Leonido Donskio pretenzijos į visažinystę


Print

Dar prieš keliolika metų žavėdavausi Leonido Donskio intelektu, minčių ekvilibristika, demonstruojama kalbant be pykčio labai taisyklinga lietuvių kalba. Laukdvau televizijos laidų, kuriose jis su bendraminčiais gvildendavo įdomias temas. Vėliau ėmiau savęs klausti, kodėl toks eruditas nedrįsta viešai polemizuoti su kitaip galvojančiais.

Kai pagaliau profesorius dviejų genocidų teoriją ėmė vadinti prietaru, o svetimos valstybės įsakymu palikusį kruvinus pėdsakus Lietuvos žemėje Aradą – partizanu, aš kaip pilietė pirmą kartą kreipiausi į profesorių atviru laišku. Profesorius į laišką neatsakė.

Leonido Donskio, pasak jo paties, “kaip lojalaus Lietuvos Respublikos piliečio” tulžingos mintys straipsnyje “Kada tiesa pagaliau mus išlaisvins?”, paskelbtame tinklalapyje Delfi.lt, neatitinka nei profesoriaus, nei juo labiau Europos Parlamento nario statuso.

Autorius kaltina Kęstutį Girnių pretenzijomis į visažinystę, o išeina kaip tam žemaičiui: “kas kou kvep, tou ir kitą tep”. Sakosi tarptautinėse konferencijose ne kartą girdėjęs ir skaitęs nemažai Vokietijos, Anglijos, JAV, lietuvių, žydų istorikų darbų apie 1941-uosius Lietuvoje ir jam esą užtenka girdėtų ir perskaitytų dalykų, kad galėtų teigti, jog jo požiūrio į įvykius neatitinkantys darbai yra tik ”mėgėjiški ir politiškai eksploatuojami mėginimai persvarstyti šio jautraus tyrimų lauko dalykus”.

Nekalbėsiu apie Leonido Donskio vartojamą skaičių ekvilibristiką – “naciai ir baltaraiščiai išžudė 220 000 Lietuvos Respublikos piliečių!” Tuo tarpu įvairiuose šaltiniuose gausu nuorodų, jog prieš II pasaulinio karo pradžią Lietuvoje nebuvo likę ir 150 000 žydų. Atbėgusieji iš Lenkijos bet kuriais būdais skubėjo į Palestiną, daug pasitraukė ar buvo ištremti į Rusiją. Pabėgėliai iš Lenkijos Lietuvos Respublikos pilietybės visaip stengėsi išvengti. Todėl po karo jie, kaip ir enkavedistu dirbęs Aradas, pasinaudodami lenkiškais pasais išskubėjo į Lenkiją, o iš jos – į Palestiną.

Kadangi šių eilučių autorė yra ir gidė, savaime suprantama, ji daug skaito, ypač literatūrą istorijos ir Vilniaus temomis. Norėčiau L. Donskiui rekomenduoti bent tris knygas, kurių turinys jam leistų pakoreguoti jo utriruotą teiginį “visus Lietuvos žydus išžudę naciai ir baltaraiščiai nusikalto visų pirma Lietuvos valstybei ir politinei tautai, o lietuvių tautos asmenyje ir visai žmonijai”.

Nekalbėsiu tuo stiliumi, kuriuo kalba kai kurie L. Donskio straipsnio komentatoriai, primindami, ar žydai neturėtų prisiimti atsakomybės už savo gentainių aktyvų dalyvavimą vykdant komunistinį genocidą įvairiose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Tik atkreipsiu autoriaus dėmesį į pačių žydų kolaboravimą su nacionalsocialistais žeminant ir žudant žydus.

Pirmiausia – Isaiaho Trunko knygą “Judenrat. The Jewish Councils in Eastern Europe under Nazi Occupation” (Judenratas. Žydų tarybos Rytų Europoje nacių okupacijos metais”), 663 p. Joje L. Donskiui būtina paskaityti bent skyrius “The Ghetto Police” (p. 473 – 527), “Opposition to the Jewish Councils and the Ghetto Police” (“Žydų tarybų ir geto policijos opozicija”, p. 528 – 547) ir “Postwar Trials of Councilmen and Ghetto Police” (“Po karo įvykę žydų tarybų ir getų policijos teismai”, p. 548 – 569). Šių skyrių pavadinimai iškalbingai byloja apie žydų tarybų narių ir policininkų kolaboravimą su naciais. Beje, teisiami buvo ir konclageriuose kapais (prižiūrėtojais; kapais skirdavo kriminalinius nusikaltėlius, įkalintus svetimšalių legionų narius, žydus, politinius kalinius – I.T.)  ar vyresniaisiais kapais dirbę žydai. Kai kuriems policininkams ir judenratų nariams buvo rengiami tik garbės teismai. Knygoje gausu pavyzdžių apie getuose ir koncentracijos stovyklose policininkais dirbusių žydų žiaurumą, jų vykdomas mirties bausmes.

