Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Be apsimestinio mandagumo ir kvailo meilikavimo visų pirma pastebėsiu, kad nudžiungu tą rytą, kai slaptai.lt puslapiuose užtinku naują Jūratės Laučiūtės straipsnį. Čia, kaip sakoma, greitai randi dvasiai peno, tačiau net ir tokiu atveju, kai minima autorė kalba apie girdėtus ir tarsi žinomus dalykus, įdomu išklausyti įasmenintu pavidalu dėstomų tiesų, matyti maksimalų žmogaus užsiangažavimą dėl jam brangių vertybių, pajusti neabejingos sielos ritmiką.  

Iš tiesų, J.Laučiutės išskirtiniu bruožu yra tai, kad ji atmeta neutralumo kaukes ir mintį plėtoja, kalba, byloja netramdydama savos gyvastingos esybės, visados taip užsidegusi, kad šalia sustojusioms šiaudinėms kaliausėms tikriausiai kiltų pavojus užsiliepsnoti. Todėl, kaip atrodo bent man, kartais truputėlį tiesmukiškas, bet visados gaivalingas, be oportunizmo apnašų J.Laučiūtės subjektyvumas yra vertingesnis dalykas nei neutraliu besidedančio apžvalgininko sunkiai renčiamos pseudoobjektyvumo užtvaros bet kokiam prasmės patekėjimui.

Norėčiau save laikyti J.Laučiūtė bendraminčiu, ne visados tai pavyksta, nors būna ir taip, kad kone genialios sielos susišaukia, kaip, pavyzdžiui, šiandieniniame V.Laučiūtės straipsnyje https://slaptai.lt/jurate-lauciute-skambancio-molio-kiaulyste/, kur ji drąsiai, panašiai kaip ir kiek anksčiau nuolankus jūsų tarnas, išveda paraleles tarp nelegalaus Grigeo nevalytų nuotekų vamzdžio į Kuršių marias ir meninės instaliacijos Vamzdžio ant Neries krantų Vilniuje.

Kita vertus, būtent nuorodoje paminėtas J.Laučiūtės straipsnis „Skambančio molio kiaulystės“ mane vis dėlto nuvilia kaip niekados anksčiau jau vien dėl tos aplinkybės, jog kovingą autorės retoriką čia kartas nuo karto permuša nesuvaldyto pagiežingumo intonacijos. Toli gražu neturėdamas jokios moralinės teisės pamokslauti, vis tik noriu išsakyti bent tris dalykinio pobūdžio pastebėjimus ta linkme, jog minėtas straipsnis, kaip atrodo bent man, didesne ar mažesne dalimi blokuoja dialogo plėtotės perspektyvas mūsų viešojoje erdvėje. Taigi, nekvestionuojant iš ankstesnių laikų skaitytojo susikurto idealizuoto J.Laučiūtės portreto, dabar, vartant šį straipsnį, norėtųsi apsikeisti nuomonėmis bent dėl to, ką būtų galima bendrai nuveikti, siekiant platesnę žmonių masę įtraukiančio dialogo atblokavimo perspektyvų pasirinkimo.

Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

J.Laučiūtė straipsnyje „Skambančio molio kiaulystė“, netramdydama įkarščio, kritikuoja Neringos Putinaitės neseniai pasirodžiusią stambių gabaritų (jeigu neklystu – 400 psl.) knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“, nuoširdžiai prisipažindama, kad pati minėtos knygos nėra skaičiusi ir pripažindama faktą, kad savo kritinę nusiteikimą semia iš „Respublikoje“ publikuotos Valdo Vasiliausko paruoštos knygos recenzijos „Į tautos autoritetus jau šaudoma iš patrankos“ http://www.propatria.lt/2020/01/valdas-vasiliauskas-i-tautos.html

Tarkime, V.Vasiliauskas yra labai talentingas teatro kritikas ir išgarsėjęs žurnalistas, tačiau dialogo teorijos požiūriu nėra didesnio nusižengimo kaip ištransliuotas kūrinio vertinimas, remiantis nuogirdomis, pačiam neradus reikalo susipažinti su dalykų padėtimi. Labai tikiuosi, kad tokie precedentai netaps nusistovėjusia praktika. Kita vertus, nepraleisiu progos išsakyti savo kraštutinai subjektyvią nuomonę, jog būtent talentingasis V.Vasiliauskas yra Nr.1, niekam neprilygstantis žurnalistas, užkuriant totalinio žmonių kvailinimo kampanijas, gali būti nominuojamas Lietuvos naikinimo čempiono vardui, būtent jis didžiąja dalimi yra atsakingas už AE statybos planų Lietuvoje užblokavimą, violetinės isterijos eskalavimą ir pan. dalykus. Nemėgstu sustingusių sparnuotų posakių, tačiau čia yra kaip tik tas atvejis, kai galima pasakyti, jog minėtas žurnalistas visu savo gražumu prašosi būti ištaros „Patriotizmas yra paskutinė niekšo priedanga“ gyvąja iliustracija.

Kas be ko, apie tai, ką N.Putinaitė yra nusiteikusi paporinti, galime spėti iš anksto, nes esame susipažinę su prieš tai buvusiais šios autorės skandalingais pasakojimas. Prisipažinsiu, kad esu sudėjęs nepagrįstas viltis į šią autorę, manydamas, jog jai gali pavykti išjudinti diskusiją, siekiant atsikratyti naftalininio patriotizmo apžavų ir ieškant labiau tvirto pagrindo tautos idėjos įsišaknijimui ir nepriklausomos valstybės idealo iškėlimui. Kažkada N.Putinaitės asmenyje bandžiau apgyvendinti protingo oponento įvaizdį, dabar, matydamas kaip ji varo pro šalį, praradau buvusį susidomėjimą VU mokslininkės veikla. Tačiau tarsi siekdamas užbėgti nesąmonei prieš akis, jau anąsyk sakiau, kad būtų didžiausia klaida gretinti, juolab tapatinti N. Putinaitę su atgrasiąja Rūta Vanagaite https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2016/02/29/news/dvi-skandalingos-knygos-skirtumai-ir-panasumai-822366/.

Kaip atrodo bent man, J.Laučiūtės apsisprendimas dėti lygybės ženklą tarp N.Putinaitės ir R.Vanagaitės yra apgailėtina moralinė paklaida.

Kaip nesunku pastebėti, visose aptartose publikacijose diskusijų ašimi, svarbiausiąja išsiskyrimų kryžkele tampa požiūris į Justino Marcinkevičiaus palikimą. Toliau leiskite skaitytojo dėmesiui pateikti jau anksčiau savo bloknote pasižymėtas pastabas šiuo klausimu, puoselėdamas viltį, kad netrukus dar kartą grįšiu prie temos, atsižvelgdamas į naujas realijas. Toliau iš tiesų bus kalbama apie tai, jog užstojusios sumaišties būtų galima išvengti, jeigu sugebėtume atskirti du dalykus, t. y. J. Marcinkevičiaus palikimo kūrybinę vertę grynosios poetikos plotmėje ir jo nelygstamus nuopelnus, žadinant tautos dvasią. Na, tarkime, aš pats laikausi įsikibęs nuomonės, jog iškiliausiu visų laikų Lietuvos poetu yra Tomas Venclova, nors jo publicistikoje deklaruojamos pažiūros ne kartą man yra sukėlusios alerginį šoką ir kažką panašaus į pasibjaurėjimą.

