Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Vilniaus televizijos bokšte, iškelta didžiausia šalyje Trispalvė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kovo 11-osios rytą Vilniaus TV bokšte – aukščiausiame Lietuvos statinyje suplazdėjo iškelta Trispalvė. Lietuvos radijo ir televizijos centras praneša, kad sutemus bokštas bus apšviestas tautinės vėliavos spalvomis.
 
Iškeltos vėliavos išmatavimai yra 18×30 m, bendras plotas – 540 kv. metrų. Vėliavos pakėlimo aukštis – 150 metrų, keliama ji buvo apie 15 min.
 
Vėliava kasmet keliama per svarbiausias valstybines šventes Vasario 16, Kovo 11 ir Liepos 6 dienomis arba švenčių išvakarėse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.11; 12:00

Lietuvos nepriklausomybės šventė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda Nacionalinių premijų laureatų pagerbimo ceremonijoje pabrėžė, kad nėra joks atsitiktinumas, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos bei Jono Basanavičiaus premija yra įteikiamos Vasario 16-osios proga. Kadangi taip kaip kultūra suteikia prasmės žmogaus gyvasčiai, taip ji kuria ir nematomus saitus, mus, piliečius, buriančius į vieną valstybę.
 
Kreipdamasis į Nacionalinių premijų laureatus, komisijų narius, visus kultūros ir meno kūrėjus ir mylėtojus, sakė, kad šiuo priverstinio pasaulinio sąstingio metu kreipiantis į juos galima daug kalbėti apie tai, ko nėra, ko trūksta. O nėra įprastos premijų teikimo ceremonijos, nėra salę užliejančių plojimų, nėra jaukios kolegų ir bičiulių šventės. Taip kaip nėra koncertų, spektaklių, renginių ar parodų.
 
„Tačiau aš noriu kalbėti apie tai, kas buvo, yra ir bus tol, kol mes būsime.
 
Apie tai, kaip Saulius Tomas Kondrotas prasiskverbia už racionalios tikrovės ribų, parodo blogio ir gėrio kovą, aistrų galią, apie meistrišką jo romanų ir apsakymų stilių, nenusileidžiantį pasaulinės literatūros šedevrams.
 
Apie Jono Vitoldo Tomaševičiaus vizualinės poezijos grožį ir gelmę, tapusią Lietuvos kino atpažinimo ženklu.
 
Apie Reginos Šaltenytės vaidmenis, sudėtingus moterų likimus istorijos gniaužtuose, pakylėjančius į antlaikinę perspektyvą.
Apie Rūtos Stanevičiūtės inicijuotus muzikos festivalius, jos knygas, straipsnius ir pasakojimus, atskleidžiančius muzikos pasaulio gelmę.
Apie poetiškai praktišką Gintaro Balčyčio architektūrą kaip erdvinės kultūros reiškinį.
 
Apie daugiasluoksnius kasdienybės ir istorijos ženklus įtaigiose Eglės Ridikaitės drobėse.
 
Apie Jono Rudzinsko mums vis iš naujo atveriamus tautodailės lobius.
 
Apie visa tai, kas, nepaisant karų, marų ir krizių, nuolatos pildo mus estetiniais atradimais, prasmingomis istorijomis, sudėtingais klausimais, giliomis įžvalgomis – visais tais gyvybės syvais, be kurių, ko gero, nebūtume visaverčiai žmonės. Nes kultūra nėra vien pridėtinė vertė, paslauga, rodiklis ar žmogiškieji ištekliai. Be jos būtume lyg šešėliai, netekę savo kūno, kraujo, kvapo, spalvos ar skambesio. Už šią didžiulę dovaną Jums, gerbiami laureatai, ir Jums, visi kuriantys, didžiulis ir nuoširdus ačiū“, – pažymėjo valstybės vadovas.
 
Prezidentas pabrėžė, kad laureatai pasakoja pasauliui apie tai, kas ir kokie mes esame, kuo panašūs ir kuo skirtingi, kokia mūsų praeitis ir apie ką mes svajojame. „Perleidę gabalėlį Lietuvos per savo jautrų vidinį filtrą, įkūniję aukštinančiomis ar provokuojančiomis formomis, padedate giliau ją suprasti – tiek sau patiems, tiek mūsų nepažįstantiems.
Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.
 
Tuo pačiu Jūs mus kaip valstybę nuolatos kuriate ir perkuriate, neleisdami suprastėti, sustabarėti ir prarasti kūrybinės galios. Kuo veržlesnis šalyje kultūrinis gyvenimas, tuo didesnė ir tautos vidinė energija, besiskleidžianti naujomis idėjomis įvairiausiose gyvenimo srityse. Be Jūsų indėlio neturėtume kūrybingo verslo, inovatyvaus švietimo, aktyvių bendruomenių ir dvasios stiprybės toliau kurti savo ateitį“, – sakė prezidentas G. Nausėda. 
 
Prezidentas palinkėjo jiems neišsenkančio įkvėpimo, sveikatos ir kūrybinės sėkmės, o mums visiems – kuo greitesnio grįžimo prie taip trūkstamo ir pasiilgto bendravimo, visavertiško mėgavimosi menu ir kultūra. 
 
Sveikindamas su artėjančia Lietuvos valstybės atkūrimo diena prezidentas paragino matyti rasmę ją kurti kasdien.
 
ELTA primena, kad 2020 metų Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelnė rašytojas Saulius Tomas Kondrotas – už pasaulį be ribų literatūroje, kino operatorius Jonas Vitoldas Tomaševičius – už Lietuvos kino vaizdo poetikos aukštumas, aktorė Regina Šaltenytė – už nuosekliai puoselėtą vaidybos meno meistrystę, muzikologė Rūta Stanevičiūtė – už muzikos kultūros modernėjimo viziją ir kritinės minties atvirumą, architektas Gintaras Balčytis – už miestui ir žmogui atvirą architektūrą, dailininkė Eglė Ridikaitė – už kultūros paveldo aktualizavimą šiuolaikinėje tapyboje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.16; 07:24

Vasario 16-osios išvakarėse Raudondvaryje iškilo ledinis Vytis. Kauno r. sav. nuotr.

Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse Raudondvario dvaro parke, Kauno rajone, iškilo maždaug 4 metrų aukščio Vyčio skulptūra.
 
Kompoziciją iš 15 tonų ledo luitų sukūrė įmonės „Ledo meistrai“ komanda, pranešė Kauno rajono savivaldybė.
 
Dvi dienas prie Vyčio kūrimo Raudondvario dvaro menų inkubatoriaus kieme plušėjo Pauliaus Orlovo vadovaujama „Ledo meistrų“ komanda – penki vyrai. Vienas menininkas – I Made Sutama Ramia – atkeliavo iš tolimojo Balio. Jis ypač džiaugėsi gausiu sniegu ir pozavo fotografams, nugriuvęs į pusnį.
 
Pirmadienį Raudondvaryje iki sutemų vyko baigiamieji meninės instaliacijos darbai.
 
Kūrinį apžiūrėjęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas sakė: „Karantino apribojimai neleidžia organizuoti masinių švenčių, todėl Vasario 16-ąją nusprendėme paminėti meniniu akcentu“.
 
Pasak viešosios įstaigos „Raudondvario dvaras“ direktorės Snieguolės Navickienės, šią idėją jai „pasufleravo“ šaltuku nustebinusi žiema ir daugybė sniego lipdinių Raudondvario gyventojų kiemuose.
 
Buvusio grafų Tiškevičių žirgyno kieme ant pakylos iškilęs Vytis šiek tiek stilizuotas ir kuria šiuolaikiškumo įspūdį. Raitelį iš visų pusių supa ledo luitai su užšaldytomis gėlėmis.
 
Visą kompoziciją vakarais apšvies spalvoti prožektoriai ir deglai, o iš garso kolonėlių sklis Raudondvario apylinkėse gimusio lietuviškos muzikos patriarcho Juozo Naujalio muzika.
 
Kompozicija bus galima gėrėtis, kol leis oro sąlygos. „Šiemet žiema atkakli, todėl tikėtina, kad Vytis atsilaikys gal net iki Kovo 11-osios“, – šypsojosi S. Navickienė.
 
Menininkų kolektyvo „Ledo meistrai“ nariai dalyvauja žiemos festivaliuose, organizuoja šventes ir teikia įvairias „ledines“ paslaugas. Įmonė įsikūrusi Vilniaus rajone, Arvydų gyvenvietėje. Menininkų produktai – ne tik skulptūros, bet ir lediniai barai, užšaldytos gėlės, kiti objektai.
 
Komanda rengia teatralizuotus pasirodymus: žiūrovų akivaizdoje kuriamos kompozicijos iš ledo, o į meninį procesą įsilieja muzika, šokis, akrobatika.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.16; 00:01

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Rytoj – Vasario 16-oji. Lietuviui – labai svarbi šventė. Šiomis dienomis mūsų spaudoje, televizijoje, radijoje laidose – gausu su 1918-ųjų vasario 16-ąja susijusių komentarų. Ši diena pelnytai atiduodama istorijai, politikai.

Nepriklausomybės eisena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau džiaugdamasis padidėjusiu susidomėjimu istorija, turiu pripažinti, jog Lietuva, deja, nepriskirtina valstybėms, kuriose istorinės temos būtų nagrinėjamos itin objektyviai, sąžiningai. Lietuviškoje erdvėje – gausu nutylimų, tendencingumų. Lietuvoje esama net ujamų istorikų, mat viešumon jie, užuot patylėję, tempia nemalonius, nepatogius faktus.

Todėl leiskite ir man tarti Vasario 16-osios apmąstymams skirtą žodį. Deja, ne itin džiugų. Švenčių metu priimta linksmintis, didžiuotis. Tačiau kodėl turėčiau krykštauti iš džiaugsmo, jei jo – ne tiek daug?

Monografijų apie dušanskius, raslanus ir zimanus vis dar neturime

Pirmiausia į akis krenta, kaip Lietuva nagrinėjanti žydų bendruomenei nemalonias temas. Ogi niekaip. Tabu. Mirtina tyla. Visi, kas tik apie jas užsimena, – užpuolami, kritikuojami ir galų gale krenta. Sutinku, privalome žinoti savo niekadėjų nusikaltimus. Nesiginčiju – visi klystkeliai turi būti registruoti, išsamiai aprašyt. Lietuviškųjų nuodėmių nevalia slėpti. Tačiau savo istorikų ar istorija besidominčių publicistų, rašytojų stumti į šalį vien už tai, kad jie iškelia ne tik lietuviams, bet ir žydams nepatogius klausimus, – argi tai demokratiška?

Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Istorikas Valdas Rakutis nepasakė nieko smerktino, ragindamas žvelgti į Antrojo pasaulinio karo istoriją iš abiejų pusių. Vienintelė mažytė nuodėmė – galbūt raginimą derėjo išdėstyti ne Holokausto dienos proga. Tačiau demokratinė valstybė tokią „nuodėmę“ privalo toleruoti. Mat tokiais atvejais svarbiausia, ar tai tiesa: jei atkakliai smerkiame bent šiek tiek su fašistine Vokietija susijusius asmenis, registruokime ir su Kremliaus režimu bendradarbiavusius.

Mus ragina, kad sąžiningai analizuotume savųjų biografijas, pro padidinamąjį stiklą peržvelgtume net menkiausią įtarimą. Tik kodėl anoji pusė iki šiol nei parengė, nei ruošiasi rengti mokslinių monografijų, sakykim, apie dušanskių, raslanų, zimanų nusikaltimus? Kaip mums elgtis, jei fiksuojame kiekvieną savo tikrą ar tariamą nuodėmę, o kiti savas nuodėmes nutyli, slepia? Jei anoji pusė remiasi KGB archyvais priimdama juos už gryną pinigą, kodėl mes negalime analizuoti, kas vokiškos okupacijos metais buvo parašyta „Lietuvių archyve“?

Štai istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė priimti rezoliuciją, skelbiančią lietuvių tautą nesant žydžaudžių tauta. Tokia rezoliucija buvo labai reikalinga. Bet jį nutildė tvirtindami, jog lietuvių tautos šia fašistinei Vokietijai priskirtina nuodėme niekas nekaltina. Ar tikrai – niekas nepriekaištauja, niekas nebara, niekas nesmerkia?

Iš Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išstumtas profesionaliai istorija besidomintis publicistas Vidmantas Valiušaitis, savo knygose, straipsniuose, videokomentaruose pažėręs akivaizdžių faktų, kaip mūsų didvyriai Jonas Noreika ir Kazys Škirpa nepagrįstai kaltinami simpatijomis fašistinei Vokietijai.

Kas kris kitas? Nejaugi LGGRTC darbuotojas Dalius Stancikas, parašęs labai reikalingą knygą „Kūju per Lietuvos istoriją“? Juk ir jis neskuba to meto lietuvių veikėjams kabinti žydžaudžių etiketės…

Baltarusiški akcentai

Kita tema – baltarusiška. Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanauskaja mūsų šalyje ir giriama, ir palaikoma. Tai – teisinga laikysena. Taip mušti protestuotojų, kaip elgiasi Aliaksandras Lukašenka, – negalima. Lietuva privalo ištiesti pagalbos ranką baltarusių protestuotojams.

Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Bet man neteko girdėti, kad kas nors iš mūsiškių žurnalistų ir politikų šios ponios būtų viešai ir atvirai paklausę apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Astravo atominę elektrinę. Man labai rūpi žinoti, ką apie LDK kilmę mananti ši ponia ir ar ji sutinkanti, jog Astravo atominę elektrinę būtina kuo greičiau stabdyti? O jei net ir pasakė, kad LDK kilmė – lietuviška, net jei patvirtino, jog „Astravo AE būtina sustabdyti, nes ji kelia grėsmę Vilniui“, ar mūsų žvalgybos guldo galvą, jog privačių pokalbių metu ši ponia nekalba priešingai?

Ką žinome apie Aleksejų Navalną?

 Panaši ir Aleksejaus Navalno istorija. Be abejo, jis drąsus vyras. A.Navalno dokumentiniai filmai, pasakojantys, kaip Rusijos žvalgybos atstovai nuodijo jį „Novičioku“, arba ta juosta, susukta apie pasakiškus Vladimiro Putino rūmus, – verti dėmesio, pagarbos.

Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.

Bet man pirmiausia rūpi išsiaiškinti, ką A.Navalnas yra sakęs, kai Rusija užuolė Gruziją, Ukrainą. Jei jis tikrai tvirtino, esą tuos gruzinus vertėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, jei jis tai tvirtino nuoširdžiai, niekieno neverčiamas, tai didelė tikimybė, kad sparnuotosiomis raketomis šis jaunuolis kada nors panorės apmėtyti ir Lietuvą. Tikiuosi, kad Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, neseniai prie Rusijos ambasados dalyvavęs A.Navalną remiančiame mitinge, žinąs atsakymą į šį klausimą?

Korupcijos pažabojimas Rusijoje – svarbi tema. Bet ne mažiau svarbu žinoti, ar nenuilstančio kovotojo su korupcija širdis nėra sukaustyta imperinio mąstymo ledkalnių.

Kada bus įvertina ASALA veikla?

Štai propatria.lt leidinyje skelbiama ištrauka iš Gatestono instituto vyresniojo bendradarbio Raymondo Ibrahimo (knygos „Kardas ir scimitaras: keturiolika šimtmečių tarp islamo ir Vakarų“ autorius) teksto, kuriame skambiai šaukiama, esą „net 340 milijonų krikščionų pasaulyje patiria didžiulius persekiojimus“. Ten rašoma, jog šiandien pasaulyje dėl religinių įsitikinimų kiekvieną dieną nužudoma 13 krikščionių, 5 krikščionys pagrobiami, užpuolama 12 bažnyčių.

Mums būtina žinoti šią liūdną statistiką. Bet ar jūs nepasigendante lyginamosios analizės? Kodėl nepateikta skaičių, kiek pasaulyje kasdien nužudoma žmonių vien dėl to, kad jie – musulmonai? Tuomet antimusulmoniškus faktus palyginčiau su išpuoliais prieš krikščionis ir matyčiau tikrąją padėtį. Dabar gi atrodo, kad pučiama tik į vieną pusę – tik musulmonai skriaudžia krikščionis, o štai krikščionys – musulmonų niekad niekur neskriaudė ir nė nesiruošia skriausti.

Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.

Bet juk tai – netiesa. Prisiminkime Kryžiaus karus, Alžyro okupaciją, prisiminkime karą prieš Afganistaną, Irako bombardavimus, išpuolius prie Balkanų musulmonus, su žeme sulygintą Čečėnijos sostinę Grozną.

Galų gale prisiminkime, kiek nuo 1975 iki 2002 metų Europos sostinėse armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak nužudė turkų diplomatų, rezidavusių Vienoje, Madride, Paryžiuje, Berlyne, Kopenhagoje? Surengti 235 teroro aktai, surengta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas. Šių išpuolių metu žuvo 524 asmuo, įskaitant 105 įkaitą.

Azerbaidžano miestas Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Prisiminkime, kaip 2020-ųjų antroje pusėje Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą (šių išpuolių metu žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, dar 322 buvo sužeisti).

Ar šie skaičiai įtraukiami į ataskaitas apie religinį nepakantumą? Ar mes žinome, kad liūdnai pagarsėjusi ASALA, prieš kelis dešimtmečius persekiojusi turkų diplomatus, 2019-ųjų sausio 1 dieną yra nusiuntusi bauginantį laišką Beirute (Libanas) rezidavusiam turkų diplomatui, prie ambasados pastato sudegino Turkijos vėliavą (Turkijos vėliavos buvo deginamos ir kitose šalyse prie diplomatinių Turkijos misijų)? Ar žinome, kad 2021 metų sausio 20 dieną ASALA išplatino pareiškimą, jog organizacijos nariams nedraudžiama imtis teroro prieš Kalnų Karabachą 2020-ųjų pabaigoje atsiėmusius Azerbaidžano ir jam talkinusios Turkijos piliečius?

Pabandykite šiuos faktus paskelbti lietuviškoje žiniasklaidoje, ir pamatysite, kad tai – ne taip paprasta. Kritikuoti musulmonus – kiek tik širdis geidžia, priekaištauti krikščionims – nevalia! Nors, pavyzdžiui, tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Tačiau Lietuva nepasveikino Azerbaidžano, susigrąžinusio prieš kelis dešimtmečius dėl Armėnijos agresijos prarastas žemes, įskaitant ir tuos septynetą gretimų rajonų, niekaip nesusijusių su Kalnų Karabachu. Nepasveikino ir Turkijos, kuri padėjo azerbaidžaniečiams susigrąžinti tai, kas Azerbaidžanui priklauso pagal tarptautinę teisę. O juk tai – svarbus, reikšmingas įvykis.

Kas slepiama armėniškuose archyvuose?

Susiraskite LRT paskelbtą „Radio Free Europe /Radio Liberty (RFE/RL) tekstą – RL Armėnijos tarnybos direktoriaus Harry Tamraziano pokalbį su „Carnegie Europe“ Kaukazo ekspertu Thomu de Waalu. Ten – nė menkiausios užuominos, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Kai šis faktas nutylimas, beprasmės visos kitos diskusijos. Bent man taip atrodo.

Antiturkiškos propagandos pavyzdžiai

Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademija neįsileido Turkijos ambasados pakviestų istorikų, kad šie išdėstytų savąją poziciją apie tragiškus 1915-uosius, o Armėnijos ambasados pakviestiems svečiams – atlapojo duris? Štai ir nežinome, kad turkams itin nepalankią ataskaitą „Armėnų tautos tragedija“ parašęs JAV ambasadorius Henris Morgentau, rezidavęs Stambule 1913-1916-aisiais, iš viso – 780 parų, grubiai iškraipė faktus. Per savo rezidavimą Osmanų imperijoje jis nebuvo išvykęs iš Stambulo nė į vieną problemišką regioną – apsiribojo poilsinėmis, pramoginėmis kelionėmis po tuometinę Osmanų imperiją. Tad jau vien dėl to jo ataskaita nelaikytina objektyvia.

Bet yra ir kita priežastis, kodėl tos ataskatos neverta laikyti objektyvia. Šią ataskaitą rašyti jam padėjęs vertėjas, patarėjas, laikytas dešiniąja ranka – Aršagas Simavonianas. O jo sekretorius buvo Akopas Andonianas. Svarbu ne tai, kad tiek patarėjas, tiek sekretorius buvo armėnų kilmės. Svarbu, kad abu šie armėnai nekentė turkų ir visko, kas turkiška. Todėl buvo grubiai tendencingi.