Remiantis gausiais šaltiniais rašoma apie judenratus, apie įvairius gyvenimo getuose aspektus – ekonominį, socialinį, kultūrinį. Mums, lietuviams, ypač įdomūs puslapiai apie gyvenimą Vilniaus, Kauno, Šiaulių getuose. Pabrėžiama, jog Vilniaus geto policijos viršininkas Jokūbas Gensas pats dalyvavo atrenkant žydus į Panerius (p. 422). Kartu su keliais policininkais 1942 m. spalio mėn. Ašmenoje jis atrinko 406 žydus, juos kartu su ypatingųjų būrių vyrais sušaudė.

Geto metraštininkas apie Ašmenos targediją

Vilniaus geto kronikos autorius Hermanas Krukas savo dienoraštyje, 2004 m. išleistame lietuvių kalba, “Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos” rašo apie Ašmenos žydų tragediją: “Žydų policininkai pasiskirstė į tris grupes. Viena grupė varė žydus iš namų, antroji grupė varė juos iš sinagogų (ten buvo surinkti perkeliami asmenys), o trečioji grupė buvo aikštėje /…/ Vis dėlto ne visi suėjo į aikštę. Ten patys žydų policijos pareigūnai skirstė ir sprendė, kas turėtų eiti į dešinę, o kas į kairę…Žydai pamatė, kad pateko į pinkles, ir pradėjo kaišioti pinigus. Viena moteris savanoriškai atidavė 800 auksinių rublių. Taip buvo atrinkti 200 ligonių ir 392 seni žmonės, iš viso 592 žmonės, ir 410 iš jų buvo išsiųsti iš miesto” /…/

Visi tie 410 atrinktų žmonių buvo išsiųsti iš miesto, kur laukė 150 valstiečių vežimų. Iš ten jie buvo nuvežti 8 kilometrus už Ašmenos. Jie buvo sušaudyti dalyvaujant 8 lietuvių ir 7 žydų policininkams.

Viso ”sumanymo” vadovai buvo ponai Desleris, Nosonas Ringas, Moišė Levas.

Per tas kelias dienas, kurias žydų policininkai praleido ten, tie 30 policininkų išgėrė 100 butelių degtinės /…/ Policininkai parsivežė į Vilnių pilnus maišus brangenybių ir pinigų  Daugiausia tai taikoma ponams Desleriui ir Levui. Be to, Ašmenoje dirbę policininkai gavo specialias gumines lazdas/…/

Žmonės pasakoja daugiau: kai žydų policininkai jau buvo vežimuose ir išvažinėjo iš Ašmenos atlikę savo darbą, vienas didvyrių, mūsų seniai išgarsėjęs didvyris Drezinas dainavo susirinkusiems žydams:

Mes pasilinksminome ir pradžiuginome save,

Jūs taip pat nuostabiai ir gražiai praleiskite vakarą.

Akcijos metu žydų policininkas [Aizikas] Averbuchas puolė į isteriją ir jį reikėjo gaivinti.

Finalas

Žydų policininkai, grįžę į getą “visame gražume” (su uniformomis ir lazdomis), įžygiavo į getą kaip pergalės parado dalyviai. Praėjus dviem dienoms po jų sugrįžimo gete įvyko policininkų susirinkimas, kuriame Gensas pateisino elgesį, motyvuodamas tuo, kad tai buvo žydų gelbėjimas. Desleris kalbėjo apie viską atvirai ir nesivaržydamas. Dauguma policininkų palaikė viršininko teoriją ir reagavo džiaugsmingais sveikiniamis ir plojimu. Policininkas Fridmanas atvirai pareiškė, kad net jeigu vienbalsiai pritariama tokiems dalykams, nereikėtų ploti. Gete vis dar baimės nuotaika. Visa tragedija ta, kad policininkai nė žodeliu apie tai neprasitaria. Vis dėlto kai kas pasiekia visuomenę ir tragiška tai, kad didesnė visuomenės dalis pritaria Genso požiūriui /…/.