XXX

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, kartas nuo karto įsiplieskiančios diskusijos dėl poeto J.Marcinkevičiaus vaidmens mūsų kultūroje vyksta truputėlį ne toje plotmėje, todėl problema yra iškreivinama ir įgyja nereikalingų konotacijų. Taip atsitiko ir tąkart, kai buvo atsisakyta skirti „Patriotų“ premiją N. Putinaitei, iš vienos pusės, dėl rezervuoto požiūrio į  J.Marcinkevičių kaltinant buvusią nominantę nepatriotiškumu, kitoje vietoje pradedant diskusijas dėl to, ar tautos dainiumi vadinamas poezijos kūrėjas neišdavė tiesos pozicijų, nekolaboravo, į nieką neišmainė laisvės idėjos. Tačiau kam užsimojome pastatyti dangų siekiantį paminklą – poetui ar teisuoliui?

Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Apskritai yra ydingos bet kokios pastangos ideologizuoti poeto vardą, jeigu būsite atidesni, tikrai pastebėsite, kad ištikimi poezijos dvasiai kūrėjai paprastai kratosi tokios garbės būti klasifikuojami pagal ideologinius štampus. Kaip atrodo, vien dėl to, jog Julius Janonis ilgai buvo vadinamas proletariato dainiumi ir dauguma įtikėjo tokia legenda, jo vardas vėliau buvo ištrintas iš bendrojo lavinimo mokyklos programų, – o tai  yra neatstatomas nuostolis, jeigu sugebėsime pastebėti, kad labai anksti miręs poetas be visa ko kito parašė neįtikėtino grakštumo meilės posmų.

Kiekviena tikra poezijos strofa žadina laisvės dvasią, net jeigu čia nerasite karingų raginimų ir plakatinių užkeikimų. Tačiau, kaip atrodo bent man visiškai subjektyviu požiūriu, J. Marcinkevičiaus poezija iš principo neturėjo jokių galimybių prisibelsti prie gilesnių žmogaus sąmonės sluoksnių nei sovietmečiu, nei atgimimo laikotarpiu, pasilikdama kažkokiu artefaktu sąmonės išorėje ar sielos užribyje.

Vis dėlto J.Marcinkevičiaus vardas, regis, neatsitiktinai vėl ir vėl iškyla į dienos šviesą, tampa mums savotišku visrakčiu galynėjantis su pasąmonės demonais ir praeities šmėklomis. Šis poetas iš tiesų gali būti vadinamas legendine asmenybe, nes savo kūryboje sugebėjo suderinti tarsi ir nesuderinamus dalykus, balansuodamas ant socialistinio realizmo ir tautinio romantizmo ribos. Tai didele dalimi paaiškina tautos dainiaus populiarumo paslaptį ir jo legendos prigimtį. J.Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjas sovietmečiu galėjo save laikyti patriotu, be jokių sąmonės aktualizacijos pretenzijų, dar daugiau – net ir būdamas uoliu sovietinės santvarkos gynėju, atgimimo laikotarpiu lengvai pakeitęs kryptį, bet taip ir nesugebėję pakeisti amžinojo įšalo sąmonės prigimties. 

Ar sakote, kad meilės nesuvaidinsi, juolab meilės tėvynei? Tačiau ar jūs, įkvėpti J.Marcinkevičiaus, iš tiesų mylėjote Lietuvą, o ne guminę lėlę. Įsidrąsinęs pasakysiu, kad, kaip atrodo man dabar, visas J.Marcinkevičiaus poezijos meilės Lietuvai gremėzdiškas lozungų rinkinys su žmonių pasiūbavimais ir pasvyravimais teatrų salėse skanduojant „LIE-TU-VA“ sveria vis tik mažiau nei, tarkime, tėvynės paieškose tragiško likimo poeto Algimanto Julijono Stankevičiaus užrašytas ultralakoniskas eilėraštukas: „Ąžuolas miške užaugo,/ Baravykas jo ramybę saugo!“

 XXX

Įdomus faktas, kad ką tik praūžusiose diskusijose dėl J. Marcinkevičiaus indėlio į Lietuvos kultūros plėtotę ir tautinės sąmonės budinimą ant armatūrų lipo politikai ir politologai, teisininkai ir ekonomistai, žymūs anos kadencijos valdininkai ir dabartinės vyriausybės nariai, bet tylėjo tarsi prisisėmę vandens į burną kultūrologai, menotyrininkai, literatūrologai etc. Tačiau geriau pagalvojus supranti, kad taip ir turėjo būti pagal dalykų prigimtį, nes poeto vardu vėl buvo bandoma pasinaudoti siekiant vienokių ar kitokių politinių dividendų, o, kita vertus, tautos dainiumi kartais pavadinamo J. Marcinkevičiaus kūrybinio palikimo meninė vertė vis tik nėra jau tokia nebeatstojama, kad dėl jo gero vardo nusidraskytų marškinius ant krūtinės, demonstruodami nuogą širdį, kultūrologinės refleksijos puoselėtojai ir poetikos principus išmanantys žmonės. Ne tas atvejis. Todėl nieko labai nesujaudino vieno iš minėtosios diskusijos iniciatorių truputėlį suvaidinta nuostaba dėl to – kodėl neva nesukyla Lietuvos inteligentija, gindama iškiliojo kūrėjo garbę nuo piktavališkų užmojų suabejoti poeto legenda, o jeigu anas mielaširdingasis poezijos mylėtojas vis tik kalbėjo labiau nuoširdžiai nei veidmainiaudamas – tai truputėlį juokinga.

Tačiau pradedant pokalbį visų pirma susitarkime dėl to, kad šios temos plėtotės atskaitos tašku yra būtent poetikos principai, o visa kita – tik išvestinės paralelės.

Prieš keliolika metų jau nusistovėjusioje nepriklausomos Lietuvos padangėje driokstelėjo ir baisiu šuoru gimtinę apskriejo Kęstučio Navako žodžiai, kad neva J. Marcinkevičiaus poezija yra talentingojo kičo pavyzdys. Tuomet iškart buvo kraunami laužai sudeginti K. Navaką, bet palaipsniui viskas laiminga poetui seka užsimiršo.  

