Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas. Juliaus Kalinsko (ELTA) nuotr.
Vilniaus viršūnių susitikime viešintis Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas pabrėžia, kad Vokietija nori, jog Ukraina prisijungtų prie NATO. Tačiau, anot jo, Aljansas negali pasiūlyti Ukrainai narystės tol, kol nesibaigė karas.
„Mes visada sakėme, kad Ukrainos ateitis yra NATO. Dėl to nekyla jokių abejonių. Apie įstojimą į NATO reikėtų kalbėti, kai baigsis karas“, – žurnalistams antradienį teigė B. Pistoriusas.
„Mes tikrai negalime derėtis dėl Ukrainos narystės NATO tol, kol vyksta karas. Taigi, jūs turite palaukti šios akimirkos ir tada mes turėsime tai padaryti greitai“, – pridūrė Vokietijos gynybos ministras.
Antradienį tokią Vokietijos ir dalies Aljanso valstybių poziciją sukritikavo Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Jis savo „Twitter“ įraše pažymėjo, kad Ukraina „nusipelnė pagarbos“, ir pridūrė, jog, regis, „nėra pasirengimo“ pakviesti Ukrainą prisijungti prie NATO ar priimti šalį į Aljanso gretas.
„Nėra precedento ir yra absurdiška, kai nenustatomas nei pakvietimo, nei Ukrainos narystės tvarkaraštis. Tuo pat metu netgi pridedama neaiški formuluotė apie „sąlygas“ pakviečiant Ukrainą“, – rašo V. Zelenskis.
Antradienį Vilniuje prasidėjo dvi dienas truksiantis aukščiausio lygio NATO viršūnių susitikimas. Tai pirmasis tokio lygio tarptautinis renginys Lietuvoje, kuriame dalyvaus per 40 užsienio valstybių lyderiai, diplomatijų vadovai bei gynybos ministrai, kiti aukšto rango pareigūnai.
Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba. EPA – ELTA foto
Berlynas, liepos 10 d. (ELTA). Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba paragino Vokietiją neblokuoti Ukrainos prašymo dėl spartesnio stojimo į NATO.
Tai pirmadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis Ukrainos URM vadovo interviu televizijos kanalui ARD.
„Aš raginu Vokietijos Vyriausybę nekartoti klaidų, 2008 metais padarytų kanclerės Angelos Merkel, kuri aiškiai pasisakė prieš Ukrainos integraciją į NATO. To rezultatas buvo dar agresyvesnis Rusijos elgesys – prisiminkite Sakartvelą, priešiškumą Vakarams ir dabartinę agresiją prieš Ukrainą“, – sakė D. Kuleba.
Anot jo, jau dabar didžioji dauguma NATO narių pritaria spartesniam Ukrainos prisijungimui prie Aljanso.
Portalas primena, kad 2008 metais per NATO viršūnių susitikimą Bukarešte Vokietija ir Prancūzija stojo prieš Ukrainos narystę Aljanse.
Kas šiomis dienomis labiausiai krito į akis? Ogi Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos įsivaizdavimai, kokios priežastys Vokietiją paskatino priimti sprendimą dislokuoti brigadą Lietuvoje. Duodamas interviu LNK Žinioms prezidentas pabrėžė, kad užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio aštri retorika derybose nepadėjo.
„Aštri retorika čia tikrai nepadeda. (…) Juk vokiečiai turėjo spręsti, ką suteikti Lietuvai, o ne Lietuva dovanojo Vokietijai kažką. Tai, žinoma, kad reikia kitokios retorikos, reikia kitokio bendradarbiavimo, pirmiausiai reikia labai aiškaus patikinimo, kad mes pasitikime savo partneriais“. Štai tokia mūsų prezidento nuomonė. Dar galima priminti ir šiuos G. Nausėdos žodžius: „Mes turime pastatyti kaip galima greičiau visą reikalingą infrastruktūrą ir tada Vokietija įgyvendins savo pažado dalį. Čia yra abipusio pasitikėjimo klausimas, kuris geriau įrodomas ne popieriais, o darbais“.
Beje, ELTA primena, kad neseniai viešėjęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas pareiškė, girdi, Berlynas pasirengęs visam laikui šalyje dislokuoti vokiečių karių brigadą. Vis dėlto, kada tiksliai brigados lygio karinis vienetas galėtų būti perkeltas į Lietuvą, gynybos ministras negalįs atsakyti. Jo teigimu, tai priklausys nuo infrastruktūros sąjungininkų kariams plėtros.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Mano supratimu, su savo sąjungininkais NATO ir Europos Sąjungos struktūrose lietuviai privalo kalbėti … labai ATVIRAI. Tiek nuolankiai atsiklaupę ant kelių, tiek piktai trinksėdami kumščiu į stalą. Nežiūrint, kokia padėtis. Pastarieji keliolika metų akivaizdžiai įrodė – baimė ištarti bent vieną piktesnį epitetą – tokia pat žalinga kaip ir nuolatiniai barniai, priekaištai. Vaizdingai tariant, reikalingas ne vien meduolis, bet ir bizūnas. Jei sąjungininkai elgiasi padoriai, sąžiningai – pagirkime juos, jei jie daro, mūsų manymu, lemtingas klaidas, tai taip ir rėžkime jiems į akis be jokių politkorektiškumų.
Štai mūsų šiaurinė kaimynė Švedija prieš pat lemtingus sprendimus NATO viršūnių susitikime Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis ėmė ir sukvailiojo. Viešai deginti šventas knygas – jokia saviraiškos laisvė. Tai – viduramžius primenantis barbarizmas. Be kita ko, labai panašus į Rusijos specialiųjų tarnybų provokaciją, kurios užsakovai trokšta narystės NATO struktūrose siekiančiai Švedijai pakišti koją ir tuo pačiu … susilpninti visą NATO, ypač tris Baltijos valstybes.
Kaip Lietuva turėjo elgtis šiuo konkrečiu atveju? Lietuvos vadovai galėjo labai garsiai pasmerkti idiotiškai pasielgusią partnerę Švediją (kažin kokiam atvykėliui leido viešai demonstruoti cinišką nepagarbą viso pasaulio musulmonams – išniekinti Koraną). Sutikime, Lietuvai gyvybiškai svarbu, kad Švedija taptų NATO nare. Baltijos jūra taptų tarsi vidine NATO jūra. Bet Turkija greičiausiai dabar nepalaimins Švedijos narystės NATO aljanse. Kaip skelbia AFP – ELTA, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas piktai pasmerkė Švediją už tai, kad leido protestuotojui deginti Koraną. „Galiausiai pamokysime arogantiškus vakariečius, kad musulmonų įžeidinėjimas nėra žodžio laisvė“, – per televiziją sakė R. T. Erdoganas.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Taigi Švedija narystę NATO struktūrose šiemet greičiausia matys tarsi savo ausis. O tai reiškia, kad, žvelgiant rimčiau, Švedija pakenkė ne vien sau, bet ir Lietuvai, Latvijai, Estijai. Įsidėmėkime šitą aplinkybę – Švedija savo kvailiojimais susilpnino ne tik save, bet ir tris Baltijos valstybes ypač pavojingu metu, kai Rusija jau antrus metus tęsia nuožmų karą prieš Ukrainą.
Ką sakys Lietuvos prezidentas G. Nausėda liepos 11 – 12 dienomis, kai Turkija pareikš veto? Kaltinsime Švediją ar Turkiją? Mano supratimu, oficialusis Vilnius privalėtų priekaištauti tik … Švedijos valdžiai. Turkija – niekuo dėta. Turkijos prezidentas elgiasi nuosekliai, padoriai, principingai.
Panaši padėtis – dėl Vokietijos. Jei Vokietija išties dislokuos Lietuvoje savo karių brigadą, – didelis AČIŪ. Jei Berlynas griežtai laikysis savo įsipareigojimų – nuoširdžiausia PAGARBA. Bet turime karčių istorijos pamokų, kai sutartys laužomos, ignoruojamos, pamirštamos. Imkime garsųjį Budapešto memorandumą 1994-aisiais metais, kai JAV prezidentas Bilas Klintonas, Didžiosios Britanijos premjeras Džonas Meidžoras ir Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pažadėjo saugoti Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą mainais į atiduodamą atominį ginklą. Šiandien matome, kad iš šį dokumentą pasirašiusių valstybių duotų pažadų laikėsi tik Ukraina – tikrai atidavė atominius ginklus. Visos kitos valstybės ciniškai pamiršo savo pažadus.
