargiai draugaukime ir su šalimis, kuriose dislokuoti kariniai Rusijos daliniai.
Kam priklauso Aušros vartai?
Lenkijos parlamentas
Oponentams gali pasirodyti, jog tokio pobūdžio nesusipratimai – smulkmenos. Smulkmenų politikoje nėra. Neseniai sužinojome, kad Lenkija savo piliečių pasuose pradėjo paišyti Vilniaus architektūros perlą – Aušros vartus. Atsitiktinumas? Neapsižiūrėjimas? Privalome dėkoti lenkams už Aušros vartų populiarinimą? Man regis, tokie paišymai – akivaizdus spjūvis Lietuvai, įsitikinusiai, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Lenkiški pasai skelbia visai ką kitą: „Varšuva slapta mano, kad Vilnius – lenkų ir kad Vilnių reikia lenkijai anksčiau ar vėliau susigrąžinti“.
Įtarimus, jog egzistuoja slapti planai maksimaliai padidinti politinę ir kultūrinę Lenkijos įtaką Vilniaus kraštui, netiesiogiai patvirtina ir pagarsintas buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pokalbis su „Orlen“ vadovu. Būtent toji privati diskusija, kurioje apstu Lietuvą įžeidžiančių bei žeminančių posakių, o ne oficialūs Lenkijos URM atstovų atsiribojimai, byloja apie tikrąsias nuotaikas kaimyninėje šalyje.
Taigi visi mūsų kaimynai, net ir tolimoji Armėnija, braižo slaptus planus Lietuvoje. Tik mes, lietuviai, regis, nebeturime ambicijų, rimtų užmojų, didelių tikslų – nekuriame nei slaptų, nei viešų sumanymų, kaip gintis, nenusileisti, pereiti į kontrpuolimą…
Šis tekstas buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje Draugas.org
Paviešinti įrašai neatspindi dabartinės Lenkijos valdžios pozicijos Lietuvos atžvilgiu, teigia Lenkijos Respublikos Prezidento kanceliarijos valstybės sekretorius Kšyštofas Ščerskis (Krzysztof Szczerski).
„Paviešinti buvusio Užsienio reikalų ministerijos vadovo Radoslavo Sikorskio (Radoslaw Sikorski) ir buvusio „PKN Orlen“ pirmininko Jaceko Kraveco (Jacek Krawiec) pokalbių įrašai neatspindi dabartinės Lenkijos valdžios pozicijos Lietuvos atžvilgiu“, – sakoma K. Ščerskio komentare naujienų agentūrai PAP.
Pasak Lenkijos Respublikos ambasados Vilniuje pranešimo, valstybės sekretorius pabrėžė, kad Lenkijos ir Lietuvos dvišaliai santykiai bus aptarti jo šių metų rugpjūčio 23-iąją planuojamo vizito Vilniuje metu.
„Į Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo metinių minėjimą Vilniuje vykstu kaip Lenkijos Respublikos Prezidento atstovas. Šia proga vyks ir politinės konsultacijos Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje“, – pranešė K. Ščerskis.
Lenkijos žiniasklaidoje buvo paskelbtas slapta įrašytas tuometinio Lenkijos užsienio reikalų ministro R. Sikorskio pokalbis su „Orlen“ vadovu J. Kravecu. R. Sikorskis jį ragino „paauklėti lietuvius“ dėl Lenkijos investicijų į naftos perdirbimo gamyklą Mažeikiuose.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, žiniasklaidai komentuodama šį slapta įrašytą ir paviešintą pokalbį, sakė, kad tikisi lygiaverčio Lietuvos bendradarbiavimo su Lenkija, o ne primetamų nurodymų ar reikalavimų nusipirkti draugystę.
Šeštadienį Europos Komisija (EK) pradėjo teisinius veiksmus prieš Lenkiją dėl jos vyriausybės bandymų pažeisti teisėjų nepriklausomumo principą, informuoja „Reuters“.
Varšuvai duotas vienas mėnuo pateikti savo atsakymus.
Europos Sąjungos (ES) komisarai pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą nuspendė šį trečiadienį. Tai buvo pirmasis žingsnis teisiniame procese, kurio finalas gali įvykti ES aukščiausiajame teisme – ES Teisingumo Teisme.
EK nerimauja dėl naujais įstatymais Lenkijos teisingumo ministrui suteikiamos galios veikti visiškai savo nuožiūra – pratęsti pensinio amžiaus sulaukusių teisėjų mandatus, taip pat skirti ir atleisti teismų pirmininkus ir t.t.
„Naujosios taisyklės leidžia teisingumo ministrui daryti įtaką paprastiems teisėjams, remiantis miglotu kriterijumi dėl jų mandato pratęsimo. Tokiu būdu pažeidžiamas teisėjus nuo atleidimų saugantis principas“, – teigiama EK šeštadienį išplatintame pranešime.
Bet to, EK nepatenkinta ir lenkų planuojamu skirtingu moterų ir vyrų teisėjų išėjimo į pensiją amžiumi, atitinkamai 60 ir 65 metų.