O ką galima pasakyti apie Johanes Lepsius veikalą „Vokietija ir Armėnija 1914 – 1918. Diplomatinių depešų rinkinys“? Nejaugi ir juo verta aklai pasitikėti? Apie šį asmenį žinoma, kad jis buvo aklai proarmėniškai nusiteikęs ir patalogiškai nekentė turkų. Jis į savo depešas, pavyzdžiui, neįtraukė specialaus kaizerio agento Lois Mozel ir karininko Felikso Guso pranešimų, kaip armėnų ginkluotosios formuotės bičiuliavosi su Osmanų imperijos prieše carine Rusija, iš Rusijos carų gaudavo ginklų, su rusais derino savo išpuolius prieš turkus.

Tokių tendencingų nutylėjimų, iškraipymų – labai daug. Bet Lietuva nenorinti jų žinoti. Vengianti net užsiminti, kad 2005 metais būtent Turkija pasiūlė Armėnijai suburti bendrą istorikų komisiją, kuri ištirtų visas 1915 metų tragedijos priežastis ir pasekmes. Oficialusis Jerevanas – kategoriškai atsisakė. Matyt, bijo, kad į paviršių iškils daug nemalonių faktų.

Donaldas Trampas ir cenzūra

Žodžiu, Lietuvoje iki tikros demokratijos – dar toloka. Dar daug draudžiamų, ignoruojamų, nutylimų temų.

Donaldas Trampas (Donald Trump)

Vienintelė paguoda – ne tik Lietuva turinti sunkumų. Delfi.lt portale perskaičiau įdomų Vido Rachlevičiaus straipsnį „Didysis lūžis: amerikietiškosios svajonės pabaiga“. Prisipažinsiu: Donaldas Trampas man niekad nepatiko. Ypač tuomet, kai Helsinkyje pataikavo Vladimirui Putinui. Neįtikinami atrodė ir D.Trampo priekaištai dėl suklastotų rinkimų. Prisimenu ir gordonua.com portale paskelbtą interviu su į Ameriką senokai pasitraukusiu buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu, kuris tvirtino, jog Rusijos specialiosios tarnybos buvo nusižiūrėjusios D.Trampą jau senų seniausiai.

Ir vis tik blokuoti D.Trampo paskyrų socialiniuose tinkluose – negalima. Ginčykimės su juo, kritikuokime jį, demaskuokime jį, bet tik neribokime jo teisės į žodžio laisvę.

Pritariu V.Rachlevičiui, manančiam, jog D.Trampo paskyrų blokavimas – antidemokratiškas žingsnis. Pritariu V.Rachlevičiui, jog tikroji demokratija ir žmogaus teisės prasideda nuo žodžio laisvės.

Žodžio laisvė – neliečiama ir nekvestionuojama jokiomis formomis. Žodžio laisvė – be jokių „su sąlyga“, „jeigu“, „bet“.

Žodžio laisvė arba yra, arba jos nėra.

2021.02.15; 07:00

Čikagoje iškilmingai paminėta Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Organizatorių nuotr.

Sekmadienį JAV, Čikagoje, iškilmingai paminėta Lietuvos valstybės atkūrimo diena, Vasario 16-oji.
 
Šventę istoriniame Čikagos lietuvių Marquette parko rajone esančioje lietuvių katalikų Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje surengė Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Čikagoje kartu su JAV lietuvių bendruomene ir Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje, sakoma Generalinio konsulato Čikagoje pranešime.
 
Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimas pradėtas šv. Mišiomis už Lietuvos laisvę, po kurių į bažnyčią buvo iškilmingai įnešta 30 metrų trispalvė. Vėliavą pašventino parapijos kunigas Jaunius Kelpšas. Susirinkusius sveikino Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius, JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkė Giedrė Knieža, Jaunimo centro tarybos pirmininkas Antanas Rašymas ir JAV Lietuvių bendruomenės Marquette parko apylinkės pirmininkė Auksuolė Marciulevičienė.
 
Muzikinę renginio programą atliko iš Niujorko atvykusi lietuvių džiazo vokalistė, kompozitorė ir kanklininkė Simona Smirnova. LMTA ir prestižinio Berklee College of Music Niujorke absolventė prieš mėnesį išleido savo antrąjį albumą „Joan of Arc, for String Quartet“, kuriame skamba jos kompozicijos styginių kvartetui, balsui, kanklėms ir pianinui. S. Smirnovos muzikoje persipina džiazas, kamerinė orkestrinė muzika, kanklių skambesys ir populiariosios muzikos melodijos. Renginio metu S. Smirnova atliko lietuvių liaudies dainų bei šiuolaikinių autorių kūrinių interpretacijas.
 
Čikagos lietuviai taip pat prisijungė prie pasaulio lietuvių Trispalvių jūros akcijos. Nepabūgę šiaurietiško Čikagos žiemos speigo, lietuviai Marquette parke supylė sniego kalnelį, ant kurio per šventę pražydo lietuviškos trispalvės.
 
Tą patį vasario 14-osios rytą Čikagos lietuvių bėgimo klubo nariai, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Čikagos miesto centre surengė šventinį bėgimą, kurio metu išbėgo žodį „Lietuva“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.15; 02:00

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vasario 16-osios – politinės laisvės simbolio prasmė net ir sovietmečiu nebuvo pamiršta. Kai kam tai buvo nieko nereiškianti diena, bet daug kas tą dieną jautė ryšį su Laisva Lietuva.

Svarbiausias šventės atributas

Neatskiriamas Vasario 16-osios atributas yra Lietuvos trispalvė. Kaip žinia, abu šie simboliai sovietmečiu buvo uždrausti. Užėjus sovietams, mano seneliai „smetoninę“ trispalvę išardė į tris atskiras skiautes ir jas visas laikė atskirai, lyg tris bombos sudedamąsias dalis, kurios būdamos kartu galėjo išsproginti šeimos saugumą, pasmerkti ją tremčiai, o vaikams užkirsti kelią į mokslus ir sugadinti gyvenimus. Šios skiautės buvo stropiai saugomos ir kasmet, atskirai po vieną, naktimis vėdinamos. Taip trispalvė sulaukė 1988-ųjų, kai vėl buvo susiūta. Kiek sudūlėjusi, bet liudijanti nė akimirkai neišnykusį tikėjimą, kad okupacija nėra amžina.

Pirmą tikrą savadarbę trispalvę sovietmečiu teko pamatyti Kelmėje, kai ji viešai suplevėsavo 1972 metais vasario 16-ąją ant Kelmės aštuonmetės mokyklos pastato. Ją iškėlė mano bendraklasis aštuntokas Kęstutis Uosis. Suprantama, vėliavos neliko labai greitai, o pasekmės buvo griežtos. Mokyklos direktorius buvo perkeltas į kaimą, o mūsų klasė išformuota. Vėliau kiekvienais metais šios klasės moksleiviai būdavo kilnojami iš kasės į klasę, kad nesusiformuotų jokių nuolatinių kontaktų. Tie, kas organizavo tokias „prevencines“ priemones, bijojo, kad neplistų Laisvės idėjos, tuomet vadinamos „buržuazine – nacionalistine ideologija“.

Laisvės gūsis pogrindyje

„Mes esame tiek laisvi, kiek sugebame nusikratyti mus kaustančius vidinius ir išorinius pančius. Išorinė priespauda nebūtinai pavergia“, – teigia garsus psichoanalitikas Viktoras E. Franklis. Jis net įkalintas nacių koncentracijos stovykloje turėjo pasirinkimo laisvę: tapti nusikaltimo bendrininku ir nedaryti nieko, ar priešintis nusikaltimui ir skleisti viltį bei paramą aplinkiniams. Išorinės priespaudos išnykimas, nebūtinai išlaisvina, nes gyvenimo prasmes galime susikurti tik mes patys, o ne, kaip kai kas mano, valdžia, kokia gera ji bebūtų.

Vasario 16-oji Kaune. 2012-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
2013-ieji. Vasario 16-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1981 metų vasario 16-ąją, ką tik baigęs Vilniaus universitetą, sutikau pas savo būsimą žmoną studentų bendrabutyje Saulėtekyje. Ankštame kambarėlyje, būryje tarp kitų penktakursių psichologių, kartu besirengiančių „mokslinio komunizmo“ egzaminui. Merginos buvo sunerimusios, nes nei viena iš jų nebuvo skaičiusi to meto komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo „trilogijos“. O tuo metu L. Brežnevas jau buvo tapęs pagrindiniu anekdotų herojumi. Netrukus į kambarį įvirto komisija, kuri, kaip įprasta tokiomis dienomis, vaikštinėdavo bendrabučiuose ir tikrindavo, ar kur nors nešvenčiama uždrausta šventė. Pribloškę savo įsiveržimu, tikrintojai apžiūrėjo patalpas, lindo po stalu, po lova ir į spintą, tačiau šventimo požymių nerado. Tik ant stalo „raudonavo“ komunistinės literatūros viršeliai… Situacija buvo komiška, kvatojomės raitydamiesi. Nevykėlių partinių seklių komisijai pasitraukus, susipratome, kad tokia proga verta išsivirti arbatos ir iš tikrųjų paminėti Vasario 16-ąją!

Idėja virto jėga

Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iškiliausias 1987 metų politinis įvykis Lietuvoje buvo Rugpjūčio 23-osios mitingas. Pirmą kartą viešai buvo prisimintas ir pasmerktas Molotovo – Ribentropo paktas. Idėjos virto jėga, kai jos ėmė sklisti viešai ir užvaldė milijonų protus. Artinosi 1988-ųjų vasario 16-oji. Komunistinė Lietuvos vadovybė ėmėsi priemonių. Į visas įstaigas buvo siunčiami pranešėjai, kurie juodino Vasario 16-osios aktą ir aukštino sovietinį režimą. Toks propagandinis minėjimas vyko ir Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, kuriame tuo metu aspirantūroje rengiau disertaciją. Į Institutą įgriuvęs akademikas Juozas Bulavas visuotiniame darbuotojų susirinkime skaitė pranešimą, kuriame įrodinėjo, kad 1918 metų Vasario 16-osios aktas yra bereikšmis, o tikrasis gėris buvo Vinco Mickevičiaus–Kapsuko veikla, 1918 metų pabaigoje Lietuvoje nesėkmingai bandant organizuoti sovietų valdžią. Ėmiau ir viešai paklausiau: „Ar galite palyginti pažadus, kuriuos Lietuvai siūlė Vasario 16–osios akto signatarai su dr. J. Basanavičium ir ką siūlė V. Mickevičius-Kapsukas?“ Salė nuščiuvo, buvo įžūlu, o akademikas supyko: „Į provokacinius klausimus neatsakinėju“. „Moksle provokacinių klausimų nebūna!“ – atkirtau mirtinoje tyloje. Tuo metu buvau ir Mokslų akademijos diskusijų klubo vadovas, tad nutariau, kad Vasario 16–osios prasmę, būtent vasario 16-ąją, verta išnagrinėti viešoje diskusijoje. Iškabinau skelbimus. Tačiau… skubiai buvau iškviestas į karinius mokymus ir savaitę praleidau kariniame dalinyje Šiaurės miestelyje.

