
Viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė sako, kad norima, jog Vyriausybė pagalvotų apie subsidijas grįžtantiems į darbą sektoriaus darbuotojams, kai bus atnaujinta tiek viešbučių, tiek restoranų veikla.

Ir mažas ir didelis žino, kad pasaulyje siaučia pandemija. Kada ji baigsis, tik ponas Dievas žino. Valstybės institucijos, kaip sugeba, taip su ja kovoja.
Deja, pastaruoju metu ta kova jau darosi panaši į priedangą. Jei būti sąžiningiems, daugumoje atvejų visos valdžios, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, stengėsi pataikauti didesniems verslo rykliams. Suprantama, jie ir turtingesni, jų įtaka visuomenėje didesnė. Tačiau jeigu mes skelbiame, kad XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje akla ir negailestinga rinka yra švelninama socialinio teisingumo priemonėmis, tai gal taip ir elkimės. Deja, tai tik gražūs lozungai.
Stebint didžiųjų prekybos tinklų veiklą per visą atkurtos nepriklausomybės periodą, jie Lietuvoje gyvena kaip inkstas taukuose. Pirmiausia valdžios tiek centrinė, tiek vietinės jiems leido įsikurti pačiuose miestų centruose, ką vakarų valstybėse retai pamatysi. Tai be didžiulių transporto spūsties problemų, sukėlė net viešai niekada neaptartą problemą. Tokiu valdžios veiksmu buvo suduotas mirtinas smūgis mažiems šeimos verslams. Šiandien Vilniuje su žiburiu nerasi arti namų gyvenamame rajone mažyčių, šeimos parduotuvėlių, kur galėtai nusipirkti šviežiai iškeptų duonos gaminių, pieno produktų ir pan. Visus išstūmė didieji prekybos tinklai, kuriems ne tiek svarbu pirkėjo pageidavimai, ar švieži bei skanesni produktai. Jiems svarbu tik kuo didesnis pelnas, bet kokia kaina.
Didieji prekybininkai taip praturtėjo, kad mūsų valdžios vyrai, net skaitė garbe su jais vienoje tribūnoje sporto varžybas stebėti. Ir net neaišku, už ką kai kuriuos iš jų apdovanojo valstybės ordinais ir medaliais. Ši mada kaip virusas labai greitai, vienos valdingos vadovės, buvo panaudota prisjaukinant sau palankius žurnalistus. Kurie net jai išėjus į pensiją taip nuoširdžiai tarnauja lyg ji ir toliau darbuotųsi. Tiesa, neapsieita ir be akibrokštų, kai iš savęs neklystančiu laikančiu plunksnos brolio prisiėjo tą garbingą apdovanojimą atimti, už amoralų poelgį.
Tačiau manau, kad amoralumo viršūnė pasiekta dabar. Prisidengiant pandemija mūsų valdžia taip įsijautė į kovą su ja, kad net nesuprato, kad jau perlenkė lazdą. Suprantama, tokia situacija, manau, labai patinka didiesiems prekybos tinklams, kurių apyvartos ir pelnai auga, kaip ant mielių. Vien susipažinus su jų plėtros planais, kiek dešimčių naujų parduotuvių, vien šiais metais, jie ruošiasi atidaryti, darosi aišku, jie ir nesitiki, kad situacija gali pablogėti. Jie jau toli paliko tuos mažiukus, kurie pas juos už aukso kainą nuomuodamiesi kelis kvadratinius metrus dirbo nuo aušros iki sutemų, kad pramaitintų šeimą.
Negana to, kad prisdengiant pandemija mažieji yra žlugdomi. Didiesiems dar valstybė ir paramą suteikia. Už ką? Už tai, kad valdžia jiems konkurentų sumažino. Suprantama, dabartinė valdančioji dauguma yra grynai dešniųjų, o tai reiškia turtingųjų atstovė. Ir keista, kaip naiviai tikisi mažieji iš šios valdžios sau kokios nors realios pagalbos. Neapsigaukite ponai. Skaudžiai nudegsite, jei dar nenudegėte. Kai ekonomikos ir inovacijų ministrė, Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė kalba apie palengvinimą verslui, ji pirmiausia turi mintyse tuos didžiuosius. Nes jei ji norėtų nuoširdžiai padėti mažiesiems, šeimos verslams, tai jau galėjo seniai padaryti. Atvirkščiai, jie net nekompensuos dalies nuomos pinigų, ką darė buvusi valdžia, kuriuos jie net nedirbdami, privalo mokėti didiesiems. Ar dar reikia kokių nors komentarų???