Todėl Lietuva teturi tik vieną kelią – nepatikliai žiūrėti į bet kokius susitarimus. Taip, Vokietijos kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) šiandien palaimino vokiečių brigados kelionę į Lietuvą. Bet ką darysime, jei susiklostys paini padėtis – Rusijos agresijos išvakarėse oficialusis Berlynas, sugalvojęs įvairiausių priežasčių, lieps savo kariams bėgti iš Lietuvos? Ar bent plaukas nukris tuomet nuo O. Šolco galvos? Gal O. Šolcą jau bus pakeitęs kitas kancleris – Angelos Merkel arba Gerhardo Šrioderio sukirpimo politikai, tvirtinantys, jog neprivalo laikytis pirmtako skelbtų susitarimų.
Kur tuomet ponas G. Nausėda dės savo žodžius „mes pasitikime savo partneriais“? Atkreipkime dėmesį – Vokietijos kancleris šiandien daug kur painiojasi, nenuoseklus, kalba dviprasmiškai. Jis tarsi praregėjo dėl labai bjaurių tikslų turinčios Rusijos. Šaunuolis. Bet kaip suprasti jo paskutiniąsias mintis, kuomet Jevgenijaus Prigožino kariauna „Wagner“ žygiavo Maskvos link, o kraugerys Vladimiras Putinas spruko iš Kremliaus kažkur į Valdajų? Vokietijos kancleris puolė šaukti, esą nei Vokietija, nei NATO neketina nuversti V. Putino. Girdi, Vakarams labai svarbus stabilumas Rusijoje. Tad, jei žvelgsime priekabiai, O. Šolcas – V. Putino sąjungininkas. Ar ponas G. Nausėda kreipėsi į Vokietijos kanclerį reikalaudamas pasiaiškinti? V. Putinas – padoresnis už „Wagner“ bosą J. Prigožiną?
Vokietijos kanclerio pozicija (panašiai dėl būtinybės išsaugoti V. Putiną po „Wagner” maršo suokė ir Baltieji rūmai Vašingtone, ir Prancūzijos prezidentas), esą Vakarai nenori V. Putino griūties, – stebina, glumina. Viena vertus, Vakarai rengia tarptautinį tribunolą – pasiruošę V. Putiną tupdyti į kalėjimą iki gyvos galvos, kita vertus, bijo perversmų, kad į Kremlių neateitų dar bjauresnis. Bet ar gali būti baisesnių už V. Putiną?
Šia proga verta prisiminti Helmutą Kolį. Šis Vokietijos kancleris, kuomet Lietuva siekė nepriklausomybės, priekaištavo mums, esą lietuviai neturi kenkti Michailo Gorbačiovo pertvarkai – neleistina skelbti Kovo 11-osios akto. Pasak H. Kolio – svarbiausia, kad M. Gorbačiovas leido išardyti Berlyno sieną. O lietuviai tegul ir toliau kenčia okupacijas, rusifikacijas, pažeminimus. Tegul palaukia geresnių laikų. Mano manymu, H. Kolis elgėsi niekšiškai ir ciniškai. Beje, jį tuomet palaikė JAV bei Prancūzijos prezidentai – vardan M. Gorbačiovo sėkmės Baltijos šalys privalo atsisakyti savos nepriklausomybės. Nejaugi pamiršome šį vakarietišką cinizmą? Nejaugi neverta šių niekšybių priminti J. Bidenui, O. Šolcui, E. Makronui?
Joe Bideno kritimai
Šiandien Vakarai, įskaitant ir JAV prezidentą Džo Baideną (Joe Bidenas), ir Vokietijos kanclerį O. Šolcą, ir Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, daro tą pačią klaidą, kaip ir jų pirmtakai, įskaitant kolius bei miteranus. Užuot nuo pat pirmųjų dienų elgęsi vyriškai, Vakarai tebenuolaidžiauja Kremliui. Leido naikinti Čečėniją, Paskui, 2008- aisiais, leido pulti Gruziją. Po to JAV prezidentas Barakas Obama ir jo tuometinė dešinioji ranka J. Bidenas leido okupuoti Krymą, drausdami ukrainiečiams priešintis. Šiandien, 2023-aisiais, kuomet Ukraina jau beveik dvejus metus didvyriškai ginasi nuo Rusijos ordų ir tuo pačiu gina Europą, Vakarai, pirmiausia – Amerika, nesiteikia ukrainiečių kariams atgabenti užtektinai modernių, galingų ginklų. Vakarai tiekia Ukrainai ginklus taip skūpiai, tarsi lašintų iš pipetės. Tai neduos toliašaudžių artilerijos sistemų, tai neduos tankų, tai neleis apšaudyti Rusijos teritorijos, tai neduos technikos, kuria įmanoma apsaugoti oro erdvę.
Paskutiniosios žinios irgi nieko gero nežada. Pasirodo, ukrainiečių lakūnų mokymai valdyti naikintuvus F-16 dar net nepradėti. Ukrainos valdžia tiki, jog Ukraina turės naikintuvus F-16, nes šis sprendimas jau priimtas. Bet Ukrainos karinė vadovybė tiesiog maldauja: „Mūsų karinės ir politinės vadovybės prašymas partnerėms, kad tai nebūtų atidėliojama, kai galima paspartinti procesus“, – skelbiama leidinyje „Ukrinform“.
Taigi – vien vilkinimai, vien vėlavimai ! Ką tai galėtų reikšti? Tokiais būdais Vakarai siekia, kad Rusija dar rimčiau įsitvirtintų užgrobtose teritorijose ir ukrainiečių kariams būtų žymiai sunkiau laimėti? Gal išties teisūs tie JAV prezidento J. Bideno kritikai (Andrėjus Ilarionovas, Gary Tabachas, Konstantinas Borovojus), kurie sako, kad tarp J. Bideno ir V. Putino – slapti susitarimai. Jie mano, kad J. Bidenas leido V. Putinui terioti Ukrainą (jei J. Bidenas būtų griežtai protestavęs 2022-ųjų vasarį, V. Putinas nebūtų drįsęs pulti). O gal teisūs tie, kurie mano, jog ginklų Ukrainai neduodama užtektinai tik todėl, kad Vakarai trokšta išsekinti tiek Kijevą, tiek Maskvą? Žodžiu, versijų užtektinai: Vakarams nusispjauti į Ukrainą, Vakarai paniškai bijo Kremliaus, Vakarai bijo Rusijos griūties (kad neišsivaikščiotų atominiai ginklai), Vakarai bijo Ukrainos konkurencijos, Vakarai bijo atominio karo. Lengviau išvardinti, ko Vakarai nebijo. Tiesiog patalogiški bailiai.
Taigi jau seniai nebesuprantu Vakarų. Nebesusigaudau, kada jie tiesą sako, kada meluoja, kuomet po gražiais lozungais slepia savąjį cinizmą, egoizmą ir nusikaltimus.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvos taip pat dažnai nesuprantu. Nesupratau tuomet, kai 2015-aisiais mūsų seimūnai, nė valandėlės nepabuvę nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose, palaimino rezoliuciją, smerkiančią Osmanų imperiją dėl 1915-ųjų įvykių (girdi, tai neabejotinai – genocidas prieš armėnų tautą). Nesupratau tuomet Lietuvos, kai ji nė sykio nepasmerkė teroristų iš ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, dar visai neseniai žudžiusių turkų ir azerbaidžaniečių politikus Vakarų sostinėse, kai nė žodeliu neužjautė milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių, išvytų iš savo gimtųjų namų Karabache ir gretimuose rajonuose. Nesuprantu oficialiojo Vilniaus ir šiandien, kuomet Lietuvos valdžia nepasveikino Azerbaidžano, 2020-ųjų rudenį ginklu atkovojusio beveik visą Karabachą.
