Genocido aukų muziejus Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Etatiniai Lietuvos istorijos mitų griovėjai neįsiklausė į Prezidento Gitano Nausėdos žodžius, pasakytus po to, kai Vilniaus meras Remigijus Šimašius liepė nuimti Generolo Vėtros atminimo lentą: „Sprendimas neišmintingas, sukiršinęs visuomenę“.

Neįvardyta Lietuvos „akademinė istorikų bendruomenė“ suabejojo, ar pelnytai Vilniaus centre, ant buvusios KGB būstinės sienų, iškaltos kai kurių šio pastato rūsiuose nužudytų žmonių pavardės. Bet užrašai įrėžti taip giliai, kad, norint juos ištrinti, teks apgadinti rūmus, kuriuose įsikūrusios valstybės įstaigos.

Taupė šovinius

1944 – 1947 metais Vilniaus NKVD (vėliau – KGB) kalėjime sovietai nužudė 767 žmones. 2000-aisiais dailininkas Gitenis Umbrasas ant pastatą puošiančių granito plokščių iškirto beveik 200 aukų vardus, pavardes ir nuorodas, kada suimtieji partizanai, dvasininkai, mokytojai ir pasiturintys ūkininkai, kuriems, Kremliaus nuomone, tremtis į Sibirą buvo per švelni bausmė, gimė ir buvo sušaudyti. Bet dar dažniau – užmušti kirvio kirčiu į pakaušį ar kūjo smūgiu į smilkinį, nes sovietai taupė šovinius.

nkvd
NKVD banditai

Dabar į Gedimino prospektą ir Lukiškių aikštę pasisukusiame pastate yra įsikūręs Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, dalis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos apeliacinis ir Vilniaus apygardos teismai.

Budrūs darbuotojai

LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė sako, kad kai kurias pavardes teks nugramdyti. Budrūs LGGRTC darbuotojai savarankiškai, net neinformavę savo viršininkės, ištyrė ir pranešė žiniasklaidai, kad prieš 20 metų buvusio KGB kankinimų centro cokolinis aukštas, keliais laipteliais žemiau grindinio, lietuviška Raudų siena kaip Jeruzalėje paverstas skubotai. Penki ar šeši ant užsienio turistų dažnai fotografuojamo fasado įamžinti asmenys neverti tokios garbės – vieni Lietuvos partizanų būriuose kovojo labai trumpai arba tik galvojo prisidėti prie „miškinių“, o vokiečių pagalbinėje policijoje per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo daug ilgiau, iš kitų hitlerininkai 1941 m. rekvizavo arklį su vežimu nužudytų žydų turtui pergabenti.

Kas dar užklius?

Bet ir tie „susitepusieji“ buvo nukankinti Vilniaus NKVD kalėjime, paskui užkasti Tuskulėnų dvaro parke. Ir pagal pirmykščių žmonių paprotinę teisę, ir pagal romėniškuosius ar viduramžių įstatymus, netgi pagal šiuolaikines Jungtinių Tautų konvencijas NKVD nukankinti asmenys po egzekucijų iškart tapo aukomis, nes iš jų sovietai atėmė teisę gintis sąžiningame teisme. Nesvarbu, ką budeliai prirašė nužudytųjų bylose, kuriomis šiandien vadovaujasi „demaskuotojai“.

Tuskulėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

NKVD kalėjime 1946 m. lapkričio 18 d. buvo nušautas ir Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Gal ir jo pavardę uolieji Lietuvos istorijos tamsiųjų dėmių valytojai pareikalaus nuo sienos pašalinti? 1944 m. rudenį vyskupas V. Borisevičius laimino „hitlerininkų parankinius“, anot Rusijos užsienio reikalų ministerijos informacijos ir spaudos departamento, – Tėvynės apsaugos rinktinės savanorius, kurie 1944 m. spalio mėnesį bandė sustabdyti rusų tankus Žemaitijoje. Iš lauko riedulių sumūryta piramidė sovietų okupacijos aukoms atminti prie buvusios KGB rezidencijos gal irgi būtų užkliuvusi, bet dažais arba anglių gabalėliais užrašytus tremtinių tėviškių pavadinimus ir negrįžusiųjų iš Sibiro pavardes per ketvirtį amžiaus lietūs nuplovė, saulė išblukino (paminklas pastatytas 1994 m.).