Net keista, kad Seime nei viena, save socialiai orientuota vadinanti partija, išskyrus neaiškias replikas valdančiųjų atžvilgiu, nieko konkretaus nepasiūlė.
Kas gali pagrystai teigti, kad pablogės epidemiologinė situacija, jeigu bus leista dirbti, su visomis saugos priemonėmis, kaip ir didiesiems, taip pat ir mažoms parduotuvėlėms. Kas pasikeis, jeigu į kirpyklą ateisime vienu metu po pora asmenų, juk pas odontolgus vaikštome ir t.t. ir pan.
Jeigu valdantieji nesirūpina mažaisiais, kurie užsidirba tik savo pragyvenimui ir nesiekia, kad didėtų skurstančių bei bedarbių, tai lai jais pasirūpina opozicinės Seimo frakcijos. Tai būtų ženkliai prasmingiau nei, kad beveik pusmetį plepėti, kas bus opozicijos lyderis. Paimkite ir sukurkite dokumentą, įpareigojantį vyriausybę ne pažadais mažuosius maitinti, kol jiems jau jokia reanimacija nebapadės, o lai imasi konkrečių veiksmų.
Manau, visi, kuriems ne tiek svarbu Lietuvos turtuolių pelnai, turėtų prieš save matyti keletą man skausmingų skaičių: 1 milijoną priverstinai emigravusių tautiečių iš Tėvynės, 485 milijonierius ir 600 000 gyvenančių ant skurdo ribos. Jeigu nieko nedarysime šie skaičiai tik didės.
Ir pabaigai negaliu nutylėti. Negi šiandien svarbiausia Lietuvoje pastatyti naują kalėjimą, legalizuoti narkotikų prekybą ir prisidengiant žmogaus teisėmis spręsti bendrų Seimo tualetų problemą.
Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
2021.02.05; 05:00
Trumpai galima atsakyti, ne tik galima, bet ir reikia. Nors kaip tai padaryti – nuomonės išsiskirs kardinaliai. Dėl tokio masto skurdo, kada kas 5 valstybės gyventojas skursta, kalti visi. Kaltos buvusios ir esamos valdžios, kurioms neužteko ryžto drąsiai tai naikinti. Vienos į tą skurdą įstūmė sudarydamos jam subujoti šiltnaminines sąlygas, o kitos, kaip ir dabartinė, nors nemažai padarė, kad jį sumažintų, bet vis tiek nepakanakamai.
Kalti valstybės tarnautojai, kurie šiems procesams yra visiškai abejingi, o būtent jie formuoja politikų darbotvarkę. Kalčiausi visų rangų teisėsaugos pareigūnai, kurie ne tik neužtikrina elementaraus teisingumo visiems, bet per visus 30 atkurtos nepriklausomybės metus sukūrė nebaudžiamumo atmosferą vagims kyšininkmas ir net patys į ją įlindo. Be to, reikia pripažinti, kad kalti ir patys Lietuvos žmones. Kalti dėl to, kad renka ne tuos, o svarbiausia nekovoja dėl savo teisių. Juk paskutinis rimtesnis mitingas prieš Andriaus Kubiliaus ir Ingridos Šimonytės skurdinimo politiką buvo prieš 12 metų (2009 m.). O visi kiti dešimties arba šimtuko pensininkų mitingėliai – tai, kaip sakoma liaudyje, padeda kaip mirusiam kompresas…
Valdžioje esantys ir tie, kurie turtus bėdžių sąskaita kraunansi, į tokius pasižiūro ir šaiposi. Be to, dar savoje žiniasklaidoje komentuoja, nėra čia to skurdo, nes jei neturėtų ką valgyti, tai šimtai tūkstančių į gatves išeitų. Mūsų žmonių kantrybe, nuolankumu, abejingumu ir susiskaldymu naudojasi tie, kurie jau net asmenininius biurus turi savo pinigams skaičiuoti. Ko gero, taip ir tęstūsi ši skurdo ir Gėdos epopėja. Gėdos, kad tokia kūrybinga, darbšti tauta Europos viduryje XXI amžiuje taip gėdingai nugyventa. Suprantu, kad kai kurie cinikai visus skurstančius jau į asocialius nurašė.
Mūsų visų laimė ir skurstančių ir truputį gerėliau gyvenančių vidutiniokų (kurių didžiausia dalis skolose paskendusi), kad esame ES, o iš ten mums laikas nuo laiko, kaip tam šuniukui nosimi į jo ne vietoje padarytą kakutę pabado, kad štai ponai politikai, kyšininkai ir turtuoliai, per daug pas jus skurstančių, per daug jūs žmones engiate ir sau turtus kraunatės. Deja, pabaksnoja ir vėl išvyksta, o mūsuose vietoj rimtų problemų sprendimų paieškų toliau tęsiasi jau kasdienybe tapusios lenktynės, kas ką labiau apjuodins, o pats tuo metu pasipinigaus.