EK teigimu, Lenkijoje stumiamas teisės aktas pakerta teisėjų nepriklausomumo principą ir laužo ES sutarties nuostatas.
Kiek anksčiau, atlikdama atskirą teisinės valstybės stebėsenos procedūrą, EK nusiuntė Lenkijai naują rekomendaciją, kuria prašo išspręsti kelias jos nurodytas problemas. Užklausą Lenkijai EK pateikė dar 2016-ųjų metų pradžioje ir Varšuvai davė mėnesį į ją atsakyti.
Lenkija laukia JAV prezidento Donaldo Trampo vizito. EPA – ELTA nuotr.
Lenkija intensyviai ruošiasi JAV prezidento Donaldo Trampo vizitui į Varšuvą. Šis vizitas labai svarbus ne tik Lenkijai, bet ir Baltijos šalims.
Vizito metu gali tapti aiškesnė Amerikos prezidento pozicija dėl JAV įsipareigojimų NATO sąjungininkams. Jeigu JAV prezidentas Varšuvoje nesiteiks kategoriškai tvirtini, jog nelaimės atveju Amerikos ginkluotosios pajėgos tikrai skubės į pagalbą Baltijos šalims, – bus labai blogas ženklas Lietuvai, Latvijai ir Estijai (vargu ar Rusija drįstų pulti Lenkiją) ir akivaizdus paskatinimas Rusijai elgtis dar akiplėšiškiau bauginant kaimynus.
Nuostatas dėl JAV prezidento tikrųjų nusiteikimų komplikuoja ir Amerikoje atliekami aukščiausio lygio tyrimai, ar Donaldas Trampas (Donald Trump) palaikė slaptus ryšius su Kremliumi prezidento rinkimų kampanijos metu ir ar tie slapti ryšiai palaikomi iki šiol.
Šiandien Slaptai.lt portalo svečias – Pogon.lt redaktorius Ryšardas Maceikianecas. Pokalbio tema – Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai.
Duodamas išskirtinį interviu Ryšardas Maceikianecas pabrėžė, kad Lenkija neturi jokios teisės kištis į Lietuvos vidaus reikalus, o Lietuva, įskaitant ir užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, galų gale privalo aiškiai pasakyti Varšuvai, jog Vilniaus ir Šalčininkų gyventojų švietimo reikalai – ne Varšuvos galvos skausmas.
Ryšardas Maceikianecas taip pat apgailestavo, jog Lietuvos valstybė vis dar nedrįsta suformuluoti aiškios ir griežtos pozicijos – neleisime lenkinti savo piliečių.
Su Pogon.lt redaktoriumi Ryšardu Maceikianecu kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Lietuvos ir Lenkijos transporto pakomisės posėdyje Varšuvoje abiejų šalių delegacijų vadovai sutarė dėl tolesnio bendradarbiavimo plėtros.
Susitikimo metu aptarta projekto „Rail Baltica“ įgyvendinimo eiga ir numatyta ambicinga darbotvarkė ateičiai. Šalys taip pat pasikeitė informacija apie tarptautinės magistralės „Via Baltica“ modernizavimo darbus.
Lenkijos pusė pristatė planus dėl geležinkelio atkarpos nuo Balstogės iki Lenkijos/Lietuvos valstybių sienos plėtros. Posėdyje svarstytos galimybės didinti keleivių ir krovinių pervežimus, panaudojant šiuo metu egzistuojančią infrastruktūrą. Lietuvos delegacija pasiūlė parengti naują tarpvyriausybinį susitarimą dėl bendradarbiavimo geležinkelių transporto srityje.
Šalys pasikeitė abiems valstybėms svarbia informacija apie vykdomą tarptautinės magistralės „Via Baltica“ modernizavimą nuo Varšuvos iki Kauno. Siekiama, kad iki 2021 m. ši kelio atkarpa taptų automagistrale su 2+2 eismo juostomis. Lenkijos pusė pristatė magistralės „Via Carpatia“, einančios išilgai šalies rytinės sienos, atnaujinimo planus.
Susitarta ir toliau tęsti koordinuotą veiklą, siekiant vieningos kelių transporto paslaugų rinkos Europos Sąjungoje.
Dabartinė Lenkijos valdžia kvailioja, švelniai kalbant. Vargu ar ji išsilaikys visą kadenciją. Tačiau tas bandymas mus pavadinti nacionalistais, gretinant su fašistais ir militaristais, nėra nesusipratimas, vieno kokio politiko proto aptemimas. Anaiptol.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
Tuo sveiku protu nesuvokiamu pareiškimu bandyta pasakyti: klaupkitės, arba štai kas jūsų laukia. Kilus šiokiam tokiam triukšmeliui, Varšuvos politikai atsitraukė, bet savo siekių Vilniaus krašte neatsisakė. Nurims tik tada, kai pasieks maksimumą – lenkų Lietuvoje autonomiją. Aš nerašau „Lietuvos lenkų“, nes Lenkija būtent to ir siekia – kad čia lenkai netaptų Lietuvos lenkais, kad visą laiką būtų „penktoji kolona“.