Nesuprantu Lietuvos, kai ji nesiteikia statyti paminklo Prezidentui Antanui Smetonai, kai linkusi į savo alfabetą įsileisti svetimas raides ir sugriauti visą gramatikos struktūrą, kai itin nuolankiai pataikauja kiekvienam žydų priekaištui, tarsi būtume Izraelio okupuota kolonija, kai klusniai sutinkame Briuselio ir Strasbūro spaudimui Lietuvos sieną kirtusius pabėgėlius labiau mylėti nei savus, lietuvius…
Klaustukų, abejonių, nerimo – vis daugiau ir daugiau. Vakarus kritikuojantis Turkijos prezidentas šiandien man labiau suprantamas nei Vakarams pataikauti raginantis Lietuvos vadovas.
Šiandieniniai Vakarai primena ramiai snaudžiantį pagiringą tinginį, nenorintį, o gal ir nebepajėgiantį suvokti tykojančių pavojų.
Ukraina – vienintelė valstybė, nūnai tikrai verta narystės NATO aljanse. Bet būtent ši šalis liepos mėnesį Vilniuje rengiamame NATO viršūnių susitikime nebus nei konkrečiai pakviesta, nei juolab priimta į šio politinio – gynybinio susivienijimo gretas. Tad liepos 11 – 12 dienomis Vilniuje nebus nuveikti svarbiausi darbai.
Švedijos priėmimas į NATO, įsipareigojimai gynybos reikmėms skirti ne mažiau 2 proc. nuo BVP, pažadas, jog karinė parama Kijevui nė akimirkai nesustos, iškilmingi pareiškimai, jog NATO labiau nei sotų gyvenimą myli laisvę, padorumą ir demokratiją, – visa tai prasminga.
Ir vis tik svarbiausias šiandien klausimas – nuo Rusijos agresijos besiginančios Ukrainos narystė NATO struktūrose. Deramai jo neišnarpliojus rizikuojame, jog artimiausiomis dienomis ne tik Ukraina, bet dar ir Baltijos šalys paplūs kraujuose. Vilniaus susitikimą, kuriame ukrainiečiai nesulauks rimtų postūmių dėl narystės, Kremliaus diktatorius supras kaip paskatinimą dar įžūliau, dar žiauriau puldinėti kaimynes. Juk NATO, žvelgiant Vladimiro Putino akimis, – jau dabar tėra išlepintų bailių ir ciniškų pragmatikų būrelis, drebantis tarsi drebulės lapas po kiekvieno stipresnio Maskvos treptelėjimo koja. O po neva istorinio Vilniaus NATO viršūnių susitikimo šių metų vasarą V. Putinas bus dar tikresnis – NATO tėra popierinė organizacija, priimanti į savo gretas tik tas nares, kurių narystei neprieštarauja Kremlius.
Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
Vilniaus viršūnių susitikime Lietuva, regis, nesulauks nė konkrečių Vokietijos patikinimų kuo skubiau Lietuvoje dislokuoti rimtą atgrasymo priemonę – visą vokiečių karių brigadą. Mes, lietuviai, greičiausiai turėsime pasitenkinti tuo, kad Lietuvoje nuolat budės … vokiškos brigados štabas su keliais generolais ir keliomis apsaugos kuopomis. Žodžiu, mus prievartauja patikėti Berlyno pažadais, jog, kilus pavojui, vokiška brigada labai sparčiai bus permesta į Lietuvos miškus ir poligonus. Vokietijos kancleris, Vokietijos Bundestago vadovai seka mums pasakas, jog Vokietijos brigada į Lietuvą bus permesta greičiau nei V. Putinas mus užpuls. Manau, Lietuvos politikai šiomis vokiškomis stebuklinėmis pasakomis netiki. Bet ką jie gali pakeisti? Lietuva teturi teisę nuolankiai dėkoti net už stebuklines pasakėles. Juk Berlynas jau grasino Vilniui – daug triukšmausite, tai neturėsite nė vokiško štabo.
O ir pati Lietuva dažnai elgiasi tarsi nuo alkoholio ar narkotikų apdujęs, viskam abejingas tinginys. Lietuviai jau dažnai nebesupranta, kodėl mums vienoje iš centrinių Vilniaus aikščių reikalingas įspūdingas paminklas Antanui Smetonai. Sykį aukšto rango teisininkas specialioje televizijos laidoje net nusišnekėjo, esą šis politikas nevertas deramos pagarbos, nes kadaise buvo palaiminęs ne itin demokratišką Konstituciją. O tai, kad A. Smetona beveik dvidešimt metų sugebėjo išlaikyti laisvą, Rusijos agresorių neokupuotą Lietuvą, kad užtektinai kietai tramdė Lietuvoje siautėjančius priešiškų valstybių agentus, kad stiprino lietuvių kalbą ir lietuviškas tradicijas, lietuvišką savimonę, – tam konstitucijų ekspertui, žinoma, nė motais.
Taigi Lietuvoje bujote bujoja jėgos, kurios mums dieną naktį į galvas kala antilietuviškas idėjas. Pavyzdžiui, Prezidentas A. Smetona nenusipelnė paminklo, o štai Lietuvai milžiniškos žalos atnešęs Juzefas Pilsudskis, kadaise klastingai okupavęs visą Pietryčių Lietuvą, – vertas nuoširdžiausios meilės. Dar Lietuvai brukte brukama žinia, esą mes, lietuvaičiai, negalime neįsileisti per Lietuvos – Baltarusijos sieną į mūsų šalį besiveržiančių nelegalių migrantų. O per klaidą įleidę valstybinę sieną be leidimo kirtusius atvykėlius privalome juos dar globoti – myluoti rimčiau nei savo artimuosius. Dar mes neturime teisės domėtis istorijomis, kas, kaip ir kodėl mus išdavė 1939 – 1941-aisiais metais. Dar mums neleistina Lietuvos mokyklose ir Lietuvos universitetuose rimtai puoselėti lietuvių kalbos ir literatūros – šias vietas nusižeminę užleidžiame svetimoms kalboms, kultūroms, tradicijoms. Lietuviškai kalbėti iš Briuselio ir Strasbūro tribūnų jau – mažumėlę gėda. Ten kalbame tik angliškai.
Kinijos karys. Youtube.com
Oficialiai Lietuva – tokia pat laisva ir nepriklausoma valstybė kaip ir visos kitos NATO ir Europos Sąjungos šalys. Bet iš tikrųjų mes negalime net burbtelėti be Briuselio, Berlyno, Paryžiaus, Varšuvos ar Vašingtono nurodymų. Štai JAV, besipykdama su Kinija, pakurstė mažytę Lietuvą imtis antikinietiškų išpuolių užmezgant draugystę su Taivanu be Pekino palaiminimo. Lyg klusnūs šunyčiai mes draskome akis Kinijai. Oficialiai pripažįstame, jog Taivanas – tai ta pati Kinija, tik kita santvarka. Apie tai byloja net Lietuvos – Kinijos tarpvalstybinė sutartis, pasirašyta 1991-aisiais metais. Tačiau atidarydami įvairiausio pobūdžio atstovybes su Taipėjumi mes specialiai … ginčijame Kinijos teritorinį vientisumą. Tuo pačiu rizikuojame, jog, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, Kinija nusispjaus ir į Lietuvos valstybinių sienų neliečiamumą.
Nemanau, jog Lietuvos politikai nesuvokia šių niuansų. Įtariu, jog taip kvailai pasielgti dėl Kinijos mus išprievartavo viena strateginė partnerė. Greičiausiai – visur klupinėjančio, visur griūnančio, konferencijose saldžiai užmiegančio, be žmonos pagalbos švarko užsimesti ant pečių nesugebančio JAV prezidento Joe Bideno administracija. Pasipriešinti amerikietiškam spaudimui – neišdrįsome. Neužteko dvasios uždaruose posėdžiuose bent jau papriekaištauti Vašingtonui dėl to, kad Joe Bidenas – vos bepastovįs ant kojų, todėl jo prezidentavimas – ne itin solidus.
