Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. Slaptai.lt nuotr.

Sutikime, reikėtų gerokai pavargti, norint šiandien rasti analitinės, ekspertinės ir nešališkos informacijos apie mums taip menkai pažįstamą šalį, – Azerbaidžaną. Todėl nemenkas atradimas pasirodė lietuvių publicistų Leono Juršos („Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“) ir Gintaro Visocko („Juodojo sodo tragedija“) monografijos apie šią musulmonišką, ganėtinai paslaptingą ir per sudėtingus istorijos vingius gerokai nukraujavusią šalį ir jos tautą.

Atvirai prisipažinsiu, kas pirmiausiai, paėmus šias knygas į rankas, mane nustebino: tai informacijos, preciziškai surinktos bei meistriškai pateiktos, gausa. Ypač tai maloniai nustebina šiais laikais,kuomet rašantieji publicistiką labiau linkę pasikliauti savo susigalvotomis interpretacijomis, o ne gilia faktų analize bei jų susisteminimu.

Abi knygos labai kūrybiškai iliustruotos, išleistos Mokslotyros instituto, išspausdintos „Standartų spaustuvėje“. G. Visocko – 2016 m., L. Juršos – 2017 m.

Bandydamas bent probėgšmais apžvelgti šiuos du veikalus, pirmiausiai norėčiau sustoti ties G. Visocko „Juodojo sodo tragedija“, kurio pavadinimas, išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos reiškia Kalnų Karabachas.

Kaip atsirado ši knyga? Anot paties autoriaus, tai ne vienerių metų darbas, pažymėtas kantriu ir nuosekliu faktų rinkimu – po kruopelytę, žingsnis po žingsnio studijuojant kiek įmanoma daugiau ir įvairių šaltinių. Jeigu neklystu, autorius kažkur yra užsiminęs, jog Azerbaidžano tematika yra paskelbęs per 100 straipsnių. Ir štai – rezultatas, sutalpintas į 240 psl. knygą.

Ir, atrodo, jis pavykęs.

O dabar svarbiausias klausimas: kodėl Azerbaidžanas?

Į jį autorius atsako labai paprastai ir nuoširdžiai:

Jokios paslapties nėra. Vaizdžiai tariant, kalčiausias šioje istorijoje… lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius. Tuomet, kai Lietuvoje mažai kas domėjosi, kam turi priklausyti Kalnų Karabachas – armėnams ar azerbaidžaniečiams, į rankas pateko V. Krėvės tekstai, kuriuose apie azerbaidžaniečius rašoma labai palankiai. Tai buvo neįprasta, mat apie armėnus Lietuvoje anuomet vyravo palankesnė nuomonė nei apie azerbaidžaniečius. Ir vis dėlto Azerbaidžano sostinėje Baku kadaise gyvenusį mūsų rašytoją sunku įtarti buvus tendencingą ar nesąžiningą! Pradėjau ieškoti papildomų argumentų, faktų, skaičių. Pasirodo, apie azerbaidžaniečius Lietuvoje paskleista daug klaidinančių mitų…

G. Visocko knygą sąlyginai galima suskirstyti į tris dalis. Pirmojoje vyrauja faktinė publicistika, paremta asmeniniais pastebėjimais (publicistas ne kartą lankėsi šioje šalyje, artimai bendravo ne tik su paprastais piliečiais, bet ir žinomais visuomenės veikėjais – aut. past.); antrojoje – skaudžios azerbaidžaniečiams Kalnų Karabacho temos nagrinėjimas. Trečiojoje dalyje autorius pateikia gausybę nenuginčijamų faktų apie tai, kaip per kelis šimtmečius azerbaidžaniečių tauta patyrė begalę neteisybių ir skriaudų, pralaimėjimų, neteko daug savo teritorijų.

Būdingas šios knygos bruožas – nesumeluota autoriaus meilė šiai šaliai. Pripažinkime – to nesuvaidinsi net ir būdamas labai rafinuotu rašytoju.

…Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmoniškos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną (…). Taip, mums, lietuviams, ši diena – neįsimintina. Jokių iškilmių. O azerbaidžaniečiams gegužės 28-oji – šventas reikalas (…). Tai – lietuviškosios Vasario 16-osios analogas. Būtent 1918-ųjų gegužės 28-ąją buvo įkurta Azerbaidžano demokratinė valstybė. Beje, Azerbaidžanas anuomet buvo vienintelė pasaulietinė valstybė musulmoniškuose Rytuose. Tik, skirtingai nei Lietuva, ji nepajėgė atremti tuometinės sovietinės Rusijos klastų bei puolimų. Po kelerių metų Azerbaidžaną okupavo sovietinė Rusija, ir okupacija tęsėsi beveik iki 1991-ųjų (…).

Apie Azerbaidžaną lietuviškai jau išleista be „Juodojo Sodo tragedijos“ dar keletas svarbių veikalų: istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau toji meilė tolimajam kraštui, toli gražu, nereiškia autoriaus angažuotumo vertinant istorinius įvykius. Publicistas tiesiog kelia klausimus: kodėl Pietų Kaukaze dar septynioliktojo amžiaus pradžioje vyko sistemingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas, kurį organizavo Rusijos imperija; kodėl ir dabar tarp šių dviejų tautų tvyro nuolatinė įtampa; kodėl armėnai nenori pripažinti, kad jau su šiuolaikinės Rusijos pagalba okupuotame Kalnų Karabache – istorinės azerbaidžaniečių šaknys, ir pan.?

Mano kukliu manymu, tie klausimų knygoje iškėlimai galėtų turėti ne tik pažintinę prasmę, besidomintiems geopolitika, bet ir edukacinę reikšmę esamiems bei būsimiesiems politologams, vertinantiems dabartinio pasaulio konstruktą, politinius prieštaravimus ir ateities vizijas.

Gaila, bet šiandieniniame pasaulyje beprotiškas įvykių greitis, jų kaita užgožia atrodytų dar nesenus okupuotų tautų skaudulius. Ką jau kalbėti apie 1991 – 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba armėnų okupuotą Kalnų Karabachą, jei senojoje Europoje vis rečiau minima ligi šiol nuo Rusijos okupantų rankų krauju liejama Ukrainos žemė…

Štai kodėl, manau, verta ir net reikia perskaityti Juodojo sodo tragediją. Taip pat ir Tautų likimus pakeitusių politikų sprendimus. Tai, sakyčiau, retos knygos mūsų istoriografijoje.

Retos ir pamokomos.

Perskaityti ir apmąstyti vieną, mano manymu, baisiausių šiuolaikinės (?) žmonijos ydų, – tai trumpą atmintį, dėl kurios atsiranda visuotinis nesusikalbėjimas, skirtingas, neretai kardinaliai priešingas istorinių faktų interpretavimas.

Juk dar Julijus Cezaris yra rašęs: „Blogiausia, kad žmonės prisimena tik tai, kas įvyko paskiausia. Paikų žmonių atmintyje išliks ne blogi šių nusikaltėlių (…) darbai, o bausmė, kurią jiems skyrėme, – ypač, jeigu ji bus neįprastai  žiauri“.

Dabartiniame pasaulyje, ačiū Dievui, jau nekalbama apie žiaurias bausmes, bet ir vis rečiau, deja, kalbama apie tiesos ir teisingumo atstatymą karų ir kitokių negandų draskomose šalyse.

Viena iš tokių – ir yra Azerbaidžanas.

Istorija, kaip žinoma, yra linkusi kartotis. Šiandien mes vėl regime tautų kraustymąsi. Pabėgėlių srautai iš Rytų vėl plūsta į Europą. Vieni bėga dėl sotesnio duonos kąsnio, kiti – nuo karo nešamos mirties.

Man regis, kad ir dėl to, jog gerai neapmąstome praeities žmonijos padarytų klaidų ir neteisybių, šiandien vieningoji (?) Europa nebežino, ką daryti su naujais iššūkiais, yra paskendusi tarpusavio ginčuose.