Tai ką darysime, ponai? Klaupsimės? Tikriausiai. Pataikūnai politikai, politologai, žurnalistai, net kai kurie kalbininkai jau prabyla: ar mes nesakėme? Seniai reikėjo ištaisyti vis dar neištaisytas klaidas.
Kokias klaidas? Ar kad mes Lietuvoje „neišlaikome“ lenkiškų mokyklų, kaip „yra“ visame pasaulyje? Ar kad Lietuvoje gyvenančių lenkų neasimiliuojame, kaip asimiliuojami Lenkijoje gyvenantys lietuviai?
Dabar turime išties puikią progą išsiaiškinti, ko vieni iš kitų laukiame, tikimės, kur galime nusileisti, kur negalime. Lietuvos valdžioje visai kiti žmonės, tų, kurie lengvabūdiškai, pataikūniškai ar dėl neišmanymo Lenkijai prižadėjo neleistinų nuolaidų, politikoje jau beveik neliko.
Štai net prezidentas Valdas Adamkus piktinasi neišmintingais Lenkijos bandymais apšaukti mus nacionalistais, primena, kad Lietuvoje lenkų gyvenimo sąlygos žymiai geresnės nei kitose šalyse.
Akys krypsta į LVŽP lyderį Ramūną Karbauskį, į Ministrą pirmininką Saulių Skvernelį. Pirmasis viešai prasitarė, kad dėl tų prakeiktų raidžių bus elgiamasi panašai kaip elgiasi latviai (raides „prakeiktomis“ pavadinau aš, ne LVŽP pirmininkas). Kas tinka Latvijos lenkams, tas turėtų tikti ir Lietuvos lenkams. Logiška.
Žinoma, Varšuvos interesai Lietuvoje visai kiti nei Latvijoje. Todėl jau girdėjome, kad Lenkijos kariai karo atveju Lietuvos gali neginti, jeigu būsime tokie nenuolankūs. Lenkijos naudai privalome pagaliau išspręsti „PKN Orlen“ ir „Lietuvos geležinkelių“ konfliktą dėl vežimo tarifų. Kitaip Lietuvos ir Lenkijos santyliai nepagerės, net jeigu patenkinsime asmenvardžių, gatvių pavadinimų reikalavimus, lenkiškas mokyklas visiškai izoliuosime nuo lietuvių kalbos, istorijos. Mažiausias nepaklusnumas – ir prasidės bendrų energetikos projektų (dujų jungtis, antrosios elektros tinklų jungtis) vilkinimas arba net stabdymas.
Tikriausiai ir naujoji valdžia lenkams neišdrįs pasakyti: juokiasi puodas, kad katilas juodas. Ne mes, o jūs dabar esate labai panašūs į rusiškus nacionalistus ir militaristus. Geopolitiškai ne tik jūs mums, bet ir mes jums esame labai svarbūs ir reikalingi. Nemeskit kelio dėl takelio. Nepuoselėkite vilčių, kad šantažuodami galėsite vėl užgrobti Vilnių ir Vilniaus kraštą, kaip tai padarė jūsų maršalas. Atsikvošėkite. Nedarykite gėdos Europai, jai ir be jūsų dabar labai sunku. Šimtai tūkstančių lenkų miestų gatvėse reikalauja išminties ir atsakomybės.
Ką pasakys naujoji mūsų valdžia?
P.S.
Kai rašiau šį tekstą, dar nežinojau, kad protestuotojai blokavo Lenkijos parlamentą Varšuvoje. Galime neabejoti – ši neišmintinga Lenkijos valdžia neišsilaikys.
Protingas lenkų politikas Pawelas Kowalis rašo „Rzeczpospolitoj“: „Kontaktuose su Lietuva iš esmės neatšaukta Sikorskio doktrina, kad kol nepriims mūsų teisingų postulatų dėl pavardžių rašybos, neturim apie ką kalbėtis“.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.
Tai apie R.Sikorskį, kurio lyg nebėra valdžioje, bet įdirbis liko. Varšuvos tartum draugiškus santykius su Ukraina neseniai nušvietė dar ir aukščiausias kaltinimas „lenkų genocidu“. Ukrainiečiai protingai iškentė neatsakę tuo pačiu.
O man patiko aukšto Lenkijos vyriausybės pareigūno vizito į Minską komentarai labai dešiniame portale: „Lenkijos santykiuose su Lietuva svarbiausia yra tų santykių filosofija. Turim jau bemaž ketvirtį šimtmečio liguistos „lenkiškos“ politikos dėl Lietuvos. Puoselėjom pretenzijas tvarkyti lietuvių gyvenimą pagal mūsų norą. Negerbėm lietuvių teisės pasirinkti savo kelią. Vicepremjero vizitas į Lietuvą po ilgų paranojos metų – tai pirmas šviesus akcentas. Pirmas raiškus signalas, kad santykiuose su Lietuva norim vadovautis Lenkijos, o ne trečiųjų šalių, interesais“.
Dabar turiu atsiprašyti portalo prawica.net, kad suklydau cituodamas; vietoj Lietuvos ir lietuvių visur turėtų būti didėlesnė už mus Baltarusija, baltarusiai. Bet mintys neblogos. Artėja laikas kam nors Lenkijoje prašnekti draugiškai ir apie Lietuvą.