Dabar galima spėlioti, ar anuomet dar labai jaunas Kauno poetas pataikė į dešimtuką tiesiog pyškindamas Dievui į langus, t. y. atsitiktinai, ar viską apmąstęs ir gerai pasvėręs, tačiau, kaip atrodo, nieko tikslesnio pasakyti neįmanoma, siekiant nusakyti J. Marcinkevičiaus vietą poezijos olimpe. Užbėgdamas pats sau už akių jau čia pastebėsiu, kad toks įvertinimas visiškai nenuvertina J. Marcinkevičiaus kaip neeilinės reikšmės poeto, bet leidžia atskirti labiau vertingą ir mažiau vertingą jo kūrybinio palikimo puses.

Marcelijus Martinaitis ir Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Galima pasakyti dar paprasčiau, kad mūsų garsusis poetas iki aukščiausiojo meistriškumo viršūnių ištobulino anų laikų sentimentaliosios mergaitiškosios, rašomos dažniausiai mielų naivių gimnazisčių į atminimo sąsiuvinius ir aplaistytus ašaromis dienoraščius, poezijos tipą, sukūrė tokios poezijos pakraipos taisyklių kanoną, įtvirtino etalono pavyzdį. Tokiam darbui nuveikti reikėjo savotiško talento, apskritai didelio talento.

Apie tai kalbu neatsitiktinai, ne vardan mandagumo arba atiduodamas privalomą duoklę  visuomeninei nuomonei, o vedamas užduoties apmąstyti talento raiškos visuomenėje prieštaras.

Kaip kažkas yra labai tiksliai pastebėjęs, Lietuva yra tūkstančio poetų kraštas, –  nors dabar tikriausiai reikėtų kalbėti būtuoju laiku. Čia visados knibždėte knibždėjo poetinio pašaukimo talentų įvairovė, kad žiūrint net dabar darosi tiršta akyse. Tačiau taip pat sunku nepastebėti to, kokia neapsakomai didelė, gremėzdiška buvo sovietinių laikų Lietuvoje grafomaniškos, absoliučiai beskonybei priskirtinos, be jokios gyvos natos vadinamosios literatūros dalis. Kaip atrodo, vien ideologiniais sumetimais tolerancijos tokiai beskonybei paaiškinti net ir totalitarinės visuomenės kontekste neįmanomą.

Kai kurie iš tokių beviltiškųjų plejados tarsi ir nerašė diena iš dienos eilėraščių tik apie V. Leniną, kiekvieną dieną nesikovė už komunizmo pergalę, tačiau buvo sovietų valdžios rengiami, maitinami, dar kitaip aprūpinami, globojami, net apdovanojami. Kodėl? Gal tokios situacijos įtvirtinime slypėjo ir kažkoks (įsisąmonintas ar neįsisąmonintas) talentingųjų suinteresuotumas išsaugoti negatyvų reljefą vien dėl to, kad jų tikras ar tik pusėtinas talentas dar labiau suspindėtų. Dievaži, to griežtai netvirtinu, nesiginčysiu, jeigu kažkas mano kitaip, čia norisi atkreipti dėmesį labiau į tai, kad didelės dalies sovietinės literatūros kaip pasibaisėtino šlamšto pobūdis pasimato net lyginant su nevikriais, bet gyvastingo nerimo įkrautais, jausmingais gimnazistiško tipo eilėraščiais.

Jeigu tokią perskyrą pripažįstame už gryną pinigą, talentingiausiojo poezijos dvasios apskritai, poetiškumo bendriausia prasme pamėgdžiotojo J. Marcinkevičiaus figūra pasimato palankioje šviesoje.

 Tačiau mums visiems rūpi ir tai, kaip yra galima nekičinė poezija, kokios yra jau kitokio tipo nei anksčiau aptarta dailiojo kičo pretenzija, poezijos galimybės ir sąlygos. Kaip ją apibrėžti, neįsiveliant į teorinius apibendrinimus ir painius samprotavimus. Intuicija kužda, kad tokios poezijos užgimimui vien tik gražių jausmų neužtenka.

Tomas Venclova. Vytauto Visocko nuotr.

Ieškant labiausiai efektyvių nekičinės poezijos paaiškinimų, lakoniškumu tarp jų išsiskiria Tomo Venclovos nuoroda, jog poezijos vardo yra verta ta poezija, kuri įpareigoja žmogų ieškoti gilesnių savo sąmonės sluoksnių. Pratęsiant šią mintį, būtų galima sakyti, kad poezija kviečia išeiti už sąmonės nuodėvų pasaulio, su didesne ar mažesne sėkme lukštenat savo sąmonės daugiaplanę duotybę iš eilės (labai panašiai kaip būna lupant svogūną arba laužant kopūsto galvos lapus iki visų išsišakojimų šerdies), drauge bandant atkasti kasdienybės posūkiuose užmirštą daiktų pusę, kuri neretai būna esmingoji pasaulio dalis.   

Žinoma, čia apsiribojame kalba apie nuostatas, kurių įgyvendinimą gali užtikrinti tik didelis, netelpantis į jokias schemas, taigi unikalaus  kodo talentas.

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, Marcelijaus Martinaičio Kukutis labiau įtaigiai žadina sąmonę, drauge ir tautinę savimonę nei J. Marcinkevičiaus poetizmai ne todėl, kad būtų folklorinė figūra, sentimentaliai primenanti etnografinio kaimo koloritą, bet labiau dėl to, jog toks personažas tampa nepamainomu vedliu, iškeliaujant archetipinės sąmonės labirintais, laipiojant paradoksalioje daugybinės tikrovės erdvėje.

Jeigu leistumėte dabar pasielgti taip, kaip negalime elgtis padorioje kompanijoje iš principo, t. y. užsimojus sudaryti geriausių poetų sąrašą,  gyvosios sąmonės lietuvių poezijos raiškoje chronologine tvarka paminėčiau penkis poetus, t. y. Kristijoną Donelaitį, Maironį, Alfonsą Nyką-Niliūną, Marcelijų Martinaitį, Tomą Venclovą. Žinoma, žiūrint kitu rakursu pasimato kiti prioritetai, paradigminę reikšmę įgyja dar ir kitos pavardės, tačiau čia įmanomi ir visokie persidengimai, kai paminėti poetai bus minimi šalia kitų kitame kontekste, gretinami kitoje sekoje.

Talentas yra kažkas artimo, šilto, tačiau nesakykite taip, kaip jau kartą buvo bandoma nesėkmingai pasakyti, kad mėšlas. 

Iš tiesų lietuvių poezijos talentų įvairovė yra neapsakomai didinga, jie, tie talentai, labai sėkmingai išpurena dirvą, kurioje galop pradygsta su nieko nepalyginamos genialiosios Tomo Venclovos poezijos eilės, taip nepanašios į anksčiau matytus pavyzdžius tarsi būtų šalčio ašigalio gėlės. Tokia yra lietuvių poezijos teleologija.

