Jonas Burokas. Nacionalinė literatūros ir meno premija Mariui Ivaškevičiui turi būti atšaukta


LLKS pirmininkas Jonas Burokas. Slaptai.lt nuotr.

Romano „Žali“ autorius Marius Ivaškevičius po ilgoko laiko, kai Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos visuomeninės patriotinės organizacijos, pradedant 2018- 12-06, pareiškė protestą, kad jam nebūtų skirta Nacionalinė literatūros ir meno premija, pasijuto “medžiojamas žvėries akimis“. Prie jo, gindami medžiojamąjį, stojo mūru Lietuvos rašytojų sąjunga, buvęs jos ilgametis pirmininkas Antanas Jonynas (jo tėvas 1952 m, parašė eiliuotą laišką „Draugui Stalinui“), Dramos teatras (direktorius Martynas Budraitis, įžymiojo sovietinio laikų filmo „Niekas nenorėjo mirti“ aktoriaus Juozo Budraičio sūnus – Paleckių giminės atstovai), na ir galų gale į Lietuvą šiomis dienomis atsikraustęs 2000 metų Nacionalinės premijos laureatas Tomas Venclova (jo tėvas ir dėdė Petras Cvirka važiavo į Maskvą atsivežti Stalino saulės).

Pastarasis, dar 2017 m. spalio 29 straipsnyje „R.Vanagaitės pjudymas labai primena sovietinius laikus“ ir 2019-01-29 D.Puslio straipsnyje „T.Venclova: bandymas pjudyti Ivaškevičių ne vienintelis atvejis“. M. Ivaškevičiaus už romaną „Žali“ „medžiojimas“ ir T.Venclovos straipsniuose su panašiais pavadinimais R. Vanagaitės ir M.Ivaškevičiaus“ pjudymas“, mums yra sunkiai suvokiamas. Atvirkščiai, be jokio pagrindo užsipuolami kaip sovietiniais laikais patriotiškai mąstantys žmonės, partizanai, išniekintųjų romane partizanų ir partizanių artimieji. T.Venclova tiesiai ir sako: „patriotai“ temoka ir tenori kaltinti, žeminti, nepaisyti logikos grandžių, iškraipyti ir nutylėti faktus, o pirmiausia rėkti ir skelbti priešininkus svetimų valstybių agentais, kuriems nėra vietos tėvynėje, o jeigu tai tik už grotų. Įžymusis disidentas vadina mus patriotiškai mąstančius siaurakakčiais fanatikais ir dažniausia apsišaukeliais ir veidmainiais. Jis dar gi mus moko, kad partizanų kanonizacija gali mums pakenkti, nes jokie didvyriai nebūna šimtaprocentiniai šventi ir kviečia nepamiršti fundamentalios Mindaugo Pociaus studijos „Kita medalio pusė“, kurioje vadovaujamasi sovietinių archyvų medžiaga.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Kažkodėl M.Ivaškevičius nieko nerašo apie jų seksualines fantazijas, menkumą, žiaurumą… Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Pastarojo straipsnio pabaigoje T. Venclova solidarizuojasi gindamas M.Ivaškevičių su Lietuvos rašytojų sąjunga, Dramos teatru, o su Vytautu Landsbergiu, neigiamai įvertinusiu romaną „Žali“, griežtai nesutinka.Taigi nemedžiodamas žvėries žvilgsniu ir nieko nepjudydamas teikiu atsaką į mums teikiamus įžeidimus. Norėčiau pradėti  teiginiu: „Nuvainikuokite didvyrius ir jūs demoralizuosite visą Tautą“. Taip ir daro romano „Žali“ autoriaus gynėjai. Nacionalinė literatūros ir meno premija M. Ivaškevičiui skiriama tokiu metu, kai LRS 2018-06-30 nutarimu 2019 metai paskelbti Jono Žemaičio metais. Be to, mūsų valstybė 1992-02-12 Įstatymo 3 straipsniu pripažino, kad 1949 metų vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracija yra Lietuvos valstybės teisės aktas. Mūsų valstybė garbingai pažymės Deklaracijos 70 metų sukaktį. Siūlyčiau pradedant knygos autoriui, T.Venclovai ir kitiems besiruošiantiems ginti romaną „Žali“, ar yra deklaracijoje nors vienas užgaulus žodis okupacinei ir marionetinei valdžiai. Labai taikliai 16 punkte pasakyta, kad komunistų partija, kaip diktatorinė, nelaikoma teisinė partija; 17 punkte – Asmenys bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę, bendradarbiavimu su priešu, pakenkę išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ir krauju yra atsakingi prieš Teismą.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Šią istorinę deklaraciją pirmuoju pasirašė partizanų vadovas Jonas Žemaitis-Vytautas, kurio palaikai dula Butyrkų kalėjimo prieigose. Todėl norėčiau paklausti autoriaus ir jo gynėjų, kodėl savo romane išsityčiojote iš žuvusių Lietuvos partizanų vadų konkrečiomis pavardėmis. Romane rašai, kad „karas ėmė prastėti, į jį ėjo kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą“, bet kažkodėl nusitaikėte ne į kaimo bernus, bet į partizaninio karo vadus, Lietuvos karininkus, kovojusį su okupacija Lietuvos valstybės vadovą generolą Joną Žemaitį-Vytautą, kuris su bedražygiais vyksta užmušti savo bendrapavardį Joną Žemaitį, nes jis gyvena kaip nieko nebuvę, tai mūsų neapykantos pagrindas… Jo mirties mums reikia, kaip būtino oro gurkšnio (psl. 26-30). Tai leidžia suprasti, kad partizanai žudė nekaltus žmones.

