Dar niekada per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį nebuvo teisiamas žurnalistas už tai, kad paminėjo visiems žinomą tiesą apie KGB kontrolę.
Vyresnės kartos žmonės savo kailiu yra patyrę šios visagalės struktūros įtaką ne tik visuomeniniame, politiniame, bet ir asmeniniame gyvenime.
KGB ne tik kontroliavo viską, bet daugeliu atveju ir nulemdavo žmonių galimybes studijuoti, siekti profesinės karjeros ir net gyventi. Su neįtikusiais būdavo susidorojama fabrikuojant bylas, grūdant į psichiatrines ligonines ar paprasčiausiai pastumiant po pravažiuojančio sunkvežimio ratais, kaip kad nutiko kunigui B. Laurinavičiui prie „Tėvynės“ kino teatro Vilniuje.
Turėjusieji sąsajų su KGB niekur nedingo. Jie bei jų artimieji sėkmingai gyvena ir darbuojasi Lietuvoje, tad suprantama, kad bet koks rašinys šia tema gali kelti susierzinimą.
Susidaro įspūdis, kad žurnalistas G. Visockas priklauso neįtinkantiems, nes skelbia kritiškus, ar kai kam nepalankius straipsnius. Galima suprasti, kai žurnalistas už garbės ir orumo įžeidimą baudžiamas administracine tvarka. Bet kaip paaiškinti, kai už šį veiksmą taikoma baudžiamoji atsakomybė? Aiškios čia atrodo tik bausmės pasekmės: žurnalistas realiai neturi galimybių sumokėti baudą, todėl priverstas rinktis laisvės atėmimo bausmę, o kol jis sėdės, iš jo leidinio gali nieko ir nebelikti.