Žydų policininkai pasidarė pinigų ir, aišku, jiems buvo leista tai daryti, kad juos korumpuotų. Labai galimas dalykas, jog panaši akcija netrukus bus įvykdyta vėl, ir tada žydų policininkai jau pasisiūlys savanoriais…

Tai labai liūdna Ašmenos žydų galo santrauka (p. 393 – 395)”.

Žydų policininkai – baltaraiščiai

Apie Lietuvos generalinės srities teritorijoje veikusią žydų policiją rašė Petras Stankeras knygoje “Lietuvių policija 1941 – 1944”, V. 1998, p. 88 – 90). Recenzuodamas šios knygos vertimą į rusų kalbą, Vytautas Visockas atkreipė dėmesį į Lietuvoje mažai žinomą žydų policijos kolaboravimą su nacionalsocialistiniais okupantais (“Ir žydai šaudė žydus”, http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/2514-ir-zydai-saud-zydus.html).

Beje, žydų policininkai taip pat buvo “baltaraiščiai” – ant raiščio buvo Dovydo žvaigždė.

Išpažintis: kaip žydai vedė žydus į mirtį

Minėtame H. Kruko dienoraštyje yra tik nuoroda apie susirinkimą Genso namuose, kurio metu Gensas pateisino Ašmenos akciją (p. 396). Šiurpą keliančią Genso kalbą galima aptikti internete adresu http://www.jewishvirtuallibrary.org/jsource/Holocaust/Gens1.html.

Mūsų skaitytojų ir Leonido Donskio dėmesiui pateikiame šios kalbos tekstą iš Yitzhako Arado knygos „Ghetto in Flames“ (Jerusalem, 1980) su trumpais paties Arado komentarais:

Spalio 27 d. Gensas sušaukė žymesnių žydų susirinkimą Vilniuje ir raportavo jiems apie akciją Ašmenoje ir įvykius, kurie prie jos privedė.

“Posėdžio, skirto Ašmenos akcijai, protokolas, 1942 m. spalio 27 d.

Dalyvauja: Geto įgaliotinis Gensas; komisaras Desleris; Sveikatos departamento direktorius Milkonovickis; geto įgaliotinio pavaduotojas Friedas; Fishmanas; Braude; Rabinas Jacobsonas; Kalmanovičius…

Gensas: Draugai, sukviečiau jus čia šiandien pranešti apie vieną iš baisiausių žydų gyvenimo tragedijų – kai žydai veda žydus į mirtį. Šį kartą noriu kalbėti atvirai. Prieš savaitę atėjo Weissas ir įsakė mums SD vardu vykti į Ašmeną. Jis sakė, kad ten gete yra apie 4000 žydų ir kad jie visi negali ten likti, getas turi būti sumažintas, o žmonės, kurie neteikia jokios naudos vokiečiams, turi būti atrinkti ir sušaudyti. Pirmenybė turi būti teikiama moterims, kurių vyrai buvo pagauti pagrobėjų, ir jų vaikai. Paskui liepta surinkti daugiavaikes šeimas. Išklausę nurodymus, atsakėme: „Klausau.“

Desleris ir žydų policija išvyko į Ašmeną. Žydų policija įsikūrė ir po dviejų ar trijų dienų informavo Vilniaus gebietskomisarą, kad, visų pirma, neįmanoma išsiųsti tų moterų, kurių vyrai buvo pagrobti, nes jos dirba, ir antra, nėra šeimų su keturiais ar penkiais vaikais. Pamiršau pridurti: mums buvo įsakyta atrinkti bent 1500 žmonių. Mes atsakėm, kad tokio skaičiaus neįvykdysim. Derėjomės, ir kai ponas Desleris atvyko iš Ašmenos su raportu, skaičius buvo sumažintas iki 800. Po to, kai aš kartu su Weissu nuvykau į Ašmeną, skaičius vėl sumažėjo, šį kartą iki 600… ir moterų bei vaikų klausimas buvo išbrauktas iš darbotvarkės, o klausimas sukosi tik apie senyvo amžiaus žmones. Tiesa yra tai, kad 406 pagyvenę žmonės buvo atrinkti Ašmenoje ir perduoti.