Nemažai dėmesio romane skiriama Jono Žemaičio seksualiniams nuotykiams, viename epizode jis mylisi su Elena, tame pačiame kambaryje esant kitai moteriai (272, 273 psl). Kitame epizode jau Paryžiuje, Jonas Žemaitis mylisi su Natalija “jos krūtys plekšnoja man į skruostus, iš jos tarpkojo vidine šlaunies dalimi į mane grįžta tai, kas pirma į ją buvo subėgę (222, 223 psl)“. Nesuprantu, kuo užkliūva net Jono Žemaičio motina apsižergusi kulkosvaidį ir minima jo žmona vardu Elena.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. LGGRTC nuotr.

Kitas romano herojus Kęstučio apygardos vadas karininkas, lakūnas, pabėgęs su lėktuvu iš sovietinės armijos ir žuvęs garbingoje kovoje Vyčio kryžiaus ordininkas, plk. ltn. Juozas Kasperavičius, kuris pristatomas kaip didžiausias nusikaltėlis. Jis pamato dviračiais važiuojančias dvi moteris, vieną jų griebia ir išprievartauja – „Kasperavičius turėjo jaustis kaip įsiutęs plėšrūnas, vienu šuoliu nuo bandos atsiplėšęs sau auką. Kasperavičius ją laikė už pažastų ir ji kojomis nelietė žemės. Taip ir susitiko (81 psl)“.

Kaip turėjo jaustis Jono Žemaičio sūnus ar Juozo Kasperavičiaus dukra (jie abu mirę) ar žuvusiųjų artimieji. Beje, Vida Kasperavičiūtė – Tereikienė dar prieš mirtį „Tremtinyje“ 2003-03-27 Nr. 3 parašė straipsnį „Atsakymas knygos „Žali“ autoriui“. Jos paskutiniai žodžiai M.Ivaškevičiui – „nebūsi, jaunasis žmogau, visą gyvenimą jaunas. Atmink mano žodžius, kad sąžinės balsas tau visą gyvenimą iki tavo mirties neduos tau žemiškos ramybės“.