Panaši dilema – ir dėl Armėnijos. Nepanašu, jog Lietuvos politikai nesuprastų, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl azerbaidžaniečių kariai turi teisę iš Juoduoju Sodu vadinamo Karabacho vyti lauk separatistus, juolab – ginkluotus, bei neįsileisti naujų, savo kėslus pridengiančių įvairiausiomis humanitarinėmis misijomis. Karabachas – tai Azerbaidžano nuosavybė, tad jei nori ten likti, priimk Azerbaidžano žaidimo taisykles. Kas gi čia nesuprantamo?
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
2005-aisiais metais Lietuvos Seimas priėmė prieš Turkiją nukreiptą rezoliuciją, esą 1915-aisiais tuometinės Osmanų imperijos karinės pajėgos prieš armėnų tautybės žmones surengė genocidą. Nė vienas mūsų istorikas, nė vienas mūsų politikas, nė vienas mūsų žurnalistas anuomet nebuvo studijavęs nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose esančių dokumentų apie tuos sudėtingus, tragiškus 1915-uosius. Tačiau Lietuvos parlamentas vis tiek aklai puolė palaikyti Armėniją. Kvailiau, bjauriai nesugalvosi. Tikriausiai pats Lietuvos Seimas nebūtų sukurpęs tendencingosios rezoliucijos apie „vadinamąjį armėnų tautos genocidą“. Kažkas mus pakurstė, suklaidino, o gal net privertė elgtis tendencingai. Taigi tapome melagiais, dezinformatoriais. Kas surašyta turkiškuose, azerbaidžanietiškuose, armėniškuose archyvuose – neturime nė menkiausio supratimo, tačiau puikiai žinome, kas kaltas dėl 1915-ųjų?!
Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas viešojoje youtube.com erdvėje šiandien drąsiai ginčijasi su savo tautiečiais, kurie įsitikinę, jog armėnams neleistina domėtis, kas surašyta Ankaros, Stambulo, Baku ir Giandžos archyvuose. Puikios istoriją tyrinėjančios knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius F. Ekozjancas tvirtina atvirkšiai – armėnams būtina kuo dažniau varstyti turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų duris, o savuosius – atidaryti. Kitaip tikrosios tiesos Armėnija niekad nesužinos.
Šių eilučių autorius dar pridurtų – lietuviams taip pat privalu studijuoti senuosius Turkijos ir Azerbaidžano dokumentus, o tada Lietuva turėtų ryžtis dar sykį atvirai vertinti, ko verta anoji rezoliucija dėl „vadinamojo genocido“.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Bet Lietuva tebesielgia tarsi visų stumdomas šunytis. Kai Azerbaidžanas karine jėga 2020-ųjų rudenį ėmė intensyviai vaduoti savąjį Karabachą (lygiai taip pat, kaip šiandien Ukraina vaduoja savo žemes), oficialusis Vilnius nepasveikino oficialiojo Baku su prasmingomis pergalėmis. Oficialusis Vilnius šaukė, esą Karabacho konfliktą būtina spręsti … taikiomis priemonėmis, nors Vakarai nesugebėjo jo taikiai sureguliuoti ištisus tris dešimtmečius, tad išsėmė visus laiko limitus.
Anuomet stebėdama Azerbaidžano karinę operaciją Lietuva elgėsi lygiai taip pat kaip tie, kurie šiandien rėkia, esą Ukraina privalo liautis šaudyti į okupantus. Girdi, Ukraina teturi teisę sėstis prie taikos derybų stalo su V. Putinu, o Donbaso, Luhansko ir Krymo išlaisvinimas – kada nors vėliau. Šitaip kapituliuoti Ukrainą verčiančius mes vadiname išdavikais.
Kaip tada derėtų vadinti lietuvius politikus, žurnalistus, apžvalgininkus, kurie vis dar palaiko armėnų separatistus, o savo žemes išlaisvinusius azerbaidžaniečius – smerkia? Galų gale kas tie, kurie privartauja Lietuvą neteisingai elgtis Pietų Kaukaze?
Pro padidinamąjį stiklą. Slaptai.lt nuotr.
Berlynas, gegužės 4 d. (AFP-ELTA). Žiniasklaidoje pasirodžius informacijai apie galimą Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio apsilankymą Vokietijoje, Berlyno policija ketvirtadienį pranešė pradedanti tyrimą, kurio metu aiškinsis vizito detalių nutekinimo aplinkybes.
Remiantis policijos pranešimu, tyrimas inicijuojamas dėl „įtariamo paslapčių, susijusių su galimu valstybės vadovo vizitu, išdavimo“.
Informacija apie planuojamą V. Zelenskio viešnagę Vokietijoje žiniasklaidoje pasirodė trečiadienį. Dienraštis BZ skelbė, kad Berlyno policija vykdo pasirengimą oficialiam Ukrainos lyderio vizitui, numatomam gegužės viduryje.
Policija patvirtino, kad naujausias tyrimas susijęs su BZ publikacija, kurioje esą būta konfidencialių detalių. Policijos pranešime pabrėžiama, kad Berlyno policija oficialiai nesidalino jokiais duomenimis, susijusiais su planuojamu vizitu. Berlyno policijos vadė Barbara Slowik kalbėjo apie vieną darbuotoją, „kenkiantį Berlyno policijos reputacijai“.
Vokietijos naujienų portalas „T-Online“ trečiadienį rašė, kad žinia apie nutekintas V. Zelenskio vizito detales suerzino Ukrainos pareigūnus.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos lyderis. EPA_ELTA nuotr.
Kyjivas, gegužės 3 d. (ELTA). Ukrainos pareigūnų nuomone, informacijos apie prezidento Volodymyro Zelenskio planus apsilankyti Vokietijoje nutekinimas žiniasklaidai yra neatsakingas elgesys.
Tai trečiadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis leidiniu „The Guardian“.
Pasak laikraščio, paaiškėjus V. Zelenskio vizito į Vokietiją datai, gali kilti skandalas.
Žurnalistai tvirtina, kad Ukrainos vyriausybei artimi šaltiniai informacijos apie vizitą paviešinimą laiko neatsakingu. Dabar kyla abejonių, ar Ukrainos valstybės vadovo kelionė apskritai įvyks.
Anksčiau Vokietijos žiniasklaida pranešė, kad esą V. Zelenskis atvyks į Vokietiją su oficialiu vizitu gegužės 13 d.
Trečiadienį Ukrainos prezidentas su darbo vizitu lankosi Suomijoje.
Gepard tankas. Wikipedija.org
Berlynas, balandžio 29 d. (ELTA). Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Oleksijus Makejevas paragino Berlyną toliau tiekti ginklus atsižvelgiant į numatomą Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimą. Apie tai praneša rbc.ua portalas remdamasis „Deutsche Welle“.
„Labiausiai reikia oro gynybos sistemų, tokių kaip IRIS-T SLM, „Patriot“ ir „Gepard“, – sakė jis.
O. Makejevas pridūrė, kad Ukrainai taip pat reikia daugiau šarvuočių, tankų ir artilerijos sistemų bei tolimojo nuotolio amunicijos. Jis pabrėžė, kad nuo to, kaip sparčiai bus suteikta karinė pagalba, ir nuo jos apimties priklauso Europos saugumas.
„Rusijos pralaimėjimas yra normalaus gyvenimo Europoje garantija“, – akcentavo diplomatas.
Kaip jau žinoma, Vokietija planuoja pagaminti Ukrainai iki 250 000 155 mm kalibro sviedinių.
Vokietijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Kyjivas, balandžio 18 d. (ELTA). Antradienį Vokietija pranešė jau perdavusi Ukrainai oro gynybos sistemą „Patriot“.
Apie tai informuoja portalas „rbc.ua“, remdamasis Vokietijos vyriausybės tinklalapiu.
