Petras Cvirka. Paminklas; architektas Ignas Laurušas. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Pastaruoju metu vyksta diskusijos dėl Petro Cvirkos paminklo Vilniaus centre.

Pradėsiu kiek iš tolėliau.

2016-aisiais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Kanados lietuvės Julijos Šukys knygą „Epistolofilija: užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“ (iš anglų kalbos išvertė šiųmetinis Poezijos pavasario laureatas Marius Burokas).

Tai pasakojimas apie Pasaulio Tautų Teisuolės, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusios Vilniaus geto žydus, gyvenimą: gausūs laiškai, dienoraščių ištraukos.

Ir štai viena jaudinanti Onos Šimaitės gyvenimo istorijos dalis. Ji labai artimai draugavo su poetu Kaziu Jakubėnu, su juo nuolat susirašinėjo laiškais. Baigiantis vokiečių okupacijai poetas dedikavo savo bičiulei skirtą eilėraštį „Paukšteliui“. Štai jis:

 

Ar nulėksi tu, mielas paukšteli,

Po mielosios mažu langeliu?

Ar paguosi ją savo giesmelėm,

Savo saldžiu, skardžiu balseliu?

 

Pasakyk, kad aš gyvas ir sveikas,

Baisios dienos nuslinko toli. (…)

 

To užteko, kad 1946 metais sovietų saugumas jį apkaltintų kontrrevoliucine veikla pagal tuo metu galiojusio sovietų baudžiamojo kodekso 58 str. 1-ąją dalį.

Kaip poetas beveik metus (iki teismo) praleido Vilniaus kalėjimo pusrūsyje, – atskira tema; reikia tik fantazijos.

Ir štai prasideda poeto teismas. Pagrindinė kaltinimo „vinis“ – eilėraštis „Paukšteliui“.

Tuometinis LTSR Rašytojų sąjungos pirmininkas Petras Cvirka, 1940-aisiais Lietuvon parvežęs „Stalino saulę“, teisme liudija: šį eilėraštį galima suprasti tik kaip antisovietinį. Ir papasakoja apie Jakubėno elgesį per Rašytojų sąjungos suvažiavimą.

„K. Jakubėnas pakeltu balsu šaukė, kad „grąžintų išvežtuosius brolius“. Apie kokius „brolius“ eina kalba, nesunku atspėti. Neabejotinai K. Jakubėnas savo poezijoje reikalavo grąžinti tuos „brolius“, kurie vakar užmušinėjo valstiečius, mūsų tarybinius piliečius, o šiandien pakliuvo į mūsų valstybės saugumo rankas…“.

To užteko, kad K. Jakubėnas būtų nuteistas penkeriems metams sunkiųjų darbų. Ar jis buvo toks vienintelis, kurį „taip švelniai“ palietė tuometinių pateptųjų plunksnos brolių ranka? Ne, ne vienintelis.

Prisimenu garsaus tarpukario žurnalisto Juozo Keliuočio man asmeniškai papasakotą (beveik metus, iki pat šio šviesuolio mirties, kasdien lankydavausi ir nakvodavau jo bute ) istoriją, kaip kito „pateptojo“ – P. Cvirkos svainio Antano Venclovos dėka jis atsidūrė lageryje.

Bet tai jau kita istorija.

Ir štai tie, kurie „vakar užmušinėjo … tarybinius piliečius“ jau seniai guli kapinėse. Tyliai, daugelis jų visiškai pamiršti ir užmiršti.

O Petras Cvirka stovi savo beveik nuosavame skvere. Tarsi kaip ir  gyvas. Ir ne vienas mūsų bendrapilietis nori, kad jis taip ir liktų, galbūt net dar gyvesnis.

Vakar regėjau video diskusiją viename internetiniame portale. Joje dalyvavo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė – Augustinienė, Vilniaus savivaldybės tarybos narė, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė, komisijos, kuri nubalsavo patraukti Cvirką iš skvero, narė Paulė Kuzmickienė, menotyrininkė Laima Kreivytė.

Nesiruošiu čia jos visos perpasakoti. Inteligentiška buvo diskusija. Bet.

Labiausiai „įtikinama“ pasirodė Rašytojų sąjungos pirmininkės argumentacija, kodėl negalima patraukti P. Cvirkos paminklo – jis mat parašė tokius šedevrus kaip „Cukrinius avinėlius“, „Žemę maitintoją“. Ir, tarsi pastiprindama savo teiginį, išvedė analogiją (perpasakoju pirmininkės žodžius):

  1. Niekas nenuneigs, kad Sigitas Geda buvo puikus poetas, bet buvo smurtautojas šeimoje, tai gal atsisakykime jo kaip poeto;
  2. Lietuvos didvyris Adolfas Ramanauskas-Vanagas guli Antakalnio kapinių vienos eilės gale, o kitos eilės gale – Algirdas Mykolas Brazauskas; tai ką, maždaug, su jais daryti?…

Nieko. Mes gi krikščionys, katalikai, ar ne?

Bet labai liūdna, kai Rašytojų (sic) sąjungos pirmininkė neskiria paminklo, kaip pagarbos ženklo, konkrečiam kolaborantui, nuo kolaboranto, gulinčio kapuose, net ir šalia didvyrio.

Todėl ir nenuostabu, kai nacionalinę literatūros premiją gauna rašytojas, mėšle išvoliojęs Lietuvos didvyrius – partizanus.

Istorija kartojasi?

P. S. Stovėk, Petrai, ir toliau.

2019.06.07; 13:20

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Apie Kauną, o taip pat ir kauniečius paprastai kalbama tik gerai arba blogai. Žinia, daug liaupsių miestui yra susakę šio miesto karšti patriotai, laikantys Kauną pasaulio centru, tačiau apie tą patį Kauną neatsakingi asmenys kartais pasako kažką dygaus, paleisdami klajoti nesmagius, nesubalansuotus juokelius. 

Na, o jeigu ieškote labiau subalansuoto požiūrio, galimas daiktas, pravartu bus išklausyti šių eilučių autoriaus, jau seniai gyvenančio Kaune, bet tikriausiai taip ir netapusio autentišku kauniečiu, pastebėjimus, išsakytus čia atsitiktinai, be jokios sistemos ir pretenzijų į metodologinio pobūdžio apibendrinimus. Kaip atrodo bent man, dėl savo užimamos ypatingos padėties, įklampintas situacijos turiu galimybę pamatyti Kauną, gyvendamas čia pat, per atstumą, t. y. per jokių subjektyvumų neiškreivintą distanciją. Kita vertus, kad ir kaip žiūrėtume, net jeigu žvelgtume į Kauno miesto bokštus ir žmones per distanciją kraštutinai ištolinančius apverstus žiūronus, sunku būtų paneigti visų pripažįstamą faktą, kad Kaunas yra labai lietuviškas, laisvos dvasios miestas, mažiausiai yra krepšinio meka, viena iš Europos krepšinio sostinių.

Atvykęs iš provincijos studijuoti į Vilnius, per penkis metaus metus taip tampriai suaugau su savo jaunystės ir studijų miestu, kad vėliau likimo nublokštas apsigyventi Kaune iš pradžių jaučiausi čia kaip tremtinys už poliarinio rato. Tačiau man svarbu pastebėti, kad mano žmona, gimusi ir užaugusi Vilniuje, tokią likimo išdaigą priėmė beveik kaip palaimą,  Kauno miestą pamilusi tyriausia meile greičiau nei per pusę metų. Kaip tvirtina ji pati, Vilnių retai kada prisimena, o užtrukusi kelionėse po kitas šalis, Kauno, jo šarmo, kauniečių pasiilgsta jau po kelių dienų. Esą visame pasaulyje gyvena daugmaž tokie pat žmonės kaip ir Vilniuje, o Kaune – kažkokie kitokie, ypatingi. Žinoma, kvaila būtų pavydėti miestui, tačiau kartais apninka įtarimas, kad manęs niekas nesugebėtų taip greitai pasiilgti…

Kas čia traukia prie Kauno, tarsi būtų medumi patepta? Mano žmonos paaiškinimą, kad miela gyventi mieste, kur dauguma žmonių kalba lietuviškai, aš pats laikau svarbia, bet paviršutiniška racionalizacija, tokiu tariamu atsakymu, kurio griebiamasi nesugebant išgvildenti tikrosios meilės paslapties. Suprantama, kad žmogui, užaugusiam mieste, kurio kiemuose aidėjo kalbų maišalynė (čia jau vaikystėje lietuviukai išmokdavo kalbėti lenkiškai ir rusiškai ne mažiau sklandžiai nei lietuviškai), lietuvių kalbos viską nustelbiantis skambėjimas labai pamalonina sielą, tačiau, kaip atrodo, meilės Kaunui paslaptis slypi kažkur dar giliau.

Vasario 16-oji Kaune. Vytauto Visocko nuotr.

Sovietiniais laikais klaidžiojo toks kagėbistinis juokelis, kad esą visą Kauną reikia aptverti spygliuota tvora, nes čia gyvena tik spekuliantai. Vis tik dabar, žiūrint iš laiko distancijos, nepulčiau tvirtinti, kad svarbiausiu Kauno bruožu yra laisvosios verslininkystės dvasia. Kaip atrodo bent man, tokios dvasios kapitalizacija yra greičiau išvestinis nei bazinis Kauno miesto bruožas. Kaip jau sakyta, Kauno paslaptis vis dėlto slypi kažkur giliau. Tačiau drauge galima pastebėti, pratęsiant pokalbį apie aną posakį, kad tikra tiesa yra ir tai, jog Kaunas anais laikais buvo labiausiai antitarybiniu visos sovietijos miestu. Nekartosiu to, kas jau yra pasakyta apie iškilius kauniečius disidentus, pogrindžio kovas, dramatiškus ir tragiškus apsisprendimus, o tik priminsiu, esant progai, kad Kauno antisovietinis nusiteikimas anuo metu buvo persisunkęs į paprasčiausias kasdienines situacijas, tapęs kauniečiui ne tik būties, bet ir buities atributu. Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad tik Kaune sovietiniais laikais visur atvirai, taip pat ir kavinėse, stebint TV transliacijas, be išimties buvo sergama prieš vadinamosios Sovietų sąjungos sporto rinktines tarptautinėse varžybose, išskyrus krepšinio batalijas, nes čia tokios rinktinės branduolį paprastai sudarydavo lietuviai.       

Taigi jeigu nėra galimybės Kauno specifiką ir kauniečio tipažą nusakyti tiesiogiai, galbūt mums gali padėti teologijoje išbandytas sunkiai nusakymų dalykų negatyvaus apibrėžimo kelias, pradedant nuo konstatacijos, kuo Kaunas visų pirma nėra? Sekant tokia apofatine teologijos maniera, visų pirma galėtume pasakyti, kad, kas ne kas, o Kaunas visų pirma nėra kiauro dugno miestas arba, kitaip tariant, Kaunas iš tiesų yra linkęs atsirinkti, ne viską priima į save, tačiau miestas ir miestiečiai prisiimtų dalykų jokiu būdu neišbarsto, bet dėmesingai kaupia, paversdami juos gyvąja patirtimi ir atmintimi. Esu aplankęs ne vieną įstabų miestą su iš senųjų laikų paveldėta nuostabia architektūra, pribloškiančia savo negyvumo spindesiu, kai toks negyvumas suteikia net savotiško kolorito, prideda sugestijos atspalvių (tarsi matytume nuostabius statinius išsilaipinę į negyvenamo mėnulio paviršių), o visa tai, prie ko prisiliečia Kaunas savo ruožtu, yra pažymėta nesunaikinamu gyvasties antspaudu.

Vis tik, žiūrint iš pozityviosios pusės, kaip atrodo yra būtent taip, kad kauniečiu gali tapti tik žmogus, turintis kažkokį specifinį vidinį organą (organoną?), kurio neįmanoma, – Dievas mato, – pakeisti jokiu protezu.  Taigi, iš tiesų ne kiekvienas užsimanęs tapti kauniečiu tokiu ir tampa, įgydamas pretekstą tvirtinti, kad neva atrado savo prigimtinę vietą kosmoso struktūroje. Čia prieš akis kažkodėl iškyla Tomo Venclovos portretas, pasivaidena kūrybinio žodžio meistras, kurį bent aš, žiūrėdamas iš savo subjektyvaus taško, laikau labiausiai iškiliu visų laikų Lietuvos poetu.

Statybos Kaune. Slaptai.lt nuotr.