Kvieskim į Vilnių. Juolab, kad didžioji dvasinė problema Varšuvos santykiuose su Lietuva – vos viena arba trys raidės piliečio pase.
Galime jas jautriai įsivesti, patiks ir vokiečiams, prancūzams (q, x), kai giriamoje Baltarusijoje visos vietinių lenkų pavardės ištisai rašomos svetimomis raidėmis. Dar juos ten ir išnuodys Astravo gėrybėmis.
Tikriausiai visi politika besidomintys lietuviai įsiminė Lenkijos užsienio reikalų ministro politinio kabineto direktoriaus, buvusio gynybos ministro Jano Pario pavardę.
Šis aukšto rango Lenkijos politikas visai neseniai įžeidė Lietuvą. Įžeidė pačiu įžūliausiu būdu – svečiuodamasis Lietuvoje.
Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vytauto Didžiojo universitete Kaune organizuotoje diskusijoje J.Parys tėškė štai tokį palyginimą: „dabar lenkų mažumos situacija Baltarusijoje yra geresnė nei Lietuvoje“. Ir tada dar keisčiau pridūrė: „Turime aiškinti Lenkijos kariams, kodėl jie turi ginti Baltijos šalis. Tai sudėtinga, nes turime problemų su lenkų mažuma Lietuvoje“.
Vienintelė paguoda, kad šis lenkiškas akibrokštas neliko nepastebėtas. Jį vertino ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Pavyzdžiui, renginyje dalyvavęs Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos politikos direktorius Rolandas Kačinskas nedelsdamas atkirto: „tokie pareiškimai – įžeidžiantys“. Džiugu ir pagirtina, kad Lietuvos diplomatui užteko drąsos bei principingumo viešai pabrėžti, jog tokios kalbos „įžeidžia visus čia sėdinčius lietuvius“.
Negali neįžeisti. Sveiku protu nesuvokiamas jau vien lenkiškas palyginimas, „kad žmogaus teisių situacija autoritariniame režime, vadinamame paskutine diktatūra Europoje, yra geresnė nei stiprioje demokratijoje, kokia yra Lietuva“.
Šį sykį maloniai nustebino dienraštis „Gazeta Wyborcza“. Šio populiaraus leidinio žurnalistas Bartošas T. Vielinski (Bartoszas T. Wielinski) rašė, kad po tokių svarstymų Lenkijos užsienio reikalų ministro politinio kabineto direktorius, buvęs gynybos ministras Jan Parys „turi viešai atgailauti ir atsiprašyti lietuvių, arba su trenksmu lėkti iš ministro Witoldo Waszczykowskio kabineto“.
Minėtas žurnalistas lenkų politiką J.Parį palygino net su JAV prezidento posto siekiančiu Donaldu Trampu. Esą ir vienas, ir kitas viešai abejoja, ar verta ginti Baltijos valstybes nuo galimos Rusijos agresijos, todėl abu šie politikai Rusijos propagandai suteikia progų šaipytis iš NATO vienybės, o pažeidžiamiausioms NATO narėms – nuogastauti bei baimintis.
Žurnalistas B.Vielinskis dar prisiminė, kad Lietuvos „lenkų mažumos lyderiai užmezga įtartinai artimus santykius su Kremliaus žmonėmis“. Ir vis dėlto Lietuvoje, pasak žurnalisto, nebuvo prieš lenkus nukreiptų represijų, Lietuvos valstybė nepersekiojo lenkiškų organizacijų…
Palaukime, kada šis lenkų politikas viešai atsiprašys „visų lietuvių“ arba lėks iš „ministrų kabineto“. Tiesa, nesu tikras, kad Lietuva kada nors sulauks atsistatydinimo arba bent jau menkučio atsiprašymo. Mes neturime svertų, kurių pagalba būtų įmanoma atstatydinti lietuvius įžeidusį lenkų politiką. Ir vis dėlto šio akibrokšti negalima užmiršti.
Bet svarbiausia atlikime tai, ką galime nuveikti, – tramdykime lietuviškuosius įžūlumus. LRT aktualijų studijoje šių metų rugsėjo 2-ąją žurnalistas Rimgaudas Geleževičius bandė išsiaiškinti, kur įstrigo Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė. Kas drįstų pasakyti, jog tema neaktuali? Be abejo, svarbu žinoti, kam ko labiau reikia: Lenkijai – Lietuvos ar Lietuvai – Lenkijos. Sutinku, kad verta aiškintis, ar Lenkija, net jei įgyvendinsime visus jos reikalavimus dėl neva „skriaudžiamų Šalčininkų lenkų“, ims mus laikyti „strategine partnere“? Juk jei Lenkija laiko JAV savo strategine partnere, dar nereiškia, kad Vašingtonas traktuoja Varšuvą kaip strateginę partnerę. Abiem atvejais – labai skirtingos svorio kategorijos. Dera numatyti ir tikruosius Lenkijos siekius Europos Sąjungoje: su kuo ji galynėsis dėl įtakos? Su Prancūzija, Vokietija, Čekija, Slovakija?