Faktai, net jeigu jie ir nuogi, turi versti juos įsiminti. Kam? Į šį klausimą, regis, taikliausiai atsakė prof. dr. Istorikas Algimantas Liekis, taip pat besidomintis Azerbaidžano istorija:

„Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.

2018.03.30; 08:31

Azerbaidžanas – dažnam lietuviui nežinomas arba neatrastas kraštas. Sovietmečiu užmegzti ryšiai buvo ilgam nutrūkę, po Sovietų sąjungos subyrėjimo pradėti megzti nauji ryšiai skinasi kelią pamažu, nes dvi buvusios tarybinės respublikos, stovėjusios petys petin sprendžiant nepriklausomybės klausimus, pasuko kiekviena savu keliu. 

Baku. Vaizdas į įlanką Kaspijos jūroje

Tai lėmė skirtinga geografinė padėtis ir trajektorijos, du tūkstančiai kilometrų atstumo, tačiau viena buvo ir liko bendra: abi šalys siekia kuo didesnės nepriklausomybės nuo išorės veiksnių bei grėsmių, mėgina kritiškai peržvelgti istorijos padarytas žaizdas, demokratiškai sugyventi su kaimyninėmis šalimis.

Dabartinė šalies sostinė Baku visada buvo Pietų Kaukazo perlas, turistus viliojanti Kaspijos pakrantė, saugiai apglėbusi įlanką, kurioje matyti plaukiojantys laiveliai ir Krištolo rūmų bei nacionalinės vėliavos būstinės ansamblis. Pagalvoji, kad mūsų trispalvė plevėsuoja ant sostinės įkūrėjo Gedimino kalno, o azerbaidžaniečiai savąją įkurdino ten, kur jų gerovės versmė. Juk dar XX a. pradžioje Baku davė pasauliui pusę naftos, o prezidento Heydaro Aliyevo inicijuotas ir įgyvendintas „tūkstantmečio projektas“ šaliai davė milžinišką šuolį kultūriškai ir ekonomiškai plėtotis.

Paminklas žymiam azerbaidžaniečių išminčiui, filosofui, poetui Nizami Gandževi (1140 – 1209)

Dieną iš kursuojančio garlaivio, nuo kalvų ar naktį, įsižiebus žiburiams iš apžvalgos rato atsiveria stulbinanti Baku panorama. Svečiai regi ryškiai apšviestus modernius pastatus, pakrantės promenadą, įžymiuosius „Ugnies bokštus“, modernius pastatus ir visu tempu vykstančias naujas statybas. Kasdien vakarais ar savaitgaliais palei krantą vaikščioja šeimos su vaikais, ir nesant mūšos žmonės jaukiai sėdi prie pat vandens.

Kas maloniai stebina pirmą kartą atvykusiojo akį, tai iš vietinio smiltainio pastatyti šviesūs, erdvūs pastatai, patogiai suprojektuotas centras, daugybė kruopščiai prižiūrimų skverų ir parkų, kuriuose žydi rožės, palmės ir kaktusai, smagiomis čiurkšlėmis liejasi fontanai. Žmonių rankomis sukurtas rojaus kampelis išmintingai panaudojant malonų klimatą ir gamtos dovanas – tokia mintis ateina į galvą. O pirma mintis, pirmasis įspūdis – visada teisingas. Pasak psichologų, apsukęs abejonių ir priešingų įtaigų ratą, stebėtojas visada sugrįžta į pradinį tašką. Bet aš abejonių kol kas neturiu. 