Kaip matote, man nesunku pagarbinti T. Venclovą dėl jo kūrybinių iškovojimų net ir tokiu atveju, kai jo išsakomos pilietinės pozicijos kartas nuo karto nuvilia, tačiau drauge niekaip negaliu įsivaizduoti, kad toks T. Venclova galėtų tapti tikru kauniečiu. Kaip atrodo bent man, T. Venclova yra tokia universali Renesanso tipo asmenybė, kuri užsimaniusi galėtų tapti bet kokios tautybės, rasės, profesijos, lyties būtybe, tačiau jam užginta būti kauniečiu net užuomazginiu pavidalu bet kokiu lytiniu variantu. Klaipėdietis – taip, vilnietis – su pertekliumi, tačiau bandymą įsivaizduoti, kad toks T. Venclova ima ir įstengia patapti kauniečiu, reikėtų prilyginti vaizduotės kankinimui, tokiam pat neteisėtam, jeigu kažkas reikalautų prasimanyti, kad žmogus be kojų gali pasiekti pasaulio šuolių į aukštį rekordą.

Vakar, sėdėdamas mašinoje prie prekybos centro ir laukdamas savo antrosios pusės, nuėjusios apsipirkti, turėjau progą nuo savotiškos pakylos stebėti vieną labai intensyvaus Kauno miesto eismo gatvės perėją, tradiciškai pažymėtą dryžiais. Staiga akis užfiksavo, kad į perėją išėjo ir išdidžiai, tarsi ant galvos neštųsi karūną, aukštai keldamas kojas į priešingą gatvės pusę nutipeno šuo. Būtent – ne šunėkas prabėgo, o per perėją nutipeno iškilaus stoto šuo su įsivaizduojama karūna. Niekas iš abiejose perėjos pusėse sustojusių mašinų nesupypsėjo, niekas nesubanalino situacijos, iššokdamas iš mašinos arba, tarkime, užsimanęs palaidyti replikas neįtikėtina proga. Visi kantriai laukė!

Dar pridursiu, kad jokiame kitame pasaulio mieste, išskyrus Kauną, negalėjo taip nutikti, kad vairuotojai kantriai lauktų, kol šuo pereis gatvę degant raudonai šviesai pėstiesiems. Kas be ko, Kaunas gerbia talentus, net ir tada, kai jie vaikšto per raudoną šviesą!

2019.04.29; 13:50

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu Jūsų paklaustų, ar esate patriotas, ką atsakytute? Įsižeistumėte, sutriktumėte, atsakytumėte nedvejodami? Šis klausimas paliečia Jūsų įsitikinimus, tokį modus vivendi, vidinę asmenybės būklę. Į viską galima numoti ranka, gyventi kurmio gyvenimą, nesikišti į politiką, neiti į rinkimus, nediskutuoti viešojoje erdvėje, bet – argi tai piliečio gyvenimas?

Visuomenėje vis daugiau atsiranda tokių, kurie pasirenka kurmio gyvenimą: sąmoningas aklumas ir egzistavimas savo išsiraustame tunelyje, neigiant bet kokias visuotinai pripažintas vertybes, kad ir krikščioniškąsias, tampa norma, madingu stiliumi, kuriuo didžiuojasi net postmodernistiniai kūrėjai ir jų gynėjai.

Prieš šešerius metus, artėjant Kovo 11-ajai, Prezidentė vienąkart savo pozicijos nevyniojo į vatą ir į kitos šalies žurnalisto klausimą apie nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo eitynes Vilniaus gatvėmis aiškiai atkirto: „Jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau tautiniu jaunimu…“ Toks atsakymas ne juokais užpykdė kitataučius radikalus, o Prezidentė rizikavo prarasti jų paramą artėjančiuose antros kadencijos Prezidento rinkimuose. Ideologizuota nacionalisto samprata ir šiandien daug ką glumina.

Londono ekonomikos mokyklos profesorius Anthony D. Smithas, parašęs 12 didelių darbų apie nacionalizmą ir tautiškumą, dažniausiai traktavo juos kaip ideologiją, ypač pasireiškusią XX amžiuje. Jis pripažino, kad, tyrinėjant nacionalizmo reiškinį, iškyla problema, jog jo negalima griežtai ir vienareikšmiškai apibrėžti dėl plačių sąvokų bei daugybės reiškinių. Vieni tyrinėtojai nacionalizmą lygina su tautinėmis nuostatomis, kiti su nacionalistiniais judėjimais, treti su nacionalistine ideologija. Tos ideologijos, tokios kaip fašizmas, nacizmas, rasizmas, marksizmas, komunizmas, turi glaudų ryšį su nacionalizmu, yra persipynusios, tačiau jokiu būdu negalima nacionalizmo visiškai sutapatinti su jomis, nes egzistuoja nemažai reikšminių skirtumų, ypač jeigu nutolsime nuo ideologinio jų traktavimo.

Švenčiama Kovo 11-oji. Motociklininkų kolona. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitu kampu nacionalizmą aiškino, pavyzdžiui, rumunų religijotyrininkas, filosofas, rašytojas, vienas įtakingiausių praėjusio amžiaus pasaulio mitologijos ir religijos tyrinėtojų Mircea Eliade, tvirtinęs taip: „Nacionalizmas – tai dvasinės kūrybos aktas. Priklausomybė tam tikrai žmonių bendruomenei, savo dalyvavimo istorijoje suvokimas ir, kas svarbiausia, supratimas to, kad gyvenimo vertybės, kurios sutinkamos būtent šiame dalyvavime – tai dvasinio gyvenimo aktai”.

Tuo tarpu enciklopediniai žinynai nacionalizmo sąvoką aiškina tiesmukai: tai ideologija, teigianti tam tikros gyventojų grupės tautinį bendrumą ir siekianti sujungti šią grupę į valstybinį darinį. Kitaip sakant, nacionalistas – tai būtinai siekiantis dominuoti virš kitos tautinės grupės ir ketinantis užvaldyti aukštą valstybės postą bei lemti jos sprendimus asmuo. Dažniausia jis aiškinamas kaip priešiškas ir netolerantiškas individas, aklai pasitikintis vienos tautinės grupės ideologija ir norintis primesti ją kitai.

Nepriklausomybės eisena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Formaliu semantiniu kalbiniu aiškinimu nacionalizmas reiškia tautiškumą. Ištikimybė tautos skelbiamiems tikslams, idėjoms, tapatybės išsaugojimas jokiu būdu nereiškia kitų ignoravimo ar diktato jiems. Iškart išlyga: bendrose taisyklėse ir gyvenimo patvirtintose normose yra begalė išimčių. Pirmiausia tos išimtys kai kam nacionalizmą leidžia traktuoti kaip visuotinį blogį ir kažkokį visuomeninį antstatą virš tautinių mažumų ir grupių.

Tai suprantama. Į žmonijos atmintį įsispaudė negatyvūs XX-ojo amžiaus reiškiniai – itališkasis fašizmas ir vokiškasis nacionalsocializmas, kurių šovinistinis užtaisas gerokai sukompromitavo ankstesnį nacionalizmo aiškinimą. Nieko nuostabaus, kad tiek Rytuose, tiek Vakaruose būtent per šią prizmę vertinamas tautiškumas.

Tad jeigu šiemet per Kovo 11-ąją eisenoje sušmėžuos šūkis „Lietuva – lietuviams“, ar tai reikš, kad Lietuvoje įsigali nacionalistai, pagiežingai vadinami super ar pseudopatriotais? Ideologinio fronto apkasuose – ir ne tik už Lietuvos ribų – iškart ims šaukti, kad Vilniuje laisvai žygiuoja neonaciai, į kuriuos valdžia žiūri pro pirštus. Iš anksto bus laukiama, kad gatvėse susipeš antifašistai ir nacionalistai, patriotai ir vadinamas „tolerantiškas jaunimas“.

Tokie lūkesčiai metai iš metų sklinda ne tik iš Rusijos žiniasklaidos ir politikų. Štai 2010 m. lapkritį įsteigto visuomeninio judėjimo „Lietuva be nacizmo”, įeinančio į Socialistinį liaudies frontą (SLF), vadovas, Antrojo pasaulinio karo veteranų organizacijos pirmininkas Julius Deksnys prieš keletą metų, artėjant Kovo 11-ajai, perspėjo pasaulį apie gresiančią „neonacistinę bakchanaliją Lietuvoje” ir sakė, kad ją remia oficialioji valdžia. Jis žengė dar toliau: nusišnekėjo apkaltinęs pokario kovotojus už laisvę 25 tūkstančių neginkluotų žmonių išžudymu 1944-1953 metais. „Štai kur nueina tokių nacionalistiškai nusiteikusių patriotų paradų šaknys”, – su patosu Rusijos žurnalistams tvirtino veteranas. Jis teigė, kad tokie „patriotai” į savo sąskrydžius nesivaržo kviesti SS veteranų iš Estijos, kaip įvyko Ariogaloje netoli Kauno, todėl manąs, kad jie gali pasirodyti ir Kovo 11-osios renginiuose…

Kovo 11-oji. Lietuvos trispalvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokiems sunku įrodyti, kad nacionalizmas (tautiškumas) yra ne visa apimantis baubas, o priemonė išsaugoti tautinę savastį globalizacijos okeane. Bet įsidėmėtina tai, kad šiuo baubu mus gąsdina ne tik sovietine ideologija persunktos smegenys, bet ir garbūs visokių nacionalinių premijų laureatai bei jų gynėjai. Štai eilinį kartą į Lietuvą grįžęs Tomas Venclova per LRT televiziją keletą minučių linčiavo „pseudopatriotus“.

Kaip anksčiau rašė Vytautas Rubavičius, jis rikiuojasi į vieną gretą su Rūta Vanagaite, o dabar ir su Mariumi Ivaškevičiumi, viešai išryškinusius tautinės saviniekos kompleksą. Šlovinęs J. Pilsudskį, smerkęs 1941 m. Birželio sukilimą, Laikinąją vyriausybę, LAF‘ą, K. Škirpą ir J. Brazaitį, „dūstąs“ nuo lietuvius apėmusios rusofobijos, polonofobijos, žydšaudžiavimo ir kitų blogybių, dabar T. Venclova kala prie sienos „mažaraščius“ nacionalistus ir patriotus, kurie esą nejaučia pučiančių kosmopolitizmo vėjų.

O tie vėjai greičiausiai taip išvėdino kai kurių komisijų narių, politikų ir kūrėjų galveles, kad jose mintys sukasi tik apie tai, kaip išskirti jų „drąsius“ veikalus, niekinančius partizaninį judėjimą, kaip įteigti visai tautai kaltę už kelis tūkstančius žydšaudžių, kaip pavaizduoti savo šalies patriotus niekingais fašistais, Hitlerio pasekėjais, o tautiškumą sukergti su juodžiausiu istorijoje nacizmu.

Neramu, kad šiai tendencijai žalią šviesą uždega didelį poveikį turintys transliuotojai, viešoji interneto erdvė, visuomenėje žinomi veikėjai. Jiems tos trys sąvokos taip pat tampa keiksmažodžiais.

2019.03.07; 06:30

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Netrukus lenkais besivadiną Vilniaus krašte rengiasi  didžiulėmis demonstracijomis pažymėti tariamai „savo“ – Lietuvos lenkų sąjungos ir jos išperėtos Lenkų rinkiminės akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos 30 – metį. Tačiau nepriklausomos Lietuvos kūrėjams ir gynėjams – tai ir 30 – metis nuo išdavikiško to krašto lenkų ir sulenkėjusiųjų šovinistų – stalinistų, vadovaujamų TSKP CK ir KGB pastangų paversti tą kraštą tik lenkišku, atplėšus nuo nepriklausomos Lietuvos ir įjungus į  TSRS ar Baltarusijos TSR, Lenkijos sudėtį. 

Apie tuos įvykius ir jų ištakas gan išsamiai buvo nušviesta prof. dr. Algimanto Liekio dvitomyje „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ (monografijos: V. 2011m. 504 p., ir 456p.), bei 2014 m. monografijoje „Svetimi lietuvių namuose“ (662 p.), taip pat 6 – tomyje, skirtame pirmojo Lietuvos Prezidento A.Smetonos gyvenimui ir darbams nušviesti.

Paprašėme autoriaus prisiminti apie tą lenkų – bolševikų sąmokslą 1988 – 1992 m. atplėšti nuo nepriklausomos Lietuvos Rytų Lietuvą, galėjusį nulemti ir Kovo 11 – osios Lietuvos likimą.

1.Neapykantos lietuviškumui pagimdyta

Prieš 30 m. sprendėsi ne tik mūsų Tautos beveik  50 m.  kovų prieš okupantus tikslo –  Kovo 11- osios nepriklausomos Lietuvos sukūrimo siekio įgyvendinimo, bet ir bent TSRS okupacijos metais turėtų etninių savo žemių išsaugojimo klausimai. Okupantai ir jų klapčiukai įsitikinę  mūsų Tautos pasirįžimu Laisvei ir Nepriklausomybei, nuo 1988 m. vasaros laikraščiuose, per radiją ir televiziją ėmė skelbti, jog, jei Lietuva atsiskirtų nuo TSRS, tai Vilnius ir jo kraštas būtų perduoti Baltarusijai ar Lenkijai, o Klaipėda ir jos kraštas – prijungti prie RTFSR Kaliningrado srities.