Net apakau, kai pamačiau buvusios Prezidentės komandos nario Š.Narbuto moralinio nesubrendimo laipsnį. Jam ir kai kam, iš jį ginančios žiniasklaidos, visiškai normalu, kad pasaulinio masto nelaimės akyvaizdoje, jis tiesiog iš tos nelaimės pasipinigavo. Ir ne šiaip kokiu tūkstantuku, o trečdaliu milijono € (virš 1 milijono litų) įsidėjo į kišenę už kelias pažintis valdžioje. Taip turiu pagrindo teigti, kad buvo ne vienas verslininkas, kuris bandė siūlyti įvairią pagalbą, kaip nusipirkti reikiamų priemonių iš Kinijos. Deja, buvo nupirkta iš to, kuris sugebėjo įpiršti ir užsidirbti. Ir kas galėtų paneigti, kad jo sėkmę nulėmė ryšiai. Neteisiu, bet klausiu, ar tai moralu? Nes buvusi Š.Narbuto viršininkė mus ilgai (net 10 metų) mokė moralės. Deja, savo artimiausių pagalbininkų neišmokė.
Kodėl taip akcentuoju moralinį aspektą, juk skurdui mažinti reikia pinigų. Žinote, problema ne piniguose. Pinigų galima užsidirbti ir gan daug. Problema, ar norima tuo keliu eiti. Juk kai nemaža dalis skursta, tai kita dalis turtėja. Šie procesai kaip susisiekiantys indai. Tačiau Lietuvos valstybė yra prieš didelę dilemą, kurią trumpai galima formuluoti sekančiai. Ar mes vėl plaukiame pasroviui, kaip pastruosius 30 metų, laukdami, kur ši purvina nebaudžiamumo – korupcijos ir abejingumo srovė išneš. O gal vis gi pasinaudosime dvejomis teigiamomis mums atsirandačiomis galimybėmis ir pabandysime padaryti ne lozunginį, o rimtą bendrą darbą, kuris leis Lietuvai išsiveržti iš šios skurdo, atsilikimo, išsivaikščiojimo ir provinciališkumo akligatvio.
Galimybes mums atveria neseniai LR Prezidento Gitano Nausėdos parvežta iš ES Vadovų Tarybos gera žinia apie 1,8 papildomus milijardus Lietuvai. Ir ją lydintis noras, kad šie pinigai nebūtų pravalgyti, o panaudoti sukuriant kuo didesnę pridėtinę vertę. Ją sukurti mus įgalina eksponentiškai besivystančios inovacijos. Sudėjus šiuos du dėmenis belieka trečias, apie kurį rašiau anksčiau, t.y. ryžtis pasielgti ne kaip esame įpratę, išsidalinti tas didžiulias lėšas tarp ir taip turtingų, o pačiai valstybei imtis moralios iniciatyvos ir jas panaudoti praturtinant daugumą.
Manau, kad vykstantis neregėtas žmonijos mokslo ir technologijų progresas suteikia mums didžiulias galimybes per pakankamai trumpą laikotarpį tapti pasiturinčia ir teisingesnia valstybe, bent jau didesniai daliai tautiečių. Tam būtina atsisakyti neoliberalų primestų dogmų ir pereiti prie mišrios ekonomikos modelio, kur privati ir valstybinė nuosavybės yra vienodai galimos ir reikalingos, bei bendrdarbiaujančios. Taip pat Lietuvai reikia kelių stambių modernių projektų, kaip:
Ideali vieta jai statyti yra šalia Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės. Galimos investicijos ir investuotojai:
Šie ir kiti panašūs projektai sudarys prielaidas Lietuvai iš kopijuojančių kitų šalių pasiekimus, pačiai tapti pavyzdžiu ir ženkliai pagerinti valstybės ekonominę galią, o tuo pačiu ir žmonių gyvenimą. Tik valstybės dalyvavimas gali užtikrinti šių projektų įgyvendinimą, nes pirmiausia reikia atlikti didžiulį organizacinį paruošiamąjį darbą. Lietuvos privatus kapitalas inertiškas ir labai lėtai investuoja į naujus projektus. Mūsuose vyrauja mažų ubagų filosfija ir individualizmas. Be to, šie projektai pareikalaus gan didelių investicijų ir ES lėšos tai leidžia padaryti. Jau dabar matosi, kad tai projektai, sukuriantys aukštą pridėtinę vertę, o valstybė gaus galimybę gauti papildomų lėšų vykdyti socialinėms programoms. Be to, patys projektai ir netiesiogiai, šalia jų, bus sukurta daug įvairios kvalifikacijos darbo vietų. O tai nauji ir gan geri atlyginimai.