Švenčiame Nepriklausomybės dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Grįžęs iš mokymų idėjos neatsisakiau ir vėl organizavau diskusiją, kuri šįkart turėjo vykti Mokslų akademijos bibliotekos kavinėje, o prelegentu sutiko būti istorikas Antanas Kulakauskas. Tačiau ir šį kartą diskusija neįvyko, nes bibliotekos pastatą apsupo sovietinė milicija. Į pastatą diskusijos dalyvių neįleido, o istoriką A. Kulakauską pakeliui perėmė komunistiniai funkcionieriai ir liepė grįžti namo. Aš pats buvau iš bibliotekos kavinės išprašytas ir nusiųstas pas patį Mokslų akademijos prezidentą Jurą Poželą, kur turėjau klausyti jo pamokymų, kad „yra tokių tiesų, kuriomis negalima abejoti. Yra nesvarstytinų temų“.

Laisvės idėjai pareikšti reikia drąsos. Tuo metu tokios drąsos Lietuvoje atsirado vis daugiau ir daugiau. Kūrėsi nauji klubai, garsėjo diskusijos ir plėtėsi laisvo veikimo erdvės. Artėjo Sąjūdžio valanda. Būtent Sąjūdis, kaip pavasario polaidis nuplovė visas likusias baimes ir galutinai išvadavo Laisvės šventę – Vasario 16-ąją ir jos simbolį – Trispalvę. Su Vasario 16-ąja! Tegyvuoja Laisva Lietuva!

2021.02.13; 06:11

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis teigia, kad jo pagrindinis palinkėjimas Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį švenčiančiai Lietuvai yra išnaikinti abejonės bei nepasitikėjimo virusą.
 
„(Išnaikinti – ELTA) virusą. Išnaikinti abejonės, nepasitikėjimo virusą. Jo tiek priveista, kad Lietuva nepasitikėtų savimi, kad vienas kitu žmonės nepasitikėtų, kad vieni kitus įtarinėtų, kad pavydėtų, jaustų džiaugsmingą pagiežą, jeigu kitam nepasisekė. Tą virusą reikia kažkaip išnaikinti“, – pirmadienį Vilniaus rotušėje vykusiame savo knygos „Iš signatarų balkono ir kitur: 1989–2019“ pristatyme kalbėjo V. Landsbergis.
 
Profesorius džiaugiasi, kad net ir informacinio karo kontekste apklausose pagaliau atsiranda pasitikėjimas Lietuvos ateitimi.
„Žinoma, vyksta informacinis karas. Karas dėl mūsų sąmonės. Mane nudžiugino, kad apklausose po daugelio metų visokių pesimistinių išvadų žmonių vertinimuose apie Lietuvos pasiekimus ir ateitį staiga – lūžis į pasitikėjimą. Kad viskas eina geryn ir bus gerai“, – sakė profesorius.
 
„Dabar staiga, matyt, užaugo jau ir nauji žmonės. Ir galbūt vis dėl to ateina mums į sąmonę realybė“, – pridūrė jis.
 
Profesorius taip pat visiems palinkėjo balsuoti artėjančiuose Seimo rinkimuose – pasinaudoti iškovota pasirinkimo dovana.
„Labai paprastas linkėjimas – eikite balsuoti, nebūkite tie slunkiai miegaliai, kurie tingi net nueiti balsuoti.“, – kalbėjo V. Landsbergis, akcentuodamas, kad žmonių klausimas „kas iš to?“ ir nėjimas balsuoti taip pat yra žiaurus virusas.
 
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Knygos pristatymo metu V. Landsbergis taip pat neslėpė, kad visi jo darbai neturėtų prasmės, jei nebūtų tuo tikinčių žmonių. Pasak profesoriaus, svarbiausias dalykas yra pajusti, jog tai, ką darei, buvo ne veltui.
 
„Didžiausias dalykas pajusti, kad tai ką darei buvo ne veltui. Dovana, bet tu tai gauni iš žmonių. Nepasidarei pats kažkokiu tai valdovu, prieš kurį atsiklaupia visi iš baimės ir sako, kad tu labai geras. Jie visi džiaugiasi, o kai žmonės džiaugiasi, tai yra pergalė. Taika yra didžiausia pergalė“, – akcentavo V. Landsbergis.
 
Profesorius taip pat pabrėžė, kad svarbiausia, jog „žmogus susivoktų, kad jis yra žmogus ir turi vadovautis žmoniškumu, palankumu, o ne įtarimais, priešiškumu ir smaugimu. Tai į nieką neveda“.
 
Profesoriaus V. Landsbergio knygą „Iš signatarų balkono ir kitur: 1989–2019“ išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
 
Į leidinį sudėtos pirmojo faktinio atkurtos Lietuvos vadovo – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko V. Landsbergio 1989–2019 m. pasakytos kalbos iš istorinių Vilniaus Pilies gatvėje esančių Signatarų namų balkono ir kitur minint Vasario 16-ąją, taip pat skelbiama 1989 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo sesijoje pasakyta kalba, 1994 m. interviu radijo laidoje „Nepriklausomybės kelias“.
 
Informacijos šaltinios – ELTA
 
2020.03.10; 07:06

Valstybės atkūrimo dienos proga prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus Lietuvai, už jos vardo garsinimą pasaulyje, už atsidavimą jai kasdieniu prasmingu darbu įteikė valstybinius apdovanojimus žmonėms, vertiems didžiausio pagerbimo.
 
Šią svarbią Lietuvos istorijai dieną šalies vadovas pasirėmė signatarų pavyzdžiu ir priminė, kiek daug per trumpą žmogišką gyvenimą gali nuveikti iškilios asmenybės, vedinos talento, darbštumo, kilnių idėjų ir ryžto, kurie iš pažiūros neįmanomus dalykus paverčia įmanomais.
 
„Šiandien mes žinome, kad yra daug būdų dirbti Tėvynės naudai, ir nė vienas iš jų nėra vienintelis įmanomas. Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi šiandien čia matydamas gausų būrį Lietuvai nusipelniusių, šviesių žmonių. Kiekvienas, kuriam šiandien įteikiamas apdovanojimas, nuveikė kur kas daugiau, nei įpareigoja profesinė ar pilietinė pareiga“, – ceremonijos metu kalbėjo prezidentas.
 
Šalies vadovas nuoširdžiai dėkojo tiems, kas kuria Lietuvos mokslą, rūpinasi jos saugumu, buria išeivių bendruomenes, puoselėja lietuviškąją kultūrą. Taip pat tiems, kurie į dienos šviesą iškėlė 1863-iųjų sukilimo didvyrių palaikus ir taip grąžino mums svarbią turtingos istorijos dalį. Prezidentas išreiškė dėkingumą ir svečiams iš užsienio, nepaliaujantiems tiesti draugiškas tautas jungiančius tiltus.
 
„Nuoširdžios padėkos žodį siunčiu visiems, kurie negailėdami laiko ir jėgų dirba, siekdami mūsų šalies ir jos žmonių gerovės. Jūs esate pagrindiniai valstybės pamatų kūrėjai, kuriais visi pagrįstai galime didžiuotis. Leiskite mums sekti Jūsų pavyzdžiu“, – teigė valstybės vadovas.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didįjį kryžių prezidentas įteikė Kauno valstybinio choro meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui, profesoriui Petrui Bingeliui ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui, profesoriui Gintarui Rinkevičiui.
Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi apdovanoti Remigijus Bridikis, Tomas Galius ir Aidis Meželis – Valstybės saugumo departamento pareigūnai, kuriems apdovanojimai bus perduoti.
 
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi apdovanoti akademikai, Mokslų akademijos tikrieji nariai Vladas Algirdas Bumelis, Henrikas Žilinskas, Gintautas Žintelis. Taip pat Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Terleckas.
 
Šis Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius taip pat skirtas keturiems užsienio piliečiams, kurie apdovanojimo atsiimti atvykti negalėjo, todėl jis bus įteiktas kitą kartą: generolui majorui Timothy Johnui Hilty – buvusiam JAV Pensilvanijos gvardijos ir Lietuvos kariuomenės ryšių stiprintojui; Davidui Johnui Hobbsui – buvusiam NATO Parlamentinės Asamblėjos generaliniam sekretoriui, reikšmingai prisidėjusiam remiant Lietuvos poziciją regioninio saugumo klausimais; atsargos generolams Jamesui Normanui Mattisui ir Herbertui Raymondui McMasteriui, reikšmingai prisidėjusiems stiprinant JAV ir Lietuvos strateginį gynybinį bendradarbiavimą.
 
Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius įteiktas Jonui Šilinskui – aktyviam antitarybinės agitacijos ir propagandos skleidėjui sovietų okupacijos metais.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanoti Gytis Grižas, Arūnas Kalėjus ir Valdas Steponaitis – Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai, archeologai, aktyviai dalyvavę surandant Lietuvos istorijai išskirtinės reikšmės 1863-1864 m. sukilimo dalyvių palaikus. Šis ordinas įteiktas ir rašytojui, vertėjui Teodorui Četrauskui bei profesorei, Rytprūsių istorijos tyrinėtojai Ruth Margarete Christine Leiserovitz.
 
Šalies vadovas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių įteikė poetui, žurnalistui, Punsko „Aušros“ leidyklos direktoriui ir vyriausiajam redaktoriui Sygitui Birgeliui, aktyviam lietuvių istorijos paveldo puoselėtojui Lenkijoje; Carmen Caro Dugo – Vilniaus universiteto Užsienio kalbų instituto Romanų kalbos katedros docentei, profesorei, aktyviai lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo plėtotojai bei Lietuvos vardo skleidėjai Ispanijos Karalystėje; Kęstučiui Kasparavičiui, grafikui, knygų vaikams autoriui ir iliustruotojui; Markusui Oskarui Roduneriui, vertėjui, publicistui, aktyviam lietuvių literatūros ir jos istorijos skleidėjui vokiškai kalbančiose valstybėse; Gunčiui Ivarsui Smidchensui – Vašingtono universiteto Sietle docentui, aktyviam lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros skleidėjui Jungtinėse Amerikos Valstijose.
 