Kai Weissas pirmą kartą pareikalavo moterų ir vaikų, aš jam atsakiau, kad vietoj jų jam reikėtų imti senus žmones. Jis atsakė: „Senieji vis tiek išmirs per žiemą, o mes įpareigoti sumažinti geto gyventojų skaičių dabar.“ Žydų policija išgelbėjo visus tuos, kuriems reikėjo gyventi. Tie, kurių dienos, šiaip ar taip, eina į pabaigą, turėjo mirti. Ir tegu šie seni žydai atleidžia mums, jie buvo paaukoti mūsų žydams ir mūsų ateičiai.

Aš nenoriu kalbėti apie tai, ką mūsiškiai žydai iš Vilniaus išgyveno Ašmenoje. Šiandien tik gailiuosi, kad mūsų nebuvo per akciją Kiemeliškėse ir Bistryčioje. Praėjusią savaitę ten buvo sušaudyti visi žydai, be išimties. Du žydai iš Švenčionių atvyko susitikti su manimi šiandien ir prašė manęs išgelbėti Švenčionių, Vidžių ir kitų aplinkinių miestelių žydus. Šiandien savęs klausiu: kas bus, kai mums reikės atlikti tokią atranką antrą kartą?

Mano pareiga jums pasakyti: Gerieji žydai, eikite namo! Nenoriu teptis rankų ir siųsti savo policininkų atlikti šį niekingą darbą. Bet šiandieną jums sakau – tai mano pareiga susitepti rankas, nes dabar žydų tauta išgyvena patį baisiausią laikotarpį. Dabar, kai jau penkių milijonų nebėra, mūsų pareiga yra gelbėti stiprius ir jaunus, ne tik amžiumi, bet ir širdimi, ir nepasiduoti jausmams. Kai rabinui Ašmenoje buvo pasakyta, kad iki reikalaujamo skaičiaus trūksta žmonių ir kad penki seniai slepiasi, jis liepė atidaryti slėptuvę. Štai žmogus su stipria ir jauna širdimi. Nežinau, ar jūs tai suprasit ir pateisinsit, ir ar jie tai pateisins, kai mes išeisim iš geto. Bet toks mūsų policijos požiūris: išgelbėti tai, kas įmanoma, nepaisant gero mūsų vardo ir asmeninių išgyvenimų.

Visa, ką pasakiau, yra nemalonu mūsų širdžiai ir gyvenimui. Nėra reikalo apie visa tai žinoti kitiems. Aš įtraukiau jus į baisią paslaptį, kuri turi likti mūsų širdyse. Noriu parodyti, ką padarė policininkai, tie, kurie vykdė šį beprotišką darbą, kurie atskyrė žmones ir sakė „į kairę“ ir „į dešinę“ … Tai ne teismas. Aš noriu, kad žmonės žinotų, kas yra getas iš kitos pusės, kas yra policijos pajėgos, ir kokie yra keliai, kuriais turi eiti kiti žydai.

Iš jūsų, draugai, tikiuosi moralinės paramos. Visi mes norime išgyventi ir palikti getą. Daug žydų vis dar nesuvokia to didžiulio pavojaus, kuriame mes veikiame, ir kiek daug kartų kasdien mes galime būti nusiųsti į Panerius …

O mane likimas atvedė į mūšio lauką. Aš tada nebijojau, tik po to, kai viską prisiminiau.  Tokia situacija dabar. Mes pajusime viso to skausmą po to, kai išeisime iš geto. Šiandien mes norime būti stiprūs. Tikintieji turėtų sakyti: Visagalis mums padės. Netikintis turėtų sakyti, kad Visuomenės Dvasia ir žydų patriotizmas padės jam ištverti visa tai ir po geto išlikti žmogumi, dėl didžios žydų tautos ateities.