Amerikos pavyzdys

Ant Vašingtono Vietnamo karo memorialo, kurį bandė mėgdžioti Lukiškių bunkerio projektuotojas Andrius Labašauskas, pagrindinio paminklo, 75 metrų ilgio ir 3 metrų aukščio sienos iš juodojo marmuro, iškaltos 58 320 amerikiečių kareivių ir civilių pavardės. 1955-1975 metais jie žuvo Pietryčių Azijoje.

Kai kurie po mirties pagerbti kareiviai per Vietnamo karą tarnavo leitenanto Viljamo Kolio (William Calley) vadovaujamame pėstininkų būryje. 1968 m. kovo 16 d. Pietų Vietnamo Milajaus kaime (sovietų Lietuvos žiniasklaida jį vadino Songmiu) būrio kariai nužudė 347 žmones (valstiečius, jų žmonas ir vaikus). Amerikiečiai keršijo už savo draugus, žuvusius per komunistų partizanų pasalas, netekusius kojų, rankų nuo priešų klastingai paslėptų minų. Leitenantas V. Kolis buvo nuteistas už karo nusikaltimą, tačiau niekam Amerikoje nešautų į galvą darkyti Vietnamo memorialo sienos, uždažyti, išskusti dalį įrašų. Karas baigėsi, Vietnamas stengiasi, kad praeities košmarai netrukdytų pelningai prekiauti su Amerika, o amerikiečių turistai išleistų kuo daugiau dolerių egzotiškoje šalyje, apie kurią dažnai pasakojo jų tėvai, Vietnamo karo veteranai.

Nutrauktų diplomatinius santykius

Varšuva iškart nutrauktų diplomatinius santykius su Lietuva, jeigu mūsų valdžia paprašytų pataisyti užrašus ant karinės organizacijos „Armia Krajowa“ (AK), kuri kadaise atkakliai priešinosi Lenkiją okupavusiems hitlerininkams ir išlaisvinusiems sovietams, kovotojų paminklų. AK nariai Lenkijoje – didvyriai, o Vilnijoje – lietuviškų kaimų degintojai.

Karaliaučiaus krašto Įsručio miestą sovietų generolo Ivano Černiachovskio garbei Maskva 1946 m. pavadino Černiachovsku. Mažojoje Lietuvoje nebeliko lietuvininkų, kai Rytų Prūsiją 1944-1945 metais pervažiavo Raudonosios armijos 3-iojo Baltarusijos fronto vado I. Černiachovskio tankai, skubėdami išvaduoti Europą nuo rudojo maro. I. Černiachovskio paminklas iki šiol stovėtų Vilniaus Vinco Kudirkos (sovietų laikais – I. Černiachovskio) aikštėje, jeigu 1993 m. rusai patys jo nebūtų išsivežę kartu su generolo palaikais.

Neatitinka istorinės tiesos

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

2017 m. Biržų r. savivaldybės administracija Nemunėlio Radviliškio sovietų kareivių kapuose pastatė informacines lenteles, kad rusiški įrašai ant paminklų „Amžina šlovė  kritusiems didvyriams, išvadavusiems Biržus“ yra „ideologizuoti ir neatitinka istorinės tiesos“. Bet Rusijos ambasada Vilniuje pagrasino teismais, buvęs Biržų r. meras Valdemaras Valkiūnas uždraudė pykdyti Kremlių, o kitos mūsų savivaldybės apskritai linkusios leisti rusų diplomatams šeimininkauti „Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektuose“ (raudonarmiečių kapinėse) kaip savo namuose.