Net ir viskuo suabejojus neįmanoma suabejoti dėl to, jog čia minimas J. Marcinkevičius buvo nepaprastai taurus žmogus, talentingas poetas su valstietiškos išminties doze, įpareigojančia atsižvelgti į nuo žmogaus valios nepriklausančius atmosferos reiškinius. Kaip matosi ir be žiūronų, poetas tikrai nebuvo baukštus žmogus, o jo akcentuotą santūrumą, regis, lėmė ne tiek fiziologinis savisaugos instinktas, kiek atsakomybė už savo talento naštą, suprantant, kad grūdas gali pradykti tik jį pasėjus, net jeigu dirva ir nėra labai svetinga.

Sakysite, kad nebuvo užsiminta apie poeto užmačių monumentalumą, atsiskleidusį trilogijoje Mindaugas – Mažvydas – Katedra.

Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau kartais būna ir taip, kad monumentalumas ne mažiau pridengia nei atveria, didingumo šešėlis gali užtemdyti principinės reikšmės smulkmenas.

Nebandant paneigti minėtosios trilogijos užmojų monumentalumo drauge pabandykime atlikti tokį mintinį eksperimentą, t. y. atsakykime bent sau į klausimą, kodėl mūsų garbusis poetas iš principo negalėjo parašyti trilogijos Vytautas Didysis – Knygnešys – Motiejus Valančius. To užteks siekiant suprasti atveria – užveria dinamiką.

Nieko nepadarysi, poezija visais laikais buvo ekstremalus sportas.

2020.01.23; 06:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Aš taip pat nemačiau skandalingojo Panevėžio Juozo Miltinio teatro spektaklio pagal Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Bet tai nereiškia, kad tik premjeros stebėjimas, buvimas salėje gali nuteikti objektyviai nuomonei. Apskritai nuomonė objektyvi būti negali, ji visuomet subjektyvi.

Todėl pasitikiu Jauniaus Pociaus ar Valdo Vasiliausko kompetencija ir, žinoma, savo nuostatomis, kurios jau anksčiau suformuotos R. Vanagaitės publicistikos. Juo labiau, kad iš anksto skelbta, jog režisierius A. Areima, kuris, pasak teatro meno vadovo A. Jevsejevo, „kiaurai sienas eina“, stato… siaubo miuziklą. Na na…

Pjesę pagal knygą parašė lenkų dramaturgas Michalas Valčakas (Michal Walczak). „Su „Mūsiškiais“ pjesę sieja du nesunkiai atpažįstami veikėjai – persona non grata ir nacių medžiotojas. Suprask, persona non grata – pati R. Vanagaitė, o nacių medžiotojas – Efraimas Zurofas. Veiksmas rutuliojasi Kauno VII forte, kuriame karo metais veikė koncentracijos stovykla. Dabar šis fortas privatizuotas, paverstas pramogų centru, į kurį žmonės kviečiami švęsti ir linksmintis. Visa tai vyksta ant žmonių kaulų,“ – „Respublikoje“ rašo teatro kritikas J. Pocius.

Ne, spektaklyje nėra tiesioginių kaltinimų, kad visa lietuvių tauta – žydšaudžiai, kaip savo knygoje bandė įrodyti R. Vanagaitė. Kūrėjams palikta visiška laisvė, ir A. Areima ja naudojasi: ant sušaudytų žydų kapo duobės mylimasi, ant nužudytųjų kaulų pramogaujama, o patys kaulai tampa vaikų žaislais, klounas pyškina pistoletu… Tai aprašydamas Valdas Vasiliauskas apibendrina: betgi tai nejaudina, ir po premjeros žiūrovai skirstosi abejingi, „nei sužavėti, nei pasipiktinę – ir mūsiškiai, ir jūsiškiai“. O jeigu taip, tai, kaip kažkada sakė genialusis Juozas Miltinis, „teatras miręs“…

Iš tiesų, Didžiojo Meistro įkurtas ir išpuoselėtas teatras jau keletą metų draskomas kūrybinių ir toli gražu ne kūrybinių, o greičiau utilitarinių ambicijų. Jame siaučia organizacinė kakofonija, kūrybinė savivalė ir, sakyčiau, dvasinis nuopuolis. Pastarasis spektaklis man primena pernykštį (pakartotą 2002 m. leidimą) Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, kuriame, kaip gražiai parašyta jo anotacijoje, „partizaninio karo fone istorinės asmenybės atgyja naujai ir netikėtai“.

Kaip netikėtai? „Jauno gal 18, gal 20-ties partizano kūne siaučia hormonų audros, ir jis instinktyviai jaučia, kad kaimo mergos jam atsiduos, jeigu jis kartu su vyrišku pasididžiavimu atkiš ir šautuvą… Jo mergina Kastulė jam nedavė, nes šis neturėjo šautuvo; ji su raudonuoju karininku pabėgo į miestą, tad jisai piktas ant viso pasaulio…“, – štai kokie pasažai dominuoja „laisvo kūrėjo“, vaizduojančio Jono Žemaičio asmenybę, veikale. Karas žiaurus, todėl, pasak autoriaus, „žalieji“ turi pasismaginti: ir „partizanų gyvenimas bunkeryje paįvairinamas keiksmažodžiais, vulgarybėmis, rusicizmais, brutaliais vaizdeliais apie (atsiprašau) šikimą, myžimą, dulkinimąsi, vėmimą ir ano galo anatomines subtilybes“, – rašiau portale Slaptai.lt vasario mėnesį, kai Nacionalinių literatūros ir meno premijų laureatai jau ramiai sau gromulavo 30 400 eurų dydžio gautas premijas…

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Medijų forume, kuris, kasmet organizuojamas Kultūros ministerijos ir globojamas LRT, neseniai įvyko senamiestyje, taip pat buvo akcentuojama kūrybinė laisvė, apeliuojama į „recipiento“ sąmoningumą, bet nė žodžiu neužsiminta apie kūrėjo atsakomybę. Prieš ką? Nesakau – prieš tautą, visuomenę, žmogų, nes tai būtų per skambu. Prieš save.

Neribota kūrybinė laisvė, kad ir patepama nemažais valstybiniais ar iš kažkur gaunamais pinigais (o tokių recidyvų nemažai), iškreipia tikrovę, šaržuoja esminius mūsų visuomenės gyvenimo etapus, žeidžia istorines asmenybes ir jų atminimą. Kitaip sakant, Lietuva – ne kokia Indija, kur karvės yra šventos. Ir mūsų kūrėjas – ne šventa karvė.

2019.11.30; 17:20

Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Antradienį Seimo plenariniame posėdyje po pateikimo parlamentinio tyrimo dėl finansų krizės suvaldymo ataskaitos pristatymą nuspręsta atidėti iki spalio 31 dienos. Diskusijoje keltas klausimas, ar šis tyrimas nekenkia Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui. 

Eltos kalbinti ekspertai pažymi, kad nors krizės suvaldymo tyrimas yra reikalingas, kontekstas, kuriame jis vyksta – politizavimas ir emocingos kalbos – gali Lietuvai padaryti ilgalaikės žalos. 