Romane išjuokiamos ir partizanės, kurios didvyriškai kovojo kaip lygios su lygiais su vyrais, iš jų išsityčiojama. Didžiausiame partizanų  Kalniškio mūšyje partizanų vado žmona Albina Griškonytė-Pušelė, įlipusi į medį sėja mirtį reguliarios sovietų kariuomenės okupantams, tačiau pakirsta kulkos žūna. Diana Glemžaitė – Bulovienė, žymi partizanų poetė, pagarsėjusi savo eilėraščiu „Mes mokėsim numirt“ žūna bunkeryje su savo vyru Juozu Bulovu-Iksu. Vyras ragino įsikurti kitur, toliau mokytis, tačiau ji pasirenka mirtį ir kartu su savo vyru žuvo didvyrės mirtimi. Romane Ivaškevičius išjuokia partizanes, partizanų štabo ryšininkę, sklandytoją Niną Nausėdaitę-Rasą, kurią autorius pavadina „Pienine“. Ji lyg penkių vaikų mama, vienas iš jų “net nuo rusų leitenanto“. Jos jausmų pasaulis apibūdinamas taip: ji nuėjo į tankmę ir ilgai ten tupėjo. Niekada nesam matę jos verkiant, nes ji verkė kitu galu (175 psl). Žuvusi ji “dvokė šlapimu, bet tai buvo Pieninės ašaros“ (300 psl).

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Per visą knygos turinį vyksta akivaizdi partizanų vadovybės šmeižto kampanija. Tarp minėtų partizanų patenka 1949-02-16 deklaraciją pasirašęs partizanų poetas Petras Bartkus-Žadgaila.

Visų straipsnyje nesuminėsi. Komisija ir jos sprendimą ginanti Rašytojų sąjunga aiškina, kad autoriaus kūryba yra viena iš pamatinių žmogaus teisių, tai teisė į žodžio ir kūrybos laisvę, bet svarbesnė yra kūrėjo atsakomybė ir sąžinė, apšmeižus ir išniekinus, išgalvotais per nakties svaičiojimus, labai vulgariai ir neetiškai po mirties garbingus partizanų vadus. Ginantys autorių taip pat daro išvadas neparemtas jokiais konkrečiais  faktais. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija 2018-12-13 dieną gavusi LLKS raštą „Dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimo Mariui Ivaškevičiui“ biurokratiškai atsakė, kad komisija susipažino su rašto turiniu ir dėkoja už nuomonę.

Nieko nenustebino ir komisijos pirmininkės Viktorijos Daujotytės požiūris į romano „Žali“ vertinimą. Tai parodo jos knyga „Gyvenu viena“ išleista 2012 metais (170-171 psl). 1945 m. liepos 25 d. kai NKVD kariuomenė kartu su Varnių stribais apsupo ir sudegino Antavičių, Gužauskų ir Dirmeikių sodybas. Bandę pabėgti iš degančių pastatų buvo nušauti, kiti sudegė. Vien Dirmeikių sudeginti 7 šeimos nariai. V.Daujotytės minėtoje knygoje esanti pastraipa aiškiai nurodo, kad egzekuciją atliko „atėję iš miško“. “Baisi ten vieta, gal ir šventa, žmones gyvus sudegino atėję iš miško, langus užkalė, visus, ir mažus, Dirmeikių šeimynos…“ O kas galėjo ateiti iš miško – tik partizanai, nors archyviniai dokumentai rodo, kad egzekuciją atliko NKVD kariuomenė su stribais. Jei V.Daujotytė specialiai apšmeižė partizanus, tai didelis blogis. Jei tai padarė iš nežinojimo (augo gretimame kaime), tai tokio aukšto lygio intelektualė, profesorė visai nesiorientuoja partizaninio karo istorijoje arba vadovaujasi sovietiniais archyvais.

