Mo­ka­ma sa­vi­žu­diš­ka kai­na – sa­vi­gar­ba ir iš­di­du­mu


Print

Daug nuo­mo­nių iš­sa­ko­ma apie san­ty­kius su Lie­tu­vos len­kais. Nie­kas ne­pa­si­keis, jei ne­kal­bė­si­me at­vi­rai ir tie­są, be­je, ne vien su Vil­niaus kraš­to len­kais, bet iš es­mės su Len­ki­ja.

Pa­žvel­ki­me iš ša­lies. Kaip ten be­bū­tų, L. Lin­ke­vi­čiaus at­si­pra­šy­mas dėl su­ve­re­naus Lie­tu­vos Sei­mo gė­dos ir G. Kir­ki­lo sku­bus įsi­pa­rei­go­ji­mas jau ba­lan­dį vi­sus rei­ka­lus už­baig­ti pri­me­na, kad mes mąs­to­me va­sa­liš­kai, be sa­vi­gar­bos, iš­di­du­mo ir vi­siš­kai pa­lauž­ta vals­ty­bi­ne są­mo­ne.

Ko­kios pa­gar­bos ir oru­mo ga­li­me lauk­ti bet ku­riais klau­si­mais iš bet ku­rios ša­lies? Apie tai jau pa­sa­kė Len­ki­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras: pa­dės mums pir­mi­nin­kau­ti Europos Sąjungai (ES) ir net­gi suor­ga­ni­zuo­ti ES Vir­šū­nių su­si­ti­ki­mą Vil­niu­je. Ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, ką ir kaip to­kio men­ta­li­te­to pa­rei­gū­nai gi­na.

At­si­ri­bo­ja­ma nuo to, kad to­kios gin­čy­ti­nos pro­ble­mos ne­ky­la at­si­tik­ti­nai. Da­bar ban­do­ma pa­teik­ti ir pi­lie­čiams įteig­ti, jog di­des­niam ir ga­lin­ges­niam vi­suo­met rei­kia nu­si­lenk­ti ir pa­klus­ti, nes prie­šin­gu at­ve­ju Lie­tu­va kaip tas ėriu­kas vi­sa­da bus ne­tei­si ir kal­ta. O gal rei­kia pa­ri­te­tiš­kai ir svar­bos ei­le tar­tis? Lie­tu­viai to­kius Var­šu­vai ne­pa­ten­ki­na­mus ju­de­sius da­ro is­to­ri­nės sa­vi­gy­nos mo­ty­vais. Ar nė­ra būgš­ta­vi­mų, kad Len­ki­jos vals­ty­bė XX am­žiu­je ne­su­tei­kė žen­klų taip elg­tis?

Pir­miau­sia dėl at­si­pra­šy­mo. Kas ir dėl ko? De­rė­tų įvy­kius pa­teik­ti chro­no­lo­gi­ne tvar­ka: 1920 m. spa­lio 9 d. Luc­ja­no Že­li­gov­skio mar­šas į Vil­nių ir Vil­niaus kraš­to bu­vi­mas (oku­pa­vi­mas) Len­ki­jos vals­ty­bės su­dė­ty­je iki 1939 me­tų. 1938 m. ko­vo 17 d. Len­ki­jos vals­ty­bės ul­ti­ma­tu­mas Lie­tu­vai. Šian­die­ni­nė Len­ki­jos val­džia tu­rė­tų tei­siš­kai, po­li­tiš­kai, eko­no­miš­kai, is­to­riš­kai, mo­ra­liš­kai žmo­gaus tei­sių pa­ma­tu įver­tin­ti tuos fak­tus ir pa­sek­mes Lie­tu­vos vals­ty­bei ir Lie­tu­vos pi­lie­čiams.