Bet toji įdomia ir reikalinga galėjusi tapti visuomeninio transliuotojo laida buvo įžūliai tendencinga, įžūliai vienpusiška. Joje kalbėjo tik tie, kurie ragino lietuvius nusileisti lenkiškiems ultimatumams – ir dėl lenkiškų pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose, ir dėl lenkiškų gatvių užrašų. Į autorinę laidą R.Geleževičius pakvietė tik Lenkijos simpatikus. Lietuvos mokslininkų, kalbininkų, politologų, kurie turi bent kiek kitokią nuomonę, – nebuvo nė vieno. Laidoje buvo išsamiai aptariama Lietuvos lenkų padėtis, tačiau nebuvo net svarstoma, o ką apie Lietuvos lenkų padėtį mano Lenkijoje gyvenantys lietuviai. Žodžiu, pikta ir skaudu, kai Lietuvoje kalbant lenkiška tema į visuomeninio transliuotojo laidą nepakviečiami su aršia polonizacija susiduriantys Punsko ar Seinų lietuviai. Jų nepakviečia būtent savas – lietuvis.
R.Geleževičius neleido tarti žodžio net į laidą paskambinusiam klausytojui, ketinusiam priekaištauti „Lietuvą nuolat kritikuojančiam Valdemarui Tomaševskiui“. Laidos vedėjas paaiškino, kad Lietuva – demokratinė šalis, todėl V.Tomaševskis galįs turėti savo nuomonę. Bet toje demokratinėje Lietuvoje, pasirodo, negalima turėti viešos kritiškos nuomonės apie V.Tomaševskį.
O kaip derėtų vertinti laidoje nuskambėjusius Vytauto Plečkaičio pareiškimus, esą visi lietuviai, kuriems nepriimtini lenkiški ultimatumai, tėra rėksniai, kurie, suprask, dar ne visa Lietuva? Aš gi rėksniais laikau tuos, kurie, kaip ir V.Plečkaitis, ragina kuo greičiau nusileisti nepagrįstiems, įžeidžiantiems Lenkijos reikalavimams. Juolab kad diskusijos metu pripažinta: oficialioji Varšuva nemato Lietuvos, Latvijos ar Estijos, ji mato tik visumą – trijų Baltijos valstybių regioną. Tad kam, pone V.Plečkaiti, nusižeminus pataikauti tiems, kurie mūsų nemato? Karinio konflikto atveju mūsų atžvilgiu Lenkija elgtųsi panašiai, kaip elgėsi Stalinas, kai vokiečiai daužė Varšuvą. Neskubėtų ginti, leistų kuo labiau nukraujuoti. Jeigu būtų pono J.Pario valia.
Prie įžūliai antilietuviškai besielgiančiųjų priskirčiau ir Vilniaus merą Remigijų Šimašių, visai neseniai Vilniaus gatvėse prikabinusį „dekoratyvinių“ gatvių pavadinimų ne lietuviškais rašmenimis. Tik pamanyk, sostinės gatvėse atsiradusios lentelės rusų ir lenkų kalbomis tėra miesto … puošmena.
Gal ir galima taip teigti, jei nežinotume šiandieninio politinio konteksto. Tačiau geopolitinė padėtis – sudėtinga. Mus kamuoja ir vidinės, ir išorinės bėdos. Negi nematome, nesuvokiame, kad lietuviškai kalbančiųjų mažėja, kad lietuvių kalba sparčiai nyksta, vejama iš viešojo gyvenimo, iš oficialių dokumentų? Taip pat turėtų būti akivaizdu, kad iš Vakarų pusės Lietuvą spaudžia dešimt sykių galingesnė Lenkija, reikalaudama dvikalbystės Rytų Lietuvoje, o iš Rytų mus pačiomis įmantriausiomis priemonėmis atakuoja šimtus kartų galingesnė Rusija, kuri irgi norėtų išskirtinių teisių Lietuvos rusų bendruomenei. Tad lenkų ir rusų raidmėmis užrašytos neva dekoratyvinės gatvių lentelės panašios ne į nekaltą žaidimą, bet į … Trojos arklį, kuris ilgainiui sukurs kalbinį chaosą, dar labiau silpninantį lietuvių kalbos padėtį ne kur nors užsieniuose, bet būtent Lietuvos teritorijoje.
Net ir tie dabar Vilniaus viešojo transporto autobusuose bei troleibusuose anglų kalba įkyriai skaitomi pranešimai, kaip turistams patogiau pasiekti aerouostą arba geležinkelio stotį, – pertekliniai. Mūsų sostinėje pilna stendų, nuorodų, ženklų, bylojančių, kurioje pusėje leidžiasi lėktuvai, kurioje vietoje sustoja tarptautiniai traukiniai. Turistai nėra kvaili. Jie puikiai suvokia, ką reiškia nupieštas lėktuvas arba dūmus į viršų leidžiantis garvežys. Be to, vykdami į aerouostą ar geležinkelio stotį turistai labai retai naudojasi viešuoju transportu.