Gautomis žiniomis, be oro gynybos komplekso „Patriot“ su raketomis, Ukrainos ginkluotosios pajėgos gaus ir 16 sunkvežimių „Zetros“. Dar du automobiliai bus perduoti Ukrainos pasieniečiams.
Ukrainos oro pajėgų atstovas Jurijus Ihnatas nei patvirtino, nei paneigė informaciją, kad „Patriot“ jau Ukrainoje. Jis tik pažymėjo, kad ši sistema leis numušti toliau esančius priešo taikinius.
J. Ihnatas taip pat išsakė viltį, kad kitas Ukrainos sąjungininkų Vakaruose žingsnis bus sprendimo dėl naikintuvų F-16 priėmimas.
Bloomberg
Niujorkas, kovo 5 d. (ELTA). NATO sąjungininkai demonstruoja vienybę remdamos Ukrainą, tačiau įtampa tarp Vokietijos ir Lenkijos gali pakenkti bendroms pastangoms teikti paramą gynybos pajėgoms. Apie tai praneša rbc.ua portalas remdamasis naujienų agentūra „Bloomberg“.
Pažymima, kad ginčai tarp Varšuvos ir Berlyno dėl raketų, tankų ir atsarginių dalių pasiekė naują lygmenį, net kai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ragina Vakarų rėmėjus paskubinti ginklų tiekimą, kol viena iš pusių nepradėjo pavasarinio puolimo.
Lenkijos vadovai, kaip pranešama, nepraleidžia progos apkaltinti Berlyną, pavyzdžiui, dėl delsimo siųsti tankus į frontą. Vėliau, kai Vokietijos kancleris Olafas Scholzas uždegė žalią šviesą tankų „Leopard“ perdavimui, lenkai mėgino vykdyti įsipareigojimus ir siųsti savo senesnius „Leopard“ modelius, kaltindami Vokietiją, esą ši neatsiuntė atsarginių dalių.
„Pagrindinė atsakomybė tenka Vokietijai, kuri yra svarbiausia šių tankų gamintoja. Mes jau seniai raginame Vokietijos pusę prisijungti prie tankų koalicijos ir tiekti ne tik tankus, bet ir atsargines dalis“, – teigė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.
Pasak vieno pareigūno, kuris panoro kalbėtis anonimiškai, Lenkijos vyriausybė mano, kad Vokietija labiau stengiasi konkuruoti su Lenkija dėl tarptautinio savo paramos Ukrainai pripažinimo nei iš tiesų perduoti Kijevui visa tai, ko jam reikia.
Be to, išryškėja senos nuoskaudos. Pavyzdžiui, Vokietijos ambasadorius aštriai sureagavo tviteryje į Lenkijos gynybos ministro Mariuszo Blaszczako komentarus, neva Vokietijos energetikos politika siunčia Maskvai milijardus. Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.
„Ar ministras žino, kiek milijardų zlotų Lenkija kasmet pervesdavo Maskvai mainais už Rusijos energijos išteklius?“ – pranešime klausė ambasadorius Thomas Beggeris. Vyriausiasis A. Dudos patarėjas užsienio politikos klausimais Marcinas Przydaczas sakė, kad dėl tokių komentarų su ambasadoriumi turėjo „ilgą pokalbį“.
Vis dėlto O. Scholzo vyriausybė įsitikinusi, kad pasibaigus rinkimams šalyje įtampa nuslūgs.
Atsakydama Vokietija taip pat „pereina į puolimą“. Berlynas pažymi, kad Lenkija stengiasi sutvarkyti pasenusią įrangą, kad ją galėtų perduoti Ukrainai. Briuselyje vykusiame NATO susitikime gynybos ministras Borisas Pistoriusas išsakė susirūpinimą, ar pavyks laiku surinkti du pilnus „Leopard 2“ batalionus, kad būtų galima reaguoti į Rusijos pavasarinį puolimą.
Vokietijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Kaip pranešama, Lenkija gali pristatyti pirmuosius keturis „Leopard 2“ tankus Ukrainai per ministro pirmininko Mateuszo Morawieckio vizitą į Kijevą ir tuo pralenkti Berlyną. Nors Varšuva skundžiasi, jog dislokavimą gali apsunkinti atsarginių dalių stygius.
Vokietija teigia, kad tokie skundai turėtų būti adresuojami ginklų gamintojams. Kadangi jų sandėliuose daugiau nebėra A4, Vokietijos kariuomenė tokių atsarginių dalių neturi. Bet A. Duda pažymėjo, kad ši problema egzistuoja dar nuo 2015 metų.
Nepaisant nusiskundimų dėl tankų ir ginklų, oficialūs Berlyno asmenys tvirtina, kad kitos dvišalės sritys funkcionuoja sklandžiau. Pavyzdžiui, vienas aukšto rango pareigūnas paminėjo stabilų bendradarbiavimą dėl priešraketinės gynybos sistemos „Patriot“, kurią Vokietija padovanojo Lenkijai siekdama paremti priešlėktuvinę gynybą.
Kaip jau anksčiau skelbta, Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas įsitikinęs, kad Ukraina gali gauti du „Leopard 2“ batalionus.
Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Asta Skaisgirytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pirmadienį Vokietijos gynybos ministrei Christine Lambrecht paskelbus apie atsistatydinimą iš pareigų, prezidento Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė mano, kad, nepaisant pokyčių, Berlyno pozicija saugumo klausimais išliks tokia pati.
Pasak jos, sprendimus Vokietijos vyriausybėje priima ne vienas ministras ar ministrė, o visa valdančioji koalicija. Todėl, patarėjos manymu, šioje situacijoje Vilniui reikia ir toliau laikytis savo pozicijos ir tęsti dvišalių susitarimų įgyvendinimą.
„Vokietijos politiką turbūt apsprendžia ne vienas žmogus, tai apsprendžia visa valdančioji koalicija, kuri dabar yra Vokietijos vyriausybėje. Todėl tikėtis reikšmingų pokyčių, manau, būtų neteisinga. Politika iš esmės tęsis tokia, kokia yra“, – antradienį „Žinių radijui“ sakė A. Skaisgirytė.
„Sakyčiau, (reikia – ELTA) kuo greičiau sulaukti naujo gynybos ministro ar ministrės ir tęsti tuos darbus, kurie buvo pradėti. Ministro atsistatydinimas yra šalies problema, pirmiausiai. Manau, kad vokiečiai labai greitai suras pakaitalą. Ir tiesiog toliau reikia daryti tai, kas buvo sutarta tarp Lietuvos prezidento ir Vokietijos kanclerio, įgyvendinant mūsų dvišalius susitarimus“, – pažymėjo ji.
A. Skaisgirytė nesiėmė prognozuoti, kas iš Vokietijos politikų galėtų pakeisti postą paliekančią Ch. Lambrecht. Visgi, ji pabrėžė, jog „kas beužimtų tą poziciją, su tuo Lietuva dirbs“.
ELTA primena, kad pirmadienį Vokietijos gynybos ministrė Christine Lambrecht paskelbė atsistatydinanti iš gynybos ministrės pareigų. Viešojoje erdvėje diskutuota, ar vykstant karui Ukrainoje politikė geba vadovauti šalies ginkluotųjų pajėgų atkūrimui.
Dėl to, kad negalėjo priimti „saugumo politikos sprendimų Vokietijos piliečių labui“, ji kaltino „daugelį mėnesių trukusį žiniasklaidos dėmesį jos asmenybei“.
Vokietijos gynybos ministrė Christine Lambrecht. EPA – ELTA foto
Pastaruoju metu Ch. Lambrecht buvo užgriuvusi kritikos lavina. Klausimų kėlė didžiulės investicijos į šalies ginkluotąsias pajėgas bei diskusijos apie ginklų tiekimą Ukrainai. Vokiečiai suabejojo ministrės kompetentingumu ir pasipiktino jos viešais pasisakymais, įskaitant Naujųjų metų sveikinimą, kuriame ji, griaudint fejerverkams, kalbėjo apie Rusijos invaziją į Ukrainą.
Remiantis penktadienį paskelbta visuomeninio transliuotojo ZDF apklausa, net 60 proc. apklaustų vokiečių norėjo, kad Ch. Lambrecht atsistatydintų.