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius skirtas, bet jo atsiimti atvykti negalėjo Davidas Alanas Harrisas – Amerikos žydų komiteto vykdomasis direktorius, aktyvus Lietuvos interesų rėmėjas tarptautinėse organizacijose (JAV); Richardas Davidas Hookeris, Jr. – buvęs JAV prezidento specialusis patarėjas ir nacionalinio saugumo vyriausiasis direktorius Europai ir Rusijai, aktyvus Lietuvos saugumo ir gynybos interesų rėmėjas, daktaras (JAV); Gražina Theresa Ignė Marijošius – Šv. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo Vargdienių seselių kongregacijos vyresnioji sesuo, aktyvi lietuviškų ir krikščioniškų tradicijų ugdytoja ir rėmėja Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir kitose valstybėse gyvenančių lietuvių bendruomenėse; Katsuhiro Ochiai – Japonijos Hiracukos miesto meras, aktyvus dvišalio Lietuvos Respublikos ir Japonijos kultūros, sporto ir jaunimo mainų bendradarbiavimo skatintojas ir plėtotojas.
 
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanoti Dovilė Gimberienė – rašytoja, aktyvi literatūros ir teatro meno skleidėja; Birutė Karčauskienė – Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos direktorė; Daiva Kirtiklienė – Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos direktorė ir Vidas Kavaliauskas – Sakartvelo technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovas.
 
Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius (po mirties) skirtas Mykolui Karpavičiui-Milonui, Dainavos Dzūkų rinktinės Margio tėvūnijos partizanų ryšininkui.
 
Ceremonijoje dalyvavo ir anksčiau skirtų apdovanojimų tuomet atsiimti negalėję žmonės: Vyčio Kryžiaus ordino medaliu apdovanotas Kostas Pranas Rimsa (Kanada), Sausio 13-osios atminimo medaliu – Mykola Polishchukas (Ukraina).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.17; 00:30

Šiandien – Vasario 16-oji. Nepriklausomybės diena. Šia proga – keletas Vytauto Visocko nuotraukų.

2020.02.10; 13; 00:30

Vasario 16-osios laužai. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Lietuva mini Valstybės atkūrimo 102-ąsias metines.
 
Trečiadienį prasidėję iškilmingi valstybės gimtadienio minėjimo renginiai bus tęsiami ir pagrindinę šventės dieną – Vasario 16-ąją.
 
Pirmiausia sekmadienio rytą Nepriklausomybės Akto signatarų atminimas bus pagerbtas sostinės Rasų kapinėse.
 
Po šio pagerbimo rengiama jaunimo patriotinė eisena „Valstybingumo keliu“. Jaunimas iš visos Lietuvos eis dainuodami, mušdami būgnais, nešini trispalvėmis. Eitynės prasidės nuo Katedros, kur ilsisi Vytautas Didysis ir Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras. Toliau eisena judės pro Signatarų namus, Rotušę, paminklą J. Basanavičiui, rūmus, kuriuose posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas, iki Rasų kapinių.
 
Vėliau Prezidento rūmuose rengiama Valstybės apdovanojimų teikimo ceremonija. Vidudienį Simono Daukanto aikštėje bus pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos. Ceremonijoje kalbą sakys prezidentas G. Nausėda.
 
Tuo pat metu iškilmingas minėjimas ir Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija vyks ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune.
Vasario 16-osios laužai. 2013-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Po Šv. Mišių Vilniaus arkikatedroje bazilikoje – tradicinis Vasario 16-osios minėjimas prie Nepriklausomybės Akto signatarų namų Vilniuje. O prie 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininko, partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo, esančio prie Krašto apsaugos ministerijos, bus dedama gėlių. Ceremonija rengiama minint Deklaracijos pasirašymo 71-ąsias metines.
 
Pavakare vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami pabūti prie laužų, kurie bus uždegti Gedimino prospekte. 30 simbolinių laužų suliepsnos nuo Katedros iki Vinco Kudirkos aikštės.
 
Vakare Prezidento rūmų kieme koncertuos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Kiemas bus atviras lankytojams. Taip pat lankytojams bus atviras Valstybės pažinimo centras. Jame bus galima aplankyti nuolatinę ekspoziciją ir čia veikiančias parodas.
 
2013-ieji. Vasario 16-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos Taryba, vadovaujama daktaro J. Basanavičiaus, 1918 m. vasario 16 dieną, išreikšdama tautos valią, Vilniuje pasirašė Nepriklausomybės Aktą ir paskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių.
 
Vokietijai siųstą 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalą politiniame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 2017 metų kovą rado Vytauto Didžiojo universiteto prof. Liudas Mažylis. Lietuvos valstybės šimtmečio proga Vokietija istorinį dokumentą paskolino Lietuvai.
 
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kurį laiką saugotas archyve ir pailsėjęs nuo šviesos, vėl sugrįžo į Signatarų namų muziejų. Dokumentas Signatarų namuose eksponuojamas tose pačiose patalpose, kur ir buvo pasirašytas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.16; 09:35

Vasario 16-osios didvyriai

Penktadienį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Europos Parlamento narys profesorius Liudas Mažylis pristatys parodą, kurioje – reti signatarų autografai iš jo asmeninės kolekcijos.
 
„Nuo 2015 metų kolekcionuoju Vasario 16-osios Akto signatarų autentiškus autografus. Šioje parodoje vaizduojami laiškai ir kitokie dokumentai, atskleidžiantys išskirtines asmenybes neeiliniuose vaidmenyse“, – pasakoja L.Mažylis.
 
Parodos atidarymo metu vyks diskusija „Mūsų signatarai: išskirtinės asmenybės neeiliniuose vaidmenyse“.
 
„Į diskusiją kviesime įsitraukti ir parodos lankytojus. Tikiuosi, kad per tai pavyks atkurti įvairialypius, galbūt ir primirštus mūsų signatarų asmenybių bruožus. Bus gera proga apžvelgti ir mūsų visuomenės raidos etapus: juk toje raidoje – ryškūs tų žmonių pėdsakai“, – sako L. Mažylis.
 
Europos Parlamento nariui prof. L. Mažyliui itin aktualios išlieka istorinės atminties temos, o Vasario 16-oji tarp jų užima reikšmingą vietą. Parodos atidaryme profesorius kvies diskutuoti, kodėl ši data Lietuvai yra tokia svarbi, ir kartu paminėti Valstybės gimtadienį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.14; 00:30

Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Trečiadienį prasidės Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos 102-ųjų metinių – minėjimo iškilmingi renginiai.
 
Popietę Lietuvos nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje bus teikiama 2019 metų nacionalinė Jono Basanavičiaus premija. Ją nacionalinės J. Basanavičiaus premijos komisijos sprendimu pelnė mitologė ir tautosakininkė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Nijolė Laurinkienė. Premija jai skirta už reikšmingus mokslinius baltų mitologijos ir pasaulėvaizdžio tyrimus, etninės kultūros ir lietuvybės pamatų stiprinimą, visuomenės švietimą.
Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Vasario 13-osios, ketvirtadienio, rytą Prezidento rūmuose susirinkusiems signatarų šeimų atstovams bus perduotos gėlės, skirtos padėti ant Vasario 16-osios Akto signatarų kapų.
 
Popiet Prezidento rūmuose bus teikiamos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Jomis bus pagerbti operos solistė Asmik Grigorian, kūrybinė grupė: Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė, kompozitorė Zita Bružaitė, aktorė Viktorija Kuodytė, kino režisierius Algimantas Puipa ir rašytojas Saulius Šaltenis.
 
Vasario 15-osios, šeštadienio, vidudienį Lietuvos partizanų memoriale Minaičių kaime Radviliškio rajone prasidės 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos paskelbtos deklaracijos minėjimas.
Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
 
Vakare Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – iškilmingas Vasario 16-osios koncertas „Skiriama Nepriklausomybei“. Koncerto globėjas – prezidentas Gitanas Nausėda.
 
Valstybės gimtadienio minėjimo renginiai bus tęsiami ir pagrindinę šventės dieną – vasario 16-ąją.
 
Pirmiausia Nepriklausomybės Akto signatarų atminimas bus pagerbtas sostinės Rasų kapinėse.
 
Po šio pagerbimo rengiama jaunimo patriotinė eisena „Valstybingumo keliu“. Jaunimas iš visos Lietuvos eis dainuodami, mušdami būgnais, nešini trispalvėmis. Eitynės prasidės nuo Katedros, kur ilsisi Vytautas Didysis ir Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras. Toliau eisena judės pro Signatarų namus, Rotušę, paminklą J. Basanavičiui, rūmus, kuriuose posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas, iki Rasų kapinių.
 
Vėliau Prezidento rūmuose rengiama Valstybės apdovanojimų teikimo ceremonija. Vidudienį Simono Daukanto aikštėje bus pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos. Ceremonijoje kalbą sakys prezidentas G. Nausėda.
 
Tuo pat metu iškilmingas minėjimas ir Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija vyks ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune.
 
Vasario 16-osios spalvos. Foto – Vytauto Visocko

Po Šv. Mišių Vilniaus arkikatedroje bazilikoje – tradicinis Vasario 16-osios minėjimas prie Nepriklausomybės Akto signatarų namų Vilniuje. O prie 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininko, partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo, esančio prie Krašto apsaugos ministerijos, bus dedama gėlių. Ceremonija rengiama minint Deklaracijos pasirašymo 71-ąsias metines.
 
Pavakare vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami pabūti prie laužų, kurie bus uždegti Gedimino prospekte. 30 simbolinių laužų suliepsnos nuo Katedros iki Vinco Kudirkos aikštės.
 
Vakare Prezidento rūmų kieme koncertuos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Kiemas bus atviras lankytojams. Taip pat lankytojams bus atviras Valstybės pažinimo centras. Jame bus galima aplankyti nuolatinę ekspoziciją ir čia veikiančias parodas.
 
Lietuvos Taryba, vadovaujama daktaro J. Basanavičiaus, 1918 m. vasario 16 dieną, išreikšdama tautos valią, Vilniuje pasirašė Nepriklausomybės Aktą ir paskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių.
Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Vokietijai siųstą 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalą politiniame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 2017 metų kovą rado Vytauto Didžiojo universiteto prof. Liudas Mažylis. Lietuvos valstybės šimtmečio proga Vokietija istorinį dokumentą paskolino Lietuvai.
 