Sovietinių represijų simbolis

Tačiau nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Triukšmas dėl įrašų ant buvusio Vilniaus KGB kalėjimo sienos paskatino Lietuvos visuomenę labiau pasidomėti šiuo sovietinių represijų simboliu.

1899 m. iškilusiuose rūmuose iki 1915 metų nuosprendžius neklusniems lietuvių inteligentams skelbė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismas. 1915–1918 metais į pastatą įsikraustė kaizerinės Vokietijos okupacinės valdžios įstaigos. 1918 m. lapkritį–gruodį čia duris atvėrė atkurtos Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas ir Vilniaus miesto komendantūra.

1919 m. sausį–balandį pastate patogiai įsitaisė bolševikinės Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybės liaudies komisarai, kapitalistus į kartuves siuntė revoliucinio tribunolo teisėjai.

Sklido aimanos

Kai lenkai, sulaužę 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį, užgrobė pietryčių Lietuvą, iki 1939 metų rūmuose posėdžiavo Lenkijos teismai.

Nuo 1940 m. rudens pastate girdėjosi garsūs SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) tardytojų keiksmai ir sklido prislopintos suimtųjų aimanos. Pusrūsyje įrengtas NKVD Vilniaus valdybos kalėjimas.

1941-1944 metais – Vokietijos slaptosios policijos (Gestapo) ir Trečiojo reicho valstybės saugumo tarnybos (SD) būstinė. Tuos laikus primena daugiausia lenkiški kalinių įrašai ant kamerų sienų.

1944-1991 metais – NKVD, NKGB, MGB, KGB Lietuvos SSR padalinys ir vidaus kalėjimas, 1959 m. pavadintas tardymo izoliatoriumi.

Turi gerus mokytojus

Po karo nešildomame Vilniaus NKVD kalėjimo karceryje suimtieji buvo laikomi tik su apatiniais drabužiais, gaudavo vos 200–300 g duonos per parą ir pusę litro vandens. Miegoti buvo leidžiama tik 5 val., pasivaikščioti nevesdavo. Karceriu buvo baudžiami kalėjimo taisyklių nesilaikantys kaliniai, pavyzdžiui, mėginantys nusnausti dieną, su kitais suimtaisiais bandę bendrauti stuksendami į sieną Morzės abėcėlę.

Buvę KGB rūmai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Dar baisiau buvo vadinamuosiuose vandens karceriuose. Kaliniai stovėdavo lediniame vandenyje (žiemą – ant ledo) arba stengdavosi kaip akrobatai išsilaikyti ant paaukštinimo. Vos užsnūdę griūdavo į vandenį.

Šeštajame dešimtmetyje, sovietų režimo „atšilimo“ laikais, kai teisine valstybe apsimetusi Sovietų Sąjunga bandė gauti iš Vakarų paskolų ir nusipirkti Jungtinėse Valstijose grūdų, vandens karceriai uždaryti. Viename įrengtas medicinos kabinetas, kitame – kalėjimo biblioteka.

Daugelis kamerų kalėjimo dokumentuose vadinamos vienutėmis, tačiau pokario metais jose būdavo sugrūsta iki 15 žmonių. 19441947 metais kamerose nebuvo jokių baldų – gultų, lovų ar spintelių. Suimtieji miegodavo atsirėmę į sieną arba ant grindų, pasitiesę kokį drabužį, jei turėdavo. Grindys dažniausiai buvo cementinės. Vadinamoji pirmoji kamera perdažyta net 18 kartų, norint paslėpti kalinių paliktus įrašus. Šiandieniniai gatvių pavadinimų keitėjai ir atminimo lentų naikintojai turi gerus mokytojus.

Lietuvių netektys – statistika?