Mano siūloma naujovė yra patraukli ir tuo, kad į projektus galima įtraukti kuo platesnį ratą šalies gyventojų. Turime patobulinti Akcinių bendrovių įstatymą, kuris leistų iki tam tikros vertės (pvz. 10 000 €) akciją, kaip vertybinį popierių, įsigyti labai paprastai, kaip dabar įsigyjami, taip vadinami, dovanų čekiai. Taip mes šiuos projektus paversime visos tautos remiamais ne tik pinigais, bet ir emociškai.
Siūlau ilgai nelaukus ekonomikos ir inovacijų ministrui Rimantui Sinkevičiui savo įsakymu sukurti pora kūrybinių grupių, kurios paruoštų visą reikiamą projektų realizavimo organizacinę – finansinę schemą ir reikiamus dokumentų projektus. Manau, tikslinga tai padarius priimti atatinkamą LR Seimo nutarimą ir pradėti projektų realizvimo darbus.
Teksto autorius – daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
2020.08.04; 05:00
Gyvename ne tik pandemijos, bet ir socialinį mūsų visuomenės kūną pastoviai naikinančio korupcijos vėžio būsenoje. Skandalas veja, skandalą, dažnai net nebesuprantame, kas vyksta.Taip plinta nepasitikėjimas ir nusivylimas.
Ne taip seniai stebėjome teisėjus įeinančius, tiesa, ir greitai išeinančius iš Lukiškių kalėjimo. Jau net pamiršome, kuo viskas baigėsi. O kiek prisiskaitėme ir prisiklausėme apie Elgijaus Masiulio „šnapso dėžutę” su kyšio pinigais. Čia ir be „tulpių” pašto neapsieita.
Kiek vilčių ir pažadų buvo po garsios VSD pažymos apie MG Baltik išviešinimą. O baigėsi šnipštu… Galima vardyti ir vardyt. Tačiau manau, kad visi su manimi sutiks, kad esminio lūžio kovoje su korupcija nesugebėjo pasiekti nė viena valdžia. Suima, žiniasklaida patriukšmauja, o paskui viskas nutyla iki sekančio karto. Štai ir dabartinis skambus STT ir prokuratūros, gan žinomų ir įtakingų verslo pasaulio atstovų suėmimas. Ir ką, garbūs ponai dabar beaiškintų, o žala jau padaryta. Ir taip Lietuvoje verslininkus įprasta laikyti „vagimis”. Tai po šio skandalo bus dar blogiau, kaip jis bepasibaigtų. O juk yra daug dorų ir sąžiningai, bei skaidriai dirbančių verslo atstovų. Deja, šaukštas deguto ir bačką medaus pagadina.
Mokslo pažanga ir aukštosios technologijos drąsiai braunasi į mūsų gyvenimus ir juos keičia. Bet eksponentiškai besivystantiems technikos ir technologijų pokyčiams, netinka vėžlio žingsniui prilygstanti, žmonių socialinių santykių kaita. Nemaža dalis homo sapiens atstovų savo intelektualiniu išprusimu, o ypač moralinėmis – dorovinėmis nuostatomis, nelabai skiriasi nuo feodalinio – baudžiavinio bendruomenės santykių įsivaizdavimo, jų interpretavimo bei taikymo praktikoje.
Neseniai, vienoje diskusijoje, manęs paklausė: kodėl žmonės tokie gobšūs? Tai svarbus klausimas. Galima būtų teigti, kad viskas slypi žmogaus prigimtyje. Juk mumyse yra du pradai: angelo ir žvėries. Gyvojoje gamtoje retai sutiksi plėšrūną, kuris žudytų savo gentainį be priežasties. Taip atsitinka tik tada, jei vienam iš jų gręsia nustipti iš bado. O žmogus labai dažnai žudo be priežasties, dažnai vien tik iš gobšumo. Antra vertus, kartais, tas pats žmogus gali būti labai atidus ir net padėti savo artimui, kurį prieš tai nuskriaudė.
Garsus XX a. dramaturgas ir mąstytojas Moemas Samersetas taikliai apibendrinio išsikerojusį miesčioniškumą, pateikiamą kaip didelį gėrį – labdaros ar paramos dalybas: „Duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė, bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“ Viduramžiais žmonės žudė ir plėšė, o šioms nuodėmėms atpirkti, statė bažnyčias. Šiuolaikinis lupikautojas (su nedilelėmis išimtimis) taip pat elgiasi panašiai, tik ženkliai rafinuočiau.