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kurį laiką saugotas archyve ir pailsėjęs nuo šviesos, vėl sugrįžo į Signatarų namų muziejų. Dokumentas Signatarų namuose eksponuojamas tose pačiose patalpose, kur ir buvo pasirašytas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.12; 00:30

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Trečiadienį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rengiama ypatinga šventė – Prezidentas Gitanas Nausėda įteiks Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją.
 
2019 metų premija skiriama mitologei ir tautosakininkei, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausiajai mokslo darbuotojai, habilituotai humanitarinių mokslų daktarei Nijolei Laurinkienei. Premija jai paskirta už reikšmingus mokslinius baltų mitologijos ir pasaulėvaizdžio tyrimus, etninės kultūros ir lietuvybės pamatų stiprinimą, visuomenės švietimą.
 
N. Laurinkienė yra paskelbusi per 130 mokslo straipsnių Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose, ji yra keturių svarbių ir esmingas lietuvių mitologijos temas atskleidžiančių knygų autorė. 1990 m. publikuota jos knyga „Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose“, 1996 m. – monografija „Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose“, 2013 m. – monografija „Žemyna ir jos mitinis pasaulis“, 2019 m. – monografija „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“. N. Laurinkienė yra parengusi ,,Lietuvių liaudies dainyno“ X tomą, penkis tęstinio leidinio „Tautosakos darbai“ tomus. Netrukus prestižinėje Suomijos mokslų akademijos knygų serijoje „Folklore Fellows Communications“ (,,Folkloro bičiulių žinios“) pasirodys atnaujinta ir papildyta N. Laurinkienės monografija apie Perkūną anglų kalba.
 
Nacionalinė J. Basanavičiaus premija – mitologei ir tautosakininkei dr. Nijolei Laurinkienei. Jovitos Ambrazaitytės nuotr.

N. Laurinkienės kandidatūrą teikusio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rekomendacijoje pažymima, kad jos straipsniuose ir monografijose atidžiu tyrėjos žvilgsniu nagrinėjami iki tol mažai tirti svarbieji baltų mitiniai vaizdiniai. Visi jos per daugelį metų paskelbti tyrimai drauge atskleidžia sisteminį baltų mitologijos pjūvį, apimdami visą mus supantį pasaulį: nuo dangaus skliauto šviesulių iki žemės ir deivės Žemynos. N. Laurinkienės moksliniai darbai pasižymi naudojamų šaltinių gausa, sisteminga jų analize. Mitinių įvaizdžių prasmė, kilmė aiškinama plačiame – indoeuropiečių ir kitų tautų – kultūros kontekste. Ji žvelgia į lietuvių religiją ir mitologiją kaip į didžiulę sistemą, kuri atkuriama remiantis rašytiniais šaltiniais, žodine tradicija, kalba, archeologija ir kitais tradicinės kultūros faktais. Taip N. Laurinkienė sėkmingai tęsia lietuvių mitologijos tyrimų mokyklos tradicijas.
 
Kultūros ministerijos iniciatyva Jono Basanavičiaus valstybinę premiją Vyriausybė įsteigė 1992 metais, 2017-aisiais ji įgijo nacionalinės premijos statusą. Pagal premijos nuostatus ji išmokama ne vėliau kaip vasario 16 dieną, premijos dydis – 800 bazinių socialinių išmokų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.12; 00:15

Vasario 16-osios Aktas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilnius, vasario 16 d. Lietuva mini Valstybės atkūrimo 101-ąsias metines. 

Iškilmingi Vasario 16-osios šventiniai renginiai, prasidėję penktadienį, vasario 15-ąją, bus tęsiami ir pagrindinę šventės dieną – vasario 16-ąją. 

Šeštadienį Nepriklausomybės Akto signatarų atminimas pirmiausia bus pagerbtas sostinės Rasų kapinėse.

Po šio pagerbimo rengiama jaunimo patriotinė eisena „Valstybingumo keliu“. Jaunimas iš visos Lietuvos eis „Lietuvos valstybės keliu“ dainuodami, mušdami būgnais, nešini trispalvėmis ir mokyklų vėliavomis. Eitynės prasidės nuo Katedros, kur ilsisi Vytautas Didysis ir Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras. Toliau eisena judės pro Signatarų namus, Rotušę, paminklą Jonui Basanavičiui, rūmus, kuriuose posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas – iki Rasų kapinių. 

Vasario 16-osios didvyriai

Vėliau Prezidento rūmuose rengiama Valstybės apdovanojimų teikimo ceremonija. Vidudienį Simono Daukanto aikštėje bus pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos. Ceremonijoje kalbą sakys prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tuo pat metu iškilmingas minėjimas ir Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija vyks ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune. 

Po Šv. Mišių Vilniaus arkikatedroje bazilikoje – tradicinis Vasario 16-osios minėjimas prie Nepriklausomybės Akto signatarų namų Vilniuje. O prie 1949 m. Vasario 16 d. deklaracijos signataro, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininko, partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo, esančio prie Krašto apsaugos ministerijos, bus dedama gėlių. Ceremonija rengiama minint Deklaracijos pasirašymo 70-ąsias metines.

Vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami pabūti prie laužų, kurie bus uždegti Gedimino prospekte – 70 simbolinių laužų suliepsnos nuo Katedros iki Lukiškių aikštės. Juos uždegti pakviesti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dalyviai, partizanų artimieji, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, šauliai.

Vilniaus senamiestyje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vakare Nacionaliniame operos ir baleto teatre – iškilmingas Vasario 16-osios koncertas. 

Prieš koncertą bus teikiamos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos sprendimu 2018 metų Nacionalinių kultūros meno premijų laureatais tapo rašytojas Vytautas Martinkus – už intelektualiosios literatūros gylį, dirigentė Mirga Gražinytė – už muzikos interpretacijų jėgą ir Lietuvos garsinimą, rašytojas Marius Ivaškevičius – už drąsų literatūros žingsnį į teatrą, kino operatorius Audrius Kemežys (po mirties) – už talento ir dvasios šviesos pakylėtą operatoriaus meną, aktorius Darius Meškauskas – už improvizacijos ir psichologinio tikslumo dermę, vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila – už nepriklausomos vizualiosios kultūros formavimą.

Valstybės atkūrimo dienos iškilmes Operos ir baleto teatre tradiciškai vainikuos prezidentės globojamas koncertas. Jame skambės specialiai šiai progai sukurti ar aranžuoti lietuvių kompozitorių Arvydo Malcio, Lino Rimšos, Fausto Latėno, Giedriaus Kuprevičiaus kūriniai, skambės retai atliekama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Miške“. Kūrinius atliks Nacionalinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras. Pajamos, surinktos už parduotus bilietus, bus skirtos jauniesiems muzikams remti.

Švenčiame Nepriklausomybės dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Katedros aikštėje tuo metu vyks Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ koncertas „Broliai“. Skambės laisvės dvasią uždegančios dainos. Scenoje pasirodys septyni grupės „Skylė“ nariai, pritarianti penkių vyrų vokalinė grupė bei ypatingi koncerto svečiai – grupė „Taruta“, specialiai atvyksianti iš Kijevo. Koncertą vainikuos įspūdingi šventiniai fejerverkai.

Lietuvos Taryba, vadovaujama daktaro Jono Basanavičiaus, 1918 m. vasario 16 dieną, Išreikšdama tautos valią, Vilniuje pasirašė Nepriklausomybės Aktą ir paskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių.

Prof. Vytautas Landsbergis ir prof. Liudas Mažylis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vokietijai siųstą 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalą politiniame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 2017 metų kovą rado Vytauto Didžiojo universiteto prof. Liudas Mažylis. Lietuvos valstybės šimtmečio proga Vokietija istorinį dokumentą paskolino Lietuvai.

Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, nuo 2018 m. lapkričio saugotas archyve ir pailsėjęs nuo šviesos, vėl sugrįžo į Signatarų namų muziejų. Popierius ir rašalas yra jautrūs šviesai ir pagal dokumentų saugojimo tvarką jie gali būti eksponuojami ne ilgiau kaip pusę metų. Dokumentas Signatarų namuose eksponuojamas tose pačiose patalpose, kur ir buvo pasirašytas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.16; 09:14

Mes mylime Lietuvą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-osios išvakarėse sulaukė valstybinių sveikinimų iš viso pasaulio. Prezidentę pasiekė užsienio šalių vadovų sveikinimo laiškai Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga, kuriuose šalies žmonėms linkima santarvės, taikos ir klestėjimo.

Prisimindamas savo valstybinį apaštalinį vizitą Lietuvoje pernai rugsėjį, Popiežius Pranciškus siunčia širdingus sveikinimus ir geriausius linkėjimus mūsų šalies žmonėms. Šventasis Tėvas laimina lietuvių tautą ir meldžiasi, kad lietuviai liktų ištikimi teisingumo, solidarumo bei taikos vertybėms ir toliau jas skleistų.

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo J. Trumpo laiške pabrėžiama, kad Lietuva yra patikima JAV draugė ir sąjungininkė, ginanti transatlantinius ryšius bei vertybes. JAV labai vertina mūsų šalies partnerystę stiprinant Europos saugumą, indėlį kovoje su terorizmu Afganistane ir Irake bei tvirtai remiant suverenumą, teritorinį vientisumą ir demokratinę pažangą kitose valstybėse. Prezidentas D. J. Trumpas savo ir visų Amerikos žmonių vardu palinkėjo Lietuvai linksmos Vasario 16-osios šventės ir padėkojo už bendrą darbą užtikrinant taiką ir saugumą Europoje.

Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II savo atsiųstame sveikinime valstybinės šventės proga visiems Lietuvos žmonėms palinkėjo laimės ir gerovės.

„Man didelis džiaugsmas atsiųsti Jums, Jūsų Ekscelencija, ir visiems Jūsų šalies žmonėms nuoširdžius savo sveikinimus ir linkėjimus Nepriklausomos valstybės atkūrimo dienos proga“, – rašoma Japonijos Imperatoriaus Akihito sveikinimo telegramoje prezidentei D. Grybauskaitei.

Savo ir visų Vokietijos žmonių vardu sveikindamas Lietuvą šios šalies prezidentas Walteris Steinmeyeris džiaugiasi galėjęs pats prieš metus dalyvauti nepriklausomybės 100-mečio renginiuose Vilniuje. Savo sveikinimo laiške Vokietijos vadovas taip pat pabrėžia, kad Vokietiją su Lietuva sieja glaudi bendrystė ir pasitikėjimu grįstas bendradarbiavimas Europos Sąjungoje ir NATO. Pasak prezidento W. Steinmeyerio, Lietuva ir ateityje galės pasikliauti Vokietijos solidarumu.