Tą pa­tį svar­bu pa­da­ry­ti ir dėl mi­nė­to 1938 m. ko­vo 17 d. ul­ti­ma­tu­mo. Pri­min­ti­na, kad, pa­vyz­džiui, Vo­kie­ti­jos aukš­to­ji val­džia ir as­me­niš­kai kanc­le­ris Vi­lis Brandt, at­si­klau­pęs au­kų me­mo­ria­le Len­ki­jo­je, at­si­pra­šė už fa­šis­ti­nės Vo­kie­ti­jos val­džios nu­si­kal­ti­mus. Toks at­vi­ras, tie­sus ir gar­bin­gas Len­ki­jos val­džios tų san­ty­kių įver­ti­ni­mas iš­kart bū­tų pri­im­tas kaip vi­siš­ko pa­si­ti­kė­ji­mo kai­my­nais žen­klas ir tik po to ga­li­ma sės­tis prie sta­lo pa­ri­te­tiš­kai spręs­ti vi­sus klau­si­mus.

Ši­to Len­ki­jos val­džia ne­pa­da­rė, jos po­žiū­riu, nie­ko nie­ka­da ne­bu­vę la­bai ža­lin­go Lie­tu­vai įvyk­dy­ta, o mes vis pa­ti­ria­me žen­klų, ku­rie ke­lia ne­pa­si­ti­kė­ji­mą. Pri­si­me­na­me 1990–1991 me­tų Vil­niaus kraš­to len­kų au­to­no­mi­jos sie­kius, prieš ku­rį lai­ką gin­kluo­tų Len­ki­jos rai­te­lių mar­ši­ra­vi­mą po Lie­tu­vą, 2012 m. ko­vo 17 d., Lie­tu­vos pa­že­mi­ni­mo die­ną, len­kų de­monst­ra­ci­ją Vil­niu­je, Len­ki­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ro Ra­dos­la­vo Si­kors­kio daug­kar­ti­nius „šei­mi­nin­kiš­kus“ nu­ro­dy­mus ir ko­men­ta­rus Lie­tu­vai.

Tiek L. Lin­ke­vi­čius, tiek G. Kir­ki­las sa­vo jaus­mais tiek jau­nys­tė­je, tiek po Ko­vo 11-osios nė­ra iš­gy­ve­nę tik­ros ne­pri­klau­so­my­bės pras­mės, o pro­ce­dū­ri­niai pa­vir­šu­ti­niai spren­di­mai ve­da prie su­ve­re­ni­te­to at­si­sa­ky­mo, sa­vas­ties ne­tek­ties ir nuo­lan­ku­mo ga­lin­ges­niems. Abu­du po­li­ti­kai per dvi­de­šimt­me­tį įgi­jo to­kį su­pra­ti­mą, kad nau­din­giau be­są­ly­gi­nė ka­pi­tu­lia­ci­ja, o gal ir ant­ros au­to­no­mi­jos grės­mė.

Jų nuo­sta­ta ati­tin­ka ben­drą Lie­tu­vos vals­ty­bės cha­o­są, ku­ria­me kiek­vie­nas tu­ri le­ga­lią tei­sę už­mirš­ti Va­sa­rio 16-osios ir Ko­vo 11-osios Ak­tus, nu­brauk­ti Lais­vės is­to­ri­ją. At­si­klau­pęs ga­liu pri­siek­ti, kad šian­dien apie ide­a­liz­mą ir vals­ty­bę nė­ra su kuo kal­bė­ti. Jei­gu šie pa­rei­gū­nai at­sto­vau­ja Lie­tu­vos vals­ty­bei, tai čia tik­tų per­skai­ty­ti A. Mal­dei­kie­nės min­tį: „Lie­tu­vos bė­da, kad čia nė­ra jo­kios ide­o­lo­gi­jos, iš­sky­rus svei­ko pro­to ir ar­gu­men­tų sty­gių“ („Vei­das“, 2011 07 25). O tai reiš­kia ty­laus ir ra­maus nu­ny­ki­mo pa­grin­dą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius Kovo 11-osios Akto signataras Al­gir­das En­driu­kai­tis.

Laikraštis "XXI amžius"

2013.02.21


Prisijunkite prie diskusijos