Mes esame socialinės būtybės, vieni nuo kitų, daugiau ar mažiau priklausomi. Todėl ir turime elgtis socialiai – bendruomeniškai. Gyvendami matyti ne tik savo asmeninį interesą, bet ir bendrus siekius bei tikslus. Mes manome, kad pastaruoju metu, visuomenėje vyraujantis psichologinis klimatas, paremtas skandalų kultūra, yra neperspektyvus ir vedantis šalį į aklavietę. Būtent ši problema yra lemianti ir didelėje emigracijoje, vedančioje prie Lietuvos išsivaikščiojimo. Svarbiausia ko mums trūksta – tai atviro, skaidraus bendravimo. Atviro pokalbio apie problemas ir geranoriškos diskusijos apie būdus, kaip spręsti kylančias problemas.
Man teko dirbti su skandinavais prie verslo skaidrumo problemų. Sukaupęs patirtį, paruošiau Skaidrumo sistemos koncepciją, kurios pagrindu būtų tikslinga parengti Skaidrumo sistemos kodeksą. O tai taptų tuo pamatu, ant kurio galima būtų kurti skaidrią teisingą valstybę. Šią idėją dar prieš trejus metus pristačiau Seimo pirmininkui V. Pranckiečiui. Išklausęs jis net suplojo rankomis ir pažadėjo visokeriopą paramą. Pažadėjo, bet netesėjo – net nepajudino piršto. O jei jis būtų šią idėją stūmęs taip atkakliai, kaip tvirtai laikosi savo kėdės, jau visa Lietuva apie tai žinotų.
Kiek vėliau tai pristačiau premjerui S. Skverneliui. Iš pradžių jam irgi patiko, bet toliau pavedė rūpintis savo klerkams (kitaip jų negaliu pavadinti). Pas premjerą jų ten gausybė ir visi labai susireikšminę.Kuo tai baigėsi? Ogi kaip visada, viskas pas juos dėl korupcijos tvarkoje ir nieko nauja daryti nereikia. Tai pareiškė ne kas kitas, o ponas Skirmantas Malinauskas. Kuo tada stebėtis teisingumo ministru E.Jankevičium, kurio pozicija buvo irgi tokia pati. Gerai, šaunu, bet dar geriau nieko nedaryti.
Beliko dar J.E.LR Prezidentas, o gal gi jis pagelbės, tik ar jo aplinka leis. Pas mus susiklostė tokios įdomios tradicijos, kad iki aukšto vadovo taip paprastai neprasibrausi. Pirmiausia tave išegzaminuoja jo patarėjų bei padėjėjų armija ir jei jiems patinki, tada gal ir prileis. Tai irgi viena iš terpių bujoti korupcijai, nes tas, kas sugeba „privesti” prie sprendimus lemiančio asmens, tampa labai reikšmingas ir reikalingas. Taip matosi buvo ir su dabar STT sulaikytaisiais.
Išvada labai paprasta – tik visų santykių verslo bei politikos skaidrinimas ir plataus spektro šešėlinės ekonomikos užkardinimas, yra viena iš svarbių misijų išvalant šalį nuo korupcijos vėžio. Kartu būtinas – atviras geranoriškas dialogas bei visaapimanti visuomenės švietimo Programa „Mokomės gyventi išmanioje ir skaidrioje bendruomenėje“, įgyvendinimas. Manome, kad žinių plėtra apie ateinančias ar jau esančias naujoves bei atviras pokalbis apie skaidrių, nuoširdžių santykių svarbą dabartinėje ir ateities visuomenėje, pasitarnaus pačios visuomenės brandai irjo ssusitelkimui bendram daugumos tikslui – Gerovės valstybės kūrimui.
Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
2020.06.05; 09:13
Esu girdėjęs liudijimų, kad Dievas išklauso žmogaus maldas, jeigu besimeldžiantysis turi malonės dovaną arba bent tokią loginę galią, besiginčijant su Dievu, kaip Senojo Testamento Jobas. Savo ruožtu mitologiniuose pasakojimuose yra nuorodų, kad galima permaldauti patį likimą, štai mitas apie Orfėją ir Euridikę porina apie tai, jog su meninio įkvėpimo jėga galima pabandyti atšaukti net mirtį.
Žinia, koronaviruso neįmanoma nei permaldauti, nei užkeikti gražiais žodžiais, nepavyks jo priremti prie sienos taip pat ir loginiais argumentais.