„Man malonu Lietuvos Respublikos valstybinės šventės proga Jus ir visus Jūsų piliečius nuoširdžiai pasveikinti savo ir prancūzų tautos vardu. Džiaugiuosi mūsų visose plotmėse kokybišku politiniu dialogu, atveriančiu kelią intensyvesniems dvišaliams santykiams visose mus bendrai dominančiose srityse. Sveikinu Jūsų ryžtingą pasisakymą už Europos Sąjungą – norėčiau, kad ji įgautų daugiau suverenumo, būtų demokratiškesnė ir vieningesnė, kad užimtų visą jai deramą vietą tarptautinėje scenoje ir galėtų veiksmingiau apsaugoti savo piliečius“, – rašome prezidentei adresuotame Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono laiške, kuriame jis taip pat teigia esąs laimingas, kad Prancūzija buvo įsitraukusi į Lietuvos valstybės atkūrimui skirtus šventinius renginius, iš kurių vienas reikšmingiausių – Baltijos šalių simbolizmui skirta paroda Orsė muziejuje.

Kaip praneša Prezidentės spaudos tarnyba, Vasario 16-osios proga sveikinimo laiškus taip pat atsiuntė Belgijos Karalius Filipas, Švedijos Karalius Karlas Gustavas, Ispanijos Karalius Pilypas, Airijos prezidentas Michaelis D. Higginsas, Austrijos prezidentas Alexanderis Van der Bellenas, Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid, Italijos prezidentas Sergio Mattarella, Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis, Suomijos prezidentas Sauli Niinisto, Kanados Generalinė gubernatorė Julie Payette, Šveicarijos prezidentas Uelis Maureris, Australijos Generalinis gubernatorius Peteris Cosgrove’as, Kinijos prezidentas Xi Jinpingas, Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae-in, Indonezijos prezidentas Joko Widodo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Jungtinių Arabų Emyratų prezidentas Khalifa Bin Zayedas Al-Nalyanas, Bahreino Karalius Hamadas bin Isa Al Khalifas, Kataro Emiras Tamimas Bin Hammadas Al-Thani, Maroko Karalius Mohamedas VI, Alžyro prezidentas Abdelazizas Bouteflida, Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, Turkmėnistano prezidentas Gurbangulis Berdimuhamedovas, Peru prezidentas Martinas Vizcarra.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.16; 07:02

Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius Vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, proga pasveikino užsienio lietuviškas mokyklas ir baltistikos centrus. 

„Visų Jūsų – mokytojų, mokinių, tėvų, lituanistinių centrų dėstytojų ir studentų – užsidegimas, pastangos ir atkaklumas kalbėti, mąstyti, gyventi lietuviškai, pažinti mūsų tautos istoriją ir kultūrą išplečia Lietuvą toli už jos geografinių ribų. Dėka Jūsų esame ryškiau matomi margaspalviame pasaulio žemėlapyje. Minėdami mums brangią Vasario 16-ąją būkime visi kartu. Ši džiugi šventė tegul dar glaudžiau mus sutelkia draugėn, leidžia intensyviau pajusti bičiulystės, vienas kito palaikymo šilumą, įkvepia drąsių idėjų mūsų visų ir Lietuvos labui“, – sakoma ministro A. Monkevičiaus sveikinime.

Pasaulio šalyse yra daugiau nei 200 lituanistinių mokyklų, kuriose mokosi per 7,5 tūkst. mokinių. Europoje dar yra 10 lietuviškų mokyklų, kuriose mokoma formaliuoju būdu, t. y., vaikai lanko įprastas pamokas lietuvių kalba. Jose mokosi apie 2000 mokinių. 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija mokyklas aprūpina knygomis, mokymo priemonėmis, kompiuterine įranga. Šešiolikoje užsienio šalių mokyklų ir bibliotekų, kurias lanko lietuvių vaikai, įrengtos lietuviškų knygų lentynėlės. 

Lietuva į užsienio lietuviškas mokyklas siunčia mokytojus, rūpinasi jų kvalifikacija. Kasmet į lietuviškas mokyklas išvyksta apie 100 mokytojų, jiems skiriama apie 600 tūkst. eurų. Keliolika mokytojų pagal darbo sutartis dirba Europos mokyklose, vykdančiose formalųjį švietimą. Atlyginimus jiems moka Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Antrus metus lituanistinių mokyklų mokytojams teikiama Metų mokytojo (dėstytojo) premija. Šiemet ji skirta ir kovo mėnesį bus įteikta Londono darželio-mokyklos „Obelėlė“ direktorei, mokytojai Alvijai Černiauskaitei. 

Įvairiose šalyse įsikūrusiuose lituanistikos (baltistikos) centruose, jų yra daugiau nei 40, lietuvių kalbą ir kultūrą studijuoja apie 1000 užsienio studentų, daugiausia Lenkijoje ir Čekijoje. Ministerija su dirbančiais lietuvių kalbos dėstytojais sudaro lituanistinio švietimo sutartis, jie gauna paramą už lituanistinio švietimo vykdymą. Jau vienuoliktus metus lietuvių kalbą užsienio aukštosiose mokyklose studijuojantiems studentams skiriama Lietuvos valstybinė Kazimiero Būgos stipendija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.15; 09:50

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Šis tekstas nebus apie tai, kuri vėliava – Vyčio ar Tautinė – yra geresnė. Šis tekstas bus apie turtingą paveldą Vytį, kurį turime jau 700 metų, kuris buvo labai svarbus ir Vasario 16, ir tarpukariu, ir pokariu ir apie kurį galime telkti savo valstybę. Seimas sausio mėnesį žengė dar vieną simbolinį žingsnį ir praplėtė Vyčio vėliavos naudojimą, taigi šį puikų simbolį matysime dar dažniau.

Vyčio vėliavą laimėjo žmonės

Dar 2012 m. Seime su kolega Stasiu Šedbaru registravome įstatymo pataisą, kad Vyčio vėliava būtų naudojama plačiau. Siūlėme, kad Vyčio vėliava būtų keliama per istorinių švenčių dienas, prie valstybinių įstaigų ir praeityje svarbių vietų.

Dauguma Seimo narių tuo metu tyliai pritardavo šiai idėjai, tačiau sakydavo, kad dabar ne metas apie tai kalbėti. Seimo komitetams pradėjus pataisos svarstymus, spaudoje teko skaityti argumentuotų ir net piktų laiškų, kad Vyčio vėliava konkuruos su Tautine vėliava, kad čia provokacija ir pan. Net iškilūs Tėvynės sąjungos, kuri save pristato, kaip istoriją ypač gerbianti partija, lyderiai barėsi, kad užsiimama netinkama veikla. Vienas žymus visuomenininkas buvo atėjęs į parlamento rūmus ir grasino mitingais, jeigu nebus nustota savivaliauti ir Vyčio vėliavą išvadino kaip „per daug raudona“. Užsienio lietuviai buvo priėmę dokumentą, kad išvis nepritaria Vyčio vėliavos naudojimui, nes taip, neva, bus nuvertinta pokario partizanų veikla. Visiems šiems argumentams nugalėti gausu istorinės medžiagos ir ačiū pilietiškiems žmonėms: aktyviam istorinės vėliavos propaguotojui Deivydui Rimkevičiui, žymiems istorikams prof. Alfredui Bumblauskui ir prof. Rimvydui Petrauskui.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Nepaisant politinių ir pilietinių pastangų Vyčio vėliava nebūtų įgijusi deramo svorio, jei ne visuomenė. Po žiniasklaidos ir bendruomenių diskusijų Vyčio vėliava labai sparčiai pradėjo populiarėti. Aktyvūs visuomenės lyderiai šį simbolį pradėjo naudoti įvairiuose viešuose renginiuose, vėliava suplevėsavo ant valstybės institucijų ir ant paprastų žmonių namų. Seimui tą pamatyti reikėjo laiko.

Įstatymo pataisa dėl vėliavos platesnio naudojimo įstrigo Seimo teisės komitete, o konkrečiai ilgamečio pirmininko Juliaus Sabatausko stalčiuje. Aš jo daug kartų prašiau parengti tolimesniam svarstymui reikalingą išvadą, rašiau laiškus, kalbėjau Seimo posėdžiuose, kreipiausi į Etikos komisiją… viskas veltui. Teko laukti 5 metus, kol amžinasis Teisės komiteto pirmininkas pagaliau buvo pakeistas. Naujoji pirmininkė Agnė Širinskienė, kaip ir valstiečių partijos vadovybė, visai nematė reikalo specialiai kažką sabotuoti, o iškart parengė reikalingus dokumentus, atidavė parlamentui balsuoti ir netikėtas rezultatas – nei vienas Seimo narys nebalsavo prieš.

Vyčio galybė

Vytis – simbolis, kuris vienija Lietuvą jau nuo XV amžiaus. Tai labai įsimintinas ir vaizdingas stiprybės, ryžto, drąsos ir energijos ženklas, gerai žinomas visame regione. Per amžius Vyčio įkvėpti bendrą šalį statė įvairių tautybių gyventojai, ir tai buvo sėkmės projektas – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tada iš Lietuvos, regiono lyderės, kiti mokėsi karybos, kultūros, amatų ir meno. Lietuva nežinojo tokio proceso kaip emigracija, priešingai, į Lietuvą, kaip galimybių šalį, vyko žydai, vokiečiai, lenkai, rusai, škotai ir daug kitų.

Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Vyčio vėliava turi vieną labai svarbų privalumą. Ji simbolizuoja ilgą valstybės istoriją, kuri spinduliuoja toleranciją, nuo nieko neatsiskiria, bet visus jungia. Vyčio vėliava plevėsuodavo bendruose Abiejų Tautų renginiuose, atstovavo visas tautines Lietuvos mažumas, ją naudodavo mūšiuose, Vytis buvo valdovų herbe. Šis simbolis niekada nebuvo svetimas nei rusams, nei gudams, nei musulmonams nei kitoms visuomenės grupėms, todėl ši vėliava yra labai telkianti visuomenę.