Tačiau jei Klaipėdoje (jau nekalbant apie jos rajoną) šiems grasinimams pritarė tik okupacinės kariuomenės, dislokuotos pa­jūryje, karininkija ir 1989 m. pabaigoje įsikūrusios bolševikinės LKP (ant TSKP platformos) vadukai, tai Rytų Lietuvoje, kur gyveno daug sulenkėjusių ir lenkų, baltarusių, rusų, jie šias idėjas, vadovaujami komisarų iš Maskvos ir Varšuvos, ėmėsi ir įgyvendinti. Ir jiems gan gerai sekėsi, nes šiame krašte visur va­dovais buvo beveik tik okupantų gynėjo, nepriklausomos Lietuvos priešo – LKP (TSKP pagrindu) – bolševikų veikėjai ir lenkų šovinistai. (Po 1989 m. pabaigoje LKP atsiskyrimo nuo TSKP, apie – 90 proc. buvusių tos partijos narių – lietuvių, perėjo  į  savarankišką LKP – socialdemokratinio tipo partiją, pasisakančią už nepriklausomą Lietuvą. Tuo tarpu dauguma  Vilniuje ir jo krašte TSKP –  LKP narių – lenkai, rusai, gudai atsisakė atsiskirti ir liko „ant TSKP platformos“ – stalinizmo gynėjais).

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.

Kadangi šiame krašte lie­tuvių kalba persekiota valdžioje buvusių lenkų, rusų, baltarusių, nesunku buvo žmones įgąsdinti, kad, jei laimėtų „lietuviškieji nacionalistai“, reikėtų ir jiems jau tik lietuviškai kalbėti, būtų metami iš darbo ir pan. Tad vietos bolševikėlai – lenkintojai, rusintojai vėl prisiminė 1939 m. pabaigoje Lenkijos vado V.Sikorskio ir jo palydovų derybas Kremliuje su Stalinu, kad jis apjungtų tuomet TSRS okupuotąją Lenkijos dalį (pagal susitarimą su Hitleriu) su Rytų Lietuva  (jei ne su visa) ir paskelbų ją Lenkijos tarybine respublika ar jau bent lenkų autonomine respublika. Tad tokios nuostatos apie to krašto ateitį – paskelbti Rytų Lietuvą lenkų respublika ar kraštu, skleistos ir tarp to krašto žmonių nuo 1988 m. rudens. Kadangi tuo laiku ir visa valdžia tame krašte buvo atėjūnų ir kolonizatorių palikuonių rankose, tai apie „lenkų autonomiją“ nuolat kalbėta ir tos valdžios organizuotuose antilietu­viškuose mitinguose, susirinkimuose. Tam tikslui lenkų šovinistų buvo įkurta ir Lietuvos lenkų sąjunga (LLS), kurios 30 – metį didingomis demonstracijomis Vilniaus gatvėmis  rengiasi gegužės 4 d. pažymėti buvę „autonomininkai“. Dėl savo neišsilavinimo, istorijos nežinojimo sutiko jiems talkinti ir nemažai lietuvių.

Apie LLS kūrimąsi ir veiklą žinomas nepriklausomos Lietuvos patriotas Ryšardas Maceikianecas  rašo (Alkas, 201608 070): „… Apie lenkų „problemas“, jų teisių gynimą, komunistinė spauda pradėjo rašyti likus keleriems metams iki Nepriklausomybės paskelbimą. Pavyzdį rodė dieneraštis „Czerwony Sztandar“ („Raudonoji vėliava“, TSKP – LKP CK organas; dabar – „Kurier Willenski“, vadovaujamas Z.Balcevičiaus, kuris anksčiau partijos vardu koordinavo Vilniuje administracinių tarnybų, taip pat ir KGB veiklą (antilietuvišką – A.L.). Nevengė joje dalyvauti ir „Gimtasis kraštas“, vadovaujamas tuščiagarbio A.Čekuolio, taip pat „Tarybinis mokytojas“, „Atgimimas“ ir kt. redakcijos. Apie tų metų lenkų tautybės žmonių pjudymą Lietuvoje Tadeušas Konvickis (Tadeusz Konwicki), iš Vilniaus kilęs rašytojas, bešališkai stebėdamas iš svetur to meto propagandinę „Czerwony Sztandar“ veiklą, pateikė tokį įverinimą: „[…] Europos vidury, viso pasaulio akyse, JT, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su kalinių biologiniais organizmais, čia daromas su vienos ar kitos tautos sielomis…“.

Taip, dar prieš paskelbiant Nepriklausomybę, sovietinė valdžia įkūrė Lietuvos lenkų sąjungą, o LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė „Tautinių mažumų įstatymą“, kuris ir tapo oficialiu „įrodymu“, kad „lenkų tautinė mažuma“ egzistuoja ir turi daugybę problemų, tapdamas bergždiu ginčų ir diskusijų objektu, didinančiu lenkų ir „užsispyrusių lietuvių“ priešiškumą. Šiandieną tai vykdo organizuota asmenų grupė, veikianti su partijos „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ iškaba, ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojai, studentai ir absolventai […]. Tačiau nenagrinėjama, iš kur Lietuvoje atsirado grupė žmonių, kurie Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse buvo pradėti atkakliai vadinti „lenkų tautinė mažuma“, vienareikšmiškai be įrodymų peršant mintį, kad ji yra lenkiškos kilmės, t.y. kilę iš Lenkijos, ir yra dalis tautos, gyvenančios kaimyninėje šalyje. Ir dėl to Lenkija neva įgyja teisę kištis į Lietuvos ir kitų šalių, kurios yra istorinės LDK teritorijoje, vidaus reikalus, tariamai  „ginant teises tautiečių“, paliktų „savo kresose“. Bet […] visi senieji raštai liudija, kad ir Vilniaus, ir jo krašte dar ir Liublino unijos metais lenkų būta tik vienetai ir niekur net neužsiminta, kad Rytų Lietuvoje būtų gyvenusi kokia tai „lenkų tautos dalis“. Tik joje gyvenę gudai dažniau ėmė periimti jiems artimesnę lenkų, negu lietuvių kalbą.[…].

Tad svarbu ne tiek lenkų kalba, o krašto žmonių pilietiškumo ugdymas, nes nuo Vilniaus iki dabartinės Baltarusijos vyrauja ne lenkų, o tik panašios į lenkų ir baltarusių  – „paprasta“, vilnietiško dialekto kalba, nors ją vartojantys ir mėgsta save  lenkais vadinti […]. Naujai „lenkų problemą“ nepriklausomoje  Lietuvoje sukėlė 2000 m. gegužės mėn. Prezidento V.Adamkaus, o taip pat A.Kubiliaus ir dar kelių iš Lietuvos valdžios  susitarimas su kai kuriais Lenkijos vadais, leisti netrukdomai Lietuvoje veikti Varšuvos „Wspolnotos“  organizacijai, didinti Lenkijos įtaką Lietuvos lenkų aplinkai, skiriant lyderius tai aplinkai, organizuojant Lenkijos globą moksleivijai, mokymų bei perkvalikavimo ir kitose srityse. Po šio susitarimo ir prasidėjo atviras V.Tomaševskio, posovietinės jo aplinkos ir sąjungos su promaskvietiškais rusais rėmimas. Lietuvos valdžiai laiminant ir dėl savo neišmanymo į tą procesą aktyviai įsitraukė net Nepriklausomybės Akto signatarai.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Buvo patvirtinta išdavikiška  Lietuvoje švietimo koncepcija, kad mokyklose su lenkų kalba mokymas turi būti susietas su Lenkijos istorija ir kultūra, dėl ko nelieka jokios galimybės ugdyti Lietuvos valstybės piliečių […]. Visur lenkams imta skelbti apie tariamas „grėsmės iš lietuvių pusės“  – veiksmingą instrumentą, leidžiantį manipuliuoti Lietuvos lenkų masėmis […]. V.Tomaševskis, tapęs europarlamentaru, savo pirmuoju ir pagrindiniu patarėju pasiskyrė buvusį KGB majorą, rusą Balakiną, gaunantį pensiją iš Maskvos[…]. Kitas LLRA lyderis, kuris kartu tapo ir Lenkų sąjungos prezidentu, M. Mackevičius, buvo, kaip sakyta, komunistinių dienraščių „Czerwony Sztandar“ ir „Sovieskaja Litva“ redaktorius, Maskvos politinės akademijos prie TSKP CK auklėtinis, kuris tradiciškai rinkimų į Seimą metais rengia lenkų eitynes centrinėmis Vilniaus gatvėmis su politiniais šūkiais ir Lenkijos vėliavomis, dažnai nuvedant lenkų minią ir melstis prie Aušros Vartų. Dažnai su juo žygiuoja Lenkijos ambasadoriai[…]. Tai, kad ir Lietuvos visuomenei trūksta gilesnio suvokimo, kas yra Lietuvos lenkas, tuo pasinaudoja ir lietuvių kiršintojai prieš lenkus, kaip ir šovinistai iš Lenkijos, skelbiantys kad lyg Vilniaus krašo lenkais įsivardinatieji yra lyg Lenkijos piliečiai, todėl ir Lenkiją privalanti jais rūpintis, kištis ir į Lietuvos vidaus reikalus bei į Rytų Lietuvos lenkų gyvenimą […].

Ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija kaip ugnies vengia inicijuoti ir organizuoti lietuvių kalbos mokymą Lietuvos lenkų gyvenamose teritorijose, nesiima tyrimų ir istorikai, etnografai, nepakeičiami vadovėliai, viską tai paliekant daryti įsibrovėliams iš Lenkijos […]. Norėtųsi tikėtis, kad tiems, kurie ir pagal tarnybines pareigas privalo stiprinti mūsų nepriklausomos Lietuvos valstybingumą bei demokratiją ir šviesti žmones, turi negailėti pastangų, kad nebebūtų tariamos „lenkų tautinės mažumos“ vardu naudojamasi, sprendžiant tik savo ar klano, bet ne nepriklausomos Lietuvos, jos valstybingumo išlikimo klausimai“.

 2.Svetimų vertybių pinklėse

Apie Atgimimo metais Vilniaus krašte susitelkusių atkuriamos nepriklausomos  Lietuvos  išdavikų agitaci­nę veiklą akad. Z. Zinkevičius, kurį laiką buvęs ir LR švietimo ir mokslo ministru, rašė: „…Ypač aktyviai reiškėsi Lenkų kultūrinės draugijos pirmininkas J. Sinkevičius, Vilniaus r. švietimo skyriaus inspektorė E. Čepulkovska (…). Svarbiausias antilietuviš­kos veiklos ideologas iš pradžių buvo Ivanas Tichonovičius (pasirašinėjęs – Jan Ciechanowicz), atsikėlęs iš Gudijos, uolus ateistas, vėliau agitavęs už Lenkų šovinistų kortas, tik lenkiškas bažnyčias. Jo kalbos priminė prieškarinius „Marsz na Kowno“ oratorius. Jos buvo kupinos neapykantos lietuvių tautai (…). Pagal jį tikras lenkiškumas turįs būti pradėtas suvokti kaip antilietuviškumas, visos pastangos turinčios būti nukreiptos prieš Lietuvos nepriklausomybę. Tos kalbos tiek įkaitin­davo klausytojus, jog pasigirsdavo balsų, kviečiančių naikinti lietuvius ir panašiai. Nenuostabu, kad po tokių susirinkimų jaunimas (lenkų – A. L.) griebdavosi chuliganiškų veiksmų. Antai sufanatinti lenkai – Nemenčinės vidurinės mokyklos auklėtiniai – primušė mokinį lietuvį (1988 10 29), prie Papiškių kaimo buvo sumušti mišką sodinę gediminaičiai (1989 m. pava­sarį) ir panašiai. Draskė lietuvių tautinius simbolius, nuplėšdavo Trispalvę (Avižieniai, Lavoriškės, Mickūnai, Nemėžis, Rūkainiai, Sužionys, Vaidotai, Vaičiūnai .., dėl to iškelta daugybė bylų), niekino lietuviškus kryžius, nuri­tino karaliaus Mindaugo karūnavimo 737-osioms metinėms pastatytą paminklinį akmenį Juozapinės kalne prie Medininkų (1990 08 13) ir t.t. (…).

