Minint Vilniaus geto likvidavimo 80-ąsias metines, Seimui siūloma priimti rezoliuciją, kuria Vokietiją raginama pradėti nacių okupacinės valdžios iš Lietuvos išvežtų žydų kultūros vertybių paieškas ir grąžinimą į Lietuvą. Seimui šiuo dokumentu taip pat siūloma paraginti Rusiją grąžinti okupacinės sovietų valdžios nusavintą Lietuvos piliečių žydų turtą, grąžinti žydų „Liaudies banko“ finansinius aktyvus.
Rezoliucijos projekte, kurią įregistravo Seimo narys Emanuelis Zingeris, vadovaujantis Plungės, Kėdainių, Biržų ir kitų Lietuvos savivaldybių pavyzdžiu, siūloma pradėti ženklinti masinių žudynių vietas, atidengiant nužudytųjų vardus ir pavardes, o ne tik skaičius ir datas. Taip pat siūloma visoje Lietuvoje atnaujinti informacines kelio ženklų nuorodas į senąsias žydų kapines ir masinių žudynių vietas ir deramai jas tvarkyti.
Rezoliucijos projekte Respublikos Prezidentui rekomenduojama suteikti Lietuvos getų antinacinio pasipriešinimo dalyviams karinius laipsnius ir apdovanojimus po mirties.
Lietuvos kultūros ministeriją Seimas ketina paraginti rinkti po visą pasaulį išblaškytą Lietuvos žydų kultūros paveldą ir plėsti judaikos kolekcijas Lietuvoje Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje.
Seimas, anot rezoliucijos projekto, kviečia lietuvių ir lenkų tautybės išeivius iš Lietuvos užsienyje rengti bendrus susitikimus su Lietuvos žydų išeivija, jungiantis bendram darbui demokratijos labui ir jos išsaugojimui bei remti Ukrainą, kovojančią už laisvę.
Rezoliucijos projekto autorius ragina šalies savivaldybes neteikti gatvių pavadinimų, paminklų ir kitų atminimo vietų, siekiant įamžinti asmenis, galimai kolaboravusius su nacių totalitariniu režimu, ir nerengti jų atminimui skirtų minėjimų.
Rezoliucijos projekte Seimui siūloma pasmerkti politikų pasisakymus, turinčius bet kokių rasistinių ir antisemitinių požymių. Šalies teisėsaugos institucijoms siūloma vadovautis tarptautinės organizacijos IHRA patvirtintu Holokausto apibrėžimu.
Atsakingos Vyriausybės įgaliotos institucijos raginamos kartu su Izraelio Valstybe aktyviau plėtoti bendrus švietimo, kultūros ir mokslo, gynybos projektus ypatingai perteikiant Lietuvos žydų išeivių paveldą lietuvių kalba. Taip pat siūloma įkurti Tarptautinę tarybą, skirtą sukurti Panerių memorialo ekspoziciją.
Seimui siūloma paraginti antinacinių rezistentų – geto pasipriešinimo dalyvių bei teisuolių, gelbėjusių savo kaimynus žydus, vardais pavadinti miestų ir miestelių mokyklas, gatves ir skverus.
„Įvairių tautybių, kad ir neskaitlingų Vilniaus gyventojų siekis padėti baisiomis sąlygomis įkalintiems geto gyventojams yra sektinas solidarumo pavyzdys ateities kartoms“, – pabrėžiama dokumento projekte.
Lietuvos Vyriausybės prašoma paskelbti, kad Vilniaus geto likvidavimo 80-ųjų metinių minėjimo renginiai vyktų visoje Lietuvoje visus metus – nuo Vilniaus geto likvidavimo 1943 m. rugsėjo 23 d. iki Kauno ir Šiaulių getų likvidavimo 1944 m. liepos mėnesį.
Atmintinų dienų įstatyme siūloma rugsėjo 23-iąją paskelbti Lietuvos žydų genocido ir jų pasipriešinimo naciams atminimo diena. Tokį projektą jau yra įregistravęs Seimo narys Emanuelis Zingeris.
Rugsėjo 23-čią minėsime skaudžią datą – Lietuvos žydų genocido atminimo dieną.
Tai specialiai tam tragiškam istoriniam įvykiui skirta diena, kuri bus pažymėta tiek aukščiausio lygio oficialiais renginiais, tiek gausiais spaudos straipsniais, tiek neformaliais lokaliniais minėjimais bei internautų flešmobais, vardų skaitymais ir eitynėmis.