Turime tokį istoriškai turtingą simbolį, kuriuo galime didžiuotis ir jo pagrindu kurti visą valstybės įvaizdį, o svarbiausia, savo tapatybę. Bet koks užsienietis bent vieną kartą pamatęs Vytį jį atsimins ilgam. Įsimintinas visiems Vytis buvo ir praeityje. Gėrimės vikingų laivais, islandų geizeriais, olandų malūnais, ispanų koridomis, tai įvertinkime ir ką patys esame paveldėję iš savo praeities. Kai turime Vytį, nereikia jokių „drąsios šalies“ strategijų. Užtenka susitelkti ir džiaugtis savo paveldu!

Artėja Vasario 16–oji, tai irgi puiki galimybė iškelti ne tik Trispalvę, bet ir Vyčio vėliavą, kuriai plevėsuojant ir buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas.

2018.02.04; 06:00

Dar anksčiau Seimas yra priėmęs nutarimą „Dėl 2018 metų paskelbimo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais“. Be visa ko kito čia, pasitinkant garbingą jubiliejų, raginama visas valdžios institucijas ypatingą dėmesį skirti visuomenės valstybinei savivokai ir pilietinei atsakomybei ugdyti. 

Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Galimas daiktas, ne visi suspėjo perskaityti šį dokumentą, tačiau kažin ar atsirastų Lietuvoje toks nevėkšla, kuris nebūtų girdėjęs, kad jubiliejaus proga Vilniuje bus pastatytas paminklas Jonui Basanavičiui, kažkur provincijoje pasodinta ąžuolų giraitė. Ir tai tik pradžia, žmonės ir institucijos jau dabar lenktyniauja teikiant vienas už kitą geresnius pasiūlymus – kaip gražiai įprasminti šią šventę ir praplėsti šventinio minėjimo repertuarą.

Leiskite ir man įkišti savo trigrašį, siūlant tokios garbingos datos proga paskelbti Lietuvoje bent jubiliejiniais metais, o gal ir ilgesiniam laikui moratoriumą nepotizmui. Tai būtų pats puikiausias  Vasario 16-osios šimtmečio išaukštinimas, kai įtakingi  Lietuvoje žmonės, seneliai, tėveliai, dėdės ir tetos, galėtų ne tik žodžiais, bet ir darbais paliudyti savo nelygstamą meilę Tėvynei.

Taip jau atsitiko mano giliam liūdesiui, kad nepotizmo simboline figūra Lietuvoje tapo ne kas kitas, o Vytauto Landsbergio anūkas Gabrielis Landsbergis. Ne, tikrai nėra taip, kaip galėjote pagalvoti, nejaučiu jokios neapykantos šiam labai simpatiškam, neieškančiam žodžio kišenėje jaunuoliui, o tik konstatuoju faktą, kad garsiojo anūko karališkas pavyzdys gali būti panaudotas net didžiausio pašlemėko kaip savotiškas pasiteisinimas stumiant į šiltas vietas savuosius mulkius, morališkai pašventinant praktiką, kai kompetencija nieko nereiškia, o įsidarbinimo ir karjeros galimybes valstybės tarnyboje lemia giminystė, pažintys, įtakingi užtarėjai arba dar kitokios konfigūracijos nešvankumo testai.

O dabar visi pasvajokime kartu, kad toks tarakonų maršas per valstybę būtų suspenduotas metams kitiems, minint mums brangią datą, o apsikopus, truputėlį pagyvenus kitaip, regis, pagalvotume, kad terminus būtų galima pratęsti. Labai tikėtina, kad tada sumažėtų ir jaunų žmonių emigracijos tempai. Dabar vis dažniau bures kelia ir iš tėviškės bėga ne tik kaimų ir miestelių gyventojai, bet ir universitetus baigę jauni žmonės, nenorintys tapti klanų žaidimų įkaitais.

Iš tiesų, valstybės tarnyba mūsų padangėje vis labiau tampa tokia uždara giminių pelke, kad kyla pavojus, kad reprodukcija čia greitai bus galima tik kraujomaišos būdu.

Lansbergio pavardė yra politinis kapitalas, savaime duodantis dividendų, tačiau anūko protegavimas per visus galus, vadovaujant seneliui, čia toks akivaizdus, kad garsi pavardė tampa politinės sistemos kompromitavimo priemonė. Sakykite, ką norite, bet nedrįsčiau dabar raginti jaunus žmones būti pasiruošusiai padėti galvą už Tėvynę, kai laisvos šalies valstybė vis labiau panašėja į šeimyninę rangą.

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Suprantu, ką dabar norite pasakyti, priešgyniaudami autoriui, pirmų pirmiausiai. Tiesa sakant, tuos žodžius, kurie jums kabo ant liežuvio galo, anąkart garsiai ištarė B.Bradauskas,  žurnalistams bandydamas paaiškinti tai, kodėl jo sūnus staiga buvo paskirtas į labai aukštą postą: kuo aš kaltas, jeigu mano sūnus yra toks talentingas… 

Žinoma, V.Landsbergis ir B.Bradauskas yra nesulyginami dydžiai, nuodėmė būtų net gretinti tokius žmones, ir, tarkime, jaunasis G.Landsbergis yra kaip reta padorus ir nepalyginamai talentingesnis žmogus už B.Bradausko atžalą, galop išgarsėjusią kaip valstybės tarnautojas, mėgstantis postringauti kriminalinių padugnių žargonu. Tačiau net jeigu G.Landsbergis būtų labai talentingas jaunuolis, kaip niekas kitas partijai kuriantis pridėtinę vertę, jo veikla dėl aptartų aplinkybių yra morališkai nuostolinga, žiūrint visos valstybės mastu ir siekiant prasmingos ateities.

Naujųjų laikų padavimuose yra pasakojimas apie tai, kaip kartą jaunuolis/ė laimėjo konkursą į valstybės tarnybą be jokių protekcijų. Šis perduodamas iš lūpų į lūpas stebuklinis pasakojimas uždega šimtus jaunuolių bandyti savo laimę be dėdžių ir tetų pagalbos, bet, susidūrus su lietuviškų papročių tikrove, dažniausiai tenka skaudžiai nusivilti.

Paskutinis pavyzdys yra Aplinkos ministerijos organizuotas  konkursas užimti jauną žmogų intriguojančias pareigas ministerijos viešųjų ryšių tarnyboje ir atšauktas išvakarėse, likus vienai dienai iki konkursui nurodytos datos. Kodėl taip negailestingai buvo pasityčiota iš jaunų žmonių, kurie siuntė savo CV, studijavo reikiamus dokumentus, puoselėjo, kaip išaiškėjo, visiškai nepamatuotas  viltis. Nėra jokių abejonių, kad susipažinus su kandidatų anketiniais duomenimis ir supratus, kad savojo pritežę prastumti gali ir nepavykti, buvo nuspręsta tokį nereikalingą renginį atšaukti.

Kaip jie mums tai paaiškins, – retoriškai klausė manęs vienas iš tų nelaimėlių kandidatų, pažįstamas jaunas žmogus telefonu.  Jam, naivuoliui, paaiškinau, kad bus pasiremta valstybės interesais ir užduotimi taupyti lėšas. Dar kartą vėliau man perskambinęs jaunas šalies pilietis negalėjo atsistebėti, kad  ministerijos valdininko atsakymą nuspėjau žodis į žodį, net tiksliai išpranašavau intonacijų seką. Kas man leidžia būti tokiu įžvalgiu? Ogi seniai jau žinau, kad valstybės iždo vagys savo subjaurotas sielas labiausiai už viską mėgsta slapstyti po valstybės interesų gynimo lozungų uždanga.

Naujasis Aplinkos ministras Kęstutis Navickas pažadėjo apvalyti Lietuvos miškus nuo korupcijos, tačiau kyla visai ne retorinis klausimas – o kas išvėdins pačios ministerijos, nuo seno krečiamos korupcijos skandalų, lyderiaujančios korupcijos sąraše, pridvisusius kabinetus, dezinfekuos ministerijos koridorius nuo visokio užkrato, apgins visuomenę nuo ministerijoje platinimo kiaulių maro?

2017.02.25; 04:31

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba gėlių perdavimo ceremonijoje Vasario 16-osios Akto signatarų artimiesiems

Gerbiamieji, šiemet – nuo Vasario šešioliktosios šventės – prasideda garbingų sukakčių ir jubiliejų virtinė.

Rytoj sukaks devyniasdešimt metų, kai Lietuva atsisveikino su vyriausiuoju Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Jonu Basanavičiumi.

Tuomet valstybė minėjo tik devintąsias atkūrimo metines. O štai šiandien pasitinkame jau 99-ąsias.

Greta tautos patriarcho J. Basanavičiaus asmenybės visada regime dar devyniolika signatarų – visą Lietuvos Tarybą, pasirašiusią mūsų valstybei reikšmingiausią dvidešimtojo amžiaus pradžios dokumentą.

Tarybą, pirmininkaujant J. Basanavičiui, išrinko istorinė Vilniaus konferencija, į kurią iš įvairių Lietuvos vietų buvo suvažiavę daugiau kaip du šimtai delegatų.

Rugsėjį paminėsime šios konferencijos šimtmetį. Būtent tada ir buvo nutarta atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, o jos sostine paskelbti Vilnių.

Apie jubiliejinius pagarbos ženklus diskutuojame daug – ir apie paminklus, ir apie renginius. Jų neabejotinai reikia.

Tačiau tai turi būti jau šiuolaikinės Lietuvos akcentai, kurie įprasmintų šių dienų požiūrį į svarbiausius valstybei įvykius.

Ir tautos dėkingumą už nepriklausomybę – už Vasario šešioliktosios signatarų svajonę, patvirtintą jų parašais, ir jų viltį, kad Lietuva gali būti laisva ir savarankiška.

Sveikinu visus su Valstybės atkūrimo švente!

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė.

Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2017.02.16; 05:40

mendeika

1918 m. vasario 16 d. iškiliausių to meto Lietuvos vyrų parašais buvome amžiams įpareigoti ne tik atkurti, iškovoti, bet ir išpuoselėti valstybės laisvę. Tai nesibaigiantis kūrybinis procesas, pareikalavęs daug aukų, reikalaujantis visų pastangų ir jėgų šiandien.

Kaip ir žydų tauta, išsivadavusi iš Egipto vergijos, mūsų tauta iškart netapo laisva. Reikėjo nueiti ilgą kelią iki Pažadėtosios žemės. Vienas baisiausių išbandymų, ištikusių šiame kelyje – aukso veršio garbinimas. Tik atlaikiusieji šį išbandymą gavo laisvę – nesutapatindami laisvės su pinigais, su nauja vergija.

Continue reading „Drąsa būti laisvu“