Praėjusią savaitę Stasiui Jakeliūnui kartu su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu išreiškus poziciją, kad Lietuvos bankas nenoriai bendradarbiavo su BFK, opoziciniai konservatoriai negailėjo kritikos. Ministru pirmininku krizės laikotarpiu buvęs Andrius Kubilius sakė, kad S. Jakeliūnas „kalbasi su sirijais ir žvaigždėmis“, prisiminė nušalintojo prezidento Rolando Pakso priešrinkiminius manevrus. O Mykolas Majauskas pažymėjo, kad toks valančiųjų elgesys – anot jo, kišimasis į Lietuvos banko veiklą – Lietuvai gali net ir finansiškai pakenkti.

„Lietuvos banko įstatyme labai aiškiai išdėstyta, kad negalima nei nurodinėti, nei Lietuvos bankui priimti nurodymus iš kitų valstybės institucijų dėl savo veiklos. Tokiais veiksmais yra pažeidžiamas Lietuvos banko nepriklausomumas ir tai gali visiems labai brangiai kainuoti, nes tai yra Lietuvos prestižas, patikimumas. Ir galime įsivaizduoti, jeigu Lietuvos reitingai susvyruotų, padidėjusias palūkanas pajustų visi Lietuvos gyventojai – tiek verslas, tiek buitiniai vartotojai“, – Eltai sakė M. Majauskas.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentas dr. Vincentas Vobolevičius abejoja, ar pats tyrimas gali tiesiogiai paliesti verslą ir buitinius vartotojus. 

„Pats tyrimas tikrai jokios rizikos nekelia, nes bankų sistema yra stipriai kapitalizuota, stabili, netrūksta likvidumo, taip pat esame euro zonos nariai“, – teigė V. Vobolevičius, prisimindamas Graikijos atvejį, kai šalis turėjo daug didesnių problemų nei dabar jos yra Lietuvoje, o skolinosi palankiai. 

Kad susvyruos reitingai ir visuomenė patirs žalą, nesutinka ir veiklą sustabdžiusios Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovas Rūtenis Paukštė. Jo tikinimu, teiginiai apie neigiamą poveikį valstybės ekonomikai ir visuomenei yra būdas nusimesti atsakomybę.

„Manau, kad tai yra savo užpakalio saugojimas. Žmonės, kurie tuo metu buvo už valstybės vairo, ieško argumentų, kodėl nereikėtų to kapstyti. O tai, kad valstybė šluojasi, manau, jai yra garbė. Į tokią erdvę nori ateiti padorios įmonės, nemanau, kad mūsų pačių bandymas išsispręsti savo problemas gali pakeisti mūsų tarptautinį įvaizdį“, – sakė R. Paukštė.

Vokietija, Jungtinė Karalystė, Islandija, Jungtinės Amerikos Valstijos – tai tik kelios šalys, kuriose buvo atlikti panašūs tyrimai. Kad jo reikia ir Lietuvoje, sutinka ir V. Vobolevičius su R. Paukšte. Tačiau svarbu, pabrėžia jie, kad jis būtų atliktas tinkamai. Mat didžiausią žalą valstybei padarytų ne pats tyrimo faktas, o galimas jo politinis atspalvis ar nepamatuota, emocinga kritika.

„Pavojų keltų, jeigu tas tyrimas pasidarytų bjauri muilo opera, kai nešvarūs apatiniai yra iškeliami į viešumą. Tuomet mes parodytumėme ne tiek institucinį, finansinį silpnumą, bet nepatrauklumą kaip žemos brandos politikų ir bankininkų kraštas. Toks kalbėjimas sudaro bananų respublikos įspūdį. 

(…) Man buvo labai neramu ir neskanu, kai BFK išvados buvo suplanuotos teikti balandžio mėnesį, prieš pat prezidento, Europos Parlamento rinkimus. Suprantat, ką aš sakau? Tyrimas yra gerai, išrinko žmonės tave, tau atrodo, kad kažkas ne taip ir tu dirbi. Tegu tau nedrįsta jokie snobai, komentatoriai sakyti, kad tyrimo atlikti negalima – galima. Bet jį tirdamas stenkis, kad tavęs niekas negalėtų apkaltinti politikavimu, pataikavimu valdantiesiems ir panašiai. „Neperku“ argumento, kad tyrimas pradėtas seniai ir nežinojo, kad bus rinkimai. Visi žinojo, kad Saulius Skvernelis kandidatuos“, – teigė ISM dėstytojas dr. V. Vobolevičius.

Pasak jo, politizuotas tyrimas verslininkams simbolizuotų nestabilią ir dėl to nepatrauklią erdvę plėtrai ar investicijoms. O būtent gera šalies valdysena, kur pasižymima stabilumu, teisės viršenybe bei korupcijos kontrole, anot mokslininko, verslui yra svarbesnė už trumpalaikius ekonominius rodiklius.

ELTA primena, kad Seimo Biudžeto ir finansų komitetas (BFK) atlieka tyrimą, kuriuo siekiama ištirti, kokią įtaką Lietuvos viešųjų finansų būklei 2009-2010 metais ir vėliau turėjo 2005-2008 metais vykdyta prociklinė biudžeto politika. Parlamentinio tyrimo metu aiškintasi, ar krizės metu Vyriausybė turėjo galimybių skolintis iš tarptautinių institucijų pigiau, negu tai darė 2009-2012 metais. BFK taip pat tirta, kokią įtaką 2009-2010 metų krizei Lietuvoje turėjo šalyje veikiančių stambiųjų komercinių bankų skolinimo politika ir sprendimai.

BFK pirmininkas S. Jakeliūnas ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis praėjusią savaitę surengė konferenciją, kurioje aptarė Lietuvos banko vaidmenį parlamentiniame tyrime prieš dešimtmetį buvusios krizės priežastims nustatyti. 

Po šios konferencijos S. Jakeliūnas susitiko su premjeru Sauliumi Skverneliu. Ministras pirmininkas sakė, kad dėl LB veiksmų parlamentiniame krizės tyrime gali būti kreiptasi į Generalinę prokuratūrą, prašant išaiškinti, ar tinkamai atstovaujami valstybės ir žmonių interesai. 

Tuo metu LB vadovas Vitas Vasiliauskas nesutiko su jo atžvilgiu išsakyta kritika, tikina, kad tai – asmeniškumai. Kad tyrimas yra politizuotas,
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
teigia ir konservatoriai.

Kaip ELTA jau skelbė, tyrimo iniciatorius S. Jakeliūnas su valstiečių ir žaliųjų sąrašu kandidatuoja Europos Parlamento rinkimuose, kurie vyks gegužės 26 dieną. Prezidento rinkimai, kuriose dalyvauja S. Skvernelis, bus gegužės 12-ąją.

Lukrecijus Tubys (ELTA)
 
2019.04.09; 15:49

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Stasys Jakeliūnas Eltai teigė, kad sprendimai dėl Lietuvos banko (LB), kurį įtaria per krizę neužtikrinus, jog skolinęsi žmonės nepermokėtų dėl galimų manipuliacijų VILIBOR indeksu keičiant paskolų sutartis iš litų į eurus, gali būti priimti jau kitą savaitę. 