Rosenbergas neseniai sakė, kad vokiečių pareiga – su šaknimis išnaikinti Europos žydus. Nežinau, ką jis tuo nori pasakyti. Jei jis ateitų į mūsų getą, jis mūsų bijotų. Žmonės medžiojami slėptuvėse, žudomi Paneriuose, atplėšti nuo šeimų per metus laiko susikūrė naują gyvenimą, pasiekė daug daugiau negu „arijai“. Tokia yra žydija – ryžtinga dvasia, nepaliaujamas tikėjimas gyvenimu. Taigi, kad sutrukdytume įgyvendinti Rosenberg‘o pasakymą, mes šiandien kovosime, o karas pateisina priemones, nors kartais jos yra baisios. Labai apgailestauju, kad mes turime kovoti visomis išgalėmis, kad susigrumtume su priešu. Žydija nematė kraujo 2000 metų. Buvo daug ugnies, bet ne kraujo. Šiandien matome kraują, gete. Žydai sugrįžo iš Panerių su žaizdomis rankose ir kojose. Iš Panerių parbėgusios penkios moterys ir vaikas gulėjo ligoninėje. Šiandien žydų tauta gerai žino kraujo skonį ir todėl jausmų jau nebėra. Noriu jums parodyti gyvenimą iš arčiau, paaiškinti, koks gyvenimas yra nuogoje kovoje. Štai kodėl aš jus, žmonės, čia pasikviečiau, jus, kurie toli nuo policijos.

Desleris: Mes gavome įsakymą. Jis buvo baisus, bet mes pripratome nesiginčyti. Aš pasirinkau trisdešimt stipriausių policijos pareigūnų ir automobiliu nuvykome į Ašmeną… Nė vienas iš vyrų nežinojo kelionės tikslo. Su manimi buvo gestapo pareigūnas, kuris Ašmenos judenratui pasakė, kad reikia 1200 moterų ir vaikų darbams… Aš daviau įsakymą suregistruoti visus gyventojus ir per dvi dienas pradėjome skirstyti šainus [darbo pažymėjimus]…. Aš negalėjau judenratui atskleisti tiesos. Tik paprašiau tarybos narių parengti sąrašą senų žmonių, kad galėčiau iškeisti juos į moteris ir vaikus, kurių buvo prašoma… Penktadienį turėjome žmones perduoti. Nusprendėme, kad visi gyventojai turės susirinkti aikštėje, grupėmis pagal gyvenamąją vietą: Ašmena, Alšėnai ir t.t. Judenrato narys ir rabinas turės būti kiekvienos grupės priekyje… Buvo duotas įsakymas, kad vaikai iki šešiolikos metų gali likti namie, jei jų tėvai pageidautų. Mes taip padarėme, kad žydai suprastų, jog getas nebus panaikintas; jei vaikai liks namie, vadinasi, getas išliks. Norėjau išsaugoti jaunimą ir inteligentiją, kuri yra mūsų ateitis…

Gensas: Aš prisiimu atskomybę už akciją. Nenoriu diskusijų; nė vienas neturi teisės diskutuoti apie tai, ką aš padariau ar darysiu. Sukviečiau jus, kad pamatytumėt, ką dabar žydai išgyvena ir kodėl žydas merkia rankas į kraują. Mes turėjome tokių traumų gete ne kartą… Jei ateis laikas, kai policija vėl turės pasireikšti, ir jei aš matysiu, kad tai visų naudai, mes darysime!“ (p. 342-346).

Yitzhakas Aradas nesmerkia gentainių už žydų šaudymą

Pasak Y. Arado, “Weissas sutiko sumažinti aukų skaičių nuo 1500 iki 600 žmonių po to, kai buvo papirktas. Gensas ir Desleris buvo vieninteliai, kurie žinojo tikrąjį žydų policijos kelionės tikslą į Ašmeną. Pareigūnai ir kitas personalas, kurie važiavo iš Vilniaus geto į tą miestelį, nežinojo kelionės tikslo iki dienos prieš akciją, kuri buvo įvykdyta spalio 23-iąją”.

Tolesni Y. Arado komentarai rodo, jog jis nesmerkia žydų policijos veiksmų, o pateikia pavyzdžius, kurie padėtų žydšaudžius pateisinti: “M.Ganionski, F.P.O. (gete veikusi Jungtinė partizanų organizacija, liūdnai pagarsėjusi teroristinėmis akcijomis – I.T.) narė, dirbo sekretore geto policijoje, su būriu policininkų nuvažiavo į Ašmeną ir prieš išvykdama pranešė F.P.O. vadovams. Jie įtarė, kad Ašmenoje bus vykdoma naikinimo operacija, ir pasiuntė į Ašmeną vieną iš organizacijos narių, L. Magun, kad įspėtų žydus apie neišvengiamą akciją. Magun atvyko į Ašmeną kaip „arijė“, jai pavyko infiltruotis į getą ir užmegzti ryšius su jo gyventojais. Jie ja netikėjo. L. Magun misija buvo pirmas bandymas, kuriuo F.P.O. bandė suardyti policijos ir geto administracijos veiksmus.