Už tai pasisakė ir pusė jos Socialdemokratų partijos rinkėjų.
Vakar vienuolikoje Vokietijos federalinių žemių specialiosios tarnybos surengė net 130 kratų. Pažymėtina, kad kratos atliktos net ir keliuose kariniuose Vokietijos objektuose. Specialių kratų sulaukė net ir Austrijos bei Italijos miestuose gyvenę vokiečių kilmės asmenys.
Šios ypač didelės operacijos metu suimti 25 asmenys. Iš viso įtariamųjų – 52 žmonės.
Kuo juos kaltina oficialusis Berlynas? Kaltina dėl bandymo surengti karinį perversmą – įsiveržti į Bundestagą, paimti valdžią jėga ir pakeisti šiandieninę Vokietijos politiką. Karinį perversmą rengę vyrai, tarp kurių esama profesionalių į atsargą išėjusių kariškių, tvirtina, jog neegzistuoja tokia valstybė kaip Vokietijos Federacinė respublika.
Teroristai turėjo kontaktų su Vokietijos partija „Altarnatyva Vokietijai“ ir su Rusijos Dūmos deputatais.
Perversmui pavykus teroristai numatė pradėti oficialias derybas su Vladimiru Putinu reiškiant jam prielankumą.
Tiesa, niekas netiki, jog teroristams būtų pavykępakeisti Vokietijos valdžią ir santvarką. Vokietija – ne ta valstybė, kurioje valdžią įmanoma paimti jėga. Tačiau perversmininkai būtų pridarę daug bėdų.
Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
Berlynas, gruodžio 6 d. (ELTA). Vokietijos kancleris Olafas Scholzas gina vasario mėnesį vykusį savo vizitą pas Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną kaip mėginimą išvengti Ukrainos puolimo. „Tikrai turėjau vilčių, kad dar įmanoma užkirsti kelią šiam beprasmiškam ir žiauriam karui, – sakė O. Scholzas interviu žurnalui „Stern“, apžvelgdamas pirmuosius savo kadencijos metus. – Tačiau įvyko kitaip“.
O. Scholzas papasakojo detalių iš beveik keturias valandas trukusio savo susitikimo su V. Putinu. „Jis (susitikimas) buvo svarbus, nes suteikė man galimybę kalbėti apie visas dingstis, kurias V. Putinas dabar naudoja šiam karui pateisinti – ir jas atmesti“, – sakė kancleris. Jis teigė paklausęs Rusijos prezidento: „Ar gali atsitikti taip, kad man išskridus rusų naikintuvai pakils Ukrainos kryptimi?“ V. Putinas esą į šį klausimą neatsakė „ne“. „Aš tai prisimenu iki šiol“, – teigė O. Scholzas.
Paklaustas apie nuotrauką, kurioje jis su V. Putinu sėdi prie ypač ilgo stalo skirtinguose jo galuose, O. Scholzas sakė: „Buvo keista situacija kalbėti prie šio beprotiškai ilgo stalo. Mes patalpoje buvome vieni. Abiejose stalo pusėse buvo mikrofonai ir ausinės vertimui, kurio man bet kokiu atveju reikėjo“. Anot O. Scholzo, stalas galėjo būti ir trumpesnis. „Tačiau tada rusų gydytojai būtų turėję patikrinti mane dėl koronaviruso. Bet mes to nedarome. Mes to nereikalaujame ir iš savo svečių“, – teigė kancleris.
O. Scholzas teigė buvęs sukrėstas po keturių mėnesių įvykusios kelionės į Ukrainą. Birželio 16 dieną jis lankėsi Irpinėje netoli Kyjivo. „Ten labai tiesiogiai buvo matyti, kokie dideli sugriovimai ir kaip žiauriai elgėsi rusų kareiviai, – sakė kancleris leidiniui „Stern“. – Matėme automobilius, kuriuose sėdėjo bėgančios šeimos, kurios tiesiog buvo sušaudytos“. Jis pridūrė to tikrai niekada nepamiršiąs.
Savo bendradarbiavimą su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu kancleris pavadino „geru“. Jis sakė nuo karo pradžios 18 kartų telefonu kalbėjęs su V. Zelenskiu. „Pokalbiai niekada nebūna trumpi, ir jie visad draugiški“, – atskleidė O. Scholzas.
Turėdamas omenyje ginklų tiekimą, kancleris gynė savo politiką. „Aš sulaužiau tradiciją, kurios daug dešimtmečių laikėsi Vokietija – netiekti ginklų į krizių ir karo teritorijas“. Dabar Vokietija esą yra tarp šalių, kurios „teikia Ukrainai didžiausią politinę, finansinę ir humanitarinę paramą, taip pat paramą ginklais“. Ir Ukraina, anot O. Scholzo, labai dėkoja už šią paramą.
Buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kolis. Reuters nuotr.
Manheimas, Vokietija, gruodžio 1 d. (dpa-ELTA). Vokietijos vakaruose esančiame Špajerio mieste išmontuota prieštaringai vertinama buvusio Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio kapo stebėjimo kamera.
2017 m. palaidojus H. Kohlį, jo našlės Maike’s Kohl-Richter pageidavimu, kad būtų išvengta galimo vandalizmo, palaidojimo vietoje buvo įrengta tvora ir stebėjimo kamera. Miestas ir vyskupija teigė, kad tokių priemonių poreikis tuo metu buvo suprantamas, bet jos nebereikalingos.
„Įvairios pastangos rasti taikų sprendimą bei konkretus prašymas našlei išmontuoti kamerą, deja, galiausiai liko be atsako, todėl miestas pats ėmėsi veiksmų“, – ketvirtadienį pranešė savivaldybė.
Vasarą miestas paprašė Valstybinės kriminalinės policijos biuro įvertinti pavojų ir sulaukė išvados, kad šiuo metu jo nėra, tad stebėjimo kamera nebereikalinga. Po sutuoktinio mirties M. Kohl-Richter sakė vykdanti paskutinę vyro valią. Stebėjimo kamera. Slaptai.lt fotografija
H. Kohlis gimė ir mirė netoliese esančiame Liudvigshafene, jis buvo Vokietijos kancleris 1982–1998 m. ir yra laikomas vienu iš šiuolaikinės Europos architektų. Be kita ko, jis skatino Europos integraciją ir vaidino svarbų vaidmenį 1993 m. įkuriant Europos Sąjungą bei tūkstantmečių sandūroje įvedant bendrus Europos pinigus eurus.
Borisas Johnsonas. EPA-ELTA nuotr.
Berlynas, lapkričio 23 d. (ELTA). Vokietijos vyriausybės atstovas Steffenas Hebestreitas griežtai paneigė buvusio britų premjero Boriso Johnsono teiginius dėl Berlyno Ukrainos politikos. „B. Johnsonas visad turėjo savo santykį su tiesa – ne kitaip yra iš šiuo atveju“, – sakė jis trečiadienį, komentuodamas buvusio premjero žodžius, kad Vokietija karo pradžioje norėjo Ukrainos pralaimėjimo.
Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
„Vokiečių pozicija vienu metu buvo tokia: jei taip atsitiks, tai bus katastrofa, ir būtų geriau, kad viskas greitai pasibaigtų. Kad Ukraina pasiduotų“, – B. Johnsoną citavo amerikiečių stotis CNN. Kanclerio Olafo Scholzo atstovas dabar angliškai pabrėžė: „Tai visiška nesąmonė“.
B. Johnsono žodžiai trečiadienį sulaukė didelio atgarsio. „Aš negalėjau to paremti. Tai buvo katastrofiškas požiūris, – stočiai kalbėjo B. Johsnonas. – Tačiau galiu suprasti, kodėl jie taip galvojo ir jautė“. Vokietija, pagrįsdama savo poziciją, esą nurodė „visas įmanomas ekonomines priežastis“.
Ukrainos spalvos. Vytauto Visocko nuotr.
Berlynas, lapkričio 3 d. (ELTA). Vokietijos Rostoko mieste nežinomi asmenys surengė išpuolius prieš automobilius su Ukrainos numeriais, praneša „Bild“.