Nacionalinės tekstilės iš Šeki pardavėjas

Taigi man pradinis taškas yra tas, kuris galbūt buvo svarbus ir rašytojui Vincui Krėvei-Mickevičiui, gyvenusiam čia gerą tuziną metų iki 1920-ųjų pradžios: svetinga aplinka, palankios aplinkybės išsilavinimui, ir daug kas, kas lieka individualiomis simpatijomis vertinant svečios kultūros gėrybes. Į akį krenta ir kitas reiškinys: tuose skveruose stovi nepriekaištingi, svarūs meniniu požiūriu paminklai nacionaliniams poetams, dainininkams, kompozitoriams, dirigentams ir visiems pagrindiniams kultūrininkams, taip pat ir gatvės pavadintos jų vardu. Tokio fenomeno nemačiau niekur kitur. Net Teslai paminklas yra – priešais gamtos mokslų akademiją. Stebina universitetų ir gerai koordinuotų mokslo institucijų gausa, o ypač būriai studijuojančio jaunimo – sapnas ar vaizdas, seniai pamirštas mano gimtinėje… Ir visai nestebina pagarba, taip pat išreikšta architektūros simboliais prezidentui ar paminklais tautą vadavusiems turkų kariams. Kam – asmenybės kultas, o kam – padėka už drąsą ir įžvalgumą sunkiais laikais, ištikimybė tikriems patriotams, dirbantiems savų žmonių, ne svetimų naudai. Kaip Basanavičiui. Kaip Lietuvai įvairiais laikotarpiais padėjusiems lojaliems ginklo brolių pulkams.

2017-ųjų Baku – tai kažkoks ypatingas, sėkmingas senovinio paveldo, turkiško išdidumo ir gyvastingumo, persiško (iranėnų) prabangumo ir skonio pojūčio, išlikusio sovietinio pragmatizmo ir socialinių utopijų dalinio įsikūnijimo mišinys. Ši šalis pagal skirtingų tendencijų kantrų derinimą, modernaus ir tradicinio prado suliejimą ir aukštą viešosios kultūros lygmenį neturi analogų pasaulyje. O dabartinė sostinė – tai megapolis, kuriame virte verda gyvenimas, rieda prabangūs automobiliai, stiebiasi tokie viešbučiai kaip „Hilton“ ir „Four Seasons“, veria duris visos įmanomos garsiausių vakarietiškų brendų parduotuvės bei įstaigos. Šalia gali pamatyti vis dar važinėjančius „Žigulius“ ar kuklius smulkius prekybininkus, prekiaujančius nebrangiais, užtat labai skaniais nacionaliniais patiekalais ar užsiimančiais tradiciniais amatais bei rankdarbių prekyba. Į sostinę atvežamos gėrybės iš provincijos randa vietą gausiose mugėse ir renginiuose, ypač pavasarį, kai vyksta gėlių šventė ar kiti projektai, o senamiesty įrengtos pakylos netyla nuo muzikos ir šokių pradedant tautiniais kolektyvais ir baigiant kitų šalių kultūros prezentacija.

Tačiau tokios prarajos tarp skurdo ir turto, kaip Indijoje, nematyti. Galbūt devyni milijonai yra tikrai geriau, nei milijardas gyventojų, kuriuos sunku net išmaitinti… Nėra rėksmingai reiškiamos konkurencijos tarp atneštinių vertybių ir nacionalinio paveldo, kaip trečiojo pasaulio šalyse. Nematyti netvarkos ar nusikalstamumo. Ir taip pavydūs lietuviai galėtų pavydėti džentelmeniško vairavimo, viešai nematomų elgetų būrių, agresyvių ir girtų, besikeikiančių žmonių. Sakytum, kažkas čia vykdo išsvajotąjį liberalų „nematomos rankos planą“, tačiau liberalizmo fazė, kurią matome Vakaruose – tai saujelės gobšumas, chaosas, nepritekliai ir betvarkė daugeliui, atvirai rodomos žmogiškosios prigimties grimasos. Spėju: toji nematoma ranka – ne tik valdžios sustyguota sankloda, saugumo kontrolė, bet ir pačioje nacijoje slypinti galinga savigynos ir bendrumo jėga.