Žvelgiant iš šalies, lietuviams, žinoma, reikėtų didžiuotis, kad jų tautietis V.Ušackas pasiekė rimtų aukštumų – tapo Maskvoje reziduojančiu visos Europos Sąjungos ambasadoriumi. Suprantu, kad, šių itin svarbių pareigų ėmęsis, jis privalo rūpintis ne vien lietuviškomis aktualijomis.
Bet ar ponas V.Ušackas turi moralinę teisę pamiršti lietuviškuosius interesus, nustumdamas juos toliman užkampin? Ar galima pateisinti jo dažnai žarstomą tuščiažodžiavimą bei nutylėjimus?
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
ES ambasadoriumi Maskvoje ponu V.Ušacku nusivyliau „Lietuvos ryte“ perskaitęs jo straipsnį „Lietuva ir Lenkija: viena pati svarbiausia pamoka“. Pirmiausia akis badė ambasadoriaus gebėjimas daug kalbant nepasakyti nieko konkretaus. Žinau, suprantu, kad visi pasaulio diplomatai priversti „pilstyti iš tuščio į kiaurą“.
Teko girdėti net anekdotą: „Jei ambasadorius sako „taip“, omenyje jis turi „gal taip, gal ne“, o kai jis taria „galbūt“, mintyse sako „ne“. Bet jei jis sako „ne“, tai koks jis, po velnių, ambasadorius?“
Taigi pripažindamas, kad visiems diplomatams būdingas abstraktus kalbėjimas, kad dviprasmės frazės šioje sferoje neišvengiamos ir net reikalingos, vis tik saiko turėtume paisyti visur, net ir atsargiose diplomatinėse diskusijose.
Nederėtų rašyti straipsnių, kuriuos analizuodami aukštąjį humanitarinį išsilavinimą turintys skaitytojai nepajėgtų suvokti, apie ką kalba autorius. Tokių painių, dviprasmių straipsnių rašymas – nepagarba skaitytojams ir priekaištas leidiniui, kuriuos jis publikuoja.
Pastarasis V.Ušacko tekstas „Lietuva ir Lenkija: viena pati svarbiausia pamoka“ – būtent toks. Nesuprasi, nei kas teisus, nei kas kaltas, kas iš ko privalo pasimokyti, kam privalu nusileisti, atgailauti.
Be kita ko, ambasadoriaus A.Ušacko publikacija – dar ir klaidinanti. „Lemtingiausiais istorijos momentais Lietuva galėjo pasiremti Lenkija, kaip ir Lenkijai ne kartą reikėjo Lietuvos paramos“. Taip rašo V.Ušackas. Sutinku, būta momentų, kada draugavome, vieni kitiems padėjome, vieni kitus rėmėme – Žalgirio mūšyje, 1831-ųjų, 1863-ųjų sukilimuose. Bet kodėl ambasadorius nė žodeliu neužsimena apie Lenkijos nusikaltimą – Rytų Lietuvos okupaciją? Ji buvo ilga, žiauri, todėl vargu ar pateisinamas jos nutylėjimas net kalbant apie gražius momentus.
Štai dar vienas ambasadoriaus viešas pareiškimas: „Lietuva ir Lenkija yra tos šalys, kurių santykių istorija gali suteikti impulsą ES atsinaujinimui, stiprėjimui, klestėjimui“. Ar tikrai? Lietuva galėtų atleisti Lenkijai jos kadaise iškrėstą išdavystę, bet oficialioji Varšuva neatsiprašė mūsų už Vilniaus krašto pavergimą bei lenkinimą. Ir nėra jokių užuominų bei ženklų, jog norėtų, ruoštųsi atsiprašyti.
Oficiantas restorane – tai tarsi nuolankus tarnas, pasiruošęs įtikti visiems lankytojams be išimties. Politikoje taip elgtis – ne visuomet dera.
Varšuva net nepasmerkė ultimatyviu tonu Lietuvai keliamų tomaševskininkų pretenzijų dėl lenkiškų užrašų bei pavadinimų, nepalengvino Punske ir Seinuose ne savo noru lenkėjančių lietuvių padėties. Tad ar ne per anksti Lietuvos – Lenkijos santykius vadinti idealiais, pone V.Ušackai? Ko galėtų pasimokyti prancūzai, vokiečiai, britai, italai ar ispanai iš Lietuvos – Lenkijos tarpusavio santykių? Kaip užgrobti kaimyninės šalies sostinę ir asimiliuoti jos gyventojus?
Nenorėjau grįžti prie šios jau nuvalkiotos temos, tačiau keistą, tendencingą ambasadoriaus straipsnį prisiminiau neatsitiktinai. Ką jis galėtų reikšti: Lenkijai akivaizdžiai advokataujama, bet Lenkijos interesai ginami taip klastingai, kad dauguma lietuvių nesuvoktų sumaniai slepiamos išdavystės?
Lietuviškojoje žiniasklaidoje ir vėl gausu svarstymų, kodėl per pastaruosius kelerius metus Lietuvos ir Lenkijos prezidentai nė sykio nesusitiko nei Varšuvoje, nei Vilniuje. Suprask, labai negražu, kad susitikta tik Kroatijos mieste Dubrovnike. Draugystės su Lenkija bet kokia kaina šalininkai primena, kaip neva gražiai bendraudavo ankstesnieji Lietuvos ir Lenkijos vadovai.
