Pesimisto užrašai: apie pasipūtėlius ir viską išmanančius


Valdžios požiūris į tautą. Pagal Juozą Erlicką. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Sausio 13-ąją jau išniekinome – savo pačių rankomis. Šitaip sakydamas omenyje turiu tuos, kurie vos prieš mėnesį, susirinkę prie Seimo, trukdė deramai prisiminti 1991-ųjų Sausio 13-ąją.

Šiandieniniai parlamentarai ir ministrai man nepriimtini. Šių eilučių autoriui jie atgrasūs pirmiausia dėl to, kad entuziastingai pataikauja svetimiems, visiškai pamiršdami lietuviškuosius akcentus. Visur, kur tik pretenzijomis ima taškytis Lenkija, Izraelis ar Europos Sąjungos vadovybė, mūsų valdantieji klusniai tarsi dresuoti šunyčiai atsiklaupia ant kelių ir nusižeminę aikčioja: esame kalti, labai kalti…

Už tokius pataikavimus Lietuvos Seimas ir Vyriausybė nusipelno pikčiausių vertinimų. Bet tik ne Sausio 13-ąją. Sausio 13-ąją mitinguotojams buvo privalu elgtis solidžiau. Kas galima vestuvių ar gimtadienio proga, tas netinka minint lemtingas Valstybei dienas.

Todėl nerimauju, kad šitaip nenutiktų ir šių metų Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Nenorėčiau, kad vieni kitus iš pykčio net apsiputoję koneveiktume, pamiršdami pagrindinę temą – Nepriklausomybės Aktą.

Alvydas Jokubaitis. Slaptai.lt nuotr.

Šiek tiek vilčių teikia delfi.lt televizijoje pradėtos transliuoti laidos „Iš esmės“, kuriose Daiva Žeimytė – Bilienė prie vieno stalo bando susodinti skirtingas nuomones turinčius oponentus. Omenyje turiu, sakykim, diskusiją, kurioje ginčijosi du intelektualai – Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vadovas prof. Vytautas Landsbergis ir filosofijos prof. Alvydas Jokubaitis. Įsiminė ir prof. V. Landsbergio diskusija su humoristu, aktoriumi Artūru Orlausku. Štai tokie pasikalbėjimai – pagirtini, toleruotini, sveikintini. Laida ilgokai trunka, priešininkai vienas kito nepertraukia, todėl kiekviena pusė turi galimybę išguldyti viską, kas susikaupė širdyje.

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kuo daugiau tokių kultūringų ginčų, tuo geriau … Lietuvai.

Deja, susitarti tarpusavyje – labai sunku. Lietuviams susitarti keblu buvo visais laikais, mat Lietuva maža, o aplink – daug stipresnių, įžūlesnių, atkaklesnių tautų. Mus stumdo į visas puses, tad atlaikyti visus stumdymus – sudėtinga. Neturiu iliuzijų, girdi, tarp lietuvių įmanomas bent kiek gilesnis dialogas, susikalbėjimas ar santarvė. Riejamės kaip šuo su kate dėl visko – galimybių paso, skiepų, santykių su Baltarusija, Kinija, valdžios arogancijos, šilumos ir elektros kainų, karinės įtampos Ukrainoje…

Viena vertus, tokie ginčai – nieko blogo. Visose valstybėse – daug nesutarimų, priešpriešų. Nemanykime, kad vieni mes susiskaldę. Tačiau man neramu, kad tie, kurie kaltina mūsų politikus arogancija ar neišmanymu, pamiršta kitą medalio pusę. Jau sykį esu rašęs, jog demokratija – nuodėminga, nes rinkimuose vienodomis sąlygomis dalyvauja ir aukštojo mokslo ragavę, ir tie, kurie šiaip ne taip užbaigė vidurinę. Neleistina aukštojo mokslo paversti šventa karve, nes ir tarp docentų, vaizdžiai tariant, rastume kvailių. Bet kai į mitingą prie Seimo suguža keli šimtai ar keli tūkstančiai nežinančiųjų, kas yra Universitetas, vyrų bei moterų, kai jie visi ima mokyti seimūnus ir ministrus, kaip privalu teisingai valdyti valstybę, – man plaukai šiaušiasi ant galvos. Nejaugi jie, protestuotojai, nuoširdžiai įsitikinę, jog išmano, kaip tarp valstyių kuriami santykiai, kaip organizuojama kariuomenė ar funkcionuoja ekonomika? Valstybės valdymas – labai sudėtingas užsiėmimas.

Tą patį derėtų pasakyti ir apie parlamentarus, ministrus, prezidentus. Neturite aukštojo išsilavinimo, į Seimą, Vyriausybę, Prezidentrą – neikite.

Aukštojo mokslo argumento įsitvėręs štai kodėl: kuo dažniau, ką nors viešai pareikšdami, klauskime savęs, ar išmanome reiškinius, kuriuos vertiname. Kuo protingesnis, kuo gilesnis žmogus, tuo dažniau jis sako: nežinau to, neišmanau ano. Ir tik didžiausias kvailys garsiai šaukia viską suprantantis.

Prieš keletą dienų gatvėje sutikau pažįstamą vyriškį. Iškart puolė tardyti, ką rašiau apie Galimybių pasą. Jei jau pasiteiravo, tai ir atsakiau: Galimybių pasas man niekad netrukdė. Tikrai nesijaučiau pažemintas. Tikrai nebijojau pasiskiepyti. Kaip liepė valdžia, taip ir pasielgiau – tris kartus važiavau į skiepų centrą prie Litexpo.

Pažįstamas kaimynas iškart puolė kvailinti: nejaugi neskaičiau internete paskelbtos kažin kokios medikų deklaracijos, nežinau apie skiepų keliamą šalutinį poveikį, nesidomėjau verslininkų pelnais pardavinėjant skiepus, medicinines kaukes? Mane užkalbinusiam vyriškiui atkirtau, jog neturiu tvirtos nuomonės, kas šioje situacijoje teisus. Kad susidaryčiau savąją nuomonę, turėčiau, kalbant atvirai, penketą – septynetą metų studijuoti mediciną. Tada tikriausiai įgyčiau teisę vertinti tiek valdžios, tiek jos oponentų pareiškimus dėl koronaviruso. Dabar gi – prikąsiu liežuvį.

Kelias į biblioteką. Slaptai.lt foto

Likau nesuprastas. Nueinantis koronaviruso „žinovas“ net spjaudėsi, pasibaisėjęs, koks esu primityvus. Jo manymu, būtų užtekę pusvalandžio panaršyti internete jo nurodytais adresais, ir būčiau viską sužinojęs…

Ar įmanoma diskusija su lietuviu, kuris dedasi viską išmanąs? Ar neva viską žinantis „išminčius“ turi teisę nurodinėti, kaip reikia sukioti valstybės vairą?

Tokie „galvočiai“ man atrodo kur kas labiau arogantiški ir pasipūtę, nei mūsų arogantiški pasipūtėliai politikai.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „Draugas“

2022.02.17; 06:30

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.