Memorialas turkų kariams

Nedideli socialiniai mokesčiai, pigus transportas ir ryšiai, nebrangūs vaistai, vaistinės, veikiančios iki išnaktų, ant kiekvieno kampo praeiviui reikalinga parduotuvėlė ar paslaugų biuras, jaukus aptarnavimas ir mažose, ir didelėse institucijose. Uoliai prižiūrimi keliai, gatvės, kiemai. Jei užeini kokį apleistą kampą, net nustembi. Bet ir užmiesčio turgūs su aplink tįsančiomis dykumomis, priemiesčiai su neturtingų žmonių kasdienybe – gan tvarkingi ir nė iš tolo neprilygsta kai kurių kitų Azijos šalių šiukšlynams, triukšmui ir nuolat tvyrančiai smarvei. 

Rankų darbo armudai su arbatinuku

Paslaugumo, svetingumo, tolerancijos ir žmoniškumo nesuvaidinsi, juolab per prievartą neįdiegsi milijonams. Neturi azerbaidžaniečiai ir imperijoms būdingos arogancijos. O patirtį turi panašią, kaip ir mes: Juodąją Sausio 20-ąją su daug daugiau aukų, blokadas, persitvarkymo nelaimių ir nepriteklių istoriją. Ir štai dabar, net vykstant kariniam konfliktui su šalimi, atsirėžusia 20 procentų Azerbaidžano teritorijos, negirdėjau jokių keiksmų ar nepakantumo kitų etninių atstovų atžvilgiu, vien klausimą: kodėl? Nuoskaudą, sielvartą, ilgesį jų akyse mačiau. Bet neapykantos žmonių širdyse nėra. Ir tai iš tiesų nuostabu. Užuot kursčius nesantaiką, tauta jaučiasi ramiai, nes valstybė skiria ypatingą dėmesį ir finansavimą policininkams, kariškiams ir jų šeimoms, stato jiems namus. Keblius klausimus sprendžia faktų rinkimu, akademiniu jų teikimu ir debatais tarptautiniuose forumuose, o ne priešindami gyventojų grupes. Gegužės 28-oji nevirsta pompastiškomis eitynėmis ar kažkaip ypatingai oficialiai pabrėžiama nepriklausomybės data. Tai – taip pat sveikos savivokos požymis.

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Galvojau, galvojau ir pagaliau radau ką pakritikuoti: labai brangi žuvis. Kaip ir Lietuvoje, tai keista, nes jūrinės valstybės, regis, galėtų gyventojus aprūpinti pigios žuvies gausa. Čia, matyt, ir įsikišus ta nelemtoji globalaus liberalistinio kapitalizmo rankelė… Tačiau azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, kantrūs. Tą jų kantrumą ir pakantumą galėtų simbolizuoti nacionaliniai patiekalai: mažulyčiai nago didumo koldūnai ir dolma, taip pat mažučiai apvalūs į palmės ar kopūsto lapus įdaryti „balandėliai“. Ir kava – brangi. Azerbaidžanietis mieliau gurkšnoja arbatą iš panašių, kaip ir turkai, stiklinaičių – armudų.

„Dvi valstybės – viena nacija“ – tai gražus šūkis apie senas glaudžias Azerbaidžano ir Turkijos sąsajas bei santykius. Tačiau azerbaidžaniečių kultūra per laiką dėl įvairių aplinkybių susiformavo nors ir artima, gimininga, bet savita ir ryškiai išsiskirianti iš kitų, taip pat ir kaimyninių šalių paletės.

2017.06.21; 08:23

« 1 2 »

Žmonės jau visą vasarą vaikščiojo Anykščių šilelio pušų viršūnėmis. Susidomėjimas pranoko lūkesčius.

Girdėjau, kad Merkinėje pastatytas bokštas, nuo kurio Nemunas, pušynai – kaip ant delno. Ir Metelio ežerą galima pamatyti iš aukštai. Ir pėsčiųjų tiltas Alytuje per Nemuną jau nutiestas. Reikia viską pamatyti, juo labiau, kad šių metų spalio mėnesio dienos tokios gražios. Vėsokos, bet saulėtos, kartais padūmavusios.