Lenkų kunigai „apaštalaudami“ – ypač Vilniuje – per pamokslus kurstė tikinčiuosius prieš lietuvius, Sąjūdį ir Lietuvos vadovybę. Imta viešai vartoti prieškarinius sulenkintus vietovardžius (Korvi, Kovalčiuki, Medniki …), lenkiškus Vilniaus gatvių pavadinimus (Konska, Pohulianka Vielka, Zavalna …). Prie viso to dar prisidėjo Lietuvoje lengvai gaunama, plačiai skaito­ma Lenkijos spauda, kurioje irgi buvo daug tendencingų, vienašališkų ir istorinę tiesą iškraipančių straipsnių. Antai tvirtinta, kad bus uždarinėja­mos lenkiškos mokyklos, neleidžiama gimtąja kalba melstis ir panašiai (…). Visu tuo grėsmingu bruzdesiu siekta sudaryti regimybę, kad Vilnija (Wilenczyzna) – tai „lietuvių engiama“ Lenkijos dalis, nutylint, jog Vilnius nuo amžių buvo Lietuvos sostinė, lietuvių įkurtas lietuviškose (ne lenkiškose) žemėse, jog čia – lietuvių tautos ir valstybės lopšys (ne periferija) (…). Kad lenkiškumas ir lenkų kalba čia atneštiniai, apie tai net neužsimenama (…). Pradėta reikalauti Pietryčių Lietuvoje valstybine kalba paskelbti lenkų (…), o tai reiškė įteisinti tolesnį priverstinį krašto lenkinimą (…).“ (Z. Zinkevi­čius. Lietuviai. V., 2013. P. 254, 255, 256).

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Apie tą LLS 1991 m. sausio 5-12 d. „Atgimimo“ laikraščio straipsnyje „Są­jūdis ir LLS ideologija“ rašyta: „[…]  klausimus  – politinė organizacija su fiksuoja­ma naryste ir bilietu, praktiškai – partija, kuriai priklausyti gali tik vienos tautybės žmonės. J. Senkevič, A. Plokšto reikalauja, kad Lenkijos vyriausy­bė darytų Lietuvai politinį spaudimą ir „apgintų“ lenkus Lietuvoje. LLS nariai yra orientuoti į Lenkiją ir nesuvokia savęs, kaip Lietuvos pi­liečių. Tie patys žmonės, kurie 1988 m. rudenį organizavo „Jedinstvos“ gru­pes, 1989 m. rudenį prisidėjo prie „autonomijos“ kūrimo. Jie didžiuojasi priklausą LLS ir „Jedinstvos“ organizacijoms. Visa jų veiklos esmė – kova prieš lietuvių tautą ir jos nepriklauso­mybę. 88% Šalčininkų ir 57% Vilniaus rajono komunistų pasisakė prieš sa­varankiškos LKP įkūrimą. Mat rajonų vadukai žino, kad kėdes bus galima išlaikyti, tik LKP likus stalinine – TSKP padaliniu ir paskelbti kraštą „lenkų autonominiu.“

„Autonomininkus“  visaip globojo ir KGB.  LTSR KGB pirmininkas, generolas majoras S. Caplinas 1989 m. rudenį savo tarnybiniame pranešime TSRS KGB rašo: „Dalis lenkų inteligentų galėtų imtis  ir vadovaujančiojo vaidmens ir tapti lyderiais konsultuojant Vil­niaus krašto lenkus. Lyderiu galėtų būti piliečių judėjimas „Vilenščiznos atgimimas“, tačiau jis neturėtų atrodyti kaip politinė partija. Optimalus va­riantas – Sąjūdžio arba lenkų „Solidarnosc“ tipo organizacija […].“

Ir toliau svarstoma, kas iš lenkų inteligentų galėtų būti lietuvių tautos „judais“. Svarstomos žinomiausių lenkų veikėjų kandidatūrų biografijos, nurodoma, kad LTSR KGB I skyriaus jau yra užverbuotas ir parengtas žval­gybos reikalams agentas „Janekas“. „Jis turi aukštąjį išsilavinimą, yra vy­riausiasis redaktorius, turi galimybių dažnai lankytis Lenkijoje, moka rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, anglų kalbas. Agentas patikimas ir patikrintas. Jis pažįsta Lenkijos užnugario kariuomenės viršininką, 59 metų gen. Kazi­mierą Bogdanovičių; Lenkijos kariuomenės Vyriausiosios politinės valdy­bos viršininką, Auklėjimo departamento direktorių gen. Kšištofą Ovčareką (apie 45 m.); gen. Goželiančiką (apie 62 m.) – Žuvusiems užsienyje lenkams įamžinti klubo prezidentą, turintį ryšių su gynybos ministru, vadovaujan­čiu Lenkijos karo laivynui; majorą Ježį Lesickį (apie 47 m.) – Šlionsko ka­rinės apygardos vadovybės spaudos sekretorių, majorą Ježį Lesickį, turintį ryšių su Žemutinės Silezijos žurnalistais (apie 47 m.); kardinolą E. Gulbinavičių (apie 60 m.), turintį ryšių Vatikane […].“

„Tremtinio“ laikraštis (1992 m. sausis, Nr. 2(59), pateikęs dokumentų apie KGB veiklą tarp Vilniaus ir jo krašto lenkų, nurodo, kad KGB ypač gerai vertinęs Vilniaus rajono tarybos pirmininką ir TSRS Aukščiausio­sios Tarybos deputatą A. Brodavskį, taip pat TSRS AT deputatą J. Tichanovičių. O tokie lenkų veikėjai, kaip R. Maceikianecas ir Z. Balcevičius, esą naudingi tam, kad „viešai atrodytų, jog „lenkų klausimu“ dirba ne Maskva, o patys Lietuvos lenkai“. Buvo užverbuota daug lenkų abiturientų, vykstančių studijuoti į Lenkijos aukštąsias mokyklas ir t.t.

3.Durklas į prisikeliančios  Lietuvos nugarą

Ypač didelį džiaugsmą tarp Vilniaus krašto „autonomininkų“ sukėlė TSKP CK 1989 m. rugsėjo plenume patvirtinta „TSKP nacionalinė plat­forma“, kurios esmė – sukurti atsvarą stiprėjančiam tautiniam atgimi­mui Baltijos šalyse: skaldyti ten žmonių vienybę, siekti sukurti tautinių mažumų, pirmiausia slavų, atskirus rajonus. Tad, pagal TSKP CK nuro­dymus, 1989 m. rugsėjo 6 d. įvykusioje Šalčininkų rajono liaudies deputatų tarybos sesijoje ir buvo priimtas nutarimas „Dėl Šalčininkų rajono pa­skelbimo Lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu LTSR sudėtyje“. Nutarime rašyta, kad „svarbi rajono ypatybė, jog čia ne tik vyrauja lenkų tautybės žmonės, bet ir artimi jiems kiti slavai – rusai, baltarusiai, ukrainiečiai. Panaši gyventojų struktūra būdinga Šalčininkų, Eišiškių mies­tams, Baltosios Vokės ir kitoms apylinkėms, t.y. rajono žmonės etniškai la­bai skiriasi nuo lietuvių tautybės žmonių […].“ Ir toliau rašoma, kad rajonas yra blogiau aprūpinamas statybinėmis medžiagomis, energetiniais ištekliais negu visa Lietuva, kad mažesnis procentas iš rajono baigia aukštąsias moky­klas ir pan.

Ypač piktintasi, kad 1988 m. lapkričio 18 d. LTSR AT paskelbė lietuvių kalbą valstybine. Ir todėl „vykdydama TSKP direktyvas sprendžiant tarpnacionalinius santykius, taip pat vadovaudamasi TSRS ir LTSR konstitu­cijomis, Šalčininkų rajono liaudies deputatų taryba nusprendžia: paskelbti Šalčininkų rajoną Lenkų nacionaliniu teritoriniu auto­nominiu rajonu LTSR sudėtyje, kuriame vienodai naudojamos lenkų, rusų ir lietuvių kalbos;  Šalčininkų Lenkų nacionalinis teritorinis rajonas išsaugo egzistuo­jančias Tarybų valdžios struktūras ir socialinį-ekonominį valdymą; 1989 m. ketvirtame ketvirtyje rajono liaudies deputatų tarybos se­sijoje priimti Šalčininkų Lenkų teritorinio rajono statuto nuostatas […]“.

Statutui parengti sudaryta deputatų komisija: Č. Vysockis – partijos Šalči­ninkų rajono komiteto antrasis sekretorius, E. Tašlinskis – partijos Šalčininkų rajono komiteto sekretorius, L. Jankelevičius – Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto pirmininkas ir šios komisijos pirmininkas, J. Olechnovičius – Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, B. Paškevičius – rajono vykdomojo komiteto sekretorius, T. Slyževskis – Ei­šiškių miesto deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas, J. Songinas – Eišiškių apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas, A. Aliukas – „Dainos“ kolūkio pirmininkas, V Šarapajeva – pensininkė.

Šį savo nutarimą „autonomininkai“ nusiuntė TSKP CK ir TSRS Aukščiausiajai Tarybai į Maskvą, išspausdino savo laikraštyje „Lenino priesakai“. Kremlius pritarė lenkų šovinistams, bet spalio 4 d. savo pareiškime pasmerkė Lietuvos Res­publikos AT Prezidiumas ir Vyriausybė, nurodydami, kad atsakomybė už neteisėtą ir beprasmišką politinės padėties destabilizavimą tenka neapykan­tos kurstytojams Lietuvoje, o ypač – TSRS konservatyviesiems politiniams sluoksniams. Tačiau tai lenkų „patriotų“ nenuramino. Priešingai – jie dar daugiau rašė į TSKP CK, į Kremlių, į Varšuvą, klykė, kad Lietuvoje valdžią paima „lietuviškieji nacionalistai“, kurie pažeidžia jų, didžiųjų TSRS patriotų-lenkų komunistų teises, kėsinasi į jų kultūrą, ir pan. Nemažai tų J. Pilsudskio laikų kolonizatorių palikuonių laiškų spausdinta Len­kijos laikraščiuose ir žurnaluose.

Polonizacija

Pavyzdžiui, „Gazeta wyborcza“ 1990 m. vienuoliktajame numeryje, tarsi atsiliepdama į laiškus iš Vilniaus, ramino: „Vilnius ir Lvovas, lygiai kaip Krokuva ir Varšuva, visada buvo lenkiški ir atimti neteisėtai. Anksčiau ar vėliau turėsime jų pareikalauti […]. Rygos sutarties sienos (Lenkijos ir TSRS 1923 m. sutartis – A. L.) buvo mūsų le­galios sienos. Sienos, kurios mums priklausė šimtus metų, kur viešpatavo lenkų kultūra, žemės, už kurias kovojo mūsų kariai, už kuriuos sunkiau­siuose varguose kovojo AK (Armija Krajova – A. L.) divizijos […].“ Tai buvo lenkų Lietuvoje sie­kiai, kurių taip viešai ir akiplėšiškai nedrįsdavo skelbti net Hitleris ir jo tarnai. Tačiau jų Lenkijoje niekas nepasmerkė. Dar daugiau – šios idėjos ir toliau buvo propaguojamos. Net ir po to, kai Lenkijos valdžia formaliai tarsi ir pritarė lietuvių tautos pastangomis atkurti savo nepriklausomą vals­tybę; po to, kai 1989 m. gruodžio 27 ir 28 dienomis Lenkijos parlamento rūmuose Varšuvoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio delegacija, vadovau­jama LPS Seimo Tarybos pirmininko V. Landsbergio, pasirašė su Lenkijos piliečių parlamento klubo pirmininku B. Gernieku raštą, dėl tarpusavio pa­sitikėjimo ir ūkinio bendradarbiavimo; po to, kai buvo patvirtintas susisie­kimo per sieną susitarimas, kuriame pabrėžtas esamų sienų tarp Lietuvos ir Lenkijos neliečiamumas.