„Galimi sprendimai arba kreipimasis į prokuratūrą bus apsvarstyti ne anksčiau nei trečiadienį. Vyks Vyriausybės pasitarimas, kuriame bus aptariamas ir Lietuvos banko požiūris į krizės tyrimą. 

Taip pat BFK krizės tyrimo komisijos rėmuose svarstysime ir lyginsime tai, ką Lietuvos bankas oficialiai atsiuntė (BFK – ELTA) sausio mėnesį ir tai, ką publikavo 2012 m. spalį. Po diskusijos bus matyti, kokia yra komiteto ir komisijos pozicija“, – Eltai sakė S. Jakeliūnas.

Konkurencijos tarybos Draudžiamų susitarimų tyrimų grupės vadovė Irma Urmonaitė Eltai teigė, kad Konkurencijos taryba jau buvo sulaukusi prašymų pradėti tyrimą dėl galimų bankų susitarimų, susijusių su VILIBOR indekso manipuliacijomis, tačiau tyrimas nebuvo pradėtas.

„Konkurencijos taryba 2013 m. buvo gavusi du paklausimus, susijusius su VILIBOR ir galimu bankų susitarimu. Atlikusi preliminarią surinktų duomenų analizę, Konkurencijos taryba nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai įtarti, kad bankai galėjo būti sudarę konkurenciją ribojantį susitarimą, todėl tyrimas nebuvo pradėtas“, – Eltai teigė I. Urmonaitė.

Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vis dėlto naujo tyrimo šiuo klausimu Konkurencijos taryba pradėti negalėtų. Pasak I. Urmonaitės, taryba vertina visus prašymus ir gautus duomenis, ar būtų pagrindo įtarti Konkurencijos įstatymo pažeidimus, jeigu nuo galimai konkurenciją pažeidžiančių veiksmų nepraėjo 5 metai. 

ELTA primena, kad BFK atlieka tyrimą, kuriuo siekiama ištirti, kokią įtaką Lietuvos viešųjų finansų būklei 2009-2010 metais ir vėliau turėjo 2005-2008 metais vykdyta prociklinė biudžeto politika. Parlamentinio tyrimo metu aiškintasi, ar krizės metu Vyriausybė turėjo galimybių skolintis iš tarptautinių institucijų pigiau, negu tai darė 2009-2012 metais. BFK taip pat tirta, kokią įtaką 2009-2010 metų krizei Lietuvoje turėjo šalyje veikiančių stambiųjų komercinių bankų skolinimo politika ir sprendimai.

S. Jakeliūnas ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis antradienį surengė konferenciją, kurioje aptarė Lietuvos banko vaidmenį parlamentiniame tyrime prieš dešimtmetį buvusios krizės priežastims nustatyti. Joje S. Jakeliūnas teigė, kad anksčiau kreipėsi į įvairius žmones įvairiose institucijose Lietuvoje ir kitose valstybėse, kad jie pateiktų savo nuomonę dėl reiškinių, kurie vyko prieš dešimtmetį. Taip pat gavo V. Vasliausko laišką LB darbuotojams ir videoįrašą, kuriuose V. Vasiliauskas menkinamai atsiliepiama apie parlamentinį tyrimą.

S. Jakeliūnas taip pat pabrėžė, kad LB, prižiūrėdamas finansų sektorių, per krizę esą neužtikrino, kad skolinęsi žmonės nepermokėtų didžiulių sumų dėl manipuliacijų VILIBOR indeksu, keičiant paskolų sutartis iš litų į eurus. Pasak S. Jakeliūno, pernai BFK kreipėsi į Lietuvos banką klausdamas, ar buvo atlikti tyrimai dėl VILIBOR per krizę, o šiemet sausį gautas atsakymas, kad VILIBOR atitiko tuometinę tarptautinę praktiką. Dabar paaiškėjo, kad 2012 m. atliko tyrimą, kurioje rašyta apie galimas gyventojų „permokas“, S. Jakeliūno teigimu, Lietuvos banko vadovybė sąmoningai nuslėpė informaciją, kuri gali turėti esminės įtakos krizės supratimui ir gyventojų patirtos žalos įvertinimui.

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis sakė, kad dėl LB veiksmų parlamentiniame krizės tyrime gali būti kreiptasi į Generalinę prokuratūrą, prašant išaiškinti, ar tinkamai atstovaujami valstybės ir žmonių interesai.
Pinigai. Slaptai.lt foto

V. Vasiliauskas surengė spaudos konferenciją, kurioje sakė, kad Lietuvos bankas visą laiką bendradarbiavo su komisija ir teikė informaciją. Tuo metu V. Vasiliausko retorika, kurią kritikavo Seimo BFK pirmininkas, pasak Lietuvos banko valdybos pirmininko, tebuvo jo nuomonė. LB taip pat teigia, kad 2012 metais parengtoje pažymoje dėl paskolų kainodaros trūkumų įvardyti permokėjimai skaičiuoti tik teoriškai, remiantis daugybe prielaidų.

BFK atliekamą tyrimą buvo planuojama baigti iki šių metų balandžio vidurio. BFK trečiadienį nutarė Seimui siūlyti, kad krizės tyrimo išvadų pateikimas būtų nukeltas iki spalio pabaigos.

Lukas Blekaitis (ELTA)
 
2019.04.06; 07:00

Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas prabilo apie ketinimus paviešinti Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Stasio Jakeliūno elektroninius laiškus, kurie, kaip leidžia suprasti, gali būti susiję su „Revolut“. 

„Dabar sisteminame visą informaciją, kur, mūsų nuomone, yra bandymai daryti įtaką centriniam bankui, ir mes tą informaciją paviešinsime. Tai daugiausia elektroniniai laiškai, pora elektroninių laiškų ir pasisakymai viešoje erdvėje“, – žurnalistams trečiadienį sakė V. Vasiliauskas, dalyvavęs Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos posėdyje. 

Paklaustas apie laiškų turinį, jis sakė, kad „tai naujausios aktualijos, susijusios su vienu rinkos dalyviu“. 

Į klausimą, kada elektroniniai laiškai galėtų būti paviešinti, V. Vasiliauskas sakė, kad jau šį mėnesį. 

„Aš manau, kad per balandį tikrai susisteminsime ir paskelbsime“, – sakė jis. 

Trečiadienį Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos posėdyje dalyvavo Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas bei agentūros „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas. 

Susitikime kalbėta apie susidariusią situaciją dėl finansinių technologijų (FinTech) sektoriaus vystymosi bei galimų raudonų linijų toliau Seime vykstant Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Stasio Jakeliūno tyrimui.

Pasak V. Vasiliausko, centrinio banko nepriklausomumas yra ne tik Lietuvos įstatymais įtvirtinta vertybė, tačiau ir vienas svariausių aspektų, kuriuos prižiūri Europos centrinis bankas.

TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis, vertindamas frakcijoje vykusią diskusiją, teigė, jog Seime vykstantis tyrimas bei Biudžeto ir finansų komiteto priimtas sprendimas yra destruktyvūs Lietuvos finansinių technologijų sektoriui bei kelia klausimų dėl aukščiausių valstybės vadovų politinės atsakomybės.

„Kalbame apie situaciją, kai tampa visiškai nebeaišku, kokia kryptimi eina bei kokia kryptimi mūsų šalį vairuoja ši valdančioji dauguma. Vyriausybės programoje finansinių technologijų srities vystymas yra vienas iš prioritetų. Agentūros „Investuok Lietuvoje“ atstovai teigia, kad Ekonomikos ir inovacijų bei Finansų ministerijos su tuo sutinka bei kryptingai dirba šio tikslo link. Tačiau Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas eina visiškai priešinga kryptimi, destruktyviai visoms pastangoms Lietuvai tapti FinTech centru „Brexito“ kontekste, – pabrėžė G. Landsbergis. – Tampa sunku suprasti, kur yra tikroji Vyriausybės pozicija? Dar daugiau – vykstant tokiam sąmyšiui, natūralu klausti: kur yra Vyriausybės vadovo žingsniai, norint išspręsti susidariusią situaciją? Ar Premjeras pernelyg užimtas Prezidento rinkimų kampanija, kad imtųsi ryžtingų veiksmų, stengiantis išsaugoti tarptautines mūsų šalies pozicijas“. 

Jadvyga Bieliavska (ELTA)

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Stasys Jakeliūnas tvirtina, kad Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas nuteikė visą LB prieš parlamentinį tyrimą, atliekamą 2009-2010 metų krizei Lietuvoje išanalizuoti, o tai gali būti vertinama kaip trukdymas atlikti tyrimą. 

S. Jakeliūnas ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis antradienį surengė konferenciją, kurioje aptarė Lietuvos banko vaidmenį parlamentiniame tyrime prieš dešimtmetį buvusios krizės priežastims nustatyti. 

Konferencijoje S. Jakeliūnas priminė, kad 2018 m. kovo 29 d. priėmus nutarimą pradėti parlamentinį tyrimą, BFK kreipėsi į LB, kad būtų pateikti preliminarūs atsakymai į krizės tyrimo klausimus. Parlamentaro teigimu, iš LB atėjo raštas po maždaug poros savaičių, kuriame buvo išdėstyti teiginiai, kad LB siūlo BFK inicijuoti diskusiją su LB išsiaiškinti, ko siekiama tyrimu. Tačiau BFK įvertino, kad toks atsakymas rodo vengimą bendradarbiauti, ir tokia išvada nusiųsta LB. Tada, po keliolikos dienų, LB atsiuntė tinkamesnius atsakymus į tyrimo klausimus. 

S. Jakeliūnas sakė tuo metu kreipęsis į įvairius žmones įvairiose institucijose Lietuvoje ir kitose valstybėse, kad jie pateiktų savo nuomonę dėl reiškinių, kurie vyko prieš dešimtmetį. Vienas jų, anot parlamentaro, pateikė informaciją, kuri, S. Jakeliūno nuomone galva, yra svarbi. 

Viena iš tokių informacijų – laiškas, kurį, kaip teigė S. Jakeliūnas, LB valdybos pirmininkas V. Vasiliauskas 2018 balandžio 5 d. nusiuntė kitiems valdybos nariams, taip pat kitiems padalinių vadovams. BFK pirmininkas laišką pacitavo: „Na štai sulaukėme, tai dabar mesime visus darbus velniop ir tuščiomis apsukomis gaminsime atsakymus. Na, aš jau visiškai nieko nesuprantu, beprasmiškesnio darbo nesu matęs, nežinau, pasitarkime, bet tais klausimais, kurie liečia viešuosius finansus, gal tegul ir atsakinėja už juos atsakingi. Aš skaičiuoju iki 10, atsigeriu vandens, nes priešingu atveju tuoj prabilsiu netautiniu folkloru. Galėjo dar paklausti, o kas nužudė JFK bei kur paslėpta Vytauto Didžiojo karūna“. 

„Tokiu būdu, mano vertinimu, kuriama nuostata, nuteikiamas visas LB kolektyvas į tai, kas vyksta parlamente, ir visas tas tyrimas LB valdybos pirmininko akyse buvo beprasmiškas, nevertas dėmesio ir pastangų. Tai yra svarbi nuostata, kuri tęsiasi ir toliau“, – kalbėjo S. Jakeliūnas. 

S. Jakeliūnas konferencijoje taip pat parodė videoįrašus, kuriuos LB atstovas Marius Jurgilas ir V. Vasiliauskas 2018 m. rugsėjį visuotiniame LB darbuotojų susirinkime apie parlamentinį tyrimą kalbėjo kaip apie kapstymąsi praeityje, „santykius su lavonais“ ir ragino darbuotojus, ypač prieš kameras, pasilaikyti savo nuomonę sau. 

S. Jakeliūnas sakė, kad visa ši informacija išvertus tikriausiai bus pateikta ir Europos Centriniam Bankui, o jo etikos ar kitos institucijos galės padiskutuoti, kaip vertinti V. Vasiliausko vaidmenį krizės tyrimo metu. 

ELTA yra paprašiusi patvirtinti S. Jakeliūno cituoto laiško autentiškumą. 

ELTA primena, kad BFK atlieka tyrimą, kuriuo siekiama ištirti, kokią įtaką Lietuvos viešųjų finansų būklei 2009-2010 metais ir vėliau turėjo 2005-2008 metais vykdyta prociklinė biudžeto politika. Parlamentinio tyrimo metu aiškintasi, ar krizės metu Vyriausybė turėjo galimybių skolintis iš tarptautinių institucijų pigiau, negu tai darė 2009-2012 metais. BFK taip pat tirta, kokią įtaką 2009-2010 metų krizei Lietuvoje turėjo Lietuvoje veikiančių stambiųjų komercinių bankų skolinimo politika ir sprendimai. 

Komisijos nariams į klausimus atsakinėjo buvęs SEB banko prezidento patarėjas ekonomistas Gitanas Nausėda, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, buvęs ministras primininkas Andrius Kubilius bei buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Raštu į pateiktus klausimus atsakė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. 

Opozicija priekaištauja, kad S. Jakeliūno vadovaujamo tyrimo pirminis tikslas yra menkinti į prezidento postą nusitaikiusius ekonomistą G. Nausėdą bei Seimo narę I. Šimonytę.

Rūta Grigolytė (ELTA)
 
2019.04.02; 11:25

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvoje vieni įtakingiausių potencialiai yra bankininkai ir ekonomistai, rodo rinkos tyrimų bendrovės „Kantar TNS“ tyrimas.

Potencialios įtakos indekse, kuris vertinamas pagal gyventojų apklausas, vienvaldis lyderis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jo indeksas siekia 278 ir, anot „Kantar TNS“, gerokai lenkia kitus sąraše esančius nuomonių lyderius.