Kai policininkai grįžo į getą, greitai išplito žinia, kad Ašmenoje įvyko akcija ir kad žydų policija joje aktyviai dalyvavo. Operacija buvo šokas geto bendruomenei, bet nebuvo bendro Genso ir policijos veiksmų pasmerkimo. Krukas, kuris kritikavo policijos vaidmenį Ašmenos akcijoje, rašė: „Didžiausia tragedija buvo ta, kad vieša nuomonė iš esmės buvo Genso pusėje…“ Kalmanovičius rašė: „Jei akciją būtų vykdę kitataučiai (vokiečiai ir lietuviai), aukų skaičius būtų buvęs didesnis.“ Geto bendruomenė policijos veiksmus, kurie pasibaigė išsaugant kiek galima daugiau žmonių, laikė padiktuotais realybės.

Po Ašmenos akcijos gete ėmė sklisti gandai, kad dar viena akcija netrukus turėtų vykti Vilniuje. Daugelis žmonių naktimis miegodavo slėptuvėse. Gensas kovojo su šiais gandais, už jų skleidimą žmonės buvo areštuojami. 1942 m. lapkričio 30 d. leidinys Geto Yedies Nr. 15 parašė straipsnį, smerkiantį tuos, kurie gete sukėlė paniką“ (p.347 – 348, visą anglišką tekstą vertė Asta Freidgeimaitė – I.T.).

Kada tiesa pagaliau mus išlaivins?

Lietuvos Respublikos pilieti Leonidai Donski, jūsų tulžingo straipsnio pavadinime “Kada tiesa pagaliau mus išlaisvins?” į akis krinta aliuzija į Evangeliją pagal Joną (Jn 8, 32). Tame pačiame 8 skyriuje rašoma apie moterį, kurią Rašto aiškintojai ir fariziejai rengėsi užmušti akmenimis. Paklausę Jėzaus patarimo, kaip su ta moterimi pasielgti, jie išgirdo atsakymą “Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį (Jn 8, 7).

Nereikalauju, kad žydus, visaip baudžiusius, konvojavusius ir šaudžiusius savo gentainius, išvadintumėte nusikaltėliais, o žydų tautos asmenyje ir visai žmonijai. Bet, išklausęs tiek garbių istorikų pranešimų, turėtumėte žinoti, kad totalitarinės valstybės į tautų mėsmalę įvarydavo įvairių tautybių žmones. O gal jūs neminite žydų tautybės nacių kolaborantų dėl to, kad naciai, įsakydami jiems žudyti savo gentainius, leido atlikti tikrai makabrišką atranką – leisti, pasak Genso, “išsaugoti jaunimą ir inteligentiją”, kuri yra žydų ateitis?

Šiuo požiūriu sovietiniai kolaborantai paklusniai atrinkdavo ir siųsdavo į tremtį, į alinančius gulago lagerius šviesiausius žmones, negailėdami moterų ir vaikų. Gal ponui L.Donskiui teko skaityti, kad 1941 metų aktyviausi Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai Fridis Krastinis, Icikas Dembo, Levas Finkelšteinas, Judita Komodaitė, Kazys Macevičius, Danielius Todesas būtų leidę vietoje sveiko žmogaus varyti į tremtį silpną,  invalidą, vietoje guvaus, protingo vaiko – pasmerkti myriop protiškai atsilikusį? Vietiniai sovietų kolaborantai, užuot sudarę salygas atlikti kad ir makabrišką selekciją, neleido išsaugoti tautos žiedo.

Dėl daugelio Europos Parlamento nario straipsnio vietų galima būtų pateikti argumentų, rodančių autoriaus šališkumą ir istorijos žinių stygių.

Bet pradžiai užteks. Perfrazuodama Leonidą Donskį, galiu tik pasakyti, kad tokia yra mano – lojalios Lietuvos Respublikos pilietės – nuomonė.

Gintaro Visocko nuotraukoje: europarlamentaras Leonidas Donskis.

2010.09.06


Prisijunkite prie diskusijos