1989 m. vasarą Lenkijoje minint Liublino unijos 420-ąsias meti­nes, beveik visuose minėjimuose akcentuota, kad Lietuva neteisingai buvo atplėšta nuo Lenkijos, kad šventa kiekvieno lenko pozicija – gin­ti savo „brolius“ nuo lietuvių nacionalistų. 1990 m. liepos 1 d. didelės grupės vadinamųjų Lenkijos inteligentų pasirašytame Memorandume (jis buvo įteiktas tuometiniam Lenkijos prezidentui V. Jeruzelskiui ir daugeliui Lenkijos vyriausybės narių, taip pat Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijai, Europos tarybai Strasbūre ir kt.), įrodinėta, kad Vilnius ir jo kraštas turi būti „grąžinti“ Lenkijai, kaip „nuo amžių lenkų žemės“ arba paskelbta to krašto lenkų autonomija; kad būtina nedelsiant imtis priemonių tikriesiems šio krašto gyven­tojams lenkams apginti nuo „okupantų“ lietuvių; kad nedelsiant Vilnius būtų paskelbtas lenkų autonominio krašto sostine  ir pan. Bet buvo nutylima Lenkijos viršininko J.Pilsudskio agresija ir to krašto aneksija, kaip ir tai, kad Lenkija neteisėtai valdo per 20 tūkst. kv. km. etinių lietuvių žemių (Suvalkų, Balstogės ir kitus kraštus, kad suokalbišku Stalino, Ruzvelto, Čerčelio susitarimu jai neteisėtai karui baigiantis ir Prūsų Lietuvos žemės nuo Gdansko beveik iki Karaliaučiaus ir t.t.). Bet nepaisant to, tas lenkų šovinistų-agresorių memorandumas buvo išspausdintas len­kų žurnale „Magazyn Wilenski“, Vilniaus rajono tarybos laikraštyje „Draugystė“ ir kituose leidiniuose. Tą memorandumą nuolat kartojo savo prane­šimuose Lenkų sąjungos Lietuvoje pirmininkas J. Senkievičius (J. Senkiewicz), taip pat dažnas lenkų politikas Varšuvoje. Kokią „brolybę“ kovojančiai dėl savo Nepriklausomybės lietuvių tautai propagavo Lenkijos valdžia, matyti iš 1990 m. rugsėjo 28 d. Lenkijos seimo deputato St. Niesiolovskio (St. Niesiolowski) pareiškimo:

„Remdamasis iš Lietuvos Respublikos gauta informacija, konstatuoju, jog ir toliau vykdoma sisteminga bei planinga Vilnijos kolonizacijos akci­ja (lietuviai „kolinizuoja“ nuo amžių savo kraštą! – A.L.). Persekiojami nuo amžių šiose teritorijose gyvenantys lenkai, prieš juos rezgamos intrigos. Šiandien Lietuvoje gyvena per 300 tūkstančių lenkų, daugiausia Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonuose. Čia lenkų persekiojimai įgavę plačiausią užmojį. Lietuvos Aukščiausioji Ta­ryba 1990 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą sulietuvinti Lietuvos gyven­tojų nelietuvių (faktiškai lenkų) pavardes, vardus ir tėvavardžius, taip pat vietovardžius. Ši akcija iš esmės nesiskiria nuo neseniai Bulgarijos Živkovo režimo vykdytos prievartinės makedoniečių ir turkų bulgarizacijos, kurią pasmerkė visas pasaulis. Lietuvos valdžia tarp lenkų gyventojų pas­kutiniuoju metu atrado dvi naujas tautybes – „tuteišus“ („vietinius“), kaip priešpriešą lenkams (kadangi lenkai Vilnijoje gyvena šimtmečius, vadinasi, bemaž automatiškai nutraukiami ryšiai su lenkiškumu), ir „vičius“ – taip apibūdinami žmonės, kurių pavardės baigiasi galūne „vič“. Taigi išeitų, kad Adomas Mickievičius buvo ne lenkas, o „vičius“ (žemaičiuose vadinti „vištgaidžiais“- A.L.).

„Vičiai“ yra slavų kalba kalbantys lietuviai. Lietuvių kalbininkai energingai dirba, siekdami sukurti naują kalbą, kuri būtų lenkų kalbos tarmės, baltarusių kalbos ir lietuvių kalbos vilnietiškos tarmės mišinys. Lenkams užkirstas kelias įgyti aukštąjį išsilavinimą, jie negali užimti aukštų pareigų, jiems praktiškai neįmanoma patekti į vienintelę Lietuvoje Kauno dvasinę seminariją. Lietuvių spaudoje vyksta nuolatinė antilenkiška kampanija, kurioje Armijos Krajovos kariai neretai vadinami „fašistais“ ir „banditais“.

Mokyklų su dėstomąja lenkų kalba Vilnijoje sumažėjo nuo 345-ių 1953 m. iki 92-ejų 1989 m. Lietuvos valdžia neleidžia net užsiminti apie lenkų universitetą Vilniuje, o po karo Naujojoje Vilnioje įkurtas lenkų mokytojų institutas, kuriame buvo rengiami pradinių klasių mokytojai, 1961 m. buvo uždarytas. Nepaisant lenkų visuomenės pastangų, nėra nė mažiausios vilties, kad jis bus vėl atidarytas. Dėl tokios lietuvių valdžios švietimo politikos lenkų inteligentijos padėtis Vilnijoje yra katastrofiška.

Lenkų su aukštuoju išsilavinimu tūkstančiui gyventojų yra šešis kartus mažiau nei lietuvių. Lenkų aukštojo išsilavinimo rodiklį galima palyginti nebent su čigonų rodikliu. Paskutiniuoju metu Vilnijoje lenkų kalba lei­džiamas laikraštis „Kurier Wilenski“ 1990 m. rugsėjo 6 d. informavo, kad Trakų Vokėje (nepaisant to, jog mokyklos direktorius buvo sutikęs vietinėje mokykloje atidaryti lenkišką klasę) lietuvių mokytojai, pritariami lietuvių tėvų ir mokinių, išmetė iš mokyklos lenkų vaikus pirmokus ir jų motinas. Susilaikysiu nuo komentarų, pacituosiu tik jau minėtą „Kurier Wilenski“: „Lenkų vaikų išvarymas iš lietuvių mokyklos smarkiai užgavo ne tik jų tė­vus, kurie tą dieną išliejo daug ašarų, ir ne tik apylinkės gyventojus. Šį įvykį tegul prisimena tie, kurie taip uoliai ir triukšmingai kovoja vien prieš lenkų nacionalizmą“.

Visame Vilniaus rajone, kuriame gyvena lenkai, nėra nė vienos ligoni­nės, o iš keliolikos Šalčininkų rajono kandidatų į medicinos studijas šiais metais nebuvo priimta nė vieno. Nesiliauja „nežinomų kaltininkų“ vykdo­ma lenkiškų paminklų naikinimo ir niekinimo akcija. Per paskutiniuosius trejus mėnesius „nežinomi kaltininkai“ sunaikino paminklinius antkapius Rasų kapinėse Vilniuje, išniekino Juzefo Pilsudskio mauzoliejų ir sudaužė lenkų seserų vizitiečių katakombas. Lietuvių policijai kaltininkų sugauti dar nė karto nepavyko.

Ponas maršalka, aukštasis parlamente! Lenkijos Respublika pateikė pakankamai įrodymų, kad trokšta draugiškų broliškų santykių su nepri­klausoma Lietuvos Respublika. Nepaisant mums visiems žinomų sunku­mų ir pavojų, pasislinkome, kiek tai įmanoma, toli, pripažindami teisėtus Lietuvos siekius atgaunant nepriklausomybę. Visiškai remiu šios Lenkijos vyriausybės politiką, tačiau ji neturi reikšti pritarimo lenkų persekiojimui. Kaip suderinti dabar Lietuvoje valdančio Sąjūdžio vadovų pareiškimus, propaguojančius norą palaikyti su Lenkija gerus santykius, su faktu, kad to paties Sąjūdžio organe „Gimtasis kraštas“ 1990 m. balandžio 26 dienos 16-ajame numeryje pasirodė straipsnis, postuluojantis Karaliaučiaus prijungimą prie Vokietijos. Esą Lietuva galėtų turėti bendrą su vokiečiais sieną ir tuo pačiu užsitikrintų atitinkamą įtaką Europos politikoje. Baigdamas galbūt pernelyg dažnai paskutiniu metu perfrazuojama Adomo Mickevi­čiaus citata „Jeigu užmiršime apie juos, tegul Dievas apie mus užmiršta“, pranešu apie savo paklausimą išdėstytu klausimu.“ ( Atgimimas. 1990 m. gruodžio 5-17. Nr. 48.).

4.Atgimusių judų pabučiavimai

Akademikas Zigmas Zinkevičius, visuomet įrodinėjęs, kad Vilniaus ir Šalčininkų krašto lenkai – tai sulenkėję lietuviai. Vytauto Visocko nuotr.

Deja, niekas nei Lenkijos Seime, nei iš Lietuvoje gyvenančių len­kų nepasisakė prieš tokį gebelsinį pareiškimą. Nepasmerkė jo ir mūsų tautiečiai JAV bei kitose šalyse. Beje, jie neretai kaltino Sąjūdį ir savarankišką LKP dėl nesugebėjimo susitarti su lenkais. Akivaizdžiu pavyz­džiu galėtų būti Vakaruose gyvenantis rašytojas Tomas Venclova (1940 m. vasarą „Stalino Saulę“ parvežusio A. Venclovos sūnus). 1990 m. lapkričio 7-14 dienos „Atgimimo“ 42-44 numeriuose išspausdintame straipsnyje „Atmesti skrupulus, siekti susitarimo su lenkų lyderiais“ šis po pasaulį tada be­siblaškantis ir save intelektualu įsivaizduojantis – lenkiško  ir žydiško internacionalizmo propaguotojas, įrodinėjo, kad ir Sąjūdis nuo pat įsikūrimo vykdo ydingą politiką Lietuvos lenkų bei žydų atžvilgiu. Tas veikėjas Lietuvą ir pasaulį įtikinėjo, kad lenkų auto­nominio krašto ar respublikos Lietuvos ribose jau neįmanoma sustabdyti. Jis teigė: „Tad ar ne geriau būtų jį įkurti teisėtai, tuo pačiu šiame regione užfiksuojant Lietuvos Respublikos kompetenciją (…).“

Buvusio lenkų okupuoto Rytų Lietuvos krašto žmonių skatinimas siekti autonomijos ir saugotis nuo tariamo lietuvių persekiojimo buvo ypač sustiprėjęs „Solidarumo“ lyderio Lecho Valensos valdymo laiko­tarpiu, svajojęs kaip ir J.Pilsudskis apie Lenkiją su buvusios LDK provincijomis. Tad tais metais ir „autonomininkai“ Rytų Lietuvoje ir jų globėjai Varšuvoje buvo tapę ypač akiplėšiški. Jie, kaip matyti ir iš kai kurių stalinistų – platformininkų baudžiamųjų bylų, mėgino su jais užmegzti bendradarbiavimo ryšius. Mat LKP (TSKP pagrindu) buvo Kremliaus įnagiu nepriklausomai Lietuvai pasmaugti. Iš dalies tą atspindi ir buvusio Len­kijos prezidento Aleksandro Kvasnievskio kontaktai su išdavikiškos TSKP – LKP („platformininkų“)  vadu, prof. M. Burokevičiumi ir kai kuriais kitais šios partijos veikėjais.

Archyvuose yra A. Kvasnievskio, kai jis dar vadovavo Lenkijos socialdemokratams, susirašinėjimo su M. Burokevi­čiumi, bendradarbiavimo su tų bolševizmo ir „vieningos“ TSRS  gynėjų partija  projektai ir kiti  dokumentai. Užbėgant priekin, reikėtų pasakyti, kad iš visų Lenkijos prezidentų sąžinės nebuvo praradęs tik minėtasis  L. Valensa – tik jis vienas atsisakė aukš­čiausiojo Lietuvos apdovanojimo. Kaip skelbta žiniasklaidoje, jis 2013 m. rugpjūčio pabaigoje atsisakė priimti nepriklausomos Lietuvos aukščiausią­jį apdovanojimą – Vytauto Didžiojo ordino Didįjį kryžių. Iš tikro, reikėtų būti kiaule, kad priimtum apdovanojimą iš to, kuriam kenkei, prieš kurį kurstei, kurį siekei susilpninti. Beje, nepasekė to lenko pavyzdžiu nemažas skaičius lietuvių veikėjų, politikų ir mokslininkų, ypač istorikų, apdo­vanotų ordinais „Už nuopelnus Lenkijai“. Jei nei vienas nepriklausomos Lietuvos pilietis neatsisakė Lenkijos apdovanojimų, matyt, jie jautėsi ir jaučiasi nusipelnę Lenkijai, verti jos aukščiausių valstybinių ordinų. Neatsitiktinai Lenkijos ambasadorius Vilniuje Ježis Bahras (Jerzy Bahr) 2013 m. rugpjūčio 27 d. „Delfi“ tinklalapyje rašė: „Mes Lietuvoje turime labai daug bičiulių. Labai sunku išrinkti geriausius. Bet iš metų nuotolio matyti, kuriuose mūsų bendradarbiavimo baruose dirbama geriausiai […].“ Ypač mėgo demonstruot per TV meilę – pasibučiavimus su Lenkijos vadais Prezidentas V.Adamkus.