Pasiklausius tų anoniminių istorikų, kurie nori padailinti KGB pastato sieną, atrodo, tarsi lietuvių genocido nė nebuvo. Ukrainiečių, kuriuos Maskva 1932–1933 metais numarino badu, „holodomoras“, masinės armėnų žudynės 1914–1923 metais turkų valdomosiose teritorijose, jau nekalbant apie holokaustą – išskirtinės, unikalios tragedijos, o XX a. ne kartą okupuotų, naikintų, tremtų lietuvių netektys – statistika. Net buvęs Genocido aukų muziejus politiškai korektiškai pernai pervadintas Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Mat iš Sibiro buvo galima grįžti, o Baltarusijos Červenėje, Maskvos Butyrkų kalėjime nužudytiems Lietuvos karininkams, ministrams, žurnalistams, kunigams pagal Jungtinių Tautų „tarptautinį mokslinį“ apibrėžimą netinka genocido aukų sąvoka.

Popiežius Pranciškus, pernai meldęsis buvusio Vilniaus KGB tardymo izoliatoriaus kamerose, praėjusį šeštadienį užmovė kardinolo žiedą Kauno arkivyskupui emeritui, politiniam kaliniui, tremtiniui Sigitui Tamkevičiui, kuris ne kartą išbandė kietus KGB kalėjimo gultus.

Iš Vatikano kitaip atrodo Lietuvos istorija?

Arnoldas Aleksandravičius – „Ūkininko patarėjo“ korespondentas

2019.10.11; 07:25

JAV prezidentas Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

Po smarkios kritikos dėl jo elgesio po įtakingo senatoriaus Johno McCaino mirties JAV prezidentas Donaldas Trumpas vis dėlto oficialiai įvertino jo nuopelnus. „Nepaisant politinių nesutarimų“, jis gerbiąs J. McCaino „nuopelnus mūsų šaliai“, pareiškė D. Trumpas pirmadienį. Jo nurodymu, ant Baltųjų rūmų plevėsuojanti JAV vėliava vėl buvo nuleista iki pusės stiebo.

J. McCainas. EPA-ELTA nuotr.

Po J. McCaino mirties šeštadienį vėliava ant Baltųjų rūmų buvo nuleista iki pusės stiebo, tačiau pirmadienio rytą vėl plevėsavo pačiame stiebo viršuje. D. Trumpas vėliau pirmadienį sakė nurodęs laikyti vėliavą nuleistą iki senatoriaus laidotuvių sekmadienį. Tai taikoma ir vėliavoms prie visų valstybinių pastatų, karinių objektų bei ambasadų.

Kartu D. Trumpas paskelbė, kad viceprezidentas Mike’as Pence’as penktadienį sakys kalbą gedulo renginyje Kapitolijuje. Gynybos sekretorius Jamesas Mattisas, štabo vadovas Johnas Kelly’is ir patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas atstovaus prezidentui atminimo pamaldose.

Prieš tai D. Trumpas tik trumpa tviterio žinute sureagavo į respublikono J. McCaino mirtį. Kritikai kaltino prezidentą, kad šis net tvyrant gedului dėl Jungtinėse Valstijose didvyriu ir pavyzdžiui laikomo politiko mirties nesugeba suvienyti šalies.

„Washington Post“ duomenimis, D. Trumpas ilgai nesutiko oficialiai įvertinti J. McCaino nuopelnų. Baltieji rūmai esą buvo parengę pareiškimą, kuriame senatorius vadinamas „didvyriu“, tačiau prezidentas nesutiko jo paskelbti. Vėliau pirmadienį D. Trumpas evangelikų atstovams sakė: „Mes labai vertiname viską, ką senatorius J. McCainas padarė mūsų šaliai“.