Merkinės bokštas išties aukštas, tvirtas, patogus užkopti. Gaila, kad Merkinės miestas nuo tos vietos vos vos matomas…

Continue reading „Bandome pakilti nuo žemės“

« 1 2 »

Praėjusiais metais, viešėdamas Azerbaidžane, nespėjau aplankyti Baku centre įkurtos Šachidų alėjos (broliškas kapas), kur palaidoti keli šimtai sovietų agresijai 1990-ųjų sausio 20 dieną pasipriešinę azerbaidžaniečiai (lietuviškosios sausio 13-osios analogas) ir žuvusieji Karabacho kare. 2013-aisiais, atvykęs į 3-ąjį Baku Tarptautinį Humanitarinį Forumą, nespėjau pamatyti ir pastato, kuriame kadaise, kaip manoma, dėstytojavo lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius, pirmasis nepriklausomos Lietuvos Respublikos konsulas Azerbaidžane.

Šiemet, atvykus į 4-ąją Baku Tarptautinį Humanitarinį Forumą, šią spragą pavyko užpildyti. 

Šahidų alėja, kur ilsisi žuvę azerbaidžaniečiai, – įspūdinga. Beje, mums, lietuvams, puikiai prisimenantiems 1991-ųjų sausio 13-osios siaubą, nederėtų pamiršti: Azerbaidžanui anuomet mažiau pasisekė nei Lietuvai. 1990-aisiais azerbaidžaniečių tauta buvo priversta sudėti žymiai daugiau aukų. Ten, Šahidų alėjoje, dabar dega Amžinoji ugnis. Alėją lanko visų Azerbaidžanui draugiškų valstybių delegacijos.

O Istiglalijet gatvė, menanti labai palankiai azerbaidžaniečių tautą vertinusio intelektualo rašytojo V.Krėvės – Mickevičiaus žingsnius, – pačiame Baku centre. Netoli Azerbaidžano prezidentūros, kur dirba šalies vadovas Ilchamas Alijevas, netoli įspūdingo Baku senamiesčio ir gynybinės Baku sienos.

Dabar ten įsikūręs vienas iš Azerbaidžano universitetų. Todėl gatvėje nuolat gausu jaunų žmonių – studentų. Išvydę filmavimo kamerą jie nepasimeta, nepuola slėpti veidų. Nei vaikinai, nei merginos. Atvirkščiai – jie draugiškai šypsosi, draugiškai sveikinasi, pamojuodami rankomis.

Istiglalijet gatvė žymi dar ir tuo, kad čia stūkso rūmai, kur 1918-aisiais buvo paskelbta Azerbaidžano nepriklausomybė, tiesa, vos po kelerių metų bolševikų paskandinta kraujo upėse. Dabar ten – paminklas, menantis azerbaidžanietiškąją 1918-ųjų metų Nepriklausomybės deklaraciją.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Slaptai.lt redakcijos prierašas. Šiuo metu spaudai rengiami video ir foto reportažai, interviu, straipsniai, pasakojantys apie žurnalisto G.Visocko kelionę į Hodžavendo regioną, kur gyvena nuo Armėnijos agresijos nukentėję azerbaidžaniečių pabėgėliai. 

2014.10.20; 05:23

2014 m. kovo 26 d., trečiadienį, 17.30 val. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame muziejuje (Tauro g. 10-1, Vilnius) įvyks Vinco Krėvės knygos „Pagunda: apysaka, atsiminimai, atsitikimai“ sutiktuvės.

Vinco Krėvės istorinė ir politinė apysaka „Pagunda“ iš Amerikos į Lietuvą keliavo beveik septynis dešimtmečius!

1950 m. paskelbta Čikagoje, 1965 m. išversta į anglų kalbą Niujorke, tik 2013 m. Vinco Krėvės muziejaus iniciatyva buvo išleista ir Vilniuje.

Muziejaus lankytojai galės pirmieji pamatyti ir įsigyti naujausią bei vienintelį Lietuvoje šios apysakos leidimą.

Continue reading „Knygos sutiktuvės!“