Pradiniame Lietuvos išsivadavimo ir nepriklausomybės atkūrimo etape (1988-1991 m.) TSRS ir Lenkijos ir Vilniaus krašto lenkų „vanagų“ siekiai visiškai suta­po: neleisti atsikurti nepriklausomai Lietuvos valstybei. Tik rusai siekė išlaikyti ją TSRS „tautų šeimoje“, o lenkų šovinistai, kad įgyvendintų J. Pil­sudskio ir palikuonių siekius – paversti lenkiška, Lenkijos provincija. Bet juo toliau, juo didesnes pretenzijas atsikuriančiai Lietuvai ėmė reikšti ir Baltarusijos TSR bolševikai. 1990 m. balandžio 1 d. „Izvestijų“ laikraščio numeryje buvo išspausdintas antilietuviškas Baltarusijos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pareiškimas, kuriame rašyta:

„Tiems, kurie bando Lietuvoje įvesti 1938 m. gegužės 12 d. Konstituciją, vertėtų atminti, jog 1938 m. Lietuvos Respublikos teritorija buvo visiškai kitokia, ir tiktai TSRS labai aukštų organų nutarimu, Lietuvos Respublikai ir LTSR buvo perduotos senovinei Baltarusijai priklausančios teritorijos.Jeigu Lietuvos TSR išeis iš TSRS, Baltarusijos TSR anuliuos visus įsta­tymus, nutarimus ir aktus, kurių pagrindu Lietuvai buvo perduota dalis baltarusiškų žemių.Teritorinių klausimų aktai tarp Baltarusijos TSR ir Lietuvos TSR pa­grįsti 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos įstatymu „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į TSRS“, kurį šiuo metu Lietuva vienpusiškai paskelbė negaliojančiu.Kartu ji imasi atsakomybės už tai, kad prarado savo galią nurodyto 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS AT įstatymo 2 punktas dėl LTSR Švenčionių rajono ir dalies Vidžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo ir Radūnios rajonų, priklausiusių Baltarusijos TSR, perdavimo, taip pat Baltarusijos TSR AT Prezidiumo ir LTSR AT nutarimas ir jo pagrindu priimtas 1940 m. lapkri­čio 6 d. TSRS AT Prezidiumo įsakas „Dėl sienų tarp Baltarusijos TSR ir TSRS nustatymo.“

Baltarusijos TSR AT Prezidiumas bus priverstas peržiūrėti dėl adminis­travimo ir teritorinių atitinkamų Baltarusijos TSR sričių sudėties priimtus sprendimus, atitinkančius minėtus aktus, jeigu Lietuvos TSR išeis iš TSRS […]. Be to, atsižvelgus į Lietuvos vadovybės pareiškimą, kad ji nepasiren­gusi visiškai laikytis 1939 m. spalio 10 d. TSRS AT Prezidiumo ir Lietuvos Respublikos Prezidento sutarties „Dėl Vilniaus miesto ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir TSRS ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties“, kyla klausimas ir dėl joje numatytų teritorinių pakeitimų Lietuvos naudai galiojimo.

Minėta Sutartis, be kita ko, palietė interesus Baltarusijos gyventojų, gy­venančių šioje teritorijoje, kuri nuo 1939 m. rugsėjo antrosios pusės buvo tarybinėje jurisdikcijoje. Sutartis buvo sudaryta be Baltarusijos TSR sutiki­mo ir žinios. Be to, nereikia pamiršti, kad ši Sutartis buvo sudaryta slaptųjų susitari­mų, susijusių su 1939 m. rugpjūčio 23 d. TSRS-Vokietijos nepuolimo su­tartimi, pagrindu, o ji, kaip nurodoma 1989 m. gruodžio 24 d. TSRS Liau­dies deputatų suvažiavimo nutarime, neteko galios pagal tarptautinės teisės normas, Vokietijai užpuolus TSRS, t.y. 1941 m. birželio 22 d. TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas taip pat pasmerkė „Slaptuosius papildomus protokolus“ prie 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutarties ir kitų slaptųjų susitarimų su Vokietija pasirašymo faktus. Suvažiavimas pripažino slaptuosius protoko­lus negaliojančiais ir neteisėtais nuo jų pasirašymo momento. Remdamiesi tuo, mes būsime priversti reikalauti baltarusiškų žemių grąžinimo Baltaru­sijos TSR.“

Pareiškimo demagogiškumas ir akiplėšiškumas nekėlė abejonių. Tad ir Lietuvos Vyriausybė į jį neatsakė. Ir Baltarusijos TSR valdžia apie jį lyg daugiau ir nebeužsiminė. Tačiau tą pareiškimą kaip argumentą ne kartą pateikdavo ne tik Vilniaus krašto „autonomininkai“, bet ir jų ideologinis vadas – LKP(TSKP pagrindu) CK, KGB, TSKP CK.

5.Okupantų padlaižių patriotizmas

Vilniaus krašto „autonomininkų“ veikla suaktyvėdavo, kai KGB, okupacinė kariuomenė, omonininkai, LKP (TSKP pagrindu) ir jos „maitintoja“ – TSKP imdavo smarkiau pulti atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos pasienio postus, grobti pastatus, palaikyti Lietuvos ekonominę blokadą. 1990 m. gegužės 15 d. Šalčininkuose susirinkę „autonomininkai“ drau­ge su rajono deputatais priėmė nutarimą „Dėl svarbiausiųjų rajono Ta­rybos uždavinių ryšium su politine situacija Lietuvoje“. Jame rašyta: [„…] Taryba pažymi, kad politinė-ekonominė situacija pasiekė ribą, už kurios visuomeniniai procesai gali įgyti nevaldomą charakterį. Vienpusiš­ki, antikonstituciniai dabartinės Respublikos vadovybės veiksmai, nukreip­ti atplėšti Lietuvą nuo TSRS, nulėmė šią gilią ekonominę-politinę krizę. Vyksta tarybinės socialistinės santvarkos demontažas. Didžioji dauguma rajono gyventojų yra tos nuomonės, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba ne­turėjo nei moralinės, nei juridinės teisės paskelbti apie Lietuvos TSR išsto­jimą iš Tarybų Sąjungos […].

Rajono Taryba yra tos nuomonės, kad tas klausimas turi būti sprendžia­mas tik bendru susitarimu tarp TSRS ir sąjunginių respublikų. Nežiūrint į naujai suformuotos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sprendimą, Lietuva ir toliau lieka TSRS dalimi pagal visur priimtas tarptautines normas.

Situacija, susidariusi dabar, stumia Lietuvą į pražūtingą ekonominę suirutę ir gilius socialinius bei ekonominius prieštaravimus visoje TSRS, respublikoje ir rajone […]“. Toliau „autonomininkai“ priėmė tokį nutarimą:

„Visiškai pritarti TSRS liaudies deputatų III suvažiavimo nutarimui dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimų, TSRS Prezidento M. Gorbačiovo kreipimuisi į Lietuvos liaudį ir Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, kad būtų nenukrypstamai vykdoma TSRS Konstitucija; prašyti TSRS Prezidento ir TSRS Vyriausybės imtis ryžtingų priemonių, kad būtų įgyvendinti visi TSRS Prezidento ir Vyriausybės nutarimai dėl Lietuvos TSR; Šalčininkų rajono liaudies deputatų taryba, vadovaudamasi dau­gumos rinkėjų valia, nusprendžia, kad rajono teritorijoje veikia tik TSRS Konstitucija ir Lietuvos TSR Konstitucija ir tie normatyviniai aktai, kurie neprieštarauja TSRS Konstitucijai;naudoti oficialiai pavadinimą: Lietuvos TSR Šalčininkų lenkų nacionalinis-teritorinis rajonas. Tarp svarbiausiųjų Tarybos uždavinių – suvienyti visas politines ir nacionalines jėgas nurodytiems uždaviniams įgyvendinti. Sesija visiškai re­mia LTSR Piliečių komitetų veiklą, siekiančią apginti savo tarybinių pilie­čių teises ir socializmą; išreikšti protestą prieš „Sąjūdžio“ monopolį masinėms informacijos priemonėms ir pareikalauti iš Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, kad visi Lietuvos TSR piliečiai nepriklausomai nuo jų partinio priklausomumo, turė­tų vienodas galimybes naudotis masinėmis informacijos priemonėmis […]. Rekomenduoti visiems rajono ūkiniams organams stiprinti ir plėsti ekonominius ryšius su TSRS, Baltarusijos TSR ir kitomis tarybinėmis respublikomis.

Nutarimą pasirašė Šalčininkų rajono Tarybos pirmininkas Č. Vysockis“.

Iš tikrųjų šis nutarimas – viešas kvietimas nuversti teisėtai išrinktą Lie­tuvos Aukščiausiąją Tarybą, sugrąžinti okupacinį režimą. Tad 1990 m. ge­gužės 24 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo nutarimu pasmerkė tokį Šalčininkų lenkų išpuolį ir nurodė, kad „sutinkamai su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, Lietuvos valstybės te­ritorija yra vientisa ir nedaloma, joje negalioja jokios kitos valstybės kons­titucija […]“ Buvo pripažinta, kad Šalčininkų rajono savivaldybės valdžios ir valdymo organų bei pareigūnų veiksmai, paremti TSRS Konstitucija ir buvusia Lietuvos TSR Konstitucija, yra neteisėti ir nesukelia jokių teisinių pasekmių.“

Tačiau „autonomininkai“ ir toliau nerimo. Maža to, jie, vadovaujami LKP(TSKP pagrindu) CK ir asmeniškai jo sekretorius M. Burokevičiaus bei TSKP CK sekretoriaus O. Šenino (jis Kremliaus buvo paskirtas koordinuoti lenkų „autonomininkų“ ir TSKP CK, KGB  veiklą), rengė naujus planus, kaip atskirti Lietuvos Rytus, jei lietuvių tauta neatsisakys nepriklausomybės.

1990 m. birželio 1 d. Šalčininkų rajono Zavišonių gyvenvietėje lenkai organizavo Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonų tarybų deputatų suvažiavimą, kuriame priimtas Kreipimasis į TSKP CK generalinį sekretorių M. Gorbačiovą. Jame maldauta išgelbėti lenkus nuo „lietuviškųjų nacionalistų“. Kreipimesi rašoma:„[…] Žinomi 1939-1940 m. įvykiai tragiškai atsiliepė šio krašto lenkų likimui. Lenkai nebeteko galimybės išsaugoti savo nacionalinį savitumą, kultūros ir švietimo ugdymą […]. Toje teritorijoje palankią dirvą savo vys­tymuisi turėjo rusai, žydai, baltarusiai ir kitos tautos. Siekdamos sudaryti palankesnes sąlygas vietiniam nacionaliniam atgi­mimui, praėjusiais metais Vilniaus, Šalčininkų kaimiškųjų rajonų ir miestų tarybos, vadovaudamosi TSKP CK platforma nacionaliniais klausimais, paskelbė įkuriančios nacionalinį-teritorinį lenkų rajoną. Tačiau tą nutarimą Lietuvos TSR AT Prezidiumas paskelbė antikonstituciniu. Bet ir naujai išrinktos šio krašto tarybos patvirtino minimą nutarimą, kurį vėl pareikalavo atšaukti Aukščiausioji Taryba kaip prieštaraujantį Lietuvos Konstitucijai […].“

Kreipimasis baigtas prašymu, kad M. Gorbačiovas nedelsiant imtųsi priemonių „sugrąžinti tvarkai Lietuvoje.“

„Autonomininkai“ oficialiai skelbė norį atsiskirti nuo Lietuvos, nes jos valdžia pakankamai nesirūpinanti šio krašto socialinėmis-ekonominėmis, kultūrinėmis problemomis. Iš dalies tą atspindi LKP(TSKP pagrindu) Šal­čininkų rajono komiteto antrojo sekretoriaus Č. Vysockio interviu „At­gimimo“ laikraštyje (1990 m. birželio 20-27 d.). Lenkų išdavikų lyderis kalbėjo: „[…] Mūsų ir Vilniaus rajonuose gyvena daug lenkų, yra ir kitų tau­tybių žmonių. Tad šiuose rajonuose lygias teises turi turėti ir lenkų, rusų, lietuvių kalbos […]. Socialinėms ir ekonominėms problemoms spręsti buvo sudarytos keturios komisijos, bet reikalai nepajudėjo. Eišiškėse vis nepa­statyti kultūros namai […]. Nesuprantu, kam reikėjo to Kovo 11-osios akto? Jis buvo priimtas tinkamai neapsvarsčius. Juk Respublika ir iki tol galėjo tvarkytis savarankiškai, Maskva netrukdė. Ar gali atsitikti, kad Šalčininkų rajono gyventojai nuspręstų prisijungti prie Baltarusijos TSR? Man sunku pasakyti. Žinau tik, kad ne vienas rajono deputatas apie tai kalba […]“.

Rytų Lietuvos lenkai-autonomininkai siuntė to krašto „vietinių tarybų“raštus  TSKP CK generaliniui sekretoriui ir TSRS prezidentui  M. Gorbačiovui,  kad jis (J.Pilsudskio ir jo gaujų okupuotą ir kolonizuotą Vilnių ir jo kraštą), Rytų Lietuvą paskelbtų bent Lenkų nacionaliniu rajonu, kuriame tebegalioja TSRS ir LTSR teisiniai aktai; siūlė, kad tame lenkų krašte valstybinėmis būtų rusų ir lenkų kalbos. O, kad tą lenkų kraštą apsaugojus nuo lietuvių „autonominikai“ buvo numatę apriboti jų apsigyvendinimo tame krašte galimybes, o kurie vis dėl to įsiveržtų, tai turėtų kiekvienas lietuvis – atiskėlėlis sumokėti lenkų savivaldybėms „nuo galvos“ po 21 tūkst. rublių „atvykimo  mokestį“. Vilniaus rajono tarybos pirmininkas A. Brodavskis 1990 m. rugsėjo 21 d. raštu kreipėsi į okupantų pasodintą generalinį prokurorą A. Petrauską, kad jis priverstų Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą pripažinti Vilniaus rajono deputatų nutarimą įkurti Lenkų nacionalinį rajoną.