Pasak Rostoko policijos, vandalai ant vieno automobilio nutepliojo Z raides, o trims automobiliams pradūrė padangas.
Visi trys incidentai užfiksuoti Varnemiundės rajone.
Z raidė laikoma Rusijos karo prieš Ukrainą palaikymo simboliu.
Gaisras
Berlynas, spalio 20 d. (ELTA). Vokietijos šiaurėje esančios Meklenburgo-Pomeranijos žemės Gros Striomkendorfo municipalitete buvo padegtas viešbutis, kuriame glaudėsi pabėgėliai iš Ukrainos.
Tai pranešė Vokietijos pareigūnai, kuriais remiasi UNIAN.
Gautomis žiniomis, ugnis „Phoenix Hotel Schäfereck“ komplekse įsiplieskė trečiadienį apie 21 val. 20 min. vietos laiku. Ugniagesiai gaisrą gesino iki pat ryto. Pastatas visiškai sudegė.
Nuo kovo mėnesio šiame viešbutyje gyveno 14 ukrainiečių, pabėgusių nuo karo. Be to, trečiadienio vakarą ten taip pat buvo trys Raudonojo Kryžiaus darbuotojai. Visus žmones pavyko evakuoti, nukentėjusiųjų nėra. Pabėgėliai apgyvendinti kitoje vietoje.
Beje, trečiadienį policininkai lankėsi viešbutyje, kadangi kažkas jo iškaboje nutepliojo svastiką.
Lenkijos vėliava ir herbas. Slaptai.lt fotoVokietijos Bundestagas. EPA – ELTA nuotr.
Varšuva, rugsėjo 10 d. (dpa-ELTA). Lenkija nori įtrauki Izraelį į derybas su Vokietijos vyriausybe dėl per Antrąjį pasaulinį karą nacistinės Vokietijos padarytos žalos atlyginimo. Pirmiausiai su diplomatine nota bus kreiptasi į vyriausybę Berlyne, vokiečių žurnalui „Spiegel“ sakė Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis.
„Mes norime derėtis Berlyne ir pasikviesti ir Izraelio atstovus – juk pusė lenkų aukų buvo žydų kilmės žmonės“, – pridūrė jis.
Praėjusią savaitę parlamento komisija Varšuvoje pateikė ataskaitą, kurioje karo žala Lenkijoje vertinama, 1,3 trln. eurų. Valdančiosios PiS partijos pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis tada pakartojo reikalavimą dėl reparacijų.
Vokietijos vyriausybė atmeta reikalavimą dėl reparacijų, nes mano, kad šis klausimas politiškai ir teisiškai išspręstas sutartimi „Du plius keturi“. Ši sutartis leido suvienyti Vokietiją dešimtojo dešimtmečio pradžioje, nes šalis pripažino esamą sieną su Lenkija.
Gerhardas Šrioderis. EPA – ELTA nuotr.
Berlynas, rugpjūčio 12 d. (dpa-ELTA). Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis teisis su Bundestagu dėl gegužę iš jo atimtų privilegijų. Socialdemokratų politikas reikalauja, kad jam vėl būtų skirtas biuras su darbuotojais, pranešė jo advokatas Michaelis Nagelis.
Ieškinys pateiktas Berlyno administraciniam teismui.
Bundestago Biudžeto komiteto sprendimas nefinansuoti G. Schröderio biuro Bundestage išlaikymo yra neteisėtas, sakoma agentūrai dpa advokatų kontoros pateiktame pareiškime.
G. Schröderis daug mėnesių yra kritikuojamas dėl savo ryšių su Rusijos energetikos koncernais ir artumo Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
Gegužę Bundestago Biudžeto komitetas nusprendė nebefinansuoti jo biuro ir darbuotojų išlaikymo. Argumentuota, kad G. Schröderis nebevykdo vadinamų „tęstinių įsipareigojimų, susijusių su buvusiomis federalinio kanclerio pareigomis“. Čia turima omenyje tokios užduotys, kaip, pavyzdžiui, buvimas renginių ar projektų globėju, kalbų sakymas.
G. Schröderio biuro ir jo personalo išlaikymas pernai valstybei atsiėjo per 400 000 eurų.
Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.
Berlynas, liepos 23 d. (dpa-ELTA). Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock pripažįsta, kad apsikeitimas tankais su Lenkija vyksta ne taip, kaip tikėtasi, praneša dpa.
Visgi Vokietijos diplomatijos vadovė nesutinka su Lenkijos vyriausybės teiginiais, kad Berlynas nesilaiko savo žodžio ir netgi ėmėsi apgaulės.
„Tokioje situacijoje niekas neapgaudinėja savo europiečių kaimynų“, – penktadienį sakė A. Baerbock.
Lenkija sutiko perduoti Ukrainai savo turėtus tarybinių laikų tankus, o Vokietija ir kiti partneriai pažadėjo Lenkijai tiekti naujesnius tankus.
Atrodė, kad toks planas yra geriausias ir greičiausias būdas Ukrainai gauti ginkluotę, o ukrainiečių kariams nereikėtų ilgai mokytis naudotis tankais.
Tačiau Varšuva nepatenkinta rezultatais. Lenkijos gynybos ministras Mariuszas Blaszczakas sukritikavo ankstesnius Vokietijos pasiūlymus kaip netinkamus.
Ministras šeštadienį Lenkijos žiniasklaidai teigė, kad Berlynas neseniai pasiūlė Varšuvai perduoti 20 Tankų „Leopard 2A4“. Jis pasiūlymą kritikuoja nes prireiktų metų, kad tankai būtų suremontuoti iki tinkamos būklės. Be to, Lenkija tikisi ginkluotės bent vienam batalionui, o tai reiškia, kad ji norėtų gauti 44 tankus.
Tuo metu užsienio reikalų viceministras Szymonas Szynkowskis vel Sękas laikraščiui „Der Spiegel“ išreiškė nuogąstavimus, kad Vokietija bando apgauti Lenkiją.
Pasak jo, iš pradžių lenkams buvo pasiūlyti netgi senesni tankai nei tie, kuriuos Lenkija atidavė Ukrainai.
„Tai nepriimtina nes mes neturime jokio noro pabloginti savo ginkluotės ir treniruoti savo karius naudotis technika iš 7-ojo XX a. dešimtmečio“, – sakė jis, pridėdamas, kad todėl dabar Varšuvai tenka pasikliauti kitų NATO partnerių pagalba.
Tačiau Vokietijos užsienio reikalų ministrė A. Baerbock sako, kad iš pat pradžių buvo aišku, jog neįmanoma pakeisti kiekvieno tanko per naktį „vos spragtelėjus pirštais“. Vokietijos vyriausybė dabar aiškinasi, kodėl tankų mainai stringa ir ar Berlynas turėtų suteikti kitokią pagalbą. A. Baerbock pažymėjo, kad Ukrainai reikia ir kitos sunkios ginkluotės, pavyzdžiui, artilerijos. Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock. EPA – ELTA foto
NATO narė Lenkija perdavė 200 tarybinių tankų Ukrainai, kuri kariauja prieš ją užpuolusią Rusiją.
Šaltiniai Vokietijos gynybos ministerijoje teigia, kad Lenkijai buvo pasiūlyta 100 geros būklės tankų „Leopard 1“ kaip kompensacija mainų programos pradžioje. Tačiau Lenkija mano, kad jie per seni, todėl jų atsisakė. Varšuva prašo tankų „Leopard 2“, tačiau, anot šaltinio, jų neįmanoma perduoti iš dabartinio Bundesvero rezervo.
Varšuva penktadienį taip pat pranešė planuojanti įsigyti ginkluotės iš Pietų Korėjos. Gynybos ministras sakė, kad sutartys bus pasirašytos jau kitą savaitę.
Lenkija įsigytų 48 lengvuosius naikintuvus FA-50, 180 tankų K2 „Black Panther“ ir neatskleidžiamą kiekį haubicų K9.