O man norėtųsi paklausti – kam naudinga ta dirbtinė vaidyba bei nenuoširdžios šypsenos? Prezidentė Dalia Grybauskaitė nesiveržia nepalankiomis sąlygomis bičiuliautis su arogantiška, savanaudiška kaimyne. Svarbiausia, kad Lietuva ir Lenkija sėkmingai bendradarbiauja pačiomis svarbiausiomis temomis – ir dėl gynybos, ir dėl energetikos. Taip pat svarbu, kad turi panašų požiūrį į agresyviąją Rusiją.
Ko dar galime norėti iš kaimynų? Kad Lietuva nusileistų Lenkijai vertindama lenkų tautinės mažumos padėtį Vilniaus ir Šalčininkų rajone, t.y. savanoriškai sutiktų su paslėptu, maskuojamu šio krašto žmonių lenkinimu?
Kad slaptas šio krašto lenkinimas tęsiasi ir šiandien, supratau stovėdamas Vilniaus Pilaitės stotelėje prie Pupos prekybos centro. Pamačiau privažiuojantį autobusą, kurio maršrutas link Karveliškių ir Rastinėnų buvo užrašytas ne vien lietuviškai, bet ir lenkiškai…
Aršiems draugystės su Lenkija propaguotojams, pavyzdžiui, delfi.lt apžvalgininkui Rimvydui Valatkai ar LRT žurnalistui Virginijui Savukynui, derėtų atvėsti siekiant rankų paspaudimo „bet kokia kaina“. Štai kai Lenkijoje bus išgirstas tokių istorikų kaip Zbignievo Gluza, raginančio atsiprašyti už Vilniaus okupaciją 1920-aisiais, arba lenkų istoriko Mateušo Starono, teigiančio, jog Želigovskio maištas prieš Lietuvą – tai tokie pat „žalieji žmogeliukai“, kurie Vladimiro Putino įsakymu okupavo Krymą, – tada ir pradėkime su Varšuva bičiuliautis.
O kol kas mums derėtų neprarasti savigarbos, tvirtybės ir užsispyrimo ginant savo teisę išlikti lietuviais ne tik Šalčninkuose, bet ir Punske bei Seinuose. Jei dabartinė Lenkija būtų išties strateginė mūsų parnerė, jai derėtų pirmai ne tik pripažinti, bet ir taisyti istorines klaidas.
Sena tiesa, kad tikra kaimynystė, draugystė įmanoma tik tarp gerai vieni kitus pažįstančių, geranoriškų ir teisingų partnerių. Tarp artimiausių kaimynų nuo amžių lietuviams buvo lenkai. Tą kaimynystę lietuviai mėgina išsaugoti ir dabartiniais laikais. Kaip to būtinumas dažnai nurodoma ir „strateginė partnerystė“.
Tačiau nepaisant pastangų, vis nėra tos rimtos kaimynystės; svetimkūniu dažnam lietuviui atrodo ir lenkų bendrija Rytų Lietuvoje, kuriuos kai kurie nariai – šovinistai neretai kaltina lietuvius nacionalizmu ar tariamai jų, lenkų, teisių pažeidimu.
Daug nuomonių išsakoma apie santykius su Lietuvos lenkais. Niekas nepasikeis, jei nekalbėsime atvirai ir tiesą, beje, ne vien su Vilniaus krašto lenkais, bet iš esmės su Lenkija.
Pažvelkime iš šalies. Kaip ten bebūtų, L. Linkevičiaus atsiprašymas dėl suverenaus Lietuvos Seimo gėdos ir G. Kirkilo skubus įsipareigojimas jau balandį visus reikalus užbaigti primena, kad mes mąstome vasališkai, be savigarbos, išdidumo ir visiškai palaužta valstybine sąmone.
Kokios pagarbos ir orumo galime laukti bet kuriais klausimais iš bet kurios šalies? Apie tai jau pasakė Lenkijos užsienio reikalų ministras: padės mums pirmininkauti Europos Sąjungai (ES) ir netgi suorganizuoti ES Viršūnių susitikimą Vilniuje. Galima įsivaizduoti, ką ir kaip tokio mentaliteto pareigūnai gina.
Viskas vyksta pagal planą. Taip ir maniau. Tik nesitikėjau, kad įvykiai rutuliosis labai greitai vienas po kito. Ministras Linas Linkevičius atliko pirmą būtiną užduotį, be kurios nebūtų galėjusi įvykti antra – premjero Algirdo.Butkevičiaus vizitas pas vėl strateginius partnerius. Ką prižadėjo L.Linkevičius – žinome, A.Butkevičiaus pažadai paaiškės netrukus. Trečias veiksmas – jau pas mus atvyksta pats Lenkijos prezidentas, ir šįkart ne į Maišiagalą, šįkart pas pačią prezidentę Dalią Grybauskaitę – turbūt atsiprašyti už pravardžiavimą.