J. McCaino santykiai su D. Trumpu buvo labai sudėtingi. Per rinkimų kampaniją D. Trumpas šaipėsi iš veterano, kuris penkerius metus praleido kaip karo belaisvis Vietname ir buvo kankinamas. Jam J. McCainas „nėra didvyris“, – sakė D. Trumpas, kuris pats išvengė karinės tarnybos. „Man patinka žmonės, kurie nebuvo paimti į nelaisvę, ok?“ – sakė jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.28; 08:23

„Jungtinių Amerikos Valstijų laivo apsilankymas dar sykį parodė stiprius JAV ryšius su NATO sąjungininkais siekiant užtikrinti taiką ir stabilumą Baltijos regione“, – sakė sveikindamas atvykusio į Klaipėdą JAV eskadrinio minininko „USS Hue City (CG-66) vadą, jūrų kapitoną Daniel Gillen, Lietuvos karinių jūrų pajėgų štabo viršininkas komandoras Svajūnas Bandzevičius.

Vasario 6–10 d. Klaipėdos uoste su draugišku vizitu lankosi Jungtinių Amerikos Valstijų karinio laivyno karinis laivas „USS Hue City“ (CG-66).

Viešnagės Klaipėdoje metu laivo vadas ir jį lydinti delegacija susitiks su Klaipėdos miesto meru, Karinių jūrų pajėgų vadovybe, vyks kiti oficialūs renginiai.

Klaipėdoje viešinčio JAV laivo įgula kartu su Lietuvos karinių jūrų pajėgų kariais lankysis vieni kitų kariniuose laivuose.

Jau tapo tradicija, kad į Klaipėdą atvykusių JAV karinių laivų įgulos organizuoja labdaros, socialinius ir kitus geros valios renginius. Vasario 7 d. laivo įgula lankysis Klaipėdos vaikų globos namuose „Rytas“, kur kartu su Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų kariais neatlygintinai atliks smulkius globos namų remonto ir dažymo darbus. Taip pat surengs sporto ir laisvalaikio renginį vaikų globos namų „Rytas“ vaikams.

„USS Hue City“ (CG-66) yra „Ticonderoga“ klasės eskadrinis minininkas. Laivas pavadintas mūšio, kuris vyko Vietnamo karo metu, vardu.

Nuotraukose: „USS Hue City“ (CG-66) eskadrinis minininkas. Nuotraukų autorius – komandoras leitenantas Ramūnas Kažerskas.

Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija (www.kam.lt).

2017.02.06; 05:05

burcet_vilfred

Vilfredas Burčetas – australų žurnalistas, kuris buvo įtarinėjamas šnipinėjant Sovietų Sąjungos naudai.

Kalbos, kad Vilfredas Burčetas (Wilfred Burchett, 1911 – 1983) kažkaip susijęs su rusais, pasigirdo netrukus po Korėjos karo. 

Tada buvę amerikiečiai karo belaisviai, grįžę į tėvynę, pranešė, kad jis galimai dalyvavo vadinamojoje smegenų plovimo kampanijoje, kurios aukos skelbė pareiškimus prieš Ameriką arba pasirašinėjo peticijas, reikalaujančias, kad Jungtinės Amerikos Valstijos nutrauktų karą.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: australų žurnalistas, rimtai pakenkęs Amerikos reputacijai“

kisindzeris_henris

“Pentagono dokumentai” – tai daugiau kaip 4000 lapų dokumentų rinkinys, kuriame buvo smulkiai aprašytas JAV įsijungimas į karą Vietname.

„Pentagono dokumentai“ – tai tik dalis oficialaus 7000 puslapių tyrimo, į kurį buvo įtraukta daug dokumentų, paženklintų grifais „slaptai“ ir „visiškai slaptai“.

Dokumentų foto kopiją buvęs Gynybos ministerijos bendradarbis Denielis Elsbergas (Daniel Ellsberg) perdavė laikraščiui „New York Times“ (o vėliau dokumentų kopijos atsidūrė ir „Washington Post“).

Perkeltas iš Gynybos ministerijos į JAV valstybės departamentą, kai valdžioje buvo prezidentas Džonsonas, D.Elsbergas buvo Amerikos ambasados Saigone patarėjas.

Continue reading „„Pentagono dokumentai“ vis tik buvo išslaptinti“