Toks pat aklas ir kurčias proto ir sąžinės argumentams, veikiantis kaip virusinis susargdinimo užkratas yra taip pat lietuviškasis kapitalizmas arba, dar tiksliau tariant, patologinio kapitalizmo lietuviškoji atmaina. Jo varomoji jėga – nepasiduodanti kontrolės mechanizmams ir civilizacijos normoms didžiųjų kompanijų gobšumo patologija. Jeigu norite, lietuviškasis kapitalizmas yra mutavusi ir atspari civilizacijos poveikiui patologinio kapitalizmo forma, kai, metaforiškai tariant, įprasti ligai užkardyti antibiotikai jau nebeveikia, o laisvąja rinka iš inercijos melagingai besivadinantis darinys įgyja anticivilizacinį pobūdį.
Praeitų metų pabaigoje Lietuvoje kilusį kapitalizmo liokajų sukeltą triukšmą dėl išsakytų ketinimų papildomai apmokestinti bankų turtą (lietuviškoje dirvoje veikiantys skandinaviškieji bankai gauna didžiausias visoje Europoje pelno maržas) pavadinau negirdėtu ir neregėtu mūsų padangėje kiaulių choro žviegimu https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ar-ne-laikas-butu-is-naujo-atsiversti-karlo-marxo-kapitala/. Šiandien nesiruošiu švelninti savo leksikos, kalbant apie lietuviškojo kapitalizmo iškrypimo iš Vakarų civilizuotumo kelio pavyzdžius, atvirkščiai – nauji įvykiai spaudžia paieškoti dar tikslesnių įvardijimų tokios patologijos nusakymui.
MG Baltik skandalo tyrimai ir netirtos Agrokoncerno veiklos peripetijos rodo, kad stambiojo kapitalo bendrovės kartas nuo karto gviešiasi stoti valstybės vietoje, demokratinę visuomenės tvarką bandant pakeisti labiausiai iškrypusiomis oligarchinio korupcinio valdymo formomis. Žinoma, ne viskas taip vienareikšmiška kaip mūsų vaizduotės piešiamos baimės, gyvenimas yra įvairesnis nei punktyrais pažymimos tikėtinos trajektorijos. Pastarosios karantino savaitės įvykiai, sulaikant Lietuvos verslo konfederacijos prezidentą Valdą Sutkų ir Lietuvos bankų asociacijos prezidentą Mantą Zalatorių, įtarus verslo kapitonais vadinamus žmones korupcine veikla, teikia vilties dėl išlikusio valstybės imuniteto priešintis patologijos įsivyravimui, tačiau niekas nėra tikras dėl to, kas galiausiai nugalės – užklupusi nešvanki kaip sifilis verslo liga, platinama per gobšumo konvulsijas, ar sveikatą stiprinantys antikūniai.
Jeigu lietuviško verslo trubadūrų, tokių kaip mačiuliai, skyrienės, vainienės, dargiai, sutkai, zalatoriai, pasisakymus imsime už gryną pinigą, nelieka nieko kito kaip pripažinti liūdną tiesą, kad antivalstybingumas, antinacionalis pobūdis ir antidemokratinis nusiteikimas lietuviškojo verslo apsukose įgyja sisteminį pobūdį.
Nepraleisiu progos priminti, kad Grigeo istorija parodė, jog lietuviško verslo plėtotėje sisteminį pobūdį įgyja pati niekšybė.
Nepraleisiu progos dar kartą pastebėti, kad trisdešimt Lietuvos laisvosios rinkos instituto veiklos metų yra trisdešimt Lietuvos gėdos metų https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-laisvosios-rinkos-institutas-gedos-metai/ .
Taigi, kaip atrodo bent man, siekiant sistemiškai pasipriešinti niekšybei, nelieka nieko kito, kaip telktis į krūvą, pradėti vienytis tarpusavyje dabar kol kas atskirai per šviesmečius viena nuo kitos veikiančioms socialdemokratinio ar net socialistinio pobūdžio ir patriotinio nusiteikimo pajėgoms, kuriant kažką panašaus į socialdemokratinę tautos lygą arba, tarkime, antikorupcinį tautos frontą (kai korupcija tampa kitu kapitalizmo pavadinimu). Beviltiškai pasenusio kaip metodologas, bet išliekančiu aktualiu kaip gobšumo fenomenologas K.Marxo žodžius, kad neva proletariatas neturi tėvynės, pakeičiant dvasios gyvybingumą palaikančiu pasidrąsinimu, jog dirbantysis žmogus visų pirma pluša savo Tėvynės labui.