Norėčiau autoriui priminti, kad niekas tavęs nemedžioja žvėries akimis, o T.Venclovai – niekas jo nepjudo. Mes giname garbingą partizanų vadų vardą. M.Ivaškevičius neprisimena partizanų medžioklių, dažniausia „ant palaukimo“, o Jūs, Tomai Venclova, gerai turėtumėte tokias medžiokles prisiminti. Lietuvos budelis Antanas Sniečkus ir dabar jo gerbėjų su sovietiniu paveldu vadinamas „Šeimininku“ su okupantų vadovybę nurodė, NKVD daliniams ir stribams medžioklėje „ant palaukimo“ pasaloje sėdėti tol, kol nebus sumedžioti visi „banditai“.

Ir vežė sumedžiotus mūsų miško brolius ir sesutes vežimais, ant šiaudų, nuautais batais, kad suguldytų miestų, miestelių skveruose išniekintus jų kūnus. Autorius su jį ginančiais tęsia tolimesnę medžioklę jau kitais moderniais būdais, išgalvodami įvairius pramanus, įvairius svaičiojimus, tuo labai skaudžiai įžeisdami artimuosius ir mus patriotus, kaip vadinate siaurakakčius. Labai gerai menu tuos laikus, kai stribas, Ukmergės mieste peršovė jaunuoliui ranką. Jaunimas dainavo partizanines dainas.

Prisimenu, kaip mano tėvelį stribai pastatė prie sienos ir reikalavo vežti juos į partizanų medžioklę, ruošėsi nušauti, bet nedrįso mieste tai daryti. Džiaugiuosi tėveliu, laisvės kovų dalyviu – budeliams nepakluso.

Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos visuomeninė taryba 2019-01-25 d. užregistravo skundą LR Generaliniam prokurorui dėl galimo nusikaltimo vertinant Lietuvos pasipriešinimo okupacijai partizaninę kovą ir jos vadovą Joną Žemaitį bei kitus partizanus. Šiuo skundu prašome pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones sustabdant Nacionalinės literatūros ir meno premijos teikimą Mariui Ivaškevičiui, kol baigsis tyrimas ir teismas. Visuomeninė taryba prašo skundą išnagrinėti ir įvertinti pagal jame minimus LR BK 170 pakelta 2 straipsnio 1 dalies ir 313 2 dalies straipsnius.  Skundą pirmieji pasirašė Jono Žemaičio sesers dukros, Lietuvos partizanai, ryšininkai, laisvės kovų dalyviai, tremtiniai, patriotinės visuomeninės organizacijos.

Seime kadaise buvo surengta paroda „Karas po karo“, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Primenu autoriui, kad Visuomeninę tarybą ir kitas patriotines organizacijas atstovauja ne pavieniai, nereikšmingi žmonės, o per 50 tūkstančių tikrų patriotų. Nuvažiuokite rudenėjant į Ariogalą, praeikite partizanų keliais, mąstykite per naktis ne namuose, o pagyvenkite nors savaitę atnaujintuose partizanų bunkeriuose, gal nesisapnuos partizanų šmėklos, išbluks stribiškas mąstymas. Stalino premijų laureatų vaikų neliečiu, paliksiu kitam kartui. 

Tuo pačiu noriu „Žali“ autoriui paaiškinti, kad Sausio 13 dieną per iškilmingą Laisvės premijos įteikimą partizanui Jonui Kadžioniui-Bėdai niekas kalbos nekonsultavo. Jis nežiūrint garbaus amžiaus, jokių konsultantų nepripažįsta. Jis labai geras oratorius, savo kūnu ir siela pajutęs sovietinį terorą. Tuo pačiu linkiu visiems partizanams, laisvės kovotojams, tremtiniams stiprybės ir Dievo palaimos. Kova dar nebaigta. Vienykimės. Mes neremiame Lietuvos rašytojų sąjungos, dramos teatro, paties autoriaus Tomo Venclovos, Marko Zingerio bei kitų, kurie ruošiasi toliau šmeižti šventą partizanų kovą už Lietuvos laisvę.

LRS Laisvės kovų ir istorinės atminties Visuomeninės tarybos pirmininko pavaduotojas- Laisvės kovų dalyvis Jonas Burokas

2019.02.02; 15:02

print