Ši liūdna rudens diena mums primena apie Vilniaus geto likvidavimą, nutikusį 1943 m., kuomet kraštą okupavusių Vokietijos nacistų buvo nužudyti arba į koncentracijos stovyklas išvežti paskutinieji žydų tautybės Vilniaus gyventojai.
Nuo tos dienos oficialiai Lietuvoje žydų nebeliko, tik nedidelė dalis slapstėsi lietuvių, lenkų, rusų ir kt. šeimose.
Žinoma, labiau kosmopolitiškai nusiteikę piliečiai ir žiniasklaidos mieliau yra linkę minėti Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną – sausio 27 d. Šią dieną 1945 metais į Vakarus besiritanti sovietų armija užėmė Lenkijos teritoriją, kurioje buvo Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla su joje likusia kalinių dalimi.
Paprastai Lietuvoje pažymimos abi Holokausto aukų atminimo dienos – tiek tarptautinė, tiek lietuviška. Nes visi suprantame, jog pagarbos nekaltai žuvusiems taikiems žmonėms nebus per daug.
Tačiau tai, kas vyksta mūsų viešojoje erdvėje šiais metais, kitaip, nei lazdos perlenkimu, įvardinti sunku. Visą pavasarį, vasarą – ir štai rudenį – praktiškai nėra savaitės, kad spauda nebūtų nusėta demonstratyviai raudančių ir ūbaujančiais balsais už “visą tautą” atgailaujančių viešųjų intelektualų tekstais.
Iš per kraštus besiliejančių emocijų ir putniais žandais riedančių ašarų gali pasirodyti, kad tų tekstų autoriai visiškai netikėtai, staiga tragiškai prarado artimiausius savo gimines. Kaip minimum – nuosavus vaikus ar brolius bei seseris. Ir nutiko tai vos ne straipsnio rašymo išvakarėse.
Tačiau įsigilinus į teksto turinį paaiškėja, jog ašarojama dėl …istorinių įvykių. Tragiškų, skaudžių, bet nutikusių tuomet, kai daugumos tų rašytojų net tėvai nebuvo gimę. Pasaulio ir Europos istorija kupina tragedijų, karų, marų, badmečių ir didesnio ar mažesnio masto masinių žudynių. Skaudžius istorijos puslapius reikia žinoti, jų aukas būtina deramai pagerbti, o kaltininkus – moraliai pasmerkti.
Bet kam reikia aktualizuoti seniai nurimusį istorinių tragedijų skausmą, plėšyti ir trinti druską į seniai užgijusias žaizdas ir kurstyti naujųjų kartų emocijas?
Koks tų veiksmų tikslas?
Įdiegti jaunosioms lietuvių kartoms kaltės jausmą dėl tragedijos, nutikusios, kuomet net jų seneliai nebuvo gimę? Įpratinti juos labiau gedėti dėl XX a. I pusės vienos tautybės nekaltų aukų labiau, nei dėl amžininkus ar tautiečius ištikusių tragedijų? Pasitarnauti Lietuvą numelžti pasiryžusiems Holokausto industrijos komivojažieriams? Vertas atskiro aptarimo aspektas.
Gamta taip surėdė, jog laikui bėgant žmogaus skausmas dėl artimo žmogaus netekties aprimsta. Pažįstu žmones, netekusius savo vaikų. Galime tik įsivaizduoti, ką jie jautė po tokios tragedijos.
Bet praeina keli metai – ir tie žmonės gyvena toliau, nevaikšto likusį gyvenimą juodai pasirėdę, kasdien nesidrasko plaukų ir nelieja ašarų, palikdami skaudžias emocijas tam tikroms datoms.
Tuo tarpu su lietuviškaisiais Holokausto kulto adeptais – visiškai priešinga istorija. Kuo toliau į praeitį grimzta šis tragiškas istorinis įvykis, tuo labiau jiems skauda, tuo gailesnes ašaras jie lieja, tuo garsiau rauda ir tuo demonstratyviau atgailauja bei gailestauja. Kas, atvirai sakant, iš šalies žvelgiant kelia nuostabą.