Gaila, bet privalu pripažinti ir tą faktą, kad kol kas artimiausiuose horizontuose tokio galimo ar net gyvybiškai būtino telkimosi vėliavnešių nesimato.
(Bus daugiau)
2020.06.03; 15:21
Pasakyti, kad gyvename kapitalizmo sąlygomis – tai nieko nepasakyti apie šių dienų ekonomiką, kurioje klasikiniai dėsniai jau seniai nebegalioja. Įvyko fundamentalių sąvokų transformacija, kuri verčia mūsų ekonominę sistemą apibrėžti kitaip.
Tačiau aš šiandien ne apie tai. Pateiksiu tik kelis pastebėjimus iš šių dienų aktualijų.
Dar metų pradžioje niekas negalėjo patikėti, kad pasaulinė pandemija išauks, ir staigiai, tokio masto ekonomikos nuosmukį. Sunku būti teisėju ir spręsti, kaip reikėjo teisingiau ar moraliau elgtis. Pirmas scenarijus, kuris ateina į galvą – reikėjo bandyti saugoti gyvybes, įvedant itin griežtas saugumo priemones, galinčias pristabdyti koronaviruso plitimą. Antras scenarijus – bijantis pakenkti ekonomikai, viską riboti labai saikingai ir tiesiog leisti įvykti natūraliai atrankai, t.y. leisti išlikti stipriausiems, o silpnesniems netrukdyti išmirti. Skamba ciniškai, bet ne tokia jau maža dalis populiacijos pasisako būtent už antrąjį, socialinio darvinizmo scenarijų.
Man džiugu, kad Lietuvoje vis tik turime tokią valdančiąją daugumą, kuri pasirinko pirmąją galimybę. Taip, pradžioje ji buvo pasimetusi, nes, visų pirma, to nesitikėjo ir neturėjo atitinkamos patirties. Antra, tam nė viena valdžia nesiruošė. Ir dėl nepasiruošimo negalima kaltinti tik dabartinės valdžios, nes kalti visi. Bet juk taip pat nepasiruošusios buvo ir už Lietuvą žymiai turtingesnės valstybės. Ir vis tik po pirminių nesklandumų valdantieji sugebėjo susitelkti ir veikti gan sklandžiai.
Čia būtina pastebėti, kad opozicija nesitikėjo, jog valdantiesiems pasiseks susidoroti su dar neturėta užduotimi. Mūsų laimei, viskas ko gero pasisekė. Nežinau, ar dėl to opozicija liūdi, ar ne, bet bent jau džiaugiantis ar padrąsinant valdžioje esančius, kai reikėjo priimti atsakingus ir rizikingus sprendimus, aš negirdėjau. Girdėjosi tik argumentais nepagrįstos priekabės. Ką bedarysi, jei opozicijoje yra tik tokio intelektinio ir moralinio lygio politikai, kuriems svarbiau – ne prisidėti prie žmonių gyvybių gelbėjimo, o rūpintis reitingais. Liūdna ir tiek. Viena paguoda, kad gal gi didesnė dalis Lietuvos žmonių, atėjus laikui, tai teisingai įvertins.
Tačiau nebegaliu nutylėti, kai valdantieji, matydami, kokias žiaurias pasekmes sukėlė pandemija ekonomikai ir žmonių gyvenimams, imasi šią situaciją švelninti. Nes visiškai ją suvaldyti, apsieiti be neigiamų pasekmių tiesiog neįmanoma. Iš anksto turiu pasakyti, kad matau labai daug spragų šiose valstybės pastangose. Lenda mūsų valstybės bėdos, susiformavusios per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Pagrindinė iš jų – silpna, nepaslanki ar net netoliaregiška valstybės tarnyba, sugebanti ir gerus norus apipinti tokiomis biurokratinėmis kliūtimis, kad iš principo gera idėja tarp tų kliūčių tiesiog išnyksta. Būtent dėl to ir vėluojama su ekonomikos gelbėjimo priemonėmis. Ir bijau, kad net ne visi ministrai adekvačiai suvokia, koks pavojus iškilo – jau nekalbant apie tai, ar tą pavojų jie sugebės suvaldyti. Bet dar keisčiau atrodo opozicijos klyksmas dėl pagalbos patiems pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams. Opozicija, kritikuodama valdančiuosius dėl vienkartinių išmokų pensininkams ir neįgaliesiems, ne tik pasirašė sau moralinį nuosprendį, bet ir pademonstravo visiškai neišmananti šiuolaikinės ekonomikos pagrindų.
Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kuo daugiau gyventojai išlaidauja, tuo ekonomikai geriau. O vos tik gyventojai pradeda nebegalėti pirkti, ekonomika kolapsuoja.Tie 200 € labai greitai sugrįš atgal, jau vien per 21% PVM (kurį, beje, būtina mažinti nedelsiant). Manau, kad ko gero ekonomikai ir žmonėms būtų naudingiau, jeigu ši suma būtų ne 200, o ne mažiau 500 €. Kodėl JAV D.Trumpo administracija išmokėjo kiekvienam amerikiečiui po 1200 $? Atsakymas paprastas: tam, kad žmonės turėtų už ką pirkti ir grąžintų pinigus į apyvartą. Išvis pandemijos padariniams ekonomikoje gelbėti JAV paskyrė virš 3 trilijonų $, tai beveik 80% šalies biudžeto, kai JAV valstybės skola iki to jau buvo virš 17 trilijonų $. O mūsų opozicija tai vadina dar ir politine korupcija, įsivaizduojate? Tada pagal jų logiką net ir pandemijos suvaldymą reikėtų laikyti korupcijos atveju.
O kalbant apie ekonomiką, tai nors man asmeniškai ši sistema, pagrįsta besaikiu vartojimu, ir yra atgrasi ir todėl ją būtina keisti, aš pripažįstu, kad šito greitai niekas nepadarys. Tada belieka vienintelis kelias skatinti ekonomikos gyvastį, o tai galima padaryti tik skatinant vartojimą. Juk tai, ką padarė TS-LKD premjero Andriaus Kubiliaus vyriausybė 2009 m., sumažindama pensijas ir padidindama mokesčius, nepasiteisino. To pasekmė – didžiulė socialinė atskirtis, emigracija ir mažiausios algos ES. Niekaip nesuprantu to meto finansų ministrės Ingridos Šimonytės kritikos. Juk ji pati padidino valstybės skolą dvigubai, negana to, pasiskolino už tiesiog fantastiškas palūkanas, kurios siekia beveik 2 milijardus eurų. Ir dabar ji kritikuoja vyriausybę, padedančią išgyventi darbo netekusiems ir skurdžiausiai gyvenantiems. Jei dabar ji būtų premjerė, tai tikriausiai ir vėl pensininkams pensijas nurėžtų ir dar ir mokesčius padidintų – kad nepasirodytų maža. O jos šnekos apie 2008 metus, švelniai sakant, yra netiesos sakymas. Tuo metu premjero G.Kirkilo Vyriausybė buvo mažumos ir laikėsi tik konservatorių balsais. Ir būtent konservatoriai prieš rinkimus prisiūlė padidinti pensijas, o paskui, jų net nespėję padidinti, gavo valdžią ir apkarpė esamas. Be to, ponia Ingrida Šimonytė tuo metu buvo finansų viceministrė, bet man neteko girdėti jos atskiros nuomonės apie būtinybę ruoštis krizei. Nors tai detalės, bet, manau, svarbios.
Esminis dalykas, kurį turime suprasti net ir artėjant rinkimams, yra tas, kad be vartojimo skatinimo ekonomika neatsigaus. Taip pat ir be skolinimosi. Šiandien didelėje pasaulio dalyje veikia skolų sistema. Šią sistemą maitina taip vadinamos išvestinės finansinės priemonės. Formuluojant labiau tiesmukiškai – maitina ne realūs, o virtualūs pinigai. Pačių grynųjų pinigų apyvartoje viso labo tėra apie 10-12%. Dabartiniai pinigai kaip mokėjimo priemonė nėra padengti nei auksu, nei kokiu kitu turtu. Todėl kol šiuos virtualius pinigus žmonės ir verslas pripažįsta, naudokimės jais ir mes. Tokios yra žaidimo taisyklės. Manau, tai gerai supranta ir opozicija, tik jai reikia kaip nors save parodyti. Ir viskas, net blefavimas, daroma tik dėl reitingų. O jie reikalingi tam, kad išrinktų, nes valdžia – kaip narkotikas. Neatspariems dažnai išsivysto priklausomybė, kuri kaip ir tas virusas sunkiai gydoma.
Nors labai norėtųsi, kad šiuo mums visiems sunkiu laikotarpiu sugebėtume pakilti nors trupučiuką aukščiau už savo žemiausius instinktus – godumą, norą kitam perkąsti gerklę, pasiglemžti viską – net ir tai, kas nepriklauso. Suraskime savyje jėgų atjautos ir solidarumo jausmams sužadinti ir jiems puoselėti! Būkime nors šiek tiek verti tų gydytojų, savanorių, kurie šiandien pasaulyje, o ir mūsų Tėvynėje aukojasi dėl kitų.
Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Poltikos ir verslo ekspertas
2020.05.07; 06:00