Kiek uždirba žmogaus teisių gynėjai


Print

Gegužės 12-ąją europarlamentaras Leonidas Donskis Vilniuje surengė spaudos konferenciją, kurioje drauge su psichiatrijos specialistu Dainiumi Pūru, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriumi Henriku Mickevičiumi ir Pilietinės visuomenės instituto vadovu Dariumi Kuoliu pergyveno dėl grubių žmogaus teisių pažeidimų Lietuvoje. Konferencija paliko dvejopą įspūdį.

Būtų sunku nesutikti su šio europarlamentaro nuostatomis, jog Lietuvoje persekiotų čečėnų Chadižat ir Maliko Gatajevų byla – išgalvota, politizuota, be to, greičiausiai susijusi ir su Rusijos slaptųjų tarnybų intrigomis. Gilindamasis į priežastis, kodėl Lietuvos saugumo pareigūnai, pasitelkdami pagalbon mūsų šalies prokuratūrą ir teismus, atkakliai persekioja čečėnų Gatajevų šeimyną, L.Donskis taikliai pastebėjo, esą Lietuva dėl šio skandalo šiandien labai nepatraukliai atrodo Europos Sąjungos šalių akyse.

Dėl Gatajevų bylos kilęs tikras tarptautinis skandalas. Pasitraukę iš ES narės Lietuvos Gatajevai paprašė politinio prieglobsčio kitoje ES šalyje – Suomijoje. Ir Suomija šiems čečėnams politinį prieglobstį greičiausiai suteiks, kadangi mano, jog Gatajevai Lietuvoje buvo sulaikyti neteisėtai, be rimto pagrindo, grubiai pažeidžiant nekaltumo prezumpciją ir pagrindines žmogaus teises. Žodžiu, ši byla akivaizdžiai byloja, jog Lietuvos požiūris į žmogaus teises šiuo metu labai skiriasi nuo Suomijos požiūrio.

Įsiminė ir europarlamentaro L.Donskio nuomonė dėl Eglės Kusaitės sulaikymo, kur pirmuoju smuiku vėl groja lietuviškasis saugumas ir kur vėl greičiausiai neapsieita be Rusijos federalinės saugumo tarnybos įsikišimo bei grubios įtakos. Tiek europarlamentaras L.Donskis, tiek kiti konferencijos svečiai tvirtino, jog netiki mūsų VSD ir teisėsaugos pareigūnų tvirtinimais, esą ši mergina iš tiesų ketino vykti į Rusiją ir kartu su kitomis mirtininkėmis susisprogdinti civilių ar kariniuose objektuose. Konferencijos rengėjų manymu, Lietuvos slaptosioms tarnyboms kažkodėl prireikė klaipėdietę E.Kusaitę traktuoti kaip teroristę, siekiančia keršyti Rusijai dėl karo Čečėnijoje. Beje, šią informaciją labai noriai pasigriebė rusakalbė žiniasklaida. Nieko nelaukę rusiški leidiniai ir rusiškos televizijos ppradėjo antilietuvišką bei antičečėnišką propagandinę isteriją, girdi, štai kokia teroristams palanki yra Lietuva.

Įsiminė ir konferencijos dalyvių pastabos, kokiomis nedemokratinėmis, antihumaniškomis priemonėmis Lietuvos VSD šiais atvejais siekė savo tikslų. Pirmu atveju vienas jaunas VSD Kauno skyriaus darbuotojas, siekdamas įtaisyti pasiklausymo aparatūrą, suviliojo Gatajevų augintinę, ir ši jau laukiasi kūdikio. Antruoju atveju Lietuvos VSD bandė įtakoti merginą, kuri labai silpnos sveikatos ir kuriai nuolat reikia psichologo pagalbos. Kitaip tariant, pasirinktas diktatūrų pamėgtas šantažo principas: jei prisipažinsi bendradarbiavęs su užsienio šalių specialiosiomis tarnybomis, kalėjime ilgai sėdėti neteks, bet jei neprisipažinsi, už grotų atsidursi tikrai ilgam…

H. ir M.Gatajevų bei E.Kusaitės persekiojimo istorijos – išties primenančios Rusijos KGB ar FSB braižą. Tačiau europarlamentarą L.Donskį sunku pavadinti tikru, nuoširdžiu demokratu. Vertindamas neseniai Vilniuje surengtą gėjų ir lesbiečių paradą L.Donskis buvo labai pakantus homoseksualams ir itin agresyvus bei priešiškas visiems, kurie šiuo klausimu turi “kiek kitokią nuomonę”. O juk tikras žmogaus teisių gynėjas privalo gerbti visus: ir netradicinės seksualinės orientacijos asmenis, ir tuos, kurie kritikuoja gėjus bei lesbietes dėl jų noro viešai demonstruoti savo išskirtinumą. Tuo tarpu gegužės 12-osios konferencijoje L.Donskis leido sau itin agresyviai kritikuoti parlamentarus Petrą Gražulį ir Kazimierą Uoką. Toks L.Donskio dviveidiškumas kelia pačių įvairiausių įtarimų: gėjams galima turėti savo nuomonę, o P.Gražuliui ir K.Uokai – ne?