Juk kalbama apie žiloje senovėje tragiškai žuvusius jiems visiškai svetimus žmones, kurių net tų raudotojų tėvai nėra nei matę, nei pažinoję. O jie ašaringai rauda ir pasikūkčiodami pasakoja taip, lyg būtų asmeniškai tuos žmones žinoję ir turėję su jais itin artimus ryšius?
Gal visgi derėtų nutraukti tuos emocijų kurstymo fontanus ir senų seniausiai nutikusius tragiškus istorinius įvykius minėti taip, kaip ir dera civilizuotoje Vakarų šalyje: oriai, atitinkamomis datomis, su deramais pagerbimo ritualais ir be tų isteriškų raudų, svogūninių ašarų upelių bei neadekvačių atgailų nežinia už ką?
Juolab, kad kiekvienas psichologas jums pasakys, jog perdėm dažnai aktualizuojama ir pernelyg įkyriai brukama istorinė tragedija žmogaus sąmonėje nuvertėja, subanalėja ir nebekelia jokių emocijų. Nebent piktą pašaipą ir juodą sarkazmą a la Ramanausko-Greitai pastarųjų metų publicistika.
Holokaustas – skaudus istorinis įvykis ir jo aukų atmintis nenusipelno tokio likimo.
Slaptai.lt pateikia nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, oficialų laišką, adresuotą LGGRT centro generalinei direktorei, Lietuvos Respublikos generaliniui prokurorui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, Vyriausybės kancleriui.
KREIPIMASIS
Nacistinės Vokietijos okupacijos metais labiausiai nukentėjo žydų tautybės Lietuvos Respublikos piliečiai – beveik visa bendruomenė buvo sunaikinta. Žydų genocide dalyvavo Vokietijos Reicho ir jam pavaldžios vietinės struktūros, įvairių tautybių kolaborantai.
Vilniaus žydų viešoji biblioteka pažymi Vilniaus geto uždarymo 70-metį žymaus dailininko iš Suomijos parodos atidarymu.
Rugsėjo 25 d. (trečiadienį) 16 val., Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje Gedimino pr. 24, Vilniuje atidaroma Michaelio Rogatchi meno darbų paroda „Žydiška melodija“. Tai IV Pasaulio litvakų kongreso, vykstančio rugsėjo 20 – 25 d.d kultūrinės programos dalis. Parodos atidarymas įvyks paskutinę kongreso dieną ir taps vienu svarbių meninių baigiamųjų akordų prieš pat jo iškilmingą uždarymą 19 val. Rusų dramos teatre.
Š. m. kovo 20 d. sostinės centre neseniai įkurtoje Žydų viešojoje bibliotekoje (Gedimino pr. 24-9) Vilniaus geto metų ir artėjančios Paschos (Išėjimo ir Velykų) proga įvyks dailininko Vaidoto Žuko darbų paroda „Dvi žydės“. Atidarymas – 17.30 val.
Autorius parodai pateikė 24 tapybos darbus ir koliažus: jaunystės asambliažą „Užgimstanti meilė“ (1977), sumontuotą ant sulaužytos spintelės durų, paveikslus „Berniukas, pakėlęs marškinius“ (1978), „Kankinio galva“ (1986), „Kėdės nugara ir avies kailio džiovintuvas“ (2010), dvi neseniai tapytas kompozicijas su vaikišku karučiu, du natiurmortus su karvės kaukole ir kitus.
Dar prieš keliolika metų žavėdavausi Leonido Donskio intelektu, minčių ekvilibristika, demonstruojama kalbant be pykčio labai taisyklinga lietuvių kalba. Laukdvau televizijos laidų, kuriose jis su bendraminčiais gvildendavo įdomias temas. Vėliau ėmiau savęs klausti, kodėl toks eruditas nedrįsta viešai polemizuoti su kitaip galvojančiais.
Kai pagaliau profesorius dviejų genocidų teoriją ėmė vadinti prietaru, o svetimos valstybės įsakymu palikusį kruvinus pėdsakus Lietuvos žemėje Aradą – partizanu, aš kaip pilietė pirmą kartą kreipiausi į profesorių atviru laišku. Profesorius į laišką neatsakė.
Leonido Donskio, pasak jo paties, “kaip lojalaus Lietuvos Respublikos piliečio” tulžingos mintys straipsnyje “Kada tiesa pagaliau mus išlaisvins?”, paskelbtame tinklalapyje Delfi.lt, neatitinka nei profesoriaus, nei juo labiau Europos Parlamento nario statuso.