Bandome pakilti nuo žemės


Print
« 1 2 »

Žmonės jau visą vasarą vaikščiojo Anykščių šilelio pušų viršūnėmis. Susidomėjimas pranoko lūkesčius.

Girdėjau, kad Merkinėje pastatytas bokštas, nuo kurio Nemunas, pušynai – kaip ant delno. Ir Metelio ežerą galima pamatyti iš aukštai. Ir pėsčiųjų tiltas Alytuje per Nemuną jau nutiestas. Reikia viską pamatyti, juo labiau, kad šių metų spalio mėnesio dienos tokios gražios. Vėsokos, bet saulėtos, kartais padūmavusios.

Merkinės bokštas išties aukštas, tvirtas, patogus užkopti. Gaila, kad Merkinės miestas nuo tos vietos vos vos matomas…

Užsukome į literatūros klasiko Vinco Mickevičiaus-Krėvės Subartonis…

Pavaikštinėjome mediniais, jau gerokai patręšusiais, Žuvinto ežero takais tarp švendrių. Tikėjomės pamatyti daug paukščių, bet apsirikome. Plaukiojo vos viena gulbė. Prisiminiau gamtininką, mokyklos laikų draugą Vytautą Nedzinską, kai leidau jo „Žuvinto metus“. „Brangavardžiui Vytautui – ačiū už gerą vairavimą kelionėse po Lietuvą“ – 1984 m. gegužės 15 d. užrašė jis viename (iš 25 000) knygos egzemplioriuje, o paskui pakvietė į ežerą ir jo gyventojus pažvelgti iš valtelės. Ką čia slėpti, nenorom leido ir blizgę vieną kitą kartą švystelti…

Apžvalgos bokštas prie Metelio ne toks įspūdingas, kaip prie Merkinės, bet didieji Dzūkijos ežerai Dusia, Metelys, Obelija daugelyje vietų didingai atrodo ne tik iš paukščio skrydžio…

Nesitikėjau, kad nepavyks pereiti baigiamu statyti pėsčiųjų tiltu per Nemuną ties Alytum. Labai nedraugiškai mane pasitiko tilto statytojai. Ne, jokiu būdu negalima, iškviesiu apsauginius, – į visus mano prašymus leisti bent tilto pradžioje atsistoti ir nufotografuoti Alytaus piliakalnį kaip koks robotas kartojo jaunas brigadininkas. Ne, jokiu būdu ne! Teko apsiriboti keliomis nuotraukomis nuo pylimo. Gražiai atrodo sutvarkyti Dailidės ežerėliai.

Galima tik pagirti tilto statytojus už tokį principingumą – tvarka yra tvarka, tiltas nepriduotas, dar ims ir sugrius. Reikia palaukti, kai tiltu pražygiuos pulkas kareivių, o tuo metu po juo įsibridęs į vandenį stovės ir drebės tas  brigadininkas. Jeigu tiltas nesugrius, tada ir mirtingiesiems bus leista… Tiesa, girdėjau, kad Alytaus meras su svita jau pervažiavo šiuo tiltu, bet todėl jis ir meras.

Bijau, kad šio niekur nevedančio, nieko nejungiančio (išskyrus Nemuno krantus) Alytaus tilto ateitis abejotina. Taip bent kalba visi alytiškiai, su kuriais teko aptarti pastarąją prabangos statybą. Jie pranašauja, kad tiltas nebus populiarus, mažai kas juo vaikščios. Tolimas kelias į jį iš Alytaus naujamiesčio, o automobilių stovėjimo aikštelė – toli. Atvažiavus per „kurortą“ prie tilto panemunėje, jeigu bus tokia galimybė, teks kopti stačiais laiptais ant pylimo.

Ar ne per didelė prabanga ištuštėjusiam Alytui toks žaisliukas? Ar nuo to galo pradedama gaivinti dzūkų soscinę? O kur dėti lengvai gautus pinigus? – turbūt manęs paklaustų tūlas valdininkas.

Kas teisus, kas klysta – paaiškės netrukus, nors tilto atidarymas vėluoja. Blogas ženklas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.10.16; 14:20  


Prisijunkite prie diskusijos