 6.Skaldyti ir valdyti

Lenkų „autonomininkų“ veiklą visą laiką, kaip sakyta, kontroliavo ir rėmė Krem­lius ir Varšuva. Artėjant Lietuvos ir TSRS derybų pradžiai, TSRS Ministrų ta­rybos pirmininkas N. Ryžkovas pareikalavo iš Lietuvos, kad į derybų de­legacijos sudėtį būtų įtraukti ir atstovai iš Vilniaus, Šalčininkų rajonų. Tačiau Lietuvos Vyriausybei pasiprieši­nus, derybos buvo pradėtos be „autonomininkų“.

1990 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis ir Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmi­ninkė K. Prunskienė LR AT Prezidiumo ir Vyriausybės vardu paskelbė pareiškimą dėl lenkų autonomijos. Jame rašyta: „Prasideda konsultacijos tarp TSRS ir Lietuvos Respublikos oficialiųjų delegacijų dėl derybų Lie­tuvos nepriklausomybės klausimu. Konsultacijose ir derybose bus spren­džiami gyvybiškai svarbūs Lietuvos valstybės egzistencijos užtikrinimo klausimai, jos istorinės perspektyvos problemos […]. Tačiau tai ne visiems patinka. Prieš Lietuvos Respubliką nusiteikę žmonės ir atskiros jų grupuo­tės, remiami iš Tarybų Sąjungos, mėgina suskaldyti Lietuvos žmonių vieny­bę, skelbdami, neva Lietuvos Respublikoje pažeidžiamos tautinių mažumų teisės, o joms apginti būtina kurti Lenkų autonominę sritį Lietuvos Respu­blikos teritorijoje.

Lenkų autonominės srities Lietuvos Respublikoje kūrimas įgyja vis aštresnį pobūdį dėl neslepiamos teritorinių-nacionalinių konfliktų eskalacijos politikos, kurią vykdo Tarybų Sąjungos konservatyviosios jėgos […], kurios ypač skatina „lenkų teritorinio vieneto“ paskelbimą. Kurstantys pareiškimai ir lenkų spau­doje apie Lietuvos Respublikos neva vykdomą lenkų persekiojimą, – kai vien per pastaruosius dvejus metus Lietuvoje atidarytos 34 naujos lenkiškos mokyklų klasės, 66 lenkiškos grupės vaikų darželiuose, pradėta retransliuo­ti Varšuvos televizija ir pasirodė keli nauji lenkų periodiniai leidiniai, – visiškai prieštarauja tikrovei […]. Dezinformacija, planingai skleidžiama tiek mūsų, tiek Vakarų šalyse, turi vieną pagrindinį tikslą – sukiršinti žmones, žlugdyti artėjančias Lietuvos Respublikos ir Tarybų Sąjungos derybas, pa­likti nepanaikintas 1940 m. agresijos pasekmes ir sutrukdyti Lietuvai, La­tvijai ir Estijai grįžti į pilnateisių Europos valstybių šeimą…“

Ir toliau Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas ir Vyriau­sybė dėstė, kad lenkai specialai kurstomi prieš lietuvius ir Lietuvą, kad gal didesnį to krašto atsilikimą lėmė atisikėlėlių, sulenkėjusiųjų  atsiribojimas nuo likusios Lietuvos, pasidavimas polonizacijai ir rusifikacijai. Nurodė, kad  Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į SNO Žmogaus teisių komisiją, prašydama sudaryti ir atsiųsti į Lietuvos Respubliką specialią komisiją, kuri pagelbėtų ištirti čia gyvenan­čių rusų, lenkų, žydų, baltarusių ir kitų tautinių mažumų  tikrąją padėtį. Ir toliau tame pareiškime buvo nurodyta, kad Lietuva „gins savo politi­nį ir teritorinį vientisumą, neatsižadės kelio į nepriklausomybę; atsakomybė už (…) neteisėtą ir be­prasmį politinės padėties Lietuvos Respublikoje destabilizavimą tenka įvai­rių kraštutinių nuomonių reiškėjams, neapykantos kurstytojams Lietuvoje ir ypač – Tarybų Sąjungos konservatyviesiems politiniams sluoksniams. Pastarųjų tikslas – suardyti gal pirmą karta istorijoje taip pozityviai besi­klostančius Lietuvos-Lenkijos santykius (…). Neleiski­me, kad siauras provincializmas ir pikta valia pakenktų visu mūsų Lietuvai ir naujiems santykiams tarp Europos valstybių.“

(Bus daugiau)

2019.03.03; 18:00

LLKS pirmininkas Jonas Burokas. Slaptai.lt nuotr.

Romano „Žali“ autorius Marius Ivaškevičius po ilgoko laiko, kai Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos visuomeninės patriotinės organizacijos, pradedant 2018- 12-06, pareiškė protestą, kad jam nebūtų skirta Nacionalinė literatūros ir meno premija, pasijuto “medžiojamas žvėries akimis“. Prie jo, gindami medžiojamąjį, stojo mūru Lietuvos rašytojų sąjunga, buvęs jos ilgametis pirmininkas Antanas Jonynas (jo tėvas 1952 m, parašė eiliuotą laišką „Draugui Stalinui“), Dramos teatras (direktorius Martynas Budraitis, įžymiojo sovietinio laikų filmo „Niekas nenorėjo mirti“ aktoriaus Juozo Budraičio sūnus – Paleckių giminės atstovai), na ir galų gale į Lietuvą šiomis dienomis atsikraustęs 2000 metų Nacionalinės premijos laureatas Tomas Venclova (jo tėvas ir dėdė Petras Cvirka važiavo į Maskvą atsivežti Stalino saulės).

Pastarasis, dar 2017 m. spalio 29 straipsnyje „R.Vanagaitės pjudymas labai primena sovietinius laikus“ ir 2019-01-29 D.Puslio straipsnyje „T.Venclova: bandymas pjudyti Ivaškevičių ne vienintelis atvejis“. M. Ivaškevičiaus už romaną „Žali“ „medžiojimas“ ir T.Venclovos straipsniuose su panašiais pavadinimais R. Vanagaitės ir M.Ivaškevičiaus“ pjudymas“, mums yra sunkiai suvokiamas. Atvirkščiai, be jokio pagrindo užsipuolami kaip sovietiniais laikais patriotiškai mąstantys žmonės, partizanai, išniekintųjų romane partizanų ir partizanių artimieji. T.Venclova tiesiai ir sako: „patriotai“ temoka ir tenori kaltinti, žeminti, nepaisyti logikos grandžių, iškraipyti ir nutylėti faktus, o pirmiausia rėkti ir skelbti priešininkus svetimų valstybių agentais, kuriems nėra vietos tėvynėje, o jeigu tai tik už grotų. Įžymusis disidentas vadina mus patriotiškai mąstančius siaurakakčiais fanatikais ir dažniausia apsišaukeliais ir veidmainiais. Jis dar gi mus moko, kad partizanų kanonizacija gali mums pakenkti, nes jokie didvyriai nebūna šimtaprocentiniai šventi ir kviečia nepamiršti fundamentalios Mindaugo Pociaus studijos „Kita medalio pusė“, kurioje vadovaujamasi sovietinių archyvų medžiaga.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Kažkodėl M.Ivaškevičius nieko nerašo apie jų seksualines fantazijas, menkumą, žiaurumą… Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Pastarojo straipsnio pabaigoje T. Venclova solidarizuojasi gindamas M.Ivaškevičių su Lietuvos rašytojų sąjunga, Dramos teatru, o su Vytautu Landsbergiu, neigiamai įvertinusiu romaną „Žali“, griežtai nesutinka.Taigi nemedžiodamas žvėries žvilgsniu ir nieko nepjudydamas teikiu atsaką į mums teikiamus įžeidimus. Norėčiau pradėti  teiginiu: „Nuvainikuokite didvyrius ir jūs demoralizuosite visą Tautą“. Taip ir daro romano „Žali“ autoriaus gynėjai. Nacionalinė literatūros ir meno premija M. Ivaškevičiui skiriama tokiu metu, kai LRS 2018-06-30 nutarimu 2019 metai paskelbti Jono Žemaičio metais. Be to, mūsų valstybė 1992-02-12 Įstatymo 3 straipsniu pripažino, kad 1949 metų vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracija yra Lietuvos valstybės teisės aktas. Mūsų valstybė garbingai pažymės Deklaracijos 70 metų sukaktį. Siūlyčiau pradedant knygos autoriui, T.Venclovai ir kitiems besiruošiantiems ginti romaną „Žali“, ar yra deklaracijoje nors vienas užgaulus žodis okupacinei ir marionetinei valdžiai. Labai taikliai 16 punkte pasakyta, kad komunistų partija, kaip diktatorinė, nelaikoma teisinė partija; 17 punkte – Asmenys bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę, bendradarbiavimu su priešu, pakenkę išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ir krauju yra atsakingi prieš Teismą.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Šią istorinę deklaraciją pirmuoju pasirašė partizanų vadovas Jonas Žemaitis-Vytautas, kurio palaikai dula Butyrkų kalėjimo prieigose. Todėl norėčiau paklausti autoriaus ir jo gynėjų, kodėl savo romane išsityčiojote iš žuvusių Lietuvos partizanų vadų konkrečiomis pavardėmis. Romane rašai, kad „karas ėmė prastėti, į jį ėjo kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą“, bet kažkodėl nusitaikėte ne į kaimo bernus, bet į partizaninio karo vadus, Lietuvos karininkus, kovojusį su okupacija Lietuvos valstybės vadovą generolą Joną Žemaitį-Vytautą, kuris su bedražygiais vyksta užmušti savo bendrapavardį Joną Žemaitį, nes jis gyvena kaip nieko nebuvę, tai mūsų neapykantos pagrindas… Jo mirties mums reikia, kaip būtino oro gurkšnio (psl. 26-30). Tai leidžia suprasti, kad partizanai žudė nekaltus žmones.

Nemažai dėmesio romane skiriama Jono Žemaičio seksualiniams nuotykiams, viename epizode jis mylisi su Elena, tame pačiame kambaryje esant kitai moteriai (272, 273 psl). Kitame epizode jau Paryžiuje, Jonas Žemaitis mylisi su Natalija “jos krūtys plekšnoja man į skruostus, iš jos tarpkojo vidine šlaunies dalimi į mane grįžta tai, kas pirma į ją buvo subėgę (222, 223 psl)“. Nesuprantu, kuo užkliūva net Jono Žemaičio motina apsižergusi kulkosvaidį ir minima jo žmona vardu Elena.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. LGGRTC nuotr.

Kitas romano herojus Kęstučio apygardos vadas karininkas, lakūnas, pabėgęs su lėktuvu iš sovietinės armijos ir žuvęs garbingoje kovoje Vyčio kryžiaus ordininkas, plk. ltn. Juozas Kasperavičius, kuris pristatomas kaip didžiausias nusikaltėlis. Jis pamato dviračiais važiuojančias dvi moteris, vieną jų griebia ir išprievartauja – „Kasperavičius turėjo jaustis kaip įsiutęs plėšrūnas, vienu šuoliu nuo bandos atsiplėšęs sau auką. Kasperavičius ją laikė už pažastų ir ji kojomis nelietė žemės. Taip ir susitiko (81 psl)“.

Kaip turėjo jaustis Jono Žemaičio sūnus ar Juozo Kasperavičiaus dukra (jie abu mirę) ar žuvusiųjų artimieji. Beje, Vida Kasperavičiūtė – Tereikienė dar prieš mirtį „Tremtinyje“ 2003-03-27 Nr. 3 parašė straipsnį „Atsakymas knygos „Žali“ autoriui“. Jos paskutiniai žodžiai M.Ivaškevičiui – „nebūsi, jaunasis žmogau, visą gyvenimą jaunas. Atmink mano žodžius, kad sąžinės balsas tau visą gyvenimą iki tavo mirties neduos tau žemiškos ramybės“.

