5. Prologinis šv. Daumanto gyvenimas – stilius ir kodai

Beveik iš karto po mirties (1299 m.) Pskove prasidėjo Daumanto atminimo ir vardo įamžinimo procesas, nusitęsęs, kaip matysime, ilgus amžius.

Turbūt pirmiausia atsirado iniciatyva paskelbti mirusį kunigaikštį šventuoju, ir tai buvo padaryta, be abejo, Naugardo arkivyskupui pritariant, nes Pskovas dar ilgai priklausė Naugardo arkivyskupijai. Kunigaikštis buvo iškilmingai pakrikštytas Švč. Trejybės sobore ir priėmė naująjį krikšto vardą Timotiejus (gr. Τιμόθεος – Dievą gerbiantis, arba Dievo pagerbtasis)[1].

Nuo tada šv. Daumantas tapo

pripažintas Pskovo globėjas kartu su kunigaikščiu Vsevolodu Gavrilovičiumi ir Trejybės soboru. Kaip teigia metraščiai, 1374 m. Pskove jau buvo pastatyta cerkvė Daumanto garbei.[2]

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( III )“

13. Iš viduramžių šventųjų paskelbimo ir pripažinimo istorijos

Siekdami išsiaiškinti šv. Charitinai Lietuvaitei ir šv. Daumantui Timotiejui skirtų kūrinių genezę, pirmiausia privalome bent keliais žodžiais nusakyti viduramžių šventųjų paskelbimo ir pripažinimo istoriją ir kanoninę tvarką.

Įsidėmėtina, kad ankstyvaisiais viduramžiais šventųjų paskelbimo ir minėjimo tvarka niekuo nesiskyrė krikščionijos gyvenamuosiuose imperijos Rytuose ir Vakaruose. Katalikiškoje Vakarų Europoje, lygiai taip pat kaip graikiškoje krikščionių ortodoksų Bizantijoje ir Egipte, krikščionių šventieji būdavo pačių krikščionių bendruomenių iškeliami ir vietinių vyskupų pripažįstami šventaisiais, o po to tradiciškai kasmet minimi krašto ar miesto bažnyčiose ir cerkvėse.

Vaizdumo dėlei apsistokime ties pirmuoju krikščionybės istorijoje žinomu šventuoju paskelbimo ir kulto atveju, kitaip tariant, pirmapradžiu modeliu.

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( VII )“

9. Kunigaikščio Tautvilo palikuonių likimas

Mums nėra reikalo gilintis į visas Mindaugo nužudymo aplinkybes, kurios netgi specialiuose istorikų veikaluose, kaip man asmeniškai atrodo, iki šiolei nerado nei pakankamai visapusiško aprašymo, nei pakankamai įtikinamo objektyvaus įvertinimo.

Vieniems istorikams atrodo, kad, nužudžius Mindaugą ir Treniotai užėmus jo sostą, „kartu su Treniota Lietuvoje laimėjo pagonybė. Lietuva žengė didelį žingsnį atgal“ (E. Gudavičius).

Kitiems istorikams lietuvių pagoniškos opozicijos susidorojimas su katalikų tikėjimą priėmusiu karaliumi atrodo esąs dėsningas senosios lietuvių aristokratijos sąmokslo prieš Lietuvos valdovą Mindaugą padarinys. Ne tiek dėl to, kad Mindaugas pajungė sau daugelį vietinių kunigaikštijų žemių ir tapo katalikišku Lietuvos karaliumi, atsisakiusiu tradicinės protėvių tikybos.

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( V )“

5. Kristaus mokymo pasekėjų viltis – krikščionijos vienybė

Mūsų nagrinėjamos šventųjų ir palaimintųjų pripažinimo ir garbinimo problemos kontekse galime konstatuoti, kad XX a. įsisiūbavęs ekumeninis judėjimas (gr. Oikomene – žmonių apgyvendintas pasaulis), siekiantis suvienyti krikščionių konfesijų tikinčiuosius visame pasaulyje, įgauna vis platesnį mastą.

Šiandien jau lengvai galime rasti išspausdintus ir daugelyje interneto tinklainių įvairiomis kalbomis paskelbtus ekumeninius krikščionių šventųjų ir palaimintųjų sąrašus, jungiančius visų krikščionijos bažnyčių – Rytų ortodoksų ir Romos katalikų, anglikonų ir liuteronų, husitų ir bulgarų pravoslavų, rusų pravoslavų ir gruzinų pravoslavų bei daugelio kitų pasaulio krikščionių konfesijų, pripažintus šventuosius ir palaimintuosius.

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( III )“

Istorikai, kaip minėta, nesidomi paprastais žmonėmis, taigi senovės rusų metraščiuose mes nerandame jokių žinių apie lietuvaitę, kuri XIII a. atvyko į Didįjį Naugardą ir tapo vienuole, vardu Charitina.

Jos vardą mums išsaugojo tik senosios Rusų cerkvės apeiginės knygos su įrašais ir trumpomis žiniomis apie paslaptingąją lietuvaitę, beveik niekam iki šiolei nežinomą Lietuvoje.

Tuo tarpu viso pasaulio įvairių ortodoksų bažnyčių liturginiuose kalendoriuose galime rasti nurodytą šventosios Charitinos Lietuvaitės paminėjimo ir maldos dieną – spalio 5-ąją.

Continue reading „I. Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje“

9. Negrįžtančiųjų emigracijos lemtis

Sudėtinga pirmosios lietuvių politinės emigracijos istorinė situacija, kasdienybė ir pagaliau būtis Rusios teritorijoje nulėmė lietuvių ten sukurtos literatūros painų likimą.

Šiuo atveju, kaip visais emigracijos ar egzodo („Išėjimo iš Tėvynės“) atvejais, tenka kalbėti apie literatūros kūrėjus, netekusius tiesioginio (konkrečioje vietoje ir konkrečiu metu) ryšio su visos tautos būties „šaknimis“ ir istoriniu „kamienu“.

Iš esmės čia kalbame apie tą patį biblinį Išėjimą, kurį stengiausi ryškinti, rašydamas apie pirmąjį lietuvį vienuolį ir vienuolyno statytoją kunigaikštį Vaišvilką, pajutusį ir įvykdžiusį Patriarcho misiją „eiti tolyn nuo savo gimtinės, tėvų ir namų“.

Tačiau Patriarcho misija tuo ir nepaprasta, kad „ėjimas nuo savo gimtinės“ yra ėjimas į nežinią su viltimi rasti savo giminei ir tautai Pažadėtąją žemę, kur visų laukia turtinga ir derlinga dirva.

Continue reading „Pirmieji lietuviai krikščionių šventieji – šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Daumantas Timotiejus ( V )“