Dviveidiškumo elementų galima buvo įžvelgti ir kitų kalbėtojų pasisakymuose. Pavyzdžiui, žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovas H.Mickevičius nepraleido progos dar sykį pakritikuoti Lietuvos dėl “nelemtų CŽV kalėjimų”, pabrėždamas, jog visiems seniai aišku, jog mūsų šalis čia irgi nusižengusi demokratijai. Klausantis H.Mickevičiaus kalbos buvo akivaizdu, kad šis žmogaus teisių gynėjas kažkodėl itin nori, kad Lietuvoje tie “kalėjimai” būtų bet kokia kaina surasti. Kodėl nori? Juk ši žinia itin nemaloni Amerikai, tačiau palanki Rusijai…. 

O Pilietinės visuomenės instituto direktorius D.Kuolys piktinosi, kodėl mūsų politinis elitas vis dar neduoda įvertinimo Gatajevų ir E.Kusaitės byloms. Iš tiesų – kodėl? Bet tų “kodėl” gali būti kur kas daugiau. Pavyzdžiui, kodėl į Gatajevų gynimo kampaniją D.Kuolys, kaip ir, sakykim, L.Donskis, įsijungė ne nuo pat pradžios, ne prieš pusantrų metų ar prieš metus, kada Gatajevus remti buvo pavojinga, o tuomet, kai savo aiškią poziciją išguldė Suomijos valdžia? Vienoje televizijos laidoje buvęs VSD direktorius Mečys Laurinkus, polemizuodamas su D.Kuoliu, teisingai pastebėjo: “kam man atsakinėti į jūsų klausimus, jei jūs jau turite susidaręs išankstinę nuomonę”. Taigi D.Kuolio angažuotumas ir visažinystė kelia abejonių ne vien šių eilučių autoriui.

Žmogaus teisių gynimas, kur susipina žvalgybų ir kontržvalgybų interesai, – painus reikalas. Visai neseniai teko bendrauti su Lietuvoje reziduojančiu aukšto rango diplomatu. Jis pasakojo, kaip šiomis dienomis į Lietuvą buvo bandyta įsileisti apie kelis šimtus pabėgėlių iš karinio konflikto nusiaubtos zonos. Žvelgiant iš šono, diplomatas turėjo tarpininkauti, jog Lietuva nedelsiant įsileistų jo tautiečius. Tačiau diplomatas pasielgė priešingai. Jis pasirūpino, jog Lietuvos tarnybos neduotų nė vieno leidimo. Mat diplomatas sužinojo, jog tie pabėgėliai prieš prašydami Lietuvos vizos buvo deramai apdoroti Rusijoje. Vaizdžiai tariant, Rusijos slaptosios tarnybos “pabėgėliams” davė nurodymą bet kokia kaina patekti į Lietuvą ir čia triukšmauti, kelti riaušes bei neramumus ir tokiu būdu kompromituoti Rusijos diktatui nepasiduodančią šalį. Be jokios abejonės, atsidūrę už grotų tokie “pabėgėliai” būtų kreipęsi pagalbos ir į žmogaus teisių gynėjus. Tad mūsų žmogaus teisių gynėjai privalo būti labai atidūs. Pabėgėlis nelygu pabėgėliui.

Analizuojant šį Gordijaus mazgą nederėtų pamiršti ir finansinių aspektų. Klausantis aistringų žmogaus teisių gynėjų kalbų norėtųsi sužinoti, o kiek jie uždirba, imdamiesi būtent tokios veiklos? Šių eilučių autoriui teko dalyvauti viename žmogaus teisių gynėjų suvažiavime Estijoje ir savo akimis pamatyti, kokios didelės lėšos skiriamos viešbučiams, lėktuvų bilietams, pietums restoranuose. Taigi kai kurie lyg ir altruistiškai žmogaus teises ginantys žmonės iš tikrųjų užsidirba gražaus pinigėlio. Iš kur tos lėšos? Ar be atlygio žmogaus teisių gynėjai vis tiek būtų nuoširdžiai rūpinęsi žmonių teisių gynimu?

Prisimindamas kelionę į Estiją norėčiau ironiškai nusišypsoti: už tokius pinigus ir aš sutikčiau ginti žmogaus teises…

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Europarlamentaro Leonido Donskio surengta spaudos konferencija, palikusi dvejopą įspūdį.

Redakcijos prierašas.

Gegužės 19-ąją laikraštis “XXI amžius” išleis dar vieną “Slaptųjų takų” numerį.

2010.05.17


Prisijunkite prie diskusijos