Romane išjuokiamos ir partizanės, kurios didvyriškai kovojo kaip lygios su lygiais su vyrais, iš jų išsityčiojama. Didžiausiame partizanų  Kalniškio mūšyje partizanų vado žmona Albina Griškonytė-Pušelė, įlipusi į medį sėja mirtį reguliarios sovietų kariuomenės okupantams, tačiau pakirsta kulkos žūna. Diana Glemžaitė – Bulovienė, žymi partizanų poetė, pagarsėjusi savo eilėraščiu „Mes mokėsim numirt“ žūna bunkeryje su savo vyru Juozu Bulovu-Iksu. Vyras ragino įsikurti kitur, toliau mokytis, tačiau ji pasirenka mirtį ir kartu su savo vyru žuvo didvyrės mirtimi. Romane Ivaškevičius išjuokia partizanes, partizanų štabo ryšininkę, sklandytoją Niną Nausėdaitę-Rasą, kurią autorius pavadina „Pienine“. Ji lyg penkių vaikų mama, vienas iš jų “net nuo rusų leitenanto“. Jos jausmų pasaulis apibūdinamas taip: ji nuėjo į tankmę ir ilgai ten tupėjo. Niekada nesam matę jos verkiant, nes ji verkė kitu galu (175 psl). Žuvusi ji “dvokė šlapimu, bet tai buvo Pieninės ašaros“ (300 psl).

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Per visą knygos turinį vyksta akivaizdi partizanų vadovybės šmeižto kampanija. Tarp minėtų partizanų patenka 1949-02-16 deklaraciją pasirašęs partizanų poetas Petras Bartkus-Žadgaila.

Visų straipsnyje nesuminėsi. Komisija ir jos sprendimą ginanti Rašytojų sąjunga aiškina, kad autoriaus kūryba yra viena iš pamatinių žmogaus teisių, tai teisė į žodžio ir kūrybos laisvę, bet svarbesnė yra kūrėjo atsakomybė ir sąžinė, apšmeižus ir išniekinus, išgalvotais per nakties svaičiojimus, labai vulgariai ir neetiškai po mirties garbingus partizanų vadus. Ginantys autorių taip pat daro išvadas neparemtas jokiais konkrečiais  faktais. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija 2018-12-13 dieną gavusi LLKS raštą „Dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimo Mariui Ivaškevičiui“ biurokratiškai atsakė, kad komisija susipažino su rašto turiniu ir dėkoja už nuomonę.

Nieko nenustebino ir komisijos pirmininkės Viktorijos Daujotytės požiūris į romano „Žali“ vertinimą. Tai parodo jos knyga „Gyvenu viena“ išleista 2012 metais (170-171 psl). 1945 m. liepos 25 d. kai NKVD kariuomenė kartu su Varnių stribais apsupo ir sudegino Antavičių, Gužauskų ir Dirmeikių sodybas. Bandę pabėgti iš degančių pastatų buvo nušauti, kiti sudegė. Vien Dirmeikių sudeginti 7 šeimos nariai. V.Daujotytės minėtoje knygoje esanti pastraipa aiškiai nurodo, kad egzekuciją atliko „atėję iš miško“. “Baisi ten vieta, gal ir šventa, žmones gyvus sudegino atėję iš miško, langus užkalė, visus, ir mažus, Dirmeikių šeimynos…“ O kas galėjo ateiti iš miško – tik partizanai, nors archyviniai dokumentai rodo, kad egzekuciją atliko NKVD kariuomenė su stribais. Jei V.Daujotytė specialiai apšmeižė partizanus, tai didelis blogis. Jei tai padarė iš nežinojimo (augo gretimame kaime), tai tokio aukšto lygio intelektualė, profesorė visai nesiorientuoja partizaninio karo istorijoje arba vadovaujasi sovietiniais archyvais.

Norėčiau autoriui priminti, kad niekas tavęs nemedžioja žvėries akimis, o T.Venclovai – niekas jo nepjudo. Mes giname garbingą partizanų vadų vardą. M.Ivaškevičius neprisimena partizanų medžioklių, dažniausia „ant palaukimo“, o Jūs, Tomai Venclova, gerai turėtumėte tokias medžiokles prisiminti. Lietuvos budelis Antanas Sniečkus ir dabar jo gerbėjų su sovietiniu paveldu vadinamas „Šeimininku“ su okupantų vadovybę nurodė, NKVD daliniams ir stribams medžioklėje „ant palaukimo“ pasaloje sėdėti tol, kol nebus sumedžioti visi „banditai“.

Ir vežė sumedžiotus mūsų miško brolius ir sesutes vežimais, ant šiaudų, nuautais batais, kad suguldytų miestų, miestelių skveruose išniekintus jų kūnus. Autorius su jį ginančiais tęsia tolimesnę medžioklę jau kitais moderniais būdais, išgalvodami įvairius pramanus, įvairius svaičiojimus, tuo labai skaudžiai įžeisdami artimuosius ir mus patriotus, kaip vadinate siaurakakčius. Labai gerai menu tuos laikus, kai stribas, Ukmergės mieste peršovė jaunuoliui ranką. Jaunimas dainavo partizanines dainas.

Prisimenu, kaip mano tėvelį stribai pastatė prie sienos ir reikalavo vežti juos į partizanų medžioklę, ruošėsi nušauti, bet nedrįso mieste tai daryti. Džiaugiuosi tėveliu, laisvės kovų dalyviu – budeliams nepakluso.

Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos visuomeninė taryba 2019-01-25 d. užregistravo skundą LR Generaliniam prokurorui dėl galimo nusikaltimo vertinant Lietuvos pasipriešinimo okupacijai partizaninę kovą ir jos vadovą Joną Žemaitį bei kitus partizanus. Šiuo skundu prašome pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones sustabdant Nacionalinės literatūros ir meno premijos teikimą Mariui Ivaškevičiui, kol baigsis tyrimas ir teismas. Visuomeninė taryba prašo skundą išnagrinėti ir įvertinti pagal jame minimus LR BK 170 pakelta 2 straipsnio 1 dalies ir 313 2 dalies straipsnius.  Skundą pirmieji pasirašė Jono Žemaičio sesers dukros, Lietuvos partizanai, ryšininkai, laisvės kovų dalyviai, tremtiniai, patriotinės visuomeninės organizacijos.

Seime kadaise buvo surengta paroda „Karas po karo“, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Primenu autoriui, kad Visuomeninę tarybą ir kitas patriotines organizacijas atstovauja ne pavieniai, nereikšmingi žmonės, o per 50 tūkstančių tikrų patriotų. Nuvažiuokite rudenėjant į Ariogalą, praeikite partizanų keliais, mąstykite per naktis ne namuose, o pagyvenkite nors savaitę atnaujintuose partizanų bunkeriuose, gal nesisapnuos partizanų šmėklos, išbluks stribiškas mąstymas. Stalino premijų laureatų vaikų neliečiu, paliksiu kitam kartui. 

Tuo pačiu noriu „Žali“ autoriui paaiškinti, kad Sausio 13 dieną per iškilmingą Laisvės premijos įteikimą partizanui Jonui Kadžioniui-Bėdai niekas kalbos nekonsultavo. Jis nežiūrint garbaus amžiaus, jokių konsultantų nepripažįsta. Jis labai geras oratorius, savo kūnu ir siela pajutęs sovietinį terorą. Tuo pačiu linkiu visiems partizanams, laisvės kovotojams, tremtiniams stiprybės ir Dievo palaimos. Kova dar nebaigta. Vienykimės. Mes neremiame Lietuvos rašytojų sąjungos, dramos teatro, paties autoriaus Tomo Venclovos, Marko Zingerio bei kitų, kurie ruošiasi toliau šmeižti šventą partizanų kovą už Lietuvos laisvę.

LRS Laisvės kovų ir istorinės atminties Visuomeninės tarybos pirmininko pavaduotojas- Laisvės kovų dalyvis Jonas Burokas

2019.02.02; 15:02

Ne taip jau seniai sapnavau, kad įvyko pasaulio pabaiga. Atsikėlęs viename dienraštyje netyčia užtikau būrėjos Palmiros paaiškinimą, kad užstojusi diena yra ypatinga tuo, kad visi praėjusios nakties sapnai išsipildo 100 procentų.

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nepasakysiu, kad tokia pernelyg daug žadanti žinia būtų išgąsdinusi, greičiau sukėlė nervingą kikenimą. Netyčia prasitaręs apie tai mielai kolegei, išgirdau patikslinimo reikalaujantį klausimą – kur ta pasaulio pabaiga galop įvyko? Negaliu paguosti nė vieno besidominčio panašiais dalykais, nes pasaulio pabaiga paprastai įvyksta visame pasaulyje, taigi niekur nerasite vietos pasislėpti nuo pasaulio pabaigos, mano mielieji!

Tos pačios dienos pabaigoje mylimoji prisipažino, kad, ilgai abejojusi, šiandien ji staiga ėmė ir suprato, kad manęs jau nebemyli. Taip mano gyvenime prasidėjo ir tęsiasi pasaulio pabaiga, kuriai prasidėjus gyvenu išoriškai mažai pasikeitusį gyvenimą, tik daugiau įdėdamas pastangų suvaidinti save tokį, koks buvau anksčiau, dar nieko nežinantis apie pasaulio pabaigą.

Czeslawas Miloscas, remdamasis, jeigu neklystu, vizionieriaus Emanuelio Swedenborgo regėjimais, yra bandęs užsiminti, kad pasaulio pabaiga įvyko dar 1757 m., o likęs laikas esą yra skirtas falšui išryškinti iki galo, jeigu norite, galutinio vaizdo detalių patikslinimui, nors viskas – jau senai yra gerai pasverta ir išmatuota aukštybėse. Praėjus lygiai 200 metų be jokio suapvalinimo nuo minėtos datos (negaliu nieko pasakyti tik apie mėnesio ir savaitės dienos atitikimą) Vilniaus gimdymo namuose baisai raudodama, pamėlynavusi nuo verksmo užgimė mano būsima mylimoji Violeta. Yra rimtas pagrindas pasvarstyti, ar apskritai vertėjo įsimylėti tokiu netinkamu, bet klaikiai gražiu pereinamojo pobūdžio po pasaulio pabaigos metu, kai laikų pilnatvę pakečia nervingas laikrodžio tiksėjimas, o sapnai tampa realesni už budėjimo vaizdinius?

Tomas Venclova  kartą yra pasivadinęs postkatastrofistu, regis, įvertindamas faktą, kad baisiausi dalykai, ogi didžiausios žmonijos katastrofos, jau įvyko XXa., – esą baisiau jau niekados nebebus nei gyvenime, nei sapnų košmaruose. Tačiau kitas, mūsų dienų postkatastrofistas, o būtent toks Vytautas Radžvilas, kaip atrodo, bando įpiršti nuomonę, kad nėra jokio reikalo pavydėti praeito amžiaus duonos valgytojams, nes esą pasaulio pabaiga kyla kiekvieną dieną iš naujo, taigi tęsiasi ir šiandien, XXIa. dar labiau įsibėgėdama, atidundanti su išdidėjusiu pagreičiu, panašiai kaip andai paridenta nuo kalno viršūnės į apačią sniego gniūžtė papėdėje tampa sniego lavina.

gaublys_kas
Gaublys

Kaip matosi net plika akimi, ištikti pasaulio pabaigos žmones neretai yra krečiami nesuvaldyto aktyvizmo drugio, skuba pabaigti darbus šioje ašarų pakalnėje, kur niekados niekas realiai nebuvo prasidėjęs, taigi negali ir užsibaigti.    

Dabar yra taip, skubėk neskubėjęs, vis tiek nesuspėsi, nors jeigu neskubėsi – pavėluosi į pasaulio pabaigą!  

5-ios minutės iki pasaulio pabaigos

Tokį dreifavimą iš niekur į niekur kažin ar buvo galima tebevadinti pasaulio istorija, nebent būtume kalbėję apie tai tik iš inercijos, jau nesugebėdami įvardyti naujų reiškinių.

Stovėjome įsmeigę akis į dangų ištikti stabo, tarsi išsigelbėjimo būtume laukę iš viršaus, nors visi mūsų protėviai gulėjo užkasti giliai po žeme.

Istorijai pasibaigus ilgai dar lijo per visą užstrigusią vasarą su rupūže ant šalto akmens (vietoj širdies).

Iš daiktiškumo niekas dar nebuvo pradėjęs kisti, tik spalvos jau buvo pernokusios, kažkaip pernelyg ryškios, kad būtų vėl tikros.

Dar prisiminiau: ūžia lietus miške, tik neprisiminiau: ar tai žemuogės raudonuoja po kojomis, – miškas buvo pernelyg skaidrus, kad kažką galėčiau prisiminti su kiauraisiais filtrais.

Klaikiai gražaus ir nežmoniškai liūdno rudens jau nebelaukėme, nors žaliose lankose dar ganėsi nubalnotos sraigės, o pro šalį ramiai plaukė visiškai nepavaldus amortizacijos principams jau gerokai atvėsęs Nevėžis.

Tarsi to būtų negana likus 5-ioms minutėms iki pasaulio pabaigos aš susirgau storosios žarnos vėžiu.

2019.01.09; 05:36