Įsiminė Vokietijos užsienio reikalų ministrės Annalena Baerbock duotas interviu žurnalui „Spiegel“. Ministrė apgailestauja, kad Vakarai negali imtis karinių priemonių civiliams Ukrainos kare apsaugoti.
„Aš, pavyzdžiui, mielai būčiau pažadėjusi, kad mes užtikrinsime humanitarinius koridorius iš mūšių teritorijų Ukrainoje, – sakė ji žurnalui „Spiegel“. – Bet mes to negalime. Toks pažadas turėtų būti užtvirtintas karinėmis priemonėmis“.
Todėl ji, ministrė, privalėjo „aiškiai pasakyti“, kad nebus neskraidymo zonų. „Gera užsienio politika, be kita ko, reiškia, kad reikia išlaikyti šaltą protą, nors širdis liepsnoja, – pabrėžė A. Baerbock bendrame interviu su Liuksemburgo užsienio reikalų ministru Jeanu Asselbornu. – Supratimas, kad nieko negali padaryti – tokia kartais žiauri užsienio politika“.
Panašiai kalbėjo ir J. Asselbornas. „Reikia pripažinti karo realybę, net jei ji barbariška“, – teigė ministras.
Ar tikrai nebuvo išeičių? Juk dar prieš kelis dešimtmečius Vokietija turėjo 26 divizijas. Užtektinai kietas kumštis. Bet bėgo metai, ir šie kariniai junginiai Vokietijoje sparčiai tirpo kaip sniegas Šiaurės ar Pietų ašigaliuose. 2022-ųjų pradžioje, kai Rusija užpuolė Ukrainą, vokiečiai teturėjo šešias divizijas. Vaizdingai tariant, Rusijos agresijos prieš ukrainiečius išvakarėse Vokietija liko beveik nuoga.
Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock. EPA – ELTA foto
Nors esu gyvenime jau matęs daug įvairiausių, keisčiausių nesąmonių, vis tiek nesuprantu, kaip tai įmanoma: NATO aljansui priklausanti viena iš gausiausių valstybių nusiginkluoja, ir niekas iš NATO vadovų bei narių nekelia didelio triukšmo? Jei NATO būtų rimta organizacija, generaliniai sekretoriai keltų tikrai rimtą skandalą: Vokietija neturi teisės taip ženkliai sumažinti savo armijos, nes ji priklauso NATO aljansui. Jei nenori išlaikyti rimtos kariuomenės, tegul traukiasi iš NATO ir tuomet elgiasi, kaip jai patinka.
Skambinti pavojaus varpais privalėjo visos NATO valstybės. Lietuva – taip pat. Lietuvos prezidentai, užsienio reikalų ministrai, parlamento vadovai turėjo ne tik mandagiai priekaištauti Vokietijos kanclerei už per didelį pacifizmą. Poniai Angelai Merkel derėjo akis draskyti. Galbūt derėjo vardan rimto protesto iš Lietuvos išvyti Vokietijos ambasadorių – kam Lietuvai nusiginklavusi Vokietija? Bet Vokietijai dėl silpnėjančios karinės jėgos niekas iš Aljanso rimtai nepriekaištavo, taip pat – ir mano šalis, nes daugelis iš mūsų elgėsi panašai kaip vokiečiai – mažino savo kariuomenės gretas, gailėjo skirti 2 proc. nuo BVP.
Nė vienas NATO generalinis sekretorius su savo gausia pavaduotojų svita neatsistatydino pareikšdamas: negaliu, nenoriu vadovauti Aljansui, kurio dauguma narių neskiria reikiamo dėmesio kariniams reikalams. Kiek prisimenu, tik JAV prezidentas Donaldas Trump kėlė klausimą, kodėl Vokietija tiek mažai eurų atseikėja į bendrą karinį biudžetą. Bet D. Trumpą ėmė kaltinti, jog jis skaldo NATO vienybę, nors iš tiesų šiuo konkrečiu atveju JAV prezidentą derėjo palaikyti. Vienybę griovė ne jis, o tie, kurie taupė saugumo sąskaita. Maždaug taip turėjo nutikti. Vokietijos kanclerė galėjo mažausiai keletą kartų atvykti oficialaus vizito į Vilnių ir labai atidžiai išklausyti lietuvių nuomonės apie iš Rytų kylančius pavojus. Bet ji padoriai nepasielgė. Ji šlykščiai protegavo savąjį dujotiekį „Nord Stream II“.
Vokietijos kariai Kazlų Rūdos poligone. Vokietijos kariuomenės nuotr.Kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys lanko Lietuvos karius pratybose Vokietijoje. Lietuvos kariuomenės nuotr.
Dabar gi turime Vokietiją, kuri taip nustekenusi savo karines pajėgas, kad nepajėgi Ukrainai skirti net šarvuotosios technikos. Berlyne pasigirdo balsų, jog jei šarvuotoji technika iš Vokietijos iškeliaus į Ukrainą, Vokietija liks plikut plikutėlė. Todėl ji sulaiko šią į Kijevą keliauti turėjusią siuntą. Šiuose žodžiuose įžvelgiu daug logikos. Bet ji – šiurpą kelianti. Jei Berlyne nesupranta, kad Ukraina šiandien gina ne tik savo, bet ir jų, vokiečių nepriklausomybę, tuomet susiraskite youtube.com erdvėje paskelbtą vieną iš paskutiniųjų videointerviu su politologu Andrejumi Piontkovskiu, kuris, apibūdindamas Berlyno pasiteisinimus, vartoja žodį „idiotai“. Išties: jei Ukraina atsilaikys, nebekils pavojaus nei Baltijos šalims, nei Lenkijai, taigi ir Vokietijai nebus dėl ko baimintis – neteks ginti NATO narių. Jei Ukraina vis tik kris, tai Vladimiro Putino grobuoniškos akys įsistebeilys į Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją. Vokietijai tikrai iškils dilema – ar Berlynas nepabūgs ištiesti pagalbos ranką lietuviams ir lenkams, jei juos užpuls Rusijos armija? Tad gal geriau mąstykite blaiviai: padėkite ukrainiečiams dabar, kad vėliau netektų svarstyti dilemos dėl „Baltijos šalių apginamumo“. Argi ne taip, ponia A. Baerbock?
Žodžiu, gausiuose vokiškuose pasiteisinimuose įžvelgiu bjaurių niuansų. Jei Vokietija pati plika ir basa, tai kaip ji rūpinsis Baltijos valstybėmis? O juk šiandien Lietuvoje, kaip tyčia, dislokuota daug vokiečių karių. Ar jie, Kremliui besiveržiant į Vakarus, nebus atšaukti atgal į namus prisidengus tais pačiais demagogiškais pasiteisinimais „mums paties trūksta ginklų ir karių“?
A. Merkel ir V. Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Gal vokiečių kariai ir nepaspruks namolio. Bet žvelgiant blaiviai, šiandien belieka pasitikėti tik konkrečiais darbais. Garbės žodis nūnai mažai ko vertas, net ir 5-uoju straipsniu apibrėžtas.
Ką turiu omenyje? Akivaizdu, jog Vokietija, Prancūzija, Italija nenori rimtai žiūrėti į iš Rusijos kylančius karinius pavojus. Ir nieko čia nepakeisi. Neįmanoma priverst nei Berlyno, nei Paryžiaus, nei Romos, kad šie didieji Europos miestai žvelgtų į Kremlių kaip į karo nusikaltėlį. Tad draugaukime su Didžiąja Britanija, kuri rimtai gelbsti Ukrainą. Britų drąsa ir užsipsyrimas padėt ukrainiečiams – žavingas. Žavingos ir užuominos, jog galbūt verta burti aljansą, kuris suburtų rimtai į karinius rusiškus pavojus žiūrinčias valstybes: Jungtinę Karalystę, Lenkiją, Latviją, Estiją, Lietuvą, Švediją, Suomiją, Ukrainą, galbūt Rumuniją, Čekiją, Slovakiją…
Kol kas Vokietija, Prancūzija, Italija tikrai nėra nuoširdžios nei Ukrainos, nei Baltijos šalių draugės.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