Nepaisant didžiausio žinomumo, su trečdaliu žemesniu įtakos rodikliu antras rikiuojasi SEB prezidento patarėjas Gitanas Nausėda (194). Trečiasis sąraše taip pat bankų sektoriaus atstovas – Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas (153).

„Komunikacijos intensyvumas yra vienas iš svarbiausių faktorių, siekiant tapti žinomu ir įtakingu verslo, institucijų ar organizacijų atstovu. Tačiau pasiekus santykinai aukštus žinomumo rodiklius, komunikacijos kiekis nebeturi reikšmingos įtakos šiam rodikliui. Pavyzdžiui, neseniai intensyviai komunikuoti pradėję R. Grajauskas ir T. Povilauskas – į įtakos dešimtuką dar nepatenka; o kelerius metus intensyviai komunikuojantis Ž. Šilėnas užima 4 vietą pagal žinomumą”, – pranešime teigė „Kantar TNS“ rinkos tyrimų ir įžvalgų vadovė Reda Varankevičienė.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, lyderiaujantis pagal komunikacijos intensyvumą, potencialios įtakos indekso lentelėje užima ketvirtą poziciją (130). Greta jo rikiuojasi ekonomistė Rūta Vainienė – tiek pagal potencialios įtakos indeksą (93), tiek pagal žinomumą. Atsilikdami nuo jos, įtakos lentelėje toliau seka Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas, ekonomistas Romas Lazutka (atitinkamai 59, 52, 47) – šis trejetukas apylygiai išsidėsto ir pagal žinomumo bei žinučių pastebėjimo parametrus.

Potencialios įtakos indekso TOP10 užbaigia Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovas Artūras Černiauskas. Į dešimtuką nepatenka nei vienas prekybos sektoriaus verslo, draudimo ar mobiliųjų operatorių atstovas.

Anot tyrimo, bankininkystės sektoriaus atstovai Gitanas Nausėda (89 proc.), Nerijus Mačiulis (62 proc.) ir Vitas Vasiliauskas (61 proc.) išlieka žinomiausiais verslo ir institucijų atstovais Lietuvoje, taip pat jų žinutes gyventojai žiniasklaidoje pastebi labiausiai.

Žinomiausias Lietuvoje nuomonės lyderis tarp komunikuojančių verslo sektoriuje yra SEB banko prezidento patarėjas G. Nausėda. Tuo metu labiausiai pasitikima „Swedbank” vyriausiuoju ekonomistu N. Mačiuliu. Nuo lyderio pagal palankumo indeksą nedaug atsilieka SEB vyriausias analitikas Tadas Povilauskas, pagal žinomumą nepakliūvantis į TOP dešimtuką.

Nepaisant pastaraisiais metais sumažėjusių aktyviausių ekonomistų (N. Mačiulio ir G. Nausėdos) pasisakymų skaičiaus žiniasklaidoje, tai nepaveikė jų žinomumo rodiklių neigiamai – priešingai, jų žinomumas, palyginti su 2016 metais, išaugo daugiau nei 6 proc. punktais.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas išsiskiria didžiausiu pasisakymu skaičiumi (911 pasisakymų 2017 metais), jis yra labiausiai žinomas (46 proc.) tarp ne bankinio sektoriaus atstovų. Per pastaruosius dvejus metus jo žinomumas augo labiausiai (11 proc. punktų), šiuo metu jis užima ketvirtą vietą pagal žinomumą ir tokią pačią poziciją pagal palankumą.

N. Mačiulis pirmauja pagal žmonių, pastebėjusių jo pasisakymus, skaičių – penktadalis (20 proc.) šalies gyventojų matė ar girdėjo jo pasisakymus žiniasklaidoje. G. Nausėdos pasisakymus pastebėjo apie 14 proc., o V. Vasiliausko – apie 11 proc. Kitų pastebimumas dešimtuko sąraše žemesnis – 4-9 proc.

Palankumo indekso lentelės pirmosios dvi pozicijos, kaip minėta, tenka bankininkams (N. Mačiuliui ir T. Povilauskui), o iš viso dešimtuke šio sektoriaus atstovai užima šešias vietas. Dvi vietos sąraše tenka ekonomistams R. Vainienei ir R. Lazutkai, taip pat į palankumo topą patenka Ž. Šilėnas, o dešimtą poziciją užėmė P. Masiulis.

„Skirtingai nei žinomumas – palankumas gana paslankus, jį galima sparčiai įgyti arba prarasti. Pavyzdžiui, G. Nausėdos tradiciškai turėtas aukštas palankumas (nepaisant rekordiškai išaugusio jo žinomumo) per metus sumažėjo daugiau kaip pusantro karto, nustumdamas jį į 7 poziciją. Tuo tarpu N. Mačiulio, R. Vainienės, V. Vasiliausko palankumas auga”, – sakė „Kantar TNS“ ekspertė.

Pasak „Kantar TNS“ tyrimų ir įžvalgų vadovės, palankumo G. Nausėdai mažėjimą galėjo lemti jo asmenybės siejimas su politine veikla (viešojoje erdvėje pasirodę svarstymai dėl G. Nausėdos kandidatavimo į LR prezidentus), išaugęs jo žinomumas, o kartu su žinomumu ir padidėjęs ambivalentiškai jį vertinančių žmonių skaičius.

Reprezentatyvi 15-65 metų amžiaus Lietuvos gyventojų apklausa internetu atlikta šių metų kovo pabaigoje-balandžio pradžioje. Apklausta 819 asmenų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.28; 10:27

pavojinga_zona_01

Tikriausiai nereikia skaitytojams priminti, kas yra Tomas Dapkus. Tai – LRT žurnalistas, rengiantis aktualias, aštrias, visuomenei įdomias diskusijų laidas. Bet praėjusiosios savaitės laida “Kuo užsiima Lietuvos slaptosios tarnybos ir jų partneriai” paliko keistą įspūdį. Omenyje turiu pokalbį, kuriame jis drauge su parlamentaru Raimondu Šukiu, krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene ir “Lietuvos žinių” redaktoriumi Valdu Vasiliausku analizavo šiomis dienomis nuolat eskaluojamą slaptųjų CŽV kalėjimų buvimo – nebuvimo Lietuvoje temą. Be abejo, daug dirbantiems žurnalistams ne visuomet pasiseka į eterį paleisti išties vertingą medžiagą. Žinoma, dėl kai kurių nekokybiškų laidų vedantieji niekuo dėti. Laidos kokybė priklauso ir nuo to, kaip, atvirai ar tik puse lūpų, šneka į laidą atėję pareigūnai. Jei žurnalisto kalbinami svečiai nieko konkretaus nepasako, tai vargu ar laidą galima laikyti pavykusia. Bet ar dėl to kaltas vien žurnalistas?

Continue reading „Kaip Tomas Dapkus Lietuvoje ieškojo slaptojo CŽV kalėjimo“