Suprantu, kad nuo grobuoniškų kaimynų niekur nepabėgsi, jie stiprūs, daug stipresni už mus, jie ciniški, atkaklūs, kerštingi, ir vis tiek gėda. Ne L.Linkevičiui, jokios gėdos jis nejaučia, man pačiam gėda, kad kiti gali mus taip stumdyti, iš mūsų taip tyčiotis. Norisi kiaurai žemę prasmegti, bėgti kur kojos neša, kur akys mato, toliau nuo tos veidmainystės.
Taigi, kaip sakė vienas įtakingas Varšuvos lenkas, pirmą žingsnį mes jau žengėme. Bet tik pirmą. Reikės žengti ir antrą, trečią, ketvirtą… Kaip vakar Tautos aikštėje buvo pasakyta: atkišk lenkui pirštą – jis nukąs visą ranką. Artodo, kad mūsų linkevičiai šito nesupranta. Užtat didžioji piliečių dauguma supranta: tą supratimą jie įtikinamai parodė Tautos aikštėje.
XXX
Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos ir Tautininkų sąjungos atstovai, norėdami pabrėžti, kad pono Linkevičiaus atsiprašymas tikrai neatspindi visos lietuvių tautos nuomonės, organizuoja akciją, kurioje planuoja ponui Linkevičiui įteikti tikrą lenko širdį. Šį organą ponas Linkevičiaus galės kiekvieną dieną aplaistyti graudžiomis ašaromis, taip įgaudamas daugiau pasitikėjimo ir moralinių jėgų, einant sunkiu padlaižūno ir savigarbos stokojančio politikieriaus keliu.
XXX
Šiuo metu vyksta masyvi Lenkijos ataka prieš Lietuvą, siekiant ją visiškai pajungti Lenkijos įtakai. L.Linkevičių pavyko lengvai „nulaužti”, nežinome, ką Lenkijai pažadėjo A.Butkevičius. Dabar atėjo eilė Lietuvos prezidentei, kurią B.Komorovskis buvo išvadinęs ožka.Todėl labai svarbi tautos nuomonė, nes politikai pamatę, kad Tauta abejinga, bus pradės tarnauti svetimai valstybei.
XXX
Šiais globalizacijos, socialinės atskirties ir visuomenės degradacijos laikais tautinėms idėjoms lieka vis mažiau vietos. Politikai aktyviai užsiima nutautinimo ir iškrypėlių propaganda, o taikius tautinius judėjimus engia, skleidžia apie juos melagingą informaciją. Kiekvienas gali nebaudžiamas niekinti mūsų valstybės simbolius, o iš patriotiškai nusiteikusių žmonių, norinčių pagerbti tautos didvyrius, bandoma atimti teisę laisvai žygiuoti miestų gatvėmis.
Visuomenėje įsigalėjęs abejingumas žlugdo tradicijas, moralę, pagarbą valstybei ir jos istorijai, todėl mes, Lietuvių Tautinio Jaunimo sąjunga, kviečiame vieną svarbiausių mūsų valstybei datų — Vasario 16-ąją švęsti kartu.
Šios eitynės skirtos paminėti mūsų tautinės valstybės 95-ių metų gimtadienį, 1949 vasario 16-osios deklaraciją, atkreipti visuomenės dėmesį į šių laikų iššūkius mūsų tautai ir valstybei.
Jau penktus metus organizuojame patriotines eitynes Kaune, tačiau būtent šios eitynės yra itin svarbios visam lietuvių tautiniam judėjimui. Vilniaus miesto savivaldybei atsisakius išduoti leidimą taikiai patriotų šventei, eitynės Kaune įgauna dar didesnę svarbą, o kartu ir užduotį. Eitynių masiškumas, o taip pat ir tvarkos užtikrinimas tampa itin svarbus. Siekiant išvengti galimų provokacijų eitynių organizatoriai prašo laikytis viešosios tvarkos ir klausyti eitynių organizatorių nurodymų.
Kviečiame visus šių metų vasario 16-ają atvykti į Kauną, kur 14 val. Ramybės parke prasidės iškilmingos eitynės. Eitynėmis parodykime tai, kas mus jungia ir kuo didžiuojamės. Tegul Kauno gatvės nusidažo trimis gražiausiomis spalvomis – geltona, žalia ir raudona.
(Ištraukos iš Tautininkų sąjungos vicepirmininko, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininko Juliaus Pankos ir Vilniaus tautininkų Sueigos vicepirmininko Ričardo Garuolio pranešimų bei pareiškimų).
Dar neseniai visi išpuoliai prieš kitataučius buvo vadinami chuliganų išpuoliais, nors spaudos kioskuose nesunkiai galima buvo nusipirkti antisemitinės literatūros, niekas į tai nekreipė dėmesio. Oficialiosios institucijos siejo tai su nereikšmingomis jėgomis, kurios nedaro jokios esminės įtakos visuomenės nuomonei.
Tokia pozicija privedė prie tų „nereikšmingų“ jėgų stiprėjimo. Balstogėje prasidėjo rasistiniai išpuoliai prieš čia studijuojančius svetimšalius. Keli jų buvo sumušti viešosiose vietose vidury dienos. Daugėjo išpuolių visame regione: Jedvabne, Balstogėje, Seinų savivaldybėje, Punske…
